Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Manto Galvičiaus, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N., nukentėjusiosios R. B. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Eivido Chmieliauskio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nubausti:

A. N. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, 66 straipsniu, į A. N. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. rugsėjo 24 d., 22 val. 50 min. iki 2023 m. rugsėjo 25 d., 15 val. 55 min. (viena para), vieną sulaikyme išbūtą parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai ir nustatyta laikyti, kad A. N. yra atlikęs vienos dienos laisvės atėmimo bausmę;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 10 punktais, A. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį: visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; dalyvauti elgesio pataisos programoje;

bausmės pradžią realaus bausmės vykdymo atveju nustatyta skaičiuoti nuo A. N. sulaikymo dienos;

M. N. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto), ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) mėnesių;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 63 straipsnio 9, 4, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu nustatytomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės dalies, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio – 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bauda;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 10 punktais, M. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant kaltinamąjį: visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; dalyvauti elgesio pataisos programoje;

bausmės pradžią, realaus bausmės vykdymo atveju, nustatyta skaičiuoti nuo M. N. sulaikymo dienos;

išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. N. nuteistas už tai, kad 2023 m. rugsėjo 18 d., apie 20 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su L. Š. ir M. N., gyvenamojo namo kambaryje, buitinio konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narį – savo sugyventinę R. B., o būtent: L. Š. pargriovus nukentėjusiąją ant grindų ir ją laikant, tokiu būdu atimant galimybę priešintis, tuo metu A. N., bendrai veikdamas su sūnumi M. N., dujiniu žiebtuvėliu degino R. B. įvairias kūno vietas – dešinės rankos riešą, dešinės pusės krūtinę, sėdmenis ir šlaunis, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai R. B. fizinį skausmą ir padarydamas R. B. terminį 2-3 laipsnio odos nudeginimą dešinėje plaštakoje, dešinėje krūtyje, sėdmenyse bei šlaunyse, mažiausiai šešiose nudegintose srityse, (dešinėje plaštakoje, dešinėje krūtyje, sėdmenyse ir šlaunyse), šiuos nudeginimus padarant mažiausia šešiais terminiais poveikiais, tokiu būdu bendrais su M. N. ir L. Š. (mirusiu po įvykio 2023 m. lapkričio 9 d.) veiksmais nesunkiai sužalojo savo šeimos narį – sugyventinę R. B..

2. M. N. nuteistas už tai, kad 2023 m. rugsėjo 18 d., apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su L. Š. ir A. N., gyvenamojo namo kambaryje buitinio konflikto metu smurtavo prieš R. B., o būtent: L. Š. pargriovus nukentėjusiąją ant grindų ir ją laikant, tokiu būdu atimant galimybę priešintis, tuo metu M. N., bendrai veikdamas su A. N., dujiniu žiebtuvėliu degino R. B. įvairias kūno vietas – dešinės rankos riešą, dešinės pusės krūtinę, sėdmenis ir šlaunis, tokiu būdu sukeliant nukentėjusiajai R. B. fizinį skausmą ir padarydamas R. B. terminį 2-3 laipsnio odos nudeginimą dešinėje plaštakoje, dešinėje krūtyje, sėdmenyse bei šlaunyse, mažiausiai šešiose nudegintose srityse (dešinė plaštaka, dešinė krūtis, sėdmenys ir šlaunys), šiuos nudeginimus padarant mažiausia šešiais poveikiais, tokiu būdu bendrais su A. N. ir L. Š. (mirusiu po įvykio 2023 m. lapkričio 9 d.) veiksmais nesunkiai sužalojo R. B..

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendį jo atžvilgiu ir jį išteisinti.

3.1. Skunde nurodo, kad jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiosios R. B. atžvilgiu neatliko: nedegino, nesityčiojo, nebuvo nė jokio konflikto. Teigia išgertuvių su draugais ir R. B. metu nuėjęs miegoti į kambarį ir nematęs, kas vyko toliau. Mano, kad R. B. mama J. K. nepagrįstai jį kaltina vien todėl, kad jis jai nepatinka, be to iš jų pokalbio suprato, kad nukentėjusiąją nudegino išgertuvėse dalyvavęs L. Š.. Tai patvirtinti gali L. Š. sesuo R., jo mergina D. M., draugas D. M., kuriems šis viską papasakojo. Nurodo prašęs teismo iškviesti ir apklausti minėtus liudytojus bei L. Š., tačiau jo prašymas buvo nepagrįstai atmestas. Dėl šių aplinkybių, kaip teigia, buvo nuteistas nepagrįstai.

4. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Eividas Chmieliauskis prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendį ir 2024 m. birželio 27 d. nutartį, kuri yra neatskiriama šio nuosprendžio dalis, ir:

vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktu, pripažinti M. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė recidyvistas;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 63 straipsnio 9, 4, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu nustatytomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, M. N. paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-766/2024 paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio – 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bauda;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 10 punktais, M. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant kaltinamąjį: visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; dalyvauti elgesio pataisos programoje;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu nustatytomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis, subendrinti M. N. paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-766/2024 paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vienerius) metus 1 (vieną) mėnesį 15 (penkiolika) dienų ir 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio – 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) baudą;

į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį;

bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo M. N. sulaikymo, vykdant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dienos;

vadovaujantis BK 73 straipsnio 2 dalimi, toliau vykdyti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu M. N. skirtas ir neatliktas baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą M. N. naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams; turto konfiskavimą, išieškant iš M. N. į valstybės biudžetą nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Opel Zafira-A“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 1060 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt eurų);

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 10 punktais, A. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant kaltinamąjį: visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; dalyvauti elgesio pataisos programoje;

bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo A. N. sulaikymo, vykdant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dienos;

daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – 3 vnt. kompaktinius diskus (voke), palikti saugoti prie baudžiamosios bylos;

kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

4.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dėl M. N. netinkamai pritaikytų baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmių subendrinimą už kelias nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 3, 4, 9 dalys), dėl ko M. N. buvo paskirta neteisinga, aiškiai per švelni galutinė subendrinta bausmė, taip pat teismas nepagrįstai nepripažino M. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, M. N. ir A. N. netinkamai buvo pritaikytos baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnis), nuostatos, taip pat nebuvo išspręstas byloje esančių daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas. Todėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendis šiose dalyse keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir per švelnių bausmių M. N. ir A. N. paskyrimo, bei neišspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)

4.2. Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas M. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad veiką padarė recidyvistas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

4.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad duomenys apie visus M. N. ankstesnius teistumus buvo išdėstyti kaltinamajame akte (nurodyta, kad teistas 6 kartus bei įvardintas paskutinis 2024 m. vasario 1 d. teistumas) ir pirmosios instancijos teismas juos visus nurodė skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje, tačiau skirdamas bausmę skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės neakcentavo ir nepripažino M. N. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šiuo atveju prokuroro padaryta klaida kaltinamajame akte nenurodant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, negali užkirsti kelio šią aplinkybę konstatuoti, jeigu iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė egzistuoja. Pažymi, kad galutinį sprendimą dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimo byloje priima bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas nuosprendį.

4.4. Byloje nustatyta, kad M. N. anksčiau teistas 6 kartus, būdamas pilnametis, iki naujos tyčinės nusikalstamos veikos šioje baudžiamojoje byloje padarymo 2023 m. ir 2024 m. buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus. Už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu M. N. nuteistas 1 metų 1 mėnesio laisvės apribojimo bausme ir 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje (nusikaltimą padarė 2023 m. rugsėjo 18 d.), teistumui neišnykus. Visa tai atitinka visas baudžiamajame įstatyme numatytas nusikaltimų recidyvo (kartu ir asmens buvimo recidyvistu) sąlygas (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Dėl bausmių bendrinimo ir per švelnios bausmės M. N. paskyrimo

4.5. Informacinės prokuratūros sistemos (IPS), susietos su LITEKO sistema, duomenys patvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-766/2024 M. N. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 MGL dydžio – 3000 Eur bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 40 MGL dydžio – 2000 Eur bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nutartimi, kuria subendrintos bausmės, paskirtos pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. teismo baudžiamąjį įsakymą ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. spalio 10 d. nuosprendį, ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 1 mėnesiui ir 40 MGL dydžio – 2000 Eur bauda, paskiriant 10 mėnesių intensyvią priežiūrą, nustatant M. N. buvimo vietą Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu, buvimo laiką – nuo 22 val. iki 6 val., tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. spalio 14 d.; vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, jis įpareigotas per pirmus 3 bausmės mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 1 mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, per visą bausmės laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Laisvės apribojimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo bausmės vykdymo pradžios, t. y. nuo 2023 m. spalio 31 d. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. teismo baudžiamąjį įsakymą ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. spalio 10 d. nuosprendį atlikta bausmė, laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. rugsėjo 18 d. 21.38 val. iki 2023 m. rugsėjo 19 d. 13.15 val. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsniu, M. N. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones 3 metams; turto konfiskavimas, išieškant iš M. N. į valstybės biudžetą nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Opel Zafira-A“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 1060 Eur (BK 72 straipsnio 5 dalis).

4.6. Be to, IPS duomenys patvirtina, kad priėmus skundžiamą nuosprendį Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 27 d. nutartimi Nr. T-606-1138/2024 buvo patenkintas Lietuvos probacijos tarnybos Šiaulių regiono skyriaus teikimas ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-766/2024 M. N. paskirta ir neatlikta laisvės apribojimo bausmės dalis pakeista 77 parų arešto bausme. IPS duomenų apie šios nutarties įsiteisėjimą nėra. Kadangi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 27 d. nutartis Nr. T-606-1138/2024, kuria paskirta laisvės apribojimo bausmė pakeista areštu, dar nebuvo priimta ir apeliacinio skundo surašymo metu dar nebuvo duomenų apie jos įsiteisėjimą, todėl apeliaciniame skunde prokuroras pasisako dėl neteisingo bausmių subendrinimo pagal tuo metu pirmosios instancijos teismo turėtus duomenis.

4.7. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, BK 63 straipsnio 9, 4, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, M. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 11 mėnesių subendrino su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-766/2024 paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės dalies, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams ir 40 MGL dydžio – 2000 Eur baudą.

4.8. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu M. N. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už veiką, kuri padaryta 2023 m. rugsėjo 18 d. Veiką, už kurią jis nuteistas nagrinėjamoje byloje, M. N. taip pat padarė 2023 m. rugsėjo 18 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias bausmes bendrino, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 3, 4 ir 9 dalimis, t. y. kai asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą, bei BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu nustatytomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėmis. Tačiau bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu M. N. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę teismas prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį neatliktos bausmės dalies – tik 1 mėnesį laisvės atėmimo (iš neatliktų 2 mėnesių ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmės) su 40 MGL dydžio – 2000 Eur bauda, t. y. mažesnę už minimalų laisvės atėmimo bausmės dydį, kuris pagal BK 50 straipsnio 2 dalį yra 3 mėnesiai, nors šiuo atveju turėjo pridėti visą neatliktą bausmės dalį – 2 mėnesius ir 15 dienų laisvės atėmimo, nes pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį (BK 63 straipsnio 4 dalis). Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė BK 63 straipsnio 3, 4 ir 9 dalies nuostatas ir dėl to nuteistajam M. N. buvo paskirta neteisinga (per švelni) galutinė bausmė ir į bausmės laiką nebuvo įskaityta bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį. Todėl skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam M. N. nuosprendžiu paskirtų bausmių bendrinimo ir galutinės bausmės skyrimo keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

4.9. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pareigą rezoliucinėje dalyje nurodyti apie M. N. ankstesniu teismo sprendimu paskirtas ir neatliktas baudžiamojo poveikio priemones. Kaip matyti, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-127-766/2024 M. N., be kita ko, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsniu, buvo skirtos ir baudžiamojo poveikio priemonės, kurios nenurodytos nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, jo rezoliucinėje dalyje papildomai nurodant, kad, vadovaujantis BK 73 straipsnio 2 dalimi, toliau vykdytinos Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu M. N. paskirtos ir neatliktos baudžiamojo poveikio priemonės.

Dėl netinkamo BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

5. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas atidėdamas M. N. ir A. N. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, nepagrįstai sumenkino jų padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nepagrįstai taikė BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

5.1. Cituodamas skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl M. N. ir A. N. skirtinų bausmių, prokuroras pažymi, kad nors šiuo atveju buvo formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnį, visgi šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus bausmės vykdymą. Prokuroro vertinimu, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino M. N. ir A. N. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, be pakankamo teisinio pagrindo suteikė išskirtinę reikšmę nuteistųjų amžiui (jauni, darbingo amžiaus), kuris nėra kuo nors esminis, ypatingas ar lemiamas svarstant BK 75 straipsnio nuostatų taikymą. Pažymi ir tai, kad abu kaltinamieji viso proceso metu kritiškai nevertino savo nusikalstamo elgesio, kaltės nepripažino, ją neigė, taip stengėsi išvengti atsakomybės. Visos šios aplinkybės, anot prokuroro, sudaro pagrindą išvadai, kad tiek M. N., tiek ir A. N. yra linkę nusikalsti bei siekti savo tikslų neteisėtais būdais, todėl atidėjus jiems paskirtos bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Bausmės vykdymo atidėjimas gali sukurti ir įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistųjų M. N. ir A. N. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl ko ateityje jie gali ir toliau vykdyti analogiško arba kitokio pobūdžio nusikaltimus, jų nevertindami kritiškai ir suvokdami tai kaip elementarų pragyvenimo šaltinį. Mano, jog siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo M. N. ir A. N. elgesio, siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą. Todėl šioje byloje nėra pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

5.2. Aukščiau nurodytos tiek su nuteistųjų teistumais susijusios aplinkybės, tiek ir jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį apibūdinančios aplinkybės, kad M. N. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies, 1 ir 4 punktuose), be to, nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas, ne kartą baustas administracine tvarka, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra, tik patvirtina, jog iš ankstesnių teistumų jis teigiamų išvadų nedaro, o ankstesniais teismų sprendimais jam skirtos švelnesnės bausmės jo elgesio teigiamai neįtakojo, jis ir toliau nusikalsta, daromos nusikalstamos veikos tik įžūlėja ir tai nesudaro prielaidų išvadai, kad nuteistojo resocializacija be realaus laisvės atėmimo negalima, todėl M. N. skirtina realiai atliktina laisvės atėmimo bausmė.

5.3. Dėl kaltinamojo A. N. pažymi, kad ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies, 1 ir 4 punktuose, jis yra baustas administracine tvarka, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra, tai tik patvirtina, kad iš ankstesnių teistumų jis teigiamų išvadų nedaro, o ankstesniais teismų sprendimais jam skirtos švelnesnės bausmės jo elgesio teigiamai neįtakojo, jis ir toliau vykdo nusikalstamas veikas (smurtauja prieš tą pačią nukentėjusiąją R. B.), jo daromi nusikaltimai vis sunkėja ir tai nesudaro prielaidų išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, todėl ir A. N. skirtina realiai atliktina laisvės atėmimo bausmė. Kadangi teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir netinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes, todėl nuosprendis šioje dalyje taip pat negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5.4. Skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė ir neišsprendė byloje esančių 3 vnt. kompaktinių diskų, esančių prie bylos, klausimo. Tai laikytina BPK pažeidimu, todėl šis klausimas turi būti išspręstas ir šie daiktai paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

6. Nukentėjusioji R. B. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį A. N. išteisinti.

6.1. Nurodo nei M. N., nei A. N. neturinti jokių pretenzijų, nes šie jai nieko nepadarė. O parodymus, kuriais grindžiamas skundžiamas nuosprendis, ji davė būdama girta – jai nustatytas 3,8 promilių girtumas, neadekvati, nesuprantanti ką sako, dėl girtumo nė neprisimenanti, ką pasakė. Nors apklausos metu tyrėjai ji pasakė visą tiesą, kad ją degino L. Š., tačiau tyrėja tai pavadino nesąmonėmis, o prokuroras teismo posėdžio metu paklausė, ar ji turinti sąžinės apkalbėti mirusįjį.

6.2. Teigia, kad tyrėja byloje neapklausė tikrojo šio įvykio kaltininko – L. Š., kuris po kurio laiko mirė, todėl kaltais pripažino A. N. ir M. N.. Byloje taip pat neapklausti ir kiti liudytojai, kuriems būdamas gyvas L. Š. viską papasakojo: jo draugė D. M., bendradarbis D. M., sesuo R. Š.. Tuo tarpu tyrėjos apklausta jos (R. B.) mama J. K., pasak nukentėjusiosios, davė melagingus parodymus iš keršto, nes jai nepatinka A. N., be to ji buvo liudytojų I. D. ir V. Č., su kuriomis bendrauja, paprašyta ir papirkta. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad J. K. yra ne kartą bausta už tai, kad iš keršto kvietė policiją.

7. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.

8. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis A. N. ir jo gynėjas advokatas Valdas Kairys nuteistojo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Nuteistojo M. N. gynėja advokatė Vitalija Mataitė M. prašė prokuroro skundą nuteistojo M. N. atžvilgiu atmesti. Nukentėjusiosios R. B. atstovė advokatė Giedrė Striaukienė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Eividas Chmieliauskis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios R. B. apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Eivido Chmieliauskio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios R. B. apeliaciniai skundai atmestini.

9. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai ir ne daugiau, negu to prašoma skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

10. Pirmiau aptartos baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga nuosprendyje (nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Turi būti atsakyta į esminius apeliacinio skundo prašymus ar argumentus. Tokia pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

11. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinių skundų argumentus, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios R. B. skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei visus įrodymus susiejus į vieningą, logišką visumą, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais teisėtais bei pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reiktų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (328 straipsnio 1 punktas, 4 punktas).

Dėl nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios R. B. apeliacinių skundų

12. Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepripažįsta. Teigia, kad jis sužalojimų nukentėjusiajai nepadarė ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo nesukėlė, tai galėjęs padaryti tik L. Š., ką esą patvirtina byloje jo nurodyti liudytojai. Nukentėjusioji R. B. apeliaciniu skundu tvirtina analogiškai nuteistojo A. N. teiginiams – jai nustatytus sužalojimus padarė tik L. Š., o A. N. ir M. N. jokių nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu neatliko ir ji jiems jokių pretenzijų neturi. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai sureikšmino jos pirminius parodymus, kuriuos ji davė būdama neblaivi, kai jai nustatytas 3,8 promilių girtumas ir nepagrįstai rėmėsi liudytoja apklaustos jos mamos J. K., kuri iš keršto melavo, parodymais.

13. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniuose skunduose, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios R. B. apeliacinių skundų argumentams, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, kuriais buvo grindžiami nuteistiesiems pareikšti kaltinimai, juos nuosprendyje aprašė ir pateikė jų teisinį vertinimą, nurodydamas, kuriais duomenimis yra grindžiamos išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, o kurie vertintini kaip nepatikimi.

15. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių (regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo netekimo ar kito sunkaus suluošinimo, susirgimo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba didelės dalies profesinio ar bendro darbingumo praradimo, arba nepataisomai subjauroto nukentėjusio asmens kūno). Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pagal BK 141 straipsnio 1 dalį, šiame kodekse nusikalstamą veiką padariusio asmens šeimos nariai, be kitų, yra ir asmuo, su kuriuo nusikalstamą veiką padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė).

16. Nors nuteistasis A. N. viso proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad nukentėjusioji R. B. tuos sužalojimus galėjusi pasidaryti pati, nes ne kartą yra pjausčiusis rankas, o teisme teigė, kad šį nusikaltimą galėjo padaryti tik L. Š., su kuriuo jie visi kartu tądien girtavo, nukentėjusiajai R. B. taip pat tvirtinant, kad nuteistieji A. N. ir M. N. jos atžvilgiu nesmurtavo, nudegimus jai padarė L. Š., kitam nuteistajam M. N. neigiant savo kaltę ir tvirtinant įvykio metu nė nebuvus įvykio vietoje, o L. Š. ikiteisminio tyrimo metu (2023 m. lapkričio 9 d.) mirus, tokios nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios R. B. versijos byloje laikytinos paneigtomis objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais, kurie buvo aptarti bei išanalizuoti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

17. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji R. B. pati, niekieno neverčiama 2023 m. rugsėjo 24 d., apie 15.00 val., nuo įvykio praėjus 6 dienoms nuėjo pas A. N. kaimynę V. Š. ir ten buvusios jos dukters D. Š. paprašė telefono paskambinti savo mamai J. K., o šiai paskambinusi prašė atvykti ją pasiimti, nes nebenorinti grįžti pas A. N.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. Š. nurodė, kad R. B. pati parodė kažkurios rankos viršutinės plaštakos žaizdas ir aiškino, kad ją nudegino A. N. (t. 1, b. l. 158–160). Apklausta teisme liudytoja D. Š. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, nurodė ir tai, kad R. B. tądien matė pirmą kartą, A. N. iš viso nepažįsta, apie 2023 m. rugsėjo 18 d. įvykį nieko nežino.

18. Tokią pačios nukentėjusiosios R. B. pirminę įvykio versiją patvirtina ir jos mamos liudytojos J. K. parodymai apie tai, kad iš D. Š. telefono jai paskambinusi dukra R. B. pasakė esanti nudeginta, dėl ko ji ir iškvietė policiją. Tokie liudytojos J. K. pateikti duomenys 2023 m. rugsėjo 24 d. 15.43 val. užfiksuoti ir policijos registruojamų įvykių registre (t. 1, b. l. 46–57). Liudytoja nurodė, kad pati dukra pasakojo, jog M. N. ir L. Š. ją laikė, o A. N. ją degino, tik ne žiebtuvėliu, o dujiniu prietaisu. Apie tą nudegimą dukra jai pasakojo du kartus ir abu vienodai. Ji pati matė tuos nudegimus kojose, krūtinėje ir ant rankos. Analogiškai liudytoja nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 137–139,146–148). Tai, kad liudytoja iškvietė policiją nurodytu adresu, patvirtina byloje pateikti BPC skambučių įrašai, apžiūrėti 2024 m. kovo 7 d. kitų objektų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 58–60).

19. Liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas M. I., pagal iškvietimą vykęs nurodytu adresu, taip pat vienareikšmiškai patvirtino, kad sandėliuke rasta neblaivi R. B. teigė, kad 2023 m. rugsėjo 18 d., apie 20.00 val. namuose, virtuvėje žodinio konflikto metu sugyventinis A. N., paėmęs dujinį žiebtuvėlį ir parvertęs ją ant grindų, degino įvairias kūno vietas: dešinės rankos riešą, dešinės pusės krūtinę, sėdmenis ir šlaunis. Parverstą ant grindų ją laikė sugyventinio sūnus M. N. ir pažįstamas L. Š.. Pastarasis, nukentėjusiosios teigimu, paėmęs žirkles nukirpo jai kuokštą galvos plaukų, taip pasityčiodamas iš jos. R. B. įvykio vietoje paaiškino iškart po šio įvykio į policiją nesikreipusi, nes savo sugyventinį myli ir bijo besikartojančio smurto. Ji nurodė ir tai, kad pretenzijų minėtiems asmenims neturi ir ikiteisminio tyrimo nepageidauja, nenori, kad sugyventinis būtų iškeldintas bei įpareigotas gyventi skyrium. Vizualiai apžiūrėjus nukentėjusiosios dešinės rankos riešą, buvo matyti sužalojimai, galimai nudegimai, todėl iškviesti GMP medikai. (duomenys neskelbtini) ligoninėje nukentėjusiajai buvo nustatyti krūtinės, dešinės rankos plaštakos, dešinės ir kairės kojų šlaunų, sėdmenų uždegimas, nukentėjusioji išleista gydytis ambulatoriškai. R. B. taip pat teigė, kad sugyventinis ir anksčiau yra prieš ją smurtavęs, tačiau pati pagalbos dėl patirto smurto nesikreipė. Liudytojo teigimu, nukentėjusioji atrodė susijaudinusi, išsigandusi, sakė, kad sugyventinis ir sūnus yra užsirakinę namuose, tačiau laužtuvu atidarius lauko duris minėti asmenys nerasti. Įvykio vietos apžiūros metu rastas ir paimtas žiebtuvėlis. Šio įvykio patikrinimo metu buvo įjungtos Body kameros ir viskas buvo fiksuojama. Pareigūnas patvirtino, kad R. B. tąkart buvo neblaivi, todėl su ja jokie procesiniai veiksmai nebuvo atliekami, surašytas tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, nors nukentėjusioji tąkart buvo neblaivi, tačiau jos pasakojimas buvo aiškus ir suprantamas (t. 1, b. l. 182–184). Analogiškai nurodyto įvykio aplinkybės užfiksuotos ir vyresniojo tyrėjo M. Į. 2023 m. rugsėjo 24 d. tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t. 1, b. l. 6–9). 2023 m. rugsėjo 24 d. asmens apžiūros protokolu su priedu (fotolentele) užfiksuoti nukentėjusiosios R. B. kūne matomi sužalojimai (t. 1, b. l. 34–36, 38–41, 42). Šiuos liudytojo M. I. parodymus ir pateiktus duomenis patvirtina ir 2024 m. vasario 14 d. kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėti Body kamerų vaizdo įrašai (t. 1, b. l. 10–12).

20. Tokiu būdu ir būtent sugyventinį A. N. padarius jai sužalojimus nukentėjusioji R. B. nurodė ir kitiems liudytojams: V. Č., I. D.. Liudytoja V. Č. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2023 m. rugsėjo mėnesį (duomenys neskelbtini) prie jos priėjusi nepažįstama moteris, kaip vėliau nustatyta – R. B., paprašė telefono paskambinti, pasakė einanti iš policijos ir parodė sužalojimus, lyg nudegimus ant krūtinės, dešinės rankos bei paaiškino, kad juos jai padarė jos draugas. Ji minėjo, kad iš viso buvo tryse, tačiau nesakė, kas degino. Be to, praėjus mėnesiui nuo minėto susitikimo jai paskambinusi ta pati moteris vardu R. (B.), jos paprašė neduoti parodymų byloje, nes neva susitaikė su draugu (t. 1, b. l. 164–166). Liudytoja I. D., gyvenanti A. N. kaimynystėje, teisme nurodė, jog pati R. B. atėjusi pas ją tvirtino, kad A. N. ją nudegino, pati matė žymę ant jos rankos, nudegintą krūtinę. Liudytoja patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai buvo tikslesni. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė R. B. pasakius ir tai, kad A. N. ją degino žiebtuvėliu, stipria liepsna, o ją laikė (L.) Š. ir A. (N.) sūnus, o A. (N.) ją degino: krūtinę, ranką, užpakalį. Sakė, kad norėjo nudeginti plaukus. Priežasties ji nenurodė. Nukentėjusioji jai rodė ir krūtinę, ranką, kur liko randai (t. 1, b. l. 154–154).

21. Tokias įvykio aplinkybes, kaip matyti, nukentėjusioji nurodė tiek į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, tiek ir vėliau, pagalbą jai teikusiems dėl patirto smurto artimoje aplinkoje. Teisme apklaustas GMP darbuotojas V. I., atvykęs pagal iškvietimą į įvykio vietą, patvirtino, kad nukentėjusioji pati parodė visas vietas, kur jai buvo padaryti sužalojimai, žaizdos buvo būdingos nudegimams, padarytos liepsna ar karščiu ir nukentėjusioji pasakė, kad sužalojimai jai padaryti prieš savaitę, jos sugyventiniui deginant žiebtuvėliu, kuris dega „svarkės“ principu, t. y. aštria liepsna. Kitų asmenų nukentėjusioji nenurodė. Liudytoja L. M., dirbanti specializuotame kompleksinės pagalbos centre, teikiančiame pagalbą nukentėjusiesiems, teisme nurodė 2023 m. rugsėjo 25 d., 9.40 val. kalbėjusi su nukentėjusiąja R. B. telefonu ir pokalbio metu ši jai pasakiusi, kad jos sugyventinis su sūnumi ir sūnaus draugu ją apdegino žiebtuvėliu: apdeginta ranka, sėdmenys ir krūtinė. Ji sakė, kad parverstą ant žemės ją laikė sugyventinio sūnaus draugas (L. Š.), kuris nukirpo ir plaukus. Sakė, kad tyčiojosi, buvo atėmę mobiliojo ryšio telefoną. O jau po savaitės pati paskambinusi nukentėjusioji paaiškino norinti vykti pas tyrėją ir pasakyti, kad prisiminė įvykio aplinkybes, jog apsiplikė pati, virdama grybus. Priminus, kad vos prieš savaitę ji pasakojo priešingai, nukentėjusioji aiškino tuomet buvusi labai neblaivi ir neprisiminusi visko. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojos L. M. parodymai iš esmės analogiški, užfiksuota nukentėjusiąją minėjus, kad sugyventinio sūnaus draugas ją laikė, o kiti du ją degino. O degino esą dėl to, kad išgertuvių metu prisiminė senas nuoskaudas ir pasakė, kad tada jam skaudėjo, dabar skaudės jai (t. 1, b. l. 194–196).

22. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios R. B. parodymai dėl šio įvykio viso proceso metu keitėsi priklausomai nuo byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių. Nors ikiteisminio tyrimo pradėjimo dieną ir vėliau nukentėjusioji nuosekliai tiek pareigūnams, medikams, pagalbos centro darbuotojams, tiek artimiesiems, kaimynams, tiek ir pirmą kartą sutiktiems nuosekliai tvirtino, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. sužalojimus žiebtuvėliu jai padarė sugyventinis A. N., kol prispaustą ant grindų ją laikė sugyventinio sūnus M. N. ir pastarojo draugas L. Š., tačiau vos po kelių savaičių parodymus duoti atsisakė, o nuo įvykio praėjus trims mėnesiams ji jau tvirtino priešingai – nė vienas iš nurodytų trijų asmenų jos nežalojęs, girta ji prišnekėjo ko nebuvę, tuos sužalojimus ji pasidariusi pati (t. 1, b. l. 119–121). Tuo tarpu papildomai 2024 m. vasario 7 d. apklausta R. B. jau tvirtino, kad eksperto nustatytus sužalojimus jai padarė vienas L. Š. po konflikto, o plaukus ji nusikirpo pati. Visiems sutiktiems žmonėms ir mamai sakė, kad ją degino tryse tik dėl to, kad tuo metu buvo neblaivi ir pripasakojo, ką norėjo, nes buvo pikta. Priežasties, kodėl keičiasi jos parodymai, nurodyti negalėjo (t. 1, b. l. 125–127). Apklausiama teisme nukentėjusioji taip pat laikėsi tos pačios versijos – žiebtuvėliu ranką jai nudegino L. Š., kai rūkydami jiedu sukonfliktavo. Tuo metu A. N., anot nukentėjusiosios, jau miegojo, o jo sūnus M. N. jau buvo išėjęs. Tiesa, paklausta dėl nudegimų ant krūtinės ir šono nukentėjusioji nurodė paaiškinti jų atsiradimo negalinti. Tvirtino, kad pirmieji jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra neteisingi, o teisme ji pasakė tiesą. Nukentėjusiosios teigimu, tyrėja nebuvo jos parodymų užrašiusi klaidingai. Tą aplinkybę, kad visų apklausų metu nukentėjusioji R. B. parodymus davė savanoriškai ir apklausų protokoluose buvo užfiksuota tik tai, ką pasakė ji pati, patvirtino ir teisme kaip liudytoja apklausta tyrėja V. S., nurodžiusi, kad pirmą kartą nukentėjusioji parodymus duoti atsisakė, antrą kartą teigė nusiplikiusi grybais pati, o trečią kartą teigė ją nudeginus L. Š.. Todėl pirmosios instancijos teismas A. N. ir M. N. teisinančius tokius nukentėjusiosios parodymus pagrįstai atmetė kaip nukentėjusiosios siekį padėti išvengti jiems baudžiamosios atsakomybės ir jais nesivadovavo. Su tokia teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

23. Nukentėjusiajai R. B. padarytų sužalojimų laiką, pobūdį ir sunkumą vienareikšmiškai patvirtina ir byloje pateikta specialisto išvada Nr. G 2246/2023 (02), patvirtinanti kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti deginant žiebtuvėlio autogeno tipo liepsna, užduotyje nurodytu laiku, bei paneigianti vieną iš nukentėjusiosios ir nuteistojo versijų, jog tokio pobūdžio ir apimties terminiai nudegimai su sausos odos nekrozės plotais gali išsivystyti nusiplikius verdančiu vandeniu (t. 1, b. l. 84–86). Teismo medicinos ekspertas Ą. S. šią išvadą patvirtino ir teisme, pakartojęs, kad tokie nudegimai nebūdingi apsiplikius vandeniu ir jie nepaaiškina atsiradusių nudegimų ant sėdmenų ir krūtinės.

24. Šame kontekste pažymėtina, kad A. N. polinkį smurtauti sugyventinės atžvilgiu, be šioje byloje nustatyto nusikaltimo, patvirtina ir kiti bylos duomenys: Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. gruodžio 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. e1-1706-674/2022 A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad sukėlė R. B. fizinį skausmą; apie tai, kad R. B. iš A. N. ir anksčiau ne kartą išeidavo su mušimo žymėmis ant kūno, apklausiami patvirtino ir liudytojai J. K., I. D., S. M.; daugkartiniai specializuotų tarnybų iškvietimai 2024-2023 m. A. N. gyvenamosios vietos adresu dėl įvairių incidentų, užfiksuoti policijos registruojamų įvykių registro išraše; policijos pareigūno M. I. parodymai apie tai, kad minėtu adresu vykta ne kartą, tačiau tik šįkart nukentėjusioji pripažino patyrusi smurtą. O tą aplinkybę, kad R. B. ir A. N. yra sugyventiniai ir jau keletą metų veda bendrą ūkį, priešingai jųdviejų pateiktai versijai neva nukentėjusioji tik kartais užsuka pas nuteistąjį į svečius, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė liudytojų J. K., I. D., S. M., G. A., o taip pat ir nuteistojo M. N., nurodžiusio, kad tėvas su R. B. gyvena kartu, parodymų visumos pagrindu. Todėl neabejotina, kad R. B. atitinka nuteistojo A. N. šeimos nario statusą pagal BK 141 straipsnio 1 dalies nuostatas.

25. Taigi, visuma aukščiau aptartų aplinkybių neleidžia abejoti, kad sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai R. B. buvo padarytas būtent nuteistųjų A. N., M. N. ir L. Š. smurtiniais veiksmais. Minėta specialisto išvada patvirtina nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo mastą. Jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų pagrįstai abejoti šiomis išvadomis ar daryti prielaidą, kad nukentėjusieji galėjo būti sužalota kitu laiku ar aplinkybėmis, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta ir teismas jų nenustatė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertino ir kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis A. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, o nuteistasis M. N. – nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, su L. Š. veikdami kaip bendrininkai tiesiogine tyčia. Neabejotina, kad šiuos asmenis jungė bendras nusikalstamas sumanymas, o jų bendra tyčia apėmė bet kokio sunkumo sveikatos sutrikdymo (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) padarymą nukentėjusiajai. Tarp nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir nukentėjusiajai kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl abu pagrįstai pripažinti veikę bendrininkų grupėje.

26. Nors vienu iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų neigiant savo kaltę nuteistasis A. N. nurodė, kad šią nusikalstamą veiką padarė vienas L. Š., ką neva patvirtina liudytojų M. K., R. Š., L. Š., D. M. parodymai, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo byloje surinktus duomenis vertinti kitaip, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas. Kaip minėta, siekiant išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas ir apklausti nuteistojo nurodyti liudytojai, tačiau šių liudytojų parodymai, priešingai nuteistojo įsitikinimui, niekaip nepaneigia jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Liudytojas M. K. patvirtino tik tai, kad vieną rytą pas jį atėjęs L. Š., su kurio seserimi gyveno jo brolis, pasakė, kad „prisidirbo, pasvilino P.“ (past. P. – R. B. pravardė). L. Š. jam kitų asmenų pavardžių neminėjo, todėl jis padarė išvadą, kad L. Š. tai padarė vienas. Patvirtino liudytojas ir tai, kad gyvena A. N. kaimynystėje ir pastarasis užsiminė jam apie bylos nagrinėjimą teisme bei paklausė, ar šis galėtų paliudyti teisme. Liudytoja apklausta L. Š. sesuo R. Š. nurodė apie šį įvykį sužinojusi iš brolio L. Š., kuris jai pasakė, kad prisidirbo dviese – su M. (N.) pradegino (su žiebtuvėliu ar cigarete) R. (B.) pėdkelnes, kol A. N. miegojo. Tuo tarpu L. Š. nurodė, kad jo brolis L. Š. jam pasakojo su žiebtuvėliu deginęs R. B. pėdkelnes, minėjo, kad su juo buvo M. (N.), tačiau liudytojas nežino, ar pastarasis taip pat degino, tačiau L. Š. sakė, kad A. (N.) juokėsi. Brolis pasakojo tik apie save, o ką tuo metu darė kiti, nepasakojo. Tuo tarpu liudytoja D. P. (buv. M.) patvirtino tik tai, kad su L. Š. ją siejo geri, artimi santykiai, tačiau ji nieko nežino apie R. B. sužalojimo aplinkybes, L. Š. jai nieko apie tai nepasakojo. Liudytojas D. M., L. Š. bendradarbis, apklaustas teisme patvirtino tik tai, kad L. Š. pasakė prisidirbęs, bijąs sėsti į kalėjimą, sakęs, kad sumušė moterį, bandė deginti ar pan., tačiau tiksliau prisiminti negalėjo, nes praėjo nemažai laiko. Liudytojo teigimu, buvęs bendradarbis kitų asmenų ar N. pavardės neminėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie išvardintų liudytojų parodymai, vienareikšmiškai patvirtina tik vieną aplinkybę – L. Š. dalyvavo įvykyje, kuriame buvo deginama moteris (R. B.), tačiau tolesni liudytojų parodymai dėl šio įvykio išsiskiria, viena vertus dėl paties L. Š. skirtingai nurodytų aplinkybių kiekvienam iš liudytojų, kita vertus ir dėl kiekvieno iš liudytojų savaip interpretuojamo išgirsto pasakojimo aplinkybių. Įvertinus tai, kad pats L. Š. mirė dar 2023 m. lapkričio 9 d., neapklaustas ikiteisminio tyrimo metu, todėl nėra ir jokios galimybės panaikinti prieštaravimus tarp liudytojų parodymų apie jo nurodytas aplinkybes. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėjas turi kitokią nuomonę dėl minėtų liudytojų parodymų vertinimo, tačiau šiuose parodymuose nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis ar daryti prielaidą, kad nustatytą nusikalstamą veiką padarė vienas L. Š., t. y. kitaip nei nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas jų taip pat nenustatė. Tuo pačiu pagrindu atmestini kaip nepagrįsti ir nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai dėl minėtų liudytojų parodymų vertinimo nuteistojo A. N. naudai ar liudytojų V. Č., I. D. bei J. K. parodymų galimo neobjektyvumo bei suinteresuotumo pakenkti nuteistajam. Priešingai nukentėjusiosios apeliacinio skundo teiginiams, byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių liudytojos galėtų nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes ar nukentėjusiosios mamos J. K. kokią nors įtaką liudytojoms V. Č. ir I. D., tokių nenurodė ir jos pačios, todėl netikėti šių liudytojų parodymais ar vertinti juos kritiškai teismas neturi pagrindo.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus anksčiau išdėstytus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus, neturi pagrindo išvadai, jog A. N. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, A. N. kaltė yra pilnai įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos pagrindu. Teisėjų kolegija nenustatė, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

28. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo skundžiamą pirmosios instancijos nuosprendį pakeisti dalyje dėl nuteistiesiems M. N. ir A. N. paskirtų bausmių – prokuroras sutinka su nuteistiesiems paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės vykdymo atidėjimu pagal BK 75 straipsnį, dėl nenustatytos nuteistojo M. N. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikaltimą padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) dėl bausmių bendrinimo nuteistajam M. N., dėl skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodytos M. N. ankstesniu teismo sprendimu paskirtų ir neatliktų baudžiamojo poveikio priemonių tolesnio vykdymo bei neišspręstų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti, klausimo.

Dėl M. N. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte

29. Šiaulių apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu M. N. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe ir veiką padarė kankindamas nukentėjusį asmenį ir tyčiodamasis iš jo (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 punktas).

30. Prokuroro nuomone, nepripažindamas M. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad veiką padarė recidyvistas, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Įvertinusi tai, kad šios sunkinančios aplinkybės nustatymas turi įtakos bausmės skyrimui, teisėjų kolegija patikrina, ar ši atsakomybę sunkianti aplinkybė M. N. nenustatyta pagrįstai.

31. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo – BK 27 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2025 m. vasario 1 d.) nustatė, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojanti BK 27 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Iš aptartos normos matyti, jog įsigaliojus naujajai baudžiamojo įstatymo redakcijai nelieka savaiminio pripažinimo recidyvistu ir yra įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą asmenį pripažįstant recidyvistu bei šį sprendimą privaloma išdėstyti rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi toks įstatymo pakeitimas yra asmens teisinę padėtį lengvinantis. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Todėl šis įstatymo pakeitimas taikytinas sprendžiant klausimą dėl nuteistojo M. N. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, pripažinimo.

32. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad M. N. anksčiau teistas 6 kartus, iš kurių tris kartus – už viešosios tvarkos pažeidimą (pagal BK 284 straipsnio 1 dalį), o pastaruosius tris kartus – už įvairius nusikaltimus turtinėms teisėms bei transporto eismo saugumui (pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 3 dalį, 281¹ straipsnio 1 dalį). Sutiktina su prokuroro skundo argumentu, kad šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką M. N. padarė teistumui neišnykus, tačiau priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, ne pagal 2023-2024 m., o pagal 2014-2015 m. jo atžvilgiu priimtus teismų sprendimus. Pastebėtina, kad šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką M. N. padarė 2023 m. rugsėjo 18 d., tuo tarpu 2023-2024 metų teismų sprendimais nuteistas jis buvo vėliau – Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. rugsėjo 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. spalio 10 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu.

33. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusį BK 27 straipsnio pakeitimą, nuteistasis M. N. laikytinas asmeniu, kuris būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, kai teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą, t. y. recidyvistu, todėl ši aplinkybė pripažintina jo atsakomybę sunkinančia. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl bausmių nuteistiesiems M. N. ir A. N.

34. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

35. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu M. N. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nubaustas laisvės atėmimu 11 mėnesių.

36. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu A. N. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nubaustas laisvės atėmimu 2 metams. Pastebėtina, kad nors nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusia nauja baudžiamojo įstatymo redakcija buvo pakeistas 138 straipsnis, tačiau tik šio straipsnio 2 dalies jo 13 punktas, kuris papildytas naujais požymiais, tačiau šie pakeitimai nuteistųjų teisinės padėties neįtakoja.

37. Pastebėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. keitėsi ir BK 61 straipsnio, nustatančio bausmių skyrimo taisykles, nuostatos. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 61 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Taigi nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 61 straipsnio pakeitimai panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujoji BK 61 straipsnio 2 bei 4 dalies redakcija šiuo atveju nei M. N., nei A. N. teisinės padėties lengvinimo aspektu niekaip neįtakoja, nes nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos tik jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, todėl taikyti šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatą nuteistųjų atžvilgiu nėra pagrindo.

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui aktualias aplinkybes ir pagrįstai bei motyvuotai nuteistiesiems A. N. ir M. N. paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, tinkamai individualizuotas, padarytam nesunkiam nusikaltimui ir jų asmenybei adekvačias bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos ar per švelnios, todėl nėra pagrindo jas keisti.

39. Tačiau bendrindamas skirtingais teismų sprendimais nuteistajam M. N. paskirtas bausmes apylinkės teismas padarė įstatymo taikymo klaidą ir neteisingai subendrino bausmes. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu M. N. paskirtą bausmę, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 63 straipsnio 9, 4, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, teismas subendrino su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas dalį neatliktos bausmės dalies, ir M. N. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimas 1 metams ir 40 MGL (2000 Eur) baudą. Vadovaudamasis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 10 punktais, teismas M. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 metams, nustačius įpareigojimus.

40. Teisėjų kolegija su šiuo prokuroro apeliacinio skundo argumentu sutinka, tačiau tik iš dalies. Prokuroras teisus sakydamas, kad teismas bausmes subendrino neteisingai ir nepagrįstai neįskaitė nuteistajam ankstesniu nuosprendžiu atliktos bausmės, tačiau nėra pagrindo sutikti su tuo, kad skundžiamu nuosprendžiu M. N. paskirta bausmė pagal BK 63 straipsnio nuostatas turėjo būti bendrinama su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi.

41. Bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas reglamentuoja BK 63 straipsnis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. BK 50 straipsnio 2 dalis nustato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimumas yra trys mėnesiai. Pagal BK 63 straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 9 dalis).

42. Šioje baudžiamojoje byloje nustatytą nusikalstamą veiką M. N. padarė 2023 m. rugsėjo 18 d., t. y. iki Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir nubaustas (su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. lapkričio 27 d. nutartimi nustatyta bausme subendrinta) galutine 1 metų 1 mėnesio laisvės apribojimo bausme ir 40 MGL (2000 Eur) bauda, priėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su minėtu ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme pagrįstai bendrino BK 63 straipsnio 1, 3, 4, 9 dalių pagrindais. Tačiau prie skundžiamu nuosprendžiu M. N. paskirtos 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėdamas ankstesniu – Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, prilygintą 1 mėnesiui laisvės atėmimo bei į bausmės laiką neįskaitęs pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės, teismas padarė bausmių bendrinimo taisyklių pažeidimą. Visų pirma pažymėtina, kad pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį (BK 63 straipsnio 4 dalis). Visų antra, bendrinant bausmes BK 63 straipsnio pagrindu bendrinama ne su neatliktos, o su paskirtos bausmės dalimi (dalinio sudėjimo būdu) ir įskaitoma atliktos bausmės dalis. Todėl šiuo atveju teismas prie skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, turėjo pridėti dalį ankstesniu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu M. N. paskirtos laisvės apribojimo bausmės, prilygintos laisvės atėmimo bausmei bei įskaityti ankstesniu nuosprendžiu atliktą bausmę.

43. Pastebėtina, kad šiuo atveju BK 64 straipsnio nuostatų nurodymas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra akivaizdžiai neteisingas, nes pagal BK 64 straipsnį bausmės bendrinamos tada, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas. Kitaip nei BK 63 straipsnio taikymo atveju, bendrinant paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnio taisykles, nėra galimybės į nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti bausmės ar jos dalies, atliktos pagal ankstesnį nuosprendį. Tokiu atveju pridedama neatlikta bausmės dalis, taikant visišką ar dalinį bausmių sudėjimo būdą. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju M. N. šioje byloje nustatytą nusikaltimą padarė 2023 m. rugsėjo 18 d., t. y. iki Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžio priėmimo, todėl bausmės M. N. bendrinamos tik pagal BK 63 straipsnio nuostatas – dalinio sudėjimo būdu su laisvės apribojimo bausme ir visiško sudėjimo būdu su baudos bausme. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

44. Taigi vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalimi, M. N. prie Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirtos 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėtina dalis Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – 3 mėnesiai laisvės apribojimo, prieš tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) laisvės apribojimo bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme, santykiu 1:3 – tris mėnesius laisvės apribojimo prilyginus 1 mėnesiui laisvės atėmimo, ir 40 MGL (2000 Eur) bauda, ir M. N. skirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 40 MGL (2000 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką M. N. įskaitytina bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį. Šiuo atveju parinktas minimalus pridėtinos (laisvės apribojimo) bausmės dydis, siekiant nesunkinti nuteistojo padėties labiau nei to prašė prokuroras. Kaip nurodyta, šiuo atveju taikytinos nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančios BK 65 straipsnio 1 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) normos, pagal kurias keičiasi laisvės atėmimo ir arešto bausmėms prilygintinų bausmių proporcijos (jos didėja), todėl šie asmenų padėtį lengvinantys pakeitimai turi grįžtamąją galią ir yra taikytini. Tokiu būdu subendrinus nuteistajam M. N. paskirtas bausmes, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta galutinė bausmė nesikeičia, todėl prokuroro apeliacinis skundas dalyje dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmė atmestinas.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

45. Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti abiejų nuteistųjų atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą. Prokuroro nuomone, atidėdamas M. N. ir A. N. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino jų padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir bausmės vykdymo atidėjimo institutą taikė nepagrįstai.

46. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad savo sprendimą taikyti bausmės vykdymo institutą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad M. N. laisvės atėmimo bausme teisiamas pirmą kartą, yra jaunas, darbingo amžiaus, todėl sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, taikant vienerių metų bausmės vykdymo atidėjimo terminą, paskyrus jam įpareigojimus.

47. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Nors nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams, buvo pakeistas BK 75 straipsnis, tačiau BK 75 straipsnio 2 dalis, kurios pagrindu abiem nuteistiesiems bausmės vykdymas atidėtas, nesikeitė ir jų teisinės padėties neįtakoja. Pažymėtina, kad M. N. paskirtos bausmės dydis ir padarytos nusikalstamos veikos kategorija atitinka tiek formaliąsias, tiek ir vertinamąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas.

48. M. N. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką – vieną nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, nusikalto būdamas teistas, teistumui neišnykus. Anksčiau jis teistas 6 kartus: 3 kartus – 2014-2015 metais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pastaruosius tris kartus – 2023-2024 metais už dvi nusikalstamas veikas turtinėms teisėms (pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 3 dalį) ir vieną nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui (pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį). Baudžiamoji atsakomybė nuteistajam taikyta ir užsienyje – laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2021 m. jis nuteistas Švedijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, dauguma atveju – už vagystes ir kelių eismo taisyklių pažeidimus. Nors M. N. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas ir savo elgesio kritiškai nevertina, tačiau pastebėtina ir tai, kad 2023-2024 m. tris nusikalstamas veikas, kaip ir šioje byloje nustatytą nusikaltimą, M. N. padarė nesant teismo priimtų sprendimų ir nepradėjęs vykdyti jais paskirtų bausmių, anksčiau jam skirtas arešto bausmes atlikęs, nusikaltimą žmogaus sveikatai padarė pirmą kartą, anksčiau jo atžvilgiu nebuvo taikyta ir griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas. Per pastaruosius vienerius metus administracine tvarka baustas 2 kartus, duomenų apie baudų sumokėjimą nėra. M. N. nevedęs, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Byloje nustatytos trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veiką padarė bendrininkų grupe, veiką padarė kankinant nukentėjusį asmenį ir tyčiojantis iš jo, veiką padarė recidyvistas – BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 punktas, 13 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nuteistojo asmenybę bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, konstatuoja, kad aukščiau aptartos aplinkybės leidžia spręsti, jog tikslas sulaikyti M. N. nuo naujų nusikalstamų veikų ateityje bei nubausti už padarytą nusikalstamą veiką gali būti pasiektas ir neizoliavus jo nuo visuomenės, paliekant nepakeistus skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam nustatytus įpareigojimus.

50. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. N. 1 metų 6 mėnesių terminui atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pažymėjo, kad jis laisvės atėmimo bausme teisiamas pirmą kartą, ankstesni teistumai yra išnykę, anksčiau bausmės vykdymo institutas netaikytas ir nepanaikintas, jauno amžiaus, darbingas, uždarbiaujantis, save išlaiko, todėl sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, paskyrus įpareigojimus.

51. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. N. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką –nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, nusikalto būdamas teistas, teistumas išnykęs. Anksčiau A. N. teistas 2 kartus: už nusikaltimą transporto eismo saugumui (Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžiu pagal 281¹ straipsnio 1 dalį) ir fizinio skausmo sukėlimą (Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už murtą prieš tą pačią sugyventinę R. B.. Ankstesniais teismų sprendimais paskirtas švelnesnes bausmes (areštą ir laisvės apribojimą, o taip pat baudžiamojo poveikio priemones) atlikęs. Administracine tvarka per pastaruosius vienerius metus baustas dukart, paskirtas baudas moka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Vedęs, su sutuoktine negyvena, nedirba, tačiau uždarbiauja, save išlaiko. Byloje nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veiką padarė bendrininkų grupe, veiką padarė kankinant nukentėjusį asmenį ir tyčiojantis iš jo, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

52. Įvertinusi aukščiau nurodytus A. N. asmenybę apibūdinančius duomenis (51 p.), padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti nuteistajam atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, nesilaiko visuomenėje priimtinų elgesio normų, jas ignoruoja, o duomenys apie jo ankstesnius teistumus neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę ir leidžia spręsti, kad toks jo elgesys nebuvo atsitiktinis, jis linkęs daryti nusikalstamas veikas asmens sveikatai, tačiau visos šios aplinkybės buvo įvertintos skiriant nuteistajam griežčiausią jam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą ir nustatant jos terminą.

53. Teisėjų kolegijos nuomone, taikant tokias BK 75 straipsnio nuostatas ir tinkamai parinktus įpareigojimus, nuteistiesiems A. N. ir M. N. žinant, kad jų nevykdant bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jie gali būti nukreipti atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įvirtinti bausmės tikslai ir nebus nukrypta nuo teisingumo principo reikalavimų. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Dėl kitų nuosprendžio klausimų

54. Teisėjų kolegija pritaria ir apeliacinio skundo argumentui dėl padaryto apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies surašymo pažeidimo pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje nenurodžius apie ankstesniu teismo sprendimu M. N. paskirtų bei neatliktų baudžiamojo poveikio priemonių tolimesnį vykdymą. Kaip minėta, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu M. N., be kita ko, buvo paskirtos ir baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 3 metams, turto konfiskavimas – išieškant iš M. N. į valstybės biudžetą nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Opel Zafira-A“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą.

55. BPK 307 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies surašymą, 4 punkte nustatyta pareiga rezoliucinėje dalyje nurodyti sprendimus dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punktas turi būti aiškinamas ir taikomas kaip reikalaujantis nurodyti ne tik paskutinėje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje paskirtas baudžiamojo poveikio priemones ar auklėjamojo poveikio priemones, bet ir ankstesniais nuosprendžiais paskirtas tokias priemones, jei jos dar nėra įvykdytos; paskutiniame nuteistajam priimtame apkaltinamajame nuosprendyje turi būti nurodomos visos jam paskirtos bausmės ir baudžiamojo bei auklėjamojo poveikio priemonės, kitaip vykdant teismų nuosprendžius ir nutartis kiltų neaiškumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2006). Įvertinus nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, sutiktina su apeliacinio skundo reikalavimu, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turėjo būti nurodyta, jog Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžiu M. N. yra paskirtos ir neatliktos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 3 metams ir turto konfiskavimas, kurios vykdytinos.

56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punkto), papildant skundžiamo nuosprendžio rezoliucinę dalį, jog, vadovaujantis BK 73 straipsnio 2 dalimi, toliau vykdytinos Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 3 metams, turto konfiskavimas – išieškant iš M. N. į valstybės biudžetą nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Opel Zafira-A“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1060 Eur.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

57. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, šiuo nuosprendžiu išspręstinas ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas, kuris nebuvo išspręstas skundžiamu nuosprendžiu. Prie baudžiamosios bylos pridėtos 3 CD laikmenos, nuosprendžiui įsiteisėjus paliktinos saugoti kartu su bylos medžiaga.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

58. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nuteistiesiems A. N. ir M. N. paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkti gynėjai advokatai Valdas Kairys ir V. M.. Apeliacinės instancijos teismui pateiktomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymomis dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų prašoma valstybės naudai priteisti 354,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už A. N. ir 339,58 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už M. N. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

59. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-7-173/2014, 2K-520-303/2015, 2K-218-1073/2020, 2K-7-119-719/2024, 2K-27-788/2024).

60. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro, nukentėjusiosios R. B. ir nuteistojo A. N. apeliacinius skundus. Nukentėjusiosios R. B. ir nuteistojo A. N. apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas. Įvertinusi ir tai, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjamoje byloje buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistųjų valios, į tai, kad nuteistasis M. N. apeliacinio skundo neteikė, į nuteistųjų turtinę padėtį (A. N. nedirba, M. N. registruotas Užimtumo tarnyboje, duomenų apie jų gaunamas pajamas ar turimą turtą byloje nėra), teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teisme patirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų A. N. ir M. N. neišieškotinos.

61. Šiaulių apygardos teisme taip pat gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 1120,83 Eur sumai, teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. B.. Pažymėtina, kad šiuo atveju valstybės garantuojamas atstovas advokatas nukentėjusiajai buvo parinktas ir paskirtas jos pačios iniciatyva, kreipiantis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Vadovaujantis BPK 55 straipsnio 5 dalimi, įstatymų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, numatytais atvejais nukentėjusysis ir civilinis ieškovas turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir tai, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už nukentėjusiajai R. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Eivido Chmieliauskio apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendį dalyje dėl bausmių subendrinimo M. N. ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalimi, M. N. prie Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendžiu paskirtos 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – 3 (tris) mėnesius laisvės apribojimo, prieš tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573), laisvės apribojimo bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme (santykiu 1:3), ir 40 MGL (2000 Eur, dviejų tūkstančių eurų) baudą, ir M. N. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 40 MGL (2000 Eur, dviejų tūkstančių eurų) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką M. N. įskaityti bausmę, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį.

Papildyti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. birželio 21 d. nuosprendžio aprašomąją ir rezoliucinę dalis:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) 60 straipsnio 1 dalies 13 punktu, pripažinti M. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą padarė recidyvistas;

pripažinti M. N. recidyvistu;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 73 straipsnio 2 dalimi, toliau vykdyti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžiu M. N. paskirtas ir neatliktas baudžiamojo poveikio priemones: uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams, turto konfiskavimą – išieškant iš M. N. į valstybės biudžetą nusikalstamos veikos priemonės – automobilio „Opel Zafira-A“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1060 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt eurų);

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 (tris) CD laikmenas, pridėtas prie bylos medžiagos, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti su bylos medžiaga.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios R. B. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų A. N. ir M. N. neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.