Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.5.1.2; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.9; 1.1.8.8; 1.2.4.1.1; 2.4.6.1; 2.4.7

2025 m. balandžio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Svetlanos Jurgaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. ir jo gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir skirta jam bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2023 m. rugsėjo 10 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2024 m. gruodžio 17 d.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš G. G. civilinės ieškovės naudai 3 138,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo M. Č. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš G. G. nukentėjusiojo M. Č. naudai 250 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. G. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 10 d. apie 3:20 val., parke, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio konflikto su M. Č. metu, tyčia mažiausiai vieną kartą peiliu smogė šiam į kairę pilvo pusę, tuo padarydamas durtinę – pjautinę kiauryminę žaizdą pilvo kairėje su plonosios žarnos sužalojimu, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tuo būdu tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. Č. sveikatą.

2. Apylinkės teismas nepripažindamas būtinosios ginties ribų peržengimo nurodė, kad G. G. padaryti nusikalstami veiksmai negalėtų būti vertintini ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, nes būtinosios ginties ribų peržengimo svarstymas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija, o šiuo konkrečiu atveju remiantis visų byloje išaiškintų aplinkybių visuma apie peilio panaudojimą kilusio konflikto metu, teismo vertinimu, būtinosios ginties situacijos nebuvo. Tokiu būdu paties kaltinamojo G. G. duoti parodymai byloje yra vertintini tik kaip kaltinamojo pasirinkta gynybos pozicija, kuria yra siekiama suklaidinti teismą ir tokiu būdu sušvelninti savo atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiksmą, todėl kaltinamojo G. G. duoti parodymai yra vertintini kritiškai, kuriais teismas turi pakankamą pagrindą netikėti.

3. Apylinkės teismas priteisdamas civilinį ieškinį nurodė, kad teismui nekyla abejonių dėl to, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajam teko iškęsti didelį fizinį skausmą, nepatogumus, išgyvenimus, be to, matyti, kad gydymo įstaigoje iš karto po įvykio nepertraukiamai išbuvo 5 dienas, vėliau taip pat lankėsi pas medikus dėl aptariamo įvykio metu patirtų sužalojimų, iš ko spręstina, kad gydymas yra tęstinis. Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, neturtinės žalos nustatymo kriterijus, suformuotą teismų praktiką šios kategorijos baudžiamosiose byloje, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, kaltinamojo turtinę padėtį, teismas sprendžia, kad nukentėjusiojo naudai pareikštas ieškinys neturtinei žalai atlygintini mažintinas iki 5 000,00 Eur.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistasis G. G. apeliaciniu skundu prašo baudžiamąją bylą išspręsti išsamiai, objektyviai ir nešališkai; panaikinti Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų kaltinamąjį nuosprendį priimtą 2024 m. gruodžio 17 d. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį; išsprendus baudžiamąją bylą pritaikyti jam BK 28 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės; apklausti liudytojus A. B., M. L., O. B., A. S., A. Ū., M. M. bei teismo pripažinti nukentėjusiuoju M. Č..

1.1. Skunde nurodo, kad Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų argumentai yra neteisingi, liudytojų parodymai yra prieštaringi, melagingi ir ginčytini. Teismas priimdamas nuosprendį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio reikalavimus, nepanaikino ir nebandė panaikinti prieštaravimų byloje, nekreipė į jo prašymą iškviesti pakartotiniam liudijimui nukentėjusįjį ir liudininkus, kad būtų galima pagrįsti arba paneigti vienus ar kitus faktus, kad būtų galima priimti teisingą, nešališką ir neginčijamą nuosprendį. Byla tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo tirta aplaidžiai ir nuskalstamai.

1.2. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje nebuvo prie bylos pridėti parke filmuojančių kamerų vaizdo įrašai, nebuvo ieškomas įvykio metu dingęs jo telefonas, papildomai nebuvo į teismo posėdį kviečiami liudytojai bei nukentėjęs M. Č., kad pavirtintų arba paneigtų savo parodymus, nes jie prieštaringi ir tarpusavyje neatitinkantys.

1.3. Skundo autorius pažymi, kad jokio abipusio puolimo, puolimo ir žalos darymo iš jo pusės nebuvo, nukentėjo tik M. Č. ir tik tada, kaip jį užpuolė su savo draugais, kai jis gynėsi nuo intensyvaus puolimo. M. Č. jį puolė pirmas, panaudojo smurtą, stūmė jį abiem rankom į jo pečius ir tą darė be jokios priežasties ir prie to prisijungė jo draugai. Jis vengdamas susidorojimo pradėjo nuo jų bėgti ir kai jie jį prisivijo, pargriovė ir ėmė jį mušti, tai tik tada jis gindamasis nuo jų smurto, sužalojo vieną jų.

5. Nuteistojo G. G. gynėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2024 m. gruodžio 17 d. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų nuosprendį baudžiamojoje byloje G. G. atžvilgiu ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 28 straipsnio pagrindu ar taikyti atsakomybę pagal BK 28 straipsnio 3, 4 dalis; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir byloje apeliacinėje instancijoje atlikti dalinį įrodymų tyrimą – papildomai apklausti liudytojus A. B., O. B., A. L., A. Ū., M. M., nukentėjusįjį M. Č..

2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, netinkamai juos vertino, neatsižvelgdamas į dalį byloje surinktų įrodymų, juos atmesdamas, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir priėmė G. G. atžvilgiu nepagrįstą nuosprendį. Priimtą apkaltinamąjį nuosprendį prašo panaikinti, pripažinus, kad G. G. veiksmai įvykio metu buvo išimtinai gynybiniai – jo veiksmai nukentėjusiojo M. Č. atžvilgiu vertintini per būtinosios ginties situacijos buvimą ar būtinosios ginties ribų peržengimą, atitinkamai pagal BK 28 straipsnio nuostatas taikant ir teisinę atsakomybę.

2.2. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė G. G. parodymus kaip gynybinę poziciją, o rėmėsi vien nukentėjusiojo M. Č. ir liudytojų prieštaringais ir iš esmės melagingais parodymais – iš jų parodymų net neįmanoma nustatyti kokia buvo įvykio seka, kur buvo liudytojai, kokius veiksmus jie atliko ir kada, ar nukentėjusysis veikė kartu su liudytojais konflikto metu. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes siekdami išvengti atsakomybės dėl G. G. sužalojimo, dingus ir jo daiktams bei pinigams, galėjo susitarti dėl jiems palankių parodymų davimo. Su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu ir G. G. veiksmų kvalifikavimu nesutiktina, nes teismas vertino tik nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų parodymus, nepagristai atmesdamas G. G. parodymus.

2.3. Apeliantė pažymi, kad byloje svarbūs surinkti įrodymai, kurie patvirtina G. G. paaiškinimus ir teisme duotus parodymus ir turi didesnę įrodomąją reikšmę. Tai 2023 m. lapkričio 21 d. Kitų objektų apžiūros protokolas – vaizdo įrašas iš policijos pareigūno 2023 m. rugsėjo 10 d. naudotos vaizdo kameros. Iš bendrojo pagalbos centro gauto garso įrašo girdėti, kad A. B. aiškina – kad jis pradėjo pirmas ant jų šokinėt. Fiksuotas G. G. buvimo laikas degalinėje „Circle K“ – 2023 m. rugsėjo 10 d. 03.02 val. G. G. su M. M. grįžus iš degalinės, kas galėjo užtrukti 4-5 minutes, jau kreipiamasi pagalbos į bendrąjį pagalbos centrą 2023 m. rugsėjo 10 d. 03.15 val., kas patvirtina, kad iškart po grįžimo iš degalinės jis buvo užpultas ir turėjo bėgti nuo jį užpuolusių asmenų. Šis trumpas laiko tarpas paneigia liudytojų parodymus apie kokius tai kibimus prie mergaičių, papildomus G. G. veiksmus jam grįžus iš degalinės.

2.4. Skundo autorė pažymi, kad liudytojos A. Ū. parodymai prieštaringi, nenuoseklūs, kiekvieną kartą apklausiant vis kitaip nurodomos detalės. Visgi iš A. Ū. parodymų galima susidaryti aiškų vaizdą, kad konflikte dalyvavo visi 4 asmenys, kad buvo žalojamas ir G. G., ir kad konfliktą pradėjo M. Č.. Ji patvirtino, kad jie rėkė labai, gaudė vienas kitą, ir, kiek suprato, jam tada įdūrė. Liudytoja M. M. stengėsi išvis nepasakoti reikšmingų aplinkybių, stengiasi jas nutylėti. Ši liudytoja tvirtino, kad G. G. prie jos lindo tik iki išeinant į degalinę, ir kai ėjo iš degalinės, nelindo, todėl siekiant pašalinti kilusius prieštaravimus ir abejones buvo prašoma papildomai apklausti liudytojus A. B. ir nukentėjusįjį M. Č..

2.5. Apeliantė nurodo, kad G. G. puolė ir žalojo net 4 vaikinai, kurių veiksmai buvo agresyvūs, kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus, nukreiptas į asmenį. G. G. negali būti laikomas kita puolančiąja puse, nes tuo metu buvo pargriautas, jį žalojo 4 asmenys. Jo sužalojimą patvirtina 2023 m. rugsėjo 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada. Šiuo atveju nekyla jokių abejonių kad buvo sužalotas įvykio metu, nukentėjusio ir liudytojų šioje byloje, suduodant smūgius rankomis ir kojomis. Kadangi buvo pargriautas ant žolėto pagrindo, mažai tikėtina, kad sužalojimai atsirado dėl kritimo. Todėl nurodytomis aplinkybėmis susidariusioje situacijoje G. G. elgėsi adekvačiai, po suduotų smūgių, panaudojo gynybai turėtą peilį, buvo susijaudinęs ir išsigandęs. Net A. B. liudijo, kad ir jis, ir draugai suprato, kad kažkas prasidės.

2.6. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad nuteistasis savo kaltę, – t. y. veiksmus, kuriuos padarė – pripažino panaudojęs peilį konflikto metu, sužalojęs M. Č., tačiau turėjo būti vertinamos ir nukentėjusio bei su juo buvusių asmenų – provokuojantis ir rizikingas elgesys, M. Č., būdamas neblaivus ir nepilnametis asmuo, o vėliau ir kiti – pirmas puolė G. G., taip pat ir sužalojo. M. Č. pradėjo ir žodinį konfliktą bei pirmas G. G. pastūmė. Ši aplinkybė gali būti pripažinta G. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai). Vertinant, kad neteisėtus veiksmus atliko būtinosios ginties sąlygomis, nėra pagrindo pripažinti jį ir pavojingu recidyvistu.

2.7. Ji taip pat pažymi, kad būtina nepriteisti ar mažinti priteistos neturtinės žalos dydį, vertinti ir nukentėjusio veiksmus, kai didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti (CK 6.282 straipsnis) – nes nukentėjusiojo elgesys – neblaivumas, sudarymas preteksto konfliktui, pradėjimas konflikto – galėjo įtakoti žalos atsiradimą.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis palaikė savo apeliacinį skundą, jo gynėja prašė pateiktą apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

7. Nuteistojo G. G. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai atmetami.

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo G. G. ir jo gynėjos apeliaciniuose skunduose iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, netinkamai juos vertino, neatsižvelgdamas į dalį surinktų įrodymų ir juos atmesdamas, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir G. G. atžvilgiu priėmė nepagrįstą nuosprendį.

9. Pirmosios instancijos teismas turi pareigą tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, t. y. teisiamajame posėdyje privalo kruopščiai ištirti visus byloje surinktus įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylai reikšmingus rašytinius duomenis, juos sugretinti tarpusavyje, pašalinti esančius prieštaravimus, įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu priimti teisėtą ir pagrįstą BPK reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas šių reikalavimų laikėsi.

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, jog G. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio konflikto su nukentėjusiuoju M. Č. metu, tyčia mažiausiai vieną kartą peiliu smogė nukentėjusiajam į kairę pilvo pusę, tuo padarydamas jam sužalojimus, atitinkančius sunkų sveikatos sutrikdymą, ir nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniuose skunde nuteistasis ir jo gynėja neginčija, kad nukentėjusiajam nustatytą sužalojimą peiliu padarė nuteistasis kaltinime nustatytu laiku ir vietoje, tačiau laikosi pozicijos, jog nuteistojo veiksmai buvo išimtiniai gynybiniai, todėl vertintini kaip būtinoji gintis ar jos ribų peržengimas.

11. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. G. kaltę pripažino iš dalies, t. y. pripažino savo kaltę dėl sužalojimo, bet teigė tai padarė gindamasis. Nuteistasis parodė, kad grįždamas iš šventės per parką sutiko jame ant suoliuko sėdėjusius jaunuolius. Kažkuris paprašė parūkyti, užsivedė kalba. Tą vakarą išgėrė 2 bokalus alaus, tai visas alkoholis, į parką jokio alkoholio neatnešė, neturėjo alaus. Jaunuoliai neprašė jo pasišalinti. Su merginomis nebendravo, kalbėjosi su Č.. Pasibaigus cigaretėms ėjo į degalinę, merginos kartu ėjo sumuštinių. Jis pirko cigaretes, du sumuštinius, mineralinį. Kai grįžo iš degalinės, visi buvo prie to paties stalo. Nežino kada merginos pasišalino, gal tada, kai jaunuoliai jį vijosi. Grįžus kilo konfliktas, kai vienas iš jaunuolių metė į jį mineralinio vandens butelį. Tada kitas jaunuolis kažką pasakė jam. Pamatė, kad jie jį supa, pradėjo bėgti. Pasivijo jį keturiese, jam per kojas spyrė ir jis pargriuvo, prasidėjo muštynės. Parodė, kad dengėsi gulėdamas, gulėjo ant šono. Krito ant pilvo, tada vienas jaunuolis su kėde jam trenkė per nugarą, iš skausmo vertėsi ant šono, tada jį daužė. Įvykio metu jam buvo sužalota ranka, koja dvejose vietose, nugara, antakis, smilkinyje buvo gavęs. Sąmonę buvo praradęs, tikriausiai nuo smūgio į smilkinį. Nelabai gali įvardinti, kas jam sudavė. Kai gulėjo ir dengėsi nuo smūgių, tai prieš jį buvo Č. ir dar vienas, link kojų buvo toks su akinukais – B., lyg ir vienas už nugaros buvo, tas irgi daužė ir spyrė vieną kartą. Jam šonus, šonkaulius skaudėjo. B. buvo su visais kitais, kėdę turėjo B.. Prie B. buvo Č. ir dar vienas, o už nugaros dar vienas buvo. Vieta, kur vyko konfliktas buvo toliau nuo stalų. Peilį turėjo kišenėje, jį išsitraukė tik to konflikto metu, kai gulėjo ant žemės. Gal dešinėje laikė peilį, negali pasakyti. Jis yra kairiarankis. Č. stovėjo tuo metu, pasilenkę jie buvo. Jis netaikė niekur, nežino kaip ten įdūrė, nei jis taikė nei ką. Jį paliko gulintį, negali pasakyti, kiek gulėjo. Matė, kaip pareigūnas ėjo su tuo vaikinu, jis gulėjo ant žolytės, netoliese buvo krūmas, toliau dar vienas krūmas. Jis nežino kodėl pareigūnas jo nematė. Jaunuoliai žinojo vietą, tai jie turėjo atvesti pareigūną prie jo, bet jie nuvedė jį į visai kitą pusę. B. visus metus kalbėjo, kad jie jį prispaudę laikė prie žemės, čia jo žodžiai. Faktas yra tas, kad jie jį užpuolė ir sužalojo. Jam sunku pasakyti, ar jis kažką sužalojo. Kai jis gulėjo ant žemės, nežino kaip ten buvo, negali pasakyti tiksliai. Grynai konflikto, muštynių metu, kai gulėjo ant žemės, tai išsitraukė peiliuką iš kišenės ir tuo momentu, jis nežino, nematė, ar įdūrė kažkam. Dėl sužalojimo pripažįsta, bet padarė tai gindamasis. Ten buvę vaikinai ir patys to neneigė.

5.1. Tačiau nuteistojo pozicija baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis kaltės nepripažino. Parodė, kad antrą kartą sudavus per kojas jis nukrito ant žemės. Atsikėlė, nuo kritimo ir atsitrenkimo į žemę buvo susijaudinęs, kaip toliau viskas vyko neprisimena. Įvykio metu turėjo peiliuką, bet neatsimena, kad juo būtų kam nors dūręs. Gali būti, kad jis buvo praradęs sąmonę. Atsigavęs suprato, kad guli ant žemės. Jokių asmenų šalia jo nebuvo. Tuo metu peiliuko jau neturėjo, nežino kur jis dingo. Taip pat pasigedo savo piniginės ir telefono. Jeigu kažką sužalojo peiliu, dėl to labai gailisi. Gali būti, kad peiliu gynėsi nuo užpuolimo (2 t., b. l. 184-187).

5.2. Papildomos apklausos metu nuteistasis papildomai parodė, kad po smūgio per kojas jis nukrito ant dešinio šono. A. B. sulankstoma kėde vieną kartą sudavė jam į nugarą, du kartus – į kairės kojos pėdą bei blauzdą ir vieną kartą – į kairę plaštaką. Aukščiausio ūgio vaikinas koja vieną kartą spyrė jam į dešinę krūtinės pusę. Kažkuris iš vaikinų galimai kumščiu sudavė jam į veidą. Tolesnių įvykių neprisimena, galimai buvo praradęs sąmonę. Atsigavęs nuėjo namo (3 t., b. l. 4-7). Taip pat laikėsi pozicijos, kad peilio iš kišenės išsitraukęs nebuvo, jo niekur nenaudojo ir niekam nedūrė. Jam atrodo, kad dėmesį M. M. rodė ne per daug įkyriai, nepastebėjo, kad jo elgesys merginai būtų nepatikęs (3 t., b. l. 24-28).

12. Iš aukščiau išdėstytų nuteistojo parodymų visumos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jis neigė išsitraukęs kišenėje turėtą peilį ir juo kam nors iš vaikinų kompanijos dūręs, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu šią aplinkybę pripažino. Apeliacinių skundų argumentų kontekste pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti / paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, kadangi jo pateiktą nagrinėjamo įvykio versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

13. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis nepilnametis M. Č. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad po X šventės, naktį, su draugais O. B., A. B., M. L., M. (M. M.), A. (A. Ū.) ir A. S. buvo parke, gėrė alkoholį. Netrukus A. S. išėjo. Priėjo vyriškis, kuris prisistatė kaip „G.“ (G. G.), pasisveikino, išgėrė su jais alkoholio. Vėliau pasiūlė nupirkti alkoholio, kažkur išėjo ir atnešė dėžę, kurioje buvo alaus skardinės, vaišino juos alumi. Tada ėmė „lįsti“ prie M. M. – atsisėdo prie jos, bandė ją apkabinti. Jis G. G. pastūmė, ėmė su šiuo bartis, ragino eiti namo. Jis abiem rankomis stumtelėjo G. G. į pečius, kad šis atsitrauktų. G. G. pora metrų atsitraukė, labai supyko, trenkė jam į kairį šoną. Netrukus suprato, kad G. G. jam smogė peiliu. Prieš smūgio sudavimą jis ir G. G. stovėjo vienas nuo kito apie metro atstumu. Smurtinius veiksmus galimai matė M. L., draugai įvykio metu buvo apie 5 metrų atstumu, sėdėjo ant suoliukų. Iki jo sužalojimo G. G. atžvilgiu jokių smurto veiksmų atlikta nebuvo. Po smūgio sudavimo G. G. pabėgo. Po įvykio juo rūpinosi O. B. ir M. L. (1 t., b. l. 62-63, 64-65).

14. Nukentėjusiojo parodymus esminėse detalėse patvirtina liudytojais apklaustų M. L., O. B. ir A. B. parodymai. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametis M. L. parodė, kad nuteistasis atnešė alaus. Nuteistasis labiau bendravo su merginomis ir nukentėjusiuoju. Kol sėdėjo ir gėrė alų, konfliktų nebuvo. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas nepilnametis O. B. parodė, kad nukentėjusysis ir nuteistasis kalbėjosi, apsižodžiavo, apsistumdė ir padūrė nukentėjusįjį. M. Č. ir nuteistasis stovėjo prie stalo. Pats gulėjo ant stalo susidėjęs rankas, vienu momentu kažkas užšaukė, tada atsisuko, matė, kad susistumdė ir paskui padūrė. Nuteistasis jiems siūlė alaus žaliose skardinėse juodame maiše. A. su L. ėjo link besistumdančių, tada įvyko padūrimas ir tas žmogus pabėgo. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametis A. B. parodė, kad po šventės susirinko parke, buvo jis, O., M., M., visi kalbėjosi. Prie kito suoliuko sėdėjo dvi merginos. Prie jų priėjo vyriškis, pradėjo priekaištauti, M. liepė jam išeiti. Vyriškis priėjo prie merginų, pradėjo kabinėtis, jas lietė. Viena mergaitė užsimanė eiti iki degalinės, jis sutiko eiti kartu. Kartu ėjo ir vyriškis. Vyriškis degalinėje pirko maisto, visi grįžo į parką, prasidėjo konfliktas. Grįžtant į parką vyriškis pradėjo kabinėtis prie M., liudytojas neleido kabinėtis. Grįžus į parką prasidėjo konfliktas, M. pasakė, kad dingtų iš čia, vyriškis pastūmė M., M. jį. Susistumdymo metu vyriškis užsisuko, kažką išsitraukė ir pradėjo bėgti. M. iš pradžių nesuprato kas atsitiko. Liudytojas tuo metu buvo ant stalo, kiti stovėjo prie stalo. M. stovėjo prie pat vyriškio, 1-2 metrų atstumu. Bandė gaudyti vyriškį, spyrė per kojas, klausė ką padarė, atsistojęs pradėjo bėgti toliau. Jie grįžo prie M., iškvietė greitąją. Vyriškis turėjo alaus, bandė siūlyti, alus buvo skardinėje žalios spalvos. Į degalinę ėjo, kad vyriškis nelįstų prie merginos, prižiūrėjo ją. Grįžinėjant į parką vyriškis bandė lįsti prie merginos, liudytojas užstojo. Pokalbis ir pasistumdymai vyko tarp vyriškio ir M.. Smūgis galėjo būti į juosmens pusę, iš dešinės rankos, pasisukdamas staigiu judesiu, kažką pasakydamas M.. Kai su O. paguldė vyriškį ant žemės, laikė, bet pradėjo grasinti, priešinosi, juos nusivertė ant šono ir pabėgo. Kai ėjo į degalinę nešėsi rastą prie suoliuko kėdę, bet tiksliai nepamena kada ją rado, einant į degalinę ar grįžtant iš jos. Apsistumdymo metu nežino kur buvo kėdė, nes ją buvo įmetęs į krūmus, grįžtant iš degalinės. Konflikto metu ji buvo krūmuose, kai vijosi vyriškį jos nebuvo paėmęs, nors buvo kilusi mintis. Jis bėgančiam vyriškiui spyrė per kojas, kad parskirtų ir sulaikytų. Laikydamas vyriškį sudavė smūgį per koją savo ranka. O. laikė vyriškio rankas suveržęs, kad nesipriešintų. Grįžtant iš degalinės mergina kalbėjo telefonu su drauge.

15. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nepilnametė M. M. parodė, kad su drauge sėdėjo prie stalo, priėjo vyras, klausė ar matė jo draugus, kadangi nereagavo jis nuėjo. Norėjo pavalgyti, ėjo iki degalinės, vienas iš vaikinų atbėgo į tualetą. Tas vyras norėjo nupirkti valgyti, su juo susipyko, nes buvo nemalonu. Jis paėmė valgyti ir atsigerti, prašė telefono numerio, bandė apsikabinti. Tuo metu paskambino A., pasakė, kad prie jos lenda vyras, ji pasakė, kad ateina pasitikti. Pokalbį vyras girdėjo, truputį atsitraukė, jis buvo labai girtas, šnekėjo nesąmones. Vyriškis bandė apkabinti išėjus iš degalinės, atstūmė jį nuo savęs. Tuo metu kartu ėjęs berniukas bandė vyriškį nukalbinti, kad nelįstų. Jai atrodė, kad berniukas norėjo apginti ją nuo to vyriškio, toks vienas momentas buvo, jis jį nukalbino, tačiau tuo metu skambino A. ir ji nekreipė dėmesio, nubėgo link parko prie stalų.

9.1. Apklausta bylos nagrinėjimo teisme metu liudytoja parodė, kad nuėjo į degalinę ir tas vyras pasakė, kad nupirks jai valgyti, ji priešinosi, sakė, kad nereikia, bet jis vis tiek nupirko. Išeinant iš degalinės paskambino draugė A., klausė, kur taip ilgai užtruko. Ji draugei pasakė, kad jai maisto nupirko, atsigerti, kad kažkoks vyras iš paskos eina. Kol kalbėjo telefonu, tas vyras buvo prie jos, bandė pasakyti kažką jos draugei, labai prie jos lindo, ji jį pastūmė. Jis norėjo ją ir apsikabinti, ir už rankos palaikyti, tai ji jį pastūmė. Paskui ėjęs vaikinukas užkalbino tą vyrą, vyras atsitraukė. Vyras prie jos pradėjo kabinėtis einant iš degalinės, perėjus kelią, maždaug prie darželio. Jau kai ji buvo netoli A., tas vaikinukas kažkaip tą vyrą nukalbino. Kai buvo sužalotas M., ji buvo prie A., nematė. A. lyg atsisėdo ant suoliuko prie to stalo, o ji stovėjo, ar jos abi stovėjo, nelabai atsimena. Tas žemas vaikinukas kažką pasakojo ir ji žiūrėjo į jį. Su kažkuo jis kalbėjo. Ten buvo krūmai, tai gal už krūmų, ten už tų krūmų buvo triukšmas, net ne triukšmas, kalbėjo kažkas. Ji negirdėjo jokio konflikto. Kaltinamojo dėmesys buvo nemalonus ir įkyrus. Jai atrodo, kad tuo momentu, kai atėjo sužalotas M., ji neieškojo nieko, bet su tuo žemu vaikinuku kalbėjo, nes jis tada užkalbino.

16. Remiantis pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos liudytojos A. Ū. parodymais, sėdint su drauge parke priėjo girtas vyras, atrodė neblaivus. Klausė ar matėme jo draugą, kadangi nekreipė dėmesio, nuėjo prie vaikinų kompanijos. Jie liepė jam atsitraukti, galėjo sukonfliktuoti, vienas iš vaikinų liepė atsiknisti, bet vyriškis toliau stovėjo prie jų. Kiek suprato vyras provokavo vaikinus, vienas iš vaikinų sakė, kad nekalbės su juo, nieko neduos. Jie bendravo kelias minutes, tada vyras ėjo link degalinės, kartu ėjo vienas berniukas ir jos draugė. Iš degalinės M. grįžo pirma. Kadangi lindo vyriškis, nusprendė eiti namo.

10.1. Apklausta teisiamajame posėdyje nepilnametė liudytoja A. Ū. parodė, kad paties sužalojimo ji nematė ir nieko nežino, ji buvo su savo drauge M. parke, o kas ten įvyko toliau, ji nematė. Prie jų (jos ir draugės) priėjo kaltinamasis, jis buvo išgėręs, ėmė rėkti, jos į jį nekreipė dėmesio, tada jis nuėjo prie berniukų stalo ir kažką su jais kalbėjo. Jos draugė atsistojo ir lyg norėjo eiti valgyti nusipirkti į degalinę, tada kaltinamasis pradėjo prie jos lįsti. Ji nepamena, bet jai atrodo, kad jis jos draugei už liemens paėmė. Draugė jam pasakė, kad prie jos nelįstų, bet jis nekreipė dėmesio, pradėjo dar labiau lįsti, taip pat pradėjo lįsti prie jos pačios. Ir jai atrodo, kad pamatė tie berniukai, kad jis prie jų lenda ir, jai atrodo, kad jie pasakė, net gal tas pats M., nepamena tiksliai, pasakė, kad jis nelįstų. Jis jų neklausė, atsisuko taip į juos, pažiūrėjo, gal nusišypsojo ir toliau pradėjo lįsti. Kiek ji girdėjo, tai jie gaudė vienas kitą, jie bėgiojo po tą parką, jie rėkė, kažką sakė, kad nelįsk, nelabai girdėjo, bet jie kartu, su savo draugais buvo, o paskui gal ir tą kaltinamąjį gaudė, nežino, nes pradžioje, tai jie bėgiojo ir gaudė vienas kitą. Nežino, kodėl jie vienas kitą gaudė, jie visada taip elgiasi. Jie nekonfliktavo, jie visada taip juoko forma vienas kitą gaudė. Kai vienas kitą gaudė, tikriausiai po to gaudė ir kaltinamąjį, tai vyko jau pabaigoje, kai draugė buvo jau grįžusi. Per tas gaudynes konfliktas prasidėjo. Iš pradžių vienas kitą gaudė, gaudynės baigėsi tarp jų ir prasidėjo tas konfliktas. Nematė, kas ką gaudė. Viskas vyko už krūmų, o jos sėdėjo prie stalo. Ji tik girdėjo, kad kažkas vyko, smūgių, grumtynių negirdėjo, tik girdėjo, kad jie rėkė. Nematė, kad kaltinamasis būtų buvęs mušamas. Nematė, kad kažkas muštųsi, ar jį muštų.

17. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra iš esmės prieštaringi ir melagingi, vis tik su tokiais skundų argumentais nesutiktina, kadangi šių asmenų parodymai sutampa esminėse detalėse ir jų visuma sudaro logišką įvykio seką. Remiantis aukščiau aptartais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, į įvykio vietą G. G. atėjo nešinas juodu maišu su alaus skardinėmis. Jis priėjo prie ant suolelio sėdėjusių M. M. bei A. Ū., jas kalbino, bandė liesti. Tuomet nuėjo prie kito stalo sėdėjusios vaikinų kompanijos, kurioje buvo nukentėjusysis M. Č., liudytojai O. B., A. B. ir M. L.. Vaikinai sakė nuteistajam išeiti, tačiau jis liko prie jų, bendravo, galimai vartojo nuteistojo atsineštą alų. M. M. einant į degalinę nusipirkti maisto, su ja kartu ėjo A. B. bei nuteistasis, kuris degalinėje pirko dešrainių, butelį mineralinio vandens ir cigarečių. Išėjus iš degalinės ir grįžtant į parką nuteistasis bandė apkabinti M. M., prašė jos telefono numerio, tačiau A. B. jį nukalbino, mergina nuskubėjo pas draugę į parką. Grįžus į parką prasidėjo konfliktas, nukentėjusysis liepė nuteistajam išeiti, jie susistumdė. Susistumdymo metu nuteistasis išsitraukė kišenėje turėtą peiliuką ir juo dūrė nukentėjusiajam į pilvo sritį, iškart po to bandė pasišalinti. Kiek atokiau stovėję A. B. ir O. B. ėmė vytis nuteistąjį, spyrė jam per kojas, šiam nugriuvus laikė prispaudę prie žemės – A. B. ranka sudavė smūgį nuteistajam į koją, O. B. laikė suveržęs nuteistojo rankas. Tačiau nuteistasis priešinosi, nusivertė ant šono ir pabėgo. A. B. ir O. B. grįžo prie nukentėjusiojo, iškvietė greitąją pagalbą.

18. Taigi liudytojų parodymai patvirtina būtent nukentėjusiojo, o ne nuteistojo pateiktą nagrinėjamo įvykio versiją. Netikėti liudytojų O. B., A. B., M. L., M. M. ir A. Ū. parodymais, teismas pagrindų nenustatė. Tokių pagrindų, apart deklaratyvaus teiginio, kad parodymai yra melagingi ir jais siekiama nuslėpti tiesą byloje, taip pat nėra nurodyta ir apeliaciniuose skunduose. Tokius parodymus paneigiančių duomenų byloje taip pat nėra. Pastebėtina, jog vertinant asmens parodymus kaip patikimumus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021). Teismo vertinimu, tam tikras, nežymus jau aptartų liudytojų parodymų nesutapimas nukentėjusiojo parodymų, patvirtinančių fizinio smurto jo atžvilgiu vartojimą, nepaneigia, nes gali būti paaiškinama situacijos netikėtumu, patirtu stresu. Visiškai natūralu, kad stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui. Tad vien dėl to, kad liudytojai kiek skirtingai nurodė aplinkybes apie tai, kiek metrų atstumu stovėjo nuo nukentėjusiojo, ar neužfiksavo kitų asmenų buvimo vietos ir pozicijos, nepamena tikslios įvykių eigos, ar skirtingai vertino situacijos emocinį foną, nesudaro pagrindo jų parodymus laikyti šališkais ir neteisingais bei jais nesivadovauti, sprendžiant G. G. kaltės klausimą. Teismo vertinimu, parodymų detalėse nesutapimas leidžia spręsti, kad liudytojai jų nederino ir nesiekė nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, iškeldami kitą įvykio versiją. Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės ta pati įvykio eiga buvo papasakota ir iš karto po įvykio skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu – skambinusysis A. B. operatorei nurodė, jog užpuolikas pirmas pradėjo ant jų šokinėti, jie pasidaužė, bet jis pabėgo.

19. Sutiktina su gynėjos argumentu, kad liudytojų A. Ū. ir M. M. parodymai nėra itin nuoseklūs, tačiau priešingai nei jie vertinami gynėjos skunde, jų parodymai patvirtina faktą, kad nuteistasis priekabiavo prie parke buvusių liudytojų tiek atėjęs, tiek vėliau, kad jis neatsižvelgė į taip pat parke buvusių jaunuolių kompanijos prašymus pasitraukti. Iš A. Ū. parodymų galima suprasti, kad vaikinai kompanijoje buvo aktyvūs ir bėgiojo, žaidė gaudynes ar slėpynes, gaudė vienas kitą, tačiau gaudynės baigėsi ir prasidėjo konfliktas. Įvykio ji nematė, muštynių negirdėjo. M. M. parodė, kad jai atrodo, jog tuo momentu, kai atėjo sužalotas M., ji su tuo žemu vaikinuku kalbėjo, nes jis tada užkalbino. Svarbu pažymėti tai, kad šių liudytojų parodymus šiose esminėse detalėse patvirtina tiek paties nukentėjusiojo, tiek ir liudytojais apklaustų O. B., A. B. bei M. L. parodymai.

20. Gynėjos teigimu, trumpas laiko tarpas tarp išėjimo iš degalinės ir greitosios pagalbos iškvietimo paneigia liudytojų parodymus apie bet kokius kibimus prie mergaičių, papildomus G. G. veiksmus jam grįžus iš degalinės, vis tik su tokia gynėjos pozicija nesutiktina. Liudytojas A. B. parodė, jog į degalinę ėjo, kad vyriškis nelįstų prie merginos. Grįžinėjant į parką vyriškis bandė lįsti prie merginos, o jis užstojo. Taip pat M. M. parodė, kad vyriškis bandė apkabinti išėjus iš degalinės, tačiau atstūmė jį nuo savęs. Tuo metu kartu ėjęs berniukas bandė vyriškį nukalbinti, kad nelįstų. Jai atrodė, kad berniukas norėjo apginti ją nuo to vyriškio, toks vienas momentas buvo, jis jį nukalbino, tačiau tuo metu skambino A. ir ji nekreipė dėmesio, nubėgo link parko prie stalų. Taigi iš šių parodomų galima spręsti, jog G. G. priekabiavo prie M. M. tiek atėjęs į parką, tiek degalinėje, tiek grįžtant iš jos, kas tapo pretekstu žodiniam konfliktui vos grįžus iš degalinės. Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės tą pačią žodinio konflikto, vėliau peraugusio į susistumdymą ir nukentėjusiojo sužalojimą, priežastį – susibarė dėl merginos, gynė mergaitę – nukentusysis nurodė ir savo motinai, tiek iš karto po įvykio jį ruošiant operacijai, tiek atsigavęs po narkozės (1 t., b. l. 78-81, 4 t., b. l. 38-40).

21. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

22. Pagal nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo M. Č. ir kartu su juo buvusių liudytojais apklaustų O. B., A. B. bei M. L. kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistojo veiksmai, po susistumdymo su nukentėjusiuoju peiliu jam duriant į pilvą, buvo tyčiniai, siekiant sužaloti nukentėjusįjį, o ne apsiginti tiek nuo jo, tiek nuo kartu buvusių kitų jaunuolių. Liudytojų parodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis iki ėjimo į degalinę daugiausia bendravo su nukentėjusiuoju M. Č., grįžus iš degalinės nuteistasis taip pat bendravo su nukentėjusiuoju, jie dviese stovėjo kiek tolėliau nuo stalo, prie kurio buvo likusi jaunuolių kompanija. Liudytojų parodymai taip pat paneigia faktą, kad nuteistasis buvo apsuptas ir užpultas dar iki nukentėjusiojo sužalojimo. Kaip nustatyta iš parodymų visumos, A. B. ir O. B. vytis nuteistąjį puolė tik po nuteistojo ir nukentėjusiojo apsistumdymo ir nukentėjusiajam suduoto smūgio peiliu į pilvo sritį, siekdami sulaikyti nuteistąjį. Jį pargriovę, laikė užgulę, užveržę rankas ir sudavė porą smūgių ranka per kojas, kad nuteistasis nesipriešintų, tačiau nuteistasis sugebėjo išsivaduoti ir pasišalinti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustatydamas būtinosios ginties situacijos ar jos ribų peržengimo ir netaikydamas BK 28 straipsnio nuostatų, o G. G. veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kaip nukentėjusiojo M. Č. sunkų sveikatos sutrikdymą, apylinkės teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

23. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo G. G. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai nėra pagrįsti, visos skunduose minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, todėl tenkinti apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

24. Pastebėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 267¹, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060. Šiuo įstatymu, be kita ko, pakeistas ir BK 135 straipsnis, jo 2 dalies 13 punkte numatant papildomą religijos požymį.

25. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Paminėti įsigalioję BK 135 straipsnio 2 dalies 13 punkto pakeitimai nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 1 dalį teisinės reikšmės neturi, nėra nuteistojo teisinę padėtį švelninantis ar kitokiu būdu jo teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, todėl grįžtamosios galios neturi (BK 3 straipsnio 2 dalis).

26. Nuteistasis ir jo gynėja prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

Dėl bausmės

27. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-105/2009, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

28. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį baudžiama laisvės atėmimu iki 10 (dešimties) metų. G. G. skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas skyrė straipsnio dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

29. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas G. G. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą – padarytas sunkus tyčinis smurtinis nusikaltimas, nusikaltimas baigtas; praeityje teistas devynis kartus už įvairaus pobūdžio nusikaltimus, teistumas nepanaikintas ir neišnykęs; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pripažintas pavojingu recidyvistu; baustas administracine tvarka; psichiatrinio gydymo ir priklausomybės ligų gydymo įskaitose neįrašytas, nesigydė; nedirba; nusikalto praėjus neilgam laikui po bausmės atlikimo. Teismas nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas vertino tai, kad nors ir iš dalies pripažįsta kaltę, nuteistasis atsakomybės naštą už savo veiksmus ir kilusius padarinius bando perkelti pačiam nukentėjusiajam ir su juo kartu buvusiems liudytojams, todėl sprendė, kad G. G. visiškai nesigaili dėl to, ką padarė, o tik siekia sušvelninti pasekmes. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis yra linkęs smurtauti asmuo, ankstesniu nuosprendžiu jis buvo nuteistas už negrįžtamas pasekmes (žmogaus mirtį) sukėlusio nusikaltimo padarymą, tačiau jam skirtos bausmės, akivaizdu, nuo smurtavimo ir naujų nusikaltimų darymo nesulaikė. Todėl teismas nusprendė, kad G. G. yra pavojingas visuomenei ir, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, pripažino jį pavojingu recidyvistu. Šių duomenų visumoje teismas sprendė, kad bausmės tikslai G. G. atžvilgiu nebus pasiekti be realaus laisvės bausmės atlikimo, todėl skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį, vadovaudamasis BK 54, 61 ir 56 straipsnio, numatančio bausmės skyrimą pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, nuostatomis, nustatydamas didesnį (6 metus) nei bausmės vidurkis (5 metai 1 mėnuo 15 dienų).

30. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde pažymėjo, kad nuteistasis savo kaltę pripažino, tačiau turėjo būti vertinamas ir nukentėjusio bei su juo buvusių asmenų – provokuojantis ir rizikingas elgesys, kad gali būti pripažinta G. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai).

31. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, konstatavęs, kad nors nuteistasis iš dalies pripažino kaltę, dėl padaryto nusikaltimo visiškai nesigaili. Teismų praktikoje nurodoma, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-150-870/2025). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, t. y. neneigė peiliu sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau aiškino, kad tai padarė tik siekdamas apsiginti nuo nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų. Atsižvelgiant į tokią nuteistojo poziciją, apylinkės teismas pagrįstai sprendė nesant pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

32. Nepagrįstu laikytinas ir nuteistojo gynėjos argumentas, kad yra pagrindas nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad nuteistasis nuo atėjimo į parką priekabiavo prie jame buvusių ir ant suoliuko sėdėjusių merginų. Vadovaujantis liudytojų parodymais, pastebėję merginoms nepatikusį nuteistojo elgesį, jį užkalbino nukentėjusysis su kitais kartu buvusiais vaikinais, kurie ne kartą sakė nuteistajam nelįsti ir išeiti. Tačiau nuteistasis neklausė ir liko prie kompanijos, be to, jos prie kompanijos grįžo ir degalinėje nusipirkęs gėrimą bei cigarečių, o grįždamas iš degalinės tęsė priekabiavimo prie merginų veiksmus, nors matė vaikinų nepritarimą tokiems jo veiksmams. Nors nuteistasis laikėsi pozicijos, kad jo smurtinius veiksmus išprovokavo nukentėjusiojo ir kartu buvusių jaunuolių kompanijos puolimas, tokia versija, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pripažinta nepagrįsta. Nekyla abejonių dėl to, kad įvykio metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko žodinis konfliktas, tačiau byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus nuteistojo atžvilgiu, t. y. sudavė smūgius, kėsinosi į jo sveikatą, gyvybę ar pan. Byloje liudytojų parodymais nustatyta, kad žodinio konflikto metu pirmasis nukentėjusįjį stumtelėjo nuteistasis, o šis atsakydamas stumtelėjo nuteistąjį, tačiau nenustatyta provokuojančio nukentėjusiojo elgesio. Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad neteisėtiems nuteistojo veiksmams įtakos turėjo jo apsvaigimas nuo alkoholio, o ne nukentėjusiojo ir kartu buvusių jaunuolių kompanijos provokuojantis elgesys. Taigi nagrinėjamu atveju nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

33. Reikia pažymėti, kad skirdamas bausmes nuteistajam apylinkės teismas vadovavosi nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), numačiusia, kad skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio. Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paprastai skiriama minimali sankcijoje nustatyta bausmė, o už sunkų nusikaltimą (G. G. nuteistas būtent už tokio nusikaltimo padarymą) skiriama bausmė, kuri yra ne didesnė nei sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis (BK 61 straipsnio 4 dalis). Nauja įstatymo redakcija lengvina nuteistojo teisinę padėtį, todėl turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamai veikai, padarytai iki šio įstatymo įsigaliojimo (BK 3 straipsnio 2 dalis).

34. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, nustatydamas straipsnio dalies sankcijoje numatytos išimtinai laisvės atėmimo bausmės dydį, nurodė aiškius motyvus, kuriais remdamasis paskyrė G. G. bausmę, didesnę nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis – nuteistasis padarė sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, kaltę pripažino iš dalies, tačiau visiškai nesigaili dėl to, ką padarė, anksčiau teistas, paskutinį kartą už labai sunkaus nusikaltimo, taip pat smurtinio ir sukėlusio negrįžtamas pasekmes, padarymą, paskutiniu nuosprendžiu pripažintas pavojingu recidyvistu, teistumas neišnykęs ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, vadovaujantis BK 56 straipsniu, pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė.

35. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, jog nėra pagrindo G. G. pripažinti pavojingu recidyvistu, įvertinus tai, kad neteisėtus veiksmus jis atliko būtinosios ginties sąlygomis. Kaip jau konstatuota šioje nutartyje, nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas pripažinti G. G. veikus būtinosios ginties sąlygomis ar peržengiant jos ribas, todėl gynėjos argumentas šiuo pagrindu nėra pagrįstas. Tačiau svarbu tai, kad pavojingu recidyvistu G. G. buvo pripažintas paskutiniu jo atžvilgiu priimtu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 5 dalimi, asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto d papunktį turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo dešimt metų, jeigu jie yra pavojingi recidyvistai <...>. Nuteistasis jam paskirtą bausmę atliko 2022 m. balandžio 29 d., taigi kaip tai pagrįstai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, jo teistumas nėra išnykęs, taip pat nepanaikintas. Nustatęs šias aplinkybes – kad nuteistasis yra pripažintas pavojingu recidyvistu ir jo teistumas nėra išnykęs ar panaikintas, taigi pripažinimas pavojingu recidyvistu yra galiojantis – apylinkės teismas neturėjo pagrindo nuteistąjį dar kartą pripažinti pavojingu recidyvistu, tačiau turėjo nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikyti ir tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad tai padaryta nebuvo. BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pabloginti nuteistojo <...>, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniai skundai. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinius skundus, todėl nesant apeliacinio skundo dėl priimto nuosprendžio sunkinančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo padėties ir pripažinti minėtą aplinkybę jo atsakomybę sunkinančia.

36. Šioje situacijoje svarbu ir tai, kad skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas vadavosi ir BK 56 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, nuostata, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal BK 56 straipsnį pavojingas recidyvas siejamas tik su būtinu laisvės atėmimo bausmės, viršijančios įstatymo sankcijos vidurkį, skyrimu. Vis dėlto bausmės pavojingiems recidyvistams griežtinamos, kai jie, jau būdami pripažinti tokiais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286-696/2016, Nr. 2K-10-628/2023). Nagrinėjamu atveju paskirdamas nuteistajam bausmę teismas šio straipsnio nuostatomis vadovavosi pagrįstai, kadangi, kaip jau minėta, nuteistasis pavojingu recidyvistu buvo pripažintas ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi BK nuostatomis, nustatančiomis bausmės skyrimą pavojingam recidyvistui.

37. Įvertinusi visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų galimybę, taikant naujos redakcijos BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas, skirti G. G. laisvės atėmimo bausmę lygią sankcijoje nurodytos bausmės vidurkiui ar ją dar labiau mažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepilnai vieneriais metais griežtesnė už BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bausmės vidurkį bausmė nuteistajam paskirta pagrįstai, atsižvelgus į tai, kad buvo nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nebuvo nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat į tai, kad nuteistasis ankstesniu nuosprendžiu buvo pripažintas pavojingu recidyvistu (BK 61 straipsnio 2 dalis). Esant išdėstytų aplinkybių visumai konstatuotina, jog G. G. paskirta bausmė atitinka bausmės tikslus, yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumui, todėl yra teisinga ir nekeistina.

Dėl civilinio ieškinio

38. Byloje buvo pareikštas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 3 138,73 Eur sumai dėl turtinės žalos, padarytos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, atlyginimo už nukentėjusiojo M. Č. gydymą bei 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl 250 Eur turtinės žalos ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, o nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir M. Č. priteista 250 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad būtina nepriteisti ar mažinti priteistos neturtinės žalos dydį, vertinti ir nukentėjusio veiksmus, kai didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti (CK 6.282 straipsnis) – nes nukentėjusio elgesys – neblaivumas, sudarymas preteksto konfliktui, pradėjimas konflikto – galėjo įtakoti žalos atsiradimą. Kadangi apeliaciniais skundais nėra ginčijamas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio dydis ir pagrįstumas bei nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydis ir pagrįstumas, teisėjų kolegija pasisako tik neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimu.

39. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aptariamo straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nurodyti ir kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Vis tik, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitų ignoruoti – kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, atitinkantį situaciją neturtinės žalos atlyginimo dydį. Svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2012, Nr. 2K-227-697/2022). Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020).

40. Grįsdamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nukentėjusysis nurodė, kad dėl sužalojimo patyrė fizinį skausmą, šoką, išgąstį dėl grėsmės gyvybei, baimę dėl operacijos, kraujo netekimo, po operacijos patyrė fizinį skausmą, negalėjo apie 10 dienų keltis, vaikščioti, iki šiol maudžia operacijos vietą, negali bėgioti, skubiai eiti, nieko kelti, turi vengti bet kokio fizinio krūvio, yra apsunkintas maitinimas, negali valgyti kietesnio maisto, turi daug ilsėtis, apribotos jo galimybės bendrauti su bendraamžiais, sportuoti. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vertino visus aptartus kriterijus, taip pat rėmėsi teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Teismas vertino tai, kad tyčiniais kaltinamojo veiksmais nukentėjusiajam M. Č. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs durtine-pjautine kiaurymine žaizda pilvo kairėje su plonosios žarnos sužalojimu; nukentėjusysis buvo hospitalizuotas nuo 2023 m. rugsėjo 10 d. iki 2023 m. rugsėjo 15 d., vėliau gydėsi namuose, taip pat lankėsi pas medikus dėl gijimo metu kilusių komplikacijų, t. y. gydymas buvo tęstinis. Apylinkės teismas sprendė, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam teko iškęsti didelį fizinį skausmą, nepatogumus, išgyvenimus. Be to, nukentėjusiojo sveikatos būklė nėra visiškai atsistačiusi, jis ir po ieškinio surašymo lankėsi pas medikus.

41. Kaip minėta, svarbus elementas nustatant asmeniui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, yra ir analogiškose bylose suformuota teismų praktika. Iš teismų praktikos matyti, kad baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, priteistos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 1 449 iki 40 000 Eur. Didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiojo patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su negrįžtamu neigiamu poveikiu sveikatai, ilgalaikiu darbingumo netekimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-54-677/2015, 2K-101-677/2015, 2K-244-942/2015, 2K-604-788/2015, 2K-300-222/2017, 2K-17-648/2017, 2K-300-222/2017, 2K-100-696/2018, 2K-143-1073/2020).

42. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos be fizinių sužalojimų ir skausmo, patyrė didelį šoką, išgąstį, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusiajam išliko liekamųjų reiškinių ir baimės jausmas dalyvauti susibūrimuose. Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgusi į formuojamą teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydžius, aptartas aplinkybes sugretinus su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nėra per didelis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išvardino, į kokius kriterijus turi būti atsižvelgiama sprendžiant neturtinės žalos priteisimo bei jos dydžio klausimą ir į juos atsižvelgė bei įvertino pakankamai. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam M. Č. iš nuteistojo G. G. priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 5 000 Eur, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju atitinka nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, intensyvumą ir kilusius padarinius, taip pat jo turtinę padėtį, kaltės laipsnį bei užtikrins nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą.

43. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė nukentėjusiojo didelio neatsargumo, galėjusio įtakoti žalos atsiradimą. Kaip jau šioje nutartyje ne kartą minėta, bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kas nukentėjusysis provokavo konfliktą ar pirmas jį pradėjo. Teismo vertinimu, esant šioms išvadoms nėra pagrindo vertinti, kad nukentėjusiajam nustatytas neblaivumas galėjo įtakoti jo elgesį užstojant parke buvusias merginas.

44. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jį nuteistojo bei jo gynėjos apeliacinių skundų argumentais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

45. 2025 m. kovo 12 d. Kauno apygardos teisme gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl 392,09 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

46. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, jo ir jo gynėjos apeliaciniai skundai, kuriais buvo ginčijamas nuteistojo kaltės klausimas, šia nutartimi netenkinami, byla nėra sudėtinga ir didelės apimties, apeliacine tvarka išnagrinėta iš esmės vieno posėdžio metu, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam gynėjas buvo paskirtas teismo iniciatyva, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), į tai, kad nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, taip pat į priteistas civilinių ieškinių sumas, byloje nesant duomenų apie jo nuosavybės teise valdomą turtą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašoma priteisti iš nuteistojo išlaidų suma, susidariusi už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistina. Pažymėtina, kad atstovavimo išlaidos nebuvo priteistos ir skundžiamu nuosprendžiu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo G. G. ir jo gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinius skundus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo G. G. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.