Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. N. ieškinį atsakovui S. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. T.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

20. Atsakovas S. S. 2024 m. balandžio 3 d. teismui pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024 kopiją.

21. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

22. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas 2024 m. kovo 26 d. išnagrinėjo bylą iš esmės ir nutartimi atidėjo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2024 m. balandžio 23 d. Atsakovas prašomą priimti įrodymą pateikė 2024 m. balandžio 3 d., t. y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymo pateikimas nėra savalaikis, pažeidžiantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, nesuderinamas su šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principais. Be to, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl nėra pagrindo priimti atsakovo pateikto teismo procesinio sprendimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujo įrodymo į bylą nepriima.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. vasario 7 d. ieškovė ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja (ieškovė) suteikė atsakovui 40 000 Eur paskolą. Atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2019 m. birželio 7 d. Taip pat 2019 m. rugpjūčio 15 d. ieškovė ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja (ieškovė) suteikė atsakovui 15 000 Eur paskolą. Atsakovas paskolą įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. spalio 15 d.

25. 2022 m. vasario 18 d. ieškovė registruotu paštu išsiuntė atsakovui reikalavimą grąžinti paskolas pagal 2019 m. vasario 7 d. paskolos sutartį ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. paskolos sutartį. Atsakovas 55 000 Eur paskolos ieškovei negrąžino.

Dėl absoliutaus ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindo

26. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo būtinybė į bylą įtraukti atsakovo sutuoktinę, kadangi ginčas kilęs dėl solidarios sutuoktinių, t. y. atsakovas paskolą gavo esant santuokoje. Be to, į atsakovo sąskaitą gauti pinigai buvo nedelsiant pervesti juridiniam asmeniui SIA „Nostar“, iš kurio sąskaitos buvo panaudoti ieškovės užsakytoms prekėms ir įrangai pirkti, todėl SIA „Nostar“ turėjo būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Kadangi sutuoktinė ir SIA „Nostar“ nebuvo įtraukti į bylą, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

27. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

28. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl SIA „Nostar“ teisių ar pareigų. Teismas šioje byloje nenusprendė dėl ieškovės ir SIA „Nostar“ verslo santykių, tarpusavio prievolių vykdymo bei teisių ir pareigų. SIA „Nostar“ nebuvo sutartinio santykio tarp ieškovės ir atsakovo dalyviu. Teismo sprendimu, be kita ko, konstatuota atsakovo pareiga grąžinti ieškovei suteiktas paskolas pagal dvišales paskolos sutartis, o aplinkybės, kad atsakovo gautos lėšos buvo galbūt pervestos SIA „Nostar“ ieškovės verslo poreikių tenkinimui, yra atsakovo pozicija, atsikertant į ieškinio reikalavimą. Teismas tik pateikė tokios faktinės situacijos teisinį vertinimą atsakovo pareigos atsiskaityti su ieškove aspektu, jokia apimtimi nenuspręsdamas dėl SIA „Nostar“ pareigos grąžinti lėšas atsakovui. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad buvo pagrindas SIA „Nostar“ įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, o jo neįtraukus, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu), reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

32. Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad byloje, kurioje ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovui dėl asmeninės prievolės netinkamo vykdymo, t. y. dėl paskolos, pagal atsakovo sudarytas sutartis, priteisimo, teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl atsakovo sutuoktinės teisių ir pareigų. Pažymėtina, kad šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu neįrodinėjo, jog pagal paskolos sutartis yra bendros (solidarios) atsakovo ir jo sutuoktinės prievolės, šios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo asmeninės prievolės pagal tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

33. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija kitų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl teismo pareigos savo iniciatyva konstatuoti niekinio sandorio faktą

35. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas).

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas sudarė dvi rašytines paskolos sutartis, t. y. 2019 m. vasario 7 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja (ieškovė) suteikė atsakovui 40 000 Eur paskolą, o 2019 m. rugpjūčio 15 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėja (ieškovė) suteikė atsakovui 15 000 Eur paskolą. Bylos duomenys pagrindžia, kad ieškovė 2019 m. vasario 6 d. mokėjimo nurodymu pervedė į atsakovo banko sąskaitą 40 000 Eur sumą, o 2019 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo nurodymu pervedė į atsakovo banko sąskaitą 15 000 Eur.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes ir ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva nepripažino 2019 m. vasario 7 d. ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. paskolos sutarčių negaliojančiomis. Reikalavimas pripažinti šiuos sandorius niekiniais ir negaliojančiais nebuvo pareikštas nei ieškinyje (ar kitame procesiniame dokumente), nei teismo posėdžių metu, atsakovas tokio reikalavimo nereiškė ir priešieškiniu, todėl teismas spręsti dėl šių sandorių negaliojimo galėjo tik nustatęs akivaizdų pagrindą juos pripažinti niekiniais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdaus pagrindo ieškovės ir atsakovo sudarytų sandorių pripažinti niekiniais nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrįstai. Kaip minėta šios nutarties 37 punkte, sandoriai pripažįstami niekiais, kai jie neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, kitais atvejais, kurie nėra akivaizdūs, asmuo turi reikšti ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įrodinėti tokio ieškinio pagrindą. Šiuo atveju akivaizdaus pagrindo sudarytų sandorių pripažinti niekiniais nenustatyta, sandoriai sudaryti tarp fizinių asmenų, turinčių civilinį veiksnumą, sandorių dalykas yra civilinių teisių objektas – piniginės lėšos, taip pat nebuvo nustatyti akivaizdūs sandorio neatitikimai imperatyviems įstatymų reikalavimams. Vien atsakovo manymas, kad šie sandoriai yra neteisėti, t. y. apsimestiniai dėl sandorių šalių valios neatitikimo tikriesiems jų ketinimams, neginčijant sandorių galiojimo ir neįrodinėjant aplinkybių dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nesudarė pirmosios instancijos teismui savo iniciatyva tokius sandorius pripažinti negaliojančiais.

Dėl pagrindo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą

38. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė bylos nagrinėjimo iki bus išnagrinėta ir įsiteisės procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-190-729/2022, kurioje atsakovas ir trečiasis asmuo yra kaltinamieji, kadangi minėtoje byloje nustatinėjamos aplinkybės, susijusios su SIA „Nostar“ veikla, o trečiasis asmuo negali pateikti dokumentų, pagrindžiančių ieškovės finansines operacijas su SIA „Nostar“, iš kurių būtų matyti, jog ieškovė iš SIA „Nostar“ yra gavusi visa, už ką yra sumokėjusi pervestomis atsakovui lėšomis, kadangi tai sudaro ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos medžiagą. Atsakovas nurodo, kad minėti įrodymai pagrįstų, jog ieškovės atsakovui pervesti pinigai buvo ne asmeninė paskola, o verslo santykiai tarp ieškovės ir SIA „Nostar“.

39. Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Vienas iš privalomųjų bylos sustabdymo pagrindų įtvirtintas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Taigi, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40. Įvertinęs nagrinėjamo ginčo bei baudžiamosios bylos Nr. 1-190-729/2022 faktines aplinkybes ir sąsajumą, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad aplinkybės dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo negrąžintas paskolas pagrįstumo gali būti nustatomos nagrinėjamoje byloje savarankiškai, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, todėl nėra pagrindo spręsti, jog minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės gali patvirtinti arba paneigti nagrinėjamoje byloje įrodinėjamus faktus. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas visus teisiškai reikšmingus faktus dėl ieškovės reikalavimo priteisti negrąžintas paskolas pagrįstumo galėjo nustatyti ir nustatė nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir juridinio asmens SIA „Nostar“ verslo santykiai nedaro įtakos ieškovės ir atsakovo tarpusavio teisiniam sutartiniam santykiui dėl paskolų suteikimo ir grąžinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima tinkamai išspręsti ginčą dėl reikalavimo priteisti negrąžintas paskolas. Atsižvelgiant į aukščiau minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo privalomam bylos sustabdymui pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Dėl tarp šalių (ne)susiklosčiusių paskolos teisinių santykių

41. Atsakovas teigia, kad ieškovė 2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo nurodymais pinigines lėšas pervedė savo verslo santykių su SIA „Nostar“ tenkinimui, pinigai buvo skirti įrangai ir žaliavoms ieškovės verslui įsigyti. Kadangi piniginės lėšos buvo pervestos iš asmeninės atsakovo sąskaitos į SIA „Nostar“ sąskaitą verslo sandoriams su ieškove vykdyti, atsakovas nevertino pervestų piniginių lėšų kaip asmeninės paskolos jam. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nevertino, kad piniginės lėšos buvo skirtos SIA „Nostar“ ir ieškovės verslo santykių tenkinimui, o ne atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti.

42. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

43. Iš į bylą pateiktos 2019 m. vasario 7 d. paskolos sutarties kopijos, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo nustatyta, kad ieškovė atsakovui suteikė 40 000 Eur paskolą, kurios grąžinimo terminas – 2019 m. birželio 7 d. Iš byloje pateikto ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovė 2019 m. vasario 6 d. mokėjimo pavedimu atsakovui pervedė 40 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „privati paskola iki 2019-05“. Į bylą taip pat pateikta 2019 m. rugpjūčio 15 d. ieškovės ir atsakovo sudarytos paskolos sutarties kopija, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 15 000 Eur paskolą, kurios grąžinimo terminas – 2019 m. spalio 15 d. Iš byloje pateikto ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovė 2019 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo pavedimu atsakovui pervedė 15 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „paskola“. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas minėtas ieškovės pervestas pinigines lėšas gavo ir priėmė.

44. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktais įrodymais sprendžia, kad priešingai, nei teigia apeliantas, nėra pagrindo pripažinti, jog šios paskolos buvo skirtos SIA „Nostar“ ir ieškovės verslo santykių tenkinimui. Piniginės lėšos pervestos būtent į atsakovo asmeninę banko sąskaitą, jų mokėjimo pavedimuose nurodyta aiški paskirtis – paskola (pirmajame pavedime – privati paskola), todėl konstatuotina, kad ieškovė minėtais sandoriais suteikė atsakovui asmeninę paskolą. Atsakovo banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog atsakovas gautomis piniginėmis lėšomis disponavo, atliko mokėjimo pavedimus tretiesiems asmenims, tačiau nei vieno iš jų paskirtyje nėra nurodyta, kad vykdoma prievolė už ieškovę, t. y. apeliantas neįrodė, jog gautas lėšas naudojo ieškovės verslo santykių tenkinimui, o ne kaip gautą asmeninę paskolą.

45. Iš į bylą pateikto atsakovės banko sąskaitos išrašo apie finansines operacijas 2018 – 2019 metais nustatyta, kad atsakovė vykdė mokėjimus tiesiogiai juridiniam asmeniui SIA „Nostar“, mokėjimų paskirtyse nurodant apmokamą sąskaitą faktūrą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė atsiskaitymus pagal sandorius pati tiesiogiai vykdė juridiniam asmeniui SIA „Nostar“, o ne per atsakovą, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovės pervestos ginčijamos lėšos į asmeninę atsakovo banko sąskaitą yra susijusios su ieškovės verslo veikla (tikslu įsigyti įrangą, žaliavas), t. y. 2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo nurodymai atsakovui ieškovės atlikti pagal paskolos sutartis.

46. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktas ieškovės ir atsakovo sudarytas paskolos sutartis bei ieškovės ir atsakovo banko sąskaitos išrašus, sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė įrodė tarp jos ir atsakovo susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, kurių pagrindu ieškovė 2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo pavedimais pervedė 40 000 Eur ir 15 000 Eur pinigines lėšas atsakovui į asmeninę jo sąskaitą, kaip suteiktas paskolas (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo piniginių lėšų perdavimo paskolos gavėjui momento, todėl ieškovei 2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo pavedimais pervedus atsakovui 55 000 Eur sumą bei mokėjimų paskirtyse nurodžius, kad tai yra paskolos išmokėjimas, o atsakovui priėmus šias pinigines lėšas, jų negrąžinus ieškovei, konstatuotina, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir atsakovui, kaip paskolos gavėjui, tenka pareiga suteiktą paskolą grąžinti paskolos davėjai. Vien tik aplinkybė, kad į bylą nėra pateikti 2019 m. vasario 7 d. ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. paskolos sutarčių originalai, nepaneigia išvados dėl tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių egzistavimo, kuri pagrįsta pinigų pervedimą į atsakovo banko sąskaitą patvirtinančiais įrodymais, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta mokėjimo paskirtis – paskola. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas minėtas paskolas yra grąžinęs ieškovei ir tokiu būdu tinkamai įvykdęs savo prievoles ieškovei, egzistuoja teisinis pagrindas ieškovei priteisti negrąžintas paskolų 40 000 Eur ir 15 000 Eur sumas iš atsakovo, kaip paskolų gavėjo.

Dėl procesinės bylos baigties

47. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos tinkamai taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir ieškovės ieškinį tenkino turėdamas tam tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

49. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo S. S. apeliacinis skundas atmetamas, jo ir trečiojo asmens V. T., kuris prašė apeliacinį skundą tenkinti, apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

50. Ieškovė V. N. pateikė prašymą priteisti 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą).

51. Ieškovės patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei 8.11 punkte numatytą maksimalų priteistiną 2 623,66 Eur (2 018,20 x 1,3) dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, ieškovei V. N. iš atsakovo S. S. priteisiama 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.