Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1131-454/2014 pagal ieškovės AB „Lesto“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Nemuno Būstas“, M. V., A. R. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

1.Savivaldybė, sudarydama nuomos sutartis, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas (bonus pater familias) ir aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką. Apelianto nuomone, Kauno apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo prievoliniai santykiai gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Apelianto vertinimu teismo nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra raštiško buto savininkės sutikimo dėl rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kaip tai numatyta Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau - Taisyklės), 18 punkte prieštarauja Lietuvos Respublikos CK 6.384 str. 1 d. Teismo reikalavimas raštiško buto savininkės sutikimo dėl rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo yra teisiškai niekaip nepagrįstas. Apelianto vertinimu elektros energijos vartojimo sutartis konkliudentiniais veiksmais gali būti sudaryta. Šiuo atveju, ji buvo sudaryta su socialinio būsto nuomininkais, faktiniais elektros energijos vartotojais - A. R. ir M. V..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Sprendžiant ginčus dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, taikytini specialieji elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojantys teisės aktai – Elektros energetikos įstatymas, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, taip pat energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė tiekia elektros energiją butui, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei Kauno miesto savivaldybei. Kauno miesto savivaldybė nuo 2005-11-28 iki 2010-05-03 A. R., o nuo 2010-05-04 M. V. išnuomojo gyvenamąsias patalpas. Nuo 2004-03-03 namo turto administratoriumi buvo paskirta UAB „Būsto administravimo agentūra“, kurios teisių perėmėja nuo 2013-02-07 yra trečiasis asmuo UAB „Nemuno būstas“. 2004-03-09 namo turto administratorius UAB „Būsto administravimo agentūra“ su AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, kurio teisių perėmėjas yra ieškovas AB Lesto, sudarė mokesčio už elektros energijos paskirstymą sutartį Nr. 2004/220, pagal kurią turto administratorius paskirstydavo vartotojams mokėtinas sumas už per ataskaitinį laikotarpį suvartotą elektros energiją. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės už butui tiektą elektros energiją 2 253,64 Lt dydžio skolą už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio iki 2013 m. birželio mėnesio.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkams nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovei AB „Lesto“) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – atsakovei Kauno miesto savivaldybei ir priteisė iš atsakovės už suvartotą ir nesumokėtą elektros energiją laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio susidariusią 1 370,66 skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos sumokėti skolą už patiektą elektros energiją jai priklausančiam ir nuomininkams išnuomotam socialiniam būstui.

Apeliantė nurodo, kad savivaldybė, sudarydama nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas (bonus pater familias) ir aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką. Apelianto nuomone Kauno apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo prievoliniai santykiai gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Tačiau iš byloje esančių įrodymų viseto, teisinio santykių reglamentavimo ir pačios nagrinėjamos situacijos spręstina, kad šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 nurodė, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Nagrinėjamu atveju daugiabučio gyvenamojo namo buto nuomininkai ir ieškovė nebuvo sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nesant sudarytai rašytinei elektros energijos pirkimo - pardavimo sutarčiai, elektros energijos pirkimo – pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas, kuris ir privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju.

Apeliantė nurodo, kad savininkui, kuris suteikė statinį naudotis tretiesiems asmenims, svarbu atitinkamai modifikuoti statinio ar jo dalies energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisinius santykius. Atsakovė, būdama bendrabučio savininkė, įstatymų nustatyta tvarka suteikė statinį valdyti ir naudotis tretiesiems asmenims - socialinio būsto nuomininkams. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apelianto nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1145-603/2013 esančiu išaiškinimu. Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisiniai santykiai nebuvo modifikuoti, t. y. savivaldybei priklausančio buto nuomininkas nebuvo sudaręs elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantės argumentai, jog skola susidarė už socialinio būsto nuomininko sunaudotą elektros energiją, kad šį būstą suteikia Kauno miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo institucija, griežtai laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nepakankami ir neteikia pagrindo priešingoms teismo išvadoms. Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose–teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Pažymėtina ir tai, kad 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos visiems būtų įtvirtintos vienodai. Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008. Teismų praktika. 2008, 29).

Apeliantė nurodo, kad savivaldybei, kaip valstybinio turto savininkei, teisės aktais nėra suteikta teisė ne tik nekomerciniais pagrindais suteikti socialinį būstą, bet ir mokėti už socialinio būsto nuomininkų naudojamas komunalines paslaugas, nes, akivaizdu, jog tai būtų atskirų asmenų, bet ne visuomenės poreikių tenkinimas, tai pažeistų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo principus. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais, kadangi CK 6.584 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Elektros energijos pirkimo–pardavimo bendruosius teisinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio nuostatos, specialiosios, t.y. būtent elektros energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: LR energetikos įstatymas, LR elektros energetikos įstatymas bei juos detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai – LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 1462 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ pagrindu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taigi, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai. Sutartys su nuomininkais sudaromos savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai esant raštiškam savininko sutikimui, operatorius ir nuomininkas susitaria pratęsti sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą sutartį. Tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas (taisyklių 96 p.). Tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą (Taisyklių 97 p.). Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad patalpų, kuriose vartojama elektros energija, savininkas privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju visais atvejais, kai su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta rašytinė sutartis arba neįmanoma nustatyti vartotojo.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui byloje, nepasisako.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos pirkimo–pradavimo ir atsiskaitymo už patiektą elektros energiją teisinius santykius, kai faktinis elektros vartotojas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto nuomininkas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.