Šiaulių apygardos teismo nutartis

2022-03-21 · Civilinė byla Nr. e2A-160-883/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaPapildomas sprendimas · 2021-12-27Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-03-21Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-03-21
Bylos Nr.
e2A-160-883/2022
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-01829-2021-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irena Stasiūnienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-160-883/2022 Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01829-2021-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.1; 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.18.1.
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 21 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vikreda“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vikreda“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – biuras) ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės UAB „Vikreda“ 774,28 Eur nuostolių atlyginimo, 17 Eur žyminį mokestį, 132,87 Eur už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškinys grindžiamas tuo, kad 2019 m. birželio 21 d. Vokietijoje dėl D. V., vairavusio transporto priemonę VOLVO (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė UAB „Vikreda“ buvo transporto priemonės VOLVO (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, minėta Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Remdamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, paskelbtais su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo, eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 1548,56 Eur sumai ieškovui, t.y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 1 548,56 Eur. Prie vilkiko prikabintos priekabos draudikas atlygino ieškovui pusę jo sumokėtos Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumos – 774,28 Eur. Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 774,28 Eur, tačiau atsakovė ieškovui šios sumos nesumokėjo.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Vikreda“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovo reiškiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka yra nepagrįstas; byloje nėra nustatytas tikrasis žalos dydis, nėra nustatyta tikroji eismo įvykio data ir eismo įvykio aplinkybės, todėl darytina išvada, jog yra pažeidžiamas teisingumo principas, t. y. siekiama nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Ieškovas reikalauja iš atsakovės atlyginti nuostolius, kai nėra aišku, ar Vokietijos Biuras realiai atlygino neva tai padarytą žalą, o tai akivaizdžiai prieštarauja ne tik teisingumo, bet ir sąžiningumo bei protingumo principams. Ieškovui automatiškai atlyginus visą Vokietijos biuro nurodytą žalos dydį, negali būti besąlygiškai išplėstos teisės ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose pareigų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Telšių apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovės UAB „Vikreda“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 774,28 Eur nuostolių; 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2021 m. rugsėjo 7 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 149 Eur bylinėjimosi išlaidų. 2021 m. gruodžio 27 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės UAB ,,Vikreda“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 74,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nurodė, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka pareikštas atsakovei UAB „Vikreda“, kaip transporto priemonės Volvo (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkei, kuri byloje iš esmės kelia abejones, ar iš tiesų atsakovei priklausanti transporto priemonė pateko į eismo įvykį ir apgadino turtą, bei ginčija reikalaujamos atlyginti žalos dydį, nurodydama, kad reikalaujama atlyginti daugiau nuostolių negu galimai atsakovė sukėlė. Teismas pažymėjo, kad atsakovė ieškovui patirtų nuostolių neatlygino, neginčydama faktų, kad transporto priemonė Volvo (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

6. Teismas nurodė, kad pagrindiniai duomenys, patvirtinantys atsakovės vairuotojo D. V. 2019 m. birželio 21 d., 22.35 val. padaryto eismo įvykio faktą yra išduoti oficialių Vokietijos institucijų (Diuseldorfo policijos valdybos) ir tokie dokumentai pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalį yra laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Teismas rėmėsi Diuseldorfo policijos valdybos 2019 m. birželio 21 d. surašytu pranešimu apie eismo įvykį, kuriame užfiksuota įvykio data ir laikas – 2019 m. birželio 21 d., eismo įvykio vieta – Duisburgas, kelyje A40, 38,7 km, Vokietijoje, eismo įvykio dalyviai – D. V., eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė – krovinis automobilis, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės valdytojas – UAB „Vikreda“, materialinė žalos rūšis – užtvara. Prie pranešimo taip pat pridėtos 2 foto nuotraukos, padarytos eismo įvykio dieną, kuriose matyti eismo įvykio metu padaryti apgadinimai.

7. Teismas nurodė, kad susipažinus su byloje esančių įrodymų visuma, nekyla abejonių, kad 2020 m. birželio 21 d. Vokietijoje, dėl D. V., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę Volvo (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaltės įvyko eismo įvykis ir dėlto buvo padaryta materialinė žala. Pažymėjo, jog šioje byloje atsakovė iš esmės nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti Vokietijos kompetentingų institucijų nustatytomis įvykio aplinkybėmis, kurios ne tik nustatė eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valstybinį numerį, nurodė eismo įvykio aplinkybes, padarytus apgadinimus, nustatė šios transporto priemonės priklausomybę atsakovei bei nurodė minėtą transporto priemonę vairavusio asmens duomenis.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovė 2019 m. liepos 26 d. raštu buvo informuota apie 2019 m. birželio 21 d. eismo įvykio žalos administravimą, tačiau duomenų byloje, kad atsakovė būtų nesutikusi ar neigusi faktą, kad D. V., vairavęs Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę Volvo (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarė Vokietijoje minėtą eismo įvykį, byloje nėra pateikta, todėl atsakovės keliamos abejonės dėl to, kas padarė eismo įvykį ir kokia transporto priemone, atmestinos, kaip visiškai nepagrįstos.

9. Spręsdamas dėl žalos dydžio teismas rėmėsi byloje pateiktomis sąskaitomis faktūromis, kuriose detalizuoti atlikti darbai, medžiagų kainos ir kitos patirtos išlaidos šalinant padarytos žalos padarinius, susidariusios dėl atsakovės vairuotojo D. V. kaltės padaryto eismo įvykio, ir sprendė, kad apskaičiuotas žalos dydis yra adekvatus ir visiškai pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Vokietijos nacionalinis draudikų biuras šiuo atveju taikė nustatytą minimalų 200 Eur administravimo mokesčio dydį, kurį įtraukė į patirtų nuostolių sumą bei pateikė reikalavimą ieškovui juos atlyginti. Ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdamas Biurų tarybos Vidaus nuostatus, Vokietijos nacionalinis draudikų biurui sumokėjo reikalaujamą minimalų 200 Eur žalos administravimo mokestį.

10. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, šiuo atveju Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo teisę reikalauti atlyginti susidariusį administravimo mokestį, o ieškovas, atlyginęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui minėtą mokestį, pagrįstai reikalauja šios sumos priteisimo iš atsakovės, todėl atsakovės teiginius apie tai, jog ieškovas iš atsakovės reikalauja atlyginti daugiau nuostolių negu atsakovė galimai sukėlė ir tokiais veiksmais siekia praturtėti atsakovės sąskaita, taip pat atmetė kaip visiškai nepagrįstus.

11. Teismas konstatavo, kad ištyrus byloje pateiktus įrodymus, neginčytinai nustatyta, jog eismo įvykis įvyko būtent dėl D. V., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą, atsakovei priklausiusią transporto priemonę Volvo (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaltės, todėl ieškovas privalėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui atlyginti patirtus nuostolius, kurie ištyrus byloje esančių įrodymų visumą laikytini visiškai pagrįstais. Ieškovas atlygino padarytą žalą ir tokiu būdu įgijo regreso teisę šią žalą išsiieškoti iš atsakovės, kadangi būtent atsakovė buvo atsakinga už jai naudojimosi teise priklausiusios transporto priemonės draudimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatomis, iš atsakovės teismas taip pat priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Vikreda“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jame nurodyti ieškinio tenkinimo motyvai yra tik deklaratyvūs, vadovaujamasi išskirtinai tik ieškovo pateiktais teiginiais dėl Vokietijos biuro išimtinės teisės spręsti žalos klausimus, visiškai neatsižvelgiant į atsakovės atsiliepime bei papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, jog Biurų vidaus nuostatai reguliuoja tik biurų veiklą, ir negali būti taikomi atsakovei.

12.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to fakto, kad atsakovė draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio ir Vokietijos teisės aktų taikymo ir teikti prieštaravimus dėl Vokietijos biuro nustatyto žalos dydžio.

12.3. Atsakovė, net jei ir būtų galėjusi dalyvauti žalos administravime (ko negali daryti pagal Biurų nuostatus, nes į žalos administravimą ji nėra įtraukiama), nebūtų turėjusi objektyvių galimybių tai padaryti, nes ieškovė 2020 m. balandžio 16 d. informavo Vokietijos biurą, kad 2020 m. balandžio 15 d. atlygino žalą ir tik 2021 m. balandžio 15 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl nuostolių atlyginimo, iki to laiko atsakovė neturėjo visiškai jokių duomenų apie šį eismo įvykį. Todėl visiškai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovė galėjo dalyvauti žalos administravime.

12.4. Teismas visiškai netyrė ir neanalizavo reikalaujamo priteisti nuostolio ir jo dydžio, o skundžiamame sprendime tik besąlygiškai pritariama ieškovo pateiktiems skaičiavimams, nesigilinant į šių skaičiavimų pagrįstumą, teisingumą.

12.5. Teismas visiškai nevertino ir nesivadovavo atsakovės nurodomais kasacinio teismo išaiškinimais, kuriuose yra išaiškinta, kad tais atvejais, kada ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras, sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. M. J., bylos Nr. 3K-3-100/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015).

12.6. Teismas privalėjo tirti eismo įvykio aplinkybes iš naujo, tirti žalos faktą ir dydį patvirtinančius dokumentus iš esmės, tačiau to nedarė, visiškai nepagrįstai Vokietijos biuro pateiktiems dokumentams suteikė prejudicinę galią, nors tai yra tik rašytiniai įrodymai, akivaizdu, kad priimdamas skundžiamą sprendimą formaliai pasirėmė ieškovo pateiktais dokumentais ir Vokietijos draudikų biuro pateiktomis sąskaitomis.

12.7. Teismas visiškai nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovė turėjo, bet nepateikė visiškai jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodytas aplinkybes, nes bylos nagrinėjimo metu to padaryti yra neįmanoma, kadangi šių įrodymų surinkti atsakovė neturi jokių objektyvių galimybių, o ir iš karto po įvykio surinkti neturėjo pareigos.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. apeliantė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2019 ­m. birželio 21 d. apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu pranešti biurui (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis). Nežiūrint į tai, apeliantei buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti Vokietijoje vykusiame 2019 ­m. birželio 21 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procese, tačiau ji neteikė savalaikių paaiškinimų bei savo argumentus pagrindžiančių įrodymų biurui ir Vokietijos biurui.

13.2. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tik atvejais, kai atsakovui nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese (šiuo atveju buvo priešingai – atsakovas, žinodamas apie vykstančius žalos administravimo procesus, jame dalyvavo pasyviai), pastarasis turi teisę teikti prieštaravimus regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 39 punktas).

13.3. Atsakingo už eismo įvykio kilimą asmens pasyvumo žalos administravimo procedūrų metu klausimas yra sprendžiamas nepriklausomai, ar jų metu buvo inicijuoti teisminiai procesai, ar ne (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr.3K-3-373-219/2018, 46 punktas). Taigi, šiuo atveju apelianto prieštaravimai negali būti vertinami regresinio reikalavimo byloje.

13.4. Biuras bei Vokietijos biuras pateikė teismui daugiau negu pakankamai biuro reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų, tuo tarpu apeliantė apsiribojo vien tik nepagristu abejonių dėl biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu.

13.5. Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės įgyvendinimo tokio pobūdžio bylose. Teismas tinkamai ir visapusiškai atliko byloje pateiktų įrodymų vertinimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

15. Byloje pateikti įrodymai, kad 2019 m. birželio 21 d. 22.35 val. Vokietijoje (Duisburgas, federalinis greitkelis Nr. 40, 38,7 km) atsakovės „Vikreda“ vairuotojo D. V. vairuojamas transporto priemonių junginys – vilkikas VOLVO (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadino įvažiavimo į teritoriją kilnojamąjį užtvarą ir dėl šios priežasties bendrovė „Zeppelin Rental GmbH” patyrė žalą.

16. Eismo įvykio dieną transporto priemonės VOLVO (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė buvo atsakovė UAB „Vikreda“, transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

17. Biuras 2019 m. liepos 26 d. elektroniniu paštu „(duomenys neskelbtini)“ išsiuntė atsakovei raštą Nr. S00-13955-19-(5.10.), pranešdamas apie pradėtą žalos administravimą, nurodant eismo įvykio datą, šalies, žalą administruojanti Vokietijos biurą, jo kontaktus, pateikiant pildymui biuro formą - pranešimą apie eismo įvykį.

18. Vokietijos automobilių draudikų biuras 2020 m. vasario 10 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui pateikė reikalavimą atlyginti 1 548,56 Eur žalą (1 290,25 Eur išmoka žalai atlyginti dėl sugadinto užtvaro, 58,31 Eur išlaidos susijusios su turto vertintojo paslaugomis atliekant žalos vertinimą bei 200,00 Eur žalos administravimo mokestis, skaičiuojamas remiantis Vidaus nuostatomis).

19. Ieškovas Vokietijos Biurui „GRÜNE KARTE E.V.“ 2020 m. balandžio 15 d. pervedė 1 548,56 Eur.

20. Puspriekabės (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) draudikas Vokietijos draudimo bendrovė Württembergische Versicherung AG atlygino 50 % eismo įvykio metu padarytos žalos – 774,28 Eur.

21. Ieškovas, atlyginęs Vokietijos biurui žalą, 2021m. balandžio 15 d. išsiuntė pretenziją atsakovei dėl 774,28 Eur sumokėjimo.

22. Šioje byloje ieškinys yra pareikštas TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai atsakovė jos naudojamos transporto priemonės nebuvo apdraudusi civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės neapdraudimas, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra specialūs, įstatymu įtvirtinti atsakomybės Draudikų biurui pagrindai. Transporto priemonės neapdraudimas kvalifikuotinas imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimu (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).

Dėl atsakovės UAB „Vikreda“ civilinės atsakomybės sąlygų

23. TPVCAPDĮ nustatyta pareiga transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui (valdytojui) drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės savininkui (valdytojui), pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės. Viena iš jų – civilinė atsakomybė, t. y. biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas) jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui (valdytojui) tenka pareiga biurui atlyginti tokią žalą. TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko (valdytojo) ir biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės.

24. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, o kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį – turi įrodyti biuras.

25. Neteisėti transporto priemonės savininko (valdytojo) veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko (valdytojo) elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu.

26. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė VOLVO (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo registruota Lietuvos Respublikoje ir kad minėtos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu, nėra.

27. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi, tarp transporto priemonės savininko neveikimo ir biuro patirtos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį, reikšminga ta aplinkybė, kad Biurui tenka pareiga išmokėti išmoką būtent dėl to, jog transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), besielgdamas kaip protingas ir apdairus asmuo, turi galimybę numatyti, kad tuo atveju, jei jis neįvykdys jam įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę ir įvyks eismo įvykis, nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą turės atlyginti biuras.

28. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai.

29. Tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 51 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė savo kaltės dėl transporto priemonės neapdraudimo privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nepaneigė.

30. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reglamentuojama CK 6.249 straipsnyje. Šiuo atveju žala yra biuro patirtos išlaidos (nuostoliai). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir į TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytą reguliavimą, biuro įrodinėjamą žalą sudaro biuro eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai išmokėta suma. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad biuras Vokietijos Biurui „GRÜNE KARTE E.V.“ 2020 m. balandžio 15 d. pervedė 1 548,56 Eur pagal jų pateiktą nuorodą Nr. (duomenys neskelbtini) Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad vien ta aplinkybė, jog biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėtą sumą, automatiškai nelemia atsakovės pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pats nenustatė žalos dydžio, nes rėmėsi tik Vokietijos draudikų biuro pateiktais įrodymais.

Dėl žalos dydžio

31. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020 yra pažymėjęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo, nepakanka vien tik reikšti abejones dėl ieškovo pateiktų įrodymų.

32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kilus ginčui dėl žalos dydžio, būtent biurui tenka pareiga pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Atitinkamai atsakovas, siekdamas sumažinti žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo, turi pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kurie gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Pažymėtina, kad atsakovui nepakanka tik kritikuoti biuro atliktus žalos apskaičiavimus ir kelti abejones, jog nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės normomis, jų taikymo praktika ir / ar teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 49 punktas).

33. Siekdamas pagrįsti žalos dydį, biuras pateikė pranešimą apie 2019 m. birželio 21 d. eismo įvykį (pranešimo vertime į lietuvių kalbą neteisingai nurodyta eismo įvykio data 2019 m. gegužės 21 d.), kuriame nurodoma, kad Vokietijoje UAB „Vikreda“ vairuotojo vairuojamas transporto priemonių junginys – vilkikas VOLVO (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – sugadino įvažiavimo į teritoriją kilnojamąjį užtvarą, dėl šios priežasties „Zeppelin Rental GmbH” patyrė žalą.

34. Ieškovas nurodė, kad nuostoliams dėl įvykio atlyginti biuras Vokietijos Biurui „GRÜNE KARTE E.V“ išmokėjo 1548,56 Eur dydžio sumą, kurią sudaro: 1348,56 Eur išmoka dėl sugadinto pakeliamo užtvaro bei su šia žala susijusiems nuostoliams atlyginti ir 200,00 Eur žalos administravimo mokestis. Detalizavo, kad 1 290,25 Eur išmoka už sugadintą pakeliamą užtvarą apskaičiuota įvertinus sugadinto turto remonto vertės kaštus. Žalos vertinimą atliko turto vertintojas iš vertintojų kontoros „sachcontrol AG“. pirminiame etape turto vertintojas žalą dėl sugadinto pakeliamo užtvaro įvertino 1 032,20 Eur (taikant 2-jų metų arba 20 proc. dydžio laiko vertės normą (t. y. nusidėvėjimą)). Šio dydžio išmoka nukentėjusiajam Vokietijos Biuro agentas AVUS GmbH išmokėjo 2019 m. lapkričio 12 d., tačiau nukentėjusiajam pateikus įrodymus apie tai, kad pakeliamas užtvaras atnaujintas vos prieš eismo įvykį (vadovaujantis „ACOTEC GMBH“ 2019 m. birželio 7 d. išrašyta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)), nukentėjusiajam asmeniui 2019 m. lapkričio 27 d. buvo išmokėta 258,05 Eur priemoka dėl sugadinto turto, nes buvo įrodyta, kad prieš eismo įvykį sugadintos detalės buvo naujos, todėl nusidėvėjimas turtui netaikytinas. Viso, nukentėjusiajam atlyginta 1 290,25 Eur dydžio žala. Taip pat išmokėtas 58,31 Eur mokestis pagal turto vertintojų kontoros „sachcontrol AG“ 2019 m. lapkričio 5 d. išrašytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už žalos vertinimą. Ieškovas taip pat pateikė aktualias Vokietijos Civilinio kodekso nuostatas dėl žalos atlyginimo ir teismų praktiką.

35. Nagrinėjamu atveju atsakovei buvo sudarytos sąlygos teikti įrodymus, pagrindžiančius, kad ieškovo išmokėtas žalos dydis buvo nepagrįstas. Pirmą kartą ieškovas atsakovei pranešė apie ginčo eismo įvykį 2019 m. liepos 26 d. raštu Nr. S00-13955-19-(5.10.), kuriame buvo nurodyta eismo įvykio data, vieta, žalą administruojantis Vokietijos Biuras, jo kontaktai, pateikta pildymui Biuro formą, taip pat nurodyta aktyviai dalyvauti žalos administravimo procese, išaiškinta, kad priešingu atveju toks elgesys bus įvertintas kaip pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, galimai turėsiantis neigiamos įtakos tik galimo regresinio ieškinio bylos nagrinėjimo metu pateiktų prieštaravimų vertinimui. Tačiau atsakovė, turėdama visas galimybes dalyvauti žalos administravimo ir atlyginimo eigoje, žinodama, kad atsakinga už padarytą žalą, galėdama susisiekti su nukentėjusiuoju ir jam atlyginti žalą tiesiogiai, to nepadarė, todėl žalos administravimo ir atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas atsakovei nedalyvaujant.

36. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 23 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 40 punktas; kt.). Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, įrodinėjimo standartas neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

37. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad ieškovas įrodė prašomos priteisti žalos dydį, o atsakovė jo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovui iš atsakovės priteistas 774,28 Eur nuostolių atlyginimas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

38. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir atitinkamai 2021 m. gruodžio 27 d. papildomą sprendimą, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai paliekami nepakeisti.

39. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Netenkinus apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja ieškovas, tačiau pastarasis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių neskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Irena Stasiūnienė