Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. D. ir A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. D. ir A. K. (A. K.) ieškinį atsakovams R. M. ir V. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių, ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo ribų

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. sausio 9 d. (duomenys neskelbtini) ieškovė I. D. perdavė R. M. 120 000 Eur pinigų sumą už paslaugas – pagalbą Rusijos Federacijoje sulaikytam jos sutuoktiniui A. K.. Atsakovas R. M. pinigų gavimo už paslaugas faktą patvirtino raštu (ieškovei išdavė ranka surašytą raštelį).

15. Nepaleidus A. K. iš sulaikymo įstaigos, ieškovė I. D. pareikalavo iš atsakovų R. M. ir V. P. grąžinti 120 000 Eur sumą. Atsakovams pinigų negrąžinus, ieškovė kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. 2017 m. balandžio 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21148-17. Pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, buvo įteiktas V. P. ir R. M.. 2017 m. gruodžio 1 d. nusikalstama veika perkvalifikuota į BK 226 straipsnio 3 dalį; galutinis įtarimas pareikštas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį. Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2018 m. lapkričio 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21148-17 nutrauktas, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

16. 2019 m. balandžio 29 d. ieškovė I. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. P. ir R. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės, restitucijos taikymo bei palūkanų priteisimo (bylos nagrinėjimo metu reikalavimus pareiškė ir ieškovas A. K.).

17. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį kaip nepagrįstą, ieškovai pateikė apeliacinį skundą, kuris grindžiamas šiomis esminėmis argumentų grupėmis: pirma, teismas netinkamai įvertino įrodymus (nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovai nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių butų galima spręsti, jog susitarimo dėl paslaugų teikimo šalimi buvo ir atsakovas V. P.; teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai neįrodinėjo, jog atsakovas R. M. pats įsipareigojo atlikti veiksmus dėl ieškovės sutuoktinio paleidimo, ir kad pinigų perdavimo metu atsakovas R. M. žinojo, jog toks teisinis būdas realiai neegzistuoja); antra, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas buvo šališkas (nurodyta nešališkas); trečia, pasinaudodami ieškovės pažeidžiamumu atsakovai išviliojo iš ieškovės 120 000 Eur pinigų sumą, kuri net ir už teikiamas teisines paslaugas būtų akivaizdžiai neprotingai didelė. Neišeinant už apeliacinio skundo ribų, toliau bus pasisakoma dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų (ne)pagrįstumo.

Dėl pagrindo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu dėl apgaulės (ne)egzistavimo

18. Kaip matyti iš ieškovų suformuluotos pozicijos, sandorį, kuriuo atsakovui R. M. buvo perduota 120 000 Eur, prašoma pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą dėl apgaulės.

19. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

20. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020 54 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21. Ginčijant sandorį dėl apgaulės, iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi, sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 40 punktas).

22. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Dėl apgaulės sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 61 punktas).

23. Pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

24. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, remiantis minėta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, būtent ieškovai turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias tiek ieškinio reikalavime nurodytų asmenų dalyvavimą sandoryje, tiek konkrečius tų asmenų veiksmus, kurie turėjo lemiamą įtaką ieškovės valiai susiformuoti.

25. Atsižvelgdama į ieškovų paaiškinimus, kad atsakovas R. M. pasiūlė ieškovei I. D. padėti, nurodydamas, jog jo pažįstamas asmuo žino teisininkus, kurie Maskvoje gali padėti išspręsti jos sutuoktinio problemas, ir kad 2017 m. sausio 9 d. ieškovė notarų biure perdavė 120 000 Eur atsakovui R. M., kuris žadėjo, jog po dviejų savaičių jos sutuoktinis bus paleistas į laisvę, bei įvertinusi į bylą pateiktą rašytinį įrodymą – raštelį, iš kurio matyti, kad pinigai buvo perduoti būtent atsakovui R. M., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu atveju sutartiniai teisiniai santykiai buvo susiklostę tik tarp ieškovės I. D. ir atsakovo R. M..

26. Ieškovai nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kokiu būdu susitarime dalyvavo ieškovas A. K., tuo metu buvęs Maskvoje, ir kokiais atsakovų veiksmais buvo paveikta jo valia.

27. Be to, ieškovai nenurodė, kokie V. P. veiksmai patvirtina jo įsipareigojimą suteikti jiems atitinkamas paslaugas ir kokius atsakovo V. P. veiksmus jie laiko ieškovės (ieškovų) apgaule. Teismo posėdžio metu ieškovė I. D. patvirtino, kad pirmą kartą su V. P. susitiko po pinigų perdavimo R. M. ir po raštelio pasirašymo (2020 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 30 min. 53 sek. iki 31 min. 40 sek.). Ieškinyje atsakovas V. P. minimas tik kaip dalyvavęs susitikime su ieškove, jos drauge O. L. ir atsakovu R. M. jau po ginčo sandorio sudarymo. Duomenų, kad iki šio susitikimo ieškovė su V. P. bendravo (tiesiogiai ar netiesiogiai), nenustatyta, todėl, jei atsakovas V. P. ir atliko tam tikrus veiksmus, susijusius su ieškovės sutuoktiniui teiktinomis paslaugomis, nėra pagrindo spręsti, jog jis turėjo įtakos ieškovės valios sudaryti ginčo sandorį formavimosi procesui ir vykdė susitarimą, sudarytą su ieškove I. D..

28. Šią išvadą, kad tarp ieškovės I. D. ir atsakovo V. P. nebuvo jokio susitarimo ir kad atsakovas V. P. neatliko jokių veiksmų, sąlygojusių ieškovės valios dėl sandorio sudarymo susiformavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, papildomai patvirtina ir pačios ieškovės ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad, tik išeidamas iš susitikimo, kurio metu atsakovui R. M. buvo perduoti pinigai, pastarasis ieškovei paaiškino, jog jo automobilyje laukia asmuo (V. P.), kuriam jis perduos pinigus ir kuris toliau tvarkys visus reikalus dėl ieškovės sutuoktinio paleidimo.

29. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės nėra neigiama, jog nagrinėjamu atveju atsakovas V. P. atliko tam tikrus veiksmus, situacijos teisinio vertinimo nekeičia ir apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu apie atsakovo V. P. dalyvavimą teikiant ginčo paslaugas patvirtino liudytojai O. L., E. K. ir R. U.. Vien atsakovo V. P. dalyvavimas teikiant paslaugas, negali savaime suponuoti išvados, kad tarp ieškovės ir jo buvo sudarytas susitarimas dėl paslaugų teikimo.

30. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai teigdami, jog ieškovė tyčia buvo suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių, nenurodė ne tik atsakovo V. P., bet ir atsakovo R. M. konkrečių nesąžiningų veiksmų (nutylėjimo), lėmusių ieškovės valios sudaryti ginčo sandorį susiformavimą.

31. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. lapkričio 9 d. nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas atsakovų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu pati ieškovė nurodė, jog atsakovui R. M. perdavė pinigus, kurie buvo traktuojami kaip atlygis specialistams (teisininkams), kad šie surastų įstatymų numatytą galimybę jos vyrą A. K. paleisti iš sulaikymo. Be to, pastebėtina, kad ir šios bylos nagrinėjimo metu ieškovai neįrodinėjo, jog būtent pats atsakovas R. M. įsipareigojo atlikti veiksmus dėl A. K. paleidimo, todėl skunde akcentuojama aplinkybė, jog atsakovas R. M. nėra teisininkas, taip pat neturi teisinės reikšmės.

32. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės elgesys šiuo atveju negali būti vertinamas kaip atitinkantis protingo (atidaus bei rūpestingo) žmogaus standartą, kadangi ieškovė, nepaisant to, jog ji yra kitos šalies pilietė, turėjo suprasti, kad sulaikymo / paleidimo klausimus sprendžia teismas, o atlyginimo sumokėjimas teisininkams (gynėjams) savaime negali reikšti ieškovui A. K. palankaus teismo sprendimo priėmimo.

33. Tai, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovai R. M. ir V. P., veikdami kartu, suklaidino ieškovę, iškreipdami objektyvią tiesą ar pinigų paėmimo tikslą, ir turėjo tikslą ieškovę apgauti ir pasisavinti jos pinigus, konstatuota ir minėtame Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. lapkričio 9 d. nutarime, kuriuo nutrauktas atsakovų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas (nutarimo 20 lapas).

34. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad pinigai nebuvo perduoti advokatui Rusijoje, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra susijusi su ginčo susitarimo vykdymu, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kaip teisiškai reikšmingos nagrinėjant ginčą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės.

35. Kadangi skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, primintina kasacinio teismo praktika, pagal kurią įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2018, 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

37. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-687/2015; 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 17 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktas; kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, patvirtinančių sandorio negaliojimo pagrindą, numatytą CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad susitarimas sudarytas ir pinigai perduoti atsakovams panaudojus apgaulę. Ieškovams apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigus, spręstina, kad reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės pagrįstai buvo atmestas.

Dėl teismo (ne)šališkumo

39. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje nustatytas teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas, kuris įtvirtina, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki. Tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teismų jurisprudencijoje ne kartą buvo išaiškinta, kad bylą nagrinėjančio teismo nešališkumas yra preziumuojamas ir būtent teigiančiam priešingai asmeniui tenka pareiga paneigti šią teisėjo nešališkumo prezumpciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10; 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2008 m. sausio 15 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-421/2019).

40. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas buvo akivaizdžiai šališkas (skunde nešališkas), kadangi: pirma, parengiamajame teismo posėdyje pareikalavo, jog ieškovai patikslintų ieškinį ir panaikintų reikalavimus atsakovo V. P. atžvilgiu; antra, parengiamojo posėdžio metu, atsakovo R. M. atstovui prašant, teismas pareikalavo, kad į bylą būtų pateikti duomenys apie atsakovui R. M. perduotų pinigų kilmę, nors teismo proceso metu ginčo dėl atsakovo iš ieškovės paimtos pinigų sumos nebuvo.

41. Pažymėtina, kad posėdžio pirmininkas į parengiamąjį teismo posėdį iškviečia šalis ir jas apklausia, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis ir atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 230 straipsnio 1 dalis).

42. Įvertinęs ieškinyje pareikštus reikalavimus ir siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę bei sukonkretinti ieškinio reikalavimų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai parengiamojo teismo posėdžio metu pasinaudojo savo teise pasiūlyti ieškovei patikslinti ieškinį.

43. Pastebėtina, kad į tai, jog ieškinio reikalavimas suformuluotas ydingai, dėmesys buvo atkreiptas jau Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1063-464/2019, kurioje pažymėta, kad: „Šiuo konkrečiu atveju taip pat nenurodytos ir faktinės aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas), lemiančios ieškovės teisę reikalauti solidariai skolos priteisimo iš apelianto V. P. (t. y. nenurodyta, kokiu faktiniu pagrindu grindžiama jo pareiga grąžinti ieškovei 120 000 Eur skolą, kai šios piniginės lėšos buvo perduotos antrajam apeliantui R. M.)“.

44. Taigi teismo, kuris vadovauja teismo procesui bei kuriam yra numatyta pareiga imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, siūlymas patikslinti ieškinį negali būti traktuojamas kaip teismo šališkumo patvirtinimas.

45. Stokoja pagrįstumo ir kitas apeliacinio skundo argumentas, kad teismo šališkumą patvirtina teismo įpareigojimas ieškovei pateikti duomenis apie atsakovui R. M. sumokėtų pinigų kilmę.

46. Įvertinus tai, kad ir ikiteisminio tyrimo metu jau buvo keltas klausimas dėl atsakovui R. M. perduotų pinigų kilmės, ir į atsakovo R. M. atstovo parengiamojo teismo posėdžio metu iškeltas abejones dėl ieškovės tinkamumo reikšti ieškinio reikalavimą, darytina išvada, jog teismas pagrįstai, siekdamas ištirti visas bylos aplinkybes, įpareigojo ieškovės atstovą pateikti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuri Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. lapkričio 9 d. nutarime buvo nurodyta kaip pinigų, kurie buvo perduoti atsakovui R. M., šaltinis.

47. Pasisakant šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad, jei ieškovė, kuri buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, manė, jog pirmosios instancijos teismas yra šališkas, ji CPK 68 straipsnyje nustatyta tvarka turėjo teisę reikšti teismui nušalinimą, tačiau tokia procesine teise bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pasinaudota nebuvo, o tai suponuoja išvadą, kad, apeliantai tariamą teismo šališkumą sieja tik su jų atžvilgiu nepalankaus teismo sprendimo priėmimu.

48. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai konkrečių argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog būtų egzistavę bylą nagrinėjusios teisėjos nušalinimo pagrindai, nepateikė, spręstina, kad ieškovai nepaneigė preziumuojamo teismo (teisėjos) nešališkumo ir objektyviam stebėtojui negalėtų kilti pagrįstų abejonių, jog civilinė byla galėjo būti išnagrinėta pažeidžiant teismo ir teisėjų nešališkumo principą.

Dėl bylos procesinės baigties

49. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai bei nešališkai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir skundžiamame sprendime pateiktais motyvais, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, apeliacinės instancijos teisme

50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

51. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, ieškovų bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

52. Netenkinus apeliacinio skundo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja atsakovai. Atsakovui R. M. iki bylos nagrinėjimo pradžios duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikus, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.