- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-25
- Bylos Nr.
- e2-1063-464/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00644-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- R. M., V. P.
- Ieškovas
- I. D.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų R. M. ir V. P. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-3252-585/2019 pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovams R. M. ir V. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. D. 2019-04-28 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama:
1.1 pripažinti sandorį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovų R. M. ir V. P., negaliojančiu;
1.2 priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų R. M. ir V. P. 120 000 Eur skolą, 5 proc. metinių palūkanas nuo 2017-01-09 pinigų davimo dienos iki 2019-04-10 ieškinio padavimo į teismą dienos (iš viso 821 diena x 5 proc. metinių palūkanų = 13 496 Eur), 5 proc. metines palūkanas nuo ieškinio padavimo į teismą dienos (2019-04-10) iki visiško skolos sumokėjimo;
1.3 priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovės teigimu, 2016 m. gruodžio mėnesį iš savo sutuoktinio sužinojusi apie jo sulaikymą Maskvoje, Rusijos Federacijoje, pagal Monako Kunigaikštystėje išduotą Europos arešto orderį. Atsakovas R. M. teigė pažįstantis asmenis bei teisininkus, galinčius padėti Maskvoje išspręsti jos sutuoktinio problemas, tam reikėjo perduoti atsakovui R. M. 120 000 Eur. Ieškovė 2017-01-09 notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), dalyvaujant jos draugams O. L. ir Maskvoje gyvenančiam K. B. (K. B.), šią sumą perdavė atsakovui R. M.. Pinigų už paslaugas perdavimo faktas buvo užfiksuotas rašytiniu atsakovo R. M. patvirtinimu (nepatvirtintu notariškai). Nors atsakovas R. M. ieškovei žadėjo, kad po dviejų savaičių ieškovės sutuoktinis bus paleistas į laisvę, to neįvyko. Ieškovė, pati nuvykusi į Maskvą bei susitikusi su advokatu A. K. (A. K.), sužinojo, kad jos sutuoktinio paleisti nesirengiama, neatsiskaityta ir už advokato teisines paslaugas. Todėl, grįžusi į Vilnių, ieškovė pareikalavo iš atsakovų R. M. ir V. P. grąžinti jiems perduotus pinigus. Atsakovai tą padaryti atsisakė, nurodę, kad pinigus išleido spręsdami ieškovės sutuoktinio problemas. Ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl sukčiavimo, bet dabar jau nutraukto, metu buvo nustatyta, kad atsakovai R. M. ir V. P., paėmęs už tariamas paslaugas 120 000 Eur, tariamų paslaugų neatliko, todėl ieškovei beliko kreiptis į teismas dėl skolos priteisimo.
3. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovų R. M. bei V. P. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančių pas atsakovus arba trečiuosius asmenis.
4. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiamas ieškovės teiginiais, kad atsakovai, pasinaudodami apgaule, iš ieškovės išviliojo didelę 120 000 Eur sumą, o vėliau, ir toliau meluodami ieškovei, visaip bando išsisukti nuo skolos grąžinimo, taigi akivaizdu, kad atsakovai geranoriškai skolos negrąžins. Todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2019-05-02 nutartimi ieškovės I. D. prašymą patenkino: jos ieškiniui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas atsakovams R. M. ir V. P. nuosavybės teisėmis priklausantį bendros 120 000 Eur vertės turtą – nekilnojamuosius daiktus, o šio nesant ar jo vertės nepakankant, ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas arba turtines teises (nurodytu eiliškumu), esančius pas atsakovus arba bet kuriuos trečiuosius asmenis.
2. Spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė nurodė perdavusi atsakovams pinigus, atsakovams įsipareigojus perduotas lėšas panaudoti teisinei pagalbai ieškovės sutuoktiniui Rusijos Federacijoje atliekamame tyrime, kurį vykdant ieškovės sutuoktinis yra sulaikytas. Iš ieškovės į bylą pateiktų Vilniaus apygardos prokuratūros atliktų atsakovų apklausų teismas darė preliminarią išvadą, kad atsakovai neneigia pinigų gavimo iš ieškovės fakto, tačiau nepateikia aiškios pinigų panaudojimo ataskaitos. Tokiu atveju ieškinys negali būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, todėl šią įstatyme numatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą teismas pripažino nustatyta.
3. Teismo vertinimu, ieškovei nurodant pinigų perdavimo ieškovams už galimus veiksmus, kuriais ieškovės sutuoktiniui turėjo būti suteikta teisinė pagalba, faktą, o atsakovams vykusio ikiteisminio tyrimo apklausose neneigus pinigų gavimo fakto, bet nenurodžius aiškių atliktų veiksmų, jų apimties, nurodant skirtingas ir vienas kitai prieštaraujančias tokių pinigų panaudojimo aplinkybes, aiškinant, kad gautų pinigų nebeturi ir atsisakant juos grąžinti, kyla reali grėsmė galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo dėl restitucijos taikymo įvykdymui. Tokia grėsmė yra pakankamas įstatyme nustatytas pagrindas laikinosioms apsaugoms priemonėms taikyti. Atsižvelgdamas į grėsmės realumą bei pateiktus duomenis apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą, teismas tenkino prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
4. Atsakovas V. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019-05-02 nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Ieškovė nenurodė konkrečių pagrindų ir aplinkybių, galinčių sukelti pagrįstą abejonę, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
4.2. Vien didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Jos gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turim turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Tuo tarpu ieškovė klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste neįrodinėjo atsakovo nesąžiningumo bei nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas ketintų savo turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį.
4.3. Byla yra pačioje pradinėje jos nagrinėjimo stadijoje, todėl teismas net neturėjo galimybės tinkamai įsigilinti į reikalavimų pagrįstumą, juolab kad ieškovė su ieškiniu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas V. P. apskritai yra gavęs kokias nors pinigines sumas iš I. D..
5. Atsakovas R. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019-05-02 nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka nė vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
5.2. Nei ieškovė ieškinyje, nei teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas. Ieškovė tik deklaratyviai ginčija jos ir R. M. sudarytą sandorį, remdamasi sandorių negaliojimo institutu ir nurodydama, kad sandoris dėl paslaugų teikimo buvo sudarytas apgaule. Ieškinyje nėra visiškai nurodyta, kaip pasireiškia tariama apgaulė ar jos suklaidinimas dėl sandorio sąlygų. Ieškovė su R. M. sandorį sudarė laisva valia, ieškovė aiškiai suvokė jo esmines sąlygas ir pasekmes. Ieškinyje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų jame pareikštus reikalavimus dėl sandorio negaliojimo.
5.3. 2017-04-26 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21148-17 Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2018-11-09 nutarimu buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo nutarimu buvo panaikintos ne tik kardomosios priemonės R. M. ir V. P., bet ir panaikintas nuosavybės teisių apribojimas turtui. Minėtame nutarime konstatuota, kad „<...> teigti, kad 120 000 eurų iš I. D. R. M. ir V. P., veikdami kartu, paėmė apgaule, t. y. pastarąją suklaidindami, iškreipdami objektyvią tiesą ar pinigų paėmimo iš pastarosios tikslą, ir daryti prielaidą, jog pastarieji turėjo tikslą I. D. apgauti ir pinigus pasisavinti, nėra teisinio pagrindo“. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovės ir atsakovo sudarytas sandoris yra teisėtas, jis nebuvo sudarytas dėl ieškovės apgaulės.
5.4. Teismas ieškinį laikė pagrįstu remiantis vien ta aplinkybe, kad atsakovai neneigia pinigų gavimo iš ieškovės fakto, tačiau nepateikia aiškios pinigų panaudojimo ataskaitos. Tačiau sudarant sandorį ieškovei buvo atskleistos visos esminės jo sąlygos, o dėl pinigų panaudojimo ataskaitos, kaip sandorio tinkamą įvykdymą rodančios sąlygos, nebuvo susitarta. Todėl toks skundžiamos nutarties motyvas yra nepagrįstas.
5.5. Grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas taip pat nustatytas nepagrįstai. Ieškovės sudarytas sandoris dėl paslaugų teikimo yra teisėtas ir galiojantis. Aplinkybės, kuriomis remiantis sandoris ginčijamas, turės būti įvertintos tik bylos nagrinėjimo iš esmės teisme metu ir šiuo metu ieškinyje yra visiškai nepagrįstos. Be to, būsimo teismo sprendimo vykdymo grėsmė niekaip nesusijusi su ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis.
5.6. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakoma, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia forma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018). Tačiau ieškovė ieškinyje visiškai nepagrindė atsakovų nesąžiningumo kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo. Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Atsiliepimas
6. Ieškovė I. D. atsiliepime į V. P. atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
6.1. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2012-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014-07-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Atsakovas V. P. pats atskirajame skunde nurodo, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
6.2. Taikant ieškinio sumos dydžio prezumpciją, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Atsakovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi pareigą įrodyti gerą turtinė padėtį (galimybę įvykdyti ieškinio reikalavimus) ir taip paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-264-236/2018). Šiuo atveju atsakovas V. P. atskirajame skunde nepateikia teismui nepateikia jokių įrodymų, kad atsakovui ieškovės ieškinyje pateikta suma nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
6.3. Remdamasi Vilniaus apygardos teismo 2017-03-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-656-275/2017 pateiktu išaiškinimu, ieškovė pažymi, kad tais atvejais, kai ginčo šalis sieja ar siejo vienkartiniai teisiniai santykiai, nesąžiningų ketinimų galimybei, kaip hipotetinei teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo grėsmei, pagrįsti ir atitinkamai nustatyti gali būti pakankami faktiniai duomenys, patvirtinantys asmens galimai nesąžiningą elgesį, pasireiškusį teisiniuose santykiuose, iš kurių yra kilęs atitinkamos bylos ginčas. Tuo tarpu ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad atsakovų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl iš ieškovės apgaulės būdu pasisavintų 120 0000 Eur, kurio metu buvo nustatyta, kad atsakovai išviliojo iš ieškovės 120 000 Eur ir jokių paslaugų dėl ieškovės sutuoktinio paleidimo iš tardymo izoliatoriaus atsakovai neatliko, nesumokėjo ir už teisines paslaugas jo
6.4. Laikinosios apsaugos priemonės yra tik prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių išsaugojimą status quo (faktiškai susiklosčiusios padėties), tačiau netrukdanti atsakovui įgyvendinti jo turimas ginčo naudojimo, valdymo teises, todėl tuo atveju, jeigu atsakovas iš tikrųjų nesiekia ir neketina turto perleisti, laikinosios apsaugos priemonės niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti atsakovo interesų ir (ar) neproporcingai suvaržyti jo teisių. Atsakovo siekis panaikinti laikinąsias apsaugos priemones tik papildomai pagrindžia ieškovės poziciją dėl tikėtinos grėsmės ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
6.5. Atsakovui teikiant atskirąjį skundą ir nurodant, kad viena iš priežasčių netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių yra tai, kad atsakovui tai galimai yra nedidelė suma, pagal jo nuosavybės teise valdomo turto vertę, vykdomą veiklą, gaunamą pelną, be to, neigiant atsakovo nesąžiningumą, tačiau nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų, turi būti taikoma contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) prezumpcija.
7. Ieškovė I. D. atskirajame skunde į atsakovo R. M. atskirąjį skundą taip pat prašo atmesti atskovo atskirąjį skundą. Atsiliepime be argumentų, nurodytų atsiliepime į V. P. atskirąjį skundą, papildomai nurodomi šie argumentai:
7.1. Atsakovas R. M. ir pats nelabai ką gali argumentuoti, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės jo atžvilgiu neturėtų būti taikytos. Pats atsakovas pripažįsta, kad paėmė iš ieškovės 120 000 Eur už pagalbą suteikiant teisines paslaugas ieškovės sutuoktiniui sulaikytam Maskvoje, tačiau akivaizdu, kad, paėmęs pinigus, nieko nepadarė, kad ieškovės sutuoktinis gautų reikiamą kvalifikuotą teisinę pagalbą.
7.2. Nors ne visais atvejais didelė ieškinio suma reiškia pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau atsakovas R. M. nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių ne tik paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją, bet ir apskritai įvertinti atsakovo turtinę būklę, o tai rodo, kad atskirasis skundas yra tik formali gynybinė priemonė ir desperatiškas bandymas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
7.3. Atsakovui R. M. nepateikus jokių įrodymų, paneigiančių jo nesąžiningumą apgaulės būdu pasisavinant iš ieškovės 120 000 Eur, remiantis contra spoliatorem prezumpcija, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymus, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu nėra perteklinės, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-08-31 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017).
8. Atsakovas R. M. atsiliepime į V. P. atskirąjį skundą prašo jame nurodytais argumentais atskirąjį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019-05-02 nutartį. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo R. M. dėl tos pačios nutarties pateiktame atskirajame skunde.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo
9. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str. 1 d.). Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas abi šias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas pripažino nustatytomis, o apeliantai su tokia teismo pozicija nesutinka, keldami ir neteisingai įvertino ieškinio preliminaraus pagrįstumo, ir netinkamai identifikuotos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui klausimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl abiejų sąlygų nustatymo pagrįstumo.
11. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
12. Viena vertus, neabejotina, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).
13. Kita vertus, nagrinėjamu atveju ieškovė yra pareiškusi ieškinį dviem fiziniams asmenims, apeliantams R. M. ir V. P., dėl aiškiai jos neapibrėžto sandorio pripažinimo negaliojančiu ir dėl skolos solidariai iš abiejų apeliantų priteisimo. Tačiau šiame ieškinyje visiškai nedetalizuojami prašomo pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės ieškovės ir apeliantų sudaryto sandorio rekvizitai, kitaip tariant, aiškiai neįvardindama, kurią dieną ir būtent kokio pobūdžio sandorį (paskolos, paslaugų teikimo ar kokį kitą) ji buvo sudariusi tiek su R. M., tiek su V. P. (ar su jais abiem kartu). Aptardama ieškinyje faktines aplinkybes, ieškovė nurodo 120 000 Eur sumą perdavusi apeliantui R. M., o kada ir kokio pobūdžio sandorio pagrindu ji yra perdavusi pinigines lėšas apeliantui V. P., arba sudariusi su juo kitą, neturtinio pobūdžio sandorį, kurį ir prašo pripažinti negaliojančiu, ieškovė nenurodo.
14. Pažymėtina, kad ir ieškinio dalykas suformuluotas teisiškai ydingai, nes tokio reikalavimo, kuris dabar yra pareikštas (pripažinti negaliojančiu neaišku kokį sandorį) išsprendimas teisiškai nėra įmanomas, nebūtų galima ir išspręsti sandorio negaliojimo padarinių taikymo klausimo (pasisakyti dėl restitucijos (ne)taikymo). Dar daugiau, dėl tokio visiškai neapibrėžto reikalavimo net ir priimtas teismo sprendimas netaptų nei vykdytinas, nei galėtų įgyti res judicata (galutinai teismo išspręstas klausimas) galią (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Šiuo konkrečiu atveju taip pat nenurodytos ir faktinės aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas), lemiančios ieškovės teisę reikalauti solidariai skolos priteisimo iš apelianto V. P. (t. y. nenurodyta, kokiu faktiniu pagrindu grindžiama jo pareiga grąžinti ieškovei 120 000 Eur skolą, kai šios piniginės lėšos buvo perduotos antrajam apeliantui R. M.). Taigi šiuo aspektu sutiktina su tokiais apelianto V. P. atskirojo skundo argumentais.
15. Konstatuotina, kad, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, vien tokio turinio ieškinio pareiškimas neleidžia vienareikšmiškai spręsti dėl jo prima facie pagrįstumo, ir, atitinkamai, iki šio ginčo išnagrinėjimo taikyti tokius itin griežtus ribojimus, kaip turto areštas.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
16. Pritartina apeliantams, kad nebuvo nei įrodinėta, nei įrodyta ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmės teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, įvykdymui buvimas, kuris sietinas su apeliantų atliktais ar galimais atlikti nesąžiningais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja todėl, kad atsakovai neneigia gavę pinigus, tačiau nepateikia jų panaudojimo ataskaitos, jų nebeturi ir negrąžina.
17. Visų pirma pažymėtina, kad būtent tokios aplinkybės yra susijusios su apeliantams pareikštų reikalavimų pagrįstumo įvertinimu, t. y. jos vertintinos ginčą nagrinėjant iš esmės ir sprendžiant klausimą, ar tenkinti pareikštus reikalavimus, o ne laikinųjų apsaugos priemonių galimo taikymo kontekste
18. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio procesinio instituto, taikymas iki teismo sprendimo priėmimo galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turėdamas tikslą išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
19. Galiojantys įstatymai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, kai sprendžiama dėl turto arešto ar kitų ribojimų, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, jam nustatymo. Tokias aplinkybes nurodyti pareiga visų pirma tenka ieškovui, t. y. tam subjektui, kuris paprastai ir prašo tokių suvaržymų taikymo antrajai ginčo šaliai (atsakovui), o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti.
20. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantų atžvilgiu grindė tik abstrakčiais teiginiais, kad akivaizdu, jog apeliantai geranoriškai didelės vertės (120 000 Eur) skolos jai negrąžins, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jokių faktinių duomenų ar aplinkybių, patvirtinančių tokius nesąžiningus apeliantų ketinimus (turimo turto slėpimą, perleidimą, įkeitimą), turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje šio turto sąskaita įvykdyti galbūt nepalankų apeliantams teismo sprendimą, ieškovė neįvardijo, nors būtent jai tenka tokios aplinkybės įrodinėjimo pareiga (CPK 12, 178 str.).
21. Kitokia ieškovės nuomonė, išdėstyta jos atsiliepimuose į atskiruosius skundus, t. y. kad pagal jau susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti kilusią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kurią paneigti turėtų apeliantai, grindžiama jau nebeaktualiais ir pastaraisiais metais aiškiai suformuotai taisyklei dėl didelės sumos nereikšmingumo prieštaraujančiais teisminės praktikos pavyzdžiais.
22. Kita cituojama ieškovės atsiliepime nutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-264-236/2018) taip pat neatspindi bendrųjų tendencijų, be to, kiekvienoje byloje gali susiklostyti išskirtinė, kitokį sumos dydžio reikšmės aiškinimą bei įrodinėjimo pareigos paskirstymą lemianti faktinė situacija. Taigi vien ši teismo nutartis taip pat nesuponuoja kitokio grėsmės, kaip sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, vertinimo ir / ar šios aplinkybės įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims. Juo labiau negali lemti kitokio aiškinimo žemesnės teisminės grandines praktikos pavyzdžiai, taigi ieškovės atsiliepime cituojama Vilniaus apygardos teismo 2017-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-656-275/2017, Lietuvos apeliacinio teismo nesaisto ir šiuo konkrečiu atveju nėra aktuali.
23. Dėl contra spoliatorem prezumpcijos, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymus, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu nėra perteklinės, grindžiant jos taikymo poreikį Lietuvos apeliacinio teismo 2017-08-31 nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 išaiškinimais, pasakytina tiek, kad šioje nutartyje tokiais išaiškinimais bei prezumpcijomis nebuvo remtasi.
24. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad asmens finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019).
25. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir tokius ieškovės atsikirtimų į atskiruosius skundus teiginius, kad vien apeliantų siekis panaikinti jiems pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (pateikti atskirieji skundai) savaime patvirtina apeliantų ketinimus ateityje vengti teismo sprendimo įvykdymo. Kiekvienas proceso dalyvis turi teisę naudotis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir skųsti, jų manymu, jų teises nepagrįstai suvaržančias teismo nutartis. Kadangi teismo sprendimo galimo neįvykdymo rizika, ją siejant su apeliantų galimu nesąžiningumu (siekiu perleisti ar paslėpti turimą turtą), šiuo konkrečiu atveju ieškovės net nebuvo įrodinėta, sutiktina su apeliantais, kad nėra ir antrosios būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Be to, nustačius, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo konkrečiu atveju pritaikytos nesant abiejų būtinų sąlygų (trūkstant duomenų spręsti dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo ir nenustačius realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui), negalima teigti, kad apeliantų procesiniai veiksmai (atskirųjų skundų pateikimas) patvirtina apeliantų nesąžiningumą.
26. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į tai, kad ieškovės pateikto ieškinio dalykas yra iš esmės neapibrėžtas, o ieškovės nurodytos aplinkybės nepakankamos konstatuoti apeliantų nesąžiningumą, taip pat neatsižvelgęs ir į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Todėl skundžiama nutartis, kuria ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkintas, panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantams laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.
Atmesti ieškovės I. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) prašymą dėl atsakovams R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio turto arešto.
Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.