Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-103-924/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-02
Bylos Nr.: e2A-103-924/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-22388-2017-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Palubinskaitė, Edvardas Paliokas, Algimantas Kukalis
Ieškovas: G. Š.
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo: E. Š., K. Š.

Kategorijos

2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-103-924/2021Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22388-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo ir 2020 m. spalio 14 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. Š. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys E. Š. ir K. Š., dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė G. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 10 525 Eur turtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog šiuo metu jai asmeninės nuosavybės teise priklauso visas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškinio pareiškimo metu jai asmeninės nuosavybės teise priklausė šio namo butai Nr. 2 ir Nr. 4. E. Š. priklausė butas Nr. 3, o atsakovei – patalpos Nr. 1.

2. Nuo 1981 metų Š. šeimai apsigyvenus (duomenys neskelbtini) name Nr. (duomenys neskelbtini), jiems kilo problemų dėl to, kad atsakovė blogai prižiūrėjo jai priklausančias patalpas Nr. 1. 1993 m. birželio 8 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 710-v (duomenys neskelbtini) namas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas avariniu, tačiau tai nebuvo fiksuojama Registrų centro įrašuose (apie pastato avarinę būklę įrašas registre atsirado vėliau). 1995 m. liepos 14 d. Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“ komisija pripažino, jog namas yra avarinėje būklėje ir jį remontuoti netikslinga.

3. Po to name gyvenantys asmenys įvairiu laiku kreipėsi į savivaldybę su prašymais remontuoti jų turimas patalpas, tačiau šie jų prašymai nebuvo patenkinti. Apie 2014 - 2015 metus butų Nr. 1 ir Nr. 4 patalpos sugriuvo. Sugriuvus jos turtui, ieškovė patyrė 8510 Eur turtinės žalos. Ieškovė, siekdama išsaugoti likusį turtą, atstatė atramines sienas, dėl ko patyrė 2015 Eur turtinės žalos. Kadangi savivaldybė tinkami neprižiūrėjo jai priklausančio buto Nr. 1 patalpų, buvo apgadintas (bei pripažintas avariniu) ieškovei priklausantis turtas, todėl atsakovė turėtų atlyginti prašomą priteisti turtinę žalą (iš viso 10 525 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad pastato dalis sugriuvo dėl atsakovės kaltės, jog ši neprižiūrėjo jai priklausančios dalies turto. Teismo vertinimu, namo dalies sugriuvimą sąlygojo neremontuojamos bendrosios namo konstrukcijos, tame tarpe ir namo stogas, kuris buvo virš patalpos Nr. 4, priklausiusios ieškovei. Ieškovė nuo 1994 metų, būdama ginčo patalpų bendraturte, taip pat turėjo pareigą rūpintis tiek savo būstu, tiek bendromis namo konstrukcijomis, inicijuoti jų remontą, tačiau tokių veiksmų nesiėmė, todėl laikytina, kad ji pati aplaidžiai prižiūrėjo jai priklausančias ir namo bendro naudojimo patalpas ir namo atskiras konstrukcijas. Be to K. Š. (ieškovės buvęs sutuoktinis), kuriam atsakovė buvo išnuomojusi patalpą Nr. 1, buvo įpareigotas šią patalpą suremontuoti, tačiau jis šio savo įsipareigojimo nevykdė.

6. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 21 buvo nuspręsta pripažinti Kauno miesto valdybos 1997 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 874 1 punktą negaliojančiu ir leisti K. Š. savo lėšomis nugriauti 38,31 kv. m avarinio pastato patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) ir išbraukti iš savivaldybės balanso nugriauto pastato dalį. Dėl šių priežasčių negalima laikyti, kad dėl atsakovės nerūpestingumo sugriuvo patalpa Nr.1, kurios griūtis sąlygojo ir buto Nr. 4 griūtį, o trečiojo asmens K. Š. veiksmai nugriaunant pastato dalį arba leidžiant jai savaime nugriūti.

7. Ieškovė 1994 m. liepos 15 d. įsigydama gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurios jau 1993 m. birželio 8 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 710-v buvo pripažintos netinkamomis gyventi, turėjo įvertinti jų būklę ir nuspręsti ar tokios būklės patalpos ją tenkina.

8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė praleido bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo ir taip pat šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Teismas pripažino, kad ieškovė apie patalpų Nr. 1 ir Nr. 4 sugriuvimą turėjo ir galėjo sužinoti vėliausiai 2001 m. gruodžio 11 d. civilinėje byloje Nr. 2-10483/2001 Kauno apygardos teismui priėmus sprendimą, kuriame buvo konstatuota, kad nors namas formaliai yra keturių butų, tačiau pirmas ir trečias (priklausęs atsakovui) šio namo butai yra nugriuvę ir name likę tik antras ir ketvirtas (turėtų būti trečias) butai. Nors atsakovu šioje byloje buvo ieškovės sutuoktinis K. Š., tačiau ši aplinkybė negali paneigti ieškovės galimybės žinoti apie ieškinio senaties pradžią.

9. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 14 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovės G. Š. atsakovei Kauno miesto savivaldybei 700 Eur bylinėjimosi išlaidų (už ekspertizės atlikimą).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Ieškovė G. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo panaikinti 2020 m. spalio 14 d. Kauno apylinkės teismo papildomą sprendimą dalyje dėl 700 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Tiek K. Š., tiek L. T. buvo sudarę atsakovei priklausiusio turto nuomos sutartį. Tačiau, nors K. Š. formaliai ir buvo sudaręs negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, tačiau realiai jomis niekada nesinaudojo. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė su K. Š. neturėjo teisinio pagrindo sudaryti nuomos sutarties, kadangi pačios atsakovės sprendimais patalpos buvo pripažintos avarinėmis, dėl ko asmenų apgyvendinimas jose buvo negalimas. Tuo tarpu L. T. nuomos sutarties pagrindu gyveno atsakovei priklausiusiose patalpose Nr. 1 nuo 1949 m. iki 1999 m. liepos 8 d. (t. y. 50 metų), išregistruotas 1999 m. rugsėjo 29 d. Per šį laikotarpį L. T. neatliko nei paprastojo remonto, nei kapitalinio remonto darbų, kadangi vienintelės jo pajamos buvo neįgalumo išmoka, o kapitalinio remonto atlikti kaip nuomininkas jis neprivalėjo.

7.2. Šiuo atveju L. T. ir K. Š. niekada neįgijo nuosavybės teisės į atsakovei priklausančias patalpas, todėl įstatymų prasme negalėjo ir negali būti pripažinti bendraturčiais. Nesant pagrindo minėtų asmenų laikyti bendraturčiais, jiems nekilo pareiga rūpintis namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendromis namo konstrukcijomis.

7.3. Apeliantė atkreipia dėmesį į teismo sprendime nurodytą aplinkybę, jog „teismas nelaiko, kad viena atsakovė yra kalta dėl to, jog sugriuvo namo patalpos Nr. 1 ir Nr. 4“ (sprendimo 4 p.), tačiau ieškovės pareikšto ieškinio netenkino visa apimtimi, tokiu būdu aiškiai laikydamas, kad tik ieškovė yra atsakinga dėl atsiradusios žalos, visiškai nevertinant ir netiriant atsakovės ilgalaikio neveikimo pasekmių. Taigi, pirmos instancijos teismo motyvai, akivaizdu, prieštarauja vieni kitiems.

7.4. Būtent savivaldybei priklausančiose avarinės būklės patalpose iki 1999 m. liepos 8 d. gyveno L. T., t. y. net trylika metų, kurių remontui atsakovė taip niekada ir neatrado finansinių resursų. Ieškovės įsitikinimu, būtent toks aplaidaus atsakovės neveikimas ir sąlygojo pastato privedimą prie tokios būklės, kad dėl neprižiūrėto pirmame aukšte atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto sugriuvo ieškovei priklausantis butas Nr. 4.

7.5. Ieškovė visos bylos nagrinėjimo metu teigė, kad atsakovės neveikimas buvo tęstinis ir senaties terminas taip ir nėra pasibaigęs, nes jos neveikimas tęsėsi iki 2018 m. gruodžio 19 d., kuomet atsakovei priklausęs butas Nr. 1 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo parduotas ieškovei. Objektyviai vertinant, tik ieškinio pareiškimo dienai ieškovė sužinojo realų žalos dydį atsiradusį dėl atsakovės neveikimo, kadangi turtas didžiąja dalimi sugriuvo tik 2014 - 2015 metais. Pažymėtina, jog pastato griuvimas vyko palaipsniui, todėl ir žala atsirado ne iš karto. Pagal teisminę praktiką ir CPK nuostatas, atsakovės neveikimas yra laikytinas tęstiniu, todėl ir senaties terminas skaičiuotinas nuo kiekvienos neveikimo dienos, tačiau ne nuo pastato pripažinimo avariniu momento. Svarbu paminėti, kad net ir 1986 m. pastatą pripažinus avariniu, jis vis dar stovi ir yra naudojamas pagal tikslinę jo paskirtį, todėl senaties terminas pareikšti ieškinį dėl žalos atsiradimo skaičiuojamas nuo atsiradusios žalos momento, t. y. 2014-2015 m.

7.6. Civilinėje byloje Nr. 2-10483/2001 proceso dalyviais buvo Kauno miesto savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“ ir trečiasis asmuo K. Š., tačiau ne atsakovė ir ieškovė. Todėl ir dėl šios priežasties civilinėje byloje Nr. 2-10483/2001 nustatyti faktai nėra ir negali būti laikomi prejudiciniais, ir pagrindu pirmos instancijos teismui nevertinti įrodymų viseto priimant skundžiamą sprendimą.

7.7. Teismas nepagrįstai ir pažeidžiant CPK nuostatas priėmė papildomą sprendimą dalyje dėl 700 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės atsakovės naudai, todėl šioje dalyje papildomas sprendimas naikintinas. Visų pirma, teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendime nurodė, jog „Atsakovė neprašė jai priteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl šis klausimas nebuvo svarstomas ir šiame sprendime aptariamas“, t.y. šis klausimas buvo išspręstas. Antra, atsakovės prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateiktas tik 2020 m. spalio 12 d., t.y. jau priėmus skundžiamą sprendimą, praleidus įstatyme įtvirtintą terminą.

Atsiliepimas

11. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

8.1. Apeliantė mano, kad atsakovė neturėjo teisės nuomoti ginčo patalpų apeliantės vyrui, nes patalpos buvo pripažintos avarinėmis. Tačiau ginčo patalpos buvo išnuomotos kaip pagalbinės patalpos, todėl negalima tapatinti gyvenamųjų patalpų nuomos ir pagalbinių patalpų nuomos, nes šios patalpos buvo nuomojamos ne gyvenimui ir jų paskirtis nėra gyvenamoji. Tiek Kauno miesto valdybos 1997 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 874, kuriuo buvo nuspręsta išnuomoti pagalbines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), K. Š., tiek 1997 m. lapkričio 25 d. ginčo patalpų nuomos sutartis, kuria buvo prisiimti K. Š. įsipareigojimai dėl ginčo patalpų priežiūros nebuvo teismine tvarka nuginčyti ar panaikinti, todėl jais reikėjo vadovautis ir laikytis jais prisiimtų įsipareigojimų.

8.2. Apeliantė nepagrįstai analizuoja, kokias teises ir pareigas turėjo buvęs ginčo patalpų nuomininkas L. T.. Šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl buvusio ginčo patalpų nuomininko L. T. veiksmų, dėl ginčo patalpų nepriežiūros ar remonto darbų nedarymo. Pažymėtina, kad nuomininkas ir neprivalo atlikti pastato, kuriame jis nuomojasi gyvenamąsias patalpas, kapitalinio remonto darbų, o kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, visas pastatas buvo avarinės būklės ir vieno buto kapitalinis ar paprastasis remontas nebūtų nieko pakeitęs.

8.3. Apeliantė nepagrįstai neigia teismo sprendimo dalį, kurioje teismas pateikia argumentus apie tai, jog nuomininkai yra bendraturčiai, o bendraturčiai turi rūpintis turtu. Nebejojame, kad teismas, teigdamas, kad bendraturčiai turi rūpintis namu, jo priežiūra ir remontu, turėjo omenyje patalpų savininkus, o ne nuomininkus.

8.4. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas neteisingai nurodo, jog ji viena yra kalta dėl dalies patalpų sunykimo. Pažymėtina, kad dalis patalpų buvo sunykę ne 2015 m., kaip nurodo apeliantė, o žymiai anksčiau ir ši aplinkybė yra patvirtinta rašytiniais įrodymais byloje. Kadangi apeliantei ir jos šeimos nariams priklausė didžioji patalpų dalis ginčo name, todėl laikytina, kad didžiąja dalimi dėl patalpų sunykimo ir yra atsakinga apeliantė. Namas griūti nuo pirmojo aukšto patalpų nepradėjo, nes namo griuvimui įtakos turėjo ir bloga stogo danga, perdengimų ir kitų namo detalių bloga būklė ar sunykimas.

8.5. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškinio senaties atskaitos tašku negali būti laikoma 2001 m. gruodžio 11 d., kuomet buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame nurodoma, jog dalis ginčo namo yra sugriuvusi, nes apeliantė tuo metu nebuvo bylos šalimi ir negalėjo žinoti apie tokias aplinkybes. Prie nagrinėjamos bylos yra prijungta civilinė byla Nr. 2-10483/2001 (ieškovas Kauno miesto savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, atsakovas K. Š.), kurioje teismas 2001 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą ir tenkino ieškovės Kauno savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ ieškinį bei priteisė iš atsakovo K. Š. 462,06 Lt įsiskolinimą už ieškovės suteiktas paslaugas, laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 11 d. Aukščiau nurodytą teismo sprendimą atsakovas apskundė apeliacine tvarka. Kauno apygardos teismas 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1853/2001 tenkino atsakovo apeliacinį skundą. Įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad „namas (duomenys neskelbtini), faktiškai nėra daugiabutis. Nors formaliai namas yra keturių butų, tačiau byloje nustatyta, kad pirmas ir trečias (priklausęs atsakovui) šio namo butai yra nugriuvę ir name likę tik antras ir ketvirtas butai.“ Šį prejudicinį faktą dėl ginčo pastato būklės ir patalpų sugriuvimo nustatė teismas, įsiteisėjusi teismo nutartis yra priimta kitoje civilinėje byloje, kurioje dauguma proceso šalių yra tie patys asmenys bei kurie dalyvauja ir šioje civilinėje byloje, be to ankstesnėje civilinėje byloje nustatytas prejudicinis faktas sukėlė teisines pasekmes ir asmenims, nedalyvavusiems ankstesnėje byloje, t. y apeliantei. Kadangi ankstesnėje civilinėje byloje Nr. 2-10483/2001 ginčas vyko tarp tų pačių šalių, t. y. Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“, ir trečiojo asmens šioje byloje K. Š., kuris ankstesnėje civilinėje byloje buvo atsakovas ir apeliantės šioje byloje tuometinis šeimos narys (sutuoktinis), todėl apeliantė šioje byloje apie visas ankstesnės bylos aplinkybes bei priimtus procesinius dokumentus žinojo ir ankstesnėje civilinėje byloje priimtoje nutartyje nustatytas prejudicinis faktas sukėlė teisines pasekmes ir apeliantei, nors ji ir nebuvo ankstesnės bylos proceso šalimi. Ankstesnės civilinės bylos Nr. 2-10483/2001 ir šios civilinės bylos objektas yra tas pats - gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), ir tos pačios patalpos - pirmu numeriu pažymėtos negyvenamosios patalpos bei ketvirtas butas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, civilinėje byloje Nr. 2-10483/2001 nustatytas prejudicinis faktas dėl patalpų sugriuvimo ir jų būklės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių iš naujo nereikėjo įrodinėti.

8.6. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad apeliantė nepraleido ieškinio senaties termino reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Byloje yra duomenys, kad visos patalpos, esančios ginčo name, dar 1993 metais buvo pripažintos netinkamomis gyventi, todėl apeliantė 1994 metais įsigydama (privatizuodama) ginčo butą, adresu (duomenys neskelbtini), turėjo suvokti, kokia viso pastato bei ginčo buto būklė. Pakartotinai 1995 metais buvo konstatuota, kad ginčo pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), yra avarinis. Dar kartą tokia ginčo pastato būklė nustatyta ir 2016 metais. Iš visų byloje pateiktų dokumentų akivaizdu, kad apeliantė visą laiką nuo 1993 metų suvokė (turėjo suvokti), kokios būklės yra ginčo pastatas bei ginčo patalpos, tačiau ilgą laiką nieko nedarė, o 2014-2015 metais atlikusi tam tikrus remonto darbus, perplanavusi patalpas, dėl ko jos nebeatitiko ankstesnio išplanavimo bei plotų, pradėjo reikalauti atlyginti žalą. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog apeliantei galima žala atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, bei nesant įrodymų, kokio dydžio žalą galimai patyrė apeliantė ir kad ją patyrė dėl atsakovės veiksmų bei kad yra priežastinis ryšys tarp apeliantės galimai patirtos žalos bei atsakovės neteisėtų veiksmų, laikytina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas. Dar 2001 metais nagrinėjant kitą civilinę bylą buvo konstatuota, kad butų Nr. 1 ir Nr. 4, esančių adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai nėra - jie yra iš dalies sugriuvę ir šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti apeliantės sutuoktinio dokumentai bei prijungta prie šios bylos civilinė byla Nr. 2-10483/2001 - foto nuotraukos ir susirašinėjimas su atsakovu, todėl apeliantė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikšti šį ieškinį byloje.

8.7. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog tik apeliantė ir kiti bendraturčiai turėjo pareigą rūpintis turto priežiūra, jį remontuoti. Dauguma ginčo pastato, adresu (duomenys neskelbtini), priklausė apeliantei arba jos šeimos nariams: butas Nr. 2 - G. Š. nuo 2009 m. balandžio 23 d.; butas Nr. 3- trečiajam asmeniui E. Š. nuo 2009m. spalio 9 d.; butas Nr. 4 - G. Š. nuo 1994 m. liepos 15 d. Taigi, atsakovei priklausė nuosavybės teise tik vienos patalpos - patalpos Nr. 1, tačiau kadangi ginčo namas buvo daugiabutis, todėl viena atsakovė jokių sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų (stogo, laikančiųjų konstrukcijų ir kita) negalėjo priimti, o apeliantė ar jos šeimos nariai visuose raštuose, adresuotuose atsakovei ir jos įmonei, nesiūlė priimti patalpų savininkų sprendimo dėl patalpų remonto, o reikalavo išregistruoti sunykusias patalpas arba atlyginti apeliantei atsiradusią žalą.

8.8. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju nereikia įrodinėti atsakovės kaltės, o teismas turėjo vadovautis CK 6.266 straipsnio nuostatomis. Kadangi ginčo pastatas iš dalies sugriuvimą sąlygojo neremontuojamos namo bendrosios konstrukcijos, tame tarpe ir stogas, kuris yra virš apeliantei nuosavybės teise priklausančio buto Nr. 4, esančio ginčo name, todėl negalima sutikti, jog tik dėl atsakovės kaltės dalis ginčo namo pastato sugriuvo.

8.9. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-619-717/2020 nepriėmė sprendimo dėl ekspertizės išlaidų paskirstymo - ekspertizės išlaidų priteisimo ir likusio užstato dalies grąžinimo atsakovei Kauno miesto savivaldybei - klausimo, todėl atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama priimti papildomą sprendimą. Teismas pagrįstai priėmė papildomą sprendimą bei priteisė atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

13. Apeliacijos objektas nagrinėjamoje byloje – Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo, kuriuo atmestas apeliantės ieškinys dėl turtinės žalos, padarytos jos turtui dėl statinio sugriuvimo (buto Nr. 4 ploto bei jo vertės sumažėjimo ir namo atraminės sienos pastatymo), atlyginimo, ir 2020 m. spalio 14 d. papildomo sprendimo, kuriuo iš bylą pralaimėjusios šalies priteistos kitos šalies patirtos išlaidos už ekspertizės atlikimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyręs bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, nepagrįstai nenustatė atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų, neatsižvelgė į tai, kad atsakovei kaip statinio savininkei kyla atsakomybė be kaltės, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį dėl turtinės žalos, patirtos dėl namo sugriuvimo, atlyginimo.

15. Taigi byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes bei taikė materialinės teisės normas spręsdamas klausimą dėl ieškinio pagrįstumo, kuriuo keliamas klausimas dėl apeliantės, kaip patalpų savininkės, griežtosios civilinės atsakomybės.

Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių

16. Ieškovei (apeliantei) G. Š. priklauso nekilnojamasis turtas – butai Nr. 4 (1994 m. liepos 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, t.y. privatizuojant) ir Nr. 2 (2009 m. balandžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu), esantys (duomenys neskelbtini), jos dukrai E. Š., priklauso butas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini) (2009 m. spalio 9 d. dovanojimo sutarties pagrindu). Kauno miesto savivaldybės vardu nuo 1995 m. kovo 16 d. iki 2016 metų buvo registruotos 38,31 kv. m., o iki 2018 m. gruodžio 19 d. (iki nuosavybės teisė į jas perėjo ieškovei) 16,62 kv. m. negyvenamosios patalpos - pagalbinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). 2018 m. gruodžio 19 d. ieškovė iš Kauno miesto savivaldybės įgijo (pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu) nuosavybės teisę į išlikusias 16,62 kv. m. ploto pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

17. Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 8 d. potvarkiu Nr. 710-v visas namas, esantis (duomenys neskelbtini) (priedo punktas Nr. 5) buvo pripažintas avariniu. Taip pat Kauno savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ 1995 m. liepos 14 d. aktu buvo konstatuota, kad visas pastatas (duomenys neskelbtini) yra avarinės būklės ir remontuoti netikslinga. Analogiškai ir 1986 m. gruodžio 10 d. Kauno miesto LDT VK sprendimu Nr. 431 bei 1996 m. balandžio 10 d. surašytame akte konstatuojama apie patalpų avarinį stovį, taip pat nurodoma, kad namo stogui reikalingas kapitalinis remontas. 2016 m. balandžio 13 d. „Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio statinio pripažinimo avariniu“ aktu pakartotinai visas namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas avariniu.

18. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo K. Š. (apeliantės sutuoktinis) 1995 m. liepos 24 d. buvo kreipęsis į Kauno miesto savivaldybę su prašymu imtis priemonių, kad būtų suremontuotas namas, esantis (duomenys neskelbtini), arba būtų leista jam pačiam tai padaryti. K. Š. 1998 m. gruodžio 3 d., 1999 m. gegužės 14 d. vėlgi kreipėsi į savivaldybę, kad jam pačiam butų leista suremontuoti gyvenamąjį namą, nurodant, kad butas Nr. 1 yra sugriuvęs, t.y. faktiškai neišlikęs.

19. Kauno miesto savivaldybė 2001 m. sausio 25 sprendimu leido K. Š. savo lėšomis nugriauti avarinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savivaldybei priklausančią 38,31 kv. m. ploto dalį ir šią savivaldybei priklausančio pastato dalį išbraukti iš savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ balanso.

20. Ieškovė G. Š. dėl neišlikusių savivaldybės patalpų išregistravimo iš nekilnojamojo turto registro į atsakovę Kauno miesto savivaldybę kreipėsi 2015 metais, nurodydama, kad dėl savivaldybei priklausančių patalpų sugriuvimo buvo sunaikintas ir jos turtas, o savivaldybei priklausančio turto neišregistravimas sudaro teisines kliūtis atstatyti jai priklausantį butą Nr. 4. Kaip jau buvo minėta, 2018 m. gruodžio 19 d. ieškovė iš Kauno miesto savivaldybės aukciono būdu įgijo nuosavybės teisę į išlikusias 16,62 kv. m. ploto pagalbines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

21. Ieškovė 2017 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 8510 Eur turtinės žalos, kuri patirta dėl to, jog sumažėjo jos 1994 metais įsigyto buto Nr. 4 vertė (1994 metais įgijo 35,30 kv. m. butą, tačiau nugriuvus pastato daliai ir kitoje vietoje atstačius šio namo atraminę (konstrukcinę) sieną liko tik 7,70 kv.m. šio buto (sumažėjo jo plotas), taip pat 2015 Eur išlaidų, ieškovės patirtų atstačiusi nugriuvusią konstrukcinę namo sieną.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

22. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, jog turtinė žala jai buvo padaryta vien tik dėl Kauno miesto savivaldybei priklausiusių negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), trūkumų (jų sugriuvimo), todėl tik ji atsakinga už jai padarytos turtinės žalos atsiradimą ir jai civilinė atsakomybė CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu taikytina netgi nenustačius kaltės.

23. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės (t.y., jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo).

24. CK 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015; 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 12 punktas).

25. Byloje nekilo ginčo, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio statybos metai 1938 m., jau nuo 1986 m. buvo avarinės būklės. Avarinės būklės name ieškovė su šeima gyveno nuo 1981 metų bei vėliau (1994 metais) jame esantį butą Nr. 4 privatizavo. Atsakovės Kauno miesto savivaldybės vardu šiame pastate nuo 1995 m. kovo 16 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. buvo registruotos negyvenamosios patalpos (pagalbinės patalpos Nr. 1). Tačiau akcentuotina, kad be atsakovei nuosavybės teise priklausiusių negyvenamųjų patalpų (16,62 kv. m.), šiame pastate taip pat yra kitiems asmenims priklausantis turtas, t.y. ieškovei G. Š. priklauso nekilnojamasis turtas – butai Nr. 4 (35,30 kv. m., 1994 m. liepos 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, t.y. privatizuojant, kuris nugriuvus pastato daliai ir kitoje vietoje atstačius šio namo atraminę sieną sumažėjo iki 7,70 kv.m.) ir Nr. 2 (39,87 kv. m., 2009 m. balandžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu), E. Š. - butas Nr. 3 (35,60 kv. m., 2009 m. spalio 9 d. dovanojimo sutarties pagrindu). Taigi namas yra daugiabutis, kurio butai ir kitos patalpos priklauso skirtingiems savininkams (valdytojams).

26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje nenustatyta, kad ieškovei priklausančiam turtui žala buvo padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, t.y. dėl atsakovei priklausiusių negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), trūkumų (šių patalpų avarinės būklės bei to pasekmės - jų sugriuvimo). Akivaizdu, kad dalis pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 1998 metais sugriuvo dėl jo laikančiųjų konstrukcijų (stogo, išorinės sienos, perdangų, kt.) trūkumų. Jau 1985 m. duomenimis namo susidėvėjimas buvo 67 procentai, 1995 m. liepos 14 d. akte konstatuota, kad medinio namo sienos ir langai supuvę, iš kiemo pusės 1 aukšte skylė (1x2 m) į kambarį, II a. perdengimas įlūžęs, grindys abiejų aukštų įlinkusios. 1996 m. savivaldybės rašte nurodoma, kad pirmo aukšto išorės sienos paveiktos medžio grybo, supuvusios, įlinkusios stogo gegnės ir perdangos balkiai. Savivaldybė sprendė, kad namo, tame tarpe jai priklausančių patalpų, nėra tikslinga remontuoti bei leido ieškovės sutuoktiniui (jam pačiam prašant) jai priklausančias patalpas (jų dalį), kurios faktiškai jau buvo sunykusios (2001 m. konstatuotas 70 proc. pastato fizinio nusidėvėjimo procentas), savo lėšomis nugriauti. Atkreiptinas dėmesys, kad nors iki 2015 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu buvo registruotos 38,31 kv. m. negyvenamosios patalpos, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad jų 21,69 kv. m. dalis (38,31 kv. m. - 16,62 kv. m.) jau nuo 1998 m. buvo faktiškai sunykusi. Šias aplinkybes patvirtina ir civilinėje byloje 2-10483/2001 esantys duomenys, kad dalis ieškovei priklausančio buto dar 1998 metais nugriuvo (pusė pastato), t.y. dalis atsakovei priklausančių negyvenamųjų patalpų ir dalis ieškovei priklausančio ketvirto buto.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės atžvilgiu CK 6.266 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, nes žalą ieškovei, kuri yra namo bendraturtė, sukėlė ne atsakovei priklausiusių negyvenamųjų patalpų Nr. 1 konstrukciniai defektai (patalpose esančios įrangos trūkumai, gedimai ar pan.), bet namo laikančiųjų konstrukcijų (stogo, išorinės sienos, perdangų, kt.) trūkumai, t.y. namo avarinė būklė. Pagal kasacinio teismo praktiką civilinės atsakomybės už statinio trūkumais padarytą žalą taikymas turi ypatumų tais atvejais, kai sprendžiama dėl žalos, padarytos dėl daugiabučio namo trūkumų. Deliktinės atsakomybės už daugiabučio namo trūkumais padarytą žalą rūšis priklauso nuo to, ar žala padaryta dėl bendrojo naudojimo objektų trūkumų, ar dėl vienam iš butų ir patalpų savininkų asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto ar kitų patalpų trūkumų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2005, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-638-790/2019).

28. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neturi pareigos atlyginti ieškovės reikalaujamą žalą. Pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo elektros, šildymo sistemų ir kitokia įranga priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). CK 4.82 straipsnio 3 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Butų ir kitų patalpų savininkams tenka pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Iš esmės analogiškas reglamentavimas buvo ir iki 2001 m. galiojusio CK 121 ir 123 straipsniuose, tame tarpe ir iki pastato sugriuvimo 1998 m., pagal kurių nuostatas namo bendrosiomis konstrukcijomis privalėjo rūpintis visi namo bendraturčiai. Taigi pagal teisinį reglamentavimą visiems butų ir kitų patalpų savininkams proporcingai savo turimai turto daliai bendrojoje nuosavybėje nustatyta pareiga rūpintis namo bendrosiomis konstrukcijomis. Tai, kad jau po namo bendrųjų konstrukcijų (namo išorinės sienos) sugriuvimo būtent ieškovė pastatė naują sieną, neatleidžia jos nuo namo bendraturčių bendros atsakomybės dėl kilusių pasekmių.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė argumentus kodėl nagrinėjamu atveju atsakovei nekyla deliktinė civilinė atsakomybė ir pagal bendrąsias civilinės atsakomybės normas, t.y. ieškovei neįrodžius atsakovės kaltės ir priežastinio ryšio dėl namo sugriuvimo. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo aplinkybių įvertinimu.

30. Kaip jau buvo minėta, žala ieškovei kilo dėl namo laikančiųjų konstrukcijų (stogo, išorinės sienos, perdangų, kt., t.y. bendros namo avarinės būklės) trūkumų, kurie atsirado ilgalaikės namo eksploatacijos eigoje šio namo bendraturčiams tinkamai neprižiūrėjus, neremontavus ar kitaip netvarkius šių namo konstrukcinių elementų. Akcentuotina, kad vadovaujantis CK 4.85 straipsnio 1 dalimi, sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Priimdami tokius sprendimus bendraturčiai tai turi daryti atsakingai, prisiimti galimų padarinių riziką, be kita ko, atsižvelgti į tai, kad nuosavybė turi būti prižiūrima ir naudojama taip, jog nedarytų žalos ir nekeltų grėsmės kitų asmenų turtiniams ir kitokiems interesams (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kadangi ginčo namas buvo daugiabutis, todėl tik vienas iš namo bendraturčių negalėjo priimti sprendimų dėl bendrojo naudojimo objektų (stogo, išorinės sienos, perdangų, kt.). Atsakovė byloje įrodė, kad ieškovė prieš atlikdama namo rekonstrukciją nesikreipė į kitus bendraturčius, tame tarpe ir atsakovę, dėl namo rekonstrukcijos darbų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovei buvo žinoma, kad visas namas yra pripažintas avarinės būklės (fiziškai pažeistas) ir kad atsakovės vertinimu jį remontuoti yra netikslinga, tačiau nepaisant to, ieškovė be kitų bendraturčių žinios ir sutikimo nusprendusi namo sieną pastatyti, ją pastatyti netgi kitoje vietoje nei buvo natūroje, t.y. sumažinant tiek jai priklausančio buto Nr. 4 plotą, teik ieškovei priklausančias patalpas Nr. 1 (rekonstruoti namą), veikė savo rizika bei negalėjo turėti teisėto lūkesčio dėl to patirtą žalą prisiteisti iš atsakovės. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad apeliantė, įsigydama patalpas avarinės būklės name, kuriame jau tuo metu visos patalpos buvo pripažintos netinkamomis gyventi (avarinės būklės), turėjo įvertinti dėl tolimesnio patalpų naudojimo, investavimo į jų būklės gerinimą tikslingumo. Be to, kaip jau buvo minėta, apeliantė nuo 1981 metų su šeima gyvendama šiame name nuo 2001 metų, kai jos sutuoktiniui K. Š. savivaldybė leido jo paties lėšomis nugriauti avarinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savivaldybei priklausančią 38,31 kv. m. ploto dalį (atsakovei priklausė tik šios negyvenamosios patalpos Nr. 1), neinicijavo ginčo pastato rekonstrukcijos darbų, neįrodinėjo, kad avarinį namą yra tikslinga bei būtina bendromis bendraturčių lėšomis rekonstruoti bei jį rekonstruoti būtent tokiu būdu, kurį savavališkai pasirinko ieškovė. Priešingai, nei teigia ieškovė, atsakovė būdama tik vienos iš name esančios patalpos savininke, neturėjo pareigos viena organizuoti sugadintų bendrojo naudojimo objektų rekonstrukcijos ar atstatymo darbų, nes tokią pareigą pagal jau aptartą teisinį reglamentavimą turėjo visi namo bendraturčiai, o tokius sprendimus galėjo priimti tik savininkų balsų dauguma (atsakovė balsų daugumos neturėjo). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė byloje neįrodė būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo (CK 6.246 – 6.248 straipsniai).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė ir to, kad jos ieškinyje nurodoma patirta žala yra priežastiniame ryšyje su būtent 2014 - 2015 metais galutinai sugriuvusia namo išorine siena, kaip teigia ieškovė. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jau 1998 metais dalis pastato sugriuvo. Ieškovė su šeima šiame name gyveno nuo 1981 metų, todėl neabejotinai šios aplinkybės jai turėjo būti žinomos. Vien iš ieškovės buvusio sutuoktinio K. Š. 1998 m. gruodžio 3 d. prašymo savivaldybei matyti, kad tiek atsakovei (savivaldybei) priklausančios patalpos Nr. 1, tiek ieškovei (kartu su buvusiu sutuoktiniu) priklausantis butas Nr. 4, jau tuo metu buvo sugriuvę bei jame nebuvo galimybės gyventi. Šią aplinkybę patvirtina ir trečiojo asmens K. Š. kartu su atsiliepimu pateikta namo fotonuotrauka, iš kurios matyti, kad nėra namo išorinės sienos, dalies stogo, langų ir kt. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo K. Š. nurodo, kad jis 1999 m. sutvirtino namo sienas, sutvarkė stogą ir atliko kitus darbus, kad namas būtų faktiškai tinkamas gyventi. Kaip jau buvo minėta, Kauno miesto savivaldybės 2001 m. sausio 25 sprendimu K. Š. (jo paties prašymu) netgi buvo leista savo lėšomis nugriauti avarinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savivaldybei priklausančias 38,31 kv. m. ploto dalį bei nutarta šią savivaldybei priklausančio pastato dalį išbraukti iš savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ balanso. Kauno apygardos teismas 2001 m. gruodžio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-10483/2001 konstatavo, kad nors namas formaliai yra keturių butų, tačiau pirmas ir ketvirtas (sprendime klaidingai nurodyta - trečias) šio namo butai yra nugriuvę ir name likę tik antras ir trečias butai. Esant byloje nustatytų aplinkybių visetui, teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad ieškinyje nurodoma žala yra priežastiniame ryšyje su būtent iki 2014 - 2015 metų nuolat griuvusia namo siena (kaip teigia ieškovė) ar, kad ieškovė apie savo kaip namo bendraturtės teisių pažeidimą sužinojo tik po 2014-2015 metų. Tai, kad iki 2018 m. gruodžio 19 d. atsakovės vardu buvo registruotos avarinės būklės negyvenamosios patalpos Nr. 1, nustačius, kad jos (didžioji jų dalis) jau 1998 m. faktiškai buvo sugriuvusios ir ieškovė su šeima 1999 metais ėmėsi veiksmų išsaugoti jiems priklausantį turtą, nesudaro pagrindo spręsti, kad visų bendraturčių, tame tarpe ir atsakovės, pažeidimas buvo tęstinis, t.y. iš esmės tęsėsi iki atsakovė perleido jai priklausančias patalpas ieškovei. Kaip jau buvo minėta, dalis namo sugriuvo 1998 metais ir ieškovė jau tada turėjo suprasti dėl jos teisių pažeidimo, t.y. dėl namo bendraturčių pareigos rūpintis laikančiosiomis namo konstrukcijomis (stogu, išorinėmis sienomis, perdangomis, kt.) nevykdymo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prieštaringos ieškovės nurodytos aplinkybės dėl namo atraminės sienos atstatymo datos. Ieškinyje nurodo, kad atraminę namo sieną atstatė 2014-2015 metais, tačiau į bylą teikia įrodymus (pirkimo kvitus), jog statybines medžiagas reikalingas sienos atstatymui pirko 2016-2017 metais, be to, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nugriuvusi namo siena buvo neatstatyta – ji buvo pastatyta naujai kitoje vietoje.

32. Pirmosios instancijas teismas sprendė, kad ieškovė praleido bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo, todėl ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Teismas pripažino, kad ieškovė apie patalpų Nr. 1 ir Nr. 4 sugriuvimą vėliausiai turėjo ir galėjo sužinoti 2001 m. gruodžio 11 d. Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-10483/2001 priėmus sprendimą, kuriame buvo konstatuota, kad nors namas formaliai yra keturių butų, tačiau pirmas ir ketvirtas šio namo butai yra nugriuvę ir name likę tik antras ir trečias butai.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą terminą, per kurį galėjo kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kita vertus teismas tinkamai įvertino, kad ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo yra praleistas.

34. Ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei teismui pateikė 2017 m. lapkričio 14 d., taigi, trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį pirmosios instancijos teismas skaičiavo vėliausiai nuo 2001 m. gruodžio 11 d. (apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo suprasti bei suprato netgi anksčiau), ieškovė ženkliai praleido. Ieškovė apeliacinės instancijos teismo vertinimu nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą tokį ilgą laiką praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių savo iniciatyva nenustatė ir teismas.

Dėl papildomo sprendimo priėmimo

35. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą (nutartį), jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2020 m. spalio 5 d. sprendimą, neišsprendė atsakovės išlaidų, patirtų teismo paskirtai ekspertizei apmokėti, paskirstymo klausimo.

37. CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

38. Taigi, pirmosios instancijos teismas, byloje esant duomenims apie atsakovės patirtas 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su ekspertizės atlikimu, priėmęs sprendimą atsakovės naudai (ieškovės ieškinys atmestas) ir sprendimu šių išlaidų atsakovei nepriteisęs, turėjo teisinį (CPK 277 straipsnio 1 dalie 3 punktas) ir faktinį (byloje buvo įrodymai apie išlaidas, susijusias su ekspertizės atlikimu) pagrindą priimti papildomą procesinį sprendimą ir priteisti atsakovei iš ieškovės 700 Eur, kuriuos atsakovė sumokėjo už ekspertizės atlikimą.

39. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimų, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimas ir 2020 m. spalio 14 d. papildomas sprendimas paliktini nepakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

42. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir 2020 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisEdvardas PaliokasRūta Palubinskaitė