Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-40800-1040/2025, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos T. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – nuosavybės teisės pripažinimo – nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. rugsėjo 19 d. gautas pareiškėjos T. N. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – nuosavybės teisės pripažinimo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė VĮ Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu – kaip nenagrinėtiną teisme pagal ypatingosios teisenos taisykles.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, tai yra sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos.

13. Taigi teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio (šiuo atveju pareiškimo) priėmimo klausimą, turi patikrinti tik tai, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma bei turiniu atitinka CPK 111 ir 135 straipsnių reikalavimus.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CPK 137 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atsisakymo priimti ieškinį ir kartu pradėti teisminį procesą galbūt pažeistoms subjektinėms teisėms apginti pagrindus. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Pažymėtina, kad aptariamais procesiniais pagrindais, kurie kitais žodžiais gali būti įvardyti kaip procesinės civilinės bylos pradėjimo kliūtys, yra (nors ir teisėtai) ribojama asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl šių pagrindų sąrašas negali būti plečiamai taikomas ir atitinkamai pačių pagrindų turinys negali būti plečiamai aiškinamas. Be to, procesinis atsisakymo priimti ieškinį veiksmas dėl savo poveikio pirmiau įvardytai subjektinei teisei yra galimas tik tais atvejais, jeigu teismas yra įsitikinęs, t. y. jam nekyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-216-916/2019).

15. Pirmosios instancijos teismas iš dalies teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta situacija, kai sandoris sudarytas iki įsigaliojant CK, tačiau 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytu terminu neįregistruotas. Tokiu atveju neįregistruotam sandoriui taikytini CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai ir suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja kreipdamasi į teismą aiškiai suformulavo reikalavimą - nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, dėl to teismas turėjo spręsti tokio pareiškimo priėmimo klausimą arba nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

16. Pažymėtina, kad dispozityviose bylose, prie kurių priskirtina ir nagrinėjama byla, teismas yra saistomas šalių reikalavimų ir atsikirtimų ir negali, peržengdamas byloje suformuluotą faktinį ieškinio pagrindą, spręsti dėl byloje nepareikšto materialiojo teisinio reikalavimo. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas šalims ir kitiems proceso dalyviams suteikia teisę, laikantis CPK nuostatų, laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 31 punktas).

17. Pareiškėja, skirtingai nei nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, šiuo atveju neprašo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jai priklauso nekilnojamasis turtas nuosavybės teise. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimo tvarka reglamentuota CPK XXVI skyriuje. Kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, būtent bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalyje).

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo nustatyti faktą, kad sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m. sav., sodininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įgijo būtent pagal įgyjamąją senatį. Bylų dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjimo tvarka reglamentuota CPK XXXIV skyriaus „Bylos dėl daiktinių teisių“ trečiajame skirsnyje.

19. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.

20. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013). Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).

21. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei ir nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

22. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, procesinio dokumento priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas (pareiškėjas), jau paduodamas procesinį dokumentą, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų jame išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į suformuluoto reikalavimo (prašymo) patenkinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-1075/2020).

23. Apibendrinant nurodytas aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas teismui nustatyti faktą, jog ji įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – pagal įgyjamąjį senatį, apskritai nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Kita vertus, pareiškimo priėmimo stadijoje teismas turi spręsti tik išimtinai procesinio pobūdžio klausimus ir nenuspręsti dėl suformuluoto reikalavimo (prašymo) patenkinimo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nagrinėjamu atveju netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinio dokumento priėmimą, taip pat į tai, kad procesinio dokumento priėmimo klausimas priskirtinas spręsti pirmosios instancijos teismui, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

25. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nepasisako dėl kitų skundžiamoje nutartyje nenurodytų galimų pareiškimo trūkumų ar neatitikties CPK nuostatoms, taip pat dėl pareiškimo priėmimo, kadangi šias aplinkybes turi vertinti ir klausimą dėl pareiškimo priėmimo turi spręsti pirmosios instancijos teismas, tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismui iš naujo sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą ar jau priėmus pareiškimą būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos būtina nustatyti, kad 1) pareiškėja nėra daikto savininkė; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

26. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.