Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. P., Z. Š., T. F., M. S. (M. S.), S. B. (S. B.), S. S. (S. S.), A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3101-431/2016 pagal ieškovų A. G. (A. G.), K. J. (K. J.), L. P., V. K. (V. K.), V. Y. (V. Y.), Z. Š., T. F., M. S. (M. S.), R. G., A. A. (A. A.), T. B., V. B. (V. B.), S. B. (S. B.), S. S. (S. S.), J. L., A. R. (A. R.), V. R. (V. R.), L. J. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai A. G., K. J., L. P., V. K., V. Y., Z. Š., T. F., M. S., R. G., A. A., T. B., V. B., S. B., S. S., J. L., A. R., V. R., L. J. kreipėsi į teismą, patikslintame ieškinyje prašydami:

pripažinti negaliojančiomis ieškovo A. G. 2011 m. liepos 20 d. ir 2011 m. spalio 18 d. su atsakove BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. F020110720U990012 ir F020111018U990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo A. G. sumokėtas pagal šias sutartis sumas (7 699,10 Lt ir 7 799,56 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ);pripažinti negaliojančiomis ieškovo K. J. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. liepos 28 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110728U990014 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo K. J. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (2 999,95 EUR) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovės L. P. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. balandžio 6 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110406U990007 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės L. P. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (44 981,01 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovo V. K. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. liepos 27 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110727U990011 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo V. K. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (34 999,41 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančiomis ieškovo V. Y. 2011 m. birželio 8 d., 2011 m. birželio 12 d. ir 2011 m. rugsėjo 7 d. su atsakove BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110608U990003, F020110612U990001 ir F020110907U990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo V. Y. sumokėtas pagal šias sutartis sumas (15 994,13 Lt, 29 988,99 Lt ir 46 992,81 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovės Z. Š. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. kovo 29 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110329U990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės Z. Š. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (59 963,58 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovės T. F. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. rugsėjo 21 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110921U990001 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės T. F. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (19 998,88 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovo M. S. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. balandžio 6 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110406U990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo M. S. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (20 991,14 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; pripažinti negaliojančiomis ieškovės R. G. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. liepos 7 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110711U990002 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės R. G. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (39 990,68 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovo A. A. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. gegužės 16 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110516U990003 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo A. A. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (29 996,01 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančiomis ieškovės T. B. 2011 m. kovo 15 d., 2011 m. liepos 24 d., 2011 m. rugsėjo 10 d. ir 2011 m. spalio 26 d. su atsakove BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110315U990002, F020I10724U990001, F020110910U990001 ir FO20111026U990005 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės T. B. sumokėtas pagal šias sutartis sumas (12 499,68 Lt, 7 699,10 Lt, 2 999,54 EUR ir 6 999,95 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovo V. B. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. balandžio 4 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110404U990001 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo V. B. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (18 991,98 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovo S. B. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. spalio 13 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111013U990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo S. B. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (60 593,70 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovo S. S. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. kovo 17 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110317U990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo S. S. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (15 999,58 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovės J. L. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. balandžio 9 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110409U990002 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės J. L. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (9 995,78 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovo A. R. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. kovo 17 d. (tikėtina, ieškinyje suklysta nurodant datą, nes byloje esanti ginčo sutartis datuota 2011 m. gegužės 3 d.) sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110503U990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo A. R. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (14 994,50 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovo V. R. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. liepos 26 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110726U990008 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovo V. R. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (999,98 EUR) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovo lėšomis jo asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;pripažinti negaliojančia ieškovės L. J. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011 m. spalio 27 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111027U990004 bei taikyti restituciją – pripažinti ieškovės L. J. sumokėtas pagal šią sutartį sumas (4 999,97 Lt) atsakovei BAB bankui „Snoras“ ieškovės lėšomis jos asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ;priteisti iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, pagal į bylą pateiktus bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus; įpareigoti atsakovę iš jos priteistas bylinėjimosi išlaidas sumokėti iš administravimui skirtų lėšų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti jų ieškinį pripažinti ginčijamas obligacijų įsigijimo sutartis kaip sudarytas dėl suklydimo (CK 1.90 str.) ginčija keliais aspektais: 1) jų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės bankroto rizika nepriskirtina prie draudimo objektų pagal IĮIDĮ; 2) tinkamai neįvertino apeliantų situaciją individualizuojančių savybių ir nepagrįstai sprendė dėl jų pačių neatsargumo, neįsigilinus į obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas; 3) nepagrįstai priskyrė apeliantus vidutinių vartotojų kategorijai, neįvertino, jog apeliantams buvo svarbus tik jų pinigų saugumas, o ne rizikingas investavimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais. Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė apeliantų finansinių priemonių sąskaitų išrašus, įrodinėdama jais, kad apeliantų vertybiniai popieriai (obligacijos) atsakovės nebuvo prarasti, dėl ko nėra pagrindo spręsti įvykus draudžiamąjį įvykį, dėl kurio apeliantams turėtų būti išmokama draudimo išmoka. Nors paprastai apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės argumentus, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai neteigė, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų pagal IĮIDĮ, todėl būtinybė pateikti šiuos įrodymus laikytina iškilusia vėliau (CPK 314 str.).

Dėl investicijoms į obligacijas taikytinos draudimo apsaugos apimties

Apeliantų teigimu, tokioje situacijoje kaip nagrinėjamu atveju, kuomet vertybinių popierių emitentas ir investicinė įmonė sutapo, būtų pagrįsta, siekiant didesnės investuotojų interesų apsaugos, Investuotojų direktyvą aiškinti taip, kad draudimo apsauga obligacijoms turėtų būti taikoma. Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateikta pozicija, kad toks apeliantų argumentas laikytinas nauju. Įvertinus bylos medžiagą, matyti, kad apeliantai šia aplinkybe nesirėmė nei ieškinyje, nei bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Kita vertus, apeliantai naujomis faktinėmis aplinkybėmis apeliaciniame skunde nesiremia, nesutikdami tik su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas aiškino Investuotojų direktyvoje numatytos draudimo apsaugos taikymo apimtį, todėl tinkamo teisės normų taikymo ir aiškinimo aspektu teisėjų kolegija pasisako, netaikydama minėto ribojimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad į šį apeliantų argumentą atsakovė ir trečiasis asmuo turėjo galimybę ir pateikė atsikirtimus atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Kartu pažymėtina, kad jau vien toks apeliantų pozicijos nenuoseklumas verčia abejoti jų argumentų pagrįstumu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo apeliantų keliamu klausimu jau yra pasisakęs, atsižvelgdamas, be kita ko, ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktus Investuotojų direktyvos aktualių nuostatų išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nurodė, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (šiuo atveju – BAB bankas „Snoras“) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad savo įsipareigojimų negalėtų vykdyti investicinė įmonė, ką patvirtina ir atsakovės pateikti išrašai iš apeliantų finansinių priemonių sąskaitų, o apeliantų praradimus nulėmė nepasiteisinusi investicinė rizika. Investuotojų direktyva negali būti aiškinama apeliantų pageidaujamu būdu, nes tai nulemtų nepagrįstą asmenų, atsidūrusių vienodoje situacijoje, skirtingą vertinimą – vienu atveju, įsigijus obligacijų iš paties vertybinių popierių emitento, draudimo apsauga būtų taikoma, kitu atveju, tų pačių obligacijų įsigijus iš kitos investicinės įmonės (ne vertybinių popierių emitento), draudimo apsauga jau nebūtų taikoma. Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą (CPK 4 str.). Apeliantams nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl turėtų būti nukrypta nuo šių kasacinio teismo išaiškinimų, suformuluotų savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba labai panašiose bylose, teisėjų kolegija konstatuoja nesant pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.Apeliantai nenurodė naujų aplinkybių, pagrindžiančių poreikį pakartotiniam kreipimuisi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, o ginčo atveju aktualios Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos pakankamai aiškiomis, todėl pagrindo kreiptis į šį teismą dėl prejudicinio sprendimo ES teisės aiškinimo klausimu nenustatyta (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 2 d.).

Dėl apeliantų suklydimo kaip pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais

Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Apeliantai tokia esmine jiems aplinkybe nurodo obligacijų draustumą indėlių draudimu, teigia, kad ginčijamų sandorių nebūtų sudarę, jeigu jiems būtų aiškiai atskleista aplinkybė apie tai, jog banko nemokumo rizika tenka jiems patiems. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju vertinant atsakovės elgesį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovė apeliantams suteikė esminę informaciją apie įsigyjamas ginčo obligacijas ir su jomis sietinas rizikas. Visi apeliantai aiškiai matomoje ginčijamų obligacijų sutarčių vietoje (virš apeliantų parašų) patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apeliantai neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje pasirašytinai patvirtino, jog jie, be kitų dokumentų, gavo ir šį aprašymą. Nors apeliantai laikosi pozicijos, kad jokių ginčijamas obligacijų sutartis lydinčių dokumentų jie nėra gavę, tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, visa reikšminga informacija apie įsigyjamas obligacijas buvo patalpinta ir atsakovės interneto svetainėje. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 5 punkto įrašai patvirtina, kad visi apeliantai turėjo galimybę nuolat naudotis interneto ryšiu. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai, jeigu kaip jie teigia, negavo visos reikšmingos informacijos, būtų kreipęsi į atsakovę dėl jos pateikimo, nors būtent tokio elgesio reikalautų rūpestingo ir atsargaus asmens standartas. Šie teismo išaiškinimai negali būti vertinami, kaip teigia apeliantai, kaip nepagrįstai perkeliantys pareigą investuotojui pačiam surinkti informaciją apie su investicijomis susijusią riziką, nes tokio pobūdžio informaciją, apeliantų teigimu, jiems privalėjo suteikti atsakovė. Nors neprofesionalaus kliento statusas ir nulemia didesnę teisės aktų suteikiamą apsaugą, nustatant griežtesnes tokio kliento informavimo pareigas, tačiau vien tokio statuso turėjimas nepanaikina bendrųjų apeliantų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, jeigu ketinamų pasirašyti sutarčių nuostatos nėra pakankamai aiškios.Priešingai nei tvirtina apeliantai, spaudoje publikuotų straipsnių analizė neleidžia spręsti, kad terminuotieji indėliai ir obligacijos buvo pristatomos kaip vienodai rizikingas produktas, nes jose nebuvo pateikta klaidinančios informacijos, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, šiuo aspektu terminuotieji indėliai ir obligacijos nebuvo lyginamos. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės į bylą pateiktose fiksuotų palūkanų obligacijoms skirtose reklaminėse skrajutėse buvo aiškiai pažymima, jog prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas privalo susipažinti su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinti, ar jam ši rizika priimtina.Pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pagrįstai sprendė, kad ginčijamose sutartyse esanti formuluotė apie banko įsipareigojimų klientui draudimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nebuvo pakankamai aiški ir nedviprasmiška, tačiau ginčijamų sutarčių sudarymo tokia aplinkybė negalėjo nulemti, nes byloje esančių duomenų visumos vertinimas teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog ginčijamų sutarčių sudarymą nulėmė pačių apeliantų ekonominiai interesai. Nors apeliantai ir nurodo skunde, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, išskiriančių apeliantų situaciją nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėtų atvejų, tačiau konkrečiai tokių aplinkybių ir neįvardija, kas leidžia šiuos apeliantų argumentus vertinti kaip deklaratyvius.Visi apeliantai, išskyrus apeliantę T. F., pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, raštu patvirtino atsisakantys suteikti atsakovei informaciją, kuri leistų atsakovei nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jiems tinkamos, bei suprantantys tokio atsisakymo padarinius. Vertintina, kad neturėdamas visos reikiamos informacijos bankas negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių.Teisėjų kolegijos neįtikina apeliantų argumentai, kad jie ginčijamas obligacijų įsigijimo sutartis sudarė būdami klaidingai įsitikinę, jog įsigyja produktą, iš esmės niekuo nesiskiriantį nuo terminuotojo indėlio, įskaitant ir draustumo aspektu. Pažymėtina, kad nei ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės, nei jų turinys pagrindo tokiam klaidingam apeliantų įsitikinimui susiformuoti neteikė. Visi apeliantai iki ginčijamų sandorių sudarymo su atsakove buvo sudarę vieną ar daugiau terminuotojo indėlio sutarčių, taigi žinojo jų sąlygas. Palyginus terminuotųjų indėlių sutarčių ir ginčijamų obligacijų sutarčių sąlygas, jos akivaizdžiai skiriasi, pavyzdžiui, obligacijų įsigijimo sutartyse apeliantai nedviprasmiškai ir ne vieną kartą didžiosiomis raidėmis įvardijami investuotojais, o ne indėlininkais. Ženkliai skyrėsi ir už terminuotuosius indėlius bei obligacijas mokamos palūkanos – nors šia aplinkybe remiasi ir patys apeliantai, tačiau nenurodo jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl ženkliai pelningesnė sutartis, jų manymu, turėtų būti tokios pačios rizikos. Taip pat skyrėsi ir šių sutarčių apimtis: obligacijų įsigijimo sutartys lydimos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties, yra gerokai didesnės apimties. Visos šios aplinkybės rūpestingam asmeniui suponavo būtinybę bent jau imtis veiksmų išsiaiškinti obligacijų draustumo sąlygas, pasidomėti šių dviejų produktų skirtumais, ypač atsižvelgiant į apeliantų akcentuojamą aplinkybę, kad tokio pobūdžio sutartis jie sudarinėjo pirmą kartą gyvenime. Nesiėmę veiksmų kilusiems neaiškumams pašalinti, apeliantai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.Byloje nėra duomenų, kad apeliantai būtų buvę skubinami sudaryti ginčijamas sutartis ar dėl objektyvių aplinkybių priversti sudaryti ginčijamas sutartis iš karto. Įvertinus ginčijamos sutarties ir ją lydinčių dokumentų apimtį, pripažintina, kad su visais šiais dokumentais jų pasirašymo metu susipažinti apeliantams galėjo būti sudėtinga. Kita vertus, apeliantai neįrodinėjo, kad su šiais dokumentais dėl kurių nors priežasčių jie negalėjo susipažinti iš anksto, gaunant sutarties projektą arba su aktualia informacija susipažįstant atsakovės interneto tinklapyje. Kaip savo ranka padarytu įrašu patvirtino visi apeliantai neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 5 punkte, jie turėjo galimybę nuolat naudotis interneto ryšiu. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai ir po ginčijamų sutarčių sudarymo būtų pasidomėję jiems esminę reikšmę, kaip teigia apeliantai, turinčia investicijų į obligacijas draustumo aplinkybe ir sąlygomis, o reikalavimus dėl ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pateikė tik atsakovei iškėlus bankroto bylą. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad net jeigu apeliantai ir klydo, spręsdami dėl indėlių draudimo taikymo investicijoms į obligacijas, toks jų suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, nes tokiu atveju turėtų būti vertinama, kad apeliantai suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.). Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).Apeliantų nurodomi atsakovės darbuotojų veiksmai, vykdant agresyvią rinkodarą, netinkamai klientus informuojant apie siūlomų paslaugų pobūdį ir riziką, nėra pagrindžiami kokiais nors įrodymais, išskyrus pačių apeliantų teiginius ieškinyje. Tokios aplinkybės, kaip tai, jog apeliantė T. F. obligacijų įsigijimo sutartį sudarė ne iš karto pasibaigus jos su atsakove sudarytai terminuotojo indėlio sutarčiai, o po dviejų mėnesių, taip pat dalis apeliantų (S. B., A. R., S. S.) už įsigyjamas obligacijas sumokėjo ne pasibaigusių terminuotųjų indėlių sąskaita, o įnešę ar pervedę papildomų lėšų, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantai sudaryti ginčijamas sutartis apsisprendė patys, būdami suinteresuoti didesne ekonomine tokių sandorių nauda, o ne dėl aktyvių, kaip nurodo apeliantai, atsakovės darbuotojų veiksmų ar jiems daryto spaudimo. Dalis apeliantų (Z. Š., M. S., A. R.) ginčijamų sandorių sudarymo metu ar vėliau sudarė ir terminuotųjų indėlių sutartis, o tai leidžia manyti apeliantus suvokus su obligacijomis ir indėliais siejamą skirtingą riziką, priešingu atveju, palūkanoms už indėlius esant ženkliai mažesnėms, toks apeliantų elgesys būtų sunkiai ekonomiškai pateisinamas.Be to, šios byloje nustatytos aplinkybės prieštarauja pačių apeliantų patikslintame ieškinyje nurodytoms aplinkybėms apie tai, kad apeliantai S. B. ir S. S. į obligacijas investuotus pinigus prieš tai laikė banke „Snoras“ (patikslinto ieškinio 7 ir 8 psl.). Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas S. B. obligacijas įsigijo iš lėšų, kurias pervedė iš kito banko, o apeliantas S. S. obligacijas įsigijo iš papildomai įneštų piniginių lėšų. Tokia aplinkybė verčia abejoti apeliantų paaiškinimų apie deklaruojamas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes patikimumu, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai teismo posėdyje asmeniškai nedalyvavo ir paaiškinimų civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka, davus priesaiką, neteikė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų amžių, išsilavinimą, socialinę padėtį, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad visi apeliantai priskirtini vidutinio vartotojo kategorijai. Pažymėtina, kad ir patys apeliantai patikslintame ieškinyje save laikė vidutiniais vartotojais, ir nesutiko tik su šio standarto taikymo pasekmėmis konkrečiu atveju (žr. patikslinto ieškinio 12 psl. 3 pastraipa). Kaip minėta, visi apeliantai iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjo bendravimo su banku patirties, sudarant terminuotojų indėlių sutartis.Nors apeliantai akcentuoja, kad atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, platindama obligacijas po to, kai jai buvo apribotos galimybės siūlyti didesnes palūkanas už terminuotuosius indėlius, pažymėtina, kad obligacijas atsakovė platino ir anksčiau, o obligacijos finansų rinkoje nėra naujas produktas. Todėl šiame kontekste dalies apeliantų garbus amžius, taigi ir įgyta gyvenimiška patirtis, vertintina kaip aplinkybė, dėl kurios apeliantai kaip tik turėjo didesnes galimybes suprasti šių produktų esmę ir su jais sietinas rizikas. Net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, Lietuvos Aukščiausias Teismas sprendė, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nenustatė, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikta, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.