Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ir atsakovo V. P. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-4522-418/2023 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nėra, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys iš dalies dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

21. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

22. Iš ieškovės argumentų, nurodytų apeliaciniame skunde, galima daryti išvadą, kad ieškovė teikiamu nauju įrodymu siekia pagrįsti savo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo teisme metu neteisingai nustatė Sutarties nutraukimo datą.

23. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais, kad naujo įrodymo pateikimo poreikis atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nuo pat pradžių tvirtino, kad jis Sutartį nutraukė nuo 2022 m. rugsėjo mėn. pradžios. Tuo tarpu ieškovė tvirtino, kad Sutartis buvo nutraukta tik 2023 m. sausio 26 d. Taigi, Sutarties nutraukimo data buvo vienas iš ginčo klausimų, kilęs tarp šalių, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, šalys įrodymus, patvirtinančius savo teiginius dėl Sutarties nutraukimo momento, galėjo ir privalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, teikdama apeliaciniame procese įrodymus, kuriais siekia paneigti pirmosios instancijos teismo metu nagrinėjamas ir nustatinėjamas aplinkybes, neabejotinai piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta anksčiau, ieškovės pateiktą naują įrodymą atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl tarp šalių kilusio ginčo esmės

24. Nagrinėjamoje civilinėje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo pareigos apmokėti skolą už Objekte rezervuotą 100 kW leistinąją naudoti galią (ne)turėjimo laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. spalio 31 d.

25. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinių skundų eisminius argumentus, juos papildo.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

27. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2021 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03E-1494 paskelbtoje AB Energijos skirstymo operatorius elektros energijos persiuntimo paslaugos kainos ir jų taikymo tvarkos ir 2022 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. O3E-860 paskelbtoje AB Energijos skirstymo operatorius elektros energijos persiuntimo paslaugos kainos ir jų taikymo tvarkos (toliau – Tvarka) 3 punkte numatyta, kad galios dedamoji – vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Objekte po transformatorinės TR-224 rekonstrukcijos nebuvo įrengtas naujas elektros apskaitos prietaisas. Nepaisant to, po transformatorinės rekonstrukcijos naujai įrengtoje modulinėje pastotėje MT-224 buvo įrengti ieškovės elektros tinklai (įrenginiai), kurie buvo skirti Objekto pajungimui prie operatoriaus elektros tinklų bet kuriuo metu, atsakovui išreiškus norą vartoti elektros energiją. Objektui buvo užtikrinta 100 kW leistinoji naudoti galia. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriuos ieškovė pateikė į bylą pirmosios instancijos teisme kartu su rašytiniais paaiškinimais, t. y. Principinė schema, MT-224 schema, išrašas iš 2015 m. MT-224 schemos ir kt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas nebuvo įrengęs vidaus elektros tinklų.

29. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo įrengusi jai priklausančius elektros tinklus (įrenginius), kuriais bet kuriuo metu galėtų užtikrinti elektros energijos tiekimą į Objektą, atsakovui naudojant Objektui suteiktą 100 kW galią. Atsakovas galėjo pasijungti savo vidaus elektros tinklus prie ieškovės elektros tinklų (įrenginių) bet kuriuo metu, tačiau, tikėtina, kad nesant tam poreikio, to nepadarė.

30. Atsakovo, kaip vartotojo, prievolė mokėti už suvartotą elektros energiją arba jos persiuntimą ir su tuo susijusias paslaugas pagal ieškovės išrašomus mokėjimo dokumentus yra numatyta teisės aktuose (žr., Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 58.5 papunktį, 101 punktą ir kt.). Pažymėtina, kd vien faktas, jog atsakovas nenaudojo elektros energijos, nepašalina jo pareigos atsiskaityti su ieškove už rezervuotą leistinąją naudoti galią, jos nepaskirstant kitiems vartotojams ir paliekant vartotojui galimybę ateityje naudoti tiekiamą elektros energiją. Šiuo atveju atsakovas niekada nepateikė prašymo dėl apskaitos prietaiso įrengimo ir jo vidaus tinklų prijungimo prie ieškovės elektros tinklų, todėl ieškovė pagrįstai atsakovui skaičiavo tik mokestį už suteiktą leistinąją naudoti galią. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad faktas, jog atsakovas nenaudojo elektros energijos, nepašalina jo pareigos atsiskaityti su ieškove už suteiktą galimybę naudotis 100 kW galios elektros energija, jos neperskirstant kitiems vartotojams.

31. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi ir tai, kad atsakovas apmokėdavo iki 2022 m. gegužės mėn. ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras už elektros energijos persiuntimo susijusias paslaugas (galios dedamoji). Duomenų, kad atsakovas būtų reiškęs pretenzijas ieškovei dėl išrašomų PVM sąskaitų faktūrų nepagrįstumo, byloje nepateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas žinojo ir suprato apie jo pareigą mokėti už Objektui suteiktą leistinąją naudoti galią ir šią pareigą vykdė tinkamai iki 2022 m. gegužės mėn. Taigi, tokiais savo veiksmais atsakovas iš esmės pripažino savo prievolę mokėti ieškovei galios dedamosios mokestį.

33. Tvarkos 4.3 papunktyje numatyta, kad trečiosios grupės vartotojai – vartotojai (išskyrus pirmosios grupės (buitinius) vartotojus), kurių objekto leistinoji naudoti galia yra didesnė nei 30 kW.

34. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Objektas, dėl kurio buvo sudaryta Sutartis, yra komercinės paskirties. Sutartis sudaryta su atsakovu, kaip ūkininku, t. y. nebuitiniu vartotoju. Objektui buvo rezervuota 100 kW galia. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė pagrįstai, vadovaudamasi Tvarkoje nurodytais kriterijais, atsakovą buvo priskyrusi prie trečiosios grupės vartotojų, kurie, be kita ko, privalo mokėti ir galios dedamosios mokestį.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas 2022 m. gegužės 5 d. ieškovei pateikė paraišką Objekto leistinos galios mažinimui iki 50 kW. 2022 m. birželio 28 d. buvo paruoštos Elektros įrenginių leistinosios naudoti galios mažinimo sąlygos Nr. MAZ22-47348, tačiau sutartis nebuvo patvirtinta, nes nebuvo gautas atsakovo mokėjimas. Pažymėtina, kad atsakovas suprato ieškovės poziciją, t. y. kad jam bus sumažinta leistinoji naudoti galia iki 50 kW tik tuomet, kai bus sumokėta nurodyto dydžio įmoka. Atsakovas dėl minėto ieškovės sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo į kompetentingas institucijas nesikreipė. Atsakovas nusprendė pasinaudoti savo turima teise nutraukti su ieškove sudarytą Sutartį. Šios bylos nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl atsakovo pareigos mokėti ieškovės paskaičiuotą galios dedamosios mokestį pagal jam suteiktą leistinąją galią, t. y. 100 kW, (ne)turėjimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nepasisakė dėl atsakovo pozicijos, susijusios su Objektui rezervuotos leistinosios galios sumažinimu iki 50 kW, ir (ar) būtinybe skaičiuoti galios dedamosios mokestį už mažesnę nei ieškovės nurodytą galią, nes tai nėra ir nebuvo bylos nagrinėjimo ginčo dalykas.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

37. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė tarp šalių sudarytos Sutarties nutraukimo datą dėl ko nepagrįstai sumažino prašomą priteisti skolą.

38. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas, pagal CPK 185 straipsnį, reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-9-706/2015; kt.).

39. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tarp šalių sudaryta Sutartis buvo nutraukta 2022 m. spalio 11 d. atsakovui per ieškovės savitarnos sistemą pateiktus pasirašytą prašymą dėl sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo nustatytos Sutarties nutraukimo datos neginčijo. Tuo tarpu ieškovė teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas užpildytą prašymą dėl sutarties nutraukimo pateikė 2022 m. spalio 11 d., Sutartis turėjo būti laikoma nutraukta nuo 2022 m. lapkričio 10 d. Apeliacinės instancijos teismas su ieškovės argumentais nesutinka, juos laiko nepagrįstais.

40. Bylos nagrinėjimo metu, kaip minėta anksčiau, nustatyta, kad šalys Sutartį pasirašė 2018 m. kovo 5 d. Objektas – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtos Sutarties Bendrųjų sąlygų 45 punktas numato, jog klientas turi teisę nutraukti sutartį apie tai raštu įspėjęs ESO (šiuo atveju – ieškovę) prieš 30 kalendorinių dienų ir iki sutarties nutraukimo dienos pranešęs elektros apskaitos prietaisų rodmenis ir kitą galutiniam atsiskaitymo būtiną informaciją.

41. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad atsakovas per ieškovės savitarnos sistemą pirmą kartą dėl Sutarties nutraukimo ieškovę informavo 2022 m. rugsėjo 5 d. Atsakovas 2022 m. rugsėjo 5 d. pranešime nurodė, kad jis nori nuo rytojaus (šiuo atveju būtų nuo 2022 m. rugsėjo 6 d.) nutraukti sutartį, kadangi nebuvo sumažinta galios dedamoji ir nepagrįstai paskaičiuota prašoma sumokėti suma. Iš byloje esančio 2022 m. rugsėjo 5 d. pranešimo nustatyta, kad atsakovas jame aiškiai ir konkrečiai nurodė, jog nori „gauti (duomenys neskelbtini) sutartį“ ir nori „nuo rytojau sutartį nutraukti“. Ieškovė duomenų, kad su atsakovu 2022 m. rugsėjo 5 d. buvo sudariusi daugiau sutarčių, o ne tik ginčo Sutartį, nepateikė. Taigi, atsakovas savo valią nutraukti Sutartį aiškiai ir konkrečiai išreiškė 2022 m. rugsėjo 5 d. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad atsakovas 2022 m. rugsėjo 5 d. pranešime nebuvo aiškiai nurodęs, kokią sutartį pageidauja nutraukti ir (ar) kad ieškovė galėjo nesuprasti, kokią sutartį atsakovas pageidauja nutraukti.

42. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, jog jis į ieškovę per savitarnos sistemą dėl sutarties nutraukimo taip pat kreipėsi 2022 m. rugsėjo 8 d. ir 2022 m. spalio 5 d. Ieškovė atsakovui tik 2022 m. spalio 10 d. elektroniniu paštu atsiuntė prašymo nutraukti sutartį formą. Atsakovas pasirašytą prašymo nutraukti sutarties formą ieškovei pateikė 2022 m. spalio 11 d.

43. Taigi, atsakovas savo valią nutraukti Sutartį buvo išreiškęs dar 2022 m. rugsėjo 5 d. Atsižvelgdamas tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ieškovės argumentais, kad 30 dienų terminas, kuris nurodyta Sutarties Bendrųjų sąlygų 45 punkte (žr. šios nutarties 40 punktą), turi būti skaičiuojamas nuo 2022 m. spalio 11 d., t. y. nuo to momento, kad atsakovas pateikė užpildytą prašymą dėl sutarties nutraukimo ir Sutartį laikyti nutraukta nuo 2022 m. lapkričio 10 d.

44. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo nustatytos Sutarties nutraukimo datos neginčijo, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog tarp šalių sudaryta Sutartis buvo nutraukta nuo 2022 m. spalio 11 d.

45. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad Sutarties nutraukimo faktas pats nesudaro pagrindo vertinti, jog tuo pačiu buvo likviduotas ir pats Objektas, t. y. kad buvo panaikinta Objektui suteikta 100 kW leistinoji naudoti galia. Ieškovės nuomone, atsakovas turi pareigą sumokėti paskaičiuotą galios mokestį ir po Sutarties nutraukimo momento iki pat Objekto likvidavimo, t. y. iki 2023 m. sausio mėn.

46. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju Objektas niekada nebuvo faktiškai prijungtas prie ieškovės elektros tinklų po 2015 m. įvykdytos transformatorinės TR-224 rekonstrukcijos, kai Objektui leistinoji naudoti galia buvo rezervuota naujai įrengtoje MT-224. 2018 m. liepos 26 d. atsakovo prašymu pagrindu, Objektui buvo sumažinta leistinoji naudoti galia iki 100 kW. Atsakovas nuo šio momento visuomet ieškovei mokėjo tik galios dedamosios mokestį, kadangi Objektui elektros energija nebuvo tiekiama. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad atsakovas 2022 m. gegužės 5 d. pateikė ieškovei paraišką Objekto leistinos galios mažinimui iki 50 kW. Atsakovas nebuvo patenkintas ieškovės priimtu sprendimu sumažinti galios dedamąją iki 50 kW tik po to, kai bus sumokėta atitinkamo dydžio įmoka, todėl nusprendė nutraukti tarp šalių sudarytą Sutartį. Sutartis, pirmosios instancijos teismo vertinimu, tarp šalių buvo nutraukta nuo 2022 m. spalio 11 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo siųsti pranešimai per ieškovės savitarnos sistemą 2022 m. rugsėjo 5 d., 2022 m. rugsėjo 8 d. ir 2022 m. spalio 5 d. patvirtina, kad atsakovui buvo svarbu ne tik nutraukti rašytinę Sutartį formaliai, bet buvo ypatingai svarbu ir tai, kad nebūtų toliau skaičiuojami jokie mokėjimai (šiuo atveju, kadangi atsakovas mokėjo tik galios dedamosios mokestį, jam buvo svarbu toliau nemokėti minėto mokesčio). Minėtas išvadas apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas, pavyzdžiui, į tai, kad 2022 m. spalio 5 d. pranešime atsakovas nurodė, kad jau kelintą kartą rašo dėl sutarties nutraukimo, tačiau jau kelintą mėnesį ir toliau gauna sąskaitas, prašė kuo skubiau nutraukti sutartį. Taigi, akivaizdu, kad atsakovas siekė, jog būtų ne tik nutraukta Sutartis, bet taip pat ir pasibaigtų jo visos pareigos, susijusios su mokesčių mokėjimais, pagal sudarytą Sutartį.

47. Remiantis CK 6.38 straipsnio 3 dalimi, kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). Tinkamas bendradarbiavimo pareigos vykdymas yra reikšmingas prievolinių teisinių santykių elementas, kuris sudaro galimybes sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu ir naudingesniu šalims būdu. Ieškovė šiuo atveju yra šios veiklos profesionalė, todėl jai tenka pareiga elgtis rūpestingai ir sąžiningai, atskleisti visą informaciją, susijusią su Sutarties sąlygų apibrėžimu, ir neklaidinti vartotojo.

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė gavusi ne vieną, o kelis atsakovo prašymus dėl Sutarties nutraukimo, turėjo pareigą atsakovui tinkamai išsiaiškinti, kad tam, jog nebūtų toliau siunčiamos apmokėjimui PVM sąskaitos faktūros, jis privalo pateikti ne tik prašymą nutraukti Sutartį, bet ir pateikti prašymą panaikinti Objektui rezervuotą galią. Duomenų, kad ieškovė anksčiau minėtą pareigą būtų įvykdžiusi tinkamai, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės elektroniniame laiške, siųstame atsakovu, nurodymas, kad reikia pažymėte varnele atitinkamoje vietoje, norint, kad būtų demontuotas įvadas, nėra tinkamas pareigos įvykdymas. Juolab, įvertinant ir tai, kad fiziškai demontuoti įvadą, kaip nustatyta iš ieškovės argumentų, nurodytų apeliaciniame skunde, šiuo konkrečiu atveju, nereikėjo, o reikėjo tik panaikinti atsakovui rezervuotą galią Objektui.

49. Atsižvelgiant, į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovės prašomą priteisti skolą už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. spalio 31 d. sumažino, priteisdamas 1 313,64 Eur skolą už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. spalio 11 d. (Sutarties nutraukimo datos).

50. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad išaiškinimai dėl vartotojo pareigos mokėti už galią, nepriklausomai nuo elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto, yra pateikiami ir teismų praktikoje, kurioje, be kita ko, pripažįstama, kad ši pareiga galioja iki objekto likvidavimo. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-701/2021.

51. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos (žr. šios nutarties 50 punktą) ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, jų ratio decidendi nesutampa. Kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad ieškovė tiekė elektros energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausančias administracinės paskirties patalpas, šių patalpų elektros įrenginiai, trečiajam asmeniui nutraukus elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo atjungti nuo elektros tinklų. Tuo tarpu šioje byloje Objektas nebuvo prijungtas prie tinklų, atsakovas tokią teisę tik turėjo, tačiau ja nepasinaudojo. Šioje byloje atsakovas visuomet ieškovei mokėjo tik galios dedamosios mokestį. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas, teikdamas prašymus ieškovei per savitarnos sistemą, išreiškė valią ne tik nutraukti Sutartį, bet taip pat pageidavo toliau nemokėti jokių mokėjimų pagal sudarytą Sutartį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos kasacinio teismo praktikos laikyti teismo precedentu nagrinėjamoje byloje. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo sprendimą, pagrįstai nesivadovavo ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika.

Dėl kitų argumentų

53. Kiti apeliacinių skundų argumentai laikytini neaktualiais ir neturinčiais esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

54. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55. CPK 93 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

56. Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus pateikė tiek ieškovė, tiek atsakovas. Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai buvo atmesti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų nepaskirstyti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.