Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kėdainių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - Kėdainių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bei Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiu ir jų perdavimo Kėdainių rajono savivaldybei, suinteresuoti asmenys - M. R., valstybės įmonė „Turto bankas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas M. R. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydamas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į gyvenamojo namo pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinėje byloje pažymėtą indeksu 2I1m, su dviem daržinėmis, plane pažymėtomis indeksais 1i1ž ir 2i1ž, tvarto pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su daržinės, plane pažymėtos 1i1ž, pamatais, šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (3 t., b. l. 62-63). Nurodė, kad 1994 m. pabaigoje pareiškėjas M. R. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) veterinarijos gydytoju. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė 1994 m. gruodžio mėnesį suteikė pareiškėjui ir jo šeimai gyventi statinius, esančius (duomenys neskelbtini): gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus - tvartus, kiemo statinius - šulinį. Pareiškėjas M. R. nuo 1994 m. pabaigos apsigyveno ginčo pastatuose, juos remontavo, prižiūrėjo, tvarkė kaip savo turtą. 2009-05-19 pareiškėjas sudarė sutartį su VĮ „Registrų centras“ Kauno filialu dėl nekilnojamojo daikto kadastrinių duomenų nustatymo Nr. KSKJ-2322. Vykdant sutartį, 2009-06-12 buvo parengta Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla Nr. 15130. Iš šios bylos duomenų matyti, kad buvo atlikti gyvenamojo namo su priestatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastriniai matavimai. Pagal kadastrinių matavimų duomenis, visi šie statiniai buvo pastatyti 1930 metais. 2013 metais įvyko gaisras ir sudegė dalis gyvenamojo namo, buvo iš dalies sunaikintas vienas ūkinis pastatas - tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Po gaisro pareiškėjas ir toliau naudojo ir prižiūrėjo šiuos statinius, sutvarkė gaisravietę, likusius gyvenamojo namo ir tvarto pamatus toliau prižiūrėjo. Iki šio laiko pareiškėjas naudojasi likusiais ūkio ir kiemo pastatais. Šiuo metu yra šie pareiškėjo M. R. daugiau negu 10 metų nepertraukiamai naudojami ir valdomi statiniai: gyvenamojo namo pamatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastrinėje byloje pažymėtas indeksu 2I1m, su dviem daržinėmis, plane pažymėtomis indeksais 1ilž ir 2ilž, tvarto pamatai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), su daržinės, plane pažymėtos 1ilž, pamatais, šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, pareiškėjas 1995 metais įsigijo ir atsivežė dar vieną ūkinį pastatą - malkinę bei 2009 metais pastatė naują pavėsinę. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tvarkė ir valdė nekilnojamąjį turtą kaip savo, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą įgyjamosios senaties būdu. M. R. sąžiningai 1994 metais įgijo daiktą, nes tokią teisę jam suteikė (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė, kurios teritorijoje minėtas nekilnojamasis turtas buvo. Be to, Kėdainių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnija įregistravo pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenamąją vietą šiuo adresu. Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė ir Kėdainių rajono savivaldybė pripažino, kad pareiškėjas M. R. sąžiningai įgijo teisę naudotis statiniais. Pareiškėjas M. R. yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių nei jis į šiuos statinius ir nėra jokių kliūčių įgyti šiuos statinius pareiškėjui M. R. nuosavybės teise.

2. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė jo netenkinti (3 t., b. l. 71-73). Nurodė, kad yra svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė, nes konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjams įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjų sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą ir įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Be to, su pareiškėjo patikslintu pareiškimu pateiktų ūkinių knygų išrašų kopijos patvirtina tai, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės name. Konkrečių duomenų apie patikslintame pareiškime nurodytų statinių perleidimą ir jų sukūrimą į bylą nepateikta. Kita svarbi aplinkybė yra tai, kad įgyjamosios senaties būdu gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės objektais. Statiniai gali tapti nuosavybės teisės objektais, kai jų statyba įteisinta įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė tokių įrodymų dėl statybos teisėtumo. Be to, patikslintame pareiškime teigiama, kad dalis statinių sudegė ir nėra išlikę, todėl tokie objektai negali būti laikomi teisės aktų nustatyta tvarka suformuotais nekilnojamojo turto objektais, į kuriuos pareiškėjui galėtų būti nustatyta nuosavybės teisė pagal įgyjamąją senatį (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

3. Suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė atmesti patikslintą pareiškimą kaip nepagrįstą (3 t., b. l. 77-78). Nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas įgyti ginčo statinius pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti. Pareiškėjas M. R. patikslintu pareiškimu neįrodo, kad nurodyto turto valdymas atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas ir patikslintu pareiškimu papildomai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų statinių valdymo faktą. Įrašai namų ūkio knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo teise įrodymais tik iki 1991 m. liepos 25 d., t.y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Statiniai, esantys kaimo vietovėje, ir daiktinės teisės į juos buvo registruojami atitinkamo vykdomojo komiteto ūkinėse knygose pagal tuo metu galiojusių norminių teisės aktų nustatytą tvarką. Jeigu pastatai buvo pastatyti iki šios instrukcijos įsigaliojimo, tai jie registruojami Nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų. Iš to išplaukia, kad sukeliančiais teisines pasekmes ir patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą laikomi įrašai namų ūkio knygose, jei jie padaryti iki instrukcijos įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 240/2007). Pareiškėjas M. R. patikslintu pareiškimu nepateikė duomenų apie kokių nors asmenų bandymus privatizuoti statinius (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad minėtas turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl, nagrinėjant šią bylą, turėtų būti atsižvelgta į CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytą reglamentavimą. Vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalimis įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais; įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pareiškėjas neįrodė, kad valdė visus statinius, byloje yra pateikti įrodymai apie tame pačiame name nuo 1986 m. gyvenusią kitą, V. G. (mirusi (duomenys neskelbtini)) šeimą. 1986-1990 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas G. V., B. ūkis. Gyvenamasis namas buvo suteiktas naudotis dviem šeimoms, todėl pareiškėjo M. R. įrodinėjamos aplinkybės jog jis valdė statinius, kaip savo ir reikalavimas pripažinti nuosavybę į nurodomus statinius visa apimtimi yra nepagristas.

4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrius atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė jo netenkinti (3 t., b. l. 89-91). Nurodė, kad ginčo pastatai pastatyti 1930 metais. Teismų praktikoje nurodyta, kad istorinėmis aplinkybėmis vykusios nacionalizacijos (nors ir neteisėtos) pagrindu valstybės perimtas turtas ir liko jos nuosavybe. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Minėti išaiškinamai patvirtina, kad tuo atveju, jei valstybė, kaip turto savininkė, nerūpestingai valdytų pareiškėjų naudojamą turtą, tai nesuteiktų pagrindo pareiškėjų teisėtiems lūkesčiams įgyti turtą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį. Todėl pareiškėjas neįrodo visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

5. Pareiškėja Kėdainių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti bešeimininkiais ir perduoti Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn penkis statinius, esančius (duomenys neskelbtini), t. y. buvusią mokyklą ((duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą ((duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą ((duomenys neskelbtini)), stoginę ((duomenys neskelbtini)), pavėsinę ((duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 1-2). Nurodė, kad pareiškėja 2019 m. gegužės 6 d. surašė Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktą Nr. 1, kuriame apskaityti (duomenys neskelbtini) esantys penki statiniai. Vadovaujantis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 (toliau - Taisyklės) 341 punktu, pareiškėja, siekiant nustatyti statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), savininkus, savo interneto svetainėje www.kedainiai.lt, Vilainių seniūnijos, kurios teritorijoje yra statiniai, informaciniame stende (skelbimų lentoje) nuo 2019 m. gruodžio 6 d. iki 2020 m. birželio 8 d. bei 2020 m. sausio 14 d. ir 2020 m. gegužės 9 d. laikraštyje „Lietuvos rytas“ kvietė atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į šiuos statinius. Per nustatytą viešinimo laiką niekas neatsiliepė, pretenzijų į statinius, esančius (duomenys neskelbtini) nepareiškė, todėl laikytina, kad pareiškime nurodyti statiniai neturi savininkų (savininkai nežinomi). Tai menkaverčiai, apleisti, avarinės būklės statiniai, darkantys kraštovaizdį, keliantys pavojų ten galinčių būti žmonių saugumui bei gyvybei. Kėdainių rajono savivaldybės administracija 2020 m. balandžio 7 d. išsiuntė M. R. raštą Nr. AS-1965 „Dėl statinių pripažinimo bešeimininkiu turtu“, kuriame informavo apie statinių esančių (duomenys neskelbtini) pripažinimo bešeimininkiais vykdomą procedūrą ir prašė iki 2020 m. gegužės 10 d. pateikti informaciją ar dokumentus, liudijančius nuosavybės ar kitas turtines teises. Per nustatytą laiką M. R. Kėdainių rajono savivaldybės administracijai nepateikė nei informacijos nei dokumentų. Kėdainių rajono savivaldybės administracija pateikė projekto „Bešeimininkių apleistų pastatų likvidavimas Kėdainių rajone (II)“ projektinį pasiūlymą Europos Sąjungos finansavimui gauti. Projektiniam pasiūlymui pritarta, numatytas Europos Sąjungos finansavimas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ įgyvendinimo 05.5.1-APVA-R-019 priemonę „Kraštovaizdžio apsauga“. Kėdainių rajono savivaldybės administracijai yra nustatytas terminas iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. pateikti projekto paraišką ir pasirašyti finansavimo sutartį su Aplinkos projektų valdymo agentūra. Projektu numatoma likviduoti bešeimininkius apleistus pastatus, sutvarkyti jų teritorijas Kėdainių rajone, tokiu būdu siekiant gerinti rajono kraštovaizdžio kokybę.

6. Suinteresuotas asmuo M. R. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, pareiškime išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinės situacijos, nurodoma klaidinga informacija (2 t., b. l. 96-97). Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 2020 m. balandžio 7 d. rašte Nr. AS-1965 pareiškėjui M. R. buvo nurodyta, jog asmenys, turintys turtinių teisių į ginčo statinius, turi kreiptis į Kėdainių rajono savivaldybės administraciją iki 2020 birželio 8 d. Pareiškėjas M. R. į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo kreipėsi 2020 m. gegužės 26 d. Taigi, pareiškėjai Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, teikiant pareiškimą teismui, buvo žinoma, kad M. R. iki 2020 m. birželio 8 d. reiškė turtines pretenzijas į ginčo objektą.

7. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neprieštarauja, jog statiniai - buvusi mokykla (koordinatės (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (koordinatės (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (koordinatės (duomenys neskelbtini)), stoginė (koordinatės (duomenys neskelbtini)), pavėsinė (koordinatės (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini) būtų pripažinti bešeimininkiu turtu, ir perduotinas Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn (2 t., b. l. 97 A-97B). Pagal pateiktus rašytinius įrodymus matyti, jog pareiškėja statinį-siloso tranšėjos pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), yra įtraukusi į apskaitą, nuo įtraukimo į apskaitą yra praėję daugiau nei vieneri metai, paskelbusi spaudoje apie ketinimą kreiptis į teismą dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn, atlikusi kitus veiksmus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad per skelbimuose nustatytus terminus atsiliepė ginčo statinių savininkai ar asmenys, turintys turtinių teisių į šį turtą.

8. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka ir teismo nuožiūra (2 t., b. l. 106-108). Nurodė, kad pareiškėja statinių, kurie neturi savininkų, 2019 m. gegužės 6 d. apskaitos aktu Nr.1 įtraukė statinius į bešeimininkio turto Kėdainių rajono savivaldybės apskaitą, taip pat viešai paskelbė apie ketinimą pripažinti juos bešeimininkiu turtu ir paprašė atsiliepti asmenis, kurie gali turėti teisių į juos. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad kiti asmenys į minėtus statinius negali pretenduoti įgyti nuosavybės teisių, nes jie nebuvo privatizuoti teisės aktų nustatyta tvarka. VĮ „Turto bankas“ duomenų apie tai, kad pareiškėjos pareiškime nurodyti statiniai turėjo kitą teisėtą valdytoją, kurio valdymas atitiktų teisės aktų reikalavimus, neturi. Byloje nėra pateikta duomenų, kad Kėdainių rajono savivaldybė, apskaitydama jos pareiškime nurodytus daiktus, pažeistų kokių nors fizinių ar juridinių asmenų nuosavybės teisės ir teisės aktų reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Kauno apylinkės teismas 2021 m. liepos 13 d. sprendimu patenkino M. R. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir nustatė faktą, kad M. R. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinėje byloje indeksas - 2I1m, su dviem daržinėmis, plane pažymėtomis indeksais 1i1ž ir 2i1ž, tvarto pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su daržinės, plane pažymėtos 1i1ž, pamatais, šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) bei atmetė Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl turto pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn (3 t., b. l. 131-135).

10. Teismas nustatė, kad statiniai yra valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Kadastro duomenys ir daiktinės teisės į statinius Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. M. R. užsakymu 2009 metais buvo atlikti statinių kadastriniai matavimai. M. R. kreipėsi su prašymu dėl statinių ir daiktinių teisių į juos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, tačiau VĮ „Registrų centras“ Kauno filialas 2009 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 9290 atsisakyti tenkinti M. R. prašymą dėl statinių įregistravimo.

11. Teismas pažymėjo, kad dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y. kieno – valstybės (savivaldybės) ar žemės ūkio bendrovės – nuosavybės teise valdomą pastatą pradėjo 1994 m. gruodžio mėn. valdyti (įsikėlė gyventi) pareiškėjas - byloje duomenų nėra. Bylos duomenys neteikia pagrindo nei išvadai, kad namas buvo privatizuotas (bendrovės nuosavybė), nei kad nebuvo privatizuotas (ir tapo valstybės nuosavybė).

12. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.70 straipsnio 1 dalis).

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad remiantis liudytojų parodymais, pareiškėjas apsigyveno ginčo objekte apie 1993-1994 m.; visą laiką ten gyveno, prižiūrėjo turtą, jį tvarkė, remontavo, išlaikė. Kiti gyvenę asmenys ten nebegyvena (nurodė, jog asmenys mirę), pretenzijų iš kitų fizinių asmenų dėl šio turto nėra gauta. Taip pat buvo nurodyta, kad turtas pastatytas žmonių lėšomis (iš dalies - kolūkio ūkio laikotarpiu), t. y. turtas atsirado iš privačių lėšų, jis valstybei nepriklauso. Liudytojų parodymai tikslūs, nuoseklūs, duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, byloje nėra. Pareiškėjas taip pat pateikė informaciją, kad dar 2009 metais, pareiškėjo užsakymu buvo atlikti Statinių kadastriniai matavimai. Teismas konstatavo, kad visa ši informacija koreliuoja ir su liudytojų parodymais, jog pareiškėjas ilgą laiko tarpą valdo ir prižiūri turtą bei pareiškėjas, nes išanalizavus jo chronologinius veiksmus, akivaizdu, kad siekė susitvarkyti nuosavybės teisę į minėtą turtą.

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, naudodamasis įgyjamosios senaties institutu dėl nuosavybės teisinių santykių stabilizavimo, įrodė įgyjamosios senaties sąlygų visumą (nustatytos visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos). Dėl šios priežasties teismas nustatė, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinėje byloje indeksas 2I1m, su dviem daržinėmis, plane pažymėtomis indeksais 1i1ž ir 2i1ž, tvarto pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su daržinės, plane pažymėtos 1i1ž, pamatais, šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

15. Patenkinęs pareiškėjo pareiškimą dėl įgyjamosios senaties nustatymo, teismas sprendė, kad Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pareiškimas dėl minėto turto pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Teismas sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos remiantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Apeliaciniame skunde pareiškėja ir suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti M. R. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, tenkinti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą pripažinti bešeimininkiais ir perduoti Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn penkis statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 137-146). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pareiškėjas neįrodė, kad yra visos sąlygos, numatytos CK 4.68 - 4.71 straipsniuose. Neįrodyta viena iš būtinųjų sąlygų jog valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjui 1994 metais žemės ūkio bendrovė suteikė tik dalį gyvenamojo, nes kitoje dalyje gyveno kita, V. G., šeima. Taigi, gyvenamasis namas buvo suteiktas naudotis dviem šeimoms. Vien ši aplinkybė paneigia pareiškėjo įrodinėjamas aplinkybes, jog jis valdė statinius, kaip savo, ir reikalavimas pripažinti nuosavybę į nurodomus statinius visa apimtimi yra nepagristas.

17.2. Netenkinta ir kita iš būtinųjų sąlygų, jog valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė tikslios datos nuo kada pareiškėjas pradėjo valdyti turtą. Net ir konstatavus, jog po gaisro 2013 metais V. G. šeima nevaldė turto dalies išsikėlusi gyventi kitur, pareiškėjas nevaldė jos turto dalies nustatytą būtinąjį 10 metų laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas nevertindamas šių aplinkybių ir įrodymų, padarė materialinės teisės (CK 4.68 straipsnis), taip pat procesinės teises normos pažeidimus, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

17.3. Kėdainių rajono savivaldybės administracija byloje nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų statinių valdymo faktą, iš pateiktų dokumentų nėra matyti, kad pareiškėjas rūpinosi statinių išsaugojimu darant būtinas jam išlaikyti išlaidas, nes statiniai yra sunykę, turi avarinės būklės požymių ir kelia pavojų galinčių būti žmonių saugumui bei gyvybei, gyvenamasis pastatas yra sudegęs, likę tik pamatai. Šias faktines aplinkybes, apibūdinančias statinių būklę, įrodo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 2020-04-07 raštas Nr. AS-1965 „Dėl statinių pripažinimo bešeimininkiu turtu“ ir fotonuotraukos. Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos 2014 m. aktu Nr. RG-19 komisijos konstatuota, jog komisija, susipažinusi su kultūros paveldo objektu - (duomenys neskelbtini), nustatė, kad 2013 m. lapkričio 1 d. kilusio gaisro metu sudegė stogas, pastato vidus, kiek sveikesnė liko pastato rytinė siena, gaisro priežastis trumpas jungimas instaliacijoje, remiantis eksperto išvada pastatui padaryta žala 466 719 Lt. Šios aplinkybės įrodo netinkamą asmenų, gyvenusių ir faktiškai valdžiusių statinį, elektros instaliacijos priežiūrą, bei netinkamą statinio valdymą.

17.4. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik pareiškėjo pakviestų suinteresuotų liudijimų parodymais nevertindamas kitų faktinių duomenų (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, tenkino pareiškėjo prašymą dar kartą apklausti jo pakviestus liudytojus ir rėmėsi pakartotiniais Ž. R. ir A. K. parodymais, kitų liudytojų parodymais, tačiau liudytojų parodymai nekonkretūs ir pernelyg abstraktūs, nurodant, kad pareiškėjas iki 2013 m. kilusio namo gaisro gyveno ir prižiūrėjo namą. Pirmosios instancijos teismas kritiškai nevertino liudytojų parodymų, kurie neatitinka faktinės apleistų statinių būklės, nes pareiškėjo pakviestų liudininkų parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

17.5. Liudytojas K. V., buvęs kolūkio „Pakelta velėna“ pirmininku, o vėliau (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (įregistruota 1992 m. spalio 16 d, likviduota dėl bankroto ir išregistruota 2017 m. sausio 19 d.) vadovu nurodė, kad turtas nebuvo privatizuotas, nepriklausė nei kolūkiui, nei vėliau bendrovei, nuosavybė buvo kolūkio žmonių. Iš šių parodymų lieka neaišku, kodėl (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė, kaip turto valdytoja 1994 m. gruodžio 15 d., pareiškėjui, įsidarbinusiam veterinarijos gydytoju, suteikė gyvenamąsias patalpas, kokiu pagrindu jas valdė ir priėmė tokius sprendimus. Jeigu pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais parodymais, tuomet turėjo vertinti, ar daiktas buvo valdomas teisėtai.

17.6. Vadovaujantis teismų praktika žemės ūkio įmonių turtas turėjo būti perduotas savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-7-67/2011 nurodyta, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Tai, kad byloje nepateikta domenų, jog turtas buvo įtrauktas į bendrovės balansą, priėmimo-perdavimo aktu perduotas žemės ūkio bendrovei, nebuvo ir vis dar nėra apskaitomas nei valstybės, nei savivaldybės, nesudaro pagrindo išvadai, kad turtas buvo sukurtas privačiomis lėšomis, taip pat nepaneigia aukščiau nurodytos teismų praktikos, kad turtas turėjo būti perduotas rajono valdybai. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo.

17.7. Pirmosios instancijos teismas nepašalino kilusiame ginče Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartyje konstatuotos spragos, kad bylos duomenys neteikia pagrindo nei išvadai, kad namas buvo privatizuotas (bendrovės nuosavybė), nei kad nebuvo privatizuotas (ir tapo valstybės nuosavybė). Pirmosios instancijos teismas nenustatė šių svarbių aplinkybių, neatsižvelgė, jog statiniai buvo sukurti skirtingais laikotarpiais ir galimai skirtingais finansavimo šaltinais. Rašytiniai duomenys patvirtina, jog Šatenių dvaro sodybos fragmentų mokyklos pastatas, vėliau naudojamas kaip gyvenamasis namas, statytas 1930 metais, ūkiniai pastatai galėjo būti pastatyti vėliau, kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Pareiškėjas M. R. įrodė aplinkybę, kad gyvenamajame name gyveno ir kitus statinius naudojo tam tikrą laikotarpį, tačiau neįrodė, kad statiniai buvo privatizuoti ir todėl gali būti įgyjami įgyjamosios senaties būdu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė savo išvados, kokiu pagrindu ir kokių faktinių aplinkybių sudėtimi remiantis nusprendė, jog pastatai sukurti privačiomis lėšomis.

17.8. Byloje buvo pateiktos namų ūkio knygos kopijos, kuriose fiksuoti 1998-2002 m. laikotarpio įrašai: M. R. (namų ūkio Nr. 1412) ūkiui priklausantys gyvenamieji namai nurodyta: ūkiui priklausantieji gyvenamieji namai: „gyvenamųjų pastatų skaičius 1; butų skaičius 1; kambarių skaičius 2“, ūkiniai pastatai nenurodyti. Jokių duomenų namų ūkio knygoje apie ūkinių pastatų suteikimą nėra. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų byloje, kokius konkrečius ūkinius pastatus jam suteikė valdyti žemės ūkio bendrovė, pareiškėjas rėmėsi savo užsakytais ir 2009 m. atliktais statinių kadastriniais matavimais, kurie negali būti pagrindu konstatuoti, jog būtent šiuos statinius suteikė žemės ūkio bendrovė. Byloje nėra duomenų, kad ginčo pastatai yra pastatyti teisėtai, o neteisėtos statybos rezultatas - statiniai - negali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas - statiniai - negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016 ir joje nurodytų kasacinio teismo praktiką). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nevertino, ar statiniai pastatyti teisėtai.

17.9. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas savivaldybės administracijos pareiškimą visa apimtimi, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškime nurodytų reikalavimų pripažinti bešeimininkiais ir perduoti Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini): stoginė/pagalbinio ūkio paskirtis ((duomenys neskelbtini)) ir pavėsinė/pagalbinio ūkio paskirtis ((duomenys neskelbtini)), kurie nebuvo nurodyti pareiškėjo M. R. pareiškime ir teismo sprendimu nebuvo pripažinta, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į juos pagal įgyjamąją senatį. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenustatė kas yra šių statinių savininkai, ar jie valstybinėje žemėje pastatyti teisėtai, kokios yra kliūtys juos pripažinti bešeimininkiais, šioje dalyje neišsprendė pareikštų reikalavimų ir nenurodė motyvų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktai). Kėdainių rajono savivaldybės administracija tinkamai ir laiku atliko visas reikalingas turto pripažinimo bešeimininkiu procedūras pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintas taisykles. Šis turtas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo, todėl pastatai gali būti pripažinti bešeimininkiais (CK 4.57 straipsnis, CPK 185 straipsnis). M. R. neįrodžius ir kitų statinių įgijimo įgyjamąja senatim fakto, visi ginčo statiniai pripažintini bešeimininkiais, tenkinant savivaldybės administracijos pareiškimą.

18. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ prisidėdama prie pareiškėjos ir suinteresuoto asmens Kėdainių rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo prašo jį patenkinti (3 t., b. l. 157-158). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad 228,42 kv. m gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėjas M. R. prašė nustatyti jam nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, priklausė kolūkiui „Pakelta velėna“, ir, kad jame 1994-12-15 šis pareiškėjas su šeima apsigyveno, kai dirbo veterinarijos gydytoju. Byloje nebuvo duomenų, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, minėtas kolūkio turtas, kaip žemės ūkio bendrovės, buvo perleidžiamas tokio turto privatizavimą reglamentavusių teisės aktų nustatyta tvarka. Į bylą pateikta seniūnijos 2009-06-23 pažyma Nr.17-334 patvirtina faktą apie tai, kad M. R. iš esmės yra šio turto naudotojas. Minėti statiniai buvo įtraukti į bešeimininkio turto Kėdainių rajono savivaldybės apskaitą 2019-05-06 apskaitos aktu Nr.1, kurio teisėtumo M. R. šios civilinės bylos nagrinėjimo metu neginčijo. Dėl to yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog byloje nurodytų statinių valdymas atitiko CK 4.68 - 4.71 straipsniuose nurodytas sąlygas, kurioms egzistuojant gali būti įgyjama nuosavybės teisė pagal įgyjamąją senatį (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

19. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo M. R. atsiliepime į Kėdainio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą (3 t., b. l. 151-156). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ginčo statiniai yra visuomeninė nuosavybė, dėl ko nėra galimybės įgyti šiuos statinius įgyjamosios senaties būdu. Šioje byloje nustatyta, kad ginčo turtas niekada nebuvo įregistruotas nei valstybės ar savivaldybės vardu, nebuvo registruotas jokio kito asmens vardu. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo turtas buvo pastatytas 1930 metais, t. y. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje (inventorinis Nr. 15130) nurodyta, kad gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai bei šulinys buvo pastatyti 1930 metais. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio 2014-03-03 pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad turtas buvo pastatytas 1930 metais kaip (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos elementas. Pastatų pastatymo laikotarpis bei jų priklausymas privačiam dvarui vienareikšmiškai leidžia konstatuoti, kad turtas nebuvo sukurtas nei iš valstybės, nei iš savivaldybės, nei iš visuomeninių lėšų. Byloje nėra ginčo, kad ginčo turtas yra teritorijoje, kuri anksčiau buvo kolūkio „Pakelta velėna“, o likvidavus kolūkį (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės naudojamos žemės ribose. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus pateiktoje pažymoje Nr. 9SD „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad ginčo pastatai „yra valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Žemės sklypai nuosavybės teise nepriklauso valstybei ar savivaldybei, juridiniams ar fiziniams asmenims. Į minimą žemę pretendentų, atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, nėra“.

19.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teisės taikymo taisyklę, kad jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis jai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąją senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-10 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-207-219/2018 29 punktas). Taigi, šioje byloje apeliantei kilo pareiga įrodyti, kad ginčo turtas buvo sukurtas iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Šios savo pareigos apeliantė nevykdė. Apeliantės argumentai, kad statiniai buvo sukurti skirtingais laikotarpiais ir galimai skirtingais finansavimo šaltiniais yra visiškai nepagrįsti. Visų pirma, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tokių argumentų apeliantė nenurodė. Antra, apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde savo argumentų, kad ūkiniai pastatai galėjo būti pastatyti ir vėliau, leistinais įrodymais nepagrindė. Byloje esanti statinių kadastro byla paneigia šiuos apeliantės teiginius. Kadastro duomenų byloje yra fiksuoti duomenys, kad visi statiniai yra pastatyti 1930 m.

19.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjas apsigyveno ginčo objekte apie 1993 - 1994 m. visą laiką ten gyveno, prižiūrėjo ginčo turtą, jį tvarkė, remontavo, išlaikė. Atkreiptinas dėmesys, kad net pirmą kartą nagrinėjant bylą teisme, Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendime (21 punkte) buvo konstatuota, kad M. R. įrodė aplinkybę, jog gyvenamajame name gyveno ir kitus statinius naudojo tam tikrą laikotarpį. Minėtu sprendimu teismas atmetė M. R. prašymą tik tuo pagrindu, jog laikėsi pozicijos, kad ginčo turtas yra valstybės nuosavybė. Apeliantė nuo bylos nagrinėjimo pradžios taip pat sutiko su tuo, kad pareiškėjas sąžiningai ir nepertraukiamai valdė turtą nuo 1994 m. Tik apeliaciniame skunde apeliantė pradėjo ginčyti aplinkybę, kad pareiškėjas M. R. sąžiningai įgijo ir valdė turtą. Apeliantė skunde iškraipė liudytojo K. V. parodymus ir neteisingai nurodė, kad liudytojas pareiškė, jog „nuosavybė buvo kolūkio žmonių“. Minėtas liudytojas nenurodė, jog nuosavybė buvo kolūkio žmonių, tik teigė, kad ginčo turtas nepriklausė nei kolūkiui, nei žemės ūkio bendrovei, nebuvo įtrauktas į balansą. Liudytojas patvirtino, kad nei kolūkis, nei bendrovė šio turto neremontavo, netvarkė, jo nestatė. Liudytojas nurodė, kad leido pareiškėjui M. R. apsigyventi šiame name, nes šis namas buvo žemės ūkio bendrovės teritorijoje, o pareiškėjas pradėjo dirbti žemės ūkio bendrovėje veterinarijos gydytoju.

19.4. Aplinkybę, kad pareiškėjas M. R. sąžiningai pradėjo ginčo turtą valdyti, patvirtina ne tik liudytojų Ž. R., A. K., K. V., Z. Ž. parodymai, bet ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2009-06-23 Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vilainių seniūnijos pažyma Nr. 17-334 „Pažyma apie pastatus“, kurioje nurodyta, kad Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vilainių seniūnijos Namų ūkio knygoje Nr. 32 asmens sąskaitos Nr. 1412 M. R. vardu 2002-10-01 užregistruotas lAlm medinis gyvenamasis namas ir lalž priestatas, turintys 223,08 kv. m ploto bei ūkiniai pastatai 2J1m tvartas, lilž daržinė, 2ilž daržinė, 3J1M tvartas, lilž daržinė bei kiemo statinys - šulinys Rl. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad apie pastatų įsigijimo būdą seniūnijoje duomenų nėra (bylos t. 1, b.l. 10); Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vilainių seniūnijos 2020-05-05 raštas Nr. 6-77 „Dėl informacijos“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo M. R., jo sutuoktinės Ž. R. bei nepilnametės dukters G. R. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 1994-12-15 yra (duomenys neskelbtini) (bylos t. 1, b. 1. 11). Nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas M. R. sąžiningai ir atvirai pradėjo valdyti ginčo turtą ir valdo jį daugiau nei 10 metų. Tai, kad pareiškėjas sąžiningai apsigyveno su šeima ginčo turte, patvirtina ir seniūnijos elgesys, nes seniūnija deklaravo pareiškėjo ir jo šeimos gyvenamąją vietą ginčo turte. Be to, pareiškėjas M. R. dar 2009-05-19 sudarė sutartį su VĮ „Registrų centras“ dėl gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) „ kadastro duomenų nustatymo (bylos t. 1, b. 1. 12). 2019-06-15 buvo suformuota turto kadastro ir registro duomenų byla Nr. 44/1301017, inventorinis Nr. 15130. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pareiškėjas M. R. rūpinosi turtu kaip savu, siekė įforminti šio turto faktinį buvimą. Turto kadastro duomenų byla buvo parengta ir kadastro duomenys buvo nustatyti, turtui buvo suteikti unikalūs numeriai.

19.5. Nors ginčo statiniuose gyveno kita V. G. šeima, tačiau minėta šeima buvo asociali, nesirūpino gyvenamuoju namu, jo neremontavo, nelaikė šio ginčo turto savu. Gyvenamuoju namu rūpinosi tik pareiškėjas, savo lėšomis remontavo namo stogą, namo išorę, namo vidų. Todėl vien aplinkybė, kad V. G. kurį laiką gyveno šiame name, nepaneigia byloje esančių įrodymų, jog pareiškėjas sąžiningai pradėjo turtą valdyti ir šį turtą valdo iki šio laiko. V. G. yra mirusi ir niekada jokių pretenzijų į šį turtą nėra pareiškusi. Apeliantė nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei prie apeliacinio skundo jokių įrodymų, patvirtinančių, jog V. G. valdė ginčo turtą kaip savo.

19.6. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad 2013 m. ginčo statiniuose kilęs gaisras rodo netinkamą statinių priežiūrą ir nesirūpinimą statiniais dėl nesutvarkytos elektros instaliacijos. Byloje esanti prie Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2013-11-05 pažymą Nr. 13E-276 „Pažyma dėl kilusio gaisro“ tokių aplinkybių nepatvirtina. Nurodytoje pažymoje tik konstatuota, kad 2013-11-01 kilo gaisras ir, kad gaisro metu sudegė namo stogas, stipriai apdegė medinis perdengimas, išdegė kambariai, juose buvęs turtas. Šioje pažymoje taip pat pažymėta, kad name gyveno M. R.. Byloje nėra jokių duomenų, jog gaisras kilo dėl netinkamos elektros instaliacijos. Šio atsitikimo tikslios priežastys nebuvo nustatytos. Šiuo atveju Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2013-11-05 pažyma Nr. 13E-276 „Pažyma dėl kilusio gaisro“ yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią nei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio tarnybinis pranešimas „Dėl sudegusio (duomenys neskelbtini) buv. dvaro sodybos buv. mokyklos pastato“, nes Kultūros departamentas gaisro priežasčių netiria ir nenustatinėja. 2013 m. gaisro priežastis nebuvo nustatyta, pareiškėjas neteko viso savo turto, buvusio name, ir patyrė didelę materialinę žalą. Gaisras kilo, tikėtina, dėl nelaimingo atsitikimo, susijusio su asocialios šeimos (V. G.) laikinu gyvenimu šiame name.

19.7. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė tik apeliaciniame skunde pradėjo ginčyti teisėtą turto valdymo faktą, pareiškėjas M. R. pateikia apeliacinės instancijos teismui UAB „Ignitis“ 2021-08-24 išduotą pažymą Nr. 13444-2448 „Dėl informacijos pateikimo“. Ši pažyma patvirtina, kad pareiškėjas M. R. su bendrove UAB „Ignitis“ 2002-06-26 sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 52058831 dėl elektros energijos teikimo ginčo turte. Pažyma taip pat patvirtina, kad pareiškėjas 2021-08-24 duomenimis yra pilnai atsiskaitęs už sunaudotą elektros energiją iki 2021-08-24 ir net yra susidariusi 17,83 Eur permoka. Pažymėtina, kad nuo 2014 m. gaisro, elektros energijos ginčo turte pareiškėjas sunaudoja nedidelį kiekį, nes elektros energija yra reikalinga tik ūkinių pastatų apšvietimui bei aplinkos tvarkymui. Taigi, minėtas rašytinis įrodymas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas M. R. teisėtai, atvirai ir sąžiningai naudojasi ir valdo ginčo turtą jau daugiau nei 10 metų.

19.8. Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas neįvertino, ar visi ūkiniai pastatai yra išlikę. Šis apeliacinio skundo motyvas yra deklaratyvus, nes apeliantė nenurodo, kuris iš ūkio pastatų yra neišlikęs. Be to, pati apeliantė pateikė teismui prašymą pripažinti visą ginčo turtą Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybe. Taigi, šiuo atveju apeliantės pozicija yra prieštaringa: teigia, kad dalis turto yra neišlikusi, o tuo pačiu prašo pripažinti bešeimininkiu visą pareiškėjo išvardintą turtą. Apeliantės prašymas pripažinti ginčo turtą bešeimininkiu ir jį perduoti apeliantės nuosavybėn, kartu su kitais rašytiniais įrodymais patvirtina, jog ginčo turtas yra išlikęs. Tai patvirtina teismui pateikta Kadastro ir registro dokumentų byla bei pareiškėjo M. R. ir apeliantės pateiktos fotonuotraukos. Byloje buvo nustatyta, kad pavėsinę pastatė M. R. iš savo asmeninių lėšų. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino apklaustas liudytojas A. K.. Taigi, bylos nagrinėjimo metu buvo ištirta aplinkybė, susijusi su pavėsinės pastatymu, kad šis daiktas nebuvo sukurtas iš valstybės ar savivaldybės lėšų, kad šią pavėsinę pastatė ir ja naudojasi pareiškėjas M. R.. Apeliantės minima stoginė taip pat buvo įsigyta pareiškėjo M. R. iš asmeninių lėšų, tačiau šiuo metu ji yra neišlikusi, sunykusi. VĮ „Registrų centras“ 2020-02-18 raštu, pateikdamas informaciją apeliantei, nurodė, kad duomenų apie tokių statinių egzistavimą bei atliktus kadastrinius matavimus, nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų archyve ir posistemėje „Matininkas“ nėra. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad faktiškai egzistuoja pavėsinė ir stoginė, kurios yra nurodytos apeliantės pareiškimo 1.4 ir 1.5 punktuose. Vien ši aplinkybė sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui atmesti apeliantės prašymą pripažinti nurodytą turtą bešeimininkiu.

19.9. Apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatytos faktinės bylų aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl negalima šioje byloje remtis apeliantės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

21. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį pagrindų ir būtinų sąlygų nustatymo, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių šį teisinį santykį, aiškinimo ir taikymo (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68 – 4.71 straipsniai); daikto pripažinimo bešeimininkiu procedūrų ir sąlygų (CK 4.57, 4.58 straipsniai).

Dėl naujai pateiktų įrodymų prijungimo

22. Kartu su atsiliepimu į Kėdainių savivaldybės apeliacinį skundą pareiškėjas M. R. pateikė apeliacinės instancijos teismui UAB „Ignitis“ 2021-08-24 išduotą pažymą Nr. 13444-2448 „Dėl informacijos pateikimo“. Prašo ją prijungti prie bylos, ja įrodinėja tas aplinkybes, kad pareiškėjas M. R. su bendrove UAB „Ignitis“ 2002-06-26 sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 52058831 dėl elektros energijos teikimo ginčo turte, pareiškėjas iki 2021 m. rugpjūčio 24 d. yra pilnai atsiskaitęs už sunaudotą elektros energiją. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Šios taisyklės aiškinimas reiškia, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remti savo poziciją apeliacinės instancijos teisme. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo, nustatant, kad šis institutas taikomas paprastai išmintinais atvejai, privalomai užtikrinant priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-349-248/2019, 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018). Byloje nustatyta, kad ieškovas elektros energija ginčo pastatuose naudojasi nuo to laiko, kai apsigyveno juose (1994 metai), o iš pateiktos pažymos turinio matyti, kad su elektros tiekėja pareiškėjas sutartį sudarė 2002 m. birželio 26 d. Todėl pareiškėjas turėjo teisę ir galimybę duomenis apie elektros tiekimą į ginčo statinius ir apmokėjimą už ją pateikti pirmosios instancijos teismui, bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme. Nurodomais motyvais Kauno apygardos teismas netenkina pareiškėjo M. R. prašymo prijungti pateiktus naujus rašytinius įrodymus byloje.

Dėl pagrindų nuosavybei pagal įgyjamąją senatį, bei sąlygų turtą pripažinti bešeimininkiu nustatymo

23. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas nustatė, jog pareiškėjo M. R. užsakymu (2 t. b. l. 12) VĮ Registrų centras 2009 metais atliko nekilnojamojo turto objekto kadastrinius matavimus. Iš VĮ Registrų centras parengtos kadastrinių matavimų bylos matyti, kad (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. b. l. 13-28). Kadastro duomenys ir daiktinės teisės į pirmiau nurodomus statinius Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos (2 t. b. l. 78,79). Pareiškėjas M. R. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašė įregistruoti jo vardu nuosavybės teises į paminėtą turtą, VĮ Registrų centro Kauno filialas 2009 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 9290 atsisakyti tenkinti M. R. prašymą dėl statinių įregistravimo, turtą atsisakyta įregistruoti pareiškėjo tuo pagrindu, jog pats turtas nėra registruotas nekilnojamojo turto registre (2 t. b. l. 8). Nagrinėjamoje byloje M. R. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir patikslintu pareiškimu, jame suformulavo reikalavimą nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į gyvenamojo namo pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinėje byloje pažymėtą indeksu 2I1m, su dviem daržinėmis, plane pažymėtomis indeksais 1i1ž ir 2i1ž, tvarto pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su daržinės, plane pažymėtos 1i1ž, pamatais, šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo byloje Kėdainių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su pareiškimu, jame suformulavo reikalavimus: pripažinti bešeimininkiais ir perduoti Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn penkis statinius, esančius (duomenys neskelbtini)., t. y. buvusią mokyklą ((duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą ((duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą ((duomenys neskelbtini)), stoginę ((duomenys neskelbtini)), pavėsinę ((duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 1-2). Nors šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nekilnojamojo turto vienetai įvardijami skirtingais pavadinimais (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, buvusi mokykla, stoginė), skirtingais simboliais (skaitmenimis, raidėmis), apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad statiniai ir nekilnojamojo turto objektai, į kuriuos pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, yra tie patys, kuriuos suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija prašo pripažinti bešeimininkiu turtu ir perduoti juos savivaldybės administracijai.

24. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. liepos 13 d. sprendimu patenkino M. R. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir nustatė faktą, kad M. R. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinėje byloje indeksas - 2I1m, su dviem daržinėmis, plane pažymėtomis indeksais 1i1ž ir 2i1ž, tvarto pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su daržinės, plane pažymėtos 1i1ž, pamatais, šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei atmetė Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl šio turto pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn (3 t., b. l. 131-135). Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo byloje Kėdainių rajono savivaldybės administracija ir suinteresuotas asmuo byloje VĮ „Turto bankas“, prisidėdamas prie suinteresuoto asmens Kėdainių rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo, skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo jį panaikinti, M. R. pareiškimą atmesti, patenkinti savivaldybės pareiškimą. Apeliaciniai skundai grindžiami tais esminiais argumentais, jog pareiškėjas neįrodė visų reikalingų būtinųjų įstatyme įtvirtintų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį konstatuoti (nevaldė jos turto dalies nustatytą būtinąjį 10 metų laikotarpį, statiniais naudojosi ir kita, V. G. šeima, pareiškėjas turtą valdė netinkamai, nes dalis statinių sudegė, dalis sunyko; byloje nėra duomenų, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, buvęs kolūkio „Pakelta velėna“ turtas, kaip žemės ūkio bendrovės, buvo perleidžiamas turto privatizavimą reglamentavusių teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat teismas nenustatė, kad namas buvo privatizuotas (bendrovės nuosavybė), nei kad nebuvo privatizuotas (ir tapo valstybės nuosavybė); byloje nėra duomenų, kad ginčo pastatai yra pastatyti teisėtai, o neteisėtos statybos rezultatas - statiniai - negali būti privačios nuosavybės teisės objektas; teismas netinkamai vykdė įrydymų tyrimo ir vertinimo procedūras, dėl ko ginčą išsprendė neteisingai (3 t., b. l. 137-146, 157, 158)).

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Vadinasi, įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę, neperimdamas nuosavybės iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu tas asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.

26. Įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnio nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, o daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2, 3 dalys, 4.70 straipsnio 1 dalis). Ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnio nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 d. daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip 3 metus. Teisme nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjai gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai).

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai konstatavo, kad 1994 m. pabaigoje (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė suteikė pareiškėjui M. R. ir jo šeimai teisę apsigyventi gyvenamajame name, naudotis statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), o šis jį priėmė valdyti kaip savo, statinius pareiškėjas valdo atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai, o per visą dvidešimt septynerių metų laikotarpį pareiškėjui niekas nėra pareiškęs pretenzijų į šį turtą. Apklaustas teismo posėdžio metu liudytoju buvusio kolūkio „Pakelta velėna“ ir vėliau (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininkas liudytojas S. K. V. paaiškino, kad pareiškėjas su šeima nuo 1994 m. pabaigos gavo leidimą iš bendrovės administracijos naudotis gyvenamuoju namu ir ūkio pastatais (duomenys neskelbtini), apsigyveno ir naudojosi jais pagal tiesioginę paskirtį, juos prižiūrėjo, tvarkė, jokio nuomos mokesčio pareiškėjas žemės ūkio bendrovei nemokėjo. Kad pareiškėjas su šeima nuo 1994 metų gyveno ir naudojosi statiniais ir gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), įrodo teismo posėdžiuose apklaustų kitų liudytojų – Ž. R., A. K., Z. Ž. parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2009 m. birželio23 d. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vilainių seniūnijos pažyma Nr. 17-334 „Pažyma apie pastatus“, kurioje nurodyta, kad Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vilainių seniūnijos Namų ūkio knygoje Nr. 32 asmens sąskaitos Nr. 1412 M. R. vardu 2002 m. spalio 1 d. užregistruotas lAlm medinis gyvenamasis namas ir lalž priestatas, turintys 223,08 kv. m ploto bei ūkiniai pastatai 2J1m tvartas, lilž daržinė, 2ilž daržinė, 3J1M tvartas, lilž daržinė bei kiemo statinys - šulinys Rl. Minėtoje pažymoje nurodyta, jog duomenų apie pastatų įsigijimo būdą seniūnijoje nėra (bylos t. 1, b.l. 10); Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Vilainių seniūnijos 2020 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 6-77 „Dėl informacijos“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo M. R., jo sutuoktinės Ž. R. bei nepilnametės dukters G. R. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 1994 m. gruodžio 15 d. yra (duomenys neskelbtini) (bylos t. 1, b. 1. 11).

28. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjas M. R. byloje įrodė tas aplinkybes, kad ginčo turtą nuo 1994 metų pabaigos jis valdė teisėtai, atvirai ir sąžiningai visą valdymo laiką, o byloje dalyvaujantys asmenys, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nesutiko su M. R. veiksmų teisėtumu, neįrodė priešingai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys, 4.26 straipsnio 2, 3 dalys, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismas atmeta apeliantų skundų argumentus, jog M. R. nepakankamai rūpinosi statinių išsaugojimu, nes pastate buvo kilęs gaisras dėl elektros instaliacijos gedimo, sudegė vieno iš pastatų stogas, nudegė siena, kas įrodo netinkamą statinio valdymą. Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai yra statyti apie 1930 metus, t. y. beveik prieš šimtą metų, pastatai nebuvo kapitališkai remontuoti, nes neturėjo oficialaus savininko, o pastato paskutinis faktinis naudotojas neturėjo teisės juos kapitališkai remontuoti. Pirmiau nurodomos aplinkybės lėmė, kad pastatų būklė šiuo metu nėra gera, tačiau nepagrindžia apeliantų teiginių, kad M. R. pastatais nesirūpino, jų neprižiūrėjo, todėl neįrodė ginčo turto teisėto ir tinkamo valdymo fakto (CPK 178 straipsnis).

29. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog M. R. nepateikė įrodymų, kad perduotą turtą valdė trumpiau nei įstatyme įtvirtintą būtiną 10 metų laikotarpį, bei kad jam buvo perduota teisėtai valdyti tik dalis, bet ne visas ginčo turtas. Byloje nėra duomenų, kad kitiems asmenims apart M. R. žemės ūkio bendrovė perdavė teisę naudotis visu ginčo turtu. Byloje esantys fragmentiški duomenys, kad pastatais (duomenys neskelbtini) 1994 metais galėjo naudotis ir kiti asmenys (V. G.), nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad M. R. neįgijo teisės naudotis pastatais (duomenys neskelbtini). Minima apeliantų skunduose V. G. pretenzijų į ginčo turtą nėra pareiškusi, byloje dalyvaujančiu asmeniu nėra įtraukta. Byloje nėra paneigtos ir tos aplinkybės, kad M. R. pastatais (duomenys neskelbtini) pradėjo naudotis 1994 metų pabaigoje, šiais pastatais naudojasi, juos prižiūri ir valdo kaip savo iki šiol.

30. Iš apeliantų skundo argumentų turinio matyti, jog apeliantai nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį prieštarauja nurodę tą aplinkybę, kad pastatai (duomenys neskelbtini) buvo pastatyti galimai nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, negavus statybos leidimų, o neteisėtos statybos rezultatas – ginčo statiniai - negali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas M. R. nėra ir nebuvo ginčo statinių statytojas, todėl jis neturi prievolės įrodinėti, jog pradėjo ir vykdė gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini) statybą, jog buvo gavęs nustatyta tvarka statybos leidimą ir statybą vykdė laikydamasis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Vertinant skundų argumentus dėl pastatų (duomenys neskelbtini) statybos neteisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog apeliantai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir su apeliaciniais skundais nepateikė leistinų įstatymo įrodymų, kad ginčo statiniai įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažinti savavališkos statybos objektais (CPK 178 straipsnis). Nurodomais motyvais Kauno apygardos teismas atmeta apeliantų argumentus, jog statiniai (duomenys neskelbtini) yra pastatyti savavališkai, dėl ko jie negali būti civilinių teisinių santykių apyvartos objektu (CPK 178 straipsnis, CK 4.103 straipsnio 1 dalis).

31. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėtoje byloje pareiškėjas M. R. prašė patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kur pareiškėjui tenka prievolė įrodyti tik tas aplinkybes, kad jis teisėtai perėmė daiktą valdyti, yra tokio daikto sąžiningas valdytojas, daikto valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, bei nėra registruotas kitų asmenų vardu. Apeliaciniuose skunduose apeliantai padrikais argumentais ginčija teismo sprendimo pagrįstumą, nurodę, jog byloje nepateikta domenų: „kad turtas buvo įtrauktas į (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės balansą, jog priėmimo-perdavimo aktu turtas būtų perduotas žemės ūkio bendrovei, jog nėra duomenų, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvęs kolūkio turtas, žemės ūkio bendrovės turtas buvo perleidžiamas tokio turto privatizavimą reglamentavusių teisės aktų nustatyta tvarka“. Kauno apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad viena iš svarbiausių sąlygų turtui pagal įgyjamąją senatį įgyti – pareiškėjui būtina įrodyti aplinkybes, kad daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Jei byloje būtų duomenys, jog ginčo turtas buvo įtrauktas į balansą ir apskaitomas kito asmens vardu, jog jis buvo privatizuotas įstatymo nustatyta tvarka po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, tai būtų pagrindas pareiškėjo M. R. pareiškimą atmesti. Tačiau pirmiau nurodomas aplinkybes pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, privalėjo įrodyti apeliantai (CPK 12, 178 straipsniai). Kad šios pareigos apeliantai nevykdė, pagrindžia visų pirma ta aplinkybė, jog Kėdainių rajono savivaldybė byloje pareiškė reikalavimą pripažinti ginčo turtą bešeimininkiu, o reikalavimą grindė 2019 m. gegužės 6 d. surašytu Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktu Nr. 1. Nurodomais motyvais teismas atmeta apeliantų skundų argumentus šioje ginčo dalyje.

32. Kauno apygardos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas pagrįstai atmetė Kėdainių savivaldybės reikalavimą pripažinti statinius (duomenys neskelbtini) bešeimininkiais ir perduoti juos savivaldybei. Byloje yra įrodyta, kad šį turtą sąžiningai įgijo ir teisėtai valdo nuo 1994 metų M. R. su šeima. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, kad bešeimininkiu turtu negali būti laikomas kito asmens sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Nurodomu pagrindu Kauno apylinkės teismas pagrįstai atmetė savivaldybės pareikštą reikalavimą byloje.

33. Apeliacinės instancijos teismas atmeta Kėdainių savivaldybės skundo argumentus, jog Kauno apylinkės teismas sprendime nepasisakė dėl kai kurių savivaldybės pareiškime nurodomų turto vienetų pripažinimo bešeimininkiais ir jų perdavimo Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 23 pastraipoje yra pažymėjęs, kad šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nekilnojamojo turto vienetai buvo įvardijami skirtingais pavadinimais (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, buvusi mokykla, stoginė), skirtingais simboliais (skaitmenimis, raidėmis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad statiniai ir nekilnojamojo turto objektai, į kuriuos pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, yra tie patys, kuriuos suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija prašo pripažinti bešeimininkiu turtu ir perduoti juos savivaldybės administracijai. Byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu nustatė faktą, kad M. R. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinėje byloje indeksas - 2I1m, su dviem daržinėmis, plane pažymėtomis indeksais 1i1ž ir 2i1ž, tvarto pamatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su daržinės, plane pažymėtos 1i1ž, pamatais, šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei atmetė Kėdainių rajono savivaldybės administracijos prašymą šį turtą pripažinti bešeimininkiu ir perduoti jį Kėdainių rajono savivaldybės nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo prievolės išvardinti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje atskirus turto vienetus, kuriuos buvo atsisakyta pripažinti bešeimininkiais ir atmesti reikalavimą turto vienetus perduoti savivaldybės nuosavybėn. Nurodomais motyvais apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų teiginius, jog skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas neatitinka įstatymo nustatytų formos turinio reikalavimų (CPK 270 straipsnis).

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo

34. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, jog Kauno apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą, pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaujantis, teismas patenkina M. R. pareikštą reikalavimą. Nagrinėjamu atveju vertinama, kad apeliantai, teikdami argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymų visumą, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių ir faktų, o pakartodami atsiliepime į M. R. pareiškimą nurodomas aplinkybes, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 13 d. sprendime. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, Kauno apygardos teismas konstatuoja, kad aukščiau šioje nutartyje nurodomi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl apeliantų nurodomų proceso teisės normų pažeidimo.

35. Pirmiau nurodomų motyvų pagrindu Kauno apygardos teismas apeliantų skundus atmeta kaip nepagrįstus, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

36. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė išlaidų neturėjo, pareiškėjas prašymo priteisti turėtas išlaidas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepateikė.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.