Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-14654-1116/2020 pagal pareiškėjo M. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kėdainių rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir pagal pareiškėjos Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims M. R., Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl statinių pripažinimo bešeimininkiu ir jų perdavimo Kėdainių rajono savivaldybei.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

25. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

26. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

27. CK 4.68 straipsnis numato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

28. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

29. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.).

30. Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008) ir paaiškinamas atsižvelgiant į šia norma siekiamus tikslus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Taigi sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011) yra pabrėžusi, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija.

31. Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą išryškina draudimo įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą griežtumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

32. Byloje nustatyta, kad pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau visi kartu – pastatai), į kuriuos pareiškėjas M. R. (toliau – pareiškėjas arba apeliantas) prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, yra valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Kadastro duomenys ir daiktinės teisės į statinius Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Pareiškėjo užsakymu 2009 metais buvo atlikti statinių kadastriniai matavimai. VĮ Registrų centro Kauno filialas 2009 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 9290 atsisakyti tenkinti M. R. prašymą dėl statinių įregistravimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno apskrities archyvo 2009 m. gegužės 6 d. pažymoje nurodyta, jog Kėdainių rajono Kėdainių apylinkės Tarybos ir viršaičio dokumentų fonde, 1986–1990 metų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje įrašytas G. V., B. ūkis. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2009 m. birželio 23 d. pažymoje nurodyta, kad M. R. vardu 2002 m. spalio 1 d. užregistruoti pastatai, tačiau apie jų įsigijimo būdą seniūnija duomenų neturi. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo teikiamų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas įrodė aplinkybę, jog gyvenamajame name gyveno ir kitus statinius naudojo tam tikrą laikotarpį, tačiau neįrodė, kad statiniai buvo privatizuoti ir todėl gali būti įgyjami įgyjamosios senaties būdu. Atsižvelgęs į skundžiamame sprendime nurodytą teismų praktiką, teismas sprendė, kad šiuo atveju yra taikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.

33. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pastatai, į kuriuos pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, yra tie patys, kuriuos suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija prašo pripažinti bešeimininkiu turtu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nustačius, kad pareiškėjas neįrodė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto, jog statiniai niekam nepriklauso nuosavybės teise, niekas kitas nėra dėl jų kreipęsis ar pranešęs apie savo teises į juos, šis turtas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo, todėl pastatai pripažintini bešeimininkiais (CK 4.57 straipsnis).

34. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bylai svarbių aplinkybių, kas sutrukdė atskleisti bylos esmę.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykusių nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesų, nesiaiškino pastatų kilmės. Jau minėta Kauno apskrities archyvo 2009 m. gegužės 6 d. pažyma liudija, kad pastatuose gyvenusi V. G. gyveno kolūkio (duomenys neskelbtini) pastate (1986–1990 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje esantis įrašas). Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime su šeima gyvena nuo 1994 m. gruodžio 15 d., kuomet (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje dirbo veterinarijos gydytoju ir ši bendrovė jam suteikė gyvenamąsias patalpas, t. y. gyvenamąjį namą.

36. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos.

37. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pažymėtina, kad 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.) taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 „Dėl disponavimo valstybei priklausančiais žemės ūkio bendrovių pajais“ 1 punkte nustatyta, kad neprivatizuota žemės ūkio bendrovių, įsteigtų privatizavus žemės ūkio įmones pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, turto dalis laikoma valstybės turtiniu įnašu į šias bendroves. Valstybės turtinis įnašas įskaitomas į bendrovės pagrindinį kapitalą kaip valstybei priklausantis pajus. Rajono valdyba disponuoja valstybei priklausančiu bendrovės pajumi ir turi visas bendrovės nario turtines ir neturtines teises bei pareigas. To paties Vyriausybės nutarimo 2 punkte reglamentuojama valstybei priklausančio pajaus dalies bendrovės pagrindiniame kapitale mažinamo galimybė. Viena tokių galimybių įtvirtinta nutarimo 2.2 papunktyje (1992 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 889 redakcija, galiojusi iki 1993 m. lapkričio 18 d.) – valstybei priklausančio pajaus dalis gali būti mažinama privatizuojant neprivatizuotą bendrovės turto dalį pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo antrojo etapo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 522.

38. Pareiškėjas teigia, kad likvidavus (duomenys neskelbtini) kolūkį, šio kolūkio turtas perėjo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, tačiau įrodymų nepateikė. Nėra duomenų ir apie tai, kaip (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės turto klausimas buvo išspręstas likvidavus šią bendrovę. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Pareiškėjo apsigyvenimo ginčo pastate metu galiojusio Civilinio kodekso 95 straipsnis (redakcija galiojusi nuo 1994 m. birželio 10 d.) numatė, kad Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

39. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę: kieno – valstybės (savivaldybės) ar žemės ūkio bendrovės – nuosavybės teise valdomą pastatą pradėjo 1994 m. gruodžio mėn. valdyti (įsikėlė gyventi) pareiškėjas. Tuo tarpu dėl šios teisiškai reikšmingos aplinkybės byloje duomenų nėra. Bylos duomenys neteikia pagrindo nei išvadai, kad namas buvo privatizuotas (bendrovės nuosavybė), nei kad nebuvo privatizuotas (ir tapo valstybės nuosavybė). Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė CK 4.69 straipsnio 3 dalį, nepažeidė šios materialiosios teisės. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė savo išvados, kokiu pagrindu ir kokių faktinių aplinkybių sudėtimi remiantis nusprendė, jog pastatai yra valstybės nuosavybė. Skundžiamu sprendimu nebuvo vertinama, ar konstatuota aplinkybė, jog ginčo turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, yra pakankama daryti išvadą, jog ginčo turtas yra valstybės nuosavybė teisės aktų pagrindu, nurodant negaliojančios redakcijos CK 95 straipsnio nuostatas. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus 2020 m. liepos 16 d. pažyma Nr. A-2-453 liudija apie tai, kad likviduotų įmonių archyve saugomuose Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės bendrovės dokumentuose nerasta duomenų apie Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) žemės bendrovės perduotus (suteiktus) pastatus M. R. ir V. G., tačiau nesant paties paklausimo, į kurį archyvas pateikė atsakymą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima spręsti, ar archyve saugomuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, ar statiniai nebuvo perduoti žemės ūkio bendrovei, nebuvo įtraukti į jos balansą, nebuvo privatizuoti, todėl nėra pagrindo išvadai, jog statiniai valstybės nuosavybėn perėjo teisės aktų nustatyta tvarka.

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įgyjamosios senaties (lot. usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Tačiau sprendžia, kad tik patikrinus teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto (ne)priklausomumu valstybei ar savivaldybei ir taip konstatavus ginčo nekilnojamąjį turtą (ne)esant įgyjamosios senaties objektu, galima svarstyti kitus argumentus ir teiginius dėl sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

41. Apeliantas teigia, kad iš sprendimo turinio neaišku, kodėl vienu atveju (netenkindamas pareiškėjo prašymo) teismas laikosi nuomonės, kad nėra išlikęs daiktas kaip nuosavybės objektas, o kitu atveju (tenkindamas Kėdainių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą) sprendė, jog daiktas yra išlikęs ir galima jį perduoti. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiais apelianto argumentais.

42. Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, naujo statinio statyba – statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 8.5 papunktį naujo statinio statybos tikslai yra atstatyti buvusį (visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų).

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant byloje pareikštus reikalavimus bei vertinant aplinkybę, ar yra išlikęs gyvenamasis namas, yra aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, pateiktas 2020 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2020, nors faktinės bylų aplinkybės yra skirtingos, kad nei CK, nei Nekilnojamojo turto registro įstatymas, nei Nekilnojamojo turto registro nuostatai nepateikia buvusio (nekilnojamojo) daikto išnykimo sampratos. Atsižvelgdamas į kituose teisės aktuose įtvirtintų tapačių arba labiausiai susijusių sąvokų turinį, šiuo klausimu kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti.

44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai nepagrindęs savo išvados dėl ginčo statinių priklausomumo valstybei ir tuo pagrindu atmesdamas pareiškėjo reikalavimą pripažinti juos įgijus nuosavybės teisę į ginčo turtą įgyjamąja senatimi, vadovaudamasis tais pačiais įrodymais sprendė, jog suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija pagrindė savo reikalavimą pripažinti juos bešeimininkiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, ar vertinami kaip valstybės nuosavybės objektai pastatai pripažintini bešeimininkiu turtu. Pastebėtina, kad ir Kėdainių rajono savivaldybės administracija tik nurodo statinių paskirtį, jų koordinates, tačiau jokių objektyvių įrodymų nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikia. Priešingai, 2020 m. vasario 18 d. raštu VĮ Registrų centras pateikdamas informaciją minėtam suinteresuotam asmeniui nurodo, kad duomenų apie statinių, prašyme minimų 3, 4, 5, 6, 7 punktuose, atliktus kadastrinius matavimus, nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų archyve ir posistemėje „Matininkas“ nėra.

45. Konstatuojama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties institutą. Nustatyti materialiosios ir procesinės teisės pažeidimai, siekiant neriboti byloje dalyvaujančių asmenų teisės į apeliaciją, negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė rezoliucinėje sprendimo dalyje išsakytų savo prieštaringų išvadų, kokiu pagrindu ir kokių faktinių aplinkybių sudėtimi remiantis nusprendė, jog pastatai yra valstybės nuosavybė, ir tuo pagrindu buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas, tuo tarpu suinteresuoto asmens reikalavimas dėl turto pripažinimo bešeimininkiu tenkintas, teismo sprendimas naikintinas visa apimtimi ir civilinė byla pirmosios instancijos teismui grąžintina nagrinėti iš naujo visa apimtimi. Spęsdamas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį klausimą teismas yra aktyvus, t. y. teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis).

46. Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo, nes visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidos, susijusias su šalių turėtomis atstovavimo išlaidomis, turės būti paskirstytos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.