Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. V. ir trečiojo asmens R. E.-V apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ūkio ieškinį atsakovui V. V. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. V. priešieškinį atsakovui R. M. ūkiui dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, paskolos teisinių santykių ir prievolės grąžinti paskolą įvykdymo pripažinimo, tretieji asmenys R. M., R. E. – V. ir V. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Byloje kilo ginčas dėl paskolos grąžinimo, paskolos sutarties įvykdymo būdo, tikrųjų sutarties šalių ir jų valios.

Dėl bylos sustabdymo

15. Apeliantai prašo sustabdyti civilinę bylą apeliacinėje instancijoje iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad baudžiamojoje byloje priimtas galutinis procesinis sprendimas gali patvirtinti arba paneigti atsakovo darbo santykius su ieškovu ir/ar trečiojo asmens V. K. ūkiu, kad gali būti paneigti civilinėje byloje ieškovui palankūs liudytojų parodymai.

16. CPK 163 straipsnio 3 punktas numato, kad teismas privalo sustabdyti civilinę bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl bylos sustabdymo tuo pačiu pagrindu jau kelis kartus buvo nagrinėtas teisme (Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d., 2019 m. gruodžio 18 d. nutartys, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo stabdyti šią civilinę bylą, nes apeliantai deklaratyviai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas turi daugiau procesinių priemonių ir instrumentų, įskaitant ir procesines prievartos priemones, įrodymams surinkti, tačiau byloje nenustatyta, kad dalies įrodymų teismas civilinėje byloje negalėjo surinkti ir ištirti civilinio proceso tvarka.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta beprocentė Paskolos sutartis pagal kurią R. M. ūkis (paskolos davėjas), atstovaujamas R. M., perdavė V. V. (paskolos gavėjui) nuosavybėn pinigus 33 306,30 Eur (115 000 Lt), o paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą iki (duomenys neskelbtini). Sutartis patvirtinta bylos šalių parašais. Paskolos davėjo R. M. ūkio banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) paskolos gavėjui V. V. pervesta į jo sąskaitą 33 306,30 Eur (115 000 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodyta „Pagal paskolos sutartį“.

Dėl šalių sudarytos paskolos sutarties

19. Sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatą paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 26 punktą).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

23. Nagrinėjamoje byloje atsakovas neneigia, kad jis gavo Paskolos sutartyje nurodytą sumą 33 306,30 Eur (115 000 Lt) iš ieškovo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagristai sprendė, kad ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovas įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus: ieškovas teigia, kad pinigų atsakovas negrąžino (to neneigia ir atsakovas), o atsakovas teigia, kad tikroji šalių valia neatitinka Paskolos sutarties, kad ji sudaryta apgaule, nes jis dėl paskolos suteikimo tarėsi ne su R. M., o su jos faktiniu sutuoktiniu V. K. ir susitarė, kad V. K. paskolins 33 306,30 Eur (115 000 Lt) namo pirkimui, o atsakovas V. V. skolą grąžins atidirbdamas K. ūkyje penkis metus be atlyginimo ir atsakovas šį įsipareigojimą įvykdė pilnai – penkis metus dirbo V. K. ūkyje.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ginčo šalis siejančių santykių teisinio kvalifikavimo kiekvienu atveju sprendžia teismas pagal šalių reikalavimų (ir atsikirtimų) pagrindu išdėstytas aplinkybes, tirdamas ir vertindamas jų pateiktus įrodymus. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Sprendžiant šalių ginčą dėl perduotų pinigų paskirties ir atsiradusių teisinių santykių kvalifikavimo, neabejotinai aktualios ir bendrosios sutarties aiškinimo taisyklės, nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Šioje normoje nustatyta, kad, aiškinant sutartį, yra privalu nagrinėti šalių tikruosius ketinimus, atsižvelgti į tai, kokią prasmę tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, visas sutarties sąlygas aiškinti atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes bei į sutarties šalių elgesį po sutarties sudarymo. Tokie patys aiškinimo metodai taikytini ir vertinant išrašų, patvirtinančių pinigų perdavimą, paskirtį. Taip pat būtina analizuoti ir vertinti byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš to daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų.

25. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

26. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimo metu, 2012 metais, CK 6.871 straipsnio nuostatos reikalavo, kad tarp fizinių asmenų sudaroma paskolos sutartis, kurios suma viršija du tūkstančius litų, turi būti rašytinė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudaryta Paskolos sutartis atitinka įstatymo nustatytos formos reikalavimus, sutartyje numatytos šalių teisės ir pareigos, numatytas terminas iki kada paskola turi būti grąžinta, sutartis šalių pasirašyta. Pažymėtina, kad specialistų atliktos rašysenos ekspertizės išvados patvirtina, kad paskolos sutarties trečiame lape V. V. vardu yra pasirašęs būtent V. V.. Apeliantas nurodo, kad į bylą pateikta Paskolos sutartis susideda iš trijų lapų, visi lapai nesusegti, nesurišti, atsakovo parašas yra tik paskutiniame lape, taigi dokumento turėtojas turėjo visas galimybes keisti pirmuosius du lapus ir jų turinį.

27. Pagal CK 1.73 straipsnio 2 dalies nuostatas rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais, o to paties straipsnio 3 dalis nurodo, jog šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų bei numatyti jų nesilaikymo teisinius padarinius. Iš aptarto įstatyminio reglamentavimo matyti, kad įstatyme neįtvirtintas reikalavimas pasirašyti kiekvieną sutarties lapą, tačiau šalys gali dėl to atskirai susitarti. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad šalys būtų susitarusios ar turėjusios tokią ankstesnę praktiką, jog sutartys ar kiti dokumentai būtų pasirašomi kiekviename dokumento lape. Kaip nurodė ieškovo atstovė bei patvirtino byloje liudytoja, t. y. sutartį atspausdinusi buhalterė, sutarties šablonas buvo gautas iš internetinio puslapio rekvizitai lt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo šalių nepasirašymas ant kiekvieno puslapio nesuteikia pagrindo daryti išvadą apie byloje esančios paskolos sutarties fiktyvumą.

28. Apeliantas taip pat nurodo, kad nors ekspertizė nustatė, kad sutarties paskutiniame lape yra V. V. parašas, V. V. įsitikinęs, kad jo parašas buvo gautas apgaule, kaip ant kito dokumento, nes per 10 metų darbo yra pasirašinėjęs ne vieną dokumentą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis apelianto argumentas yra deklaratyvus ir neįrodytas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad į bylą pateikti krovinių važtaraščiai iš kurių matosi, kad atsakovas yra vežęs pavienius krovinius V. K. ir R. M., esminės reikšmės bylai neturi, nes nepatvirtina nei paskolos grąžinimo (neva atsakovas dirbo V. K., todėl jam nekyla pareiga grąžinti paskolos ieškovui) nei kitų esminių aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, kaip pats nurodo, pasirašydamas ne vieną dokumentą, vertinant pagal vidutiniškai apdairaus ir protingo asmens standartą, krovinių važtaraščių tikrai negalėjo sumaišyti su paskolos sutartimi, kadangi akivaizdu, kad šių dokumentų forma yra visai kitokia. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog sutartyje numatytas pinigų perdavimas pagal grafiką, o tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju jie buvo pervesti vienu pavedimu, nėra reikšminga, kadangi, kaip jau minėta, esminė reikšmė paskolos sutarčiai yra vienos šalies pinigų perdavimas kitai šaliai ir kitos šalies įsipareigojimas tuos pinigus grąžinti. Faktas, kad visi paskolos pinigai perduoti apeliantui, byloje yra įrodytas ir neginčijamas.

29. Apeliantas nurodo, kad R. M. turto ir pajamų deklaracijoje deklaravo atsakovui suteiktą 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolą, tačiau vėlesniais metais paskola nebebuvo deklaruojama, kas taip pat patvirtina, jog ieškovas pripažino prievolės įvykdymą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytoja apklausta ieškovo ūkio finansininkė paaiškino paskolos deklaravimo aplinkybes ir nurodė, kad ir šiuo metu ūkio buhalterinėje apskaitoje taip pat atsispindi, kad V. V. yra skolingas ūkiui. Kaip nurodo ieškovas, oficialiuose Valstybinės mokesčių inspekcijos konsultacijose nurodoma, kad tais atvejais, kai paskola buvo deklaruota ankstesniais metais, o per dabartinį laikotarpį jokių pokyčių neįvyko (paskola ar jos dalis nebuvo grąžinta, nebuvo išmokėtos palūkanos ir pan.), pakartotinai informacija nėra teikiama. Taigi, ieškovas pagrįstai nurodo, jei paskola būtų grąžinta, R. M. ūkis turėtų mokestinę pareigą deklaruoti šį faktą, tačiau jei paskola yra negrąžinama, pakartotinai ji neturi būti deklaruojama. Tokias pat aplinkybes patvirtino ir byloje apklausta liudytoja V. B.. Taip pat pastebėtina, kad pats apeliantas gautos paskolos nedeklaravo nei teikdamas Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už (duomenys neskelbtini), nei vėlesniais metais.

30. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad atsakovo nurodyta aplinkybė dėl neva apgaule gauto jo parašo ant sutarties, tai yra, kad jo parašas gautas paduodant pasirašyti ant kokio nors kito dokumento – teisme neįrodyta. Kaip jau teisėjų kolegijos nurodyta, sutarties dalykas (pinigai) pagal Paskolos sutartį apeliantui perduoti, atsakovas gavo pinigus bankiniu pavedimu iš ieškovo sąskaitos, pinigų pervedimo paskirtyje nurodyta – pagal paskolos sutartį, paskola nuo pat pinigų pervedimo atsakovas pilnai disponavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pati Paskolos sutartis ir pinigų pavedime nurodytos aplinkybės vidutiniškai apdairiam ir protingam asmeniui negali sukelti jokių dviprasmybių dėl Paskolos sutarties šalių ar jos įvykdymo būdo, t, y. grąžinimo pinigais. Tuo tarpu apelianto pozicija dėl tikrųjų sutarties šalių ir jų valios yra niekuo nepagrįsta: apeliantas neturi jokio rašytinio įrodymo dėl kitokių paskolos sutarties sąlygų, nors Paskolos sutartis turi būti rašytinė.

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustačius, jog apeliantas pasirašė Paskolos sutartį, o pinigai jam buvo perduoti, teisinės reikšmės neturi apelianto argumentai dėl jo budėjimo tuometinėje darbovietėje Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje sutarties pasirašymo dieną, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl sutarties šalių ir tikrosios jų valios

32. Apeliantas teigia, kad jis dėl paskolos susitarė ne su ieškovu, o su V. K., ir kad susitarė, jog paskola bus grąžinta ne pinigais, o atidirbant ūkio darbus. Apeliantas nurodytas aplinkybes dėl sandorio šalių, prievolės įvykdymo būdo grindžia tik savo, trečiojo asmens R. E. ir liudytojų parodymais.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Tačiau, kilus ginčui dėl pervestų pinigų paskirties, teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius.

34. CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. CK 1.93 straipsnio 6 dalis numato, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esant apelianto pasirašytai Paskolos sutarčiai, atitinkančiai visas šios sutarties rūšies sandoriui keliamus būtinus reikalavimus, esant byloje aptartam pinigų pervedimui ir jo nurodytai paskirčiai pagal konkrečią Paskolos sutartį, apelianto byloje nurodyti proceso dalyvių asmeniniai ryšiai nesudaro pagrindo šioje byloje remtis liudytojų parodymais (dėl proceso koncentracijos ir operatyvumo teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teisme detaliai aprašytų liudytojų parodymų), kurie, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra prieštaringi. Atsakovas ir jo sutuoktinė R. E. tvirtina, kad atsakovas nuo paskolos suteikimo (duomenys neskelbtini) dirbo be atlyginimo už paskolą, tačiau apeliantas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių rašytinių aplinkybių, negalėjo įvardyti, dėl kokių konkrečių darbo terminų ir atlygio buvo tariamasi. Toks nekonkretus žodinis apelianto nurodytas susitarimas dėl paskolos grąžinimo ne pinigais, o darbu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra neįrodytas ir mažai tikėtinas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors atsakovas teigia, tarp jo ir trečiojo asmens V. K. buvus darbiniams santykiams, įrodinėja tai liudytojų pagalba, tačiau liudytojų parodymai gana prieštaringi, todėl nėra patikimi, juo labiau, kad liudytoja V. B., vedanti buhalterinę apskaitą ieškovo ir trečiojo asmens ūkyje kategoriškai nurodė, kad atsakovas nei ieškovo nei trečiojo asmens V. K. įdarbintas niekada nebuvo. Taip pat kritiškai vertintinas apelianto argumentas, kad jis nuo (duomenys neskelbtini) dirbo V. K. ir R. M. ūkiuose įvairius ūkio darbus ir tik (duomenys neskelbtini) pradžioje pats sužinojo, kad jokių duomenų valstybės institucijoms (Sodrai) apie jo darbą ūkiuose nebuvo teikiama. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė, kad paskolą grąžino.

36. Apeliantui itin akcentuojant liudytojų parodymus (pačiam nurodant, kad jie gali duoti melagingus parodymus iš baimės), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

37. Nagrinėjamu atveju nėra jokių rašytinių įrodymų, kad tarp šalių būtų susitarta dėl Paskolos skolos įvykdymo pakeitimo ar kad ieškovas būtų įgaliojęs V. K. spręsti paskolos vykdymo klausimus. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto ir V. K. tarpusavio santykiai ar galimi susitarimai (apeliantas ikiteisminiame tyrime įrodinėja darbo santykius su V. K.) neturi reikšmės apelianto prievolei grąžinti paskolą ieškovui, nes byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, kad R. M. ūkis ir V. V. susitarė prievolę įvykdyti kitu, nei paskolos sutartyje numatytu būdu.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartis yra civilinis susitarimas tarp šalių ir pagrindinis sutarties tikslas yra paskolinti ir pasiskolinti, o ne reguliuoti tam tikrus darbo santykius. Paskolos sutartis nėra tiesiogiai susijusi su darbo santykiais ir susitarimas dėl paskolos grąžinimo darbu nėra būdingas paskolos teisiniams santykiams, nes net jiems nutrūkus paskolos sutartį reikėtų vykdyti. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens įpareigojimas dirbti tam tikrą laiko tarpą, suteikus jam paskolą, nėra pateisinamas, nes toks susitarimas prieštarauja konstituciniam laisvės pasirinkti darbą principui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis).

39. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK nuostatomis, įvertino iš paskolos sutarties išplaukiančius šalių įsipareigojimus, ir, esant įrodymams, jog paskolos sutarties dalykas buvo perduotas, pagrįstai konstatavo atsakovo pareigą grąžinti paskolos sumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

41. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apeliantams jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Ieškovas prašo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pateikė teismui jų apmokėjimą patvirtinančius duomenis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, priteisia ieškovo naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų iš apeliantų, atsakovo V. V. ir trečiojo asmens R. E. iš kiekvieno priteisiant po 200 Eur.

43. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. vasario 24 d. nutartimi buvo tenkintas atsakovo V. V. ir trečiojo asmens R. E. prašymas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo, atidėtas 800 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atmetusi apeliantų apeliacinį skundą, priteisia iš apeliantų valstybei 800 Eur žyminio mokesčio, iš kiekvieno po 400 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. M. ūkiui 200,00 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš trečiojo asmens R. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. M. ūkiui 200,00 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 400 Eur (keturis šimtus eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš trečiojo asmens R. E. asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 400 Eur (keturis šimtus eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.