- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-09
- Bylos Nr.
- I1-300-739/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01677-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 51.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN), 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Kalėjimų departamentas), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–6) nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. jis buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose, 7-tame lokaliniame sektoriuje. Šiame lokaliniame sektoriuje gyvenamosios sekcijos buvo įrengtos virš gamybinių patalpų, kuriose vyko suvirinimo ir kiti metalo apdirbimo darbai, dirbo metalo apdirbimo staklės, darbo cechuose laikomos įvairios pavojingos pramoninės medžiagos, suvirinimo įranga, acetileno, propano dujų, deguonies, angliarūgštės ir kitokie balionai, kitos pavojingos, degios ir galinčios sprogti talpos ir medžiagos. Miegamuosiuose trūko laisvo ploto. 13-tame būryje 4-toje gyvenamojoje sekcijoje kartu su juo buvo apgyvendinta 12 nuteistųjų. Atmetus baldų užimamą plotą, praktiškai nebuvo laisvos erdvės. Sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, grybelio. Grindys supuvę. Nebuvo spintos drabužiams, džiovyklos drabužiams ir avalynei. Trūko taburečių, nebuvo ant ko atsisėsti. 7-tame lokaliniame sektoriuje nebuvo įrengta pakankamai praustuvių, unitazų ar pisuarų, visiškai nebuvo kojų plautuvių, kaip tai numato teisės aktai, apie 160 nuteistųjų naudojosi tik 6 tualetais. Rytais ir vakarais prieš miegą tekdavo laukti eilėje prie tualeto ir prie prausyklos nusiprausti, išsivalyti dantis. Tualetų būklė buvo nehigieniška, jie nuolat užsikimšdavo ir smirdėdavo, be to, pusė jų neveikdavo, nes būdavo užsikimšę. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kaip numatyta higienos normoje ir kituose teisės aktuose, jog sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Duše buvo sudaryta galimybė nusiprausti šiltu vandeniu tik vieną kartą per savaitę, dušas buvo įrengtas pažeidžiant higienos normos reikalavimus, jame per numatytą laiką išsimaudyti tokiai gausai nuteistųjų buvo praktiškai neįmanoma. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo suteikiamos higienos priemonės, numatytos teisės aktuose – dantų pasta, šepetėlis, skutimosi peiliukai, dėl to jis negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patytė diskriminaciją ir psichologines kančias. Priėmus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus, gyvenamosios patalpos buvo rakinamos, kalinimas iš esmės vykdomas uždaru režimu. Tokios sąlygos stipriai paveikė jo psichiką, jis jautė pažeminimą ir kitus psichologinius išgyvenimus. Jo neigiama savijauta, fiziniai nepatogumai buvo tiesiogiai susiję su netinkamomis gyvenimo sąlygomis. Kalinamas tokiomis sąlygomis jis patyrė dideles kančias. Prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir priteisti iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Kalėjimų departamento, kuris tiesiogiai yra atsakingas už jam pavaldžios įstaigos netinkamą priežiūrą, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepimu į skundą į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 16–22) nurodė, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo laikomas 13-to būrio 4-tame miegamajame, kuris yra ne kameros tipo, o bendrabučio tipo. Nurodė šio miegamojo plotą ir jame įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Paaiškino, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei. Nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti pataisos įstaigos teritorijoje. Bendrabučio gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos baldais pagal teisės normų reikalavimus. Teigė, kad neturi duomenų, jog 7-to lokalinio sektoriaus nuteistieji nebuvo aprūpinti stalais. Paaiškino, kad kiekvienam buvo skirta taburetė ar suoliukas ar kitas priklausantis inventorius. Pareiškėjas į Alytaus PN dėl baldų trūkumo nesikreipė. Alytaus PN užtikrino pagal higienos normą santykinę oro drėgmę bendrabučio tipo kambariuose. Bendrabučio tipo miegamieji ventiliuojami atidarius langus, kaip numato higienos norma. Patalpas valo patys jose laikomi asmenys. Pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, nuolat prižiūrėdavo tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose ir sanitariniuose mazguose, todėl esant poreikiui šios patalpos buvo kuo skubiau remontuojamos. Pateikė duomenis apie sanitarinio mazgo įrengimą ir sanitarinių įrenginių skaičių. Teigė, kad nuteistiesiems sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše pagal grafiką. Virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo išduotos higienos priemonės, nes jis nepateikė prašymo arba buvo laikomas mokiu. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas skunde nurodė abstrakčius teiginius ir nepagrindė, kad yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, o jų nenustačius ir neįrodžius, nėra pagrindo žalos atlyginimui.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą į skundą nesutiko su skundu ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei pakeisti Kalėjimų departamento procesinę padėtį šioje administracinėje byloje – įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atsiliepime į skundą (b. l. 57–59) nurodė, kad teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, ji konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankami intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad žala dėl kalinimo sąlygų jam galimai kilo dėl Alytaus PN darbuotojų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, jei neturtinė žala pareiškėjui galimai kilo dėl kalinimo sąlygų, atstovauti Lietuvos valstybę turi Alytaus PN, o Kalėjimų departamentas gali būti įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, teigdamas, kad Alytaus pataisos namuose jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, ir iš neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų, teigdamas, kad Alytaus pataisos namuose jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos ir Kalėjimų departamentas tinkamai neprižiūrėjo jam pavaldžios įstaigos.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Alytaus pataisos namuose jo nurodytu laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 17, 23, 45–52) (toliau – ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 17).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad miegamuosiuose trūko laisvo ploto; 13-tame būryje 4-toje gyvenamojoje sekcijoje su juo buvo apgyvendinta 12 nuteistųjų; atmetus baldų užimamą plotą, praktiškai nebuvo laisvos erdvės (b. l. 1); pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – CPT) rekomendaciją vienam kalinamam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto (b. l. 5).
Nors pareiškėjas skunde ir nurodė nuteistųjų skaičių gyvenamojoje patalpoje (b. l. 1), tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo Alytaus PN atsiliepime (b. l. 17), išraše iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“, kuriame yra duomenys apie lovų skaičių (b. l. 24), nuteistųjų, buvusių 13-to būrio 4-tame miegamajame tam tikrą dieną, sąrašuose (b. l. 45, 47, 49, 51) ir šio miegamojo planuose, kuriuose yra duomenys apie miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičių (b. l. 46, 48, 50, 52) esančiais duomenimis. Dėl nurodytų priežasčių, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, teismas vadovaujasi atsakovės atstovo Alytaus PN, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie nuteistųjų skaičių.
Dėl pareiškėjo nurodytos CPT rekomendacijos, pagal kurią, pareiškėjo teigimu, vienam kalinamam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto (b. l. 5) teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kitos).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Vyriausybės nutarimo 12 punktas).
Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo Alytaus PN atsiliepime (b. l. 17), išraše iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (b. l. 24), nuteistųjų, buvusių 13-to būrio 4-tame miegamajame 2018 m. spalio 9 d., 2018 m. gruodžio 31 d., 2019 m. kovo 1 d., 2019 m. rugpjūčio 15 d. sąrašuose (b. l. 45, 47, 49, 51), 13-to būrio 4-to miegamojo planuose (b. l. 46, 48, 50, 52) pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo laikomas 13-to būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kuri buvo bendrabučio tipo (b. l. 17), kurios plotas 37,13 kv. m, kurioje buvo laikoma nuo 9 iki 11 asmenų, įskaitant pareiškėją (2018 m. spalio 9 d. duomenimis joje buvo 9 asmenys, 2018 m. gruodžio 31 d. duomenimis – 10 asmenų, 2019 m. kovo 1 d. ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. duomenimis – 11 asmenų), todėl pareiškėjui teko nuo 3,38 iki 4,13 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje laikytų asmenų skaičiaus, kadangi yra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius.
Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis).
Atsakovės atstovo Alytaus PN atsiliepime (b. l. 17) ir išraše iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (b. l. 24) nurodytais duomenimis, šioje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų (ir, kaip jau rašyta, joje 2019 m. kovo 1 d. ir 2019 m. rugpjūčio 15 d. duomenimis buvo laikoma tiek asmenų (b. l. 49–52)). Tad net ir esant visoms užimtoms vietoms, minimalaus ploto reikalavimas (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis) ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas.
Dalį ploto pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje kamerose užėmė baldai (b. l. 18), tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Šiuo atveju, minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas nėra nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamą plotą.
Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 7-tame lokaliniame sektoriuje gyvenamosios sekcijos buvo įrengtos virš gamybinių patalpų, kuriose vyko suvirinimo ir kiti metalo apdirbimo darbai, dirbo metalo apdirbimo staklės, darbo cechuose buvo laikomos įvairios pavojingos pramoninės medžiagos, suvirinimo įranga, acetileno, propano dujų, deguonies, angliarūgštės ir kitokie balionai, kitos pavojingos, degios ir galinčios sprogti talpos ir medžiagos (b. l. 1).
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta. Nurodė, kad dirbtuvės, kuriose yra vykdomi suvirinimo darbai, yra įrengtos ne po gyvenamosiomis patalpomis, o toliau nuo gyvenamųjų patalpų ir virš jų nuteistieji negyvena. Angliarūgštės balionai 7-tame lokaliniame sektoriuje sandėliuojami tik atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje ir atsinešami į dirbtuves tik darbams atlikti. Visos patalpos aprūpinamos gesintuvais (b. l. 19). Teismas neturi pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, jog pareiškėjo gyvenamoji patalpa nebuvo įrengta virš darbo cecho. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad tokios pat aplinkybės, jog gyvenamosios patalpos virš darbo cechų (gamybinių patalpų) nėra įrengtos, buvo nustatytos kitose administracinėse bylose. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2768-402/2016 nurodė, kad Alytaus pataisos namuose 13-to būrio gyvenamosios patalpos yra įrengtos atskirai nuo gamybinių patalpų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį teismo sprendimą paliko nepakeistą ir jis įsiteisėjo. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4845-406/2018 nurodė, kad Alytaus pataisos namuose gyvenamųjų patalpų virš darbo cechų nėra įrengta, šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad grindys buvo supuvę (b. l. 1).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 3 punktas nustato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, nuolat prižiūrėdavo tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose, todėl esant poreikiui šios patalpos buvo kuo skubiau remontuojamos (b. l. 19). Atsakovės atstovas Alytaus PN į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akto Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545, parengto 2018 m. gruodžio 18 d. patikrinus Alytaus pataisos namus, kopiją (b. l. 53–55). Patikrinimas atliktas ginčo laikotarpiu, buvo patikrinti visi Alytaus pataisos namai. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė tik pažeidimą mokymo klasėse, jog ant langų neįrengtos apsaugos nuo tiesioginių saulės spindulių, ir nurodė šį trūkumą pašalinti (b. l. 53, 55), o nurodyto Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimo nenustatė. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo akto pagrįstumu. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 18), o skunde teismui nenurodė, kuo jam sukėlė nepatogumus jo nurodyta grindų būklė, nekonkretizavo, kad dėl to jis patyrė žalą. Todėl teismas sprendžia, kad negalima konstatuoti, kad aptariamu aspektu yra būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovės atstovo Alytaus PN neteisėti veiksmai ir pareiškėjo patirta žala. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo spintos drabužiams; trūko taburečių, nebuvo ant ko atsisėsti (b. l. 1).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Patalpų aprūpinimo normos) 1.3 papunktis nustato, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa aprūpinama taburete ir/arba kėde ir/arba suolais (pagal poreikį); 1.7 papunktis nustato, kad ši patalpa aprūpinama sienine pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po 2 kabliukus 1 asmeniui). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje (b. l. 17), todėl šie 1.3, 1.7 papunkčiai taikytini pareiškėjo atveju. Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime patvirtino, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos baldais pagal aptartų teisės normų reikalavimus (b. l. 18), paaiškino, kad neturi duomenų, jog 7-to lokalinio sektoriaus (kuriame ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas (b. l. 17)) nuteistieji nebuvo aprūpinti stalais, paaiškino, kad kiekvienam buvo skirta taburetė ar suoliukas ar kitas priklausantis inventorius (b. l. 18). Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN dėl taburečių ir kitų baldų trūkumo nesikreipė (b. l. 18). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamoji patalpa buvo aprūpinta pagal aptartų teisės normų reikalavimus. Todėl teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas dėl baldų trūkumo atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo džiovyklos drabužiams ir avalynei (b. l. 1).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.9 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama patalpa – drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 17), todėl šis 5.9 papunktis taikytinas pareiškėjo atveju.
Žemesnės instancijos teismas
Minėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio pagrindo parengtas patikrinimo aktas (b. l. 53–55) buvo atliktas 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, buvo patikrinti visi Alytaus pataisos namai. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė ir patikrinimo akte užfiksavo, kad kiekvienam būriui skirtos rūbų džiovyklos (b. l. 54). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių patikrinimo akto duomenų pagrįstumu, todėl sprendžia, kad tokia džiovykla buvo įrengta ir pareiškėjo būriui. Be to, atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 18), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą dėl džiovyklos nebuvimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kaip numatyta higienos normoje ir kituose teisės aktuose, jog sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (b. l. 2).
Klozetų (unitazų) atitvėrimą sanitariniame mazge reglamentuoja Patalpų aprūpinimo normų 7 punktas, kuris nustato, kad tualete įrengiami klozetai (kurie gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Šis 7 punktas reglamentuoja nuteistųjų, gyvenančių ne kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, todėl yra taikomas nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje (b. l. 17).
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad 6-to, 8-to ir 13-to būrių 7-tame lokaliniame sektoriuje sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskirai nuo miegamųjų, ir šiame sanitariniame mazge tualetai buvo atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio (b. l. 19). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo 13-tame būryje, 7-tame lokaliniame sektoriuje (b. l. 17), tad jis ginčo laikotarpiu naudojosi šiuo sanitariniu mazgu. Iš fotografijų, kuriose užfiksuotas šio sanitarinio mazgo vaizdas, matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo miegamųjų, ir jame unitazai vienas nuo kito iš šonų atskirti pakankamai aukštomis pertvaromis, su durimis, kurias galima užsidaryti (b. l. 43). Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo Alytaus PN nurodytais duomenimis, kad pertvaros tarp unitazų yra ne žemesnės kaip 1,5 m aukščio.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytas aplinkybes, kad 6-to, 8-to ir 13-to būrių sanitarinis mazgas (kuriuo ginčo laikotarpiu naudojosi pareiškėjas), buvo ne miegamajame, o kitoje patalpoje, kad tualetai sanitariniame mazge buvo atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio, ir atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu 13-tame būryje buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus (neveikimą). Pareiškėjo skundo argumentas dėl to, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nesiskundė, kad nebuvo atitverti sienelėmis pisuarai. Šiuo aspektu pastebėtina, kad minėta Patalpų aprūpinimo normų 7 punkto nuostata nenustato reikalavimo sanitariniame mazge atitverti pisuarus vienas nuo kito sienelėmis.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 7-tame lokaliniame sektoriuje nebuvo įrengta pakankamai praustuvių, unitazų ar pisuarų, visiškai nebuvo kojų plautuvių, kaip tai numato teisės aktai; lokaliniame sektoriuje apie 160 nuteistųjų naudojosi tik 6 tualetais; rytais ir vakarais prieš miegą tekdavo laukti eilėje prie tualeto ir prie prausyklos (b. l. 2).
Sanitarinių įrenginių skaičių sanitariniame mazge reglamentuoja Patalpų aprūpinimo normos, kurių 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Šių taisyklių 6 punktas nustato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.
Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 13-tame būryje (7-tame lokaliniame sektoriuje) (b. l. 17). Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime (b. l. 19) pateikė duomenis, kad ginčo laikotarpiu 6-tame, 8-tame ir 13-tame būriuose (7-tame lokaliniame sektoriuje) gyveno iki 156 nuteistųjų, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šių būrių nuteistiesiems, jame buvo įrengtos 9 praustuvės, 6 unitazai ir 1 pisuaras. Pateiktose sanitarinio mazgo fotografijose užfiksuotos 9 praustuvės (b. l. 43), kaip ir nurodyta atsiliepime, ir dalis unitazų. Iš šių duomenų matyti, kad 6-tam, 8-tam ir 13-tam būriui, t. y. trims būriams, buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, tad pareiškėjas, kuris buvo 13-tame būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais.
Nustačius byloje minėtas faktines aplinkybes ir įvertinus teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovės atstovas Alytaus PN ginčo laikotarpiu nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 6-tam, 8-tam ir 13-tam būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Atsakovės atstovas Alytaus PN ginčo laikotarpiu taip pat nevykdė Patalpų aprūpinimo normų 7.4, 7.6 papunkčių nuostatų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu 13-tame būryje pagal Patalpų aprūpinimo normų 7.4 ir 7.6 papunkčius, kadangi 157 žmonėms (įskaitant pareiškėją) teko tik 9 praustuvės, 5 unitazai ir 1 pisuaras, tad 18 asmenų teko 1 praustuvė (156 / 9 = 17,33 ? 18), 23 asmenims teko 1 unitazas ar pisuaras (156 / 7 = 22,29 ? 23). Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo praustuvių, klozetų, pisuarų kiekio laikytini pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje ginčo laikotarpiu konstatuoti atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) (CK 6.246 straipsnis). Patalpų aprūpinimo normos nenustato reikalavimo prausykloje įrengti plautuves kojoms, tad pareiškėjas skunde neteisingai nurodė, kad teisės aktai numato, kad turi būti kojų plautuvės. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus dėl to, kad nebuvo kojų plautuvių.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, grybelio (b. l. 1).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendžia, kad pelėsis gali susidaryti ir dėl per didelės oro drėgmės, dėl prasto vėdinimo, dėl paviršiaus nenuvalymo.
Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigą administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 255 punktą, pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų. Higienos normos HN 134:2015 34 punktas numato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės.
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 santykinę oro drėgmę bendrabučio tipo kambariuose. Nurodė, kad bendrabučio tipo miegamieji yra ventiliuojami atidarius langus, kaip numato Higienos normos HN 134:2015 17 punktas. Paaiškino, kad patalpas valo patys jose laikomi asmenys (b. l. 18). Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Alytaus pataisos namuose, nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus; patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės; patalpų valymui skirtas inventorius, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai (b. l. 54), ir nurodytų Higienos normos HN 134:2015 punktų, nustatančių reikalavimus patalpų valymui ir dėl pelėsių, oro drėgmei, patalpų vėdinimui, pažeidimų nenustatė (b. l. 53, 55). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių patikrinimo akto ir atsakovės atstovo Alytaus PN nurodytų duomenų teisingumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namai užtikrino tinkamą oro drėgmę gyvenamosiose patalpose. Teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąją patalpą atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo argumento dėl pelėsio, atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018, todėl teismas sprendžia, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 35 punkto nuostatas, už gyvenamųjų patalpų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės gyvenamosios patalpos švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl pelėsio buvimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetų būklė buvo nehigieniška, jie nuolat užsikimšdavo ir smirdėdavo, be to, pusė jų neveikdavo, nes būdavo užsikimšę (b. l. 2).
Kaip jau rašyta, atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime paaiškino, kad patalpas valo patys jose laikomi asmenys (b. l. 18), o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu atlikęs patikrinimą Alytaus PN, nustatė, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės; patalpų valymui skirtas inventorius, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai (b. l. 54), ir Higienos normos HN 134:2015 punktų, nustatančių reikalavimus patalpų valymui, pažeidimų nenustatė (b. l. 53, 55). Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime, be to, nurodė, kad pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, nuolat prižiūrėdavo tvarką ir švarą sanitariniuose mazguose, todėl esant poreikiui šios patalpos buvo kuo skubiau remontuojamos (b. l. 19). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo Alytaus PN nurodytų duomenų teisingumu, patikrinimo akto pagrįstumu, todėl sprendžia, kad tvarka sanitariniuose mazguose buvo palaikoma.
Teismas taip pat sprendžia, kad pagal nurodytus BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 255 punkto, Higienos normos HN 134:2015 34 ir 37 punktų reikalavimus, pareiškėjas ir pats turėjo pareigą užtikrinti švarą, tad švaros palaikymas priklausė ir nuo jo. Pareiškėjas taip pat turėjo galimybę pranešti Alytaus PN administracijai, jeigu kiti asmenys nevykdė savo pareigų užtikrinti švarą patalpose. Byloje nėra duomenų, kad ši nebūtų reagavusi į tokius pareiškėjo nusiskundimus. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 18).
Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, ir į minėtus patikrinimo akto duomenis, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstruoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad duše buvo sudaryta galimybė nusiprausti šiltu vandeniu tik vieną kartą per savaitę; dušas buvo įrengtas pažeidžiant higienos normos reikalavimus, jame per numatytą laiką išsimaudyti tokiai gausai nuteistųjų buvo praktiškai neįmanoma (b. l. 2).
Higienos normos HN 134:2015 44 punktas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina nuteistųjų teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime patvirtino, kad kaip numatyta šiame Higienos normos HN 134:2015 44 punkte, Alytaus pataisos namuose nuteistiesiems yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše pagal grafiką (b. l. 19). Iš Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 4-3945 patvirtinto Nuteistųjų maudymosi duše grafiko (b. l. 25) duomenų matyti, kad 7-to lokalinio sektoriaus nuteistieji (taigi, ir pareiškėjas, nes jis ginčo laikotarpiu buvo šiame sektoriuje (b. l. 17)) galėjo nusiprausti duše kiekvieną penktadienį 15–18 val. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, atlikęs patikrinimą Alytaus pataisos namuose, nustatė, kad 1 kartą per savaitę, pagal grafiką, nuteistiesiems leidžiama praustis dušinės. Nustatė, kad dušo patalpų sienos, grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams. Šalia dušinių yra persirengimo patalpa, tualetai. Įrengta 20 dušo ragelių. Karštas vanduo tiekiamas į dušo patalpas (b. l. 54).
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime, be to, paaiškino, kad 13-to būrio (kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 17, 45–52)) nuteistieji yra dirbantys ir jiems suteikiama galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu duše kiekvieną dieną, nes darbo vietoje papildomai yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra ir dušo kabina (b. l. 19), tačiau nei atsakovės atstovas, nei pats pareiškėjas nenurodė, ar dirbo ir pareiškėjas. Nuteistojo (pareiškėjo) pinigų apskaitos žiniaraštyje (b. l. 36–38) nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu į asmeninę sąskaitą buvo pervedamas darbo užmokestis. Todėl iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo ir dėl tos priežasties turėjo galimybę kiekvieną dieną nusiprausti duše.
Pareiškėjas skunde neginčijo (b. l. 2), kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, kaip numatyta aptartose teisės normose. Nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad duše per numatytą laiką išsimaudyti tokiai gausai nuteistųjų buvo praktiškai neįmanoma (b. l. 2), tačiau nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jis nespėjo nusiprausti duše, o bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 18). Tad remiantis aptartais bylos duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę, kaip numato aptartos teisės normos.
Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją su prašymu praustis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Be to, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2207-261-2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2509-602/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018). Nagrinėjamu atveju, nei pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje (b. l. 39–42), nei kitoje bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu gydytojas pareiškėjui būtų rekomendavęs dažniau praustis duše po karštu vandeniu dėl kokios nors ligos.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Alytaus PN pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nesudarydami pareiškėjui galimybės duše praustis dažniau, nei numato aptartas teisinis reglamentavimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo suteikiamos higienos priemonės – dantų pasta, šepetėlis, skutimosi peiliukai, dėl to jis negalėjo palaikyti higienos, patytė diskriminaciją ir psichologines kančias (b. l. 2).
BVK 173 straipsnio 8 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaujantis šia BVK nuostata, teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 buvo patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, kurios galiojo iki 2017 m. sausio 1 d., nes minėtas teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo išdėstytas nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, patvirtinant Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprūpinimo tvarkos aprašas). Tad ginčo laikotarpiu galiojo Aprūpinimo tvarkos aprašas ir jo 1 priedas – Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos (toliau – Aprūpinimo normos) (su pakeitimu nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d., padarytu teisingumo ministro 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1R-219). Aprūpinimo tvarkos aprašo 4 punktas numato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius, tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis, higieniniai paketai (moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (nustatyti jų kiekiai), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms; 5 punktas numato, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui; 13 punktas numato: laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Aprūpinimo normos numato higienos reikmenų, išduodamų laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems vyrams, kiekius: 400 g skalbimo miltelių (3 mėnesiams), 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui), 3 tualetinio popieriaus ritinėliai (1 mėnesiui), 1 dantų šepetėlis (1 mėnesiui), 75 ml dantų pastos (2 mėnesiams), 4 skutimosi peiliukai (1 mėnesiui), 75 ml dezodoranto arba antiperspiranto (3 mėnesiams).
Ginčo laikotarpis neapima laikotarpio nuo pat pareiškėjo atvykimo pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą (b. l. 23), jis apima vėlesnį laikotarpį – nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 17, 23), be to, pareiškėjas nesiskundė, kad jam pirmą kartą atvykus į laisvės atėmimo vietą, nebuvo išduotos higienos priemonės (Aprūpinimo tvarkos aprašo 4 punktas). Tad pagal Aprūpinimo tvarkos aprašo 4, 5, 13 punktus ir Aprūpinimo normas, pareiškėjui ginčo laikotarpiu jo nurodytos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukai – turėjo būti išduodamos tik esant dviem sąlygoms: pareiškėjas buvo nemokus ir pateikė rašytinį prašymą išduoti jam šias higienos priemones. Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintas bazinės socialinės išmokos dydis – 38 Eur – galiojo ginčo laikotarpiu, tad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nemokiu, jeigu per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti higienos reikmenimis pateikimo dienos asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 19 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kurį skunde nurodė pareiškėjas (b. l. 3) konstatavo, kad pareiškėjui (A. T.), turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, ir kad jo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma (galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Tad minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu iš esmės buvo konstatuota, kad pareiškėjas, turintis nuteistojo statusą, buvo diskriminuojamas lyginant su nuteistaisiais, turinčiais suimtojo statusą, nes pareiškėjui nuteistajam nebuvo išduodamos minėtos higienos priemonės, o suimtiesiems jos buvo išduodamos (o šiuo atveju situacija ne tokia). Be to, minėtoje byloje buvo nagrinėtas laikotarpis iki 2017 m. sausio 1 d., o šiuo atveju ginčo laikotarpis yra po 2017 m. sausio 1 d., ir galioja jau kitos teisės normos, nustatančios aprūpinimą higienos priemonėmis. Tad pareiškėjo A. P. situacija nėra analogiška situacijai minėtoje byloje.
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo išduotos higienos priemonės, nes jis nepateikė prašymo arba buvo laikomas mokiu (b. l. 20). Nuteistojo (pareiškėjo) pinigų apskaitos žiniaraščio duomenys patvirtina atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo mokus, kadangi iš žiniaraščio kopijos (b. l. 36–38) matyti, kad pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje kiekvieną mėnesį (išskyrus 2018 m. rugpjūčio mėn.) turėjo ir išleido daugiau kaip 19 Eur, o 2018 m. rugpjūčio mėn. nors ir turėjo mažiau kaip 19 Eur, tačiau išleido daugiau kaip 19 Eur, o mėnesį prieš tai (liepos mėn.) turėjo ir išleido daugiau kaip 19 Eur, tad ir 2019 m. rugpjūčio mėn. buvo mokus. Pareiškėjo rašytinis prašymas išduoti jam higienos priemones nėra aktualus, kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu mokus, t. y. neatitiko vienos iš būtinų Aprūpinimo tvarkos aprašo 5, 13 punktų sąlygų gauti higienos priemonėms. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovas Alytaus PN ginčo laikotarpiu neturėjo pareigos išduoti pareiškėjui higienos priemones, tad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo Alytaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą). Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad priėmus BVK ir Vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus, gyvenamosios patalpos buvo rakinamos, kalinimas iš esmės buvo vykdomas uždaru režimu (b. l. 3).
BVK 70 straipsnio 7 dalis nustato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Taigi, pagal šią nurodytą BVK 70 straipsnio 7 dalies nuostatą, nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos vidaus tvarkos taisyklėse nustatytos tvarkos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktas nustato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: 73¹.1. kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; 73¹.2. kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Šių taisyklių 73² punktas nustato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.
Atsakovės atstovas Alytaus PN atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kuri nebuvo rakinama (b. l. 17). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamoji patalpa nebuvo rakinama, kaip skunde teigė pareiškėjas. Atsakovės atstovo Alytaus PN teigimu, nuteistieji (taigi, ir pareiškėjas) dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti pataisos įstaigos teritorijoje, tai yra, galėjo vaikščioti patalpoje ir lauke, sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose aikštelėse bei su sportiniais svarmenimis lauke ir pastato viduje, dirbti ūkio brigadoje, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dėl ligos lankytis Sveikatos priežiūros tarnyboje ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla, jų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į socialinės reabilitacijos programas (b. l. 17). Alytaus PN direktoriaus įsakymu yra patvirtintos Nuteistųjų dienotvarkės, kurios ginčo laikotarpiu buvo taikomos pareiškėjui: ginčo laikotarpio pradžioje – 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtinta dienotvarkė (b. l. 29–30), po to – 2018 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1-294 (b. l. 31–32) patvirtinta dienotvarkė, po to – 2018 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1-327 (b. l. 33–35) patvirtinta dienotvarkė. Šių dienotvarkių duomenys patvirtina atsakovės atstovo Alytaus PN teiginį, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo numatytas laikas laisvalaikiui, darbui, pataisos programų, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymui, psichologinei terapija, mokymuisi. Alytaus PN direktoriaus 2014 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1-181 yra patvirtintas Pozityvaus užimtumo priemonių taikymo aprašas (b. l. 26–29), kuriame nurodyta, kad pozityvaus užimtumo priemonės – tai laisvės atėmimo vietos įstaigos personalo ir/ar socialinių partnerių vykdomos prasmingo nuteistųjų laisvalaikio leidimo organizavimo formos: fizinė kultūra ir sportas; dvasinių, religinių poreikių tenkinimas; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbas; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veikla (aprašo 2 punktas), ir kad pataisos namai nuteistiesiems siūlo tokias galimybes laisvalaikiui praleisti: biblioteka, koplyčia, kultūriniai ir sportiniai renginiai, televizijos ir video filmų žiūrėjimas, psichologiniai grupiniai ir individualūs užsiėmimai, dalyvavimas projektuose, kuriuose pataisos namų administracija yra partneriai, dalyvavimas susitikimuose su įvairių religinių konfesijų ir bendrijų atstovais (aprašo 7 punktas) (b. l. 27). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neginčijo to, kad jam buvo sudarytos galimybės leisti laisvalaikį minėtomis formomis, dalyvauti pataisos programose, mokytis, dirbti. Tad teismo vertinimu, šio aprašo ir dienotvarkių duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laisvalaikio metu galėjo užsiimti fizine kultūra, tenkinti dvasinius ir religinius poreikius ir leisti laisvalaikį kitomis šiame apraše numatytomis formomis, dalyvauti pataisos programose, jei būtų išreiškęs tokį pageidavimą, ir tai pareiškėjas galėjo daryti ne gyvenamojoje patalpoje.
Kaip jau rašyta, pagal BVK 70 straipsnio 7 dalį nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytos tvarkos. Todėl teismas sprendžia, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjas būtų užrakintas gyvenamojoje patalpoje ar gyvenamajame aukšte, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse 73¹, 73² punktuose nustatytos tvarkos (reikalavimų), teisės normos nebūtų pažeistos. Nagrinėjamu atveju, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamojoje patalpoje – atsakovės atstovas Alytaus PN teigė, kad gyvenamoji patalpa nebuvo rakinama (b. l. 17). Be to, pareiškėjas skunde nesiskundė tuo, kad minėtuose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių punktuose įtvirtinti reikalavimai buvo pažeisti. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN veiksmus. Šis pareiškėjo skundo argumentas dėl užrakinimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir iš atsakovės atstovo Kalėjimų departamento (b. l. 5).
Pagal Kalėjimo departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58, 1 punktą, Kalėjimų departamentas yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos, kurios paskirtis – metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą. Šių nuostatų 7 punkte įtvirtinta, kad Kalėjimų departamento veiklos tikslai yra dalyvauti nacionalinės bausmių vykdymo ir probacijos politikos formavimo procese organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant tinkamą ir vienodą probacijos, bausmių (išskyrus baudas), baudžiamojo poveikio priemonių (išskyrus turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą ir įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą), auklėjamojo poveikio priemonių (išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą) ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose, nepažeidžiant asmens teisių ir laisvių.
Pareiškėjas Kalėjimų departamento neteisėtus veiksmus siejo su tuo, kad Kalėjimų departamentas yra tiesiogiai atsakingas už jam pavaldžios įstaigos (tai yra, Alytaus PN) netinkamą priežiūrą, neužtikrinant teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų, ir jokių kitų konkrečių Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenurodė. Byloje buvo nustatyti Alytaus PN neteisėti veiksmai (neveikimas), susiję su pareiškėjo neaprūpinimu ginčo laikotarpiu tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nenustatyti. Alytaus PN nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 7 punktas nustato, kad Alytaus PN veiklos tikslas – vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmes asmenims, kuriems bausmę paskirta atlikti kalėjime, pataisos namuose arba atvirojoje kolonijoje. Šių nuostatų 8.4 papunktis nustato, kad Alytaus pataisos namai, siekdami veiklos tikslo, užtikrina įstaigoje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų buities sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas. Taigi, už reikiamą sanitarinių įrenginių kiekį ir iš to kylančias pareiškėjo gyvenimo sąlygas pataisos įstaigoje yra tiesiogiai atsakingi patys Alytaus pataisos namai, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, o ne Kalėjimų departamentas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Kalėjimų departamento veiksmus (neveikimą) ir atitinkamai priežastinį ryšį tarp jų ir pareiškėjo patirtos žalos. Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atsakovės atstovo Kalėjimų departamento atžvilgiu atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje M. S. prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).
Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu sanitariniame mazge, ir buvo nustatyta valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – Alytaus PN neteisėti veiksmai (neveikimas) (CK 6.246 straipsnis). Nustatęs neteisėtus veiksmus (neveikimą), teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.247 ir 6.249 straipsniai).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą B. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą H. prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’K. prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos A. T. praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012). Administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis byloje Nr. A-376-662/2017; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. A146-601/2013).
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje (b. l. 39–42) yra duomenys, kad jis ginčo laikotarpiu lankėsi pas gydytoją, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytoją būtent su nusiskundimu dėl sveikatos sutrikimų, atsiradusių dėl negalėjimo laiku pasinaudoti sanitariniu mazgu.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš sanitarinių įrenginių trūkumo tame pačiame Alytaus pataisos namų 7-tame lokaliniame sektoriuje, atsižvelgė į tai, kad dirbantys nuteistieji būna išvesti į darbą, kur darbo zonoje papildomai yra įrengti dušai, tualetai, kuriais galima naudotis, ir sprendė, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog dėl sanitarinių įrenginių trūkumo patirti nepatogumai nepripažintini tokio masto, kad jam būtų priteista neturtinė žala pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-251-858/2016). Kaip jau rašyta, iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės atstovo Alytaus PN paaiškinimą atsiliepime, kad dauguma 7-to lokalinio sektoriaus (kuriame yra pareiškėjo 13-tas būrys, ir šioje byloje nustatytas sanitarinių įrenginių trūkumas) nuteistųjų ginčo laikotarpiu dirbo valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ ir sanitarinius mazgus bei praustuves turėjo savo darbo vietoje (b. l. 19), į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, sprendžia, kad pareiškėjui sanitarinių įrenginių trūkumu sukeltus nepatogumus 13-tame būryje sušvelnino tai, kad kiti nuteistieji jų darbo metu naudojosi sanitariniais įrenginiais darbo vietoje, o ne sanitariniame mazge.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus dešimčiai mėnesių nuo ginčo laikotarpio pradžios (b. l. 8, 17). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje, atsakovės atstovui Alytaus pataisos namams neužtikrinus tinkamo jų kiekio, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Alytaus pataisos namai pažeidė A. P. teisę į tinkamą sanitarinių įrenginių kiekį įkalinimo vietoje, o pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.