Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 17 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–11), kurį vėliau patikslino (b. l. 17–22) ir papildė (b. l. 127, 148), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 25 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 15 d. yra laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose. 2015 m. vasario 24 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras) atliko kameros Nr. 196 patikrinimą ir nustatė higienos normų reikalavimų pažeidimus. Vėliau Centras nustatė higienos normų reikalavimų pažeidimus taip pat ir kameroje Nr. 362, o 2013 m. liepos 2 d. pažeidimai buvo nustatyti ir kameroje Nr. 360. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dažniausiai buvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelį nepatogiu laiku (kai paduodami pusryčiai) arba esant blogam orui. Be to, anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K asmenys neturintys pinigų, neturi galimybės pasinaudoti rūbų skalbimo paslauga. Nurodė, kad kamerose yra šalta, drėgna, veisiasi pelėsis. Atkreipė dėmesį į tai, kad kamerose yra laikomi 4 asmenys, o yra tik dvi kėdės. Nurodė, kad tualetas yra prie pat kameros durų, todėl tiek pareigūnai, tiek pareigūnės atidarę duris (arba pro duryse įrengtą stebėjimo langelį) mato, kaip naudojamasi tualetu. Anot pareiškėjo, tai žemina orumą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kai kuriose kamerose nuo lubų krenta atsilupę dažai, be to, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Taip pat, anot pareiškėjo, gyvenamosiose patalpose rūkantys yra laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Anot pareiškėjo, beveik visi čiužiniai, pagalvės ir patalynė yra nešvarūs, suplyšę ir pilni blakių. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų, kurias pareiškėjas prilygina kankinimams, patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, pažeminimą. Nurodė, kad tapo dirglus, nervingas, sutriko miegas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės. Taip pat nurodė, kad dėl drėgmės ir pelėsio cokoliniame aukšte įrengtose kamerose, kuriose buvo laikomas keletą mėnesių, susirgo ausų uždegimu.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29-35, 131) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma, kad kamerose būtų daugiau taburečių ar kitų baldų. Pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Nurodė, kad pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti nuolatinę kalinamų asmenų elgesio kontrolę. Paaiškino, kad sanitarinio mazgo patalpa negali būti atitverta nuo kameros duryse įrengto stebėjimo langelio, nes pareigūnai tokiu atveju negalėtų užtikrinti kamerose laikomų asmenų nuolatinės elgesio kontrolės. Anot Lukiškių TI-K, kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, o vidinių grotų įrengimas neprieštarauja teisės aktams. Nurodė, kad tie, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės ar pelėsio. Pažymėjo, kad patalynė yra išduodama, vadovaujantis teisės aktuose nustatytomis normomis. Patalynė ir apatiniai rūbai yra skalbiami vieną kartą per savaitę nemokamai. Viršutinių rūbų skalbimo paslauga yra mokama, tačiau asmenys, neturintys pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Paaiškino, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys. Pasivaikščiojimai vyksta dienos metu, o dėl blogo oro jis gali būti sutrumpinamas arba iš viso neįvykti, jeigu su tuo sutinka pasivaikščioti vedamas asmuo. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Manė, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu (b. l. 164-171) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 605 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto kamerose trūkumo teismas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, pareiškėjo asmens įskaitos kortelės duomenimis, kad ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2014 m. spalio 24 d. (kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, b. l. 36) iki 2015 m. birželio 17 d. (iki kreipimosi į teismą dienos), Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 29–30), kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 381, kurios plotas 7,28 kv. m, nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 295, kurios plotas 7,95 kv. m, 2014 m. gruodžio 18–22, 24–31 d. ir 2015 m. sausio 1–5 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 347, kurios plotas 7,49 kv. m, 2015 m. sausio 6, 15–26 d. ir 2015 m. vasario 4–9 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 196, kurios plotas 7,94 kv. m, 2015 m. vasario 13–17, 21–28 d. ir 2015 m. kovo 1–8 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 277, kurios plotas 7,99 kv. m, 2015 m. kovo 9 d., 2015 m. balandžio 24–27, 29–30 d. ir 2015 m. gegužės 1–6, 5–19 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 288, kurios plotas 7,68 kv. m bei 2015 m. kovo 10–18 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 336, kurios plotas 7,63 kv. m, konstatavo, kad iš viso 121 parą (4 iš 7,5 mėn.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama nuoseklia praktika (administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.), teismas atmetė Lukiškių TI-K argumentus, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, pažymėdamas, kad tai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas pažymėjo, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis. Tačiau šiuo atveju pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (4 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose vidutiniškai buvo apie 2,6 kv. m) neleido teismui jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių ir tai buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą.

Dėl privatumo užtikrinimo pareiškėjui naudojantis tualetu teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2, 21 punktais ir pažymėjo, jog atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Taip pat remdamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkto nuostatomis, pažymėjo, jog nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tačiau remdamasis tiek Lietuvos administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013), tiek EŽTT praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 871/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo nr. 41558/05); 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo nr. 15217/07); 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo nr. 30983/02) ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo nr. 47095/99)), pažymėjo, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, kad pareigūnai negali stebėti tualeto pro kameros duryse esantį langelį, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Todėl konstatavo, kad Lukiškių TI-K tokiu būdu pažeidė pareiškėjo orumą.

Dėl to, kad kamerose buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, trūko natūralios šviesos, nuo lubų krito atsilupę dažai, nebuvo įmanoma atidaryti lango ir išvėdinti kameros dėl lango vidinėje pusėje esančių metalinių grotų teismas rėmėsi HN 76:2010 24 punktu, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 2 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad kamerų lango angoje yra įstatytos grotos, tačiau tai netrukdo kamerų vėdinimui per langus (b. l. 38), kameros langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės ar pelėsio (Lukiškių TI-K atsiliepimas, b. l. 33), ir pažymėjo, jog pareiškėjo skundo argumentai, susiję su šviesos, šilumos trūkumu ir per didele drėgme yra gana abstraktaus pobūdžio, tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad Centras 2015 m. vasario 24 d. atliko kameros Nr. 196 patikrinimą ir nustatė higienos normų reikalavimų pažeidimus, vėliau – taip pat ir kameroje Nr. 362, o 2013 m. liepos 2 d. pažeidimai buvo nustatyti kameroje Nr. 360. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. 2015 m. vasario 24 d. Centras atliko patikrinimą kameroje Nr. 196, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. vasario 9 d. (šiek tiek ilgiau nei 1 mėn.). Centras konstatavo, kad temperatūra kameroje buvo 22 ⁰C, drėgmė 44,5 proc. ir tai atitiko higienos normų reikalavimus, tačiau Centras taip pat nustatė, kad kameroje vietomis yra atšokusių lubų dažų. Atsižvelgęs į tai, kad patikrinimas buvo darytas praėjus 2 savaitėms po to, kai iš jos buvo iškeltas pareiškėjas, teismas neturėjo pagrindo daryti objektyviais duomenimis pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimo šioje kameroje laikotarpiu lubų dažai taip pat buvo vietomis atsilupę. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė higienos normų pažeidimus taip pat ir kamerose Nr. 360 bei Nr. 362, tačiau bylos duomenimis (atsiliepime pateikta informacija sutampa su pareiškėjo asmens bylos informacija) nustatyta, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu šiose kamerose nebuvo laikomas (b. l. 29–30, 61). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K su įvairiais skundais, prašymais (b. l. 50, 54, 57–59, 64, 67–68, 70, 81, 83, 87–88, 97), tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl nuo lubų atsilupusių dažų, neatsidarančių langų (dėl grotų įrengimo), šviesos, šilumos trūkumo ar per didelės drėgmės. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad šalis (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Atsižvelgęs į visa tai, teismas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) šiais aspektais nekonstatavo.

Dėl kėdžių kamerose trūkumo teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – ir Aprūpinimo baldais norma), pagal kurią taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 2 d. pažymos duomenimis nustatyta, kad kamerose buvo po 2 kėdes (b. l. 38), todėl, atsižvelgęs į tai, kad didelę ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 2–3 asmenimis, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą.

Dėl rūkančių laikymo kamerose kartu su nerūkančiais teismas rėmėsi HN 76:2010 6, 14 punktais ir pažymėjo, jog Lukiškių TI-K turi pareigą, turėdama informacijos, kad draudimas rūkyti yra pažeidžiamas, imtis su tuo susijusių priemonių. Pareiškėjas teismui nenurodė, kad pats būtų nerūkantis, tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 2014 m. spalio 27 d. pažymėta, kad pareiškėjas žalingų įpročių neturi (b. l. 47). Pareiškėjas teismui nenurodė, kad ginčo laikotarpiu kurioje nors iš kamerų buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, kurioje nebūtų rūkančių asmenų (b. l. 83).

Taip pat dėl pareiškėjo nusiskundimo, kad Lukiškių TI-K išduodama nešvari, suplyšusi patalynė teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino, kad patalynė Lukiškių TI-K yra keičiama, plaunama, tačiau čiužiniai, pagalvės ir kitas minkštasis inventorius nėra skalbiami, todėl yra labai blogo stovio, kuriame gausu kūną kandžiojančių parazitų – blakių. 2015 m. spalio 6 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K teismui atsiuntė dvi gyvas patalynės blakes (b. l. 148). Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad tik po to Lukiškių TI-K panaudojo tam tikras specialias priemones kameroje. Remdamasis HN 76:2010 60, 66 punktais, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pakankamai detaliai nurodė bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodinėjimo našta teko Lukiškių TI-K, tačiau Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų dėl minkštojo inventoriaus būklės, jo dezinfekavimo, byloje nėra duomenų, kad vabzdžių naikinimo darbai buvo atlikti ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 6 ir 60 punktus.

Dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apmokestina viršutinių rūbų skalbimo paslaugą teismas, remdamasis Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103, 11 punktu, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, o Lukiškių TI-K būtų tokių prašymų netenkinęs. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo su tuo susijusius argumentus atmetė kaip nepagrįstus, o Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nekonstatavo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K labai trūko užimtumo, edukacinių programų, teismas, remdamasis Lukiškių TI-K atsiliepime pateikta informacija (b. l. 30), pažymėjo, jog pareiškėjas teismui nepateikė informacijos, kad ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su pasiteiravimais ar prašymais dėl vykdomų programų. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su Lukiškių TI-K specialiai slepiama tokia informacija, atmetė kaip nepagrįstus.

Remdamasis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Konvencijos 3 str., Įsakymo 1.3.1 p., HN 76:2010 6 ir 60 p. bei Aprūpinimo baldais normos pažeidimai), teismas svarstė ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013), pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, kur nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 23 d. kreipėsi į psichiatrą dėl miego sutrikimų, psichiatras pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pareiškėjo mastymas nuoseklus, be psichozės ir be depresijos reiškinių (b. l. 51), 2015 m. liepos 21 d. pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl ausų skausmo (b. l. 133), tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad tai yra tiesiogiai susiję su nustatytais pažeidimais, teismas pažymėjo, jog nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu teismas pastebėjo, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (išskyrus skundo aplinkybę, susijusią su rūkymu) į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgęs į nustatytus įvairius pažeidimus, pažeidimų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 605 Eur, skaičiuojant 5 Eur už vieną parą (121 para x 5 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

III.

Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą bei jo patikslinimą (b. l. 183, 189), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.

Teikdamas skundą, pareiškėjas rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, kadangi Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas, išlikęs iki šių dienų.Pirmosios instancijos teismas visiškai neįskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Savo skunde pareiškėjas prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto atskaičius baldus normą – europietišką standartą, tačiau neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.Nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas.Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teikė skundą neturtinės žalos atlyginimui už patį kankinimo faktą, pagal kurį EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais, ir pasityčiodamas nepriteisė tokio žalos atlyginimo, kokio prašė pareiškėjas. Nepakanka, kad būtų pripažintas pats įstatymų pažeidimo faktas, tačiau už patį kankinimo faktą turi būti priteista kompensacija. Vertinant neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. EŽTT sprendime byloje Canali prieš Prancūziją, EŽTT skyrė 36 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesius kalinimo sąlygomis, daug geresnėmis nei pareiškėjo.Lukiškių TI-K administracija sąmoningai nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų (raštų), pagrindžiančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų. Pridedamas Lukiškių TI-K atsakymas į tokį pareiškėjo skundą (2015 m. birželio 10 d. raštas Nr. 96-1550 „Dėl laikymo sąlygų ir maitinimo organizavimo“).Kamerose nebuvo įmanoma atidaryti lango iš vidinės pusės, siekiant kamerą išvėdinti. Net ir įkišus ranką per grotas, nebuvo įmanoma pasiekti lango rėmo. Centro patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 362 nėra sąlygų patalpai išvėdinti ir tai neatitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis (3 str.), t. y. kad Lietuvoje nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui tenkantis plotas kameroje yra mažesnis nei Europoje, kur nuteistajam ar suimtajam nustatytas 4 kv. m gyvenamasis plotas neįskaitant inventoriaus, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas ir nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagal kurią priteisiami žymiai didesni žalos atlyginimo dydžiai (Canali byla).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Pažymėtina, jog Konvencija yra skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Joje apibrėžtos konkrečios teisės ir laisvės visiems valstybių narių, Konvencijos dalyvių (tarp kurių ir Lietuvos), jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu taip pat įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas prižiūri, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų, nagrinėdamas individualius asmenų skundus, kurie kreipiasi dėl to, jog jų atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą.

Tačiau šios bylos kontekste reikšmingų klausimų aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos. Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai. Konvencija tik deklaruoja (paskelbia bei įtvirtina) pačias žmogaus teises ir laisves, kurių turi paisyti valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnis taip pat tik skelbia, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Šiuo atveju EŽTT taip pat neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.

Pažymėtina, jog Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr. 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 36898/03), 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją (pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09 ir kt.), 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją (pareiškimo nr. 63378/00), 40 p.; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 62208/00), 44 p.; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 205/02), 47-49 p.; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 37213/02), 50-51 p.; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo nr. 25664/05), 59 p.; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.).

Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas.

Reikšminga tai, kad naujausioje savo praktikoje, Europos Žmogaus Teisių Teismas paaiškino ir sukonkretino, kokio požiūrio turėtų būti laikomasi dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, dydžio Konvencijos 3 straipsnio aspektu. Šio Teismo vertinimu, nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Dėl kitų standartų, formuojamų tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), Teismas pažymėjo, kad jis yra atsisakęs laikyti juos lemiamu argumentu vertinime, atliekamame pagal Konvencijos 3 straipsnį, kadangi tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, o Teismo pareiga šiuo aspektu yra atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes. Panašiai turi būti vertinami nacionaliniai standartai, kurie labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje sistemoje (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 7334/13)).

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms bei žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, kadangi Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas, išlikęs iki šių dienų, tačiau pabrėžtina, jog ieškinio senaties termino klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas, pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino netaikė ir pažeidimo laikotarpio juo neribojo, todėl šie pareiškėjo argumentai neturi jokio pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija dėl kameros inventoriaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tarp jų ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 7334/13)).

Atsižvelgus į tai, šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo neatitinkantis laikotarpis nuo 121 parų padidėja iki 216 parų (beveik viso pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpio), o 121 iš jų – pareiškėjui tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m.

Taigi, šiuo atveju nustatytinas ir sunkesnis pažeidimas (121 paros), pagrindžiantis ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas sąlygas žalai, kylančiai dėl valstybės valdžios institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginti, tačiau ir konstatavimą (stipriąją prezumpciją), kad pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 145 p.; 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13), 75 p.).

Vertinant, kokie veiksniai gali paneigti ne tik ribotą asmeninio ploto, mažesnio nei 3 kv. m, skyrimą daugiavietėse kamerose, tačiau ir riboto asmeninio ploto nuo 3 kv. m iki 3,6 kv. m (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas nacionalinis vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto dydis), pažeidimą, Konvencijos 3 straipsnio prasme atsižvelgtina ir į kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų (ne)adekvatumą: ribojimo trukmę ir apimtį, judėjimo laisvę ir užimtumo už kameros ribų tinkamumą, taip pat – bendrą kalinimo įstaigos tinkamumą ir kt.

Pažymėtina, kad pagal į bylą pateiktus duomenis veiksnių, galėjusių pareiškėjui adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą, nebuvo: pavyzdžiui, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė reikšmingą dienos dalį (ne miegui skirtu paros metu) būti už kameros ribų, t. y. sporto kiemelyje, bibliotekoje ar pan., nors atsakovo atstovas tik atsiliepime ir buvo nurodęs, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kameroje įrengta televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Kitų pažeidimų, papildomai lėmusių pareiškėjui kilusią žalą, byloje nebuvo nustatyta.

Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia, pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18390/91), 29 p.; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo nr. 37801/97), 34 p. ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto kalinimo sąlygų pažeidimo, ir motyvuotai bei pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl jų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 30544/96)), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir išvadoms dėl kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų.

Papildydamas apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, jog pareiškėjo pateiktas Lukiškių TI-K administracijos 2015 m. birželio 10 d. raštas Nr. 96-1550 „Dėl laikymo sąlygų ir maitinimo organizavimo“ (b. l. 190), nepagrindžia aplinkybės, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų. Šiame rašte pareiškėjui iš esmės atsakoma tik dėl kalinimo sąlygų, susijusių su jo maitinimu, dėl ko šioje byloje nebuvo sprendžiama. Dėl kitų kalinimo sąlygų šiame Lukiškių TI-K administracijos rašte tik nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taigi, iš to nėra aišku, dėl kokių konkrečių kitų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją 2015 m. gegužės 25 d. skundu (prašymu). Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl nuo lubų atsilupusių dažų, neatsidarančių langų (dėl grotų įrengimo), šviesos, šilumos trūkumo ar per didelės drėgmės.

Dėl pareiškėjo argumento, jog kamerose buvo neįmanoma atidaryti lango iš vidinės pusės, siekiant kamerą išvėdinti, dėl prie lango pritvirtintų grotų, o tai patvirtino Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu (kameroje Nr. 362 nėra sąlygų patalpai išvėdinti ir tai neatitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimo), teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šis pareiškėjo įrodymas nėra pagrįstas, kadangi bylos duomenimis (atsiliepime pateikta informacija sutampa su pareiškėjo asmens bylos informacija) nustatyta, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 362 nebuvo laikomas (b. l. 29–30, 61).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad tokiomis pat sąlygomis kaip pareiškėjo kalinamiems asmenims EŽTT priteisia žymiai didesnes sumas neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems EŽTT priteisia didesnį neturtinės žalos atlyginimą (konkrečiai, pareiškėjo nurodomame EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendime byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 40119/09)). Kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokį atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad teismo precedentu gali būti remiamasi tik tada, kai teismų išspręstos situacijos yra tapačios (žr., pvz., 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1027/2013).

Vis dėlto, nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytas pažeidimas, susijęs su asmeninės erdvės trūkumu pakankamai ilgą laiko tarpą, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 149 p.; 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Jirs?k prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo nr. 8968/08), 64-73 p.; 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Barilo prieš Ukrainą (pareiškimo nr. 9607/06), 80-83 p; 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13), 78 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose trukmę, į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 605 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 900 Eur.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 900 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.