Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (trečiojo asmens) Z. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria tenkintas pašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-11835-987/2023 iškeltoje pagal ieškovės žemės ūkio bendrovės „AUGA Lankesa“ ieškinį atsakovėms J. R., V. K. ir B. B. dėl nuomininko teisių ir pareigų perleidimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Z. S.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 24 d. ieškovo prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovėms J. R., V. K., B. B. ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Z. S. išregistruoti iš viešo registro 2023 m. sausio 1 d. Privačios žemės sklypo nuomos sutartį, sudarytą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ar/ir atlikti bet kokius sutarties pakeitimus.

3. 2023 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Z. S. naudotis žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).. Ieškovės teigimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankus teismo sprendimas nebetektų prasmės, nes ieškovė užsiima ekologišku ūkininkavimu, kas reikalauja ilgesnio žemės naudojimo bei dirvos gerinimo; siekiant pasinaudoti skiriama parama bei išmokomis, reikia penkerius metus laikytis ekologiniam ūkininkavimui keliamų įsipareigojimų, o duomenų, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Z. S. užsiimtų ekologišku ūkininkavimu, nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

1 III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

10. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

11. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl ieškovės ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

13. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reikalavimas negalės būti patenkintas dėl akivaizdaus jo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

14. Kaip matyti iš ieškovės pareikšto ieškinio turinio, ji suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Pažymėtina, kad ieškinio forma ir turinys atitinka CPK nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Kadangi tokie ieškinio reikalavimai gali būti pareikšti teisme, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

15. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).

16. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

17. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1559-881/2020).

18. Iš byloje pareikšto ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ir jame išdėstytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Ieškovė nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, kadangi ieškovė užsiima ekologišku ūkininkavimu, kas reikalauja ilgesnio žemės naudojimo bei dirvos gerinimo; siekiant pasinaudoti skiriama parama bei išmokomis, reikia penkerius metus laikytis ekologiniam ūkininkavimui keliamų įsipareigojimų, o duomenų, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Z. S. užsiimtų ekologišku ūkininkavimu, nėra. Jeigu apeliantė naudotų žemės sklypą, nesilaikant ekologinių reikalavimų, ieškovė prarastų sertifikuotą žemės sklypo plotą – lauką ir turėtų iš naujo pereiti prie sertifikuoto lauko statuso.

19. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šiuo atveju aktualu pašalinti bet kokias grėsmes, susijusias su nuomos sutartyje numatytų nuomininko teisių ir pareigų (dėl kurių perkėlimo ieškovei vyksta ginčas) dabartinio status quo pažeidimu. Priešingu atveju, tai yra paliekant galimybę trečiajam asmeniui naudotis žemės sklypu nesilaikant ekologinių reikalavimų, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų nebetikslingas ir nebesukurtų ieškovei siekiamų materialinių teisinių pasekmių.

20. Apeliantė, nesutikdama su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad taikant papildomas laikinąsias apsaugos priemones, buvo pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai. Apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas.

21. Nagrinėjamu atveju matyti, jog byloje duomenų, pagrindžiančių, kad apeliantė užsiima ekologiniu ūkininkavimu, nėra (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, vienareikšmiškai teigti, jog apeliantei naudojant žemės sklypą nebus naudojamos neleistinos medžiagos, procesai, jog bus naudojami atitinkami sėjomainos, tręšimo, augalų apsaugos būdai pagal europinius ekologinio ūkininkavimo reikalavimus ir pan., negalima. Be to, apeliantė nėra į bylą pateikusi ekologinio ūkininkavimo sertifikato, kuris garantuoja, kad ūkio veikla vykdoma pagal nustatytus reikalavimus.

22. Kaip jau buvo minėta, ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nurodžiusi, kad ekologinis ūkininkavimas reikalauja ilgesnio žemės naudojimo, dirvos gerinimo. Norint pasinaudoti skiriama parama bei išmokomis, vien tik penkerius metus reikia laikytis ekologiniam ūkininkavimui keliamų įsipareigojimų. Tokiu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, grėsmė būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir toliau egzistuoja, nes jei apeliantė naudotų žemės sklypą, nesilaikant ekologinių reikalavimų, ieškovė prarastų sertifikuotą žemės sklypo plotą – lauką ir turėtų iš naujo pereiti prie sertifikuoto lauko statuso. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo nuomos sutarties galiojimo terminas yra iki 2026 m. sausio 1 d., tai reikštų, kad iš šio žemės sklypo ekologiškos produkcijos ieškovė jau gauti negalėtų.

23. Nors apeliantė nurodo, jog tokios papildomos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės bei pažeidžia proporcingumo principą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ginčo nuomos sutartis galimai pažeidžia ieškovės interesus, todėl atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, toks apeliantės suvaržymas yra proporcingas.

24. Taip pat apeliantė atskirajame skunde remiasi teismų praktika, kurioje yra nagrinėjamas klausimas dėl nuomininko teisių ir pareigų perkėlimo ir kurioje draudimai naudotis žemės sklypais nėra taikomi. Šiuo atveju sutiktina su ieškovės argumentais, jog apeliantės cituojamoje teismų praktikoje yra kitokios ginčo aplinkybės, t. y. nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo žemes sklype buvęs nuomininkas vykdė ekologinį ūkininkavimą. Jeigu būtų tokios aplinkybės kokios yra cituojamoje teismų praktikoje, tenkinus ieškovės ieškinį, ginčo žemės sklype galėtų būti vykdoma žemės ūkio veikla iškart žemės sklypą jį atlaisvinus, priešingai nei yra šiuo atveju.

25. Apeliantės teigimu, ieškovė nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų, kad apeliantė ginčo laikotarpiu naudodamasi žemės sklypu pagal jo tiesioginę paskirtį, naudos ekologinėje gamyboje neleidžiamus naudoti produktus ar medžiagas ir savo teiginius grindžia išimtinai prielaidomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ar apribojimais atsakovo (šiuo atveju trečiojo asmens) atžvilgiu, nes laikinosios apsaugos priemonės ir yra taikomos tam, kad būtų užtikrintas galimo teismo sprendimo pagal pareikštą ieškinį konkrečioje byloje užtikrinimas. Nors apeliantė nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu yra įpareigota mokėti atsakovėms nuomos mokestį, tačiau pagal skundžiamą nutartį netenka galimybės pagal galiojančią nuomos sutartį naudotis žemės sklypu pagal jo paskirtį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti žala apeliantės turtiniams interesams, ji gali pasinaudoti CPK 146 straipsnyje numatyta nuostolių atlyginimo užtikrinimo galimybe.

27. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju yra aktualu pašalinti bet kokias grėsmes, susijusias su nuomos sutartyje numatytų nuomininko teisių ir pareigų (dėl kurių perkėlimo ieškovei vyksta ginčas) dabartinio status quo pažeidimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirčiai ir esmei (CPK 144 straipsnis) bei atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

28. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, arba vertintini bylą nagrinėjant iš esmės, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako

Dėl procesinės bylos baigties

29. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

30. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. nutartį paliktą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.