Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1311/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-12-08
Bylos Nr.: 2A-1311/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-05488-2013-3
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas: A. R.
Ieškovas: "Eugenija"

Kategorijos

16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1311/2014Proceso Nr. 2-70-3-05488-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 16.5.; 16.7.; 118.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-466-368/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ ieškinį atsakovei A. R. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 390 235 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. dirbo ieškovo buhaltere ir laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 18 d. iki 2013 m. liepos 24 d. neteisėtai pervedė iš įmonės sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą 390 235 Lt, taip padarydama įmonei turtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovė prašė ieškinį atmesti, taikyti Darbo kodekso normas, ieškinio senatį ir ribotą materialinę atsakomybę. Ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros ir nesikreipė į darbo ginčų komisiją. Atkreipė dėmesį, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos ieškovo apskaitos tvarkymo. Nurodė, kad bankiniais mokėjimo nurodymais jai buvo mokamas tiek darbo užmokestis, tiek piniginės lėšos kaip atskaitingam asmeniui atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui iš atsakovės 378 434,02 Lt žalos atlyginimo, 7 665 Lt žyminio mokesčio ir 1 940 Lt advokato pagalbos išlaidų, taip pat 24,82 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2009 m. sausio 23 d. dirbo ieškovo buhaltere; nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 30 d. atsakovė iš įmonės sąskaitos į savo banko sąskaitą, esančią Swedbank, AB, pervedė 390 235 Lt; 2013 m. rugsėjo 18 d. ieškovo direktoriaus įsakymu atsakovė buvo atleista iš įmonės buhalterės pareigų. Atsižvelgęs į tai, kad žalos padarymo metu atsakovė buvo ieškovo darbuotoja, teismas ginčo santykius kvalifikavo pagal Darbo kodekso (toliau – DK) normas.

Teismas, įvertinęs tęstinį atsakovės veiksmų pervedant įmonės lėšas į savo asmeninę sąskaitą pobūdį (paskutinis lėšų pervedimas atliktas 2013 m. liepos 24 d.), tai, kad įmonės sąskaitos kodų generatorių turėjo tik atsakovė, ieškovo atliktos sąskaitos piniginių srautų revizijos laikotarpį ir kreipimosi į teismą datą (2013 m. liepos 31 d.), sprendė, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.

Pagal DK 245 bei 246 straipsnių nuostatas, teismas nustatinėjo darbuotojos (atsakovės) materialinės atsakomybės sąlygas. Nustatęs, kad atsakovė iš bendrovės sąskaitos į savo banko sąskaitą pervedė 390 235 Lt, teismas atsakovei sumokėta 11 800,98 Lt darbo užmokesčio suma sumažino ieškovui padarytą žalą. Teismas konstatavo, jog atsakovės argumentus dėl darbo užmokesčio dydžio (nuo 1 200 Lt iki 2 400 Lt) paneigia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pateikta informacija, kurioje detalizuotos atsakovės turėtos draudžiamosios pajamos nuo jos darbo UAB „Eugenija“ pradžios: nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2013 m. liepos 31 d. atsakovei buvo priskaičiuotas 15 527,61 Lt darbo užmokestis, be privalomų mokesčių jis sudarė 11 800,98 Lt. Minėtas aplinkybes taip pat patvirtina ieškovo darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščių dalis.

Teismas nustatė, kad atsakovė, pervesdama įmonės lėšas į savo sąskaitą, pažeidė darbuotojo teisines pareigas – tinkamai atlikti pareigas, dirbti sąžiningai, dorai, tausoti darbdavio patikėtas materialines vertybes ir savavališkai neatlikti veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams (DK 275 str.), t. y. sąmoningai pasisavino jai patikėtas įmonės lėšas. Atsakovei, atlikusiai minėtus neteisėtus veiksmus ir siekiančiai išvengti materialinės atsakomybės taikymo, teko našta įrodyti, jog dėl tokio lėšų pervedimo įmonė žalos nepatyrė. Tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų (mokėjimo pavedimų, sąskaitų faktūrų, kvitų, orderių ir pan.), patvirtinančių, kad ginčo lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, kad už jas buvo įsigytos bendrovei reikalingos prekės ar paslaugos, ar dėl jų bendrovė gavo kitokią naudą. Teismo vertinimu, atsakovė būdama ieškovo buhaltere, turėjo žinoti teisinį reglamentavimą, pagal kurį ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį patvirtina popierinis arba elektroninis liudijimas, turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d.); bendrovės apskaitą tvarkyti pagal įstatymo reikalavimus. Teismas nustatė, kad atsakovė net atostogaudama, t. y. nevykdydama tiesioginių savo darbo funkcijų, pasinaudodama įmonės sąskaitos kodų generatoriumi, pervesdavo įmonės lėšas į savo sąskaitą. Atsakovės teiginiai dėl finansinio išsilavinimo stokos ir ieškovės direktoriaus nurodymų yra deklaratyvūs ir nepateisina jos neteisėto veikimo. Be to, atsakovė įmonės lėšas į savo sąskaitą pervedinėjo net ketverius su puse metų. Iš byloje esančių UAB „Eugenija“ mokestinių patikrinimų nustatyta, kad ieškovo padaryti neatitikimai apskaičiuojant 2009 m. pelną buvo nežymūs ir sudarė 1 487 Lt; taigi, bylos medžiaga paneigė atsakovės teiginius dėl apgaulingo UAB „Eugenija“ buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Teismas nustatė, kad atsakovės neteisėti veiksmai pervedant įmonės lėšas į savo asmeninę sąskaitą tiesiogiai lėmė įmonės lėšų sumažėjimą. Pasisakydamas dėl atsakovės kaltės, teismas konstatavo, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Šiuo atveju pati atsakovė patvirtino, kad sąmoningai (tyčia) pervesdavo įmonės lėšas į savo asmeninę sąskaitą. Žalos padarymo metu teisminio ginčo šalys buvo susijusios darbo santykiais ir žalos atsiradimas buvo susijęs su atsakovės darbo veikla, atliekamomis buhalterės funkcijomis ir disponavimu jai patikėtomis įmonės lėšomis.

Pasisakydamas dėl materialinės atsakomybės rūšies, teismas konstatavo nesant ginčo dėl su atsakove nesudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, tačiau atsižvelgdamas DK 255 straipsnio 1 dalies nuostatą, atsakovės tyčinį veikimą, neteisėtų veiksmų tęstinį pobūdį, taip pat įvertinęs atsakovės darbo pobūdį, kuris buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, tai, kad atsakovei, kaip asmeniui, dirbusiam su materialinėmis vertybėmis taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovei taikyti ribotą materialinę atsakomybę.

Pasisakydamas dėl ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos nesilaikymo, teismas, atsižvelgęs į ieškovo kreipimosi į teismą datą, sprendė, kad būtų neprotinga ir nesąžininga (CK 1.5 str.) riboti sąžiningai besielgiančio asmens teises apginti savo interesus, ir formaliai ginčą pernagrinėti iš naujo, pradedant nuo ikiteisminės stadijos. Pažymėjo, kad šiuo metu jau yra pasibaigę kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminai (DK 289 str. 1 d.). Be to, įstatymo leidėjas numatė galimybę ginčo šaliai, nesutinkančiai su darbo ginčų komisijos sprendimu, per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaujantis CPK (DK 296 str.), t. y. teisminis ginčo nagrinėjimas nepaneigė ginčo šalių teisių.

Teismas konstatavo, kad DK normos nenumato procesinių palūkanų, todėl jos nepriteistos.

Patenkinęs ieškinį iš dalies, teismas atitinkamai priteisė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamu sprendimu apeliantei pritaikyta materialinė atsakomybė nenustačius visų materialinės atsakomybės sąlygų. Teismas visiškai nepasisakė dėl dalies byloje esančių įrodymų, paneigiančių žalos padarymo faktą (CPK 270 str. 4 d.). Apeliantė pateikė teismui avanso apyskaitas, iš kurių matyti, kad apeliantei, kaip atskaitingam asmeniui, mokėjimo nurodymais pervestos sumos buvo panaudotos ieškovo atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis. Taigi pats piniginių lėšų mokėjimo nurodymais pervedimo apeliantei faktas nepatvirtina, kad šios lėšos buvo pasisavintos, o priešingai – avansinės apyskaitos ir jas pagrindžiantys pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina lėšų panaudojimą ieškovo atsiskaitymams. Tai patvirtina ir mokėjimo nurodymuose nurodyta jų paskirtis – atsiskaitymams, taip pat ir ieškovo direktoriaus parodymai, jog iš banko grynuosius pinigus atsiskaitymams ėmė labai retai, taigi akivaizdu, kad už ieškovui parduotas prekes ir paslaugas buvo atsiskaitinėjama apeliantei mokėjimo nurodymais pervestomis lėšomis. Teismas visiškai nepasisakė dėl oficialių rašytinių įrodymų – Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktų, kuriais buvo vertinami ieškovo leidžiami atsiskaitymai, patirtos išlaidos, veiklos sąnaudos. Patikrinimo aktais nebuvo nustatyta, kad apeliantės pateiktose avanso apyskaitose nurodytos išlaidų sumos nebūtų naudotos ieškovo veikloje.Spręsdamas dėl apeliantei mokėto darbo užmokesčio teismas nepagrįstai rėmėsi VSDFV Šiaulių skyriaus pateiktais duomenimis bei tendencingai vertino ieškovo vadovo parodymus, nes FNTT atlieka tyrimą dėl apgaulingo ieškovo buhalterinės apskaitos tvarkymo, apimančio ir neteisingų duomenų VSDFV apie darbuotojų draudžiamąsias pajamas pateikimą. Apeliantės darbo sutartis į bylą nepateikta, todėl nėra objektyvių duomenų apie šalių sutartą mokėtino darbo užmokesčio dydį. Todėl spręsdamas dėl šalių sulygto ir apeliantei mokėto darbo užmokesčio, teismas turėjo vadovautis apeliantės paaiškinimais, pirminiu ieškovo pareiškimu teismui, taip pat reikšminga ir tai, kad ieškovo vadovas nesugebėjo nurodyti, dėl kokio darbo užmokesčio dydžio buvo tartasi su apeliante ir kaip jis kito. Teismas pažeidė įstatyme numatytą išankstinio darbo ginčo sprendimo darbo ginčų komisijoje tvarką (CPK 296 str. 1 d. 1 p.); šios tvarkos nesilaikymas sukėlė apeliantei neigiamas pasekmes – sprendimu iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos, tuo tarpu ginčo sprendimas ikiteisminėje procedūroje neapmokestinamas žyminiu mokesčiu ir nesprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Teismas pagrįstai nevertino apeliantės pateiktų avanso apyskaitų, kaip neatitinkančių tokio tipo dokumentams keliamų reikalavimų ir negalinčių būti tinkamais įrodymais. Apeliantė, naudodamasi tik jai patikėtu įmonės sąskaitos kodų generatoriumi, iš ieškovo sąskaitos darė pavedimus tretiesiems asmenims, tačiau neturėjo teisės persivedinėti įmonei priklausančias lėšas į savo asmeninę sąskaitą, ko beje pati ir neneigė. Mokėjimo paskirties nurodymas – įmonės atsiskaitymams – neįrodo lėšų panaudojimo atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis, nes mokėjimo paskirtį įrašydavo pati apeliantė. Apeliantė nepateikė nei vieno įrodymo apie atsiskaitymą su trečiaisiais asmenimis įmonės ūkinės veiklos vykdymui (CPK 178 str.). Visi atlikti mokestiniai patikrinimai buvo siauros apimties, nei vienas nebuvo susijęs su įmonės piniginių srautų patikrinimu įmonės sąskaitoje.Teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi oficialiais įrodymais – VSDFV Šiaulių skyriaus duomenimis apie apeliantės turėtas draudžiamąsias pajamas nuo jos darbo įmonėje pradžios. Šalys neginčijo nustatyto valandinio darbo apmokėjimo fakto. Apeliantė neneigė, kad tuo pat metu tvarkė ir kitų įmonių buhalteriją. Pateikta VSDFV Šiaulių skyriaus pažyma patvirtina, kad apeliantė nuo 2010 m. sausio 1 d. yra IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkė, nuo 2013 m. vasario 1 d. savarankiškai dirbantis asmuo. Ginčo išnagrinėjimas teisme truko virš 7 mėnesių, todėl būtų neprotinga ir nesąžininga (CK 1.5 str.) ginčą formaliai pernagrinėti iš naujo, pradedant nuo ikiteisminės stadijos. Be to, šiuo metu pasibaigę kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Byloje nustatyta, ir dėl to ginčo nėra, kad atsakovė nuo 2009 m. sausio 23 d. dirbo ieškovo buhaltere (1 t., 42 b. l.; 3 t., 45 b. l.); nuo 2009 m. vasario 18 d. iki 2013 m. liepos 24 d. atsakovė iš įmonės sąskaitos į savo banko sąskaitą, esančią Swedbank, AB, pervedė 390 235 Lt (1 t., 78-91 b. l.); 2013 m. rugsėjo 18 d. ieškovo direktoriaus įsakymu atsakovė buvo atleista iš įmonės buhalterės pareigų (3 t., 43 b. l.). Ginčas kilo dėl nurodytų piniginių lėšų panaudojimo. Ieškovo teigimu, apeliantė pasisavino įmonės lėšas ir taip padarė ieškovui žalos, o apeliantės teigimu, persivestos lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms – atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis, todėl žala ieškovui nepadaryta.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visų darbuotojo neribotos materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, ieškinį patenkino. Apeliantė su teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia netinkamu įrodymų, susijusių su materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nustatymu, vertinimu, neteisingai nustatytu darbo užmokesčio dydžiu bei ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymu.

Dėl materialinės atsakomybės sąlygų ir jas pagrindžiančių įrodymų vertinimo

Darbuotoją ir darbdavį siejantys darbo teisiniai santykiai reglamentuojami darbo įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose. Darbo įstatymuose, be kita ko, reglamentuojamos darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, dydis (ribos) (DK 4 str. 11 p.). Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo teisinio santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas.

Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 str.). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013; kt.).

Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013). Vienas iš DK 255 straipsnyje įtvirtintų visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės atvejų – kai žala padaryta tyčia (DK 255 str. 1 p.).

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalis siejo darbo santykiai; atsakovei, kaip įmonės buhalterei, buvo patikėtas įmonės sąskaitos kodų generatorius; ieškovo sąskaitos piniginių srautų revizijos metu nustatyta, kad nuo 2009 m. vasario 18 d. iki 2013 m. liepos 24 d. atsakovė iš įmonės sąskaitos į savo banko sąskaitą, esančią Swedbank, AB, pervedė 390 235 Lt; byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės neteisėtus veiksmus ir kaltę, žala ieškovui atsirado kaip neteisėtos tyčinės atsakovės veikos padarinys. Tokiu būdu, pripažinęs visų atsakovės neribotos materialinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą, vadovaudamasis DK 255 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo atsakovės pareigą šią žalą atlyginti. Apeliantė kvestionuoja teismo išvados dėl darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų nustatymo pagrįstumą netinkamu įrodymų vertinimu.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje abiejų šalių pateiktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip kaip juos vertina pati apeliantė nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.

Apeliantė neneigia į savo asmeninę sąskaitą persivedusi 390 235 Lt sumą, tačiau nurodo, kad pats piniginių lėšų mokėjimo nurodymais pervedimo apeliantei faktas nepatvirtina, kad šios lėšos buvo pasisavintos. Pasak apeliantės, pateiktos į bylą avanso apyskaitos ir jas pagrindžiantys pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina lėšų panaudojimą ieškovo atsiskaitymams; tai patvirtina ir mokėjimo nurodymuose nurodyta jų paskirtis – atsiskaitymams, bei ieškovo direktoriaus parodymai.

Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK 178 str.). Byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. vasario 18 d. iki 2013 m. liepos 24 d. atsakovė iš ieškovo sąskaitos į savo banko sąskaitą, esančią Swedbank, AB, pervedė iš viso 390 235 Lt. Asmeniui, atlikusiam tokį veiksmą ir siekiančiam išvengti atsakomybės taikymo, tenka našta įrodyti, kad dėl tokio piniginių lėšų pervedimo įmonė žalos nepatyrė arba jos patyrė mažiau, nes ginčo lėšos įsigytų prekių, paslaugų ar kitokios naudos forma grįžo įmonei. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas grindžiamas bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 str.). Be to, tokių lėšų panaudojimą kontroliuoja tas lėšas gavę asmenys, todėl jie turi didesnes galimybes įrodyti, jog lėšos panaudotos ne asmeninėms, o įmonės reikmėms. Dėl to nagrinėjamoje byloje būtent apeliantei tenka įrodinėjimo našta įrodyti, kad ginčo piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, kad už jas buvo įsigytos bendrovei reikalingos prekės ar paslaugos ar dėl jų bendrovė gavo kitokią adekvačią naudą.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, pagrįsti apskaitos dokumentais, turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 11 d.). Buhalterinė apskaita – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos) sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 4 d.).

Atsakovei, atlikusiai įmonės lėšų pervedimą į savo asmeninę sąskaitą be jokio pateisinamo pagrindo ir siekiančiai išvengti materialinės atsakomybės taikymo, teko našta įrodyti, jog dėl tokio lėšų pervedimo įmonė žalos nepatyrė. Tačiau apeliantė, priešingai nei teigiama skunde, nepateikė jokių įrodymų, atitinkančių minėtas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas (mokėjimo pavedimų, sąskaitų faktūrų, kvitų, orderių ir pan.) ir patvirtinančių, kad lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, kad už jas buvo įsigytos įmonei reikalingos prekės ar paslaugos ar dėl jų bendrovė gavo kitokią naudą. Apeliantės pateiktos avanso apyskaitos nepasirašytos ir nepagrįstos pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, todėl nepatvirtina apeliantės teiginių dėl į asmeninę sąskaitą persivestų pinigų panaudojimo įmonės reikmėms (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto reglamentavimą, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko įmonės buhalteris, todėl akivaizdu, kad teisinis reglamentavimas įpareigoja įmonės buhalterį bendrovės apskaitą tvarkyti pagal įstatymo reikalavimus. Byloje nustačius, kad ginčo piniginių lėšų pervedimą atliko tik pati apeliantė, ji pati ir nurodydavo mokėjimo dokumentuose jų paskirtį, todėl vien tik jos teiginiai, be pagrindžiančių įrodymų, neįrodo lėšų panaudojimo įmonės atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis.

Apeliantės teigimu, teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl oficialių rašytinių įrodymų – Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktų, kuriais buvo vertinami ieškovo leidžiami atsiskaitymai, patirtos išlaidos, veiklos sąnaudos ir, kuriuose nebuvo nustatyta, kad apeliantės pateiktose avanso apyskaitose nurodytos išlaidų sumos nebūtų naudotos ieškovo veikloje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės argumentavimu. Skundžiamo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas įvertino į bylą pateiktą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų patikrinimų bei mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitų medžiagą (3 t., 44-62; 67-69) ir nustatė, kad ji paneigia atsakovės teiginius dėl apgaulingo ieškovo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2009 m. patikrinimas atliktas už 2008 metus (kuomet apeliantė dar nedirbo UAB „Eugenija“) ir tikrintas tik pelno mokestis; 2010 m. taip pat atliktas pelno mokesčio patikrinimas už 2009 metus. Abiem atvejais nustatytas nežymus pelno mokesčio apskaičiavimo neatitikimas. 2012 m. atlikus 2010 metų patikrinimą, nenustatyta pelno mokesčio apskaičiavimo pažeidimų.

Dėl apeliantės darbo užmokesčio dydžio

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, ieškovo prašomą priteisti sumą sumažino nuo 2009 m. sausio 23 d. iki 2013 m. liepos 31 d. apeliantei priklausančio darbo užmokesčio dydžiu. Apeliantės teigimu, spręsdamas dėl apeliantei mokėto darbo užmokesčio dydžio, teismas nepagrįstai rėmėsi VSDFV Šiaulių skyriaus pateiktais duomenimis bei tendencingai vertino ieškovo vadovo parodymus, nes FNTT atlieka tyrimą dėl apgaulingo ieškovo buhalterinės apskaitos tvarkymo, apimančio ir neteisingų duomenų VSDFV apie darbuotojų draudžiamąsias pajamas pateikimą. Atsakovės darbo sutartis su ieškovu į bylą nepateikta ir dėl to, apeliantės nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų apie šalių sutartą mokėtino darbo užmokesčio dydį, todėl spręsdamas dėl šalių sulygto ir atsakovei mokėto darbo užmokesčio teismas, pasak apeliantės, turėjo vadovautis jos paaiškinimais, pirminiu ieškovo pareiškimu teismui, taip pat reikšminga ir tai, kad ieškovo vadovas nesugebėjo nurodyti, dėl kokio darbo užmokesčio dydžio buvo tartasi su apeliante ir kaip jis kito. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.

Pagal DK 93 straipsnį darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. DK 95 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sąlygas, 3 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Apeliantė teisi, kad darbo sutarties, iš kurios nuostatų būtų galima spręsti apie šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio sąlygų, į bylą nepateikė nei ieškovas, nei atsakovė. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantei mokėto darbo užmokesčio dydžio, pagrįstai ir teisingai vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pateiktais duomenimis, o ne apeliantės jokiais įrodymais nepagrįstais paaiškinimais. Tokią išvadą pagrindžia ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 10 straipsnio, reglamentuojančio pranešimų apie apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas pateikimą ir saugojimą, nuostatos, kad socialinio draudimo įmokoms ir socialinio draudimo išmokoms teisingai priskaičiuoti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre yra kaupiami duomenys apie apdraustuosius asmenis, jų draudėjus ir socialinio draudimo išmokų gavėjus. Draudėjai privalo pateikti socialinio draudimo pranešimus ir kitus dokumentus, reikalingus draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti. Minėtų duomenų kaupimo ir naudojimo tvarką, socialinio draudimo pranešimų ir kitų dokumentų formas, pateikimo terminus ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre. Taigi darbdavys – UAB „Eugenija“ (draudėjas – VSDĮ 2 str. 2 d.), vykdydamas įstatymo nuostatas, privalomai teikė duomenis apie apeliantės (apdraustosios – VSDĮ 2 str. 1 d.) draudžiamąsias pajamas (VSDĮ 2 str. 4 d.), t. y. ir darbo užmokestį, todėl remdamasis šiais duomenimis, teismas pagrįstai nustatė apeliantei faktiškai mokėtą darbo užmokestį. Kaip minėta, duomenų, apie apeliantei mokėtą didesnį darbo užmokestį nepateikta, be to, bylos duomenys apie apeliantės įdarbinimus (Sodra pažyma, 1 t., 42 b. l.), liudija, kad darbo pas ieškovą metu, ji dirbo ir kitose darbovietėse, o tai leidžia spręsti apie ieškovo jai mokėtą nedidelį darbo užmokestį. Minėtas aplinkybes netiesiogiai, nes didžioji dauguma dokumentų nepasirašyta, patvirtina UAB „Eugenija“ darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščių dalis (2 t., 6, 8, 11, 14, 18, 20, 26, 29, 32, 34, 40, 46, 52, 57, 62, 65, 69, 88, 90, 94, 100, 102, 105, 108, 111, 114, 118, 121, 124, 126, 129, 130, 136, 139, 141, 145, 148, 150, 154, 156, 159, 162, 165, 168, 172, 176, 178, 180, 184 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš aptartų įrodymų visumos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad be privalomų mokesčių apeliantės darbo užmokestis sudarė 11 800,98 Lt ir šia suma sumažino ieškovui priteistos žalos dydį.

Kituose tyrimuose nustačius, kad dėl galimai apgaulingai vestos ieškovo buhalterinės apskaitos Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrui buvo teikti neteisingi duomenys ir dėl to šioje byloje nustatytas mažesnis apeliantės darbo užmokestis, ji turės galimybę savo teises ginti įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Konstitucinės teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011). Pagal CPK 22 straipsnio 1 dalį privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymų numatytais atvejais.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta ar paneigta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. liepos 2 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimus). Be to, situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Tserkva Sela Sosulivka. v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Zylkov v. Russia, no. 5613/04, 21 June 2011). Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė, jos ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Guérin v. France, judgment of 29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, ir šalys to neginčija, kad tarp šalių yra kilęs individualus darbo ginčas, t. y. nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas įstatyme nustatyta tvarka (DK 285 str.). Pagal DK 287 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Nagrinėjamas ginčas nepatenka į DK 299 straipsnio 2 dalyje reglamentuotus atvejus, kuomet ginčas nagrinėjamas tiesiogiai teisme. Įstatyme nustatytos privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius – pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 296 str. 1 d. 1 p.), arba byla nutraukiama, jei šia tvarka pasinaudoti negalima (CPK 293 str. 2 p.).

Apeliantė teisi, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo laikytasi išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, todėl padarytas procesinės teisės normų taikymo pažeidimas. Tačiau vadovaujantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantės skundą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisingas, todėl nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad esant tokiai kaip nagrinėjama situacijai būtų neprotinga ir nesąžininga (CK 1.5 str.) riboti sąžiningai besielgiančio asmens teises apginti savo interesus, ir formaliai ginčą pernagrinėti iš naujo, pradedant nuo ikiteisminės stadijos. Taip pat teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas numatė galimybę ginčo šaliai, nesutinkančiai su darbo ginčų komisijos sprendimu, per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaujantis CPK (DK 296 str.), t. y. teisminis ginčo nagrinėjimas nepaneigė ginčo šalių teisių.

Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams, kad išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymas sukėlė apeliantei neigiamas pasekmes – sprendimu iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos. Kaip minėta, darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo atveju, byla būtų nagrinėjama teisme ir apeliantei vis tiek tektų atlyginti bylą laimėjusios šalies išlaidas, be to, neatmestina galimybė, kad išlaidos galėtų būti patirtos ir ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje ir šias išlaidas teismas gali priteisti pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, todėl patenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėGintaras Pečiulis