- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-301-932/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38964-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Nuteistasis
- B. P.
- Nukentėjusysis
- D. S.
- Civilinis atsakovas
- draudimo bendrovės „ERGO Insurance Se“
- Advokatai
- Viktoras Dovidaitis, Kristina Sandaraitė-Butvilienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo B. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros, paskiriant B. P. pareigą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas).
Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, B. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinės atsakovės draudimo bendrovės „ERGO Insurance Se“, atstovaujamos jos Lietuvos filialo, nukentėjusiajai D. S. priteista 1 470 Eur turtinei žalai ir 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu B. P. buvo pripažintas kaltu dėl to, jog vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus: B. P. (duomenys neskelbtini), apie 14.34 val., Vilniuje, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Volkswagen Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vytenio g. nuo T. Ševčenkos g. pusės įvažiavęs į nereguliuojamą Vytenio–Naugarduko g. sankryžą ir pasukęs į dešinę į Naugarduko g., pažeidė KET 27 punkto reikalavimą, kad sankryžose sukdamas į dešinę ar į kairę, vairuotojas privalo praleisti į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą, o, kai sukama į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą, įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį, ir 30 punkto reikalavimą, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ praleisti į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį, t. y. sankryžoje pasukęs į dešinę ir įvažiavęs į Naugarduko g. kelio važiuojamąją dalį, jos eismo juostą, skirtą judėti Žemaitės g. kryptimi, nesulėtino vairuojamo automobilio greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ praleisti į kelio važiuojamąją dalį įžengusį ir jo judėjimo kryptimi iš kairės pusės į dešinę už gatvių sankirtos įrengta nereguliuojama pėsčiųjų perėja Naugarduko g. kirtusį pėsčiąjį V. B. (V. B.), dėl to, tęsdamas važiavimą vairuojamu automobiliu, partrenkė ir priekiniu ratu pervažiavo V. B., kuris nuo patirtų sunkių sužalojimų mirė įvykio vietoje. Šiais savo veiksmais B. P. buvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis B. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria išnagrinėtas nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir šioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.
2.1. Apeliaciniame skunde yra cituojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatos, kasacinio teismo praktika, kurioje pasisakant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo fizinio asmens mirties atvejais yra nurodyta, jog esminę reikšmę turi realus ieškovo ir mirusio asmens santykis ir tai, kad teismas turi pareigą kiekvienu atveju įvertinti šių asmenų tarpusavio ryšį, jo pobūdį, kokybę, intensyvumą, nuoširdumą, pastovumą, juos siejantį giminystės laipsnį, bendro gyvenimo trukmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 3K3-560/2010).
2.2. Apelianto įsitikinimu, teismo išvada, jog „nors D. S. su V. B. nebuvo sutuoktiniai, tačiau atsižvelgus į ilgai kartu išgyventą laiką nėra abejonių, kad juos siejo šeiminiai ryšiai“, pagrįsta išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusiosios ir V. B. ryšys nebuvo toks glaudus, kurį būtų galima vertinti kaip šeiminį, dėl ko D. S. nepagrįstai pripažinta nukentėjusiąja šioje byloje. Iki šiol nėra aišku ir to nepavyko išsiaiškinti teisminio nagrinėjimo metu, kokiu teisiniu pagrindu D. S. buvo išduotas V. B. mirties liudijimas, nes ji nėra nei jo šeimos narys, nei sutuoktinė, nei giminaitė. Be to, nukentėjusioji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos ir žuvusiojo bendras gyvenimas būtų įtvirtintas bendru turtu. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai ir V. B. priklausė skirtingi nekilnojamojo turto objektai – butai, už kuriuos kiekvienas iš jų mokėjo atskirai. Nukentėjusiosios teiginių, kad ji su žuvusiuoju kartu gyveno daugiau kaip 40 metų, nepagrindžia jokie byloje esantys duomenys, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusioji, teikdama civilinį ieškinį, tik siekė pasipelnyti.
2.3. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, teismams reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu. Šis reikalavimas kildinamas iš teismo precedento esmės – stare decisis principo, grindžiamo teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Apeliantas pritaria draudimo bendrovės atsiliepime nurodytai teismų praktikai ir, papildomai nurodydamas praktiką, į kurią nebuvo atsižvelgta, akcentuoja civilinę bylą Nr. 3K-3-560/2010. Pastarojoje konstatuota, kad sutuoktinei pagrįstai priteista 40 000 Lt (11 585 Eur) neturtinės žalos atlyginimo mirus sutuoktiniui. Nurodytoje byloje nustatyta, kad ieškovė prarado sveiką, gerą, rūpestingą, mylintį sutuoktinį, su kuriuo santuokoje gyveno septyniolika metų. Sutuoktinių santykiai buvo artimi, juos siejo glaudus ryšys. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodyta šeimos samprata, kuri grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Apelianto manymu, nukentėjusioji neįrodė buvus nustatytų aplinkybių, kurios būtų galėjusios sudaryti pagrindą bylą išnagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad jos ir V. B. ryšiai buvo glaudūs, intensyvūs, pasižymėję stipriu emociniu prieraišumu.
2.4. Teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios teiginiais apie po V. B. mirties pablogėjusią jos sveikatą. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog dėl V. B. mirties D. S. patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stiprų sukrėtimą ar, kaip nurodė posėdžio metu, iki šiol patiria neigiamas pasekmes sveikatai dėl aptariamo įvykio – geria vaistus, negali ramiai miegoti, jos būsena sunki. Civilinė ieškovė nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti minėtų ryšių, patirtų išgyvenimų, sukrėtimų buvimą, sveikatos būklės pablogėjimą, nors turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą negu jau buvo patenkintas.
3. Posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė advokatė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nėra ginčijami nuteistojo B. P. kaltės, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo fakto/kvalifikavimo, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės aspektai, nesutinkama tik su ta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria buvo išspręstas nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu argumentų nenurodoma, esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl, vadovaudamasis anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Nesutikdamas su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl nukentėjusiajai iš civilinės atsakovės (draudimo bendrovės) papildomai (be jau anksčiau išmokėtų 8 000 Eur) priteisto 6 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo, nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad D. S. nepagrįstai buvo pripažinta nukentėjusiąja. Apelianto teigimu, be pačios D. S. teiginių byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pastarąją ir žuvusįjį siejo artimas ryšys, be to, bylos duomenys nepagrindžia ir D. S. nurodytų patirtų išgyvenimų, pablogėjusios sveikatos.
6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi įstatymo nuostatų ir nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl neturi pagrindo pripažinti, jog netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį bei neteisingai įvertino tokios žalos atlyginimo kriterijus, atitinkamai nėra pagrindo sutikti, kad neturtinė žala priteista asmeniui, nepagrįstai pripažintam nukentėjusiuoju.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje tyrėjo K. B. 2020 m. spalio 1 d. nutarimu D. S. buvo pripažinta nukentėjusiąja (1 t., b. l. 59). Toks procesinis statusas pastarajai suteiktas įvertinus tai, kad apklausta D. S. nurodė su žuvusiuoju V. B. gyvenusi apie 40 metų, t. y. nuo tada, kai šis išsiskyrė. Santuokos nesudarė, tačiau gyveno kaip sugyventiniai, vedė bendrą ūkį, turėjo bendrą biudžetą, gyveno D. S. bute. Apklausos metu D. S. nurodė, kad V. B. nebendravo nei su buvusia sutuoktine, nei judviejų vaikais, nurodė pati pasirūpinsianti nukentėjusiojo laidotuvėmis, teigė jas apmokėsianti iš savo lėšų, dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos prašė pripažinti nukentėjusiąja (1 t., b. l. 49, 51). Duodama parodymus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, D. S. taip pat teigė, jog su nukentėjusiuoju gyveno apie 40 metų. Santuokos nesudarė, kadangi, jos žodžiais, „tais laikais buvo gėda, jis buvo jaunesnis trylika metų, buvo nepatogu eiti įregistruoti santykius“, tačiau kategoriškai tvirtino, jog su V. B. gyveno kaip šeimos nariai, vedė bendrą ūkį (2 t., b. l. 146-154). Tai, kad D. S. gyveno kartu su nukentėjusiuoju V. B., matyti ir iš S. B. (buvusios sutuoktinės) parodymų, kurių metu ši kelis kartus D. S. įvardino kaip savo buvusio vyro sugyventinę, nurodė sutinkanti, kad pastaroji palaidotų V. B., atliktų jo kūno kremavimą (1 t., b. l. 73-74). Ikiteisminio tyrimo metu buvo susisiekta ir su užsienyje gyvenančiais nukentėjusiojo vaikais – sūnumi D. B. ir dukra N. B., kurie, kaip nurodyta tarnybiniame pranešime, išreiškė sutikimą, kad tėvo, su kuriuo abu teigė artimų santykių nepalaikantys, laidojimu pasirūpintų jo sugyventinė D. S., kadangi pastarieji jau daug metų gyveno kartu (1 t., b. l. 81). Be kita ko, teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo J. S. parodymuose yra užfiksuota, kad „nukentėjusysis yra jo kaimynas, jie šalia gyvena“ (2 t., b. l. 190-193), kas papildomai leidžia spręsti, kad V. B. ir D. S. gyveno kartu. Įvertinus pastaruosius duomenis kartu su nuosekliais D. S. parodymais, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. S. ir nukentėjusįjį V. B., kurie nors ir nebuvo sutuoktiniai, tačiau dėl išgyvento ilgo laiko kartu siejo šeiminis ryšys. Taigi konstatuotina, kad D. S., kaip žuvusiojo V. B. šeimos narys (sugyventinė), nukentėjusiąja pripažinta pagrįstai, neginčytina, kad ji turėjo ir teisę reikšti civilinį ieškinį, prašydama atlyginti neturtinę žalą. Teismų praktikoje aiškiai įtvirtinta, kad asmens gyvybės atėmimo atveju nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu gali būti pripažintas šeimos narys ar artimasis giminaitis (iš jų – tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), kiti asmenys), kuris turi teisę reikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-4/2011, 2K-593/2011, 2K-90/2012, 2K-386/2012, 2K-431/2013, 2K-525/2013 ir kt.).
8. CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais iš viso neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Neturtine žala pakenkiama teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiau jos ginamos turtiniais būdais. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata, jog neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali sugrąžinti žuvusio asmens, tačiau ja siekiama kiek įmanoma maksimaliau sušvelninti dėl žalos padarymo kilusias negatyviausias pasekmes. Vis tik pažymėtina, kad, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, siekiama ne pagerinti žmogaus turtinę padėtį, o kompensuoti asmens negatyvius išgyvenimus, sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui iš viso niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, KET pažeidimų bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu artimiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžiai yra nusistovėję, jie svyruoja nuo 2 896,20 Eur iki 30 000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4 344,30 Eur iki 31 298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui), nuo 2 896,20 Eur iki 26 065 Eur (tėvui/motinai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86-699/2017, 2K-143-696/2017, 2K-188-648/2017).
9. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai bendrai priteista 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tokia suma yra artima teismų praktikoje žuvusio asmens sutuoktiniui/sugyventiniui priteistinų neturtinės žalos dydžių vidurkiui. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad D. S. dėl sugyventinio mirties patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kurie pagal CK 6.250 str. pripažįstami neturtine žala, išreikšta pinigais. Kilę dvasiniai išgyvenimai ir sukrėtimas dėl netikėtos ilgamečio gyvenimo partnerio netekties yra suprantami, nereikalaujantys būti įrodyti konkrečiais duomenimis, kurių apeliaciniu skundu reikalauja nuteistasis. Pabrėžtina, kad nukentėjusioji yra garbaus amžiaus (šiuo metu (duomenys neskelbtini) metų), sudėtingos sveikatos būklės, neabejotina, kad netekus sugyventinio nukentėjusiajai ženkliai pasunkėjo kasdienis gyvenimas (nukentėjusiosios žodžiais, V. B. buvo jos „rankomis, akimis, kojomis, be jo niekur“, pastaruosius kelerius metus be jo viena niekur negalėdavo išeiti, pastarasis lydėdavo pas gydytoją, į parduotuvę ir kt.) (2 t., b. l. 146-154), nukentėjusioji liko iš esmės viena (nurodė turinti suaugusį sūnų, tačiau šis yra neįgalus, pasirūpinti negali), sumažėjo jos bendravimo galimybės. Priešingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusioji pateikė medicininius dokumentus, iš kurių matyti, kad pastaroji, kreipdamasi į medikus, nurodė, jog dėl autoįvykio metu žuvusio sugyventinio patiria didelį stresą, negali miegoti, bijo viena išeiti į gatvę, vargina nemiga, jai, be kita ko, buvo diagnozuoti miego sutrikimai (kodas M10.00), ūminė reakcija į stresą (kodas F43.0) (2 t., b. l. 126). Atkreiptinas dėmesys, kad iki įvykio nukentėjusioji nurodytų nusiskundimų neturėjo (2 t., b. l. 127), įvardintos diagnozės nustatytos būtent po nagrinėjamo eismo įvykio, dėl ūminės reakcijos į stresą nukentėjusiajai buvo išrašytas siuntimas pas specialistą. Nesunku suprasti, kad pastaroji diagnozė, taip pat miego sutrikimai turėjo įtakos ir jau anksčiau nustatytoms ligoms (paroksizminiam priežirdžių virpėjimui, hipertenzinei širdies ligai) ir tai neprisidėjo prie geresnės nukentėjusiosios sveikatos būklės. Nors byloje nėra duomenų apie tai, ar nukentėjusioji vėliau kreipėsi į specialistus dėl jai diagnozuotos ūminės reakcijos į stresą bei to, ar ir šiuo metu ją vargina nemiga, ar ji vartoja vaistus, susijusius su anksčiau įvardintomis diagnozėmis, nustatytomis po eismo įvykio, tai nepaneigia nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad aplinkybės dėl to, kad nukentėjusioji iki šiol geria vaistus, negali ramiai miegoti ir jos būsena yra sunki, yra nurodytos bendrai, aptariant D. S. parodymus ir jos neturėjo esminės reikšmės sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą. Skundžiamame nuosprendyje daugiau akcentuota tai, kad nukentėjusioji, įvertinus pastarosios ir žuvusiojo santykius, iki šiol patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus, yra prastesnės psichologinės būsenos, kadangi, būdama garbaus amžiaus, turinti sveikatos problemų, sunkiau išgyvena artimo žmogaus netektį nei jaunas, pakankamai sveikas asmuo.
10. Taigi išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs nukentėjusiajai D. S. 14 000 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydį, neteisingai pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ar nesivadovavo teismų praktika, atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, kad nustatytas neturtinės žalos dydis prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojama kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010, kurioje, kaip pabrėžiama, priteisiant neturtinę žalą dėl sutuoktinio mirties buvo atsižvelgiama į tai, kad ieškovė prarado sveiką, gerą, rūpestingą ir mylintį sutuoktinį, su kuriuo santuokoje pragyveno 17 metų, tačiau ir nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti bei vertinami kriterijai dėl glaudaus nukentėjusiosios ir žuvusiojo ryšio, emocinio prieraišumo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad esamu atveju neturtinės žalos buvimas buvo grindžiamas teismų praktikai prieštaraujančiais kriterijais. Tuo pačiu pažymėtina, kad nenustatyta, jog nukentėjusysis V. B. būtų pažeidęs KET taisykles, nuteistasis nors ir padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau eismo įvykio metu jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones (už sukeltą eismo įvykį, esant apsvaigusiam nuo alkoholio), nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės (atimta kito asmens gyvybė). Nors skundžiamu nuosprendžiu neturtinė žala, neviršijant įstatyme nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos ribų dėl vienos eismo įvykio ribos, buvo priteista iš draudimo bendrovės, tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis užsimena ir apie jam pačiam kilsiančią pareigą regreso tvarka atlyginti draudimo bendrovei patirtus nuostolius tuo atveju, jei įsiteisės skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Pastaroji aplinkybė plačiau nėra analizuotina, tik pažymėtina, kad apeliantas nors ir yra pensinio amžiaus, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad jo materialinė padėtis yra itin prasta, pats nuteistasis nurodo, kad turėjo galimybes padengti draudimo bendrovės nuostolius dėl nukentėjusiajai jau išmokėtos sumos. Kita vertus, žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, šis kriterijus yra vertinamas kartu su išvardintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294/2011, 2K-429/2013, 2K-303/2013, 2K-359-697/2017).
11. Atsižvelgiant į visus anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo B. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo B. P. apeliacinį skundą atmesti.