Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-821-552/2022

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-07
Bylos Nr.: eA-821-552/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-28013-2020-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas: Lietuvos draudimas
Trečiasis asmuo: VŠĮ „Vilniaus technologijų ir meno centras“
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos

Kategorijos

20.2.3.1Turtinė žala
57.3Atstovavimo išlaidos ir jų paskirstymas

Administracinė byla Nr. eA-821-552/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28013-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 57.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimo ir pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Vilniaus technologijų ir meno centras“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir Bendrovė) su patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 932,28 Eur; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo 227,11 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (22,50 Eur žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. balandžio 11 d. pareiškėjo draustas turtas – automobilis, buvo sugadintas: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje ant draudėjo automobilio užkrito medžio šaka ir sugadino automobilio priekinį stiklą, kairės pusės automobilio sparną, variklio gaubtą, stogą ir kitas detales. 8,0925 ha žemės sklypą, kuriame yra minėta automobilių stovėjimo aikštelė, valdo du bendraturčiai: Vilniaus miesto savivaldybė ir viešoji įstaiga „Vilniaus technologijų ir meno centras“ (toliau – ir Įstaiga). Su Įstaiga buvo sudaryta panaudos sutartis dėl 4,1601 ha žemės sklypo dalies, kuri yra po nuomojamais pastatais. Iš pateikiamo 8,0925 ha žemės sklypo plano matyti, jog tarp Įstaigos ir atsakovo yra nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, t. y. Įstaiga panaudos teise valdo tik po pastatais ir šalia pastatų esančią 4,1601 ha žemės sklypo dalį, kurioje nėra galimybės automobiliams legaliai parkuotis. Tai, kad Įstaiga nevaldo žemės sklypo, kuriame yra įrengta minėta automobilių stovėjimo aikštelė, patvirtina ir aplinkybė, jog Įstaiga moka atsakovui parkavimo rinkliavą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad automobilio apgadinimas aiškiai matomas. Automobilio apgadinimas ir kilusi žala kartu su draudimo išmokos dydžiais / jų atlyginimu patvirtinti dokumentais. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 11 d. įvykį pripažino draudiminiu ir draudėjo automobilį remontavusiai įmonei išmokėjo 1 932,28 Eur (buvo pritaikyta 100 Eur išskaita).

4. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad atsakovas netinkamai atliko savo pareigas: rūpestingai ir atidžiai neprižiūrėjo jo sklype esančių želdynų ir želdinių, todėl buvo sugadintas draudėjo automobilis, t. y. pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.248 str. 3 d.), dėl ko buvo padaryta žala pareiškėjo draustam turtui. Pareiškėjas vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-446 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės želdynų ir želdinių apsaugos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir darė išvadą, kad atsakovas, kaip žemės sklypo valdytojas, yra atsakingas už tinkamą želdinių priežiūrą ir tvarkymą. Pareiškėjas pabrėžė, kad automobilis buvo pastatytas specialiai tam pritaikytoje vietoje. Be to, įrengiant automobilių stovėjimo aikšteles, privaloma įvertinti, ar leidžiamoje vietoje yra saugu laikyti automobilius. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neginčija fakto, jog jo valdomame žemės sklype medžio šaka sugadino draudėjo automobilį.

Atsiliepimas

5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjui siūlytina pakeisti atsakovą byloje, juo traukiant ne Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, o Įstaigą. Netenkinus šio prašymo, atsakovas prašė skundą atmesti. Skundo tenkinimo atveju atsakovas prašė sumažinti prašomų kompensuojamų palūkanų dydį.

6. Atsakovas nurodė, kad kiekvieno medžio realus patikrinimas yra sudėtingas procesas, todėl būtų nepagrįsta ir neproporcinga pareiga suabsoliutinti savivaldybės pareigą, susijusią su želdinių priežiūra, iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį ir įvertinti jų fiziologinę būklę savivaldybės teritorijoje. Atsakovas pažymėjo, kad negavo pranešimų dėl medžių avarinės būklės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teritorijoje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ant automobilio nukrito ne medis, o dalis šakos. Atsakovas vadovavosi Želdynų įstatymo 18 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 3 punktu ir pažymėjo, kad Taisyklėse nėra nurodyta, kuriose miesto dalyse esančių želdynų ir želdinių inventorizacija turėtų būti atliekama pirmiausiai, taip pat nėra detalizuota, kiek ir kokių konkrečiai želdinių turėtų būti inventorizuota per metus, mėnesį ar kitą laiko tarpsnį, koks skaičius savivaldybės specialistų turėtų atlikti šiuos darbus, ir kt. Atsakovas nurodė, kad savo pareigą, kiek leidžia tam skiriamos lėšos ir turimi žmogiškųjų išteklių resursai, vykdo tinkamai – želdynų ir želdinių inventorizacijos darbai buvo atliekami tinkamai. Atsakovo teigimu, byloje trūksta įrodymų dėl šakos dydžio, dėl kokios priežasties nukrito šaka (ar medis). Jei nukrito tik dalis šakos, atsakovui kilo klausimas, kaip pasireiškia Vilniaus miesto savivaldybės kaltė kilusiame ginče, nes nukrito ne neprižiūrėtas medis, tačiau šakos dalis.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog tiek esant sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei teismas savo iniciatyva gali sumažinti nuostolių (žalos) atlyginimo dydį. Tuo atveju, jei teismas patenkintų skundą, atsakovo teigimu, prašomos žalos dydis turėtų būti mažintinas. Atsakovas nurodė, kad tik lango pakeitimas buvo būtinasis remontas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nėra pateikta įrodymų, kokia buvo transporto priemonės, kėbulo, durelių būklė iki eismo įvykio padarymo.

8. Atsakovas pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog vertinant automobiliui padarytą žalą buvo atlikti visi privalomieji Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 26 punkte nurodyti veiksmai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai grindė žalos dydį, o žala šioje administracinėje byloje yra neįrodyta. Atsakovas pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui atsirado žala, neatliko, bei tinkamai vykdė visus įsipareigojimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir atsiradusios žalos.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad eismo įvykio vieta priskirtina automobilių aikštelės sampratai. Ginčo automobilio aikštelės valdytojas yra Įstaiga, kuriai savivaldybė perdavė ne tik teisę naudotis automobilių stovėjimo aikštele, tačiau ir pareigą ją prižiūrėti, nesukeliant pasekmių tretiesiems asmenims. Atsakovo teigimu, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad automobilis buvo sugadintas būtent dėl šakos ir būtent automobilio aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Byloje nėra pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ar kitas dokumentas, objektyviai nurodydamas įvykio status quo (padėtis, kuri yra). Atsakovas pažymėjo, kad turėtų būti įvertinamas ir toks faktas, ar pats automobilio savininkas laikėsi bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai.

Atsiliepimas

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja atlyginti 227,11 Eur dydžio kompensacines palūkanas. Atsakovas pažymėjo, kad byloje eismo įvykis buvo 2018 m. balandžio 11 d., pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. pateikė pretenziją atsakovui dėl sumokėtos draudimo išmokos atlyginimo, prievolę pareikalavo įvykdyti per 15 dienų, tačiau kilus ginčui tarp šalių, pareiškėjas su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2020 m. spalio 5 d., t. y. beveik po 1,5 metų nuo pretenzijos pateikimo dėl savo kaltės.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu tenkino pareiškėjo patikslintą skundą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 932,28 Eur žalos atlyginimo ir 227,11 Eur dydžio kompensacines palūkanas, iš viso 2159,39 Eur, taip pat 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 2 159,39 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 5 d. iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Teismas nustatė, kad 8,0925 ha žemės sklypą, kuriame yra automobilių stovėjimo aikštelė, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, valdo Vilniaus miesto savivaldybė ir Įstaiga. 2015 m. rugsėjo 8 d. sudaryta panaudos sutartis dėl 4,1601 ha žemės sklypo dalies. Iš 8,0925 ha žemės sklypo plano teismas nustatė, jog tarp Įstaigos ir atsakovo yra nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, t. y. Įstaiga panaudos teise valdo po pastatais ir šalia pastatų esančią 4,1601 ha žemės sklypo dalį. Teismas nustatė, kad automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko įvykis, pažymėta numeriu 24, joje įrengti kelio ženklai, aikštelė aptverta metaliniais atitvarais, matosi kelio ženklas, leidžiantis statyti automobilius, o greta augantis ilgaamžis medis yra ne aikštelės teritorijoje, o už jos ribų. Teismas nustatė, kad teritorija, kurioje yra minėta aikštelė, pažymėta kaip Bendrojo naudojimo plotas II, o greta aikštelės esanti teritorija pažymėta kaip bendro naudojimo želdynų – rajoninio parko teritorija. Teismas nurodė, kad 2014 m. spalio 24 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties (su pakeitimais, kuriems pritarta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu) 8.3 punkte numatyta Nuomotojo pareiga savo lėšomis vykdyti parko teritorijos, kuri apibrėžta sutarties 3 priede pateiktame parko teritorijos plane, nuolatinę priežiūrą (rinkti ir išvežti nukritusius lapus, pjauti žolę, genėti medžius, rinkti ir išvežti šiukšles ir pan.). Teismas darė išvadą, kad už parko teritorijoje esančių medžių priežiūrą, šakų genėjimą, yra atsakingas Nuomotojas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė.

13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2, 3 dalimis, 7 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad savivaldybė turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, nors kiekvieno medžio realus patikrinimas yra sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) 1, 3, 44 punktais, nustatė, kad atsakovas, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad parko teritorijoje prie automobilių stovėjimo aikštelės adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, augantys medžiai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Nors atsakovas teigia, jog nėra atsakingas už automobilių stovėjimo aikštelės priežiūrą, nes jos valdytojas yra Įstaiga, teismas atkreipė dėmesį, kad nuomos ir panaudos sutartys nepatvirtina, jog trečiajam asmeniui buvo perduotas automobilių stovėjimo aikštelės valdymas ir priežiūra.

15. Teismas nustatė, kad Įstaiga kas mėnesį moka rinkliavą už naudojimąsi automobilių stovėjimo vietomis, kas, teismo vertinimu, taip pat patvirtina, kad Įstaiga nėra automobilių stovėjimo aikštelės valdytoja ir ja nesinaudoja panaudos ar nuomos teise. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių aikštelės valdymo teisės perdavimą Įstaigai. Be to, ši aikštelė yra įrengta greta parko teritorijos, o už parke augančių medžių priežiūrą yra atsakinga savivaldybė.

16. Teismas vadovavosi Priežiūros taisyklių 2, 3 punktais, VI skyriumi ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo vykdytą parke augančių medžių priežiūrą. Teismas vadovavosi Taisyklių 6.8 punktu ir pažymėjo, kad želdynų priežiūrą reglamentuojantys teisės aktai, tiek Taisyklės numato pareigą organizuoti ir vykdyti želdymų tvarkymą ir priežiūrą. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų apie bylai aktualios parko teritorijos želdinių priežiūrą, jos atlikimo dažnumą ir pan. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas po įvykio būtų ėmęsis veiksmų kitų medžių būklei nustatyti, todėl tai taip pat patvirtina nepakankamai rūpestingą, atsakingą atsakovo elgesį, netinkamą Taisyklėse įtvirtintų įpareigojimų vykdymą.

17. Teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad žalos padarymo faktą patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2018 m. balandžio 13 d. nutarimas „Dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą“, kuriame nurodoma, jog nuo medžio nulūžusi šaka nukrito ant automobilio ir taip apgadino automobilio priekinį stiklą, kairės pusės priekinį sparną ir stogą. Teismas nurodė, kad remonto sąmata Nr. 15464 patvirtina, jog buvo apgadintas automobilio priekinis stiklas, kairės pusės automobilio sparnas, variklio gaubtas, stogas. 2018 m. balandžio 26 d. PVM sąskaita–faktūra nustatyta, jog automobilio remonto suma 2 032,28 Eur.

18. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad ne visi remonto darbai buvo būtini padėčiai iki eismo įvykio atstatymo, taip pat neįrodyta, jog buvo atlikti visi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 26 punkte nurodyti veiksmai. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nukritusi šaka apgadino ne tik automobilio stiklą, bet ir kitas jo dalis, automobilis prieš pat įvykį buvo iš esmės naujas, automobilio remontas buvo atliktas oficialaus Škoda automobilių remonto serviso, todėl teismas darė išvadą, jog jis atliktas laikantis visų gamintojo reikalavimų (įskaitant ir antikorozinį padengimą). Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti patirtus nuostolius teko pareiškėjui, kas iš esmės ir atlikta, todėl, siekdamas juos paneigti, atsakovas turėjo teikti priešingus įrodymus, tačiau jų nepateikė.

19. Teismas nustatė, kad draudėjo automobilis stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri priklauso atsakovui, o už želdinių (šiuo atveju medžių) priežiūrą ir genėjimą yra atsakingas atsakovas. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, teismas darė išvadą, kad atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo priežastis žalai atsirasti. Teismas konstatavo, kad atsakovui kyla pareiga atlyginti pareiškėjui padarytą 1 932,28 Eur žalą.

20. Teismas vadovavosi CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.261 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nesutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjas neturi teisės reikalauti kompensacinių palūkanų, taip pat su tuo, jog jis nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 227,11 Eur kompensacinių palūkanų, todėl iš viso iš atsakovo priteisė 2159,39 Eur.

Šalies argumentai

21. Teismas vadovavosi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą pareiškėjas kreipėsi 2020 m. spalio 5 d., todėl darė išvadą, kad pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2020 m. spalio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 18 d. papildomu sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo priteisti 570 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo.

23. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas su pagrindžiančiais dokumentais buvo pateiktas 2020 m. gruodžio 28 d. ginčą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme, taip pat vėliau pakartotinai nurodytas patikslintame skunde, teismas sprendė, kad pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (su pagrindžiančiais dokumentais) šiame ginče, kurio sprendimas vėliau persikėlė į Vilniaus apygardos administracinį teismą, pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

24. Teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti 570 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos, patirtos už ieškinio parengimą. Teismas nustatė, kad į bylą pateikta 2020 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 01538, kurioje nurodyta advokato suteikta paslauga – už ieškinio parengimą (atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė), suma 570 Eur. 2020 m. gruodžio 23 d. mokėjimo nurodymo Nr. 81951 paskirtyje taip pat nurodyta ir sąskaita RB01538. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2020 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 01538 taip pat nurodytas žalos Nr. 2005663, tačiau šis numeris nesutampa su nagrinėjamoje byloje pateiktuose dokumentuose nurodytu numeriu, t. y. Nr. 1990250. Įvertinęs tai, jog sąskaita buvo išrašyta už ieškinio parengimą žalos byloje Nr. 2005663, t. y. kitoje byloje nei nagrinėjama, teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti 570 Eur bylinėjimosi išlaidų, kadangi pateikti išlaidas pagrindžiantys dokumentai nepatvirtina, jog jos buvo patirtos nagrinėjamoje byloje.

IV.

25. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nenustačius teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, atsakovas prašo sumažinti priteistinos sumos dydį.

Atsiliepimas

26. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog automobilio valdytojas galėjo įvertinti faktinę situaciją ir galimą riziką, galėjo priimti sprendimą nestatyti automobilio po medžiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., CK 6.282 str. 1 d.). Atsakovo teigimu, orai ir aplinkybės, ar diena buvo vėjuota, ar ne, ar buvo sustiprėjęs vėjas ir pan., yra ypatingai svarbi, kai asmuo priima sprendimą pastatyti automobilį po medžiu. Atsakovas pažymi, kad jam viešoji atsakomybė negali kilti, nes pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių įstatyme numatytų pareigų, tariamai sukėlusių žalą, atsakovas viešojo administravimo srityje neatliko. Atsakovas nurodo, kad medis, kuris galimai apgadino automobilį, nebuvo pagal Taisykles įtrauktas į privalomų genėti ar nupjauti želdinių sąrašą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad iki įvykio medžio būklė buvo prasta ar suprastėjusi. Atsakovas nurodo, kad tinkamai atliko medžių priežiūrą, vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas, nepažeisdamas teisės aktuose nustatytų terminų, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir civilinė atsakomybė šiuo atveju jam negali kilti. Atsakovas pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybė nėra pažeidusi jokių teisės aktų reikalavimų, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus. Atsakovo teigimu, vien tai, kad savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, turi prižiūrėti medžius, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog privalo atlyginti atsiradusią žalą dėl sveikų medžių galimai padarytos žalos.

27. Atsakovas pabrėžia, kad kompensacines palūkanas ir jų dydį pareiškėjas privalo įrodyti, ir pažymi, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 15 d. pateikė pretenziją atsakovui dėl sumokėtos draudimo išmokos atlyginimo, prievolę pareikalavo įvykdyti per 15 dienų, tačiau kilus ginčui tarp šalių, pareiškėjas su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2020 m. spalio 5 d., t. y. beveik po 1,5 metų nuo pretenzijos pateikimo dėl savo kaltės. Atsakovas pažymi, kad jis neturi pareigos kompensuojamųjų palūkanų mokėti delikto atveju, pareiškėjui nepagrįstai delsiant pateikti ieškinį, taip pat palūkanos negali būti skaičiuojamos nuo eismo įvykio dienos. Atsakovo teigimu, šiuo atveju kompensuojamosios palūkanos nėra pagrįstos.

Atsiliepimas

28. Pareiškėjas Bendrovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, nurodo, kad automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje įvyko įvykis, yra įrengta pagal visas taisykles ir yra legali, už ją atsakovas renka vietinę rinkliavą už naudojimąsi automobilių stovėjimo vietomis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad toje vietoje, kur įvyko įvykis (numeris 24 plane), yra pastatyti kelio ženklai Nr. 528 (stovėjimo vieta). Be to, šalia draudėjo automobilio stovėjo dar šeši automobiliai. Pareiškėjas pažymi, kad prie įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę stovi kelio ženklas „P“ bei matosi metaliniai atitvarai, todėl akivaizdu, jog toje vietoje yra įrengta legali automobilių stovėjimo vieta ir vairuotojai, toje vietoje statydami automobilius, nepažeidžia Kelių eismo taisyklių ir negali būti laikomi nerūpestingais, neatidžiais ar neatsargiais. Pareiškėjas pabrėžia, kad nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų, jog negalima ar nesaugu statyti automobilį šalia medžio legaliai įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apie įvykį buvo informuota policija ir ji atvyko į įvykio vietą bei užfiksavo šį įvykį, jo faktines aplinkybes ir nenustatė, jog buvo pažeistos Kelių eismo taisyklės. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų apie įvykio dieną buvusias oro sąlygas, jog galėjo būti didelis vėjas ar force majeure (nenugalima jėga). Pareiškėjas nurodo, jog medis, nuo kurio nukrito šaka ant draudėjo automobilio, yra parko teritorijoje, o ne pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, todėl atsakovui pagal nuomos sutarties 8.3 punktą kyla pareiga prižiūrėti medžius, esančius parko teritorijoje.

30. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog tinkamai vykdė želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus Vilniaus miesto dalyse. Net jeigu ir įvykdė inventorizacijos darbus (duomenys neskelbtini), tačiau jos neužteko ir reikėjo skubiai genėti medžio šakas, nes esant sveikai ir nepažeistai medžio šakai, ji nebūtų nukritusi ant draudėjo automobilio. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai nurodo, jog jis tinkamai prižiūrėjo medžius ir nepažeidė jokių teisės aktų, kadangi nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų tokius teiginius. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas buvo atlikęs visų medžių, esančių Sapiegos parke (tame tarpe ir šalia automobilių stovėjimo aikštelės) apžiūrą ir įvertino jų būklę, todėl ir nusprendė iškirsti senus medžius, tačiau tam pasipriešino (duomenys neskelbtini) bendruomenė ir tokių medžių kirtimas buvo sustabdytas. Pareiškėjo teigimu, tai neatleido atsakovo nuo pareigos ir toliau prižiūrėti medžius (bent jau apgenėti). Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog nebuvo jokių duomenų apie medžio būklę iki įvykio.

31. Pareiškėjas nurodo, kad, reikalaudamas kompensacinių palūkanų už 858 dienas, nepažeidė jokių įstatymų bei senaties terminių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nenurodė jokių motyvų ir argumentų, kodėl turi būti sumažintas priteistinos sumos dydis, taip pat nenurodė jokių pagrindų, dėl kurių turėtų būti mažinamas priteistinos sumos dydis.

V.

32. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 570 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 360 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

33. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, ir paaiškina, kad Bendrovė, administruodama žalos bylą ir vėliau reikšdamas subrogacinį reikalavimą už šią žalos bylą (šį įvykį), naudoja du skirtingus numerius tai pačiai žalos bylai (tam pačiam įvykiui), t. y. yra vidiniam naudojimui skirtas numeris (žalos administravimo numeris, skirtas žalos administravimui tiriant įvykio aplinkybes ir sprendžiant draudimo išmokos išmokėjimo / neišmokėjimo klausimą, ir jis naudojamas iki žalos administravimo pabaigos) ir išoriniam naudojimui skirtas numeris (skirtas išorės subjektams pasibaigus žalos administravimo etapui ir prasidėjus subrogaciniams teisiniams santykiams). Šie abu numeriai yra priskirti tam pačiam įvykiui (tai pačiai žalos (įvykio) bylai, tik skirta skirtingiems žalos (įvykio) bylos etapams). Pareiškėjas nurodo, kad žalos bylos Nr. 1990250 yra vidinio naudojimo numeris, skirtas žalos (įvykio) bylos administravimui (tiriant įvykio aplinkybes ir sprendžiant draudimo išmokos išmokėjimo / neišmokėjimo klausimą), o žalos bylos Nr. 2005663 yra skirtas subrogaciniams teisiniams santykiams, kai pasibaigia žalos administravimo etapas ir pereinama į subrogaciją. Todėl pareiškėjo atstovas pagrįstai į 2020 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 01538 nurodė žalos bylos Nr. 2005663, kadangi tai išorės naudojimui (subrogaciniams teisiniams santykiams, teismui ir kitoms bylos šalims) skirtas numeris. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje yra dokumentai tiek su žalos numeriu 1990250, tiek su žalos numeriu 2005663, kurie yra priskirti tai pačiai žalos bylai (tam pačiam įvykiui). Todėl žalos bylos Nr. 2005663 nėra kita žalos byla (nėra kitas įvykis), o ši nagrinėjama žalos byla (šis įvykis), dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

34. Pareiškėjas paaiškina, kad bylinėjimosi išlaidos (570 Eur) už šią žalos bylą (įvykį) buvo apmokėtos vienu bendru pavedimu pagal pateiktą 2020 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 01538, todėl pareiškėjas pateikė įrodymus, kurie pagrindžia jo teisę į bylinėjimosi išlaidų (570 Eur) atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad vienu pavedimu buvo apmokėtos dvi sąskaitos–faktūros, nes mokėjimo paskirtyje yra nurodyta, jog apmokamos dvi sąskaitos–faktūros, t. y. sąskaitos–faktūros RB01538 ir RB01542. Į 2020 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 01538 buvo įrašytos kelios skirtingos žalos bylos (kiti įvykiai), tame tarpe ir 570 Eur bylinėjimosi išlaidos už šį ginčą (su Vilniaus miesto savivaldybe). Todėl bendra 2020 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitos–faktūros Nr. 01538 suma ir yra 1 860 Eur, į kurią įeina ir 570 Eur bylinėjimosi išlaidos už šį ginčą. Pareiškėjas daro išvadą, jog jis apmokėjo 570 Eur bylinėjimosi išlaidas už šį ginčą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nedraudžia išrašyti vienos bendros sąskaitos–faktūros už kelias suteiktas paslaugas.

Atsiliepimas

35. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

36. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad atstovas prašo atlyginti patirtas 570 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau iš 2020 m. gruodžio 28 d. pateikto išrašo matyti, kad Bendrovė sumokėjo visai kitą sumą, t. y. 2 140 Eur, taip pat 2020 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaita–faktūra išrašyta 1 860 Eur sumai, t. y. nei 2 140 Eur, nei 570 Eur sumai. Mokėjimo išraše nurodyta tik tai, kad buvo sumokėta 2 140 Eur suma už „RB01538;RB01542; R_ADRGL-teisinės paslaugos/R_ADRGLT-teisinės paslaugos“, tačiau nei mokėjimo paskirtyje, nei PVM sąskaitoje–faktūroje nenurodyta, jog į šią sumą patenka patirtos 570 Eur bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje Nr. e2-1926-931/2021 ar administracinėje byloje Nr. eI2-3301-821/2021. Atsakovo teigimu, minėta sąskaita negali būti laikoma tinkamu išlaidų apskaičiavimu, o tuo labiau išlaidų pagrindimu, nes kartu su ja nėra pateikti jokie apmokėjimo atlikimą patvirtinantys dokumentai (pinigų priėmimo kvitai, mokėjimo pavedimai ir kt.), kurie atitiktų sąskaitoje nurodytą sumą. Atsakovas daro išvadą, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, jog buvo patirtos 570 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, nes šios išlaidos nėra tinkamai pagrįstos ir įrodytos, o neaiškumai neturėtų būti vertinami pareiškėjo naudai. Atsakovas sutinka, kad jokie teisės aktai nedraudžia asmenims pervesti sumas vienu pavedimu už bylinėjimosi išlaidas keliose bylose, tačiau pabrėžia, kad tiek teismui, tiek šalims turi būti labai aiškiai pateikti įrodymai, jog buvo mokėta už vienas ar kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

37. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą, atsiradusią nulūžusiai medžio šakai nukritus ant automobilio, apdrausto AB „Lietuvos draudimas“, taip pat procesinių ir kompensacinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

38. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad draudėjo automobilis stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri priklauso atsakovui, ir nustatęs, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti jo teritorijoje esančių želdinių priežiūrą. Pirmosios instancijos teismas taip pat papildomu sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes sprendė, kad pareiškėjo sąskaita buvo išrašyta už ieškinio parengimą kitoje byloje nei nagrinėjama administracinė byla.

39. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog automobilio valdytojas galėjo įvertinti faktinę orų situaciją ir galimą riziką, bei galėjo priimti sprendimą nestatyti automobilio po medžiu. Tai suponuotų priteistinos žalos mažinimą. Atsakovas taip pat neigia pirmosios instancijos teismo konstatuotus neteisėtus jo veiksmus ir tvirtina, kad tinkamai atliko želdinių priežiūrą. Atsakovas nesutinka ir su priteistomis kompensacinėmis palūkanomis, nes pareiškėjas vilkino ieškinio pateikimą.

40. Pareiškėjas, savo apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu papildomu sprendimu, teigia, kad abu žalos numeriai (tiek 1990250, tiek 2005663) yra priskirti tai pačiai žalos bylai (tam pačiam įvykiui), todėl prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra patirtos šioje byloje, įrodytos, pagrįstos ir būtinos.

41. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Byloje sprendžiamus teisinius santykius visų pirma apibrėžia Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalis, kurioje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

43. Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Ši pareiga taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – kompensavimas nukentėjusiojo nuostolių, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013). Pažymėtina, kad nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią, be kita ko, asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

44. Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

45. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir 7 dalies 7 punkte nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios, be kita ko, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje, pvz., savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines) (1 p.), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 p.), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 p.). Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytas želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas.

46. Vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus, savivaldybės privalo vadovautis Priežiūros taisyklėmis (3 p.). Priežiūros taisyklių 1 punkte nurodyta, kad medžių ir krūmų priežiūra, be kitų darbų, apima medžių ir krūmų genėjimą, o 43 punkte nustatyta pareiga šalinti vėjo ir sniego nulaužtus, aplaužytus, pavojingai palinkusius, pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas. Savivaldybės taip pat privalo patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Priežiūros taisyklių 44 p.).

47. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pažymi, kad savivaldybė, taikydama anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindų ir sąlygų vertinimo kontekste privalo imtis tokių veiksmų, kad būtų užtikrintas asmenų ir turto saugumas. Kokie tai veiksmai, koks yra nurodytos pareigos įgyvendinimo modelis, nėra reikšminga vertinant vienos iš sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti – konstatuojant neteisėtus veiksmus (veikimą arba neveikimą), egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1672-415/2020). Tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 patvirtintų Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklių 3 punkte nustatyta, jog želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu atliekamas kas dešimt metų ir aplinkybė, kad savivaldybė šios inventorizavimo tvarkos laikosi, patvirtina tik tai, kad laikomasi bendrųjų reikalavimų, taikomų želdynų ir želdinių priežiūrai. Tačiau želdinių augimo vietos ypatumai, kitos aplinkybės lemia savivaldybės bendro pobūdžio pareigą, kildinamą iš atsakingo valdymo imperatyvų, taikyti specialias priemones želdynų ir želdinių priežiūrai. Akivaizdu, kad želdinių, augančių prie automobilių stovėjimo aikštelės, priežiūrai privalu taikyti specialias sąlygas ir priemones, o neatliekant tokių veiksmų konstatuotinas neveikimas (nerūpestingumas ir neatidumas), kuris kvalifikuotinas kaip neteisėti veiksmai – deliktinės atsakomybės sąlyga. Atsakovo argumentai, kad medis nebuvo pagal Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisykles įtrauktas į privalomų genėti ar nupjauti želdinių sąrašą per se (savaime) nereiškia, kad savivaldybė tinkamai atliko medžio priežiūrą.

48. Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės tapataus kaip nurodytas teisinio reglamentavimo pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012 išaiškino, jog savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją) nežiūrint to, jog kiekvieno medžio realus patikrinimas yra sudėtingas procesas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs panašaus pobūdžio bylose, kad savivaldybė turi teisės aktų nustatytą pareigą prižiūrėti savivaldybės teritorijoje, ne privačioje žemėje, esančius medžius, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013; 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013).

49. Nors atsakovas teigia, kad automobilio valdytojas turėjo įvertinti oro sąlygas ir priimti sprendimą nestatyti automobilio po medžiu, tačiau nepateikia jokių argumentų, detalizuojančių neįprastas oro sąlygas įvykio dieną (force majeure). Be to, įvykis įvyko mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje, pažymėtoje automobilių parkavimą leidžiančiais kelio ženklais, byloje nėra duomenų, kad prie stovėjimo vietos, kurioje įvyko įvykis, buvo pateikta informacija ar ženklai, įspėjantys apie pavojų statyti automobilį būtent šioje vietoje dėl šalia augančio medžio, todėl atmestini atsakovo argumentai dėl paties automobilio valdytojo bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai nesilaikymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1278-624/2017, kadangi bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa: apelianto nurodytoje nutartyje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas konstatavus, kad teismas nevertino želdinių valdytojų (ne savivaldybės) atsakomybės dėl atsiradusios žalos klausimo. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žala kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

50. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo sumažinti priteistinos sumos dydį, tačiau nenurodo jokių tokį prašymą pagrindžiančių argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukritusi šaka apgadino ne tik automobilio stiklą, bet ir kitas jo dalis (stogą, variklio gaubtą, priekinį sparną), be to, automobilio remontas buvo atliktas oficialaus Škoda automobilių remonto serviso. Byloje nesant jokių įrodymų, paneigiančių automobilio remonto darbų būtinumą ir sąmatos tinkamumą, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą sumažinti žalos atlyginimo dydį.

51. Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti pareiškėjui iš atsakovo 227,11 Eur dydžio kompensacines palūkanas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašė priteisti 227,11 Eur palūkanų, apskaičiuotų CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu (kai terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas), kurią pareiškėjas apskaičiavo nuo atsakovui išsiųstame pranešime dėl žalos atlyginimo nurodytos prašymo grąžinti išmokėtą draudimo išmoką dienos iki kreipimosi į teismą dienos.

52. Pagal CK 6.261 straipsnį, jeigu skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.37, 6.210 str.). Įstatymines palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių, inter alia (be kita ko) ir esant deliktinei civilinei atsakomybei, kai atsiradusi žala atlyginama pinigais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-174-516/2015). Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 str.).

53. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė reikalauti žalos atlyginimo atsirado subrogacijos pagrindais (CK 6.1015 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas kompensacines palūkanas pradeda skaičiuoti nuo tos dienos, kai atsirado jo teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens, t. y. nuo pranešime atsakovui nurodytos prašymo grąžinti išmokėtą draudimo išmoką dienos. Kadangi atsakovas atsisakė geranoriškai atlyginti žalą, būtent nuo šios dienos pareiškėjas patiria nuostolius dėl laiku neįvykdytos prievolės. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek kompensuojamos, tiek procesinės palūkanos savo prigimtimi atlieka tą pačią minimalių nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, kompensacinę funkciją – tik vienos iki bylos iškėlimo, kitos po bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). CK 1.125 straipsnio 9 punktas numato, jog reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas nepraleido senaties termino dėl kompensacinių palūkanų priteisimo iš atsakovo, atsakovas nebuvo atlyginęs žalos pareiškėjui, todėl atmestini atsakovo argumentai dėl nepagrįsto ir neteisėto kompensacinių palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl kompensacinių palūkanų priteisimo. Nagrinėjamu atveju taip pat buvo pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

54. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylai išspręsti svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

55. Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas – 280 Eur. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį. Prašomos priteisti apeliacinėje instancijoje dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-58 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytą dydį (Rekomendacijų 7 ir 8.11 p.), bylos sudėtingumą, todėl yra priteistinos iš atsakovo.

Dėl teismo papildomo sprendimo

56. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 28 d. civilinėje byloje pateikė prašymą dėl 570 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo. Prie prašymo pridėjo 2020 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01538 ir 2020 m. gruodžio 23 d. mokėjimo nurodymą Nr. 81951. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinė byla buvo perduota Vilniaus apygardos administraciniame teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 18 d. papildomu sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo dėl 570 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nustatęs, kad 2020 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 01538 nurodytas žalos Nr. 2005663 nesutampa su nagrinėjamoje byloje pateiktuose dokumentuose nurodytu numeriu, t. y. Nr. 1990250.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje esančiuose Bendrovės dokumentuose, susijusiuose su draudimo išmokos išmokėjimu klientui (2018 m. gegužės 2 d. pranešimas apie žalos atlyginimą, 2018 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymas Nr. 13887361) nurodomas žalos registracijos Nr. 1990250. Tačiau 2018 m. gegužės 15 d. kreipimesi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl išmokos išieškojimo nurodomas Nr. R0002005663. Šis numeris nurodomas ir Bendrovės 2020 m. rugsėjo 22 d. rašte Įstaigai dėl išmokos išieškojimo. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl skirtingų to paties įvykio numerių naudojimo esant skirtingiems įvykio (žalos) etapams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kituose byloje esančiuose Bendrovės dokumentuose naudojamą įvykio numerį, kuris iš esmės sutampa su nurodytuoju 2020 m. gruodžio 10 d. sąskaitoje faktūroje, todėl priėjo neteisingą išvadą dėl sąskaitos išrašymo už ieškinio parengimą kitoje byloje, nei nagrinėjama.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirtų 570 Eur bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo ir realumo nepaneigia atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodomi argumentai dėl sumokėtos sumos ir sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos neatitikties. Atkreiptinas dėmesys, kad sąskaitoje faktūroje Nr. 01538, kurioje, be kita ko, nurodyta ir išlaidų suma už ieškinio parengimą šioje byloje, nurodyta bendra suma yra mažesnė nei mokėjimo nurodyme, tačiau, kaip matyti iš informacijos, nurodytos pareiškėjo pateiktame mokėjimo nurodyme prie mokėjimo paskirties, bendras mokėjimas atliktas ne tik pagal sąskaitoje faktūroje Nr. 01538 pateiktus duomenis, bet ir pagal dar vieną sąskaitą faktūrą.

59. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas įrodė, jog patyrė 570 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Prašomos priteisti patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija (yra ženkliai mažesnės) Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 7 ir 8.2 p.), atitinka bylos sudėtingumą, todėl yra priteistinos iš atsakovo.

60. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. papildomą sprendimą ir priima naują – tenkina pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo 570 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo 360 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl apeliacinio skundo parengimo, atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas. Byloje yra 2021 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaita faktūra ir 2021 m. gruodžio 3 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantys, kad pareiškėjas patyrė 360 Eur išlaidų dėl apeliacinio skundo parengimo. Pareiškėjo prašoma suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, šios išlaidos priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

62. Atsižvelgus į nutarties 53 ir 59 punktus, pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteistina 640 Eur (280 + 360) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują – priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 570 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 640 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius