- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-18
- Bylos Nr.
- AN2-193-1072/2025
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eglė Venckienė
- Pažeidėjas
- E. K.
- Advokatai
- Marija Židonienė
- Kategorijos
- 17.11.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) atstovės advokatės Marijos Židonienės (toliau – ir atstovė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria netenkintas E. K. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-29443-2024 ir šis nutarimas paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. E. K. Institucijos 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 426 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 1 300 Eur dydžio bauda bei specialiosios teisės atėmimu (teisės vairuoti transporto priemones) 12 mėnesių už tai, kad 2024 m. birželio 8 d., 01.45 val., kelyje A2, Vilnius–Panevėžys 72,670 km, vairuodamas automobilį „Volkswagen Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į dešinėje pusėje buvusį kelio ženklą ir atitvarą su smūgio slopintuvu, vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), 219, 222 punktų reikalavimus. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis „Volkswagen Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kelio atitvaras su smūgio slopintuvu (žala 18 705,66 Eur), žmonės nenukentėjo.
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. balandžio 8 d. nutartimi Institucijos nutarimas buvo paliktas nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
3. Apeliaciniu skundu pareiškėjo E. K. atstovė advokatė Marija Židonienė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. balandžio 8 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti arba pakeisti administracinę nuobaudą – paskiriant už padarytą pažeidimą numatytą baudą ir ją mažinant, bet neatimant teisės vairuoti transporto priemones 12 mėnesių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Pareiškėjo atstovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė tiek procesinės, tiek materialinės teisės pažeidimus, netinkamai vertino faktines aplinkybes, tinkamai nutarties nemotyvavo, tokiu būdu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri turėtų būti panaikinta ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta arba pakeista paskirta administracinė nuobauda. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, išskirtinai remdamasis tik nutarimą surašiusios Institucijos pozicija, eliminuojant šalių ir liudytojų parodymus.
3.2. Pareiškėjo atstovė, ginčydama įrodymų vertinimą, akcentuoja, kad apylinkės teismas netinkamai vertino šalių ir liudytojų paaiškinimus, dėl to pareiškėjo parodymus neteisingai vertino kaip siekį išvengti atsakomybės, o liudytojo D. L. parodymus – kaip siekį padėti išvengti atsakomybės administracinėn atsakomybėn traukiamam E. K.. Be to, netinkamai vertino ir kitus liudytojų parodymus. Štai E. K. nurodyti paaiškinimai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi tiek apklausos metu, tiek teismo posėdžio metu, t. y. apie tai, kad prie (duomenys neskelbtini) užeigos kavinės sutiko pažįstamą D. L., kurio paprašė parvairuoti automobilį į (duomenys neskelbtini). D. L. išvažiavo, o jį patį atvažiavo paimti jo tėtis. Tas pačias aplinkybes E. K. nurodė ir teismo posėdžio metu, taip pat nurodė, kad jei nebūtų sutikęs D. L., mašina būtų likusi aikštelėje ir namo jis būtų grįžęs užsakytu autobusiuku. Nurodė, kad D. L. pažįsta nuo vaikystės, taigi D. L. nebuvo visiškai nežinomas asmuo, kuriam negalėtų patikėti transporto priemonės. Taip pat E. K. nurodė, kad su D. L. nebendravo, kadangi jis buvo kalėjime. Pareiškėjo atstovės teigimu, tokiu būdu E. K. negalėjo daryti įtakos D. L. dėl jo duodamų parodymų teisme.
3.3. D. L. tyrimo metu teigė, kad pažįstamas asmuo paprašė parvairuoti automobilį į (duomenys neskelbtini), kurį jis ir parvairavo. Išvaz?iavo į pagrindinį kelią Vilnius–Panevėz?ys ir važiavo link (duomenys neskelbtini). Toliau nieko neatsimena, jį galimai ištiko epilepsijos priepuolis, nes kuomet susinervina, taip nutinka. Atsigavęs automobilyje suprato, kad padarė eismo įvykį, išsigando ir išėjo, o kur, taip pat nepamena. Žino, kad namuose atsirado anksti ryte, kai paskambino pasakyti automobilio savininkui. Tuo tarpu papildomos apklausos metu D. L. kardinaliai pakeitė parodymus, dė ko apklausiamas teisme paaiškino, kad taip liepė sakyti pareigūnas, be to, po daugiadienių išgertuvių bet ką galėjo sakyti. Skunde nurodoma ir tai, kad po pirminės apklausos D. L. turėjo vykti į Vilniaus kalėjimą atlikti bausmę ir iki teismo posėdžio jis jokio kontakto su pareiškėju neturėjo, todėl ir jokios įtakos teisme duodamiems parodymams E. K. ar kitos institucijos negalėjo daryti. Be to, teisme apklaustas liudytojas D. L. parodė tikėti jo pirmais parodymais duotais policijos įstaigoje apklausoje ir duodamais parodymais teisme, kuriame jis nurodo, kad vairavo transporto priemonę, su ja padarė eismo įvykį, iš kurio pabėgo. D. L. dar kartą ir patvirtino, kad atsakomybę suprato, ją už įvykį prisiima. Taigi, pasak pareiškėjo atstovės, nėra pagrindo netikėti teismo posėdžio metu duotais liudytojo D. L. parodymais, įvertinus, jog D. L. pareigūnai darė įtaką ir liepė keisti parodymus papildomos apklausos metu, o teisme nebuvo darytas joks poveikis, todėl jis nurodė tokias aplinkybes, kokios buvo iš tikrųjų, visgi teismas to nevertino.
3.4. Pareiškėjo atstovė pažymi, kad įvykio vietoję buvę liudininkai R. D., O. L. ir U. P. paaiškino, kad pačio eismo įvykio nematė, pastebėjo tik jau stovintį apgadintą automobilį ir kai iš automobilio vairuotojo pusės išbėgo plikas vyriškis su šortais ir baltais marškinėliais, kuris perbėgęs į kitą automagistralės pusę, kažkur pasišalino. Priėję prie automobilio, daugiau jokių asmenų nematė. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad E. K. nėra plikas ir tai matosi fotonuotraukose bei vaizdo medžiagoje, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai laikė, kad liudytojų nurodyto asmens – baltų marškinėlių užtenka identifikuojant E. K.. Institucija neįrodė asmens kaltės, todėl nutarimas nėra teisėtas ir pagrįstas. Kartu skunde pareiškėjo atstovė cituoja ANK 426 straipsnio 2 dalies normą ir pažymi, kad pagal E. K., D. L. pirminius bei teisme duotus parodymus akivaizdu, kad E. K., kaip vairuotojas, nebuvo susijęs su eismo įvykiu todėl Institucijos nutarimas nėra teisingas, o atsakomybėn traukiamas asmuo nėra tinkamas administracinio usižengimo subjektas.
3.5. Taip pat skunde ginčijama paskirta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė, kurios, pareiškėjo atstovės vertinimu, yra neadekvačios padarytam pažeidimui, nes už šį nusižengimą neprivaloma skirti teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą. Pareiškėjo atstovė, cituodama ANK 34 straipsnio 5 dalies (teismo past. ANK 34 straipsnio 6 dalies) nuostatas, nurodo, kad E. K. teisių atėmimas iš esmės apsunkintų kasdieninį gyvenimą, nes jis augina (duomenys neskelbtini) metų amžiaus sūnų, kuris lanko ugdymo įstaigą, ir jį reikia vežioti. Taigi teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas užkirstų kelią nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimui vykti į ugdymo įstaigą, gydymo įstaigas. E. K. yra tolimųjų reisų vairuotojas, darbas išskirtinai susijęs su transporto priemonės vairavimu Lietuvoje ir užsienyje. Byloje pateikti E. K. profesinio mokymosi diplomai, o darbas yra pagrindinis pajamų šaltinis. Pareiškėjo sugyventinė, sūnaus motina, yra bedarbė, todėl jis vienintelis yra šeimos išlaikytojas. Netekus teisės vairuoti, jis negalėtų vykdyti tiesioginių darbo funkcijų, netektų darbo, pajamų ir tai apsunkintų galimybę dirbti, išlaikyti šeimą. Pareiškėjo atstovės manymu, užtektų paskirti baudą, kuri būti proporcinga ir galinti paveikti asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų. E. K. niekada nėra baustas uz? analogišką paržeidimą, nebuvo pritaikytos analogiškos poveikio priemonės, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Taigi, pareiškėjui paskirta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, prieštaraujanti teisingumo bei protingumo principams, todėl turėtų būti mažinamas baudos dydis, o administracinio poveikio priemonė – panaikinta.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos atstovas prašo netenkinti apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą skundžiamą nutartį. Institucijos atstovas nurodo, kad apeliantas nesutinka su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir išvadomis bei pateikia subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, o skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą, todėl skunde išdėstytos aplinkybės vertinamos kritiškai, kaip bandymas išvengti administracinės atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
E. K. atstovės advokatės Marijos Židonienės apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėdamas šią bylą pagal pareiškėjo atstovės apeliacinį skundą, patikrina Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. balandžio 8 d. nutarties bei Institucijos 2024 m. lapkričio 12 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Apygardos teismas susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiama nutartimi, apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kurias motyvavo išsamiai ir detaliai. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su skundžiamoje nutartyje pateiktais motyvais ir byloje atliktu susiklosčiusių aplinkybių įvertinimu, todėl jų nekartoja, o tik juos papildo atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje
7. Apeliaciniu skundu pareiškėjo atstovė prašo panaikinti teismo nutartį ir pareiškėjui E. K. administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, argumentuojant tuo, kad jis nėra susijęs su padarytu pažeidimu, t. y. iš esmės tuo, kad E. K. veikoje nėra kaltės dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje, nes dėl jo padarymo kaltas šioje byloje apklaustas liudytojas D. L..
8. ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos aišku, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
9. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ne visada veikos aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus, o tai, ar įrodymai yra patikimi, yra nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, 2K-220-628/2019, 2K-7-174-303/2019).
Žemesnės instancijos teismas
10. ANK 426 straipsnio 2 dalis numato administracinę atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Pažymėtina, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susiję eismo dalyviai privalo laikytis Lietuvos Respublikoje saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 30 straipsnyje nustatytų reikalavimų: 1) nedelsdami (nedelsdamas) sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą KET nustatyta tvarka; 2) pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus; 3) imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti medicinos pagalbą ar prireikus nuvežti nukentėjusįjį į medicinos įstaigą, išskyrus atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai; 4) po eismo įvykio nevartoti alkoholinių gėrimų, vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, iki bus patikrintas neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų arba bus atsisakyta tai atlikti.
11. Be kita ko, pagal KET 219 punktą, kuris inkriminuotas pareiškėjui Institucijos nutarime, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: 219.1. nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą Taisyklių 91.2 papunktyje ir 92 punkte nustatyta tvarka; 219.2. pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus; 219.3. pateikti galiojantį savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba galiojantį vairuotojo pažymėjimą, informaciją, būtiną transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei nustatyti, jeigu to reikalauja kiti su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai; 219.4. jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam; 219.5. imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai. Pagal KET 222 punktą, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai.
12. ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytas nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasitraukusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-50-303/2018).
13. Šioje byloje Institucijos nutarimu nustatyta, kad E. K. 2024 m. birželio 8 d., 01.45 val., pažeidė KET 219, 222 punktų reikalavimus, nes kelyje A2, Vilnius–Panevėžys 72,670 km, vairuodamas automobilį „Volkswagen Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į dešinėje pusėje buvusį kelio ženklą ir atitvarą su smūgio slopintuvu, vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino ir tokius jo veiksmus kvalifikavo kaip administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje.
14. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo E. K. neigia, jog padarė jam inkriminuotą ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą ir, pareiškėjo atstovė, nurodydama iš esmės tuos pačius argumentus bei tas pačias aplinkybes, kuriuos pareiškėjas jau buvo nurodęs apylinkės teismui ir dėl kurių šis teismas išsamiai pasisakė, iš esmės siekia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis būtų panaikinta, o administracinio nusižengimo teisena E. K. nutraukta. Apeliantas ir jo atstovė mano, jog apylinkės teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nes nepagrįstai išskirtinai rėmėsi Institucijos pozicija, nesivadovaudamas šalių ir liudytojų parodymais, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apygardos teismas su tokia pozicija nesutinka.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek Institucija (pareigūnas) priimtame nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas nutartyje, kuria atmetė E. K. skundą dėl Institucijos (pareigūno) nutarimo, byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamiesi ANK 569 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ir nustatė teisingas faktines bylos aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad E. K. kaltė įrodyta administracinio nusižengimo bylos medžiaga: Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiosios patrulės J. S. 2024 m. birželio 8 d. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuotos aplinkybės atvykus į įvykio vietą, kurioje buvę asmenys R. D., O. L. ir U. P. paaiškino matę pasišalinusį asmenį bei tai, kad buvo susisiekta su E. K. ir jo sugyventine A. P. telefonu (medžiagos, esančios voke, b. l. 8–9), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo A. R. 2024 m. rugsėjo 12 d. tarnybinis pranešimas dėl nustatytų aplinkybių ir administracinio nusižengimo protokolo surašymo (medžiagos, esančios voke, b. l. 14–17), (duomenys neskelbtini) užeigos pateikti vaizdo įrašai ir jų apžiūros foto lentelė (medžiagos, esančios voke, b. l. 38–49), (duomenys neskelbtini) mieste įrengtų kamerų vaizdo įrašų apžiūros foto lentelė (medžiagos, esančios voke, b. l. 50–52), žemėlapio fotonuotrauka, kurioje užfiksuotas atstumas ir vykimo automobiliu laikas iš (duomenys neskelbtini) užeigos iki įvykio vietos (medžiagos, esančios voke, b. l. 53). Ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvados pagrįstos objektyviu ir išsamiu byloje surinktų įrodymų įvertinimu. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, ar spręsti, kad teisminio proceso metu nebuvo vadovaujamasi administracinių nusižengimų teisenos principais ir pareiškėjo kaltė grindžiama prielaidomis, naikinti ar keisti ginčijamą teismo nutartį, teisinio pagrindo nėra. Apelianto E. K. ir jo atstovės kritinės pastabos atliktam įrodymų vertinimui ir bylos nagrinėjimo teisme procesui atmestinos kaip nepagrįstos.
16. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 20 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja situaciją, kai, esant neaiškumų dėl to, kas vairavo automobilį nusižengimo metu, įrodinėjimo naštos dalis tenka ir automobilio savininkui, kuris, siekdamas išvengti nepagrįsto patraukimo administracinėn atsakomybėn, privalo pagrįsti, kad jis prarado transporto priemonę prieš savo valią, arba nurodyti asmenį, kuris nusižengimo padarymo metu teisėtai valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar ja naudojosi. Iš nurodyto teisinio reguliavimo taip pat išplaukia, kad transporto priemonės savininkas įstatymo nustatytą pareigą vykdo sąžiningai ir iš tikrųjų padeda nustatyti tiesą byloje. Todėl melagingas pareiškimas apie transporto priemonės praradimą prieš savo valią arba melagingas kito asmens, teisėtai valdžiusio transporto priemonę, nurodymas gali būti teismo traktuojamas kaip viena iš automobilio savininko kaltumą rodančių aplinkybių, ir tai nelaikytina įrodinėjimo tvarkos ir nekaltumo prezumpcijos nesilaikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-51-788/2020).
17. Nagrinėjamo skundo kontekste, svarbūs ir paties apelianto E. K. viso proceso metu duoti parodymai, kurie eigoje nebuvo nuoseklūs, taip pat liudytojo D. L., kurio kaltę padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje, siekia įrodyti E. K., parodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, pažymėtina, kad nors viso proceso metu E. K. ir nuosekliai laikėsi gynybinės pozicijos, kad jis analizuojamo administracinio nusižengimo nepadarė, tačiau jo parodymuose yra prieštaravimų. Štai E. K., 2024 m. birželio 12 d. apklausiamas praėjus vos kelioms dienoms po aptariamo įvykio policijos komisariate, paaiškino, kad 2024 m. birželio 8 d., panašiai po vidurnakčio paliko prie (duomenys neskelbtini) užeigos, kur dalyvavo šventėje, savo transporto priemonę parvaryti pažįstamui. Automobilį paliko toliau nuo kavinės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Pažįstamą D. L. sutiko prie kavinės aikštelėje išėjęs parūkyti, kuris paprašė parvežti į (duomenys neskelbtini), tačiau atsakė D. L., kad yra neblaivus ir paprašė parvairuoti jo automobilį į (duomenys neskelbtini), o automobilį paliktų prie serviso. E. K. paaiškino, kad padavė raktelius D. L. ir pats išvažiavo, jo atvyko pasiimti tėvas su automobiliu „Peugeot“. Apie 08.00 val. ryte paskambinęs D. L. pranešė, kad sudaužė jo automobilį ir pabėgo iš įvykio vietos (medžiagos, esančios voke, b. l. 10). Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. K. teismo posėdžio metu nurodė kiek kitokias aplinkybes tiek apie susitikimo lokaciją, tiek apie išvykimo ir sužinojimo apie įvykį aplinkybes. Antai E. K. parodė, kad D. L. sutiko prie ežero (duomenys neskelbtini) užeigos aikštelėje, jis paprašė nuvežti namo. Tuo metu pats laukė, kol jį atvažiuos pasiimti kitas automobilis, todėl pasiūlė D. L. parvairuoti jo automobilį, šis sutiko, jie atsisėdo į automobilį, parodė D. L. kaip važiuoti, nes buvo problemos su sankaba. E. K. teigimu, jie pavažiavo iki aikštelės, tuomet palikęs D. L. atsisėdo į atvažiavusį jo pasiimti automobilį ir išvažiavo. Tą vakarą apie 01.00 val. sulaukė skambučio iš pareigūnų, kad su jo automobiliu buvo sukeltas eismo įvykis. Taigi, apeliantas E. K. bylos nagrinėjimo teisme metu jau nebenurodė, kad susitiko su D. L. prie pat kavinės aikštelėje, o teigė sutikęs jį prie ežero aikštelėje. Be to, proceso pradžioje teigė, kad atidavė raktelius D. L. ir pats išvažiavo atvykus tėvui jo pasiimti, kai tuo tarpu apklausiamas teisme teigė, kad kartu su D. L. atsisėdo į automobilį, parodė kaip važiuoti dėl problemų su sankaba, dar pavažiavo kartu iki aikštelės ir palikęs D. L., išvyko jį pasiimti atvažiavusiu automobiliu. Be to, E. K. iš pradžių teigė, kad apie įvykį sužinojo iš D. L. ryte, o apklausiamas teisme tokių aplinkybių nebenurodė ir teigė, kad dar tą patį vakarą apie 01.00 val. jam paskambino pareigūnai ir pranešė apie įvykį.
18. Nagrinėjamo administracinio nusižengimo kontekste itin svarbus E. K. elgesys po aptariamo įvykio. Štai iš vyriausiosios patrulės tarnybinio pranešimo matyti, kad atvykus į įvykio vietą ir susisiekus su E. K. telefonu, šis iš balso atrodė neblaivus, teigė, kad eismo įvykio nepadarė, atsisakė pasakyti, kur yra, ir daugiau telefonu neatsiliepė. Akivaizdu, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo E. K., kaip kad teigia, jog įvykio nepadarė, tuoj pat sulaukęs policijos pareigūnų skambučio apie jam priklausančios transporto priemonės padarytą eismo įvykį, būdamas transporto priemonės savininku, žinodamas, kad davė naudotis savo automobiliu jo įvardijamam asmeniui D. L., būtų iš karto nurodęs šį asmenį ir siekęs kuo skubiau atskleisti administracinį nusižengimą padariusį asmenį, tačiau elgėsi priešingai. Be kita ko, policijos pareigūnams nuvykus į jo gyvenamąją vietą, jis juose nebuvo surastas, nors sugyventinė A. P. ir bendravo su E. K. telefonu, policijos pareigūnams atsisakė pasakyti, kur jis yra. Taigi, paties E. K. elgesys iš karto po aptariamo įvykio, užkertant kelią padaryto administracinio nusižengimo atskleidimui, nesielgiant sąžiningai ir nepadedant policijos pareigūnams atskleisti tikrųjų administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių, nelaikytinas kaip asmens, kuris nekaltas dėl padaryto administracinio nusižengimo, elgesiu, kuris taip pat svarbus sprendžiant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės kontekste. Dėl šių priežasčių apelianto parodymai laikytini nepatikimais ir jais nesivadovaujama, atmetant juos kaip gynybinę versiją, pateiktą siekiant išvengti atsakomybės.
19. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo D. L. parodymus taip pat vertina kritiškai, kaip siekį padėti išvengti administracinės atsakomybės apeliantui E. K.. Tyrimo pradžioje 2024 m. birželio 12 d. apklausiamas liudytojas D. L. parodė, kad 2024 m. birželio 7 d. apie 20.30 val. su pažįstamais nuvyko į (duomenys neskelbtini) užeigą pavalgyti. Apie vidurnaktį išėjo į lauką parūkyti, užėjo už kampo, o grįžęs neberado draugų, suprato, kad jį paliko. Pamatė rūkantį pažįstamą, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, kurio paklausė, ar jis važiuos į (duomenys neskelbtini)ir galėtų pavežti. „(duomenys neskelbtini)“ atsakė, kad pats nevažiuos, nes laukia žmogaus, kuris jį paims ir paprašė parvairuoti jo automobilį iki „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). „(duomenys neskelbtini)“ padavė raktelius, parodė pirštu, kur stovi automobilis ir pasakė, kad susitiks aikštelėje prie „(duomenys neskelbtini)“. Toliau nieko nepamena, nes ištiko epilepsijos priepuolis, atsigavo automobilyje ir supratęs, kad padarė eismo įvykį, išsigando ir išėjo. Kur išėjo, nepamena, žino, kad namuose atsirado anksti ryte ir paskambino savininkui pasakyti, kad sudaužė automobilį (medžiagos, esančios voke, b. l. 11–12). Apklausiamas policijos komisariate po kelių dienų, 2024 m. birželio 18 d. apklausos metu liudytojui D. L. paaiškinus, kad jo 2024 m. birželio 12 d. duoti paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių neatitinka tikrovės, šis teigė tiksliai dienos nepamenantis, tačiau sutiko pažįstamą E. K., kuris pasiūlė prisiimti atsakomybę, kad vairuojant jam priklausantį automobilį, kažkur magistralėje Vilnius–Panevėžys ties Ukmerge padarė eismo įvykį ir iš jo pasišalino. E. K. už tai pasiūlius 200 Eur, jis sutiko, todėl kartu su juo nuvyko policijos komisariatą, kur davė netikslius parodymus dėl įvykusio eismo įvykio, kur buvo eismo įvykis ir su kokiu automobiliu, jis nežino. D. L. taip pat parodė, kad 2024 m. birželio 8 d. kavinėje (duomenys neskelbtini) užeiga nebuvo. E. K. pokalbio metu nurodė, kad pats vairavo jam priklausantį automobilį ir padarė eismo įvykį, prašė prisiimti atsakomybę, nes bijojo prarasti vairuotojo pažymėjimą (medžiagos, esančios voke, b. l. 13). Apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas D. L. vėl laikėsi pirminės pozicijos, kad įvykio metu vairavo automobilį, aplinkybių tiksliai neprisimena, prisimena, kad buvo prie ežero, išgėrinėjo, neturėjo su kuo grįžti, todėl „tranzavo“ aikštelėje prie kavinės, kuri neprisimena kur, kažkur prie ežero, neprisimena, kur šis ežeras yra. Sustojo žmogus, vardo neprisimena, kurio paprašė pavežti iki (duomenys neskelbtini), bet šis pasiūlė pačiam parvaryti automobilį iki „Optima“ serviso, nes jis yra išgėręs ir nelabai gali vairuoti, ir ten automobilį palikti. Kadangi serga epilepsija, kaip tiksliai įvyko įvykis neprisimena, prisimena, kaip suko į posūkį, atsibudęs pamatė, kad automobilis įremtas į autostrados tvorą, ji buvo įlenkta, bet nestipriai. Po įvykio išėjo iš įvykio vietos. Pasak liudytojo D. L., įvykis buvo dienos metu, nuo kavinės nuvažiavus tolokai. To asmens, kuris davė automobilį, nelabai pažinojo, tik iš matymo. Į policiją nuėjo pats. Apklaustas institucijoje parodė, kad vairavo E. K., nes taip liepė sakyti pareigūnas, kuris apklausinėjo, pasakė, jog greičiau jį paleis.
20. Taigi, liudytojas D. L., kaip ir apeliantas E. K. tyrimo eigoje netapačiai nurodė aplinkybes apie susitikimo vietą, apie išvykimą iš (duomenys neskelbtini) užeigos, vienu metu teigdamas, kad sutiko E. K. prie kavinės, kur ir padavė jam automobilio raktelius, kitu metu tvirtindamas, kad „tranzavo“ aikštelėje prie kavinės ir sustojo žmogus, kaip galima suprasti iš šių aplinkybių – E. K., kuris pasiūlė parvaryti automobilį iki „(duomenys neskelbtini)“ serviso, nes jis yra išgėręs ir nelabai gali vairuoti. Šios aplinkybės neatitinka nei E. K. nurodytų aplinkybių, nei jo paties (D. L.) tyrimo metu nurodytų aplinkybių ir yra vertinamos prieštaringai. Be to, liudytojas D. L. apklausiamas teisme negalėjo net įvardinti vietos, nuo kurios neva jis išvyko pažįstamo automobiliu, taip pat teigė, kad įvykis įvyko dieną. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo D. L. parodymais nesivadovavo kaip patikimais ir teisingai sprendė, kad liudytojui nežinomos jokios aplinkybės, susijusios su įvykiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo E. K. ir D. L. keliamos versijos neatitiktį tikrovei, bandymą klaidinti tiek tyrimą atlikusią instituciją, tiek teismą ir slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes. Kartu tai reiškia ir nesąžiningą SEAKĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos vykdymą. Sugretinus tarpusavyje šių asmenų parodymus su byloje esančiais vaizdo įrašais iš (duomenys neskelbtini) užeigos, dėl kurių neatitikimo E. K. nurodomoms aplinkybėms išsamiai pasisakyta skundžiamoje nutartyje ir dėl kurių apygardos teismas plačiau nepasisako, pirmosios instancijos pagrįstai padarė išvadą, jog būtent E. K. padarė pirmiau aptartą administracinį nusižengimą.
21. Pagrindą daryti tokią išvadą sustiprina ir tai, kad jeigu tikėti E. K. versija, nėra įtikinama, kodėl E. K., žinodamas, kad pats autoįvykio nesukėlė ir nenorėdamas būti nubaustas, tačiau suvokdamas tai, kad nenurodžius asmens, vairavusio automobilį, atsakomybė už padarytą pažeidimą teks jam, nei pokalbio su pareigūnais iš karto po įvykio telefonu, nei kitą dieną nepranešė policijos pareigūnams, kad įvykio metu jo automobilį sudaužė jo pažįstamas D. L., tačiau praėjus keturioms dienoms į policijos komisariatą apklausai, kartu atvyko su liudytoju D. L., kurį ir įvardino kaip padariusį pažeidimą. Be kita ko, pareiškėjo E. K. pasirinkto asmens – D. L., sutikusio prisiimti kaltę dėl padaryto pažeidimo, asmenybė taip pat visumos aplinkybių kontekste, netiesiogiai patvirtina E. K. kaltę. Kaip nurodė liudytojas D. L., jis niekada nėra įgijęs teisės vairuoti, todėl akivaizdu, kad liudytojo D. L. parodymai, kurių metu jis pripažino prisiėmęs E. K. kaltę už tam tikrą pinigų sumą ir kuris jam pasakė, kad nenori prarasti teisės vairuoti, yra iš dalies teisingi. Neabejotina, kad liudytojui D. L., kuris dar ir beveik tuo pačiu metu Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuteisiamas už nusikaltimo padarymą, t. y. 2024 m. birželio 4 d. vairavimą neblaiviam, taip pat už analogiško nusikaltimo padarymą nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. rugpjūčio 24 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ir kuriam teisė vairuoti transporto priemones abejais procesiniais sprendimais atimta po ketverius metus, ir kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę, nesudarė jokios reikšmės prisiimant ir E. K. padarytą administracinį nusižengimą. Todėl apeliacinio skundo argumentai anksčiau aptartų administracinio nusižengimo bylos duomenų (įrodymų) visuma yra paneigti, vertinami kaip pasirinkta gynybinė taktika, siekiant sušvelninti savo atsakomybę ir jos išvengti.
22. Pagrindo daryti priešingą išvadą nesudaro ir apelianto atstovės akcentuojama aplinkybė apie tai, kad R. D., O. L. ir U. P. teigė matę pasišalinusį pliką vyriškį, su šortais ir baltais marškinėliais, nors pasak atstovės, E. K. nėra plikas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai nepaneigia aplinkybės, kad transporto priemonę vairavo, eismo įvykį sukėlė ir iš įvykio vietos pasišalino E. K., kadangi įvykis įvyko tamsiu paros metu. Iš vaizdo medžiagos matyti, kad E. K. nešioja itin trumpai kirptus plaukus, o automobilį vairavęs asmuo buvo apsirengęs tokiais pačiais drabužiais, su kuriais prie kavinės užfiksuotas E. K.. Kartu pažymėtina, kad grindžiant pareiškėjo E. K. kaltę, aplinkybės apie įvykį laiko požiūriu taip pat sustiprina išvadą, kad minėtą automobilį vairavo pats transporto priemonės savininkas – E. K.. Kaip jau buvo analizuojama skundžiamoje nutartyje, E. K. laiku apie 01.38 val. išėjęs iš (duomenys neskelbtini) užeigos, nueina į kameros lauke nefiksuojamą automobilių stovėjimo aikštelę, netrukus užsidega automobilio šviesos ir apie 01.40 val. iš minimos vietos tolyn nuvažiuoja automobilis. Nepaisant to, kad nesimato automobilio numerio, tačiau sugretinus su tos pačios dienos vaizdo įrašais, pateiktais iš (duomenys neskelbtini) miesto kamerų, matyti, kad tai tas pats automobilio modelis, o įvertinus tai, kad nuo išvykimo laiko apie 01.40 val. iki Bendrajame pagalbos centre 01.45 val. gauto pranešimo apie į kelio atitvarus atsitrenkusį automobilį, su byloje esančio žemėlapio fotonuotrauka apie atstumą nuo (duomenys neskelbtini) užeigos iki įvykio vietos, kuris yra 7,63 km ir kurį įveikti automobiliu gali užtrukti apie 4 minutes (laikantis KET nustatyto greičio), tik patvirtina, kad būtent automobilį, priklausiusį E. K., vairavo jis pats. Dėl šios priežasties, apygardos teismas, pritardamas skundžiamos nutarties motyvams, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis dėl pažeidėjo kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimu ir konstatuoja, kad E. K. kaltė dėl minėto administracinio nusižengimo padarymo yra tinkamai įrodyta, todėl naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.
23. Aptarti byloje surinkti duomenys ir jų pagrindu padarytos išvados neabejotinai patvirtina, kad E. K. suvokė, jog jis, atsitrenkęs į kelio atitvarus, sukėlė eismo įvykį, iš jo vietos pasišalino, pažeisdamas KET 219 222 punktų reikalavimus ir taip padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje. Todėl skundžiamu Institucijos nutarimu E. K. nubaustas pagrįstai, o skundžiama nutartimi pagrįstai atmestas jo skundas.
Dėl paskirtos nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės
24. ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio vieno šimto iki dviejų tūkstančių eurų, o vadovaujantis ANK 426 straipsnio 7 dalimi, gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki trejų metų. Taigi, skirti ginčijamą poveikio priemonę nėra privaloma. Šiuo atveju E. K. už jo padarytą administracinį nusižengimą buvo paskirta 1 300 Eur dydžio bauda ir administracinio poveikio priemonė minimaliam terminui – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas vieniems metams. Taigi, įstatymo leidėjas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje, padarymą sankcijoje numatęs tokį administracinės baudos dydį ir galimos skirti administracinio poveikio priemonės trukmę, tuo pabrėžė pažeidimo pavojingumą ir jo galimų pasekmių svarbą visuomenėje. Apeliaciniu skundu E. K. atstovė prašo iš esmės pritaikyti E. K. ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir sumažinti paskirtą nuobaudą, neatimant teisės vairuoti transporto priemones 12 mėnesių. Su tokiu prašymu nėra pagrindo sutikti.
25. Pagal formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, tai yra nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, e2AT-85-697/2016, 2AT-5-303/2017, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda gali būti parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022).
26. Tuo tarpu ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, sprendžiant dėl administracinio poveikio priemonės (ne)skyrimo, neturi esminės reikšmės, kadangi administracinio poveikio priemonės skyrimas, padarius ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą (tik turintiems teisę vairuoti transporto priemones), nėra privalomas, o diskrecinio pobūdžio, atitinkamai nustatyti išskirtines aplinkybes, galinčias lemti jos (ne)skyrimą, nėra būtina. Šios aplinkybės įgauna reikšmę tik tada, kai sprendžiama dėl šios poveikio priemonės skyrimo trumpesniam terminui nei ANK 426 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas minimalus – vienerių metų terminas.
27. Administracinė nuobauda yra skiriama pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis ANK bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Institucijos nutarimu paskirta ir apylinkės teismo palikta administracinė nuobauda yra adekvati E. K. padaryto administracinio nusižengimo pavojingumui ir nelaikoma asmens teises suvaržančia labiau, negu tai būtina administracinės nuobaudos tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams, užtikrinti. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad E. K. už jo padarytą administracinį nusižengimą paskirta administracinė nuobauda buvo individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ANK reikalavimų. Apygardos teismas, pritardamas šioms išvadoms pažymi, kad Institucijos nutarimu paskirta 1 300 Eur administracinė nuobauda, kuri yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkis, net ir nenustačius E. K. atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra ne per griežta, adekvati padarytam administraciniam nusižengimui ir atitinka nuobaudos skyrimo pagrindus. Dar labiau mažinti paskirtą baudą nėra jokio pagrindo.
28. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netenkinti pareiškėjo atstovės prašymo sutrumpinti administracinio poveikio priemonės terminą arba jos netaikyti, įvertino padaryto administracinio nusižengimo pobūdį ir pagrįstai nurodė, kad E. K. veiksmai negali būti pripažinti nepavojingais. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl E. K. paskirtos administracinio poveikio priemonės, pagrįstai įvertino ir pareiškėjo, kaip eismo dalyvio, charakteristiką. Iš skundui nagrinėti pateiktos administracinio nusižengimo bylos duomenų matyti, kad per pastaruosius penkerius metus iki šioje byloje nagrinėjimo administracinio nusižengimo padarymo, E. K. vien už KET pažeidimus yra baustas keturiolika kartų, taip pat ir po šio pažeidimo padarymo baustas už dviejų administracinių nusižengimų, susijusių su KET pažeidimais, padarymą, iki šio pažeidimo padarymo anksčiau visos paskirtos nuobaudos sumokėtos, duomenų apie baudų sumokėjimą už du paskutinius administracinius nusižengimus nėra, administracinės nuobaudos už juos galioja. Pažymėtina, kad nors E. K. praeityje nėra baustas už analogiško administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje, padarymą, tačiau įvertinus ir kitų pareiškėjo padarytų administracinių nusižengimų pobūdį, pavyzdžiui, nustatyto greičio viršijimas mieste ir magistraliniuose keliuose ir daug kitų administracinių nusižengimų, charakterizuoja E. K. kaip nedrausmingą eismo dalyvį. Apeliaciniame skunde teigiama, pareiškėjas nėra baustas už analogiško nusižengimo padarymą, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu E. K. dar būdamas (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas kaltu už automobilio vairavimą esant neblaiviam ir neturint teisės vairuoti transporto priemones atsitrenkimą į kitą transporto priemonę ir nubaustas bauda su turto – transporto priemonės – konfiskavimu. Nors šis baustumas nebegalioja, tačiau visumos aplinkybių kontekste leidžia E. K. charakterizuoti kaip linkusį nesilaikyti KET eismo dalyvį. Taigi administracinio nusižengimo byloje apygardos teismas nenustatė jokių išimtinių ar išskirtinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos Institucijai ar pirmosios instancijos teismui, dėl kurių E. K. turėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos ir trumpinamas paskirtos administracinio poveikio priemonės terminas arba ji iš viso neskiriama.
29. Visos šios aplinkybės, priešingai nei akcentuojama apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jų kiekis ir sistemiškumas, rodo, kad E. K. nėra drausmingas eismo dalyvis, linkęs laikytis saugaus elgesio kelyje taisyklių. Duomenys apie ankstesnius E. K. baustumus, charakterizuoja jį kaip nedrausmingą eismo dalyvį ir leidžia daryti išvadą, kad E. K. padarytas pažeidimas nebuvo atsitiktinis ir vienkartinis, E. K. yra linkęs nepaisyti teisės aktais įtvirtintų, ypatingai su eismo dalyvių elgesiu susijusių, privalomų elgesio taisyklių. Akivaizdu, kad anksčiau skirtos nuobaudos, nesusijusios su teisės vairuoti transporto priemones apribojimu, jam teigiamos įtakos neturėjo ir jis 2024 m. birželio 8 d. padarė administracinį nusižengimą, už kurį ir buvo skirta administracinio poveikio priemonė. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių nebuvo tenkintas pareiškėjo E. K. atstovės skundas. Tiek Institucija, nustatydama administracinio poveikio priemonės terminą, tiek apylinkės teismas, atmesdamas pareiškėjo atstovės skundą, vertino visas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į pavojingo administracinio nusižengimo padarymą, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atsakomybės nešvelnina nei viena skunde nurodyta aplinkybė, akivaizdu, kad pareiškėjas E. K. neįvertino savo neteisėto elgesio galimų pasekmių, nors privalėjo tai padaryti. Juo labiau, jog tiek administracine nuobauda, tiek ir administracinio poveikio priemone, skiriama kartu su administracine nuobauda, siekiama atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. Todėl per švelnus asmens baudžiamumas jį gali tik paskatinti ateityje vėl nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio nuostatų ir įvykdyti administracinį nusižengimą.
30. Nagrinėjamu atveju teigti, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino aplinkybių (reikalingumas artimųjų gerovės rūpinimuisi, asmeniniams poreikiams, siejasi su darbu ar kt.) išskirtinėmis, kurios leistų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir sutrumpinti paskirtos poveikio priemonės terminą ar iš viso neskirti, taip pat nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teisė vairuoti transporto priemones yra susijusi su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir jo šeimos ar artimųjų gerove, nesudaro pagrindo šią situaciją vertinti jo naudai, nes šią aplinkybę prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus privalėjo įvertinti jis pats, o to nepadaręs, prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto pažeidimo, riziką. Pareiškėjo atstovė apeliaciniame skunde prašo įvertinti ir pareiškėjo darbo pobūdį, tačiau paskirta administracinio poveikio priemonė netrukdo apeliantui dirbti kitokio pobūdžio darbo. Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad net ir atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas tiesiogiai siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstama ypatinga aplinkybe, lemiančia išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Pareiškėjas E. K., prieš darydamas minimą administracinį nusižengimą, privalėjo numatyti visas galimas neigiamas savo tokio neteisėto elgesio pasekmes ir savo elgesį kontroliuoti taip, kad tų pasekmių būtų išvengta. Šiame kontekste pabrėžtina, kad asmuo, puoselėdamas savo šeiminius ryšius, norėdamas tinkamai pasirūpinti savo šeimos nariais ar artimaisiais giminaičiais, savo ir jų gerove, turi būti itin atidus bei rūpestingas ir iš anksto numatyti savo elgesio pasekmes, vertinti jų pavojingumą ir galimus neigiamus padarinius, kurie kiltų atliekant vienokius ar kitokius veiksmus. Pareiškėjo E. K. atstovės apeliaciniame skunde nurodytos pareiškėją teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, kad jis dirba, turi rūpintis sūnumi, veda socialiai įprastą gyvenimo būdą, nėra niekuo išskirtinės, jo atsakomybę švelninančios aplinkybės ir niekaip nepagrindžia, kodėl paskirta minimali administracinio poveikio priemonės trukmė nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažinta neproporcinga ir dar labiau mažintina arba iš viso neskirtina. Dėl šių priežasčių skundžiama apylinkės teismo nutartis paliktina nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. balandžio 8 d. nutartį nepakeistą ir E. K. atstovės advokatės Marijos Židonienės apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.