Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-11-12 · Civilinė byla Nr. 2A-564-589/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-12
Bylos Nr.
2A-564-589/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-15923-2019-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
Ieškovas
K. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-564-589/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15923-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričo 12 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-774-465/2020 pagal ieškovo K. D. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas K. D. prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Eur neturtinę žalą, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00527-12, kuriame jam buvo pareikštas įtarimas apie tai, kad jis tariamai 2012 m. liepos 12 d. apie 2.28 val. nenustatytoje vietoje iš nenustatyto kompiuterio iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto elektroninį paštą atsiuntė šio komiteto pirmininką S. Š. įžeidžiantį, jo garbę ir orumą žeminantį, laišką, t. y. viešai įžeidė pareigas einantį valstybės tarnautoją ir padarė veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 209 straipsnyje. Teigia, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. jis buvo sulaikytas. Kadangi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato nutarime laikinojo jo sulaikymo pagrindų nebuvo nurodyta, Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo taikymo, nutartyje konstatavo, jog ieškovas buvo sulaikytas neteisėtai. Tačiau jis buvo paleistas ne iš karto, buvo laikomas minėtame komisariate iki 19 val.

3. Patikslintu ieškiniu nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. neteisėtai buvo nuvežtas ir uždarytas į Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių. Tokiu būdu jam buvo apribota laisvė, už kurią atsakomybė numatyta BK 146 straipsnio 3 dalyje. Taip pat nurodė, jog ten buvo įkalbinėjamas pasirašyti dokumentus, kad atvažiavo savo noru. Atsisakius tai padaryti, buvo paleistas ekspertizės neatlikus. Pažymėjo, jog jo patalpinimas į psichiatrinę ligoninę nepraėjo be pasekmių – apie tai tapo žinoma daugeliui jo bendradarbių, o vėliau ir bendruomenėje, kurioje jis gyvena. Byla atėmusi daug sveikatos, neigiamai atsiliepė jo darbui bei asmeniniam gyvenimui. Jis neteko darbo, o socialiniuose tinkluose, jam įsitraukus į priešrinkimines diskusijas, jo oponentai laiko ieškovą psichiniu ligoniu.

4. Taip pat nurodė, jog baudžiamoji byla baigėsi išteisinamuoju nuosprendžiu, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ieškovo teigimu, ir tyrėja R. Č., ir prokurorė I. P., priėmė neteisėtą sprendimą skirti jam psichiatrinę ekspertizę, kurią skirti nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pažeidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio nuostatas, ieškovui nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo neteisėtai ir nepagrįstai apribota laisvė, jis už šį laikotarpį negavo darbo pajamų. Dėl tokių neteisėtų veiksmų jam padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė psichologiniais išgyvenimais, skriauda, neviltimi, liūdesiu, gyvenimo džiaugsmo praradimu, patirtu dvasiniu sukrėtimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovo K. D. ieškinį atmetė.

6. Teismas ieškovo teiginį, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojęs tik teismui jo atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, vertino kritiškai.

7. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo valstybei buvo pareiškęs ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. (civilinė byla Nr. 2-32326-872/2018). Šio ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės dėl ieškovo 2015 m. rugpjūčio 20 d. laikino suėmimo. Tuomet teismas rėmėsi byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog ieškovui apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo būti žinoma tą pačią dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 20 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartyje atsisakė skirti K. D. kardomąją priemonę – suėmimą. Kitaip tariant, teismas konstatavo, jog šiuo atveju teisės į ieškinį atsiradimo momentas sutapo su pačiu teisės pažeidimo momentu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. įsiteisėjusiu sprendimu buvo konstatuotas ieškinio senaties praleidimo faktas, tačiau įvertinus tai, kad jis buvo praleistas nežymiai, t. y. dvi dienas, jo terminas buvo atnaujintas. Nors šioje byloje ieškinys yra reiškiamas kitu faktiniu pagrindu, tvirtinant, kad neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai pasireiškė nepagrįstu teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimu ir neteisėtu nuvežimu į Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinį skyrių, kuriame jis buvo uždarytas nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d., tačiau bylos aplinkybės, susijusios su momento, nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, nustatymu, yra analogiškos.

8. Teismas vertino, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas turėjo sužinoti tą pačią dieną, kai jo laisvė buvo suvaržyta, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieškovas viso ikiteisminio tyrimo metu naudojosi galimybe skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmus ir sprendimus bei teismų nutartis, skundė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, kuria ieškovui buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovas nuo pat pradžių buvo įsitikinęs ekspertizės skyrimo neteisėtumu, todėl naudodamasis jam suteikta gynyba, pažeistas teises procesinėmis priemonėmis aktyviai gynė tiek skųsdamas teismo nutartis, tiek kreipdamasis į teismą ar kitas valstybės institucijas dėl pažeistų teisių atkūrimo. Tačiau į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2019 m. gegužės 27 d., t. y. ieškinio senatį praleidęs devynis mėnesius.

9. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti, nenustatyta. Remiantis ieškovo paaiškinimais nustatė, jog ieškovui nekilo objektyvių kliūčių dėl neturtinės žalos šiuo faktiniu pagrindu kreiptis į teismą laiku. Remiantis ieškovo paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatė, jog ieškovas nuo pat pradžių ketino civilinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo reikšti ieškinį ne tik dėl neteisėto sulaikymo, bet ir dėl neteisėto nuvežimo į Utenos ekspertinį skyrių, tačiau, turėdamas jam paskirtą atstovą civilinėje byloje, teismui pateikė ieškinį tik dėl laikino suėmimo (civilinė byla Nr. 2-32326-872/2018). Nors ieškovas teisinio išsilavinimo neturi, tačiau yra susipažinęs su aktualia teisine praktika, įstatymais bei kitais norminiais aktais, yra aktyvus socialiniuose tinkluose, dalyvauja vietinėje savivaldoje, savanoriauja. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog ieškovo elgesys neatitiko pakankamai atidaus ir rūpestingo asmens standartų, jis nepagrįstai delsė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, todėl esant tokioms aplinkybėms, sprendė, kad atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teisinio pagrindo nėra.

10. Teismas nurodė, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo pateikimo, jei nenustatoma svarbių priežasčių jį atnaujinti, yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senatį, todėl atmestinas, o dėl ieškinyje nurodytų civilinės atsakomybės taikymo valstybei nepasisakytina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

11. Ieškovas K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą.

12. Mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai. Senaties termino nepraleido, kadangi vadovavosi terminais taip, kaip jam buvo nuolatos nurodoma ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00527-12 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-2956-576/2016 nagrinėjimo metu. Be to, nors baudžiamosios bylos Nr. 1-2956-576/2016 metu nuolatos skundė visiškai neteisėtą ketverius metus užtrukusį baudžiamąjį persekiojimą (pateikė virš 100 skundų), tame tarpe ir dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, tačiau nuolatos gaudavo atsakymą, kad viskas yra teisėta. Todėl visiškai suprato (taip beje buvo pakonsultuotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje), kad bet kokių civilinių ieškinių pateikimo terminai prasidės tik pasibaigus visos bylos nagrinėjimui ir pilno išteisinimo. Todėl pateikdamas civilinį ieškinį tuo ir vadovavosi.

13. Pažymi, jog šios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu prašė prie bylos prijungti baudžiamąją bylą Nr. 1-2956-576/2016, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino. Baudžiamosios bylos duomenys būtų patvirtinę, kad ieškovui buvo skirta teismo psichiatrijos ekspertizė, remiantis tuo, kad praeityje (jaunystėje) ieškovas kreipėsi psichologo pagalbos dėl atminties praradimo. Nors teismo psichiatrinės ekspertizės metu ieškovas buvo pripažintas visiškai sveiku, tačiau teismas nusprendė, kad jam bus sunku savarankiškai realizuoti teisę į teisinę gynybą baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, todėl jam buvo skirtas nemokamas valstybės advokatas.

Atsiliepimas

14. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus į bylą pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti tą pačią dieną, kai laisvė buvo suvaržyta, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d. Ieškovas nuo pat pradžių buvo įsitikinęs ekspertizės skyrimo neteisėtumu, todėl naudodamasis jam suteikta gynyba, pažeistas teises procesinėmis priemonėmis aktyviai gynė tiek skųsdamas teismo nutartis, tiek kreipdamasis į teismą ar kitas valstybės institucijas dėl pažeistų teisių atkūrimo. Ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2019 m. gegužės 27 d., t. y. ieškinio senatį praleidęs devynis mėnesius.

16. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Nurodo, kad ieškovo prašymas prijungti baudžiamąją bylą nebuvo grindžiamas ieškovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe dėl teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimo, remiantis informacija dėl praeityje (jaunystėje) jo kreipimosi pas psichologus dėl atminties praradimo. Ieškovo prašymas buvo grindžiamas įrodymais, kuriais buvo norima pagrįsti valstybės neteisėtus veiksmus. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė yra nauja, nesudaro ir negali sudaryti šios bylos apeliacijos dalyko, tuo labiau ieškovas mėgina suklaidinti apeliacinės instancijos teismą. Ieškovo atstovės prašymas prijungti baudžiamąją bylą buvo grindžiamas siekiu pagrįsti aplinkybes, kurios nebuvo išdėstytos procesiniuose dokumentuose (nesudarė šios bylos teisminio nagrinėjimo dalyko pirmosios instancijos teisme), tuo labiau ieškovo atstovės prašymas buvo pripažintas neatitinkančiu proceso koncentruotumo principo. Atsisakymą tenkinti ieškovo atstovės prašymą pagrindžia ir tai, kad pirmasis bylos nagrinėjimo posėdis buvo atidėtas ieškovo advokatės prašymu dėl jos kelionės i užsienį. Ieškovo atstovės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą buvo pateiktas teismui prieš pat teismo posėdį, nors iš pridedamų kelionės bilietų buvo galima įsitikinti, kad bilietai buvo įsigyti prieš daugiau nei mėnesį iki teismo posėdžio dienos.

18. Pažymi, jog ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė jokių argumentų ir neįrodinėjo šios aplinkybės reikšmės ieškinio senaties termino skaičiavimo vėlesnei pradžiai (nuo išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo), tuo labiau ieškovas ir apeliaciniame skunde nedetalizavo šių skundų įrodomosios reikšmės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę dėl nuolatinių ieškovo skundų ir jų netenkinimo baudžiamajame procese reikšmės ieškinio senaties termino skaičiavimo vėlesnei pradžiai (nuo išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo) turėtų pripažinti neatitinkančia teisminio nagrinėjamos bylos dalyko, tuo pačiu nesančia apeliacijos dalyko ir šią aplinkybę atsisakyti vertinti.

19. Akcentuoja, jog teisės aktai nuo pat pradžių neribojo ieškovo teisės kreiptis į teismą ir prašyti žalos, kuri tariamai buvo patirta dėl neteisėtos stacionarios ekspertizės, atlyginimo. Šią teisę ieškovas galėjo laisvai įgyvendinti nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso baigties. Šiuo atveju ieškovas civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių argumentų ir neįrodinėjo, kad jo teisė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo buvo realiai suvaržyta.

20. Nurodo, kad ieškovas prokurorės veiksmų neteisėtumą dublike grindė iš esmės vienintele aplinkybe, kad ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu civilinėje byloje Nr. 1-291-576/2016 buvo išteisintas. Tačiau vien tai, kad ieškovas buvo išteisintas, dar nereiškia, kad stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimas ieškovo atžvilgiu buvo neteisėtas. Teisinis reglamentavimas aiškiai nurodo, kad ne prokuroro sprendimu, kaip ieškovas nurodo savo dublike, ieškovui buvo sankcionuota stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, bet būtent ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Nurodo ir tai, kad ieškovas neturtinę žalą grindžia samprotavimais ir į bylą nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstu neturtinės žalos kriterijus, tuo pačiu ieškovo ieškinyje nurodomą neturtinę žalą (esminius, išskirtinio sunkumo, ne vienkartinių ar trumpalaikių nepatogumus).

Atsiliepimas

21. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

22. Nurodo, jog apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės nenurodo jokių motyvų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl priimto sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Visi apelianto nurodyti teiginiai yra nepagrįsti, o teismas tinkamai išnagrinėjo šią civilinę bylą. Atsakovės atstovė visiškai sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo motyvais, o apelianto nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti pagrįsto ir teisėto sprendimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėju kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

24. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25. Apeliantas prie apeliacinio skundo pateikė rašytinius įrodymus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. prašymą baudžiamojoje byloje Nr. 1-2956-576/2015 parinkti gynėją, adresuotą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, 2015 m. rugpjūčio 28 d. K. D. skundą dėl netesėto atvesdinimo ir pagrobimo, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2015 m. rugsėjo 24 d. raštą dėl prašymų nagrinėjimo, adresuotą K. D.. Apeliantas neprašė šių įrodymų prijungti prie bylos, nenurodė priežasčių, dėl kurių šių įrodymų neteikė pirmos instancijos teismui ir kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau priėmus skundžiamą teismo sprendimą, taip pat nenurodė, kokias nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes minėti įrodymai patvirtina ar paneigia, todėl juos atsisakytina priimti.

26. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo argumentus.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas K. D., be kita ko , prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 5 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų, atlyginimo. Ieškinio faktinį pagrindą sudarė neteisėti pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmai, pasireiškę nepagrįstu teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimu ir neteisėtu nuvežimu į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinį skyrių, kuriame ieškovas buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. Atsakovės atstovai, gindamiesi nuo ieškovo materialiųjų subjektinių reikalavimų, be kita ko, atsikirto, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti, prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas turėjo sužinoti tą pačią dieną, kai jis buvo nuvežtas į ekspertinę įstaigą, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d., tačiau į teismą ieškiniu kreipėsi tik 2019 m. gegužės 27 d., t. y. ieškinio senatį praleidęs devynis mėnesius, taip pat ir į tai, kad byloje nenustatyta svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti, konstatavo, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senatį, todėl atmestinas, o dėl ieškinyje nurodytos civilinės atsakomybės taikymo valstybei nepasisakytina.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visumą bei procesinius šalių dokumentus, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu ieškinys atmestas, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

29. Ieškovas K. D., nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliacinį skundą argumentuoja, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai, kadangi ieškinio senaties termino jis nepraleido, nes vadovavosi terminais taip, kaip jam buvo nuolatos nurodoma ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00527-12 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-2956-576/2016 nagrinėjimo metu. Apelianto supratimu, bet kokių ieškinių pateikimo terminai prasideda tik pasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui, priėmus išteisinamąjį nuosprendį, būtent tokia apskundimo tvarka jam buvo paaiškinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje.

30. Atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybą įgyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio šia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų – šios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Be šių bendrųjų teisės į gynybą įgyvendinimo aspektų, išskirtinas vienas specifinis ypatumas – šios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamą galimybę teismine tvarka ap(si)ginti savo pažeistas subjektines teises. Terminas, kuriuo ribojamas teisės į gynybą įgyvendinimas, yra vadinamas ieškinio senaties terminu, šio termino teisinis apibrėžimas yra pateiktas CK 1.124 straipsnyje, o jo praleidimo teisinės pasekmės reglamentuotos CK 1.131 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma patvirtina, kad asmens subjektinės teisės, net ir nustačius jų pažeidimą, gali būti neapgintos teismine tvarka, jeigu teisė į gynybą siekiant apginti tokias subjektines teises įgyvendinta, praleidus ieškinio senaties terminą.

31. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

32. Aiškindamas šias nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 35 punktą; kt.).

33. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34. Nagrinėjamu atveju ieškinyje, patikslintame ieškinyje ir dublike ieškovas nuosekliai tvirtino, kad Utenos ekspertiniame skyriuje buvo įkalbinėjamas pasirašyti dokumentus, patvirtinančius, kad atvyko atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę savo noru, tačiau atsisakė pasirašyti ir pareikalavo pateikti jo atvežimo į ekspertinę įstaigą teisinį pagrindą. To paties pareikalavo ir ieškovą tuo metu gynęs advokatas M. A.. Ieškovo teigimu, teisiniam pagrindui neatsiradus, 2015 m. rugsėjo 4 d. jis buvo paleistas iš šios įstaigos, taip ir neatlikus teismo psichiatrijos ekspertizės (b. l. 1, 9-14, 47-48). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog ieškovas netrukus po to, kai buvo patalpintas ekspertinėje įstaigoje, faktiškai suvokė, kad jo teisės yra pažeistos. Aplinkybę, jog ieškovas iš karto turėjo suprasti savo teisių pažeidimą, pagrindžia ir tai, kad viso ikiteisminio tyrimo metu, o pagal ieškinyje nurodomus duomenis – ir ieškovo patalpinimo ekspertinėje įstaigoje metu, ieškovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, kuris, ieškinyje nurodomais duomenimis, taip pat kėlė klausimą dėl ieškovo patalpinimo ekspertinėje įstaigoje teisėtumo. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, jog ieškovas skundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, kuria ieškovui buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, taigi ieškovas nuo pat stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo buvo įsitikinęs šios ekspertizės skyrimo neteisėtumu. Teismo posėdžio metu paklaustas ieškovas taip pat pripažino, kad grįžęs iš ekspertinės įstaigos, buvo užsukęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, nes jautė, jog jo teisės po medicininės ekspertizės buvo pažeistos (2020 m. sausio 22 d. posėdžio garso įrašo 1 val. 1 min. 45 s.), gerai išmano žmogaus teises (baigiamųjų kalbų metu) (CPK 12, 176-177, 185 straipsniai). Esant byloje tokiems duomenims, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas (lot. bonus pater familia), apie savo teisių pažeidimą turėjo suprasti tą pačią dieną, kai jis buvo nuvežtas į ekspertinę įstaigą, t. y. 2015 m. rugpjūčio 26 d., o, manydamas, jog tai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, kreiptis dėl jų teisminės gynybos, tačiau į teismą ieškiniu kreipėsi tik 2019 m. gegužės 27 d., t. y. ieškinio senatį praleidęs devynis mėnesius.

35. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius apie tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje jam buvo netinkamai išaiškinta pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarka. Nurodytos aplinkybės buvo įrodinėjamos vien subjektyviais apelianto teiginiais, nepateikiant jokių objektyvių šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų. Iš kartu su patikslintu ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, jog apeliantas 2016 m. birželio 13 d. prašymu kreipėsi į baudžiamąją bylą nagrinėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismą, kad šis išaiškintų jam dėl neteisėto sulaikymo, suėmimo ar nuteisimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. raštu Nr. 1-291-576/2016 apeliantui buvo išaiškinta pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo neteisminė ir teisminė tvarka ir, priešingai, nei nurodo apeliantas, rašte nebuvo nurodyta, kad ieškinio dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu pateikimo teismui terminai prasideda tik teismui jo atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį (b. l. 19-21) (CPK 12, 176-177, 185 straipsniai). Remiantis šiais argumentais, apelianto argumentai dėl jo suklaidinimo apie ieškinio senaties termino pradžios momentą atmestini kaip nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis.

36. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

37. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nustačiusi, kad priimant skundžiamą procesinį sprendimą buvo įvertintos tiek ieškovo savybės, vykdoma veikla, tiek aplinkybės, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, atsižvelgta į teisės pažeidimo nustatymo galimybes ir kitas reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino pradžią bei ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes reglamentuojančias materialiosios teisės normas ar nukrypo nuo jas aiškinant suformuotos kasacinio teismo praktikos, todėl neteisingai išnagrinėjo bylą.

38. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog šios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo prie bylos prijungti baudžiamąją bylą Nr. 1-2956-576/2016, kurios duomenys būtų svarbūs nustatant bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes apie teismo psichiatrijos ekspertizės ieškovui skyrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu tokie apelianto argumentai teisiškai nepagrįsti.

39. Procesinės nuostatos numato, kad rašytinius įrodymus gali pateikti dalyvaujantys byloje asmenys arba šie įrodymai gali būti išreikalauti teismo CPK nustatyta tvarka (CPK 198-199 straipsniai). CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti patys. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė jokių duomenų apie tai, kas sudarė kliūtis pateikti konkrečius rašytinius įrodymus iš prašomos prijungti baudžiamosios bylos, kurioje jis pats buvo proceso šalimi (pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų kopijų), taip pat nenurodė, ir kokie konkrečiai toje byloje esantys įrodymai reikšmingi nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, jog į bylą paties apelianto jau buvo pateiktas 2016 m. gegužės 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis iš prašomos prijungti baudžiamosios bylos, atsakovę atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė į bylą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-27-200/2015, kuria išnagrinėtas apelianto skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria atmestas jo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria apeliantui paskirta ambulatorinė ekspertizė, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-316-315/2015, kuria išnagrinėtas apelianto skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria apeliantui buvo paskirta stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė, panaikinimo bei Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2014 m. liepos 2 d. prašymą ir Vilniaus teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. 78TPK-81/2014, kuriais buvo grindžiamas prokuroro prašymas dėl stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės apeliantui skyrimo (b. l. 15-18, 71-76, 99-105). Teismas neprivalo visais atvejais prijungti visų šalies prašomų duomenų, nes gali būti priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apelianto pageidaujamos baudžiamosios bylos prijungimas prie bylos būtų buvęs perteklinis ir netikslingas, neproporcingai apsunkinantis tos bylos procesą (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis), kadangi byla pati savaime nėra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnis), ja gali tapti tik kurie nors joje esantys dokumentai (ar dokumentų kopijos). Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje netenkindamas apelianto prašymo prijungti baudžiamąją bylą, nurodė ir motyvus, dėl kurių nebuvo tenkintas toks prašymas – prašymas buvo pripažintas neatitinkančiu proceso koncentruotumo principo (2020 m. sausio 22 d. posėdžio garso įrašo 1 val. 15 min. 55 s.). Pažymėtina, jog toks prašymas apelianto buvo pareikštas pasibaigus pasirengimo stadijai, taip pat pasibaigus teismo net du kartus nustatytiems terminams papildomiems įrodymams ir / ar prašymams pateikti, bylos nagrinėjimo iš esmės metu (CPK 12, 176-177, 185 straipsniai). Remiantis nurodytais argumentais, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, neprijungdamas prie bylos baudžiamąją bylą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo institutą, ar nepagrįstai apribojo apelianto procesines teises.

40. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

41. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą bei vertindamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminų skaičiavimo taisykles, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė ČeknienėRita DambrauskaitėLaimantas Misiūnas