Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Jūratės Varanauskaitės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Labbis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1071-467/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Headex“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LABBIS“ dėl skolos ir nuostolių priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LABBIS“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Headex“ dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

34.14. Atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktos T. V. pastabos negali būti prijungtos prie bylos medžiagos, kadangi neegzistuoja CPK 314 straipsnyje įtvirtintas pagrindas priimti naujus įrodymus apeliacinėje instancijoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

35. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

37. CPK 314 straipsnyje, numatančiame savarankišką pagrindą atsisakyti priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tuo pačiu daroma išlyga – draudimas priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

38. Nagrinėjamu atveju apeliantės pateiktas įrodymas buvo sudarytas po skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl akivaizdu, kad jo pateikti iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme apeliantė neturėjo galimybės. Tačiau, teisėjų kolegija, susipažinusi su pateiktu įrodymu, neturi pagrindo spręsti, jog jis laikytinas nauju įrodymu CPK 314 straipsnio prasme. Kaip matyti iš apeliantės pateikto rašytinio įrodymo, juo siekiama pašalinti į bylą pirmosios instancijos teisme pateikto rašytinio įrodymo - T. V. išvados trūkumus, kuriuos skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas. Vien tai, kad apeliantės dokumentu siekiama patikslinti T. V. išvadas, paaiškinti atlikto tyrimo eigą, kuri nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teismui teiktoje išvadoje, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokių duomenų apeliantė negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, apeliantės pateiktą naują įrodymą teisėjų kolegija atsisako priimti.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

39. Ieškovė ir apeliantė 2017 m. gegužės 12 d. sudarė Sutartį, kuria apeliantė įsipareigojo suteikti ieškovei licenciją naudotis Programa, kurią sudaro Finansų valdymo ir Personalo valdymo moduliai, suteikti Programos diegimo ir vystymo paslaugas, kurias sudaro techninio projekto rengimas, derinimas, duomenų perkėlimas, Programos diegimas, testavimas, mokymai, Programos vystymas (Sutarties 22-24 punktai), o ieškovė įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti (Sutarties 28-30 punktai) 17 685,36 Eur su PVM už licenciją, 48 600 Eur su PVM už diegimo paslaugas ir ne daugiau nei 13 636,40 Eur su PVM per metus už programos palaikymo ir aptarnavimo paslaugas. Šalys susitarė, kad Programos diegimas preliminariai bus pradėtas 2017 m. balandžio 3 d. ir bus baigtas (be bandomosios eksploatacijos) iki 2017 m. gruodžio 31 d., su bandomąja eksploatacija – 2018 m. kovo 31 d. Šalys 2018 m. kovo 5 d., 2019 m. vasario 7 d., 2019 m. vasario 20 d. sudarytas susitarimais be kita ko pratęsė Sutartyje nustatytą darbų atlikimo terminą.

Dėl ekspertinių išvadų vertinimo

43. CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

44. Specialias žinias turinčio asmens tyrimas, atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, nepaisant jo išvados tiriamojo mokslinio pobūdžio, laikytinas rašytiniu įrodymu, jeigu jame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2004). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, ieškovės ir apeliantės į bylą pateiktos išvados priskirtinos rašytiniams įrodymams.

45. Nors jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis), teismui ištyrus įrodymus ir atliekant jų vertinimą, sprendžiant dėl to, kuriais įrodymais vadovautis nustatant ginčo aplinkybes, o kuriuos atmesti, turi reikšmę teismo nustatytas įrodymų išsamumas, patikimumas, sudarymo (atsiradimo), gavimo būdas, kitos reikšmingos aplinkybės.

46. Kadangi reikalavimai specialisto išvadai CPK nėra atskirai nustatyti, vertinant tokią išvadą, atsižvelgiant į tai, kad specialistas ją teikia dėl klausimų, reikalaujančių specialių žinių, išaiškinimo, reikšmingos ir reikalavimus ekspertizės akto turinį reglamentuojančios teisės normos. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į keliamus klausimus (CPK 216 straipsnio 1 dalis). Toks reikalavimas tyrimui, atliktam dėl klausimų reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, technikos, meno ar amato žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis), paaiškinamas tuo, kad turi būti galimybė patikrinti eksperto išvadą, ginčyti eksperto panaudotus metodus, tyrimo eigą ir rezultatus. Todėl specialisto išvada kaip rašytinis įrodymas, kuriame nėra pateikta atlikto tyrimo eiga, negalima patikrinti specialisto gautų ir išvadoje nurodomų rezultatų pasinaudojus pačios išvados duomenimis, paprastai teismo turi būti vertinamas rezervuotai kaip mažos įrodomosios galios, silpnas ir mažai patikimas, o tokiu įrodymu patvirtinamos kitos šalies ginčijamos aplinkybės gali būti laikomos nustatytomis byloje, jeigu jas patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. CPK 218 straipsnyje įtvirtinta, kad eksperto, taigi ir specialisto, išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto/specialisto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Eksperto/specialisto išvadą atmetant, turi būti įvertinta, ar jos išvados iš esmės nepagrįstos, ar yra nedideli netikslumai, kurie nesudaro pagrindo visiškai ja nesivadovauti.

47. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai įvertino ir pasisakė dėl abiejų ekspertinių išvadų ir pagrįstai nurodė, kad R. U. 2019 m. gruodžio 11 d. ekspertinė išvada – kad Programa iš esmės absoliučiai neveikia, pateikta ištestavus Programą tokią, kokią testavo ieškovas, t. y. R. U. buvo suteikta ta pati Programos kopija, kurią turėjo ieškovas tame pačiame kompiuteryje, ir jis savarankiškai testavo visą Programą su visa joje esančia duomenų baze. R. U. video įrašų pagalba fiksavo savo testavimo rezultatus, kad Programa, ją palyginus su ieškovo naudojama Rivilės programa, dirba labai lėtai, daro kritines klaidas. Tyrimo metu nustatytas aplinkybes R. U. patvirtino teismo posėdyje apklausiamas liudytoju, pakankamai aiškiai ir išsamiai atsakė į jam užduotus klausimus, dėl jo kompetencijos šalys abejonių neišreiškė. Nors apeliantė skunde kelia abejones dėl R. U. ekspertinės išvados patikimumo, tačiau nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl R. U. ekspertinės išvados ir sudarytų pagrindą minėta išvada nesivadovauti.

48. Pasisakydamas dėl apeliantės pateiktos T. V. 2019 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvados, teismas pagrįstai nurodė, kad ji yra gauta atlikus tyrimą (testavimą) ne realiomis sąlygomis, t. y. šiam testavimui buvo sukurta dirbtinė ir Sutarties vykdymo metu neegzistavusi aplinka – Programa buvo testuojama tik vartotojo aplinkoje, t. y. įrašius ją į konkretų kompiuterį. Be to, kad konkretus funkcionalumas veikia ir kaip veikia, kaip ir iš kokių duomenų tai nustatyta, ekspertas niekaip nefiksavo, apsiribodamas lentelės sudarymu ir įrašais jos grafose „atitinka“, tačiau, ar atitinka iš tikrųjų, teismo posėdžio metu negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Teisėjų kolegija pritaria ieškovės argumentams, kad apeliantės išvada nėra išsami, tyrimo eiga neaprašyta, atitinkamai padarytos išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, atlikto tyrimo pagal specialisto surinktus duomenis jo atlikto tyrimo sąlygomis negalima atlikti iš naujo ir jo patikrinti. Atsižvelgiant į tai, minėta išvada nelaikytina patikima ir galinčia patvirtinti apeliantės įrodinėjamas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja nesirėmė.

Dėl Programos daromų klaidų

49. Iš šalių sudarytos Sutarties 1 ir 22 straipsnių matyti, kad ieškovė iš apeliantės pirko standartinę kompiuterinę Programą Labbis 4.PRO, kuri susidėjo iš dviejų modulių – Finansų apskaitos ir Personalo apskaitos (Sutarties 89 straipsnis; Sutarties priedas Nr. 1 „Programos specifikacija“), kurie turėjo būti modifikuoti pagal ieškovės poreikius ir užsakytas papildomas modifikacijas (2017 m. spalio 10 d. ir 2017 m. spalio 26 d. susitarimai dėl papildomų darbų užsakymo). Taigi, susitarimo esmė – kad apeliantės standartinė programinė įranga jau 70 proc. atitinka ieškovės reikalavimus, kita dalis – apeliantės pritaikoma ieškovės reikalavimams, modifikacijoms, kurios įvertintos atskirai (Sutarties 22, 28-30, 66 straipsniai).

50. Šalys neginčija, kad nuo pat bendradarbiavimo pradžios susitarė dėl keturių Programos įdiegimo etapų, remiantis Sutarties 7 priedu – preliminari projekto diegimo pradžia – 2017 m. balandžio 3 d.; projekto diegimo pabaiga (be bandomosios eksploatacijos) – 2017 m. gruodžio 31 d.; preliminari projekto diegimo pabaiga su bandomąja eksploatacija – 2018 m. kovo 31 d.; palaikymo ir aptarnavimo paslaugos teikiamos 1 metus po projekto diegimo pabaigos pagal paskutinio mėnesio priėmimo-perdavimo aktą, su galimybe šį terminą pratęsti. Šalys taip pat susitarė, kad tam, jog būtų įsitikinta tinkamu Programos veikimu, 3 kalendorinius mėnesius iš eilės Programa turi veikti su ieškovo realiais duomenimis be jokių klaidų, kaip numato Sutarties 45 straipsnis.

52. Aplinkybę, kad Programa veikia netinkamai, patvirtina specialisto R. U. 2019 m. gruodžio 11 d. išvada, kurioje, atsakydamas į klausimus, ar Programa yra užbaigta ir veikia korektiškai, ar nėra darbo užmokesčio paskaičiavimo algoritmo klaidų, R. U. nurodė, kad Programa yra neužbaigta ir neveikianti, todėl 2019 m. gruodžio 9 d. negali būti eksploatuojama; paskutinė programos versija neleidžia importuoti duomenų, su programa neįmanoma paskaičiuoti darbuotojų darbo užmokesčio nei padaliniui, nei keliems darbuotojams, net ir vienam darbuotojui.

54. Nors, apeliantės teigimu, jos į byla pateikta nepriklausomų ekspertų Taxlink išvada patvirtina, kad programos algoritme nėra klaidų, tačiau pažymėtina, kad minėtoje išvadoje tik pateiktas išaiškinimas, kokie teisės aktai reglamentuoja darbuotojų atostogų rezervo ir jo pokyčių skaičiavimą, tačiau minėtoje išvadoje nėra vertintas Programos veikimas ir nepadarytos jokios išvados, susijusios su apeliantės Programos atliekamais skaičiavimas.

55. Iš Sutarties nuostatų matyti, kad ieškovė buvo įsipareigojusi padaryti savo realios duomenų bazės kopiją, sukurti prieigą apeliantei, o ji prisijungusi pati importuoti duomenis į kuriamą Programą. Todėl akivaizdu, kad nuo duomenų perdavimo momento būtent apeliantei tenka pareiga užtikrinti, kad jos Programa tinkamai panaudotų turimus duomenis ir jos algoritmai veiktų be klaidų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nepagrįstai neigia faktą, jog Programa turėjo aiškių kritinių ir kitų klaidų, kaip jos apibrėžtos Sutarties 15 ir 16 punktuose, dėl ko nėra jokio pagrindo vertinti, kad Programa 2019 m. birželio 3 d. buvo pilnai parengta diegti pagal Sutartį ir parengta bandomajai eksploatacijai. Pažymėtina, kad šalys susitarė, jog Programa turi veikti su ieškovo realiais duomenimis be klaidų, todėl sutiktina, kad tokios klaidos, kaip susijusios su darbo užmokesčio skaičiavimu ir išmokėjimu, susijusios su deklaruojamų duomenų pateikimu ir pan., vertinamos kaip kritinės klaidos.

56. Pažymėtina ir tai, kad klaidų identifikavimas ir mėginimai jas pašalinti užsitęsė ilgą laiką. Pagal pirminį šalių susitarimą, ieškovės užsakytos programinės įrangos diegimas ir testavimas, turėjo trukti tik 8 mėnesius, tačiau užsitęsė daugiau negu dvejus metus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės Sutarties pažeidimas pasireiškė ne tik tuo, kad Programa neskaičiuoja tinkamai darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokėjimų, tačiau ir tuo, kad apeliantė nuolat pažeidinėjo sutartus terminus ir per 2 metus taip ir nepradėjo diegti tam tikrų Finansų modulio modifikacijų ar atlikti kitų būtinų darbų, kurie visi turėjo būti užbaigti iki 2019 m. birželio 3 d., kai turėjo startuoti abu Programos moduliai, nors ir vėluojant daugiau nei pusantrų metų. Apeliantė neneigia, kad visas Programos testavimas, kuris truko daugiau nei dvejus metus, tik iš pradžių vyko su abiem moduliais, tačiau, nustačius, kad Darbo užmokesčio modulio testavimas stringa, buvo nutarta toliau testavimą vykdyti tik su Personalo apskaitos moduliu. Tuo tarpu antrasis – Finansų modulis, kurį ieškovė užsakė tuo pačiu metu ir kuris turėjo būti baigtas diegti kartu su Personalo moduliu, niekada nebuvo testuojamas dėl klaidų.

Dėl Programos finansų modulio

58. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė nesugebėjo tinkamai suformuluoti faktoringo užduoties – jos sukurtos net kelios techninės versijos buvo sukritikuotos ieškovės atstovės S. N. apeliantei siųstuose el. laiškuose, o ieškovė savo pastabas dėl Faktoringo modifikacijos techninės užduoties pateikė operatyviai. Iš bylos duomenų matyti, kad pagal paskutinį šalių susitarimą, ši techninė užduotis turėjo būti suderinta dar 2019 m. kovo 8 d., tačiau apeliantė jos naujausią versiją atsiuntė tik 2019 m. gegužės 31 d. – t. y. pavėlavusi beveik 3 mėnesius ir likus vos 3 dienoms iki grafike fiksuotos Starto datos.

59. Sąnaudų skaidymo modifikacijos techninė užduotis pagal Sutarties Pakeitimą 2 turėjo būti suderinta 2019 m. kovo 15 d., o pati modifikacija baigta diegti 2019 m. gegužės 31 d. Ši modifikacija turėjo pradėjo veikti kartu su visu Finansiniu moduliu nuo 2019 m. birželio 3 d. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, techninę užduotį apeliantė parengė tik 2019 m. balandžio 2 d. – pavėlavusi daugiau nei mėnesį. Net ir po techninės užduoties pakeitimo, tarp šalių vyko susirašinėjimas dėl šio modulio klaidų, paskutinės ieškovės pastabos buvo pateiktos 2019 m. birželio 3 d., tačiau ši Sąnaudų skaidymo modifikacijos techninė užduotis liko nesuderinta.

60. Šalys buvo susitarusios ir dėl trijų Vykdomųjų raštų modifikacijų FR 172, FR 184 ir FR 185, kurios apeliantės iš pradžių buvo nurodytos kaip standartinis funkcionalumas, įdiegimo. Šių modifikacijų įgyvendinimas, šalims pasirašius Sutarties pakeitimą 2, turėjo būti pradėtas nuo poreikio patikslinimo ((2019 m. vasario 20 d. priedas Nr. 2 prie 2019 m. sausio 31 d. susitarimo dėl 2017 m. sutarties pakeitimo, eilutė 68, 20 eilutė). Tarp šalių vyko susirašinėjimas šiuo klausimu (2019 m. kovo 15 d. – balandžio 18 d. susirašinėjimas), apeliantė patvirtino, kad modifikacijas įdiegs 2019 m. balandžio 30 d., tačiau nurodytai dienai modifikacijos nebuvo įdiegtos, o 2019 m. gegužės 31 d. raštu apeliantė informavo, kad viena iš trijų modifikacijų – FR 172 bus įdiegta tik 2019 m. birželio 6 d., t. y. jau po 2019 m. birželio 3 d. numatyto starto. Nors šalys dar bendradarbiavo (2019 m. birželio 4-10 d. susirašinėjimas), bet modifikacija nebuvo įdiegta.

61. Nors apeliantė nurodo, kad modifikacijos Nr. NFR 172 techninė užduotis buvo suderinta 2019 m. balandžio 16 d., o modifikacija įdiegta 2019 m. birželio 5 d., tačiau, kaip matyti iš pačios apeliantės argumentų, tik vienas veiksmas iš nurodytų ir tik su viena modifikacija galimai būtų įgyvendintas ir tai praleidus starto terminą, o kitos modifikacijos – FR184 ir 185 nebuvo įdiegtos net testinėje aplinkoje. Taigi, vien aplinkybė, kad buvo įdiegta viena iš trijų Vykdomųjų raštų modifikacijų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad apeliantė pažeidė sutartinius įsipareigojimus, neįdiegdama atitinkamų Programos modifikacijų, dėl kurių šalys buvo sutarusios.

Dėl nesukurtos gamybinės / realios aplinkos

63. Apeliantės teigimu, Programos gamybinė aplinka niekuo nesiskiria nuo testinės aplinkos, kuri iki šiol yra įdiegta ieškovės serveriuose. Tačiau tokius apeliantės teiginius paneigia ir apeliantės iniciatyva atlikta T. V. išvada, kurioje nurodyta, kad plačiąja prasme testinė versija reiškia tokią programos versiją, kuri skirta patikrinimui, susipažinimui, klaidų paieškai. Išvadoje teigiama, kad dažniausiai testinė programinės įrangos versija iš esmės sutampa su gamybine versija, jeigu testuojant buvo rastos tik nekritinės klaidos, arba pagal testavimo metodiką rastas tam tikras kiekis klaidų, kuris sutarus gali būti toleruojamas ir visas tokios testinės versijos funkcionalumas traktuojamas kaip galutinis. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, testuojant buvo konstatuotos būtent kritinės klaidos, todėl, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad testinė aplinka šiuo atveju negali būti laikoma gamybine aplinka.

Dėl greitaveikos problemų

64. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad apeliantė, vykdydama Sutartį, neišsprendė greitaveikos problemos. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovė nuolat kėlė greitaveikos klausimą ir apeliantė pripažino, kad egzistuoja tokia problema ir kad ji yra apeliantės pusėje (2018 m. rugpjūčio 30 d. atsakovo el. laiškas), tačiau klausimas buvo sprendžiamas labai lėtai (2018 m. rugsėjo 25 d. – spalio 3 d., spalio 4-25 d. šalių el. susirašinėjimas) ir galiausiai neišspręstas, nepaisant to, kad ieškovės turima įranga (serveriai) pilnai atitiko Sutarties sąlygas (sutarties 5 priedas), netgi jų galingumas ieškovės iniciatyva buvo padidintas (šią aplinkybę patvirtino iš esmės abiejų specialistų ekspertinės išvados).

67. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės į bylą pateikti trečiųjų šalių raštai apie tai, jog pas juos Programa veikia gerai ir pretenzijų apeliantei jie neturi, nepaneigia nagrinėjamoje byloje nustatytų greitaveikos problemų, konstatuotų šioje byloje surinktais įrodymais (tarp jų – liudytojo (specialisto) R. U. išvada ir paaiškinimais teisme, kitų liudytojų parodymais). Tai, kad kitiems subjektams apeliantės kurtos programos veikia tinkamai, negali nei patvirtinti, nei paneigti ieškovei kurtos ginčo Programos greitaveikos problemų.

Dėl įsipareigojimo įvykdyti mokymus

69. Iš Sutarties nuostatų matyti, kad apeliantė įsipareigojo pravesti 32 val. mokymų, skirtų Finansų moduliui ir 32 val. mokymų, skirtų Personalo apskaitos moduliui. Iš bylos duomenų nustatyta, kad faktiškai apeliantė pravedė tik 16 val. mokymų, skirtų Finansų moduliui ir 20 val. mokymų, skirtų Personalo apskaitos moduliui, ir dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra. Taigi, nustatyta, kad apeliantė pravedė tik pusę mokymų, kurie buvo numatyti Sutartyje. Įrodymų, kad ieškovė atsisakė likusių mokymų, apeliantė nepateikė. Be to, pažymėtina, kad šalys buvo sutarusios, jog visi mokymai turi būti pravesti tik baigus diegti Programą, tačiau, atsižvelgus į šioje byloje konstatuotas aplinkybes dėl apeliantės netinkamo Sutartinių įsipareigojimų vykdymo, nėra pagrindo spręsti, kad už neįvykdytą pareigą pravesti mokymus yra atsakinga ieškovė.

Dėl sutarties nutraukimo

70. Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.

71. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-596-313/2015).

72. Sutarties 72 punkte nurodyta, kad savo įsipareigojimus vykdanti šalis gali nedelsiant nutraukti sutartį, jei kita šalis nevykdo bent kokio pagal sutartį prisiimto įsipareigojimo ir per 10 darbo dienų nepašalina trūkumų. Konstatavus, kad apeliantė atliko nustatytus Sutarties pažeidimus, darytina išvada, kad ieškovė, remdamasi Sutarties 72 punktu, turėjo teisę nutraukti Sutartį vienašališkai, net neįrodinėdama, kad apeliantės padaryti Sutarties pažeidimai yra esminiai.

73. CK 6.217 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

74. Kasacinio teismo praktikoje esminio sutarties pažeidimo klausimu laikomasi pozicijos, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiosios dalies to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-684/2017, 78 punktas).

75. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė negavo to, ko tikėjosi iš šalių Sutarties, t. y. personalo ir finansų apskaitai vesti tinkamos programos, kuri atitiktų tiek ieškovės veiklos specifiką, tiek Sutarties sąlygas. Nagrinėjamu atveju Programa negalėjo būti laikoma įdiegta, o paslaugos suteiktos, kaip tai numato Sutartis, nes Programa nebuvo nei karto atlikusi skaičiavimų be klaidų, Programa neatitiko šalių susitarto funkcionalumo, kadangi apeliantė neįdiegė daugybės Finansų modulio modifikacijų veiksmų, nesukūrė gamybinės / realios aplinkos, neišsprendė greitaveikos problemos. Šalys susitarė, kad Programa bus laikoma įdiegta, o paslaugos suteiktos, jei Programa atitiks susitartą funkcionalumą, į Programą bus galima įvesti duomenis, naudotis visomis Programos funkcijomis ir gauti teisingus rezultatus (Sutarties 22, 27, 45 ir 66 straipsniai). Be to, ieškovė, tikėjosi naudotis Programa jau nuo 2017 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 7 priedas) ir ja planavo pakeisti savo turimą programinę įrangą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantės atlikti Sutarties pažeidimai buvo esminiai ir tai buvo savarankiškas pagrindas ieškovei nutraukti sutartį.

76. Pirmosios instancijos teismas Sutarties objektą vertintino kaip nedalų, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė siekė įsigyti vieną verslo apskaitos sistemą, kuri savyje vienytų tiek personalo valdymą ir apskaitą, tiek finansų valdymą ir apskaitą (2016 m. vasario 15 d. konsultavimo sutarties Nr. 20160215-1, sudarytos tarp ieškovo ir UAB „Streamline mode“, 2.1.1 punktas). Tai matyti ir iš šalių Sutarties, pagal kurią ieškovė įsigijo vieną Programinę įrangą, kuri turėjo atitikti Sutarties reikalavimus (Sutarties 22 straipsnyje numatyta, kad apeliantė suteikia ieškovui ir su juo susijusiems asmenims neišimtinę licenciją naudotis Programa pagal Sutarties 6 numatytas sąlygas ir apimtis. Sutarties 1 straipsnyje Programa apibrėžta kaip: „Labbis 4.PRO ir programinė įranga, kurios specifikacija pateikiama Sutarties 1 priede ir kurios licencijavimo tvarka pateikiama Sutarties 6 priede“). Taigi, pagal Sutartį ieškovė įsigijo vieną programinę įrangą, o ne pavienius modulius, nes pastarieji turėjo būti integruoti vienas su kitu ir veikti kaip viena programa.

77. Sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovė perka atskiras programas, o ne vieną bendrą. Apeliantė, teikdama pasiūlymą, ieškovei savo programą pristatė, kaip „vieningą Labbis informacinę sistemą, apimančią: 1. Labbis 4 Finansų valdymas; 2. Bonus 6 žmogiškųjų resursų valdymo Sistema” (2016 m. gegužės 9 d. apeliantės pasiūlymas), taip pat nurodė, kad programa yra standartinis produktas, kuris 70 proc. atitinka ieškovės reikalavimus. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad Programos moduliai vienas nuo kito nepriklauso ir gali veikti savarankiškai, ir kad vieno modulio beveik turėjimas starto dienai reiškia, kad Sutartį apeliantė vykdė tinkamai. Šalys susitarė, kad starto dieną – 2019 m. birželio 3 d. visa Programa, t. y. tiek jos abu moduliai, tiek modifikacijos turėjo būti pilnai paruoštos taip, kad tą dieną ieškovė pereitų pilnai dirbti su Programa. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantei neperdavus visos programinės įrangos ieškovei, neatlikus jos pilno testavimo, neištaisius testavimo metu konstatuotų Programos trūkumų, jos neįdiegus ir neįsitikinus, kad sukurta sistema atitinka visus ieškovo iškeltus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, kad prievolė įvykdyta tinkamai.

78. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kadangi ieškovė pagal Sutartį atsakovei buvo sumokėjusi 55 379,71 Eur sumą, o atsakovė neįrodė, kad Sutarties objektas yra dalus ir ieškovei perduota Programos dalį galima naudoti pagal paskirtį, apeliantė privalo grąžinti ieškovei ką yra gavusi pagal Sutartį – 55 379,71 Eur.

Dėl nuostolių atlyginimo

79. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės reikalavimą atlyginti nuostolius t. y. už konsultavimo paslaugas UAB „Streamline mode“ sumokėtus 101 576,60 Eur. Ieškovė prašymą grindė tuo, kad ji, siekdama užtikrinti tinkamą Sutarties vykdymą, sudarė sutartį su UAB „Streamline mode“, kurios darbuotoja S. N. buvo nusamdyta kaip šio projekto konsultantė, kuri turėjo padėti ieškovui atsirinkti geriausią programinę įrangą ir jos tiekėją ir / ar vystytoją bei koordinuoti programinės įrangos diegimą ieškovo sistemose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės neįvykdė Sutarties ir ieškovės programinėje įrangoje nebuvo įdiegta sutartyje numatytas sąlygas atitinkanti Programa, todėl apeliantei tenka pareiga atlyginti ieškovės nuostolius, kuriuos ji patyrė samdydama konsultantę. Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai nepritaria.

80. CK 6.256 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jeigu neįrodo, jog prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Taigi, verslininkui už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą taikoma atsakomybė be kaltės. Tokiu atveju kreditorius turi įrodyti tik tris atsakomybei taikyti būtinas sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.247 ir 6.249 straipsniai).

81. Kadangi verslininkui taikoma atsakomybė be kaltės, todėl CK 6.258 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas tokios verslininko atsakomybės be kaltės ribojimas. Pagal minėtą normą, neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Ši norma įtvirtina vadinamąją nuostolių numatymo doktriną. Kadangi verslininkui taikoma atsakomybė be kaltės, tai minėta doktrina skirta griežtos atsakomybės poveikiui sušvelninti ir protingai verslininko atsakomybei riboti, kad ji neprarastų kompensacinio pobūdžio. Dėl to nurodytos CK 6.256 straipsnio 4 dalies ir 6.258 straipsnio 4 dalies normos visuomet taikomos kartu, t. y. verslininkas atsako be kaltės tik už tokio dydžio nuostolius, kuriuos jis galėjo protingai numatyti. Kitoks aiškinimas paneigtų civilinės atsakomybės kompensacinį pobūdį ir sudarytų prielaidas kreditoriui nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019).

82. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien atlyginimo dydis, kurį už konsultavimo paslaugas ieškovė sumokėjo UAB „Streamline Mode“, leidžia teigti, kad sudarydama sutartį tokių ieškovės nuostolių apeliantė negalėjo protingai numatyti. Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad ieškovės sumokėta suma už ikisutartinį konsultavimą laikytina neprotinga ir todėl nenumatoma, įvertinus tai, kad ji beveik dvigubai viršija pradinę Programos licencijos ir diegimo kainą pagal Sutartį. Nors apeliantė neįvykdžiusi sutarties galėjo tikėtis, kad ieškovė, kuriai Sutarties tinkamas įvykdymas turėjo didelę reikšmę, galės reikalauti nuostolių, tačiau pastebėtina, kad tie nuostoliai turi atitikti protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus. Nors apeliantė yra verslininkė, ir jai taikomi didesni rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai, tačiau ieškovė taip pat yra verslininkė, todėl sudarydama tokios vertės konsultavimo paslaugų sutartį prisėmė didelę riziką, kuri šiuo atveju negali būti perkelta apeliantei.

83. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis). Pagal CK 6.163 straipsnio 4 dalį šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti.

84. Apeliantė nurodė, kad apie ieškovės UAB „Streamline Mode“ sumokėtą sumą sužinojo tik ieškovei pateiktus pranešimą dėl sutarties nutraukimo (2019 m. birželio 11 d.). Ieškovė šios aplinkybės neginčija. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties kainą viršijantys nuostoliai, gresiantys sutarties neįvykdymo atveju, neabejotinai yra svarbi informacija, kuri galėtų turėti esminės reikšmės apeliantei apsisprendžiant, ar sudaryti su ieškove sutartį. Ieškovei iki sutarties sudarymo tokios informacijos apeliantei neatskleidus, reikalavimo atlyginti už konsultavimo paslaugas patirtus nuostolius patenkinimas neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų.

85. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai skolininkas neįvykdo sutartinės prievolės tyčia ar dėl didelio neatsargumo (didelio aplaidumo), jam kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies patirtus nuostolius, priežastiniu ryšiu susijusius su sutarties pažeidimu, net ir tais atvejais, kai tokio dydžio nuostolių, sudarydamas sutartį, jis negalėjo numatyti kaip sutarties neįvykdymo pasekmės. Toks aiškinimas papildomai patvirtinamas tuo, kad CK 6.258 straipsnio 4 dalyje nustatytas įmonės (verslininko) atsakomybės apribojimas „numatomais nuostoliais“ sietinas su CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įmonės (verslininko) atsakomybe be kaltės, taip siekiant apibrėžti atsakomybės ribas, tačiau konstatavus tyčią ar didelį neatsargumą šis skolininko atsakomybės apribojimas nebetenka teisėto pagrindo ir gali reikšti kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013). Taigi, nors verslininkas už sutarties pažeidimą atsako be kaltės, sprendžiant dėl apeliantės pareigos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius už konsultavimo paslaugas UAB „Streamline mode“, šiuo atveju svarbu nustatyti apeliantės kaltės formą.

86. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė, nuo pat Sutarties sudarymo momento žinodama, kokią esminę reikšmę ieškovės veiklai turi tinkamai veikianti Programa, numatė ar bent jau turėjo numatyti, kad apeliantei neįvykdžius Sutarties, ieškovei atsiras žala, kas įgalina konstatuoti apeliantės tyčią. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, negana to, apeliantė, galima teigti, aplaidžiai vykdžiusi pagal Sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nebuvo tiek rūpestinga, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis pagal profesionalui taikomus standartus, kas suponuoja bent jau apeliantės didelį neatsargumą.

87. CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, jog konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017, 44 punktas). Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399). Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (DCFR 3:102 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020, 28 punktas).

88. Sprendžiant dėl CK 6.258 straipsnio 4 dalies taikymo, turi būti nustatyta apeliantės kaltės forma. Nors įpareigoto asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 3 dalis), sprendžiant dėl reikšmingos kaltės formos (tyčios arba didelio neatsargumo) buvimo, tokią kaltės formą privalo įrodyti ieškovas.

89. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą bei šalių argumentus, neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl apeliantės tyčios ar didelio neatsargumo, neįvykdžius Sutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad apeliantė šiuo atveju akivaizdžiai nebendradarbiavo, buvo išskirtinai nerūpestinga ir nesiekė spręsti kilusių problemų, vykdant sutartį. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių nuolat vyko bendradarbiavimas, ieškovė neginčija, kad informavus apeliantę apie Programos daromas klaidas, apeliantė ėmėsi jas taisyti ir taisė. Akivaizdu, kad apeliantė dėjo pastangas, siekdama įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau jai nepavyko pasiekti tinkamo galutinio rezultato. Be to, pažymėtina, kad vien tai, jog Sutartis nebuvo įvykdyta, nėra pagrindas pripažinti, kad ji nebuvo įvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Nebuvimas tiek rūpestingu, kiek atitinkamomis sąlygomis yra būtina, yra pakankama sąlyga konstatuoti kaltę (tyčią arba neatsargumą), bet savaime nėra pakankama tyčiai arba dideliam neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Ieškovas nepagrindė, kodėl pats sutarties neįvykdymas nustatytomis aplinkybėmis turi būti vertinamas kaip apelianto didelis neatsargumas arba tyčia. Dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos verslininko atsakomybės be kaltės ribojimo sąlygos apeliantės atžvilgiu, todėl nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą atlyginti nuostolius, kurių apeliantė negalėjo protingai numatyti.

Dėl netesybų

90. Pagal CK 6.221 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimo teisinius padarinius, 1 dalį, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Tačiau sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas (CK 6.221 straipsnio 2 dalis).

91. Šalių Sutarties 60 punkto b papunktis numato, kad, kai vėluojama suteikti modifikavimo paslaugas ir/ arba papildomas paslaugas (Sutarties priedas Nr. 4), apeliantė ieškovės prašymu turi mokėti 50 Eur baudą už kiekvieną uždelstą suteikti paslaugą dieną už kiekvieną uždelstą suteikti paslaugą. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė šiuo atveju pagrįstai reikalauja 12 880,32 Eur baudų ir delspinigių pagal 2018 m. rugsėjo 4 d. sąskaitą faktūrą LAB1, o taip pat 2019 m. birželio 3 d. priskaičiuotų 11 950 Eur netesybų.

92. Šalys Sutarties pakeitimo 2 punkte 4.1 numatė, kad, jei apeliantė savo pareigas tinkamai įvykdys iki 2019 m. birželio 3 d., ieškovė 2018 m. rugsėjo 4 d. paskaičiuotos 12 880,32 Eur baudos iš apeliantės nereikalaus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė savo įsipareigojimų laiku neįvykdė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės teisė reikalauti 12 880,32 Eur baudos atsirado būtent 2019 m. birželio 3 d., t. y. nuo to momento, kai suėjo pratęstas terminas apeliantės prievolėms įvykdyti. Kitos – 11 950 Eur baudos, kurios paskaičiavimas taip pat pateiktas ieškinio lentelėje, yra atliktas nuo 2019 m. balandžio 9 d. ir vėliau.

Dėl bylos procesinės baigties

93. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja esant pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas dėl 101 576,60 Eur nuostolių priteisimo, ir šią ieškovės ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

94. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, pakeitus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, atmetant ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos.

95. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

96. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 2 388 Eur žyminio mokesčio, be to, patyrė 33 810,05 bylinėjimosi išlaidų (7 000 Eur už eksperto išvadą bei 26 810,05 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti).

97. Atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį (tenkinama 44 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų, priešieškinys atmestas), ieškovei iš apeliantės priteistina 1 050,72 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 24 343,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios apskaičiuojamos ½ dalį jos patirtų išlaidų (tenkančių ginčo daliai pagal ieškinį) dauginant iš patenkintų ieškinio reikalavimų dalies ir pridedant ½ dalį jos patirtų išlaidų (tenkančių ginčo daliai pagal priešieškinį) ((33 810,05 Eur / 2 x 44 proc.) + (33 810,05 Eur / 2) = 24 343,24 Eur). Iš viso ieškovei iš apeliantės priteistina 25 393,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

98. Apeliantė pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2 648,74 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį ir patyrė 23 268,47 Eur bylinėjimosi išlaidų (7 021,50 Eur už ekspertines išvadas ir 16 246,97 Eur už advokato teisinę pagalbą). Atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį, apeliantei iš ieškovės priteistina 6 515,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios apskaičiuojamos ½ dalį jos patirtų išlaidų (tenkančių ginčo daliai pagal ieškinį) dauginant iš atmestų ieškinio reikalavimų dalies ((23 268,47 Eur / 2 x 56 proc.) = 6 515,17 Eur). Atmetus priešieškinį, apeliantės už priešieškinį sumokėtas žyminis mokestis iš ieškovės nepriteistinas.

99. Atlikus tarpusavio šalių atlygintinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš apeliantės priteistina 18 878,79 Eur bylinėjimosi išlaidų (25 393,96 Eur – 6 515,17 Eur = 18 878,79 Eur).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

100. Tenkinus iš dalies apeliantės apeliacinį skundą, spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

101. Iš apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad už apeliacinį skundą ji sumokėjo 4 012,14 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tenkintų apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų dalį (tenkinama 25 procentai apeliacinio skundo reikalavimų), apeliantei iš ieškovės priteistina 1 003, 04 Eur sumokėto žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.

102. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

103. Apeliantė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pateikė duomenis, įrodančius, kad patyrė 4 331,80 Eur apeliacinio skundo paruošimo ir pateikimo teismui išlaidas. Šios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytą maksimalią už apeliacinio skundo parengimą advokatui priteistiną sumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų priteistinų sumų už advokato pagalbą, todėl apeliantės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 3 452,50 Eur.

104. Atsižvelgiant į tenkintų apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų dalį (tenkinta 25 procentai apeliacinio skundo reikalavimų), apeliantei iš ieškovės priteistina 863,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

105. Ieškovė pateikė prašymą priteisti už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pateikė duomenis, įrodančius, kad patyrė 5 662,80 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos viršija Rekomendacijose maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistiną sumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų priteistinų sumų už advokato pagalbą, todėl apeliantės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1 795,30 Eur.

106. Atsižvelgiant į tenkintų apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų dalį (tenkinta 25 procentai apeliacinio skundo reikalavimų), ieškovei iš apeliantės priteistina 1 346,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

107. Atlikus tarpusavio šalių atlygintinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, apeliantei iš ieškovės priteistina 958,97 Eur bylinėjimosi išlaidų ((1 003,04 Eur + 863,13 Eur) – 1 346,48 Eur = 519,69 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Headex“ (juridinio asmens kodas 242156050) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LABBIS“ (juridinio asmens kodas 10005648) 55 379,71 Eur (penkiasdešimt penkis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt devynis eurus 71 euro centą) restitucijos pagrindu, 24 830,32 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt eurų 32 euro centus) netesybų, 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 18 878,79 Eur (aštuoniolika tūkstančių aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus, 79 ct) bylinėjimosi išlaidų. Atmesti ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 101 576,60 Eur nuostolių.“

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LABBIS“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Headex“ 519,69 Eur (penkis šimtus devyniolika eurų, 69 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.