Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-05-22 · Civilinė byla Nr. 2A-488-943/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-22
Bylos Nr.
2A-488-943/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidija Tamošiūnienė, Egidijus Žironas, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas
A. Z., J. Z.
Ieškovas
M. K.
Trečiasis asmuo
notarė L
Civilinė byla Nr. 2A-488-943/2015Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.6.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4-538/2014 pagal ieškovo M. K. (likviduotos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų prekyba“ teisių perėmėjo) ieškinį atsakovams A. Z., J. Z. dėl turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo notarė L. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos actio Pauliana ieškinio taikymui.

Ieškovas M. K., perėmęs likviduotos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Vakarų prekyba“ teises, prašė pripažinti negaliojančia atsakovų A. Z., J. Z. 2003 m. gruodžio 24 d. pasirašytą turto pasidalijimo sutartį (toliau – ir Sutartis), taikyti restituciją – grąžinti atsakovų bendrojon jungtinėn nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas).

Reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad atsakovas A. Z., eidamas LUAB „Vakarų prekyba“ vadovo pareigas, tyčia privedė įmonę prie bankroto, sudarė jai nuostolingus sandorius bei iššvaistė įmonės turtą, tokiais veiksmais padarydamas įmonei nuostolių. LUAB „Vakarų prekyba“ kreipusis į teismą dėl nuostolių iš atsakovo A. Z. priteisimo, pastarasis sudarė Sutartį, pagal kurią atsakovas jam priklausiusią Buto dalį neatlygintinai perleido sutuoktinei – atsakovei J. Z.. Atsakovai neturėjo pareigos sudaryti Sutarties, ką patvirtina aplinkybės, kad jie iki šiol yra susituokę, kartu gyvena Bute. Sutartis prieštaravo LUAB „Vakarų prekyba“ interesams, kadangi ją sudaręs atsakovas A. Z. ženkliai sumažino turimo turto kiekį, kurio nepakanka ieškovo reikalavimams patenkinti. Atsakovai ne tik žinojo, kad Sutartis pažeidžia LUAB „Vakarų prekyba“ teises, bet ir veikė nesąžiningai, nes sandorį sudarė su savo sutuoktiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino atsakovų 2003 m. gruodžio 24 d. sudarytą pasidalijimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikė restituciją – grąžino butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovų bendrojon jungtinėn nuosavybėn; priteisė valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis 5 840 Lt (1 691,38 Eur) žyminį mokestį.

Įvertinęs pateiktus įrodymus, teismas nurodė, kad LUAB „Vakarų prekyba“ apie Sutarties sudarymą sužinojo 2005 m. pradžioje, kai antstolė L. U., vykdydama 2004 m. lapkričio 29 d. vykdomąjį raštą, aprašė ir areštavo atsakovui priklausantį turtą. Remdamasis tuo, teismas sprendė, kad ieškovas ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti nepraleido (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Atsakovų argumentus, kad LUAB „Vakarų prekyba“ apie Buto padalinimą turėjo sužinoti, kai atliekant ikiteisminį tyrimą buvo areštuotas atsakovams priklausantis turtas, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nurodydamas, kad nepateikta įrodymų, jog LUAB „Vakarų prekyba“ būtų buvę įteikti prokuroro nutarimai ar teismo nutartys, priimti ikiteisminiame tyrime. Tirdamas aplinkybes dėl to, ar egzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygos, teismas pirmiausia pripažino, kad atsakovai neprivalėjo sudaryti Sutarties, o jos pasirašymo motyvą – siekį apsaugoti Butą nuo galimo išieškojimo pagal baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, teismas nurodė esant nesąžiningą. Pasisakydamas dėl to, kad Sutartis pažeidė LUAB „Vakarų prekyba“ teises, teismas akcentavo, jog Sutarties pasirašymo metu LUAB „Vakarų prekyba“ turėjo reikalavimo teisę į atsakovą, o pastarasis, sudarydamas ginčo sandorį su savo sutuoktine, laikytinas nesąžiningu (CK 6.67 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo skolos likutis teismo sprendimo priėmimo dieną ieškovui yra ne mažesnis kaip 1 250 000 Lt (362 025,02 Eur), atsakovo preliminari turimo turto vertė yra 969 034,36 Lt, teismas padarė išvadą, jog atsakovas Sutartimi sumažino savo turtą, iš kurio galėjo būti tenkinami ieškovo reikalavimai. Teismas atskirai pažymėjo, kad atsakovo A. Z. asmeninių lėšų Buto įgijimui panaudojimo aplinkybės nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas A. Z. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliantas pažymi, kad LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratorius aktyviai dalyvavo ikiteisminiame tyrime, pradėtame dėl apelianto veiksmų einant įmonės vadovo pareigas, todėl jis negalėjo nežinoti apie taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Net ir laikant, kad LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratorius apie tai nežinojo, jis turėjo pareigą domėtis tyrimo eiga bei rezultatais. Todėl teismas turėjo konstatuoti ieškinio senaties terminą prasidėjus ne 2005 m., bet 2004 m., kai buvo taikomas laikinasis nuosavybės teisės apribojimas Butui. Be kita ko, apeliantas pažymi, kad užtikrinant reikalavimo, kurį šiuo metu yra įgijęs ieškovas M. K., įvykdymą Klaipėdos apygardos teismas pagal V. P., kuris iš LUAB „Vakarų prekyba“ buvo įgijęs dalį reikalavimo teisių į atsakovą, prašymą keitė apeliantui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nuo arešto atlaisvindamas Butą. Kadangi tiek ieškovą, tiek V. P. ir LUAB „Vakarų prekyba“ atstovauja tas pats advokatas, apeliantas po turto arešto pakeitimo turėjo pagrįstą lūkestį, kad likusiu neareštuotu turtu, įskaitant Butą, gali disponuoti nevaržomai.

2. Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Ieškovas turėjo įrodyti, kad turėjo reikalavimo teises, kurios buvo pažeistos, Sutarties sudarymo momentu. Ši aplinkybė, anot apelianto, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nebuvo įrodyta. Teismų sprendimai, kuriais patvirtintos ieškovo reikalavimo teisės, įsiteisėjo tik 2008 m. kovo 17 d. ir 2013 m. liepos 19 d.

3. Dėl atsakovų sąžiningumo. Sudarymi sutartį atsakovai buvo sąžiningi, kadangi siekė apsaugoti savo nepilnamečio vaiko interesus nuo neteisėtų ikiteisminiame tyrime priimamų sprendimų vykdymo. Sutarties sudarymas negali būti vertinamas kaip tyčinis ir nesąžiningas veikimas, nes ji sudaryta ne siekiant išvengti kreditoriaus reikalavimų vykdymo, o apsaugoti turimą turtą nuo neteisėtų veiksmų.

4. Dėl pareigos sudaryti sandorį. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai siekė apsaugoti turtą nuo galimo išieškojimo pagal baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, yra prielaidų pobūdžio. Sutarties sudarymo metu jokia baudžiamoji byla prieš atsakovus nebuvo užvesta ir negalėjo būti nagrinėjama.

Žemesnės instancijos teismas

5. Dėl kreditorių teisių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sutartimi buvo pažeistos ieškovo teisės. Nustatant, ar egzistuoja kreditoriaus teisių pažeidimo faktas, būtina nustatyti, kad būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininkas tapo nemokus, pasunkėjo jo turtinė padėtis ir dėl to jis neturi galimybės vykdyti savo prievolių kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas prieš A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Bendra apelianto turto vertė, Sutarties sudarymo metu, buvo 3 020 000 Lt (874 652,46 Eur), t. y. UAB „Senega“ akcijos ir reikalavimo teisė į V. P.. Apelianto teigimu, nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad apelianto turtą reikia dalinti pusiau atsižvelgiant į bendrosios jungtinės nuosavybės teisinius santykius, susiklosčiusius tarp atsakovų. Bendraturčių dalių dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl pasisakydamas šiuo klausimu teismas išėjo iš ginčo ribų. Taigi Sutarties sudarymo metu ieškovo reikalavimas galėjo būti tenkinamas iš viso atsakovams bendrai priklausančio turto. Sutartimi padalinto turto vertė sudaro nesiekia 7 procentų visos ieškovo reikalavimo vertės.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinio skundo netenkinti, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai į apeliacinio skundo argumentus:

1. Dėl ieškinio senaties. LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratoriui Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro 2004 m. liepos 30 d. nutarimas nebuvo įteiktas, jam taip pat ilgą laiką nebuvo teikiama informacija apie ikiteisminio tyrimo eigą. Kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratoriui apie Sutartį tapo žinoma tik 2005 m. pradžioje, kai antstolė aprašė ir areštavo apeliantui priklausantį turtą.

2. Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Ieškovas pažymi, kad aplinkybė, jog Sutarties sudarymo metu nebuvo įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais patvirtinta jo reikalavimo teisė, nėra pagrindas atmesti ieškovo reikalavimą. Skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ prieš J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011).

3. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Byloje įrodyta, kad dėl Sutarties sumažėjo apelianto turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertė, ir jos neužtenka ieškovo finansiniams reikalavimams patenkinti. Įrodinėdamas priešingą aplinkybę apeliantas ignoruoja tai, kad atsakovė yra pareiškusi ieškinį dėl apeliantui priklausančio turto padalijimo.

4. Dėl privalėjimo sudaryti sandorį ir nesąžiningumo. Atsakovai yra sutuoktiniai, todėl pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją jie laikytini nesąžiningais. Kita vertus, Sutartis yra neatlygintinis sandoris, todėl atsakovų sąžiningumas ar nesąžiningumas yra nereikšmingas (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Atsakovo nesąžiningą veikimą tiesiogiai patvirtina aplinkybės, kad apeliantas, žinodamas apie LUAB „Vakarų prekyba“ pareikštus reikalavimus, įmonės tyčinį bankrotą, pasinaudodamas tuo, jog jo turimas vertingas nekilnojamasis turtas nėra areštuotas, jį perleido neatlygintinai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti sprendžiami klausimai, susiję su ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymu, kreditoriui ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, bei actio Pauliana taikymui būtinųjų sąlygų egzistavimu (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo ribų aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliacinio proceso tikslas – nustatyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo ir faktinių aplinkybių konstatavimo klaidas ir jas ištaisyti, tačiau ne dar kartą išnagrinėti bylą iš naujo.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį (actio Pauliana ieškinio institutas) kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Taigi actio Pauliana – sandorių negaliojimo instituto išimtis, nes suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, siekiant apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais siekiama nevykdyti ar netinkamai vykdyti kreditorių reikalavimus. Dėl šio kreditorių teisių apsaugos būdo išskirtinumo pastarąjį galima taikyti tik esant taikymo sąlygų visetui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB Nord prieš A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012, ir jame nurodytą teismo praktiką). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimą, tenkinti ieškinio reikalavimus, grindė tuo, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, t. y. ieškinio senatis nėra praleista, o Sutartis, kurią sudarydami atsakovai veikė nesąžiningai, pažeidė apelianto kreditoriaus, Sutarties sudarymo metu turėjusio galiojančią reikalavimo teisę, interesus. Apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai suponuoja, kad byloje keliama visų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų buvimo ir ieškinio senaties pasibaigimo problema. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio proceso ribų, pasisako dėl kiekvienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų buvimo ir ypatumų.

Dėl ieškinio senaties kreditoriui reiškiant actio Pauliana ieškinį

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog ieškovas nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino. Anot apelianto, ieškinio senaties termino pradžią teismas turėjo skaičiuoti nuo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro 2004 m. liepos 30 d. nutarimo, kuriuo laikinai apribotos atsakovės nuosavybės teisės į Butą, priėmimo, bet ne nuo 2005 metų pradžios, kai LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratorių apie Buto perleidimą informavo kitas apelianto kreditorius UAB „Vakarų baltijos korporacija“.

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog tokia šio termino pradžios apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. Ž. prieš G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2014, ir joje nurodytą teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sutartį, kuria apeliantas neatlygintinai perleido atsakovei jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio Buto dalį, atsakovai sudarė 2003 m. gruodžio 24 d., o pradinis kreditorius LUAB „Vakarų prekyba“ ieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį pareiškė 2005 m. lapkričio 29 d. Taigi akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu ieškinio senaties termino pradžios momentą reikėtų sieti su Sutarties sudarymo data, būtų pagrindas konstatuoti, jog ieškinio senatis yra praleista. Vis dėlto, kaip minėta prieš tai, CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia negali būti siejama išimtinai su momentu, kai kreditorius sužino arba turėjo sužinoti apie ginčo sandorį. Tokiais atvejais reikšminga tampa ir aplinkybė, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti, kad konkretus skolininko sudarytas sandoris pažeidžia jo teises ir interesus. Vien tik sandorio (turto perleidimo ir pan.) sudarymo fakto išviešinimas nereiškia, kad toks juridinis faktas pats savaime yra pakankamas kreditoriui įvertinti, ar nebuvo pažeistos jo teisės. Kaip minėta, apeliantas mano, kad LUAB „Vakarų prekyba“ apie Sutartį vėliausiai turėjo sužinoti, kai ikiteisminio tyrimo byloje, pradėtoje dėl LUAB „Vakarų prekyba“ tyčinio bankroto, buvo priimtas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2004 m. liepos 30 d. nutarimas laikinai apriboti atsakovės nuosavybės teises (I b. t., l. 137–138). LUAB „Vakarų prekyba“ sužinojimą apie šį nutarimą, kuriuo laikinai apribotos nuosavybės teisės į Butą, apeliantas sieja su pareigos domėtis ikiteisminio tyrimo eiga vykdymu. Atmesdama šį argumentą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad pagal pateiktus dokumentus LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratorius ne kartą (2004 m. rugpjūčio 31 d., 2005 m. sausio 14 d.) kreipėsi į ikiteisminį tyrimą vykdžiusią įstaigą su prašymais suteikti informaciją apie ikiteisminio tyrimo eigą, tarp jų ir susijusią su priimtais procesiniais sprendimais (I b. t., l. 175–176). Į LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratoriaus užklausas buvo atsakyta 2005 m. sausio 27 d., tačiau nenurodant jokios informacijos, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų buvę priimti nutarimai laikinai apriboti atsakovų nuosavybės teises (I b. t., l. 177). Kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai duomenų, kad Butas nuosavybės teise priklauso tik atsakovei, o apeliantas jam priklausiusią Buto dalį jai perleido neatlygintinai, LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratoriui nepateikė, apelianto teiginiai dėl nepakankamo rūpestingumo domintis ikiteisminio tyrimo eiga laikytini prieštaraujančiais buvusiai faktinei padėčiai. Šiame kontekste pastebėtina, kad LUAB „Vakarų prekyba“ apie savo teisių ir interesų pažeidimą – nepriklausomai nuo Buto nuosavybės teisių perleidimo fakto išviešinimo, galėjo sužinoti tik susipažinęs su Sutarties sąlygomis. Pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratorius apie atsakovų susitarimo pasidalinti santuokoje įgytą turtą – Butą, turinį objektyviai galėjo sužinoti ir sužinojo tik tuomet, kai jį apie tai informavo UAB „Vakarų baltijos korporacija“, pagal kurios prašymą buvo pradėti priverstiniai vykdymo veiksmai remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. lapkričio 29 d. išduotu vykdomuoju raštu (CPK 185 straipsnis). Būtent antstolės L. U. 2005 m. vasario 8 d. surašytas Turto arešto aktas, kuriame užfiksuota, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso tik UAB „Senega“ akcijos, taip pat antstolės gauta Sutarties kopija laikytini dokumentais, susipažinęs su kuriais LUAB „Vakarų prekyba“ bankroto administratorius galėjo sužinoti apie apelianto atlikto jam nuosavybės teise priklausiusios Buto dalies perleidimo atsakovei sąlygas. Dėl to laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovo (tiksliau pradinio kreditoriaus LUAB „Vakarų prekyba“) teisė reikšti acio Pauliana ieškinį atsirado nuo duomenų apie Sutarties sudarymą gavimo. Taigi pagrindas konstatuoti CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino praleidimą byloje nenustatytas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Įrodinėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir nepagrįstumą, apeliantas nurodo, kad Sutarties sudarymo metu pradinis kreditorius LUAB „Vakarų prekyba“ neturėjo reikalavimo teisės. Pastarosios pozicijos dėl pirmosios actio Pauliana ieškinio sąlygos nepagrįstumą suponuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminėje jurisprudencijoje pateikti išaiškinimai.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog kreditoriaus reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (žr., pvz., kasacinę bylą AB DnB Nord bankas prieš A. M. ir kt.). Byloje nustatyta, kad ieškovo reikalavimo teisė į apeliantą patvirtinta Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimais. Šiais sprendimais nustatyta, kad apeliantas žalą LUAB „Vakarų prekyba“ padarė dar iki Sutarties sudarymo, t. y. ieškovo reikalavimo teisė į apeliantą atsirado anksčiau nei buvo pasirašyta Sutartis. Dėl to apelianto argumentai, kad Sutartimi galėjo būti pažeistos tik būsimos jo prievolės LUAB „Vakarų prekyba“, pripažintini nepagrįstais.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

Viena iš būtinųjų actio Pauliana sąlygų – kreditoriaus teisių pažeidimas ginčijamu sandoriu. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, kad dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (žr. kasacinę bylą AB DnB Nord bankas prieš A. M. ir kt.).

Dėl CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, vadovaujantis aptartomis nuostatomis būtina nustatyti faktinę skolininko turtinę padėtį ginčijamų sandorių sudarymo metu ir skolininko mokumo pasikeitimą dėl ginčijamų sandorių, t. y. ar dėl ginčijamų sandorių sumažėja ir nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ prieš UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-517/2013, ir joje nurodytą teismo praktiką). Pasisakydamas dėl įvardytos actio Pauliana taikymo sąlygos egzistavimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apelianto turimo turto nepakanka ieškovo reikalavimams patenkinti, t. y. Sutartis pažeidžia pastarojo teises. Ginčydamas šią išvadą apeliantas remiasi dviem argumentais: pirma tuo, kad jo turėto turto Sutarties pasirašymo metu pakako ieškovo reikalavimui patenkinti, ir antra – perleista Buto nuosavybės teisė sudarė nedidelę dalį viso apelianto turto.

Pagal bylos svarstymui pateiktus dokumentus iki Sutarties sudarymo apeliantui nuosavybės teise priklausė UAB „Senega“ akcijos, taip pat Butas ir reikalavimo teisė į V. P. bei J. P. 1 350 000 Lt (390 987,03 Eur) sumai. Remiantis UAB Korporacijos „Matininkai“ 2005 m. balandžio 7 d. parengtos UAB „Senega“ akcijų įvertinimo ataskaitos Nr. 05-04-III-099 ir Sutarties duomenimis spręstina, kad apelianto iki Sutarties pasirašymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakove turėto turto vertė buvo 2 558 000 Lt (740 848,01 Eur): 1 350 000 Lt (390 987,03 Eur) reikalavimo teisė į V. P. bei J. P., 242 000 Lt (70 088,04 Eur) – Butas, ir 996 000 Lt (288 461,54 Eur) – UAB „Senega“ akcijų paketas (CPK 185 straipsnis). Antstolės L. P. 2013 m. gruodžio 6 d. patvarkyme Nr. 3.5.-16521 užfiksuota, kad apelianto skola, atsiradusi iki Sutarties sudarymo – įskaičiuojant į ją ir teismų sprendimų pagrindu apskaičiuotas procesines palūkanas, ieškovui (pradiniam kreditoriui LUAB „Vakarų prekyba“) ir kitam kreditoriui UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ 2013 m. gruodžio 6 d. sudarė 1 926 686,09 Lt (558 006,86 Eur) (II b. t., l. 105–106). Iki šios dienos iš apelianto nėra išieškota 1 286 982,13 Lt (372 735,79 Eur) skola bei procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 138 798,66 Lt (40 198,87 Eur) ir 500 299,29 Lt (144 896,69 Eur) sumų. Iš to aišku, kad apeliantas įsipareigojimų ieškovui nepajėgia įvykdyti daugiau nei 11 metų, o jo bendra skola žinomiems kreditoriams tik ketvirtadaliu mažesnė nei Sutarties pasirašymo metu buvusi bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėto turto vertė. Šiuo metu atsakovė yra pareiškusi ieškinį dėl atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo. Pareikštame ieškinyje atsakovė prašo nustatyti atsakovų asmeninės nuosavybės dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t. y. de jure padalinti tarp atsakovų UAB „Senega“ akcijas ir reikalavimo teisę į V. P. bei J. P. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismui patenkinus tokį atsakovės reikalavimą, apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertė pagal Sutarties sudarymo dienos duomenis būtų 1 173 000 Lt, t. y. ženkliai mažesnė už apelianto asmeninius įsipareigojimus. Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, kad šiuo metu jo turimo turto visiškai pakanka įsipareigojimų kreditoriams įvykdymui, neatitinka faktinės padėties, kadangi jam priklausančių UAB „Senega“ akcijų paketo vertė pagal UAB „Kertė“, vykdant antstolės patvarkymą, atliktos ekspertizės išvadas yra 621 000 Lt (179 854,03 Eur) (II b. t., l. 147–200). UAB „Verslavita“ parengtos UAB „Senega“ akcijų paketo vertinimo ataskaitos įrodomoji reikšmė – įvertinus išvadų hipotetinį pobūdį („<...> gali būti apie <...>“), taip pat atsižvelgus į tai, kad ji parengta UAB „Senega“ užsakymu, yra vertintina kritiškai, juolab, kad jos išvados dėl UAB „Senega“ akcijų vertės iš esmės prieštarauja UAB „Kertė“ apskaičiuotai vertei (621 000 Lt (179 854,03 Eur) / 1 670 000 Lt (483 665,43 Eur) (III b. t., l. 22–49). Dėl šių prieštaravimų pažymėtina, kad ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, laikytini patikimesniais nei UAB „Verslavitos“ vertinimo ataskaitos duomenys. Kaip prieš tai išskirta, apeliantas prievolių ieškovui neįvykdo daugiau nei 11 metų, skolų grąžinimas yra labai lėtas ir neefektyvus, o jam priklausančio turto preliminari vertė yra mažesnė už jo įsiskolinimus. Dėl to spręstina, kad neatlygintai perleisdamas Butą atsakovei apeliantas neabejotinai pažeidė ieškovo teises, nes tokiu būdu objektyviai sumažino jo galimybes patenkinti savo reikalavimą. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste Buto rinkos vertė yra teisiškai nereikšminga aplinkybė ieškovo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymui. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog, sudaręs Sutartį, apeliantas sumažino savo mokumą, yra motyvuota bei paremta konkrečiais bylos įrodymais. Jas kvestionuodamas apeliantas ignoruoja tai, kad jo prievolė ieškovui yra asmeninė, t. y. atsakovė už šią prievolę nėra atsakinga (CK 3.112 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, į atsakovės turtą ar jos dalį bendrojoje nuosavybėje išieškojimas negalės būti nukreiptas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. D. prieš A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-132/2013).

Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorį ir atsakovų nesąžiningumo kaip actio Pauliana sąlygų

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prieš L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ prieš RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012, ir joje nurodytą teismo praktiką).

Apeliaciniame skunde Sutarties sudarymo motyvu apeliantas įvardija siekį apsaugoti savo nepilnamečio vaiko interesus nuo ikiteisminiame tyrime priimtų sprendimų vykdymo. Iš to aišku, kad apeliantas ne tik neįrodinėja buvus juridinius faktus, kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip sukūrę teisinę pareigą atsakovams pasidalyti Butą, bet pripažįsta, jog jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusią Buto dalį neatlygintinai perleido sutuoktinei siekdamas išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo iš nurodytos teisės. Taigi, viena vertus, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai Sutartimi siekė apsisaugoti nuo kreditorių reikalavimų nukreipimo į Butą, yra nepagrįsta. Kita vertus, apeliantas pats deklaruoja tokius Sutarties sudarymo motyvus. Toks apeliacinio skundo pagrindą sudarančių argumentų prieštaringumas ne tik nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad atsakovai neturėjo pareigos sudaryti Sutarties, bet ir tiesiogiai patvirtina atsakovų nesąžiningumą subjektyviuoju aspektu. Aplinkybė, kad prieš Sutarties sudarymą V. P., kuriam negaliojančios sutarties pagrindu buvo perleistos LUAB „Vakarų prekyba“ reikalavimo teisės į apeliantą, prašymu buvo panaikintas Buto areštas, taikytas kaip laikinoji apsaugos priemonė byloje pagal V. P. ieškinį, jokia forma negali būti vertinama kaip faktinė prielaida apeliantui disponuoti jam priklausančiu turtu neatsižvelgiant į kreditorių interesus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus bei nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų kontekste atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje ne vieną kartą išaiškinta, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Bajorkiemis“ prieš AB DnB Nord banką ir kt., bylos Nr. 3K-3-546/2012, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Akcentuotina, kad teisėtumo atkūrimas civilinėje apyvartoje sandorių negaliojimo instituto pagalba galimas tik tais atvejais, kai pateikiama pakankamai įrodymų dėl konkretaus sandorio teisinio ydingumo ir būtinybės pašalinti jo sukeltas teisines pasekmes. Jeigu suinteresuoto asmens teisės tapačia apimtimi gali būti apginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais, pastariesiems turėtų būti teikiamas prioritetas prieš sandorių pripažinimo negaliojančiais instituto taikymą. Toks reikalavimas tiesiogiai išplaukia iš būtinybės užtikrinti ginčijamo sandorio šalių ir trečiųjų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą.

Patikrinus skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo teisinį bei faktinį pagrindus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nei teisės, nei fakto klaidų nepadarė, konstatuodamas esant visas sąlygas taikyti ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatytų faktinių duomenų visetas suponuoja, kad Sutartimi sukeltos teisinės pasekmės turi būti pašalintos, t. y. atkurta iki Sutarties sudarymo buvusi teisinė padėtis. Atsakovų nesąžiningi bei kryptingi veiksmai apeliantui nenaudingomis sąlygomis dalinantis jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą – taip apribojant apelianto kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus, civilinės apyvartos požiūriu negali būti laikomi teisėtais. Išdėstyto pagrindu teisėjų kolegija pažymi, kad actio Pauliana instituto taikymas nagrinėjamu atveju užtikrina ieškovo teisių apgynimą per teisinės padėties status quo atkūrimą. Panaikinus Sutartį ir atkūrus iki jos įvykdymo buvusią teisinę padėtį, padidėtų tiek apelianto mokumas, tiek ieškovo galimybės išsiieškoti skolą. Nesutikdamas su tokiu bylos faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, apeliantas nepateikia jokių argumentų, kurie pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas Sutarties teisinį ydingumą būtų netinkamai taikęs įrodymų vertinimo taisykles ar atitinkamas materialiosios teisės normas. Tai, kad teismo padarytos išvados nesutampa su apelianto aplinkybių vertinimu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje H. A. prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014).

Apeliantas A. Z. apeliaciniu skundu prašė iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinį skundą atmetus, šis klausimas nesprendžiamas. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atlyginti jo bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokias išlaidas patvirtinančių duomenų nepateikė (CPK 98 str.), todėl šis klausimas taip pat nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas