Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Irenos Stasiūnienės,

išvadą teikiančios institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei R. R.,

teismo psichologei E. D. apklausos kambaryje apklausiant nepilnametį D. N. ir nepilnametį K. N.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovei I. N., dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo – vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

15.5. Teismas išlaikymą vaikams iš atsakovės priteisė atsižvelgdamas į jos turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, todėl mažinti išlaikymo dydį nėra pagrindo. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos atlyginimas būtų žymiai sumažėjęs.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17. Byloje kvestionuojamos teismo sprendimo dalys dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Dėl nepilnamečių vaikų nuomonės išklausymo

18. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, pažymėjo, kad šiuo atveju vaikų noras, su kuriuo iš tėvų gyventi, nėra aktualus, nes sprendžiamas klausimas yra susijęs su atsakovės galimybėmis, susijusiomis su jos sveikata, tinkamai pasirūpinti vaikais, užtikrinat jiems saugią, apsaugančią nuo jaudinančių neigiamų emocijų, aplinką.

19. Apeliaciniu skundu atsakovė I. N. prašė įpareigoti teismo psichologą arba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistą išklausyti vaikų D. N. ir K. N. nuomones, su kuriuo iš tėvų vaikai norėtų gyventi ir šiuos vaikų nuomonės išklausymo aktus pridėti prie bylos. Apeliacinį skundą apeliantė taip pat grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas iki priimdamas sprendimą taip ir neišklausė objektyvios vaikų nuomonės su kuriuo iš tėvų jie norėtų gyventi, o byloje pateiktas 2020-08-14 Vaiko nuomonės išklausymo aktas patvirtina, kad šalių vaikai buvo apklausti tuo metu, kai atsakovė gydėsi (duomenys neskelbtini) ligoninės stacionare. Apeliantė įsitikinusi, kad jos gydymosi laikotarpiu šalių vaikai išreiškė savo sutikimą (o ne norą) gyventi su ieškovu. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija sutinka.

20. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Hokannen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje Gineitienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

21. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriama daug dėmesio.

22. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Šis reikalavimas taikytinas ne tik tuo atveju, kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), bet ir tada, kai vaikas yra globojamas ir ginčas kyla tarp globėjo ir vaiko tėvų (vieno jų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

23. Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis).

24. Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam, jog sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų sėkmingai įgyvendintas, geriausia, kai jam pritaria visos suinteresuotos šalys, o ypač vaikas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018 33 punktą).

26. Nagrinėjamos bylos pirmosios instancijos teisme metu sprendžiant dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, su kuriuo iš tėvų pageidautų gyventi, jie nebuvo išklausyti teismo posėdyje (CPK 380, CK 3.164, 3.177 straipsniai).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo metu tiek D. N., tiek K. N. jau yra pakankamai brandūs ir gebantys išreikšti savo pažiūras, sutinka su apeliante, jog veiksmingas šeimos gyvenimo gerbimas reikalauja, kad būsimi tėvų ir vaikų santykiai būtų nustatyti atsižvelgiant į aktualias, o ne praeityje buvusias aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismams, išklausė nepilnamečių vaikų nuomones dėl jų gyvenamosios vietos nustatymo. Visgi teisėjų kolegija, spręsdama tarp šalių kilusį ginčą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis).

28. Apeliacinėje instancijoje nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka abu vaikai, (duomenys neskelbtini) D. N. ir (duomenys neskelbtini) K. N., dalyvaujant teismo psichologei, buvo apklausti specializuotame vaiko apklausos kambaryje, išvadą apie vaikų nuomonę pateikė teismo psichologė. Vaikai patvirtino suprantantys, jog dėl motinos ligos, laikinai teko pagyventi pas tėvą (duomenys neskelbtini). Patvirtino, kad tiek pas tėvą, tiek pas motiną yra tinkamos gyvenimo sąlygos, tačiau labiau yra prisirišę prie nuolatinės gyvenamosios vietos ir aplinkos (duomenys neskelbtini), ten turintys atskirus kambarius, (duomenys neskelbtini) lanko ugdymo įstaigą, čia yra jų draugai. Tiek D. N., tiek K. N. apklausos metu vienareikšmiškai neišskyrė su kuriuo vienu iš tėvų norėtų gyventi, laikėsi pozicijos, kad jiems svarbūs abu tėvai, norėtų gyventi tiek su motina, tiek su tėvu. Nurodė, kad pagerėjus motinos sveikatai, dabar gyvena (duomenys neskelbtini), norėtų ten ir likti gyventi.

29. Atsižvelgdama į tai, bei įvertinusi apeliacinio skundą argumentą dėl 2020-08-14 Vaiko nuomonės išklausymo akte nurodytą nepilnamečių vaikų norą gyventi su ieškovu, teisėjų kolegija sprendžia, kad berniukai iš esmės myli abu tėvus, su abiem jaučiasi gerai ir kategoriškos nuomonės su kuriuo iš tėvų norėtų gyventi, pareikšti negali. Šios bylos kontekste aktuali Kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą (CK 3.177 straipsnis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

30. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas).

31. Teismai, spręsdami klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti tiek vaiko norus ir pažiūras, tiek kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, taip pat kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

32. Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 25 punktas).

33. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010).

34. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

35. Nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo grindžiamas pasikeitusia esmine aplinkybe, t. y. ieškovas nurodo, kad dėl atsakovės ligos pobūdžio vaikams neužtikrinamos saugios gyvenimo ir vystymosi sąlygos.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad atsakovės (duomenys neskelbtini) sveikatos būklė yra kliūtimi vaikų gyvenamąją vietą palikti su jų motina.

37. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad 2020 m. liepos mėnesį jai buvo diagnozuota ta pati liga, kaip ir 2011, 2012, 2013, 2017 metais – (duomenys neskelbtini), taigi, ši (duomenys neskelbtini) liga nėra iš esmės po 2019 m. balandžio 17 d. teismo sprendimo priėmimo pasikeitusi aplinkybė. Apeliantė nesutinka ir su teismo išvada, kad atsakovės gyvenamoji aplinka tapo nesaugi vaikams, nes tokį sprendimą dėl nesaugios aplinkos teismas grindė praeityje buvusiomis, o ne aktualiomis aplinkybėmis, kadangi atsakovės (duomenys neskelbtini) ligos paūmėjimas ir gydymas – jau yra išnykusios 2020-11-27 dieną. Apeliantė teigia, kad vaikų gyvenamoji aplinka pas ją yra saugi. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

38. Byloje nustatyta, kad šalių nepilnamečiai vaikai D. N. ir K. N. 2020-03-25 dėl galimo vaikų teisių pažeidimo buvo paimti iš jiems nesaugios aplinkos pas atsakovę ir perduoti laikinai rūpintis ieškovui, o atsakovė nuo 2020-07-27 iki 2020-11-27 buvo gydoma (duomenys neskelbtini) ligoninės stacionare.

39. Teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovei dar diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga nėra iš esmės po 2019 m. balandžio 17 d. teismo sprendimo priėmimo pasikeitusi aplinkybė. Nagrinėjamos bylos atveju yra svarbu atkreipti dėmesį, kad 2011, 2012, 2013, 2017 metais – atsakovei taip pat buvo nustatyta (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų, kad tuo metu atsakovė buvo nutraukusi jai skirtą gydymą, o vaikų saugumui dėl mamos ligos buvo iškilęs pavojus.

40. Nors apeliantė teigia, kad aplinkybės dėl nesaugios aplinkos buvo praeityje, o dabar yra išnykusios, ir tai patvirtina VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) klinikos gydytojų konsultacinės komisijos 2020-11-27 Medicininis pažymėjimas Nr. P-97, kuriame yra pateikta medikų išvada, kad apeliantė vaikus auginti gali, tačiau liudytoja apklausta VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) klinikos vadovė I. P. parodė, kad išduodant pažymėjimą nebuvo žinoma, jog atsakovė gyvena viena ir viena augins ir prižiūrės vaikus. Liudytoja patvirtino, kad, jeigu atsakovė tvarkingai vartoja vaistus, tai auginti vaikus gali. Nurodė, kad atsakovė kai kada yra linkusi savavališkai nutraukti ambulatorini gydymą, tuomet ji ne visai gali atsakyti už vaikų priežiūrą. Apklausta liudytoja gydytoja (duomenys neskelbtini) O. R. parodė, kad atsakovė I. N. vartoja vaistus, jos elgesys yra absoliučiai adekvataus žmogaus, ji, kaip gydytoja, nematanti kliūčių, kad atsakovė tuomet negalėtų rūpintis vaikais. Ligos paūmėjimas atsakovei atsiranda kai nutraukia vaistų vartojimą. Vaistų vartojimą pacientė nutraukė, nes nusprendė, kad pasveiko.

41. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino, jog nuo 2020 m. lapkričio 27 d. gyvenamoji aplinka pas ją yra saugi. Bylos medžiaga leidžia spręsti, kad atsakovė reguliariai privalo vartoti vaistus, tokiu būdu kontroliuojama jai diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, o šių nurodymų nesilaikymas iš esmės lemia nesaugios aplinkos vaikams sudarymą. Kartu apeliacinės instancijos teismas vertina ir tai, kad nors ligos paūmėjimo atvejais atsakovė nebūna agresyvi, tačiau būna perdėtai įtari, ypatingai dėl vaikų sveikatos, tuomet veda vaikus pas gydytojus, pas psichologus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nesaugi aplinka vaikams yra ne vien atsakovei diagnozuotos ligos pasekmė, o pačios apeliantės neprognozuojamas elgesys šią ligą gydant.

42. Pripažintina, kad šiuo metu, atsakovė vartoja vaistus, rūpinasi vaikais, bendrauja su jais, vaikai pas ją praleidžia didžiąją laiko dalį, atsakovė dirba (duomenys neskelbtini), gerai darbdavio charakterizuojama. Teismo vertinimu, vien geri apeliantės norai ir pažadai nagrinėjamu atveju neeliminuoja ligos paūmėjimo atvejų, todėl, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovė ir vaikams gyvenant pas ją, savavališkai nutraukė gydymą, dėl ko liga atsinaujino, yra pagrindas keisti ankstesniu teismo sprendimu patvirtintoje šalių sutartyje nustatytą vaikų gyvenamąją vietą.

43. CK 3.178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Ši institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Šiuo konkrečiu atveju Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnybos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius savo funkcijas vykdė tinkamai, ne kartą lankėsi tiek apeliantės, tiek ieškovo gyvenamosiose vietose, tikrino buities sąlygas, bendravo su vaikais, vertino vaikų situaciją, teikė šeimai pagalbą ir pateikė išvadą, kad šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su jų tėvu M. N. atitinka nepilnamečių interesus. Nesant pagrindų abejoti išvados pagrįstumu, šališkumu, pirmosios instancijos visiškai pagrįstai su pateikta išvada sutiko.

44. Nagrinėjamos bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad apeliantė, inicijuodama nepagrįstus ikiteisminius tyrimus, kaltindama ieškovą M. N. dėl fizinio smurto prieš vaikus, ne tik neužtikrina pilnaverčio vaikų ir tėvo emocinio ryšio palaikymo, bet ir skatina neigiamų nuostatų tėvo atžvilgiu formavimąsi (pridėta ikiteisminio tyrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tai neabejotinai darė neigiamą įtaką vaikų raidai ir psichoemocinei būsenai. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantė įgyvendina savo, kaip motinos, teises priešingai vaikų interesams – neužtikrina jų teisės būti auklėjamiems ir globojamiems abiejų tėvų. Esant nurodytiems duomenims, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos keitimas, teismo įsitikinimu, yra būtina priemonė siekiant išlaikyti nepilnamečių vaikų pilnavertį socialinį, emocinį ryšį ne tik su motina, bet ir su tėvu.

45. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamo sprendimo dalies, kuria nepilnamečių vaikų D. N. ir K. N. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu M. N..

46. Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis).

Dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos

47. Pagal CK 3.170 straipsnio 1 dalį tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis).

48. Šioje byloje skundžiamu sprendimu nustatyta, kad I. N. gali be apribojimų bendrauti su nepilnamečiais vaikais D. N. ir K. N. ir lygiomis teisėmis dalyvauti jų auklėjime.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teismo nustatyta motinos ir vaikų bendravimo tvarka yra nekonkreti ir sunkiai įgyvendinama. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šalys pripažino, kad, atsižvelgiant į abiejų šalių darbo pobūdį, kyla problemos dėl bendravimo ir dalyvavimo vaikų auklėjime. Kaip nurodė apeliantė, vaikams laikinai gyvenant su tėvu (duomenys neskelbtini), D. ir K. N. lankė tą pačią ugdymo įstaigą (duomenys neskelbtini), į mokyklą jie buvo atvežami anksti, o ir po pamokų grįždavo pas motiną. Atsakovei dirbant naktinėje pamainoje, vaikai likdavo nakvoti pas tėvą.

50. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismo procesiniai sprendimai ir atitinkamai bendravimo tvarka tėvams ir vaikui turi būti konkreti ir aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimas (pvz., šalių ir (ar) vaiko liga, šalių užimtumas ar kt.) negali būti susietas su aiškiai neapibrėžtomis sąlygomis, todėl kokios sąlygos laikytinos objektyviomis keisti nustatytą tvarką, turėtų būti aiškiai įvardytos teismo sprendime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016, 44 punktas).

51. Vis dėlto tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas; pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą. Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad pagal teismo nustatytą skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėtų kas antrą dieną pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Nors tokios skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo galimybė iš esmės negali būti absoliučiai paneigta, pažymėtina, kad ji teismo sprendimu galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, kai, pirma, dėl jos sutaria abu tėvai, antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras. Aptariamu aspektu vertinant vaiko interesus teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytini vaiko amžius ir poreikiai, sveikatos būklė, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vieta, faktinė vaiko tėvų gyvenamoji vieta, nulemianti vaiko kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį, tėvų galimybės įgyvendinti teismo nustatytą bendravimo tvarką ir kt. Tokia teisės aiškinimo taisyklė grindžiama vaiko poreikiu turėti stabilią namų aplinką, kurio neatitiktų pernelyg dažnas gyvenamosios vietos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).

52. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-99-969/2016 pasisakyta tik dėl vienos iš vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) modelio, pagal kurį vaikas praleidžia su skyrium gyvenančiu tėvu tiek pat laiko, kiek ir su motina, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta („50:50 procentų laiko“ modelis), įgyvendinimo formų, pagal kurią vaikas kas antrą dieną pakaitomis gyventų su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų, nustatymo sąlygų, konstatuojant, kad tokia aptariamo modelio įgyvendinimo forma gali būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais. Tuo tarpu dėl kitokių, ne tokių kraštutinių, „50:50 procentų laiko“ modelio įgyvendinimo formų galimumo ir jų nustatymo sąlygų minėtoje byloje kasacinis teismas nesprendė. Todėl, pavyzdžiui, vėlesnėje praktikoje pasisakydamas dėl teismo nustatytos skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, pagal kurią vaikas realiai pakaitomis gyvena su kiekvienu iš tėvų po savaitę, kasacinis teismas nurodė, kad ji nereikalauja kasdieninio vaiko kilnojimosi iš vieno tėvo pas kitą, todėl ji nesukelia vaikui tiek streso, nereikalauja tiek tėvų resursų, todėl gali būti taikoma ir nesant vienos iš nutartyje Nr. 3K-3-99-969/2016 nurodytų sąlygų – tėvų sutarimo dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).

53. Nagrinėjamu atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ginčo šalys neteikė paaiškinimų dėl bendravimo su vaikais tvarkos ir byloje liko neatskleista bylos esmė dėl atsakovės bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, nenustatyti teisiškai reikšmingi faktai sprendžiant šalių ginčą ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tokio pobūdžio teisinius santykius. Nustatyti esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, priimta dėl atsakovės bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo

54. Apeliantė apeliaciniu skundu skundžia sprendimo dalį dėl priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo dydžio, nurodydama, kad dėl savo sveikatos objektyviai negalėjo dirbti ir gauti pajamų nuo 2020-03-25 iki 2020-11-27, todėl apeliantės nuomone, už šį laikotarpį iš atsakovės vaikų išlaikymui galėjo būti priteistos ne didesnės nei 70 Eur dydžio kas mėnesį mokamos periodinės išmokos. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimu priteistu 175 Eur išlaikymo dydžiu kiekvienam vaikui nuo 2021-01-01, nurodydama, kad teismas net neanalizavo vaikų poreikių, o šalių turtinę padėtį nustatė neobjektyviai.

55. Vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalys apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, jog vaikams laikinai gyvenant su tėvu, atsakovė išlaikymo vaikams neteikė. Po skundžiamo teismo sprendimo paskelbimo, vaikams gyvenant su motina, ieškovas išlaikymo vaikams taip pat neteikė. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės turi būti vertinamos iš naujo sprendžiant išlaikymo įsiskolinimo klausimą.

56. Byloje nenustačius atsakovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, apeliacinės instancijos teismas negali vertinti vaikams priteisto išlaikymo dydžio pagrįstumo klausimo, todėl sprendimo dalis dėl teismo priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo taip pat naikintina ir perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

57. Nusprendus bylą didžiąja dalimi grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria D. N. ir K. N. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu M. N., palikti nepakeistą.

Likusią Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.