Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PROSTINVEST“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria į atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PROSTINVEST“ trečios eilės kreditorių sąrašą įtraukta uždaroji akcinė bendrovė „Danske lizingas“ su 62 262,60 Eur kreditoriniu reikalavimu ir atmestas atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PROSTINVEST“ priešieškinis ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Danske lizingas“ dėl skolos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartimi iškelta UAB „PROSTINVEST“ bankroto byla, bankroto administratore paskirta Asociacija Intekta.

UAB „Danske lizingas“ 2013 m. liepos 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu patvirtinti 72 437,88 Eur (250 113,51 Lt) finansinį reikalavimą, kurį vėliau sumažino iki 50 318 Eur (173 738,02 Lt). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 27 d. nutartimi UAB „Danske lizingas“ prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo UAB „PROSTINVEST“ bankroto byloje atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį ir perdavė UAB „Danske lizingas“ reikalavimo tvirtinimo UAB „PROSTINVEST“ bankroto byloje klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

UAB „Danske lizingas“ patikslintą 63 276,27 Eur reikalavimą kildina iš finansinio lizingo sutarčių – sutarties dėl administracinių patalpų, esančių Pamėnkalnio g. 34 b, Vilniuje, unikalus Nr. 4400-0445-0119:2058 ir unikalus Nr. 4400-0503-8571:9773, su 3/8 dalimis iš 222, 19 kv. m. garažo G-3, unikalus Nr. 4400-0444-8166:2020 (toliau – Sutartis Nr. 1) ir sutarties dėl 2007 m. gamybos lengvojo automobilio BMW 740i, identifikacinis Nr. WBAHL61010DN93451, v. n. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis Nr. 2). Pareiškėja UAB „Danske lizingas“ patikslintame pareiškime nurodė, kad 63 276,27 Eur kreditorinį reikalavimą sudaro: 38 283,77 Eur pagal Sutartį Nr. 1 ir 24 992,50 Eur pagal Sutartį Nr. 2.

Atsakovė BUAB „PROSTINVEST“ byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš pareiškėjos UAB „Danske lizingas“ 93 026,73 Eur bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Danske lizingas“ prašymo patvirtinti patikslintą kreditorinį reikalavimą netenkino, BUAB „PROSTINVEST“ priešieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi panaikino minėtą apygardos teismo nutartį ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

UAB „Danske lizingas“ prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą grindžia tuo, kad pagal Sutartį Nr. 1 susigrąžinto turto likutinė vertė buvo 105 098, 07 Eur (362 882,60 Lt), šis turtas buvo parduotas už 139 017, 61 Eur (480 000 Lt), tačiau dėl lizingo Sutarties Nr. 1 Bendrosios dalies 18.6.2 punkto nuostatų, gautu iš lizinguoto turto pardavimo skirtumu tarp turto likutinės vertės ir gautos sumos nėra pagrindo mažinti priteistinų nuostolių sumos. Realizavus pagal Sutartį Nr. 2 lizinguotą a/m BMW 740i, buvo patirtas 10 755,22 Eur nuostolis.

Atsakovė BUAB „PROSTINVEST“ su pareikštu prašymu nesutiko ir atsiliepime į jį nurodė, kad pareiškėja iš pradžių mažindama, o vėliau didindama reikalavimą praleido ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą 45 dienų terminą bei CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą nuostoliams prisiteisti. Pareiškėja Sutartį Nr. 1 nutraukė nuo 2009 m. vasario 2 d. ir atsiėmė lizinguotą nekilnojamąjį daiktą, todėl neturi teisės reikalauti pradelstų eilinių mokėjimų po sutarties nutraukimo. Atsakovė nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl baudos, nes praleistas CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytas senaties terminas, kuris prasidėjo 2009 m. vasario 2 d. nutraukus Sutartį Nr. 1. Atsakovės prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį, draudimo išlaidas, eksploatacines išlaidas, elektros energijos, turto šildymo, apsaugos, žaliuzių remonto, signalizacijos akumuliatoriaus pirkimo, apsaugos pajungimo, elektros įvado pajungimo yra pasibaigusi. Pareiškėja be atsakovės sutikimo ir savo rizika patyrė atitinkamas išlaidas. Reikalavimas dėl baudos pagal Sutartį Nr. 2 negali būti patenkintas dėl senaties termino praleidimo, o reikalavimas dėl 10 755,21 Eur susigrąžinto lizinguoto kilnojamojo turto pardavimo nuostolio – todėl, kad automobilis parduotas už rinkos vertės neatitinkančią kainą, todėl lizingas privalo prisiimti kilusias neigiamas pasekmes.

Atsakovės BUAB „PROSTINVEST“ priešieškinis dėl 93 026,73 Eur priteisimo grindžiamas tuo, kad pagal abi sutartis šalys buvo susitarusios, jog lizinguojamas turtas turėjo pereiti lizingo gavėjai nuosavybės teisėmis. Nuosavybės teisės perėjimo sąlygos buvimas tiesiogiai nulėmė ir įmokų, lizingo gavėjos mokamų lizingo davėjai, sandarą, t. y. kai lizinguojamo daikto nuosavybės teisė įvykdžius sutartį perduodama lizingo gavėjai, į įmokų sandarą papildomai įtraukiamos ir daikto vertės išpirkimo įmokos, nes lizingo gavėja nuo sutarties įsigaliojimo momento pradeda įgyvendinti savo teisę įgyti nuosavybės teisę, periodinėmis įmokomis palaipsniui išpirkdama daiktą iš lizingo davėjos. Pagal Sutartį Nr. 1 administracinių patalpų su garažo patalpa įsigijimo kaina buvo 710 440, 01 Lt (205 757,65 Eur). UAB „PROSTINVEST“ sumokėjo pradinę – 105 066, 05 Lt (30 429, 23 Eur) įmoką, todėl finansuojama suma buvo 605 373, 96 Lt (175 328, 42 Eur), turto išpirkimo (vertės dengimo) įmokų sumokėjo 216 136, 70 Lt (62 597, 52 Eur), t. y. nesumokėta suma finansinio lizingo sutarties nutraukimo metu sudarė 389 237, 26 Lt (112 730, 90 Eur).

Sutartis pareiškėja nutraukė 2009 m. vasario 2 d. Pagal Sutartį Nr. 1 lizinguotą nekilnojamąjį turtą pareiškėja atsiėmė 2009 m. kovo 19 d. ir iki pardavimo 2010 m. gegužės 28 d. naudojo savo reikmėm. Pagal UAB „Auditas ir konsultacijos“ Turto vertės nustatymo ekspertizės aktą Nr. 5/2354E(Vil):14 viso atsiimto turto vertė 2009 m. vasario 2 d. buvo 318 871, 64 Eur (1 101 000, 00 Lt), o 2010 m. gegužės 21 d. – 242 411, 96 Eur (837 000, 00 Lt). Todėl pareiškėja ne tik nepatyrė nuostolio iš Sutarties Nr. 1, tačiau turėtų grąžinti atsakovei BUAB „PROSTINVEST“ jos sumokėtas turto išpirkimo 321 202,71 Lt (93 026,73 Eur) įmokas, susidedančias iš pradinės 15 procentų įmokos – 105 066,05 Lt (30 429, 23 Eur) ir 216 136,66 Lt (62 597, 50 Eur) papildomai sumokėtos sumos, kurių paskirtis buvo daikto vertei išpirkti. Pagal Sutartį Nr. 2 nepadengta lizinguoto lengvojo automobilio likutinė vertė sutarties nutraukimo dieną sudarė 172 727, 56 Lt (50 025, 36 Eur) sumą. Perimtas turtas 2009 m. balandžio 3 d. Finansinio lizingo sutartimi buvo parduotas D. Daujotienės PĮ už 130 000, 00 Lt (37 650, 60 Eur) sumą. Tačiau pagal byloje UAB „Auditas ir konsultacija“ atliktą Turto vertės nustatymo ekspertizės aktą Nr. 5/2354E(Vil):14 lengvojo automobilio vertė 2009 m. vasario 2 d. buvo 53 579, 70 Eur (185 000, 00 Lt), o 2009 m. balandžio 3 d. – 55 404, 31 Eur (191 300, 00 Lt). Pareiškėja transporto priemonę pardavė už rinkos vertės neatitinkančią kainą. Todėl pareiškėjos nurodoma 44 191, 38 Lt (12 798, 71 Eur) suma negali būti mažinama atsakovei grąžintina 321 202, 71 Lt (93 026, 73 Eur) suma.

Pareiškėja UAB „Danske lizingas“ su pareikštu priešieškiniu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad, tuo atveju, kai lizinguotas turtas yra parduotas, tokio turto rinkos vertė negali būti naudojama apskaičiuojant lizingo davėjo patirtus nuostolius, nes ji neatspindi realios lizingo davėjo gautos už šį turtą pinigų sumos. Nors atsakovė remiasi ekspertizės aktu, tačiau lizingo davėja iš atsiimto nekilnojamojo turto pardavimo realiai gavo tik 139 017, 61 Eur (480 000 Lt) be PVM. Pareiškėja nesutinka su atsakovės argumentais, kad UAB „Danske lizingas“ veiksmai sąlygojo nuostolių atsiradimą. Ekspertizės akto išvados neatspindi realios ginčo turto vertės, nes ekspertas turtą vertino lyginamuoju metodu, tačiau palyginimui pasirinko gerokai anksčiau vykusius pardavimus ir nelygiavertėje vietoje esančius objektus. Pareiškėja yra pateikusi rašytinius įrodymus dėl parduoto lizinguoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonės vertės: Danske Bank A/S Lietuvos filialo 2009 m. spalio 5 d. darytą turto vertinimą 133 225, 21 Eur (460 000 Lt), UAB „Capital vertinimas“ vertinimo ataskaitą Nr. 15-N03-62 138 438, 37 Eur (478 000 Lt), taip pat BRC Autocentrum automobilio kainų įvertinimo aktą Nr. Lt-2009/1551 34 754, 40 Eur (120 000 Lt) bei UAB „Capital vertinimas“ vertinimo ataskaitą Nr. 15-R03-46 35 130, 91 Eur (121 300 Lt). Nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 138 438, 37 Eur (480 000 Lt), o automobilis už 37 650, 60 Eur (130 000 Lt), t. y. abu objektai buvo parduoti už didesnę nei buvo nustatyta šio turto rinkos vertė. Likvidacinė ginčo turto vertė siekė tik atitinkamai 97 022, 71 Eur (335 000 Lt) ir 24 591, 64 Eur (84 910 Lt) – 28 104, 73 Eur (97 040 Lt). Be to, UAB „PROSTINVEST“ nesiėmė aktyvių veiksmų, kad lizinguojamas turtas būtų grąžintas kaip galima skubiau, patalpos buvo grąžintos tik 2009 m. kovo 19 d., o automobilis – tik 2009 m. vasario 26 d. Pasiūlymų dėl turto realizavimo atsakovė neteikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi įtraukė UAB „Danske lizingas“ į BUAB „PROSTINVEST“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 62 262,60 Eur kreditoriniu reikalavimu, o BUAB „PROSTINVEST“ priešieškinį dėl skolos priteisimo atmetė.

Teismas vadovavosi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir nurodė, kad UAB „Danske lizingas“ kreditoriniam reikalavimui negali būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas.

Teismas nustatė, kad 38 283,77 Eur kreditorinį reikalavimą, susidariusį dėl nuostolių pagal Sutartį Nr. 1., sudaro: 2 185,84 Eur įsiskolinimo už eilinius mokėjimus, 1 813,91 Eur delspinigių už paskutinių 6 mėnesių laikotarpį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, 570,70 Eur papildomų palūkanų, 28 685,57 Eur negautų pajamų, 434,43 Eur baudos už lizinguoto nekilnojamojo turto neapdraudimą, 2728,22 Eur nekilnojamojo turto mokesčio, 234 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto draudimo išlaidų, 536,42 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto eksploatacinių sąnaudų, 85,27 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto elektros energijos sąnaudų, 355,90 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto šildymo, 364,45 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto apsaugos mokesčio, 72,40 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto žaliuzių remonto išlaidų, 14,01 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto signalizacijos akumuliatoriaus pirkimo išlaidų, 49,53 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto apsaugos pajungimo mokesčio, 153,13 Eur kompensacija už lizinguoto nekilnojamojo turto elektros įvado pajungimą.

Teismas, remdamasis Sutarties Nr. 1 nuostatomis, sprendė, kad reikalavimas dėl 2 185,84 Eur eilinių mokėjimų, 1 813,91 Eur delspinigių, 570,70 Eur papildomų palūkanų bei 28 685,57 Eur negautų pajamų pagrįstas ir tenkintinas. Teismas taikė sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 434,43 Eur baudos ir jo netenkino. Teismas sprendė, kad papildomos finansinės sąnaudos, patirtos po lizingo sutarties nutraukimo ir turto perdavimo tenka lizingo gavėjai, todėl reikalavimą dėl nuostolių pagal Sutartį Nr. 1 atlyginimo tenkino iš dalies ir patvirtino 37 849,34 Eur kreditorinį reikalavimą.

Teismas nustatė, kad 24 992,50 Eur dydžio nuostolius pagal Sutartį Nr. 2 sudaro: 4 570,07 Eur įsiskolinimo už eilinius mokėjimus, 3 245,70 Eur delspinigių už paskutinius 6 mėnesius iki nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, 83,69 Eur papildomų palūkanų, 5 758,58 Eur negautų pajamų, 579,24 Eur baudų, 10 755,21 Eur susigrąžinto lizinguoto kilnojamojo turto pardavimo nuostolio. Teismas nurodė, kad 4 570,07 Eur įsiskolinimo už eilinius mokėjimus, 3 245,70 Eur delspinigių už paskutinius 6 mėnesius iki nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą priėmimo dienos, 83,69 Eur papildomų palūkanų, 579,24 Eur baudų atsakovė neginčijo. Teismo vertinimu, iš esmės atsakovė ginčija tik reikalavimo dėl 10 755,21 Eur susigrąžinto lizinguoto kilnojamojo turto pardavimo nuostolio dydį. Teismas nustatė, kad pagal Sutartį Nr. 2 nepadengta lizinguoto kilnojamojo turto likutinė vertė sutarties nutraukimo dieną sudarė 50 025,36 Eur sumą, o lizingo objekto įsigijimo vertė sudarė 74 721,95 Eur. Lizingo objektu buvusi transporto priemonė parduota už 37 650,60 Eur, taigi skirtumas tarp nesumokėtų įmokų ir parduoto turto kainos sudarė 12 374,76 Eur. Teismas sprendė, kad kreditorė realizavusi Sutarties Nr. 1 objektą gavo 12 751,61 Eur naudą ir šią sumą panaudojo skolininkės įsipareigojimams dengti pagal Sutartį Nr. 2. Teismas vertino, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitiko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo taikymo sąlygas, o įskaitymas buvo atliktas dar iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

Reikalavimui dėl 579,24 Eur baudos pagal Sutartį Nr. 2 teismas atsakovės prašymu taikė senatį ir jį atmetė. Pagal Sutartį Nr. 2 teismas patvirtintino pareiškėjos 24 413,26 Eur kreditorinį reikalavimą.

Priešieškiniu atsakovė prašė priteisti iš pareiškėjos 93 026,73 Eur įmokų, sumokėtų pagal Sutartį Nr. 1. Nurodė, kad reikalavimo suma susideda iš 15 procentų pradinės įmokos – 30 429,23 Eur ir 62 597,50 Eur papildomai sumokėtų daikto vertei išpirkti.

Byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad UAB „Danske lizingas“ pagal Sutartį Nr. 1 lizinguotą nekilnojamąjį turtą pardavė už didesnę kainą nei vertintojų nustatyta jo vertė. Teismas sprendė, kad taip pardavusi turtą kreditorė ne tik padengė turimus nuostolius, bet ir gavo papildomų lėšų, kurios buvo panaudotos atliekant įskaitymą pagal Sutartį Nr. 2. Tačiau atlikus įskaitymą papildomų sumų, kurios viršytų kreditorės patirtus nuostolius, neliko. Skolininkei neįrodžius, kad kreditorė, padengusi nuostolius, nepagrįstai gavo papildomų lėšų, kurių pagrindu skolininkei galėtų būti grąžintos turto išpirkimo įmokos, teismas atsakovės priešieškinį atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė BUAB „PROSTINVEST“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės: atmesti UAB „Danske lizingas“ prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir priteisti iš UAB „Danske lizingas“ atsakovės naudai 93 026,73 Eur. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

UAB „Danske lizingas“ kreditorinio reikalavimo dalis – 2 185,84 Eur įsiskolinimas už eilinius mokėjimus negalėjo būti patenkintas, nes kreditorė Sutartį Nr. 1 nutraukė nuo 2009 m. vasario 2 d. ir atsiėmė lizinguotą nekilnojamąjį turtą, kuriuo naudojosi iki 2010 m. gegužės 28 d. UAB „Danske lizingas“ gautų dvigubą naudą – atsiėmė lizinguotą turtą ir papildomai reikalauja priteisti įsiskolinimą už eilinius mokėjimus. Atsiėmus lizinguotą turtą negalima reikalauti ir pradelstų eilinių mokėjimų. Dėl to negalėjo būti patenkintas ir reikalavimas dėl 1 813,91 Eur delspinigių už paskutinius 6 mėnesius iki nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, 570,70 Eur papildomų palūkanų, 28 685,57 Eur negautų pajamų.

UAB „Danske lizingas“ dėl negautų pajamų ir atsiimto turto išlaikymo kaštų nepateikė įrodymų – sutarčių ar kitų dokumentų, tokias išlaidas pagrindžiančių apmokėjimo dokumentų, kurie patvirtintų 2 728,22 Eur nekilnojamojo turto mokesčio, 234 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto draudimo, 536,42 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto eksploatacinių sąnaudų, 85,27 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto elektros energijos sąnaudų, 355,90 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto šildymo, 45 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto apsaugos mokesčio, 72,40 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto žaliuzių remonto, 14,01 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto signalizacijos akumuliatoriaus pirkimo, 49,53 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto apsaugos pajungimo, 153,13 Eur kompensacija už lizinguoto nekilnojamojo turto elektros įvado pajungimo patirtas išlaidas. Vien tai, kad UAB „Danske lizingas“ išrašė atitinkamas sąskaitas atsakovei, nereiškia, kad ji tokias išlaidas patyrė.

Pagal turto grąžinimo aktą signalizacija, instaliavimo darbai, žaliuzės priklauso BUAB „PROSTINVEST“, jų UAB „Danske lizingas“ iki šiol nesugrąžino BUAB „PROSTINVEST“.

UAB „Danske lizingas“ be kitų dokumentų pateikė PVM sąskaitas – faktūras, kurios išrašytos pirkėjos UAB „PROSTINVEST“ vardu, nors tokios įmonės nurodytu pavadinimu PVM sąskaitų – faktūrų išrašymo metu nebuvo. UAB „Baltijos ąžuolas“ pavadinimą į UAB „PROSTINVEST“ pakeitė tik 2009 m. spalio 30 d.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad 5 758,58 Eur negautų pajamų pagal Sutartį Nr. 2, 579,24 Eur baudų dydžio atsakovė neginčija. Nuo pat UAB „Danske lizingas“ finansinio reikalavimo teisme nagrinėjimo pradžios atsakovė teikė atsikirtimus, kodėl šios reikalavimo sumos neturi būti patenkintos.

UAB „Danske lizingas“ lizinguotą kilnojamąjį turtą pardavė už rinkos vertės neatitinkančią kainą, t. y. už daugiau nei 60 000 Lt mažesnę už rinkos vertę kainą, todėl reikalauti 12 751,61 Eur teismo negalėjo būti laikomi pareiškėjos patirtais nuostoliais.

Teismas, spręsdamas priešieškinio reikalavimus, nevertino apeliantės argumentų ir pateiktų įrodymų apie tai, kad UAB „Danske lizingas“ atsiėmusi nekilnojamąjį turtą juo naudojosi ir valdė daugiau nei vienerius metus ir tik po to priėmė sprendimą jį parduoti.

Teismas netyrė ir nevertino, ar nekilnojamojo turto, buvusio lizingo objektu, kainai, o kartu ir nuostolių dydžiui, turėjo įtakos aplinkybė, kad jis realizuotas daugiau nei po metų po jo grąžinimo. Teismas nevertino VĮ Registrų centro duomenų apie atsiimtų administracinių patalpų su garažu vertes.

Lizingo gavėjos sumokėtų įmokų suma ir lizingo davėjos susigrąžinto turto vertė viršija patirtus nuostolius, todėl atsakovės sumokėtos turto išpirkimo įmokos privalo būtų grąžintos BUAB „PROSTINVEST“ restitucijos pagrindu, t. y. 93 026,73 Eur suma, susidedanti iš pradinės 15 procentų įmokos – 105 066,05 Lt (30 429,23 Eur) ir 216 136,66 Lt (62 597,50 Eur) sumokėtų daikto vertei išpirkti.

Byloje nėra įrodymų, pranešimo, susitarimo ar kitokio dokumento apie UAB „Danske lizingas“ atliktą įskaitymą ir būtent kokiai sumai toks įskaitymas buvo atliktas, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitiko visas įskaitymo taikymo sąlygas.

Teismas nepagrįstai pripažino teisėtu UAB „Danske lizingas“ atliktą gauto pelno pagal Sutartį Nr. 1 ir patirtų nuostolių pagal Sutartį Nr. 2 paskirstymą pagal abejas lizingo sutartis bendrai, o ne kiekvieną sutartį atskirai ir tuo pažeidė CK 6.222 ir 6.574 straipsniuose nustatytas dvišalės restitucijos taikymo taisykles.

Priešpriešinių reikalavimų įskaitymą UAB „Danske lizingas“ atliko po bankroto bylos atsakovei iškėlimo, todėl toks įskaitymas yra neteisėtas. 2010 m. gegužės 21 d. įskaitymas negalėjo būti atliktas, nes apeliantės BUAB „PROSTINVEST“ atžvilgiu jau buvo įsiteisėjusi ir galiojo 2010 m. vasario 17 d. teismo nutartis iškelti bankroto bylą.

Pareiškėja UAB „Danske lizingas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nesumokėtų eilinių įmokų pagal finansinio lizingo sutarties mokėjimo grafiką skola nėra įskaičiuota į lizingo davėjos įmokomis neapmokėtą lizinguoto turto likutinę vertę. Pagal Sutartį Nr. 1 atsakovė nesumokėjo iš viso trijų mėnesinių įmokų, o pagal Sutartį Nr. 2 keturių mėnesinių įmokų.

Tiek pagal CK, tiek pagal sudarytas su atsakove finansinio lizingo sutartis, atsakovei neįvykdžius pareigos sumokėti visus pagal sutartis priklausančius mokėti mokėjimus, lizingo davėja turi teisę reikalauti atlyginti visus realius nuostolius, patirtus dėl lizingo sutarties nutraukimo. Šios pareigos nepašalina lizingo objekto grąžinimas.

Nepagrįsti atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti išlaidas, susijusias su atsiimto turto realizavimu bei eksploatavimu, buvo grindžiamas tik pačios pareiškėjos atsakovei išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis. Į bylą pateiktos tiekėjų išrašytos sąskaitos bei jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai.

Prieš parduodant iš atsakovės atsiimtą automobilį ir administracines patalpas, pareiškėja atliko šio turto rinkos įvertinimą. Apeliantė neįrodė, kad pareiškėjos nuostoliai atsirado dėl jos pačios kaltės realizuojant lizinguotą turtą.

Apeliantė nepateikė įrodymų, kad UAB „Danske lizingas“ vilkino turto pardavimą, kad per visą turto pardavimo laikotarpį buvo suinteresuotų turtą įsigyti asmenų, kad lizinguotas turtas galėjo būti parduotas už dar didesnę kainą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad net ir pardavus lizinguotą nekilnojamąjį turtą už didesnę nei sumokėtomis lizingo įmokomis nepadengta turto vertė, gautų lėšų nepakanka visiems UAB „Danske lizingas“ nuostoliams pagal konkrečią lizingo sutartį padengti, todėl BUAB „PROSTINVEST“ reikalavimas grąžinti visas sumokėtas lizingo įmokas yra nepagrįstas.

Tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymas tarp šalių nebuvo atliktas. Byloje nėra UAB „Danske lizingas“ pareiškimo UAB „PROSTINVEST“ dėl priešpriešinių tarpusavio reikalavimų įskaitymo, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl įskaitymo teisėtumo ar neteisėtumo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimas skolininko bankroto byloje ir atmestas skolininko priešieškinis dėl sumokėtų įmokų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

UAB „Danske lizingas“ (buvusi UAB „SAMPO banko lizingas“) (toliau – ir lizingo davėja arba kreditorė) ir UAB „PROSTINVEST“ (buvusi UAB „Baltijos Ąžuolas“) (toliau – ir lizingo gavėja arba skolininkė) sudarė dvi finansinio lizingo sutartis: 1) 2005 m. kovo 3 d. Finansinio lizingo sutartį Nr. 200502F-3402 dėl administracinių patalpų, esančių Pamėnkalnio g. 34b, Vilniuje, kurių unikalūs Nr.: 4400-0445-0119:2058 ir 4400-0503-8571:9773, su 3/8 dalimis iš 222,19 m² garažo G-3, kurių unikalus Nr.: 4400-0444-8166:2020, įsigijimo su vėlesniais pakeitimais (toliau – Sutartis Nr. 1) (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 6 t., b. l. 20-28); 2) 2007 m. balandžio 23 d. Finansinio lizingo sutartį Nr. 200704F-8220 dėl 2007 m. lengvojo automobilio BMW 740i, identifikacinis Nr.: WBAHL61010DN93451, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo (toliau – Sutartis Nr. 2) (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 6 t., b. l. 29-34).

Dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo 2009 m. vasario 2 d. UAB „Danske lizingas“ vienašališkai nutraukė lizingo sutartis (1 t., b. l. 242, 244).

Nutraukus Sutartį Nr. 1 lizingo gavėjos įmokomis nepadengta lizinguoto nekilnojamojo turto likutinė vertė sudarė 428 201,47 Lt (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 5 t., b. l. 116). Perimtas lizinguotas nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB „Angvita“ už 480 000 Lt pagal 2010 m. gegužės 21 d. finansinio lizingo sutartį Nr. 201004F-11527 (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 5 t., b. l. 117-126).

Nutraukus Sutartį Nr. 2 lizingo gavėjos įmokomis nepadengta lizinguoto kilnojamojo turto likutinė vertė sudarė 172 727,56 Lt (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 5 t., b. l. 157). Perimtas turtas buvo parduotas D. Daujotienės PĮ už 130 000 Lt 2009 m. balandžio 3 d. finansinio lizingo sutartimi Nr. d200903f-0014 (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 5 t., b. l. 158-160).

2010 m. balandžio 15 d. įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartimi lizingo gavėjai UAB „PROSTINVEST“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta asociacija „Intekta“ (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 1 t., b. l. 119-121, 225-228).

UAB „Danske lizingas“ 2013 m. liepos 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl 250 113,51 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo UAB „PROSTINVEST“ bankroto byloje (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 5 t., b. l. 67-72). Kreditorė nurodė, kad į bankroto administratorę su finansiniu reikalavimu kreipėsi dar 2010 m. gegužės 26 d., 2013 m. vasario 1 d. pakartotinai kreipėsi su prašymu pateikti teismui tvirtinti kreditorinį reikalavimą arba nurodyti teismui, kad pareikštas kreditorinis reikalavimas ginčijamas ir pateikti prieštaravimus, 2013 m. balandžio 16 d. pateikė patikslintą 250 113,51 Lt reikalavimą bei jį pagrindžiančius dokumentus. UAB „Danske lizingas“ 2013 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė kreditorinio reikalavimo patikslinimą, prašydama patvirtinti 173 738,02 Lt reikalavimą (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 5 t., b. l. 109-115).

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 27 d. nutartimi UAB „Danske lizingas“ prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo UAB „PROSTINVEST“ bankroto byloje atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos teisme 2015 m. vasario 24 d. gautas atsakovės BUAB „PROSTINVEST“ priešieškinis, kuriuo prašoma priteisti iš pareiškėjos UAB „Danske lizingas“ 93 026,73 Eur (321 202,71 Lt) bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 8-11). UAB Danske lizingas su pateiktu priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

UAB „Danske lizingas“ 2015 m. gegužės 7 d. pateikė teismui pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, kuriuo prašė patvirtinti 63 276,27 Eur reikalavimą (1 t., b. l. 1-6).

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi UAB „Danske lizingas“ kreditorinį reikalavimą ir BUAB „PROSTINVEST“ priešieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi panaikino šią Vilniaus apygardos teismo nutartį ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Skundžiama 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „Danske lizingas“ 62 262,60 Eur reikalavimą BUAB „PROSTINVEST“ trečios eilės kreditorių sąraše, o atsakovės BUAB „PROSTINVEST“ priešieškinį atmetė.

Dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo

Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei CPK normas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Gausioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad tam, jog būtų nustatyta, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, jis turi būti patikrintas, o reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-188/2011).

Lizingo davėja UAB „Danske bankas“ kreditorinį reikalavimą kildina iš dėl lizingo sutarčių nutraukimo patirtų nuostolių.

CK 6.574 straipsnis nustato lizingo sutarties nutraukimą. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Nurodytą CK 6.574 straipsnio nuostatą ginčo šalys buvo perkėlusios ir į lizingo Sutarties Nr. 1 18.6.4. punktą bei lizingo Sutarties Nr. 2 14.5.4 punktą. Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Nagrinėjamoje byloje kreditorės patirtų nuostolių faktas ir jų dydis nustatytinas atskirai vertinant kiekvienos iš lizingo sutarčių nuostatas ir įrodymus, pagrindžiančius nuostolių atsiradimo faktą.

Dėl nuostolių pagal Sutartį Nr. 1

Patikslintame pareiškime dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo kreditorė nurodė, kad pagal Sutartį Nr. 1 bendra nuostolių suma yra 38 283,77 Eur, kurią sudaro 2 185,84 Eur eilinių mokėjimų įsiskolinimo, 1 813,91 Eur delspinigių, 570,70 Eur papildomų palūkanų, 28 685,57 Eur negautų pajamų, 434,43 Eur bauda už lizinguoto nekilnojamojo turto neapdraudimą, 2 728,22 Eur nekilnojamojo turto mokesčio, 234 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto draudimo išlaidų, 536,42 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto eksploatacinių sąnaudų, 85,27 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto elektros energijos sąnaudų, 355,90 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto šildymo, 364,45 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto apsaugos mokesčio, 72,40 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto žaliuzių remonto išlaidų, 14,01 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto signalizacijos akumuliatoriaus pirkimo išlaidų, 49,53 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto apsaugos pajungimo mokesčio ir 153,13 Eur kompensacijos už lizinguoto nekilnojamojo turto elektros įvado pajungimą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reikalavimui dėl 434,43 Eur baudos įskaičiavimo į kreditorinio reikalavimo sumą taikytinas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu. Likusius kreditorės reikalavimus pagal Sutartį Nr. 1 teismas laikė pagrįstais, pareiškėjos reikalavimą tenkino iš dalies ir patvirtino 37 849,34 Eur kreditorinį reikalavimą (38 283,77 Eur – 434,43 Eur). Apeliantė ginčija teismo patvirtintą kreditorinį reikalavimą, todėl teisėjų kolegija pakartotinai patikrina kreditorinio reikalavimo pagrįstumą.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad kreditorinio reikalavimo dalis, t. y. 2 185,84 Eur eilinių mokėjimų įsiskolinimo, negalėjo būti patenkintas. Sutarties Nr. 1 18.6.3 punkte nustatyta, kad per vieną savaitę nuo sutarties nutraukimo dienos lizingo gavėjas privalo sumokėti lizingo davėjui visus sutarties nutraukimo dieną turėtus sumokėti mokėjimus. Iš mokėjimų iki sutarties nutraukimo grafiko ir atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūras Nr. 0565224, Nr. 0571747, Nr. 0578805 matyti, kad atsakovė iki sutarties nutraukimo liko skolinga lizingo davėjai 2 185,84 Eur (7 547,30 Lt) eilinių mokėjimų (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 5 t., b. l. 151-155). Nurodyta sutarties sąlyga nėra nuginčyta, todėl šalys privalo laikytis joje sulygtų įsipareigojimų. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino šią kreditorinio reikalavimo dalį.

Lizingo Sutarties Nr. 1 3.8 punkte nustatyta, kad laiku nesumokėjus sutartyje numatytų mokesčių, lizingo gavėjas už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,1 % laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius. Kadangi delspinigių mokėjimas šalių sulygtas sutartimi, o sutartis kreditorės vienašališkai nutraukta būtent dėl to, kad atsakovė laiku nevykdė finansinių įsipareigojimų, kreditorinio reikalavimo dalis dėl 1 813,91 Eur delspinigių už paskutinius 6 mėnesius iki nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą priėmimo dienos, pirmosios instancijos teismo patvirtinta pagrįstai.

Kreditorė į bendrą finansinio reikalavimo sumą įtraukė 570,70 Eur papildomų palūkanų, apskaičiuotų nuo paskutinio pradelsto mokėjimo dienos iki Sutarties Nr. 1 nutraukimo dienos, kurias grindžia sąskaita faktūra SBL Nr. 0585595. Kreditorė nenurodė, kuo remdamasi apskaičiavo ir prašo patvirtinti finansinio reikalavimo dalį dėl papildomų palūkanų. Apeliacinės instancijos teismui išanalizavus Sutarties Nr. 1 ir jos papildymo Nr. 1 nuostatas, nenustatyta sutarties sąlyga, kuria lizingo gavėja būtų įsipareigojusi mokėti lizingo davėjai papildomas palūkanas nuo paskutinio pradelsto mokėjimo dienos. Be to, kreditorė nepateikė teismui šių palūkanų skaičiavimo pagrindimo. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo į tvirtintiną kreditorinio reikalavimo sumą įskaičiuoti 570,70 Eur papildomų palūkanų.

Kreditorė prašo patvirtinti 28 685,57 Eur negautų pajamų pagal Sutartį Nr. 1, vadovaujantis sutarties bendrosios dalies 18.6.4 punktu. Minėta, kad lizingo sutarties nutraukimo padarinius reglamentuojančiame CK 6.574 straipsnyje nustatytas lizingo davėjo nuostolių dydžio kriterijus: nuostolių turi būti atlyginta tiek, kad jie grąžintų lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo sutartyje šalys gali susitarti dėl kitokios nuostolių nustatymo tvarkos, bet jos negali susitarti dėl nuostolių dydžio, kuris gerokai viršytų komentuojamoje normoje nustatytų nuostolių sumą. CK 6.574 straipsnio nuostatą šalys perkėlė ir į lizingo sutarties 18.6.4 punktą. Pažymėtina, kad lizingo davėjas, pasinaudojęs teise nutraukti lizingo sutartį, negali reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, tačiau likusi nesumokėta įmokų suma reikšminga nustatant lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį. CK 6.249 straipsnyje įtvirtintos realaus žalos atlyginimo taisyklės leidžia teigti, kad sprendžiant dėl lizingo davėjui atlygintinos žalos dydžio svarbu nustatyti grąžinto daikto vertės santykį su patirtais nuostoliais, nes, lizingo davėjui susigrąžinus daiktą, jo verte nuostoliai turi būti mažinami. Tai reiškia, kad kreditorės negautos pajamos apskaičiuotinos tokiu būdu, kad pakartotinai pardavus lizingo objektą pardavimo verte būtų dengiama nesumokėtų įmokų ir kitų pagal sutartį sulygtų mokėjimų suma. Byloje neginčijama, kad nesumokėtos lizingo įmokos nutraukus Sutartį Nr. 1 sudarė 124 015,71 Eur (428 201,47 Lt), o lizingo objektas pakartotinai parduotas už 139 017,60 Eur (480 000 Lt). Taigi, kreditorės negautos pajamos pagal Sutartį Nr. 1 galės būti apskaičiuotos tik susumavus visus pagrįstus lizingo gavėjos mokėjimus kreditorei pagal sutartį. Be to, kreditorė nenurodė, kokiu būdu apskaičiavo negautų pajamų sumą. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, kreditorės negautų pajamų dydis ir jo pagrįstumas nustatytinas sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo reikalavimo pagrįstumo.

Reikalavimas patvirtinti 2 728,22 Eur kreditorinio reikalavimo dalį grindžiamas Sutarties Nr.1 bendrosios dalies 8.1.3 ir 19.5 punktais, pagal kuriuos lizingo gavėja užtikrino, kad lizinguoto turto grąžinimo dieną bus sumokėti visi su turto bei jam priskirto žemės sklypo naudojimu ir eksploatavimu susiję mokesčiai. Šį reikalavimą kreditorė grindžia 2008 m. rugsėjo 30 d. sąskaita faktūra SBL Nr. 0558620, 2008 m. gruodžio 31 d. sąskaita faktūra SBL Nr. 0578150 ir 2009 m. sausio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. M19003, 2009 m. kovo 30 d. sąskaita faktūra SBL Nr. 0597512, 2009 m. rugsėjo 29 d. sąskaita faktūra SBL Nr. 0629707 ir 2010 sausio 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. M40441, 2010 m. sausio 20 d. sąskaita faktūra SBL Nr. 0646522, 2010 m. kovo 26 d. sąskaita faktūra SBL Nr. 0655611, 2010 m. gegužės 28 d. sąskaita faktūra SBL Nr. 0664584 ir 2011 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. M502282. Kartu su patikslintu pareiškimu tvirtinti finansinį reikalavimą kreditorė nepateikė teismui nurodytų sąskaitų faktūrų, kuriomis grindžia finansinio reikalavimo dalį. Iš teismų pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad kreditorė mokėjimo nurodymu Nr. M19003 pervedė į Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiskaitomąją sąskaitą 135 547 Lt nekilnojamojo turto mokesčio, mokėjimo nurodymu Nr. M40441 155 268 Lt ir mokėjimo nurodymu Nr. M50282 109 558 Lt nekilnojamojo turto mokesčio (2 t., b. l. 10-12). Tačiau iš nurodytų mokėjimo nurodymų, jų paskirtyje nedetalizuojant už kokį nekilnojamąjį turtą, kokia mokesčio suma mokama, teisėjų kolegijos vertinimu, neįmanoma nustatyti, ar nekilnojamojo turto mokestis buvo mokamas už atsakovei lizinguotą nekilnojamąjį turtą, todėl ši prašomo patvirtinti kreditorinio reikalavimo dalis laikytina neįrodyta ir atmestina (CPK 185 str.).

Remdamasi Sutarties Nr. 1 bendrosios dalies 14 punktu ir 2009 m. birželio 22 d. draudimo liudijimu IT Nr. 00008661 bei 2010 m. birželio 2 d. draudimo liudijimu IT Nr. 00014995, kreditorė prašė patvirtinti 234 Eur (808 Lt) kreditorinio reikalavimo dalį, grindžiamą nekilnojamojo turto draudimo išlaidomis. Iš teismui pateikto 2009 m. birželio 22 d. draudimo liudijimo IT Nr. 00008661 matyti, kad draudimo sutarties galiojimas nustatytas nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2010 m. birželio 21 d. (imtinai), o visa draudimo įmoka sudaro 117 Eur (404 Lt) (1 t., b. l. 27). Šios sutarties pagrindu kreditorė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras Nr. 0615966, Nr. 0626803, Nr. 0634371, Nr. 0644770 apmokėti bendrą 404 Lt (117 Eur) sumą (1 t., b. l. 23-26). Teismui pateiktas ne kreditorės nurodytas 2010 m. birželio 2 d. draudimo liudijimas IT Nr. 00014995, o 2010 m. gegužės 27 d. įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijimas IT Nr. 00014896, iš kurio matyti, kad nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gegužės 26 d. turto draudėja buvo UAB „Angvita“, kuri nekilnojamąjį turtą įsigijo pakartotinai jį lizingavus (1 t., b. l. 22). Tai reiškia, kad nesibaigus pirmosios draudimo sutarties galiojimo terminui, nekilnojamasis turtas buvo apdraustas ne kreditorės, o UAB „Angvita“ lėšomis, todėl dėl šios draudimo sutarties sudarymo kreditorė išlaidų (nuostolių) nepatyrė. Dėl to spręstina, kad kreditorė nepagrįstai išrašė atsakovei 2010 m. liepos 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0655446 404 Lt sumai dėl kompensuojamo turto draudimo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pagrįsta nekilnojamojo turto draudimo išlaidų dalis sudaro 117 Eur.

Pagal sutarties nuostatas lizingo gavėja užtikrino, kad turto grąžinimo dieną bus sumokėti visi su turto bei jam priskirto žemės sklypo naudojimu ir eksploatavimu susiję mokesčiai, atsiskaityta su visais komunalinių paslaugų teikėjais (19.5 p.). Šiuo sutartiniu pagrindu kreditorė prašė į tvirtinamą finansinį reikalavimą įtraukti 536,42 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto eksploatacinių sąnaudų (1 t., b. l. 71-99), 85,27 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto elektros energijos sąnaudų (1 t., b. l. 58-70), 355,90 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto šildymo (1 t., b. l. 30-41), 364,45 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto apsaugos mokesčio (1 t., b. l. 42-57), 72,40 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto žaliuzių remonto išlaidų (1 t., b. l. 19-20), 14, 01 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto signalizacijos akumuliatoriaus pirkimo išlaidų (1 t., b. l. 13-14), 49,53 Eur lizinguoto nekilnojamojo turto apsaugos pajungimo mokesčio (1 t., b. l. 28-29), 153,13 Eur kompensacija už lizinguoto nekilnojamojo turto elektros įvado pajungimą (1 t., b. l. 16-17).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumo. PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių. Kreditorės pateiktos sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiami 51 punkte nurodyti reikalavimai, nesant atsiskaitymo pagal pateiktas sąskaitas faktūras įrodymų, nereiškia, kad kreditorė patyrė jose nurodytas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pateiktos PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina, kad kreditorė realiai patyrė jose nurodytas išlaidas, kadangi nepateikti šių sąskaitų faktūrų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, kad ant kai kurių sąskaitų faktūrų yra kreditorės darbuotojų spaudai su žyma „apmokėta“ neįrodo sąskaitų apmokėjimo fakto. Dėl nurodytų priežasčių 51 punkte nurodytos sumos į tvirtinamą kreditorinį reikalavimą įskaičiuotos nepagrįstai.

Minėta, kad pagal lizingo sutartį lizingo davėjas negali gauti daugiau naudos, nei būtų gavęs, jei lizingo sutartį lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs, o lizingo gavėjas privalo atlyginti visus lizingo davėjo patirtus tokius nuostolius, kurie grąžintų jį tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartį (CK 6.574 str.). Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad iki Sutarties Nr. 1 nutraukimo atsakovė sumokėjo 79 865,72 Eur (275 760,38 Lt) eilinių mokėjimų, 30 429,23 Eur (105 066,05 Lt) pradinės įmokos, o nesumokėtos lizingo įmokos nutraukus sutartį sudarė 124 014,71 Eur (428 201,47 Lt). Tai reiškia, kad iš viso pagal Sutartį Nr. 1 kreditorė turėjo gauti 234 310,67 Eur (809 027,90 Lt) (turto kaina sudarė 205 757,64 Eur (710 440,01 Lt)). Lizinguotas nekilnojamasis turtas pakartotinai buvo parduotas už 139 017,60 Eur (480 000 Lt). Taigi, kreditorė pakartotinai pardavusi lizinguotą turtą gavo 15 002,89 Eur daugiau nei būtų gavusi lizingo gavėjai tinkamai įvykdžius lizingo sutartį. Tačiau iš šios sumos minusuojami teismo pagrįstais pripažinti mokėjimai pagal Sutarties Nr. 1 nuostatas, t. y. 2 185,84 Eur įsiskolinimas už eilinius mokėjimus, 1 813,91 Eur delspinigių ir 117 Eur nekilnojamojo turto draudimo išlaidų, ir nesant byloje objektyvių įrodymų apie patirtus nuostolius spręstina, kad pagal Sutartį Nr. 1 kreditorė gavo 10 886,14 Eur didesnę sumą nei būtų gavusi, jei atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi lizingo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismui išanalizavus lizingo Sutarties Nr. 1 sąlygas, sutarties pagrindu atliktus mokėjimus, nustačius, kad lizinguotas turtas buvo pakartotinai parduotas lizingo sutarties pagrindu, spręstina, kad pagal šią sutartį kreditorė nuostolių nepatyrė, todėl jos kreditorinis reikalavimas laikytinas nepagrįstu ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas.

Dėl nuostolių pagal Sutartį Nr. 2

Kreditorė nurodė, kad pagal Sutartį Nr. 2 bendra nuostolių suma yra 24 992,50 Eur, kurią sudaro 4 570,08 Eur eilinių mokėjimų įsiskolinimo, 3 245,70 Eur delspinigių, 83,69 Eur papildomų palūkanų, paskaičiuotų nuo paskutinio pradelsto mokėjimo dienos iki Sutarties Nr. 2 nutraukimo dienos, 5 758,58 Eur negautų pajamų, 579,24 Eur baudų, 10 755,21 Eur susigrąžinto lizinguoto kilnojamojo turto pardavimo nuostolio.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad reikalavimui dėl 579,24 Eur baudos skyrimo taikytinas senaties terminas ir sprendė, kad pagal Sutartį Nr. 2 tvirtintinas kreditorinis reikalavimas sudaro 24 413,26 Eur (24 992,50 Eur – 579,24 Eur). Be to, teismas nurodė, kad pagal Sutartį Nr. 1 gauta nauda buvo panaudota skolininkės įsipareigojimams pagal Sutartį Nr. 2 dengti, t. y. sprendė, kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą. Su tokia teismo pozicija, teisėjų kolegija nesutinka ir atsižvelgdama į tai, kad apeliantė ginčija teismo patvirtintą kreditorinį reikalavimą, pakartotinai analizuoja teismui pateiktus įrodymus bei sprendžia dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo.

Sutarties Nr. 2 bendrosios dalies 14.5.3 punkte numatyta, kad per vieną savaitę nuo sutarties nutraukimo dienos lizingo gavėjas privalo sumokėti lizingo davėjui visus lizingo sutarties dieną lizingo gavėjo turėtus sumokėti eilinius mokėjimus, delspinigius, baudas ir kitas sutarties pagrindu mokėtinas sumas, o 13.5 punkte nustatyta, kad laiku nesumokėjus sutartyje numatytų mokesčių, terminą praleidusi šalis už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,1 % laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius. Vadovaujantis nurodytomis sutarties nuostatomis laikytina pagrįstą finansinio reikalavimo dalis dėl 4 570,08 Eur eilinių mokėjimų įsiskolinimo ir 3 245,70 Eur delspinigių.

Kreditorės prašymas į tvirtinimą kreditorinio reikalavimo sumą įtraukti 83,69 Eur papildomų palūkanų, paskaičiuotų nuo paskutinio pradelsto mokėjimo dienos iki Sutarties Nr. 2 nutraukimo dienos, atsižvelgiant į tai, kad lizingo sutartyje šalys nesulygo dėl papildomų palūkanų mokėjimo ir teismui nepateikta 2009 m. vasario 2 d. sąskaita faktūra SBL Nr. 0585597, kuria grindžiama finansinio reikalavimo dalis, teisėjų kolegijos atmestinas.

Pagal Sutarties Nr. 2 bendrosios dalies 14.5.4 punktą, į kurį perkelta CK 6.574 straipsnio nuostata, kreditorė prašo patvirtinti 5 758,58 Eur negautų pajamų finansinio reikalavimo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorė nenurodė, kokiu būdu apskaičiuota finansinio reikalavimo dalis dėl negautų pajamų ir 48 punkte teisėjų kolegijos pateiktą išaiškinimą, kreditorės negautų pajamų dalis apskaičiuotina tik įvertinus visus byloje esančius įrodymus, t. y. lizinguoto turto įsigijimo kainą, sumokėtų įmokų dydį, susigrąžinto lizingo dalyko vertę bei jo pardavimo kainą ir su pardavimo procesu susijusių išlaidų dydį.

Kreditorė prašo į tvirtinamą finansinį reikalavimą įtraukti 10 755,21 Eur susigrąžinto lizinguoto kilnojamojo turto pardavimo nuostolio be PVM. Byloje nustatyta, kad lizingo objekto įsigijimo vertė sudarė 74 721,95 Eur (257 999,96 Lt), iki sutarties nutraukimo atsakovė buvo sumokėjusi 7 472,19 Eur (25 800 Lt) pradinį įnašą ir 19 146,32 Eur (66 108,44 Lt) einamųjų mokėjimų, o lizingo gavėjos įmokomis nepadengta lizinguoto kilnojamojo turto likutinė vertė sudarė 50 025,35 Eur (172 727,56 Lt) su PVM, atitinkamai 42 394,37 Eur (146 379,31 Lt) be PVM. Lizinguotas kilnojamasis turtas pakartotinai lizingo sutarties pagrindu buvo parduotas už 37 650,60 Eur (130 000 Lt) su PVM, atitinkamai 31 718,17 Eur (109 516,49 Lt) be PVM. Atsižvelgiant į tai, kad į tvirtinamą finansinį reikalavimą prašoma įtraukti susigrąžinto lizinguoto nekilnojamojo turto pardavimo nuostolį be PVM, kilnojamojo turto pardavimo nuostolis, t. y. skirtumas tarp nesumokėtų įmokų ir parduoto turto kainos, sudarė 10 676,20 Eur be PVM (42 394,37 Eur – 31 718,17 Eur).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Sutartį Nr. 2 pagrįstais laikytini į kreditorinį reikalavimą įtraukti 4 570,08 Eur eilinių mokėjimų įsiskolinimo, 3 245,70 Eur delspinigių ir 10 676,20 Eur pardavimo nuostolių, atsakovės bankroto byloje tvirtintinas 18 491,98 Eur dydžio lizingo davėjos kreditorinis reikalavimas.

Dėl įskaitymo (ne)pagrįstumo

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.131 str.).

Nagrinėjamo ginčo atveju tiek kreditorė UAB „Danske lizingas“, tiek atsakovė BUAB „PROSTINVEST“ nesutinka su teismo nurodyta aplinkybe, kad buvo atliktas šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas ir ginčija teismo nurodytą aplinkybę, kad kreditorė realizavusi Sutarties Nr. 1 objektą gautą naudą panaudojo skolininkės įsipareigojimams pagal Sutartį Nr. 2 dengti, taip sumažindama skolininkės įsipareigojimą pagal pastarąją sutartį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad bankroto byla atsakovei buvo iškelta 2010 m. vasario 17 d., o turtas pagal Sutartį Nr. 1 realizuotas tik 2010 m. gegužės 21 d., t. y. po bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Šis draudimas reiškia ir bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą. Be to, byloje nėra įrodymų, jog atsakovei buvo pranešta apie įskaitymą. Taigi, nebuvo laikytasi ir įstatyme nustatytos įskaitymo atlikimo tvarkos (CK 6.131 str. 2 d.). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pripažintini nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, kad kreditorė įskaitymą atliko iki bankroto bylos iškėlimo ir toks įskaitymas laikytinas pagrįstu bei teisėtu. Pažymėtina, kad atsakovei iškėlus bankroto bylą nuostoliai ir (ar) gauta nauda pagal kiekvieną lizingo sutartį skaičiuotini atskirai.

Dėl nuostolių iš turto pardavimo

Atsakovė nurodo, kad kreditorės nuostolius pagal Sutartį Nr. 2 iš turto pardavimo sąlygojo jos pačios veiksmai, t. y. susigrąžinto turto pardavimas už nepagrįstai mažą kainą, todėl atsakovei negali kilti atsakomybė (CK. 6.248 str. 4 d.).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką. Tačiau lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).

Tai reiškia, kad lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi tik finansinį, bet ne nuosavybės interesą. Tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukiama, jis, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį lizingo sutarties dalyku. Kadangi daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai, tai akivaizdu, kad kuo brangiau daiktas parduodamas, tuo mažiau nuostolių patiria lizingo davėjas ir tuo mažesnė atsakomybė dėl sutarties nutraukimo tenka lizingo gavėjui. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai.

Byloje nustatyta, kad nutraukus lizingo Sutartį Nr. 2 lizingo gavėjos įmokomis nepadengta kilnojamojo turto likutinė vertė sudarė 172 727,56 Lt, o susigrąžintas lizingo sutarties objektas pakartotinai pagal lizingo sutartį 2009 m. balandžio 3 d. buvo parduotas už 130 000 Lt. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybė nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe.

Pagal teismo paskirtos Turto vertės nustatymo ekspertizės aktą Nr. 5/2354E(Vil):14 transporto priemonės BMW740i, id.:WBAHL61010DN93451, rinkos vertė 2009 m. vasario 2 d. nustatyta lyginamuoju metodu buvo 185 800 Lt, o 2009 m. balandžio 3 d. buvo 191 300 Lt (prijungtos Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-1301-661/2015 6 t., b. l. 119-156). Pagal kreditorės pateiktą BRC Autocentrum automobilio kainų įvertinimo aktą Nr. LT-2009/1551 transporto priemonės rinkos kaina 2009 m. kovo 3 d. buvo 120 000 Lt (1 t., b. l. 218), pagal UAB „Capital vertinimas“ transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 15-R03-46 lizinguoto kilnojamojo turto rinkos kaina 2009 m. balandžio 3 d. buvo 121 300 Lt (1 t., b. l. 219-228).

Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013 ir kt.). Turto ekspertizės aktas teismui nėra privalomas ir yra įvertinamas pagal vidinį teismo įsitikinimą pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nagrinėjamu atveju neįrodė, jog kreditorė, parduodama turtą, elgėsi nesąžiningai ar nedėjo visų protingų pastangų, kad nuostoliai būtų sumažinti (CPK 178 str.).

Turto pardavimo kainos ir rinkos vertės skirtumas nėra itin didelis, be to, iš esmės sutampa su kreditorės pateiktomis vertinimo ataskaitomis. Toks kainų skirtumas negali būti pakankamu pagrindu išvadai, kad parduodama turtą pareiškėja elgėsi nesąžiningai, ir kad turtas buvo parduotas komerciškai nepagrįstu būdu. Akivaizdu, jog tokį kainų skirtumą galėjo sąlygoti turto pardavimo metu buvusios rinkos sąlygos. Be to, ir kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo – pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika, daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali svyruoti, t. y. sumažėti ar padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad įrodymų, jog turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą apeliantė nepateikė (CPK 178 str.). Dėl nurodytų priežasčių apeliantės argumentai, kad turtas pagal lizingo sutartį pakartotinai buvo parduotas už rinkos vertės neatitinkančią kainą atmestini kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.

Dėl priešieškinio

Priešieškiniu BUAB „PROSTINVEST“ prašė priteisti iš lizingo davėjos 93 026,73 Eur pagal Sutartį Nr. 1, nurodydama, kad reikalavimo suma susideda iš pradinės 15 proc. įmokos – 30 429,23 Eur ir 69 597,50 Eur sumokėtų daikto vertei išpirkti. Iš esmės priešieškinis grindžiamas tuo, kad UAB „Danske lizingas“ atsiimtus lizingo objektus pardavė už rinkos vertės neatitinkančią kainą, todėl turi prisiimti savo veiksmų neigiamus padarinius.

Vadovaujantis Sutarties Nr. 1 18.5.2 punktu visi iki sutarties nutraukimo sumokėti mokėjimai lizingo gavėjui negrąžinami. Atsižvelgiant į tai, kad priešieškiniu prašoma priteisti pradinę įmoką ir sumas, skirtas turto vertei išpirkti, kurios sumokėtos iki lizingo sutarties nutraukimo, priešieškinis atmestinas remiantis vien nurodyta sutarties nuostata (CK 6.189 str.).

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties Nr. 1 pakeitimo Nr. 1 12 punkte nustatyta, kad visos sumos gautos už turto pardavimą, atskaičius lizingo davėjo patirtas išlaidas, lizingo gavėjui pareikalavus, bus pervestos į lizingo gavėjo sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad nurodyto pobūdžio reikalavimas byloje nepareikštas, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas priešieškinyje ir atskirajame skunde nustatytų ribų, šioje byloje priešieškinio reikalavimai negali būti tenkinami (CPK 320 str. 2 d.).

Priešieškinis atmestinas ir dėl jame netinkamai aiškinamų restitucijos nuostatų. CK 6.574 straipsnyje nustatyti lizingo davėjo teisių gynybos būdai siejami su dviem lizingo sutarties ypatumais: su įprasta lizingo dalyko savybe – nusidėvėjimu per naudojimosi laikotarpį (amortizacija), bei su tuo, kad vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės, bet finansinis. Atsižvelgiant į tai ir numatant, kad susigrąžinto lizingo dalyko likutinė vertė gali nepadengti atliktų investicijų net ir įskaičius iki sutarties nutraukimo lizingo gavėjo atliktas periodines įmokas, įstatyme įtvirtinta lizingo davėjo teisė, nutraukus sutartį, ne tik susigrąžinti daiktą, bet ir papildomai reikalauti atlyginti nuostolius. Toks reglamentavimas atitinka lizingo sutarties esmę, tikslą, jos šalių teises ir pareigas bei lizingo dalyko ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014). Nurodyta kasacinio teismo praktika paneigia atsakovės argumentus, kad nagrinėjamu atveju galima restitucija dėl tos įmokų dalies, kuriomis buvo išperkama lizinguoto turto vertė, jei lizingo davėjas atsiima lizinguotą objektą.

Atsižvelgiant į apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nustatytas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, skundžiama apygardos teismo nutartis keistina, nurodant, kad pagrįstas ir tvirtintinas UAB „Danske lizingas“ kreditorinis reikalavimas UAB „PROSTINVEST“ bankroto byloje sudaro 18 491,98 Eur, o BUAB „PROSTINVEST“ piniginio reikalavimo priešieškinis lizingo davėjai atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutarties dalį dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“ (j. a. k. 125598987) trečios eilės 18 491,98 Eur (aštuoniolikos tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt vieno euro 98 centų) kreditorinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PROSTINVEST“ (j. a. k. 122223284) bankroto byloje“.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.