- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-29
- Bylos Nr.
- e2A-1509-467/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32773-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- O. B.
- Atsakovas
- W. G. G.
- Kategorijos
- 2.6.2.4.3Santuokos nutraukimas dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės
- 2.6.4.4.3Ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant
- 2.6.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. B. ieškinį atsakovui W. G. G. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, ir santuokos nutraukimo pasekmių bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė O. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui W. G. G., prašydama nutraukti šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokoje turėtą pavardę; nustatyti nepilnamečio vaiko I. G., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį vietą kartu su ieškove; priteisti iš atsakovo nepilnamečiui vaikui periodinį išlaikymą nuo kreipimosi į teismą dienos iki jo pilnametystės, mokamą kiekvieną mėnesį nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. po 317 EUR, nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2022 metų gegužės mėn. po 364 EUR, nuo 2022 m. birželio mėn. iki vaiko pilnametystės po 426 EUR; priteisti iš atsakovo 7 775 EUR išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį per 36 mėnesius iki ieškinio padavimo teismui dienos; priteisti iš atsakovo 5 000 EUR neturtinės žalos.
Ieškinyje nurodė, kad šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. (duomenys neskelbtini) gimė sūnus I. Atsakovas iki santuokos kurį laiką gyveno Lietuvoje ir visą laiką teigė, kad po santuokos gyvens Lietuvoje, o savo ūkį Vokietijoje uždarys ir pradės verslą Lietuvoje, tačiau 2 dienos po santuokos ieškovę paliko, išvyko į Vokietiją ir netrukus pareiškė, kad į Lietuvą nebevyks. Bendravimas su atsakovu vyko telefonu, taip pat retais trumpalaikiais susitikimais savaitgaliui. Sutuoktinis į Vokietiją vykti nekvietė, nors ieškovė ne kartą apie tai teiravosi. Prieš santuoką atsakovas pareikalavo sudaryti vedybinę sutartį, motyvuodamas, kad nebūtų daugiau turto dalininkų. Atsakovas Vokietijoje gyvena 1 kambaryje motinai priklausančiame name, kuriame gyvena dar 4 suaugę giminaičiai. Ieškovės iniciatyva atsakovas buvo atvykęs į šeimos namus Vilniuje vaiko gimimo periodu, tačiau po 1 mėnesio vėl išvyko. Ieškovės darbovietėje 2010 metų sausio mėnesį buvo paskelbtas konkursas diplomatinėms pareigoms užsienyje, kurį ieškovė laimėjo. Atsakovas ieškovės vykimui dirbti į Vieną neprieštaravo. Ieškovė atsakovą kvietė važiuoti kartu, nes diplomatų sutuoktiniams yra mokamas išlaikymas, sveikatos draudimo ir gyvenamojo būsto nuomos kompensacijos, tačiau atsakovas kategoriškai atsisakė. Pirmais gyvenimo metais Vienoje atsakovas lankė ieškovę su sūnumi gan reguliariai, trumpų atostogų metu ieškovė vykdavo su sūnumi į atsakovo gyvenamąją vietą. Atsakovas visais metais atsisakydavo praleisti bet kokias ilgesnes atostogas su ieškove ir sūnumi. Nuo 2012 m. atsakovo apsilankymai pas šeimą retėjo. Tiek atsakovo apsilankymai pas šeimą, tiek ir ieškovės su sūnumi apsilankymai pas atsakovą vyko išimtinai ieškovės iniciatyva. Apsilankymų pas atsakovą metu ieškovė su sūnumi buvo laikomi izoliuotoje socialinėje aplinkoje, leidžiant bendrauti tik su artimiausiais atsakovo giminėmis jo gyvenamojoje vietoje. Atsakovas nepadėjo ieškovei mokytis vokiečių kalbos, susirasti darbo, nepalaikė klausimo dėl vaiko darželio. Ieškovės darbo kadencija užsienyje baigėsi 2014 metų liepos mėnesį ir ji planavo su sūnumi grįžti nuolat gyventi pas sutuoktinį, tačiau 2014 m. vasario mėnesį buvo atsakovo informuota, kad ieškovės grįžimas pas atsakovą nepageidaujamas, nes atsakovas pradeda gyvenimo skyriumi fazę. Tokiu būdu atsakovas, uždraudęs sūnui ir ieškovei persikelti į jo šeimos (motinos) namus, pažeidė lojalumo šeimai principą ir dėl to ieškovei turi būti atlyginta neturtinė žala, lygi 5 000 EUR. Sūnaus interesus labiau atitinka gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove. Atsakovas, būdamas Vokietijos pilietis, išlaikymą nepilnamečiui sūnui turėjo teikti pagal Vokietijos teisės aktų reikalavimus: nuo vaiko gimimo iki septynerių metų po 317 EUR per mėnesį, nuo septynerių iki tryliktų metų po 364 EUR per mėnesį, nuo keturiolikos iki pilnametystės po 426 EUR per mėnesį. Tuo tarpu atsakovas savo vaikui teikė nepakankamą išlaikymą, nes nuo 2011 metų spalio mėnesio iki 2013 metų liepos mėnesio pervesdavo po 16 EUR, nuo 2013 metų liepos mėnesio - po 200 EUR per mėnesį, todėl susidarė 7 775 EUR išlaikymo įsiskolinimas. Atsakovo pasiūlytai bendravimo su vaiku tvarkai ieškovė iš dalies prieštarauja, nes tvarkoje nėra atsižvelgta į vaiko amžių, užsiėmimus, dienos rėžimo pastovumą, sugebėjimą bendrauti telekomunikacijos priemonėmis ir paties vaiko norą bendrauti. Vaikas su atsakovu niekada negyveno, niekada nėra su juo vienu pasilikęs be ieškovės ilgesnį nei kelios valandos laiką. Paskutinį kartą atsakovas su vaiku buvo susitikęs 2013 metų gruodžio mėnesio pabaigoje. Atsakovas, norėdamas pabendrauti su sūnumi, skambina į ieškovės telefoną. Ieškovė pageidautų, kad tėvas su sūnumi bendrautų betarpiškai, tai yra sūnus turėtų savo telefoną ir (ar) planšetinį kompiuterį ar kitą bendravimo įrenginį. Tikslinga būtų nustatyti konkrečias dienas ir valandas, kada atsakovas su sūnumi bendrauja ryšio priemonėmis. Taip pat reikėtų atskirti bendravimo su vaiku laikotarpius pagal vaiko amžių, t.y. nustatyti bendravimo tvarką iki vaikas pradės lankyti mokyklą (iki 2017 m. rudens) ir vėliau.
Atsakovas W. G. G. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; priteisti iš atsakovo nepilnamečiui sūnui periodinį 200 EUR dydžio išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį iki sūnaus pilnametystės; nustatyti, kad atsakovas įsipareigoja pilnai išlaikyti sūnų, taip pat pagal poreikį aprūpinti jį drabužiais/avalyne jo apsilankymo Vokietijoje metu; nustatyti, kad atsakovas apmokės už sūnaus vokiečių kalbos pamokas pagal tiesiogiai atsakovo ir paslaugos teikėjo sudarytą sutartį tol, kol bus poreikis sūnui mokytis vokiečių kalbos; nustatyti atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką.
Priešieškinyje nurodė, kad atsakovas yra ūkininkas, gyvena kaime. Ši aplinkybė ieškovei buvo žinoma iki santuokos sudarymo. Po vedybų šalys planavo kartu pradėti verslą Lietuvoje, tačiau, nepavykus ir gimus vaikui, ieškovė atsisakė keltis į Vokietiją ir nusprendė daryti diplomatinę karjerą. Atsakovas norėjo, kad ieškovė gyventų kartu su juo Vokietijoje, tačiau ieškovei profesinė karjera buvo svarbesnė už bendrą šeiminį gyvenimą. Ieškovė 2010 metų rugpjūčio mėnesį įsidarbino Vienoje, atsakovas grįžo į Vokietiją dirbti ūkyje. Ilgainiui išryškėjo šalių skirtingi požiūriai į gyvenimą, 2013 metais kilo didelių nesutarimų dėl bendros ateities. Ieškovė 2014 metų sausio mėnesį kelis kartus pareiškė norinti nutraukti santuoką, todėl tą patį mėnesį jos išreikštas noras nuo 2014 metų rugpjūčio mėnesio atvykti gyventi pas atsakovą į Vokietiją atsakovą nustebino. Ieškovei taip pat neturėjo būti netikėtas atsakovo sprendimas nuo 2014 metų vasario mėnesio gyventi skyriumi, tam, kad po vienerių metų šalys pagal Vokietijos teisės aktus galėtų nutraukti santuoką. Ieškovė 2014 metų kovo mėnesį pasiūlė atsakovui telefonu santuoką nutraukti Lietuvoje bendru sutarimu, šį pasiūlymą ieškovė pakartojo ir 2014 metų gegužės mėnesį. Atsakovas sutiko, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove, iš jo priteistas išlaikymas. Pagal Vokietijos teisę, sprendžiant pirmojo vaiko išlaikymo klausimą, 184 EUR išmokų suma dalijama abiem tėvams. Nuo 2010 metų birželio mėnesio atsakovas mokėjo sūnui po 200 EUR kiekvieną mėnesį, įskaitant 184 EUR išmoką, skirtą vaikui išlaikyti, o 2011 m. lapkričio 14 d. sumokėjo vienkartinę 1 300 EUR sumą, ją pervesdamas į bendrą banko sąskaitą. Nuo 2013 metų liepos mėnesio moka po 384 EUR, įskaitant 184 EUR. Be šių lėšų prisidėjo pirkdamas vaikui drabužius, avalynę, kitus daiktus, kas sudarė apie 30 EUR per mėnesį. Bendra vaiko išlaikymo suma už tris metus yra 2 205 EUR, tačiau jis ją padengė. Sutinka nepilnamečiui sūnui kiekvieną mėnesį teikti 200 EUR dydžio periodinį išlaikymą, pilnai išlaikyti vaiką jo apsilankymų Vokietijoje metu, apmokėti vokiečių kalbos pamokas. Atsakovo pajamos nėra pastovios ir vidutiniškai per metus yra 19 957 EUR. Taip pat jis turi kitų kreditorių, kadangi yra pasiėmęs paskolų. Patikslintame priešieškinyje atsakovas pateikė patikslintą bendravimo tvarką, kuria siekia su vaiku ne mažiau kaip du kartus per savaitę bendrauti telekomunikacijos priemonėmis, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais ne trumpiau kaip 3 paras pasiimti sūnų iš jo gyvenamosios vietos. Neporiniais metais per Šv. Velykas, poriniais metais per Šv. Kalėdas ne trumpiau kaip 4 paras, kiekvienais metais vasarą (birželio-liepos mėn.) išsivežti vaiką į Vokietiją, padengiant visas keliones išlaidas.
Išvadą duodanti institucija nurodė, kad ieškovės reikalavimams neprieštarauja, nes jie atitinka vaiko interesus. Atsakovo pasiūlyta bendravimo tvarka iš esmės atitinka nepilnamečio vaiko interesus, tačiau ji turi būti patikslinta, ją sukonkretinant.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – ieškovės O. B. ir atsakovo W. G. G. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini)., Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo pavardžių nekeitė; nustatė nepilnamečio vaiko I. G., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su ieškove O. B.; priteisė iš atsakovo W. G. G. nepilnamečiui sūnui I. G. periodinį 317 EUR dydžio išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-09-26) iki 2017 metų gegužės mėnesio, 364 EUR dydžio išlaikymą mokamą kiekvieną mėnesį nuo 2017 metų birželio mėnesio iki 2022 metų gegužės mėnesio, ir 426 EUR dydžio išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį nuo 2022 metų birželio mėnesio iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; paskyrė ieškovę O. B. nepilnamečiui sūnui I. G. priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise; priteisė iš atsakovo W. G. G. ieškovei O. B. 3 789 EUR išlaikymo įsiskolinimą; nustatė atsakovo W. G. G. ir skyriumi gyvenančio nepilnamečio sūnaus I. G. bendravimo tvarką: 1. Atsakovas su nepilnamečiu sūnumi gali bendrauti 2016 metų kovo mėnesio 28-31 dienomis Lietuvos Respublikoje, ne mažiau kaip su viena nakvyne, jeigu šalys bendru susitarimu iki 2016 metų kovo 20 dienos nesusitartų kitaip; 2. pradedant nuo kito mėnesio, einančio po teismo sprendimo įsiteisėjimo mėnesio, atsakovas su nepilnamečiu sūnumi gali bendrauti kiekvieną mėnesį 2-7 dienas Lietuvos Respublikoje, atsakovo ir ieškovės iš anksto suderintu laiku ir tvarka, ne mažiau kaip su viena nakvyne; 3. Atsakovas su nepilnamečiu sūnumi 2016 metų vasarą nepertraukiamai bendrauja dvi paskutines birželio mėnesio savaites ir pirmąją liepos mėnesio savaitę, vaiką pasiimdamas iš vaiko gyvenamosios vietos šeštadienį prieš pirmąją atostogų dieną 11 valandą, grąžindamas paskutinę atostogų dieną 17 valandą į vaiko gyvenamąją vietą. Dėl vasaros atostogų sekančiais metais šalys susitaria ne vėliau kaip iki kiekvienų mėtų gegužės mėnesio 1 dienos taip, kad šalių atostogų laikotarpiai nepersidengtų. Šalims nesutarus dėl atostogų laikotarpio su nepilnamečiu sūnumi neporinių metų liepos mėnesį atostogauja ieškovė, rugpjūčio mėnesį – atsakovas, porinių metų liepos mėnesį su nepilnamečiu vaiku atostogauja atsakovas, rugpjūčio mėnesį – ieškovė. Šalių kasmetinių vasaros atostogų laiku šios tvarkos 1 punktas netaikomas. Atsakovui neatvykus paimti šalių sūnaus atostogoms nurodytu laiku, laikoma, kad jis atostogų su sūnumi atsisakė, netektas bendravimo laikas atsakovui nekompensuojamas, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; 4. Atsakovas su nepilnamečiu sūnumi, pradedant 2016 metais, praleidžia kiekvienų metų mokyklines rudens atostogas, vaiką pasiimdamas iš vaiko gyvenamosios vietos šeštadienį prieš pirmąją atostogų dieną 11 valandą, grąžindamas priešpaskutinę atostogų dieną 17 valandą į vaiko gyvenamąją vietą. Atsakovui neatvykus paimti šalių sūnaus atostogoms nurodytu laiku, laikoma, kad jis atostogų su sūnumi atsisakė, netektas bendravimo laikas atsakovui nekompensuojamas, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; 5. Atsakovas su nepilnamečiu sūnumi kas antrus metus, pradedant 2017 metais, praleidžia mokyklines pavasario atostogas, vaiką pasiimdamas iš vaiko gyvenamosios vietos šeštadienį prieš pirmąją atostogų dieną 11 valandą, grąžindamas priešpaskutinę atostogų dieną 17 valandą į vaiko gyvenamąją vietą. Atsakovui neatvykus paimti šalių sūnaus atostogoms nurodytu laiku, laikoma, kad jis atostogų su sūnumi atsisakė, netektas bendravimo laikas atsakovui nekompensuojamas, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; 6. Atsakovas su nepilnamečiu sūnumi kas antrus metus, pradedant 2017/2018 metais, praleidžia kiekvienų metų mokyklines žiemos atostogas, vaiką pasiimdamas iš vaiko gyvenamosios vietos šeštadienį prieš pirmąją atostogų dieną 11 valandą, grąžindamas priešpaskutinę atostogų dieną 17 valandą į vaiko gyvenamąją vietą. Atsakovui neatvykus paimti šalių sūnaus atostogoms nurodytu laiku, laikoma, kad jis atostogų su sūnumi atsisakė, netektas bendravimo laikas atsakovui nekompensuojamas, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; 7. Visas 3 - 6 punktuose nurodytas atostogas atsakovas ir šalių sūnus gali praleisti ne Lietuvos Respublikoje. Jeigu atostogos praleidžiamos ne Lietuvos Respublikoje, atsakovas turi apie tai informuoti ieškovę ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki atostogų pradžios, nurodydamas tikslų vaiko buvimo vietos adresą. Jeigu atostogos bus leidžiamos ne vienoje vietoje, atsakovas turi nurodyti laikotarpius ir adresus, kur ir kada vaikas bus; 8. Visas nepilnamečio vaiko kelionių išlaidas (įskaitant bilietus, vaiko palydą, kitas galimas kelionės išlaidas) bei visas kitas galimas vaiko išlaidas, tame tarpe išlaidas už vaikui teiktas medicinines ar kitas paslaugas, pirktus daiktus) bendravimo su atsakovu metu apmoka atsakovas. Ieškovė šių išlaidų atsakovui nekompensuoja, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; teismas įpareigojo ieškovę ir atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bendru šalių susitarimu, įgyti visas vaikui reikalingas ryšio priemones bei sudaryti reikalingas ryšio (telefoninio bei internetinio) paslaugų teikimo sutartis, šias išlaidas pasidalijant lygiomis dalimis. Vieno mėnesio laikotarpiu šalims nesusitarus dėl ryšio priemonių ir paslaugų įgijimo ir jų neįgijus, ryšio priemonę turi įgyti atsakovas, sudaryti reikalingas sutartis ir pateikti ieškovei ryšio priemonės įgijimo dokumentus bei sudarytas sutartis. Ieškovė, gavusi atsakovo pateiktus dokumentus, per dešimt dienų nuo jų gavimo dienos turi padengti ½ atsakovo patirtų išlaidų. Šalys išlaidas už internetinio ir telefoninio ryšio paslaugas turi apmokėti lygiomis dalimis; Įpareigojo ieškovę ir atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos susitarti ir sudaryti sutartį su vokiečių kalbos mokymo paslaugas teikiančiu asmeniu. Ieškovė privalo užtikrinti vaiko dalyvavimą vokiečių kabos pamokose sutartyje nurodytoje vietoje ir laiku ir šių paslaugų apmokėjimą iš vaikui teikiamo išlaikymo. Nurodytu terminu šalims bendru sutarimu sutarties nesudarius, atsakovas savo iniciatyva gali sudaryti sutartį su vokiečių kalbos mokymo paslaugas teikiančiu asmeniu ir apie tai informuoti ieškovę, pateikiant jai sutarties kopiją, ieškovė nuo sutarties kopijos gavimo dienos privalo užtikrinti, kad atsakovo sudarytoje sutartyje nurodytu laiku, periodiškumu šalių sūnus dalyvautų vokiečių kalbos pamokose ir apmokėti paslaugas; Įpareigojo ieškovę per tris dienas nuo sutarties su ugdymo įstaiga, kurioje mokysis šalių sūnus, sudarymo dienos raštu informuoti atsakovą apie ugdymo įstaigą, kurią lankys šalių sūnus, nurodant ugdymo įstaigos pavadinimą, adresą, kitą būtiną informaciją. Pakeitus sūnaus ugdymo įstaigą, ieškovė ne vėliau kaip per tris dienas nuo sutarties su ugdymo įstaiga sudarymo dienos turi raštu apie tai informuoti atsakovą; Įpareigojo ieškovę per tris dienas nuo šio spendimo įsiteisėjimo dienos raštu informuoti atsakovą apie sūnaus lankomą ikimokyklinio ugdymo įstaigą, lankomus būrelius, užsiėmimų laiką, nurodant asmenų, organizuojančių ir vykdančių šią veiklą kontaktinius duomenis. Tuo atveju, kai užsiėmimai, būreliai, kitos lavinimo priemonės keičiasi, ieškovė ne vėliau kaip per tris dienas, nuo sutarties sudarymo dienos apie tai turi informuoti atsakovą, nurodant būrelius bei asmenų organizuojančių ir vykdančių papildomo ugdymo, lavinimo veiklą kontaktinius duomenis; Įpareigojo ieškovę per tris dienas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos raštu nurodyti atsakovui gydymo įstaigą (ar įstaigas), kurioje yra užregistruotas vaikas, gydantį gydytoją bei jo kontaktinius duomenis, o medicininiuose dokumentuose padaryti įrašus, jog atsakovui turi būti teikiama informacija apie jo nepilnamečio sūnaus sveikatą. Kitoje dalyje teismas ieškinį ir priešieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, jog iki santuokos sudarymo šalys bendravo, joms buvo žinoma tiek ieškovės, tiek atsakovo veikla, pragyvenimo šaltiniai, gyvenimo būdas. Šalys, sudarydamos santuoką, žinojo, kad santuoką sudaro su kitos valstybės piliečiu, šalys santuoką sudarė brandžiame amžiuje, kiekviena jų turėjo nusistovėjusį gyvenimo būdą, profesinę veiklą, todėl, sudarydamos santuoką, turėjo suprasti, jog, ją sudarius, gali tekti keisti ir gyvenimo būdą, ir gyvenamąją aplinką, taikantis prie kito sutuoktinio gyvenamosios aplinkos, sukurto gerbūvio, darbinės veikos ir tai bus sudėtingiau dėl kalbos, kultūrinių skirtumų, nusistovėjusio gyvenimo būdo skirtumų. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad abu sutuoktiniai nuo santuokos sudarymo momento nesugebėjo rasti kompromisų dėl gyvenimo kartu ir nedėjo abipusių pakankamų pastangų tam, kad juos rastų, taip pat abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, pažeidė įstatyme nustatytą sutuoktinių tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi visa šeima bei kitas įstatyme nustatytas pareigas, todėl dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai. Dėl šios priežasties teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad santuokos metu šalims gimė sūnus I. G.. Ginčo tarp šalių dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo nekilo, todėl teismas nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Nors atsakovas iš dalies nesutiko su ieškovės prašomu priteisti sūnui išlaikymo dydžiu, tačiau ieškovės nurodytų vaiko poreikių neginčijo. Atsakovo sunki turtinė padėtis, neleidžianti jam teikti prašomo išlaikymo dydžio, taip pat nebuvo nustatyta. Įvertinęs nepilnamečio vaiko poreikius bei šalių galimybes teikti jo poreikius atitinkantį išlaikymą, teismas sprendė, jog ieškovės prašomas priteisti išlaikymo dydis yra pagrįstas ir šį prašymą tenkino pilna apimtimi. Tarp šalių kilo ginčas dėl išlaikymo įsiskolinimo. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 metų birželio mėnesio teikė 200 EUR išlaikymą, 2011 m. lapkričio 14 d. suteikė ieškovei 1 300 EUR vienkartinę sumą, nuo 2013 metų liepos mėnesio iki 2014 metų rugsėjo mėnesio teikė po 384 EUR išlaikymą. Teismas, remdamasis Vokietijos teise, konstatavo, jog mažamečiam vaikui išlaikymą pinigais turi teikti tėvas, kuris gyvena skyrium nuo vaiko, tuo tarpu kitas tėvas teikia vaikui visapusę priežiūrą. Teismas nustatė, jog aptariamu laikotarpiu šalių vaikui turėjo būti teikiamas 317 EUR išlaikymas, atsakovui nuo 2010 metų birželio mėn. iki 2015 m. kovo mėnesio buvo mokama 184 EUR išmoka už vaiką, kurios dalis, susidariusi nuo 2014 metų rugpjūčio iki 2015 metų kovo mėnesio, turi būti grąžinta. Kadangi šalys sutinka, kad atsakovo nepilnamečiui sūnui teiktino išlaikymo dydis yra minimalus, tai, vadovaujantis kompetentingos Vokietijos institucijos išaiškinimu, atsakovas nepilnamečiui sūnui iki 2014 metų liepos mėnesio turėjo teikti 317 EUR dydžio išlaikymą ir pervesti 92 EUR jam išmokėtų vaiko grynųjų pinigų. Taigi laikotarpiu nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio iki 2014 metų liepos mėn. atsakovas vaikui turėjo suteikti 14 315 EUR išlaikymą, o nuo 2014 metų rugpjūčio mėn. iki rugsėjo mėnesio - 634 EUR, viso trijų metų laikotarpiu – 14 949 EUR. Ieškovė atsakovo sudarytoje ir pateiktoje lentelėje teikto išlaikymo sūnui nurodytų sumų neginčijo, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas trijų metų laikotarpiu sūnui suteikė 11 160 EUR išlaikymą. Dėl šios priežasties teismas ieškovei priteisė išlaikymo įsiskolinimą, lygų 3 789 EUR. Abi šalys byloje išreiškė nuomonę dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo tiek ryšio priemonėmis, tiek ir gyvai. Teismas sprendė, jog į bendravimo tvarką įtraukus sąlygas, nustatančias tėvo ir vaiko bendravimą ryšio priemonėmis tik tam tikromis dienomis, būtų ribojamos tėvo ir vaiko galimybės bendrauti jiems patogiu laiku ir pageidaujamu dažnumu. Galimai netinkamai vykdant šias nuostatas, būtų sudėtingas ir šių sąlygų priverstinio vykdymo procesas. Ieškovė, vaikui būnant su atsakovu Lietuvoje ar Vokietijoje, taip pat turėtų turėti galimybę bet kuriuo metu bendrauti su vaiku, todėl į bendravimo tvarką nuostatų dėl atsakovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo ryšio priemonėmis neįtraukė, tačiau šalis įpareigojo per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bendru šalių susitarimu įgyti visas vaikui reikalingas ryšio priemones bei sudaryti reikalingas ryšio (telefoninio bei internetinio) paslaugų teikimo sutartis, šias išlaidas pasidalijant lygiomis dalimis, ir tokiu būdu užtikrinti nepilnamečio vaiko ir jo abiejų tėvų bendravimą su vaiku mobiliomis ryšio priemonėmis bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, išskyrus ugdymo laiką. Šalys sutarė, kad šalių sūnus su atsakovu, pradėjęs lankyti mokyklą, praleis kiekvienų metų mokyklines rudens atostogas, šalių nepilnametis sūnus kas antrus metus su atsakovu praleis kas antras žiemos ir kas antras pavasario mokyklines atostogas, tačiau kilo ginčas dėl to, kurioje valstybėje turėtų vykti tėvo ir sūnaus bendravimas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas nesugebės pasirūpinti vaiku ar buvimas su atsakovu yra žalingas vaikui. Be to berniukas nori vykti su tėvu į Vokietiją. Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrįsti ieškovės argumentai, kad tarp tėvo ir sūnaus yra visiškai nutrūkęs ryšys. Nėra pagrįsti ir ieškovės argumentai, kad atsakovas vienas su vaiku nėra praleidęs paros, kadangi pati ieškovė, kaip matyti iš jos atsiliepime išdėstyto bendravimo tvarkos varianto, tokiam vaiko ir tėvo bendravimui nenori sudaryti sąlygų. Dėl šių priežasčių teismas sudarė sąlygas dalį vaiko atostogų atsakovui su vaiku praleisti ir užsienyje.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė O. B. apeliaciniu skundu prašo iš dalies pakeisti priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo: pripažinti, jog santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės ir priteisti ieškovei 5 000 EUR neturtinės žalos; nustatyti, kad išlaikymas vaikui už einamąjį mėnesį mokamas iki einamojo mėnesio 15 dienos; papildomai priteisti iš atsakovo 3 015 EUR išlaikymo įsiskolinimo; siekiant išvengti galimų nesutarimų, patikslinti nustatytą bendravimo tvarką taip: atsakovas su nepilnamečiu sūnumi gali bendrauti 2016 m. kovo 28-31 d. Lietuvos Respublikoje, ne mažiau kaip su viena nakvyne, jeigu šalys, bendru susitarimu iki 2016 m. kovo 20 d. nesusitartų kitaip. Atsakovas negali trukdyti ir privalo užtikrinti, kad šiuo periodu sūnus lankys būrelius, jeigu jie vyks; pradedant nuo kito mėnesio, einančio po teismo sprendimo įsiteisėjimo mėnesio, atsakovas su nepilnamečiu sūnumi gali bendrauti kiekvieną mėnesį 2-7 dienas Lietuvos Respublikoje, atsakovo ir ieškovės iš anksto suderintu laiku ir tvarka, ne mažiau kaip su viena nakvyne. Atsakovas negali trukdyti ir privalo užtikrinti, kad šiuo periodu sūnus lankys būrelius, užklasines veiklas, jeigu jie vyks; atsakovas su nepilnamečiu sūnumi 2017 metų vasarą nepertraukiamai bendrauja dvi paskutines birželio mėnesio savaites ir pirmąją liepos mėnesio savaitę, vaiką pasiimdamas iš vaiko gyvenamosios vietos šeštadienį 11 valandą, grąžindamas paskutinį bendravimo šeštadienį 17 valandą į vaiko gyvenamąją vietą; dėl vasaros atostogų kiekvienais sekančiais metais šalys susitaria ne vėliau kaip iki kiekvienų metų gegužės mėnesio 1 dienos taip, kad šalių atostogų laikotarpiai nepersidengtų. Šalims nesutarus dėl atostogų laikotarpio su nepilnamečiu sūnumi porinių metų liepos mėnesį atostogauja ieškovė, rugpjūčio mėnesį - atsakovas, neporinių metų liepos mėnesį su nepilnamečiu vaiku atostogauja atsakovas, rugpjūčio mėnesį - ieškovė. Atsakovui neatvykus paimti šalių sūnaus atostogoms nurodytu laiku, laikoma, kad jis atostogų su sūnumi atsisakė, netektas bendravimo laikas atsakovui nekompensuojamas, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; atsakovas su nepilnamečiu sūnumi, pradedant 2017 metais, praleidžia kiekvienų metų mokyklines rudens atostogas, vaiką pasiimdamas iš vaiko gyvenamosios vietos šeštadienį prieš pirmąją atostogų dieną 11 valandą, grąžindamas priešpaskutinę atostogų dieną 17 valandą į vaiko gyvenamąją vietą. Atsakovui neatvykus paimti šalių sūnaus atostogoms nurodytu laiku, laikoma, kad jis atostogų su sūnumi atsisakė, netektas bendravimo laikas atsakovui nekompensuojamas, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; atsakovas su nepilnamečiu sūnumi kas antrus metus, pradedant 2018 metais, praleidžia mokyklines pavasario atostogas, vaiką pasiimdamas iš vaiko gyvenamosios vietos šeštadienį prieš pirmąją atostogų dieną 11 valandą, grąžindamas priešpaskutinę atostogų dieną 17 valandą į vaiko gyvenamąją vietą. Atsakovui neatvykus paimti šalių sūnaus atostogoms nurodytu laiku, laikoma, kad jis atostogų su sūnumi atsisakė, netektas bendravimo laikas atsakovui nekompensuojamas, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; atsakovas su nepilnamečiu sūnumi kas antrus metus, pradedant 2017/2018 metais, praleidžia kiekvienų metų mokyklines žiemos atostogas, vaiką pasiimdamas iš vaiko gyvenamosios vietos šeštadienį prieš pirmąją atostogų dieną 11 valandą, grąžindamas priešpaskutinę atostogų dieną 17 valandą į vaiko gyvenamąją vietą. Atsakovui neatvykus paimti šalių sūnaus atostogoms nurodytu laiku, laikoma, kad jis atostogų su sūnumi atsisakė, netektas bendravimo laikas atsakovui nekompensuojamas, išskyrus atvejį, jeigu šalys susitartų kitaip; visas 3-6 punktuose nurodytas atostogas atsakovas ir šalių sūnus gali praleisti ne Lietuvos Respublikoje. Jeigu atostogos praleidžiamos ne Lietuvos Respublikoje, atsakovas turi apie tai informuoti ieškovę ne vėliau kaip prieš 1 mėn. iki atostogų pradžios, nurodydamas tikslų vaiko buvimo vietos adresą. Jeigu atostogos bus leidžiamos ne vienoje vietoje, atsakovas turi nurodyti laikotarpius ir adresus, kur ir kada vaikas bus. Jeigu atostogos praleidžiamos Lietuvos Respublikoje atsakovas turi apie tai informuoti ieškovę ne vėliau kaip prieš savaitę iki atostogų pradžios, nurodydamas tikslų vaiko nakvojimo vietos adresą ir, jeigu atostogos bus leidžiamos ne vienoje vietoje, atsakovas turi nurodyti laikotarpius ir adresus, kur ir kada vaikas bus; atsakovui atsisakius bendrauti su sūnumi nurodytais periodais pavasario, vasaros, rudens ar žiemos atostogų metu, atsakovas kompensuoja visas atsakovės patirtas išlaidas, kurios susidarys dėl vietoje bendravimo su atsakovu sūnaus dalyvavimo moksleivių stovyklose ar samdant auklę, šios lėšos neįskaičiuojamos į atsakovo mokamas kasmėnesines išmokas vaikui; nustatyti, kad prireikus samdyti auklę vaiko nuvežimui į vokiečių kalbos pamokas, auklės išlaidas privalo kompensuoti atsakovas ir šios lėšos neįskaičiuojamos į atsakovo mokamas kasmėnesines išmokas vaikui; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog teismas neatsižvelgė į šalių argumentus, išsakytus 2015 m. birželio 9 d. vykusio posėdžio metu. Posėdžio metu atsakovas pareiškė, kad po santuokos sudarymo jis susidomėjo saulės jėgainėmis, todėl nebeskyrė dėmesio nei sutuoktinei, nei savo būsimam vaikui, o santuoka prarado interesą nuo savo tėvo mirties, tai yra 2010 m. kovo 27 d. Tik paaiškėjus, kad atsakovas net neketina gyventi su sutuoktine Lietuvoje ir nekviečia jos vykti į Vokietiją, ji nusprendė dalyvauti konkurse į darbo poziciją Vienoje, o, laimėjus konkursą, vyko tenai dirbti, kad būti arčiau sutuoktinio. Ieškovei gyvenant Vienoje, atsakovas aplankydavo tiek vaiką, tiek ją. 2014 m. liepos mėnesį baigėsi ieškovės darbo kadencija ir ji planavo su sūnumi grįžti nuolat gyventi pas sutuoktinį, tačiau 2014 m. vasario mėnesį ieškovė gavo iš vyro advokato laišką, kuriuo informuojama, kad sutuoktinis su ieškove daugiau bendro gyvenimo nekurs ir nuo vasario mėnesio pradeda gyvenimo skyrium fazę. Laiške nurodoma, kad ieškovės grįžimas pas sutuoktinį nuo 2014 m. liepos mėnesio yra nepageidaujamas ir toks atsakovo sprendimas yra galutinis. Tokiu būdu atsakovas pažeidė lojalumo principą šeimai, tai yra savo sūnui ir sutuoktinei uždraudė grįžti į šeimos namus ir gyventi šeiminį gyvenimą. Tokiais veiksmais atsakovas išardė šeimą ir sukėlė daug dvasinių išgyvenimų tiek ieškovei, tiek šalių nepilnamečiui vaikui. Todėl ieškovė prašo pripažinti, jog santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės ir priteisti ieškovei 5 000 EUR neturtinę žalą. Taip pat ieškovė prašo nustatyti, jog išlaikymas vaikui už einamąjį mėnesį būtų mokamos iki einamojo mėnesio 15 dienos, kadangi šiuo metu atsakovas tuo piktnaudžiauja ir perveda išlaikymą tik besibaigiant mėnesiui. Taip pat teismas netinkamai apskaičiavo priteistino vaikui išlaikymo įsiskolinimo dydį, kadangi turėjo būti skaičiuojama po 468 EUR per mėnesį. Be to 1 300 EUR vienkartinis pervedimas buvo skirtas nenumatytoms ir neplanuotoms vienkartinėms išlaidoms - ieškovė gavo papildomą metinę sąskaitą už būsto šildymą ir atsakovas sutiko prisidėti prie jos apmokėjimo. Ši sąskaita buvo pateikta dėl to, kad, atsakovei gyvenant su mažu vaiku, namai buvo šildomi daugiau, nei prieš tai taikytas šilumos vidurkis, ir ieškovė turėjo apmokėti susidariusį skirtumą. Dėl to ieškovė prašo papildomai priteisti iš atsakovo 3 015 EUR išlaikymo įsiskolinimą iki 2014 m. rugsėjo 26 d. Be to teismas neatsižvelgė į ieškovės raštu ir žodžiu išdėstytus argumentus, kad atsakovo gyvenamoji vieta nėra tinkama mažiems vaikams ir, kad atsakovas asmeniškai negali užtikrinti ilgalaikės vaiko priežiūros Vokietijoje. Atsakovas nepateikė dokumentų apie turimą gyvenamąjį būstą, nuomojamą gyvenamąjį būstą ar mokamas komunalines išlaidas. Teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti atsakovo buities sąlygų ir vaiko priežiūros galimybių atsakovo gyvenamojoje vietoje, atsakovas tokių duomenų į bylą neteikė. Teismas neįvertino aplinkybių, kad, ieškovei auginant sūnų vienai, dirbant pilną darbo dieną ir turint ribotą kasmetinių atostogų dienų skaičių, atsakovui atsisakius bendrauti su sūnumi vienu ar kitu moksleivių atostogų periodu, turės būti užtikrinta nuolatinė vaiko priežiūra ir veikla bent iki sūnaus 14 metų amžiaus. Todėl atsakovės informavimas prieš 5 dienas apie vaiko paėmimą atostogų laikui yra nepakankamas, kad būtų surasta tinkama moksleivių stovykla, laisvos vietos stovykloje ar auklė. Surasti tinkamą priežiūrą vaikui gali užtrukti 1-2 mėn. Taip pat tai bus neplanuotos išlaidos, kurios susidarys dėl atsakovo kaltės. Teismas pripažino ieškovės argumentus dėl vaiko ilgalaikių išvykų su atsakovu nuo mažamečio sūnaus mokyklinio amžiaus - 2017 m. birželio 3 d., tačiau priimdamas sprendimą, suklydo ir ilgalaikius bendravimus su atsakovu nustatė jau 2016 m. Taip pat teismo buvo prašoma, kad atsakovo bendravimas su sūnumi nesidubliuotų su ieškovės atostogų laikotarpiu, kuris 2016 m. planuojamas ir patvirtintas nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. liepos 15 d. Dėl šių priežasčių apeliantė prašo patikslinti nustatytą bendravimo tvarką. Taip pat ieškovė nurodo, jog, atsižvelgiant į jos darbo grafiką bei egzistuojančią vokiečių kalbos kursų pasiūlą, siekiant suteikti vaikui galimybę mokytis vokiečių kalbos, galimas variantas, jog reikės samdyti auklę, kuri vaiką paimtų iš jo ugdymo įstaigos bei nuvežtų į šiuos kursus. Tokiu būdu papildomai patirtas lėšas turėtų kompensuoti būtent atsakovas.
Atsiliepime atsakovas W. G. G. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog, atsižvelgiant į nustatytas byloje aplinkybes, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad ieškovė turėjo realius ketinimus po diplomatinės tarnybos kartu su atsakovu nuolat gyventi Vokietijoje Schlossau gyvenvietėje, kurioje atsakovas ūkininkauja. Vien tik tai, kad per keturis savo darbo diplomatinėje tarnyboje metus Vienoje ieškovė nebandė išmokti vokiečių kalbos, susipažinti su vokiečių kultūra, papročiais, nesidomėjo atsakovo darbu, vengė bendrauti su sutuoktinio artimaisiais, leidžia pagrįstai abejoti ieškovės teiginiais. Atsakovas siūlė ieškovei atvykti gyventi su sūnumi pas jį, tačiau ieškovė 2010 m. rugpjūtį su dviejų mėnesių sūnumi išvyko dirbti į diplomatinę tarnybą Vienoje ir dirbo ten iki 2014 m. liepos mėnesio. Atsakovas gerbė sutuoktinės pasirinkimą daryti karjerą, padėjo jai persikraustyti, apsigyventi, pirko ir vežė daiktus pagal ieškovės sudarytus sąrašus. Atsakovas tuo tarpu gyveno ir ūkininkavo Vokietijoje. Pati ieškovė patvirtino faktą, kad atsakovas pradžioje reguliariai - kas pusantro mėnesio lankė ieškovę su sūnumi Vienoje. Tuo tarpu ji pati buvo nuvykusi į atsakovo namus Vokietijoje tik kelis kartus, priekaištavo jam dėl jo prasto gyvenimo, jai netiko tiek gyvenimo sąlygos ūkyje, tiek maistas. 2013 metais tarp sutuoktinių kilo nesutarimai tiek dėl bendros ateities, tiek dėl gyvenimo kartu, o 2014 metų pradžioje ieškovė pati paskambino atsakovui dėl skyrybų, ką patvirtina ir jos 2014 m. gegužės 12 elektroninis laiškas atsakovui, kuriuo ji pakartotinai siūlo pradėti skyrybų procesą. Kadangi pati ieškovė siekė skyrybų, dar gyvendama ir dirbdama Vienoje, atsakovas, sutikdamas su pasiūlymu skirtis, kreipėsi į ją dėl santuokos nutraukimo oficialiu laišku pagal Vokietijos teisę, kur pagrindas nutraukti santuoką teismo sprendimu yra sutuoktinių gyvenimas skyrium daugiau nei metus. Todėl atsakovo per advokatus pateiktas pranešimas atitiko bendrą šalių valią skirtis ir negali būti laikomas pagrindu nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės. Reikalavimas mokėti išlaikymą sūnui iki mėnesio 15 dienos, nėra suderinamas su atsakovo gaunamomis pajamomis, nes jis atlyginimą gauna tik 15 mėnesio dieną. Be to ieškovė pati nurodo, jog išlaikymo pinigų nenaudoja, todėl jai nėra svarbus terminas, kuriuo šis išlaikymas mokamas. Teismas nustatė, kad atsakovas turi mokėti sūnui periodinį 317 EUR dydžio išlaikymą iki 2017 m. gegužės mėnesio. Ieškovė teismo nustatyto išlaikymo dydžio neskundžia. Ieškovė vietoj teismo nustatyto 317 EUR išlaikymo dydžio, pagrindu skaičiuoti mėnesinį mokėjimą sūnui išlaikyti ima 376 EUR, prie kurių prideda pusę vaiko pinigų sumos. Toks jos reikalavimas yra atmestinas. Jis neatitinka protingumo, teisingumo kriterijų, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pasisakydamas dėl 1 300 EUR vienkartinės išmokos, atsakovas nurodo, jog ieškovė pati sau prieštarauja, teigdama, jog tai nebuvo išlaidos vaikui, bet taip pat nurodydama, jog minėta suma buvo nenumatytos šeimos išlaidos, susijusios su nepilnamečio vaiko poreikiais jaustis komfortiškai ir gyventi gerai šildomose patalpose. Į vaiko būtinuosius poreikius privalo būti įtraukta ir jam skiriama komunalinių mokesčių dalis, tai pateiktuose skaičiavimuose nurodo ir ieškovė, todėl visa ši suma pagrįstai pripažinta išlaikymo dalimi. Prašydama apmokėti dar ir už auklės paslaugas, ieškovė piktnaudžiauja ir siekia pasipelnyti, be to ji tokio reikalavimo ieškinyje nekėlė. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas yra blogas tėvas, jo bendravimas su sūnumi darytų jam žalą, traumuotų jį psichologiškai ar darytų kokį kitą neigiamą poveikį. Jo noras dalyvauti vaiko auklėjime, bendrauti su juo ne tik pasimatymų dienos metu, kai jis būna Lietuvoje, bet ir ilgesnį laiką su nakvyne, taip pat pageidavimas parodyti savo namus Vokietijoje, kad vaikas turėtų ryšį ir su savo seneliais ir kitais giminėmis Vokietijoje, negali būti laikomas pažeidžiančiu vaiko interesus. Be to sūnui vasarą bus šešeri metai ir rudenį jis eis į paruošiamąją klasę mokykloje. Jis yra tokio amžiaus, kad gali pats apsirengti ar pavalgyti, susikalba su tėvu vokiečių/lietuvių kalba, pradėjo bendrauti su dėde (atsakovo broliu), kuris buvo atvykęs jo aplankyti 2015 m. vasarą. Priežasčių, kodėl vaikas negali jau šią vasarą ilgesniam laikui išvykti su juo į Vokietiją, nėra. Atsakovas mano, kad teismo pasirinkta bendravimo su vaiku tvarka nepažeidžia nei ieškovės, nei atsakovo teisių ir įstatymo saugomų interesų, o vaikui, kurio interesai šiuo atveju yra svarbiausi, teismo nustatyta tvarka yra naudinga.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė ieškovės pateiktą papildomą įrodymą – kasmetinių atostogų grafiką.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės O. B. apeliacinio skundo ribose, t.y. atsakovei skundžiant teismo sprendimą dalyse dėl sutuoktinių kaltės, nutraukiant santuoką, ir neturtinės žalos nepriteisimo, dėl nepilnamečiui vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio bei nustatytos bendravimo tvarkos. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apskųstoje dalyje. Neapskųstoje dalyje teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Bylos duomenimis nustatytos neginčijamos faktinės aplinkybės, jog ieškovė O. B. yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti Vilniuje, Lietuvoje. Atsakovas W. G. G. yra Vokietijos Federacijos Respublikos pilietis, gyvenantis Mudau-Schlossau, Vokietijoje. Šalys 2009 (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką, santuokoje šalims (duomenys neskelbtini) gimė sūnus I. G., kuris šiuo metu yra nepilnametis. Ieškovė, laimėjusi konkursą darbovietėje (duomenys neskelbtini), 2010 metų vasarą išvyko dirbti į Vieną, Austriją, kur gyveno kartu su nepilnamečiu sūnumi. Atsakovas gyveno Mudau-Schlossau, Vokietijoje. 2014 m. vasario 17 d. atsakovas raštu informavo ieškovę, kad galutinai nusprendė nutraukti šalių santuoką, todėl nepageidauja, kad ieškovė nuo 2014 metų liepos mėnesio, užbaigusi savo darbinę veiklą Vienoje, keltųsi gyventi į Vokietiją. 2014 metų vasarą, pabaigusi savo darbinę veiklą Vokietijoje, ieškovė su sūnumi grįžo gyventi į Vilnių, Lietuvos Respubliką.
Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo.
Apeliaciniu skundu ieškovė skundžia teismo sprendimo dalį, kuria šalių santuoka pripažinta nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir teigia, jog dėl santuokos nutraukimo kaltu turi būti pripažintas tik atsakovas W.G.G., kurio netinkamas elgesys šeimos atžvilgiu iš esmės buvo įrodytas, tuo tarpu argumentų dėl ieškovės kaltės byloje nėra. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardintos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, jog santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, stengiantis išsaugoti santuoką tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo egzistuojant abiejų sutuoktinių kaltę dėl šalių santuokos iširimo - teismas sprendė, jog šalys bendravo iki santuokos sudarymo, todėl joms buvo žinomos abiejų veiklos, pragyvenimo šaltiniai, gyvenimo būdas, sunkumai prisitaikant prie kitataučio gyvenimo būdo, skirtingų profesinių veiklų. Ta aplinkybė, jog per keturis santuokos metus šalys nesugebėjo rasti abiems priimtino kompromiso dėl bendro gyvenimo, rodo būtent abiejų šalių tiek nenorą tiek ir nepakankamas pastangas vesti bendrą šeimos ūkį, būti lojaliems ir rūpestingiems kito sutuoktinio atžvilgiu. Nors ieškovė teigia, jog atsakovas niekuomet nesiūlė jai keltis gyventi į Vokietiją, vienareikšmiškai tokios išvados teismas padaryti negali, kadangi atsakovas teigia būtent priešingai. Tuo tarpu aplinkybė, jog 2009 metų rudenį, sudariusi santuoką su atsakovu, dar 2010 metų pradžioje ieškovė savo darbovietėje dalyvavo konkurse dėl išvykimo keturiems metams dirbti į Vieną, Austriją, rodo, jog nuo pat santuokos sudarymo jai taip pat, kaip ir atsakovui, labiau rūpėjo jos darbas, nei bendras šeiminis gyvenimas. Be to pati ieškovė pripažįsta, jog atsakovas ją ir sūnų Vienoje reguliariai lankė, padėjo jai čia įsikurti. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido konstatuoti abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog, konstatuodamas abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šalių argumentus, išsakytus 2015 m. birželio 9 d. vykusio posėdžio metu, iš kurių, apeliantės teigimu, matyti, kad atsakovas po santuokos sudarymo susidomėjo saulės jėgainėmis, todėl nebeskyrė dėmesio nei sutuoktinei, nei savo būsimam vaikui, o santuoka jis prarado interesą nuo savo tėvo mirties, tai yra 2010 m. kovo 27 d., todėl, paaiškėjus, kad atsakovas net neketina gyventi su sutuoktine Lietuvoje ir nekviečia jos vykti į Vokietiją, ieškovė nusprendė dalyvauti konkurse į darbo poziciją Vienoje, o, laimėjus konkursą, vyko tenai dirbti, kad būti arčiau sutuoktinio. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo, nagrinėjamu atveju įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso taisyklių nepažeidė, visus byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir šalių paaiškinimus, įvertino tinkamai (CPK 178, 185 str., CK 1.5 str.).
Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytas prezumpcijas pripažinti atsakovą kaltu dėl santuokos nutraukimo, t.y. byloje nekonstatuota, kad atsakovas būtų nuteistas už tyčinį nusikaltimą ar būtų neištikimas, ar žiauriai elgtųsi su ieškove ir šeimos nariais, ar kad būtų palikęs šeimą ir daugiau kaip metus ja nesirūpinęs. Atvirkščiai, kaip tvirtina bylos duomenys, atsakovas pagal galimybes visada rūpinosi šeima, teikė išlaikymą sūnui, pirko jam drabužius, žaislus ir pan., lankė sutuoktinę ir sūnų Vienoje.
Ieškovė tvirtina, kad atsakovas pažeidė lojalumo pareigą šeimai (sutuoktinei ir sūnui), uždrausdamas jiems grįžti į namus Vokietijoje ir kartu gyventi po to, kai pasibaigė jos darbas Vienoje. Tačiau tokie ieškovės argumentai nėra pagrįsti, kadangi, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (ieškovė niekada pastoviai negyveno su atsakovu Vokietijoje, po santuokos sudarymo siekė gyventi Lietuvoje, nesimokė vokiečių kalbos, nesidomėjo atsakovo darbu ir pan.), nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog ieškovė turėjo realius ketinimus po diplomatinės tarnybos kartu su atsakovu nuolat gyventi Vokietijoje, kur atsakovas ūkininkauja. Byloje esantis 2014-05-12 ieškovės elektroninis laiškas tvirtina, kad ieškovė pati siūlė (pakartotinai) atsakovui pradėti skyrybų procesą, t.y. dar gyvendama ir dirbdama Vienoje ieškovė siekė skyrybų. Todėl apeliantės minimas atsakovo advokato laiškas, kuriuo informuojama, kad sutuoktinis su ieškove daugiau bendro gyvenimo nekurs ir nuo vasario mėnesio pradeda gyvenimo skyrium faze, o ieškovės grįžimas pas sutuoktinį nuo 2014 m. liepos mėnesio yra nepageidaujamas ir toks atsakovo sprendimas yra galutinis, negali būti besąlyginiu įrodymu, patvirtinančiu tik atsakovo kaltę dėl šalių santuokos iširimo.
Pripažinus, jog šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą priteisti jai iš atsakovo 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą. Atmetus šioje dalyje ir apeliacinį skundą, nėra pagrindo keisti teismo sprendimą ir šioje dalyje.
Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui mokėjimo dienos nustatymo.
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo nustatyti, jog išlaikymas nepilnamečiui šalių sūnui atsakovo būtų mokamas iki einamojo mėnesio 15 dienos, kadangi, apeliantės teigimu, šiuo metu susiklosčiusi situacija, jog atsakovas išlaikymą moka pabaigoje mėnesio ir atsakovė negali juo tinkamai disponuoti, jos netenkina. Teisėjų kolegija ir šį apeliantės skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi bylos duomenys tvirtina, kad ieškovė, reikšdama tokį prašymą, iš esmės jo nepagrindžia, t.y. nenurodo, kodėl būtent iki nurodytos datos ir ne vėliau yra būtina pervesti išlaikymą į jos asmeninę sąskaitą, juo labiau, kad ieškovė teismo posėdyje nurodė, kad iki šiol mokėto išlaikymo vaikui ji nenaudoja (pinigai yra kaupiami sąskaitoje). Taigi pinigų kaupimui (saugojimui) sąskaitoje mokėjimo terminas įtakos, akivaizdžiai, neturi. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas išlaikymą sūnui mokėtų nereguliariai, t.y. ne kas mėnesį (atvirkščiai, iš bylos duomenų matyti, kad išlaikymas 2011-2013 metais buvo mokamas už ateinantį mėnesį, 2014-2015 metais – kiekvieno mėnesio 17-19 dienomis), ieškovė tam neprieštaravo, todėl nėra pagrįsto ir pakankamo pagrindo keisti tarp šalių nusistovėjusią tvarką. Dėl to ieškovės aukščiau nurodytas reikalavimas vertintinas tik kaip perteklinis.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo.
Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat skundžia teismo priteistą išlaikymo įsiskolinimo sumą ir nurodo, jog įsiskolinimas turėjo būti skaičiuojamas po 468 EUR (376 EUR išlaikymas + 92 EUR išmoka už vaiką) per mėnesį. Be to, apeliantės teigimu, teismas į šią sumą nepagrįstai įtraukė vienkartinį atsakovo 1 300 EUR pervedimą, kadangi jis buvo skirtas sąskaitai už būsto šildymą apmokėti ir atsakovas sutiko prisidėti prie jos apmokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas ir šiuos ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pirmosios instancijos teismas ir šiuo klausimu byloje esančius įrodymus vertino pagrįstai, skaičiavimus atliko teisingai.
Kaip teisingai bylos nagrinėjimo metu, remdamasis Vokietijos Federacinės teisingumo ir vartotojų teisių ministerijos suteikta informacija, nustatė pirmosios instancijos teismas, Vokietijoje nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigą reguliuoja CK 1601-1615 paragrafai. Čia reglamentuojama, jog „Minimalus išlaikymo dydis nustatomas remiantis mokestine suma, taikoma vaiko minimalaus pragyvenimo lygiui pagal Pajamų mokesčio įstatymo (PMį) 32 § 6 d. 1 p. Laikotarpyje nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. ši suma siekė 364 EUR per mėnesį, nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. pakilo iki 376 EUR. Pagal CK 1612a § 1 d. 3 p. minimalus išlaikymo dydis diferencijuojamas pagal vaiko amžių. Tokiu būdu iki 2015 m. liepos 31 d. vaikui pirmos amžiaus pakopos grupėje (baigiantis 6 metams) ši suma siekė 317 EUR, vaikui antros amžiaus pakopos grupėje (nuo 7 ir baigiantis 12 metams) ši suma siekė 364 EUR, o vaikui trečios amžiaus pakopos grupėje (nuo 13 ir baigiantis 17 metams) - 426 EUR. Nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. vaikui pirmos amžiaus pakopos grupėje (baigiantis 6 metams) minimalus išlaikymo dydis siekia 328 EUR, antroje - 376 EUR, o trečioje - 440 EUR. Būtent remdamasis šiuo išaiškinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė byloje tiek priteistino išlaikymo dydį – 317 EUR iki 2017 m. gegužės mėnesio (šio dydžio ieškovė apeliaciniame skunde neginčija), tiek ir išlaikymo įsiskolinimo dydį, į kurį per mėnesį įtraukė 317 EUR išlaikymą bei 92 EUR išmokos dalį, kurią atsakovas gavo papildomai. Dėl šios priežasties kaip nepagrįstas atmestinas apeliantės argumentas, jog teismas turėjo skaičiuoti išlaikymą po 468 EUR.
Taip pat atmestinas argumentas dėl 1 300 EUR vienkartinės išmokos nepriskyrimo prie teikto išlaikymo, nes, kaip teisingai atsiliepime pažymėjo atsakovas, šie pinigai buvo išleisti vaiko interesais – apmokėti už buto šildymą, kuris buvo didesnis nei įprastai, būtent dėl to, jog su ieškove kartu gyveno ir nepilnametis vaikas. Komunalinių išlaidų dalis tenkanti vaikui taip pat įtraukiama į išlaikymo dydį. Vertinti kitaip nurodytos vienkartinės sumos pervedimą, teisėjų kolegija neturi pakankamo ir pagrįsto pagrindo. Apeliantė neginčija kitų teismo nustatytų atsakovo sumokėtų sumų vaiko išlaikymui, todėl, įvertinus pateiktus argumentus, jos parašymas dėl papildomos išlaikymo įsiskolinimo sumos priteisimo, negali būti tenkinamas.
Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos patikslinimo.
Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašo patikslinti nustatytą atsakovo ir nepilnamečio šalių sūnaus bendravimo tvarką. Vienu iš argumentų nurodo, jog teismas nesiaiškino, o atsakovas nepateikė savo gyvenimo sąlygas įrodančių dokumentų, teigia, jog atsakovo gyvenimo sąlygos yra netinkamos mažamečiui. Tačiau sutikti su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi byloje nėra jokių įrodymų pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovas negalėtų pasirūpinti vaiku ar neturėtų tam tinkamų sąlygų, o nesant minėtų duomenų, daryti tokio pobūdžio išvadas nėra pagrindo. Šalys turi įrodyti aplinkybes kuriomis remiasi, tuo tarpu apeliantė šių aplinkybių neįrodo (CPK 178 str.).
Taip pat apeliantė prašo pailginti nepranešimo apie sūnaus pasiėmimą atostogų laikotarpiu terminą bei užtikrinti jo užimtumą tokiu atveju, taip pat apmokėti auklės, kuri vežtų vaiką į vokiečių kalbos mokymus, atlyginimą, tačiau teisėjų kolegija ir šiuos reikalavimus atmeta. Abiejų šalių sutarimu pirmosios instancijos teismas nustatė šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąja vietą su ieškove, todėl būtent ieškovė, gyvendama su nepilnamečiu vaiku, turi rūpintis jo kasdienine veikla, jai nedraudžiama susitarti su atsakovu dėl vaiko atostogų daug anksčiau ar numatyti galimas alternatyvias veiklas. Tuo tarpu atsakovo mokėtinas išlaikymas vaikui laikytinas pakankamai nemažu pragyvenimo lygio Lietuvoje atžvilgiu, todėl konkrečiu atveju ir konkrečioje situacijoje laikytinas pakankamu, kad iš tų pačių pinigų ieškovė galėtų užtikrinti vaiko laisvalaikį bei, atsižvelgiant į savo užimtumą, kitą reikalingą jam priežiūrą. Be to, atsiradus papildomoms vaiko išlaikymo išlaidoms ir esant CK nustatytiems pagrindams, priteisto išlaikymo dydis gali būti pakeistas vieno iš tėvų prašymu. Tuo tarpu dabartinėje situacijoje ieškovės nurodytos galimos vaiko išlaikymo išlaidos yra tik spėjamojo pobūdžio, todėl negali būti įtrauktos į teismo sprendimu nustatytą tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką.
Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai nustatė ilgas tėvo ir sūnaus išvykas jau nuo 2016 metų, kadangi vaikui reikalingas pereinamasis laikotarpis, o bylos nagrinėjimo metu buvo kalbama apie terminą nuo 2017 metų. Tačiau su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tai pat neturi pagrindo sutikti. Šalių sūnui jau šią vasarą (2016 metais) sukanka septyneri metai. Tokio amžiaus vaikas iš dalies jau gali pats savarankiškai, kitiems asmenims prižiūrint, atlikti pagrindinius dienos užsiėmimus – apsirengti, pavalgyti, žaisti, sportuoti. Taip pat jis gali pilnai išreikšti savo mintis bei jausmus. Bylos duomenys tvirtina, jog šalių vaikas kalba vokiškai (tai Vaiko teisių apsaugos specialistams pripažino pati ieškovė), todėl susikalbėti su tėvu ar jo artimaisiais jam nėra didelių problemų. Taip pat bylos duomenys tvirtina, jog tėvo ir sūnaus ryšys nėra visiškai išnykęs – vaikas tėtį atsimena, su juo bendrauja telefonu, atsakovas buvo jį aplankęs Lietuvoje. Be to yra labai svarbu, kad tas jų ryšys ne tik kad neišnyktų, bet ir stiprėtų, todėl nurodytos aplinkybės leidžia teigti, jog jau 2016 metų vasarą vaikas turėtų būti pasiruošęs vykti su atsakovu į Vokietiją ir praleisti ten keletą savaičių, o tokią išvyką uždraudus būtų nepagrįstai suvaržytos atsakovo teisės bei dar labiau trikdomas jo ir nepilnamečio sūnaus ryšys.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos duomenis tiek ieškovė, tiek atsakovas teikė pirmosios instancijos teismui kelis pasiūlymus raštu dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, taip pat teismas išklausė šalių nuomones teismo posėdžiuose, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo skundžiamu sprendimu nustatyta atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka nepažeidžia nei šalių, nei jų nepilnamečio vaiko teisių bei teisėtų interesų, todėl keisti ją ar tikslinti nėra jokio pagrįsto ir pakankamo pagrindo.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimo panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos atsakovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 698,78 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės O. B. 698,78 EUR (šešis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 78 euro centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui W. G. G..