Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2FB-1362-272/2021 pagal pareiškėjo V. S. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – AB „Swedbank“, AB SEB bankas, AS Citadele bankas, UAB „Conlex“, 857-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, UAB ,,AKRO‘‘, I. K., Š. B., V. Č., P. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius, UAB ,,Intrum Lietuva“, If P&C Insurance AS filialas, UAB ,,Gelvora“, UAB „Dantų harmonija – Dental Harmony“, antstolis D. J., antstolė D. M., antstolė I. B., antstolė M. G., antstolė R. D., antstolė B. Č., antstolis M. D., antstolis S. M., antstolis A. B., antstolis R. V., antstolė V. M., antstolis V. M., antstolis A. N..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

32. Absoliučių skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).

33. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

34. FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų.

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo nemokumą (ginčo byloje dėl to nėra), tačiau atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

36. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 26 d. teismui pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus – pažymą apie registraciją užimtumo tarnyboje, išsilavinimą įrodančią pažyma, algalapį bei darbo sutarties priedą. Atsižvelgiant į suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytus argumentus, o taip pat pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nurodytas klaidingas faktines bylos aplinkybes, pareiškėjas mano, kad siekiant atskleisti bylos esmę tikslinga prie bylos prijungti papildomus rašytinius įrodymus, kurie yra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla.

37. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

38. Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio reglamentavimu dėl naujų įrodymo priėmimo ribojimo siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. To reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai, kadangi šalims civiliniame procese nustatyta pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

39. Įvertinus pareiškėjo teikiamų įrodymų turinį, matyti, jog naujai teikiamais įrodymais pareiškėjas įrodinėja aplinkybę, jog siekdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, buvo/yra sąžiningas FABĮ prasme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konkrečiu atveju, sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, atsisakymas vien formaliais pagrindais priimti šalių teikiamus duomenis, kuriais pareiškėjas grindžia savo procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, prieštarautų teisingumo principui. Byla vedama elektronine forma, bylos šalys yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, taigi turėjo galimybę su teikiamais duomenimis susipažinti, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu

40. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų.

41. Pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kitų aplinkybių, proceso dalyviams kyla iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis).

42. Kasacinio teismo praktikoje dėl bendradarbiavimo principo taikymo yra išaiškinta, kad šis principas reiškia, jog tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015). Iš esmės tai reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje ex officio (pagal pareigas) nustatyti tam tikras aplinkybes, tai nepaneigia bylos dalyvių pareigos netrukdyti teismui tinkamai organizuoti procesą ir atvirai bendradarbiaujant prisidėti prie bylai reikšmingų faktų tyrimo.

43. Sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą tai svarbu dar ir dėl to, kad asmens sąžiningumo kategorija FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme didele dalimi apibūdinama pagal subjektyviuosius asmens elgesį charakterizuojančius kriterijus, kuriems tinkamai nustatyti būtinas asmens, kurio sąžiningumas vertinamas, aktyvus, bendradarbiavimu pagrįstas dalyvavimas. Dėl to sąmoningas vengimas atskleisti teismui tikrąją reikalų padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas laiku, vengimas atskleisti aplinkybes, susijusias su skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu, melagingų faktų nurodymas ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui. Taigi asmeniui nevykdant pareigos bendradarbiauti, teismas remiasi esama bylos medžiaga ir gali atsirasti pagrindas pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis remdamasis asmuo prašo iškelti bankroto bylą (CPK 185 straipsnis).

44. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, t. y. laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 14 d., turėjęs įtakos jo nemokumui.

45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą nepateikė visos reikiamos informacijos apie save, t. y. nenurodė, kad jis, be darbo UAB „PARNASAS“, vykdo ir individualią veiklą, apie ką nurodė atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius. Nors pareiškėjas paaiškino, jog veiklą vykdo nuo 2019 m. lapkričio mėnesio ir pajamų dar nėra gavęs, tačiau jokių duomenų apie pajamų gavimą/negavimą iš šios veiklos taip ir nepateikė. Taip pat pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė ir apie dar vieną jo turimą kreditorių, t. y. apie UAB „Dantų harmonija – Dental Harmony“, kuriam skolos nesumoka nuo 2017 m. Nors pareiškėjas paaiškino, jog jis buvo pamiršęs, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šį pareiškėjo teiginį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai ir atmetė, kadangi jį paneigė minėto kreditoriaus atsiliepime nurodytos aplinkybės, t. y. 2020 m. lapkričio mėnesį (iki kreipiantis į teismą) telefoninio pokalbio metu pareiškėjas patikino, kad greitu laiku sumokės ir prašė palaukti. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas pareiškime sąmoningai nurodė neteisingą kreditorės I. K. adresą, t. y. nurodė adresą, kuriuo kreditorė iš teismo negalėjo gauti ir negavo pranešimų apie pareiškėjo ketinimą bankrutuoti, nors pareiškėjas tinkamą šios kreditorės adresą žinojo.

46. Be to, nors pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo teigė, kad jog jis nevengė išlaikyti nepilnamečius vaikus, tačiau kaip matyti, pirmosios instancijos teismas konstatavo priešingai, t. y. kad pareiškėjas turi ir tęstinio pobūdžio prievolę – mokėti teismo sprendimais priteistą išlaikymą jo nepilnamečiams vaikams, kurią jis vengia vykdyti, dėl to yra susidaręs 37 660,39 Eur įsiskolinimas, kuris pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktą nėra įskaitomas nustatant fizinio asmens būklę (jo nemokumą) pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį. Taip pat būtina akcentuoti, jog pareiškėjas keturis kartus teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 164 straipsnį už vengimą mokėti išlaikymą savo vaikams (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d., 2017 m. gruodžio 14 d., 2018 m. balandžio 13 d. ir 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendžiais).

47. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl fizinių asmenų sąžiningumo vertinimo jų bankroto bylose, yra nurodęs, kad būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, kai jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-796-219/2015; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-434-421/2017).

48. Nors pareiškėjas teigia, kad jis siekė, siekia ir sieks gauti kuo didesnį atlyginimą, kad galėtų bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais bei mokėti išlaikymą vaikams, kad šiuo metu dirbdamas UAB „PARNASAS“ ieško geriau apmokamo darbo, tačiau kaip matyti iš pateiktos Užimtumo tarnybos 2020 m. lapkričio 12 d. pažymos, pareiškėjas nuo 2019 m. gruodžio 6 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. nedirbo, nors kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas yra pakankamai jauno amžiaus, sveikas, turintis du aukštuosius išsilavinimus, turintis vadovaujamo darbo ir verslo srityje patirties. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ėmėsi realių pastangų, siekdamas mažinti turimus skolinius įsipareigojimus. Tokie pareiškėjo veiksmai rodo, kad pareiškėjas ne negalėjo, o nenorėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl jis negali būti pripažintas sąžiningu FABĮ 1 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai, nedėdamas pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir su savo vaikais, kurie taip pat yra pareiškėjo kreditoriai bei tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu pareiškėjas yra nesąžiningas savo kreditorių atžvilgiu.

49. Pareiškėjas nurodė, kad iš gaunamų pajamų ketina 500,00 Eur skirti išlaikymui vaikams ir 500,00 Eur – būtiniausiems ir minimaliausiems pareiškėjo poreikiams patenkinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, jei pareiškėjui būtų keliama bankroto byla, dar ir tam tikras mokestis būtų atskaitomas bankroto administratoriui. Nors pareiškėjas siūlė paskirti bankroto administratoriumi M. K., kuriam bus reikalinga 500,00 Eur suma nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, tačiau pareiškėjas nenurodė iš kokių lėšų bus apmokamos bankroto administravimo išlaidos bankroto administratoriui.

50. Kaip jau buvo paminėta, FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Vadinasi tam, kad asmuo galėtų bankrutuoti ir nusimesti skolų naštą, jis turi sąžiningai bendradarbiaudamas su kreditoriais siekti bent dalinio savo skolų padengimo ir tik vėlesnio galimo atleidimo nuo likusios skolų dalies. Nėra jokios abejonės, kad bankroto byla gali būti keliama tik tuomet, kai skolininkas visomis jam prieinamomis priemonėmis siekia bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas nedėjo pastangų nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.

51. Be to, tuo atveju, jeigu teismas priimtų nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jis privalėtų nustatyti pareiškėjui terminą pateikti plano projektą. Vieni iš pagrindinių reikalavimų planui – nurodyti lėšas, kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei pateikti kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiką, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos (FABĮ 7 straipsnio 12 punktas). Atsižvelgiant į tai, matyti, kad viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal FABĮ yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriumi/-iais. Apeliantas nenurodė jokių argumentų, iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui. Be to, pareiškėjas nenurodė kaip planuoja atkurti savo nemokumą. Priešingai, pagal pareiškėjo pareiškime išdėstytą poziciją, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neketina atkurti savo mokumo, kadangi visas gaunamas pajamas siekia išleisti tik išimtinai savo poreikių tenkinimui bei jo išlaikytiniams. Be to, pats pareiškėjas nurodė, jog jis neturi galimybių skirti lėšų skoloms dengti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiam asmeniui, bankroto byla negali būti keliama, kadangi patvirtinus mokumo atkūrimo planą, lėšų, skiriamų dengti įsiskolinimus kreditoriams, nebūtų, ir tai pažeistų FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iškėlus pareiškėjui bankroto bylą būtų neįmanoma užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimo, mokumas nebūtų atkurtas užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, pasiekus teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, mokumas būtų atkurtas tik nurašant pareiškėjo skolas, kas, neabejotinai, pažeistų kreditorių interesus.

52. Pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra nenurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. FABĮ negali tapti priemone ar sąmoningu mėginimu išvengti ar išsisukti nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo, teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais.

53. Sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Fizinių asmenų bankroto procedūra negali tapti priemone ar sąmoningu mėginimu išvengti ar išsisukti nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo. Pažymėtina, kad bankrotas iškeliamas fiziniam asmeniui, vertinant jo bendrą nemokumo būklę, kaip ir vertinant jo sąžiningumą bendrąja prasme dėl visų aktualiu laikotarpiu atliktų veiksmų. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo pernelyg pasyvus, nes nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, priešingai, sistemingai didino savo nepilnamečių vaikų išlaikymui skolą, todėl toks jo veikimas/neveikimas pripažintinas nesąžiningu. Taigi, pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas, o įvertinus tai, kad pareiškėjas teikiamu pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo siekia ne atkurti savo mokumą, o nurašyti skolas, pareiškėjui iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros ir priešingai, būtų pažeisti kreditorių interesai. Šių išdėstytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjo nesąžiningų veiksmų (pastangų gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais nedėjimas, o priešingai siekimas nurašyti pareiškėjo skolas ir galimai tikrųjų pajamų iš individualios veiklos bei fakto dėl teistumo už vaikų išlaikymo vengimą neatskleidimas) atlikimas rodo, kad jo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra nepagrįstas.

54. Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningumo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 14 d., įsigilino į tikrąsias pareiškėjo nemokumo priežastis, įvertino pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo siekiamą tikslą, t. y. skolų nurašymą, taip pat atsižvelgė į faktinių aplinkybių visumą ir visiškai pagrįstai atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Vien formalus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymas akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principams ir iš esmės pažeistų kreditorių interesus (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad toks nesąžiningumas yra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą, nes jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir jo nemokumo yra priežastinis ryšys (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2016 m. kovo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-313/2016).

55. Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

56. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui - atkurti sąžiningo asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, todėl spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, suinteresuoti asmenys turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į pareiškėjo atskirojo skundą parengimą. Tokių įrodymų, suinteresuoti asmenys, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

58. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.