Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-304-831/2016 pagal ieškovės „Compensa Vienna Insurance Group“, UADB ieškinį atsakovui R. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė „Compensa Vienna Insurance Group“, UADB ir atsakovas R. K. 2015 m. kovo 9 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria 1 metų terminui buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės VW Vento, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Sutarties 1.5.6 punkte, reglamentuojančiame draudimo rizikos įvertinimą ir su tuo susijusią įmokų apskaičiavimo tvarką, be kita ko, nustatyta, kad transporto priemonės nevairuos mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys.

2. 2015 m. kovo 28 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas R. K., vairuodamas transporto priemonę VW Vento, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga, susidūrė su kita transporto priemone O. I., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ją apgadino. Eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis eismo įvykio dalyvių užpildyta Eismo įvykio deklaracija, pripažintas R. K.. Nukentėjusios eismo įvykyje transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo drausta AB „Lietuvos draudimas“, kuris, išmokėjęs nukentėjusiajam asmeniui 2054,38 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti, pareikalavo regreso tvarka nuostolių atlyginimo iš atsakovo draudiko (ieškovės). Atlikusi žalos sureguliavimą ir įvertinusi AB „Lietuvos draudimas“ pateiktus žalos dydį pagrindžiančius dokumentus, ieškovė prašymą tenkino iš dalies ir išmokėjo AB „Lietuvos draudimas“ 1679,52 Eur draudimo išmoką.

3. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau - Taisyklės), 62 punkte numatyta, kad jeigu draudėjas (nagrinėjamu atveju – atsakovas) nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pažeidė 1 punkte cituotą Sutarties sąlygą, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo pusę, t. y. 839,76 Eur, nukentėjusiojo draudikui AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtos draudimo išmokos kaip žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 45,04 Eur bylinėjimosi išlaidas (19,00 Eur žyminio mokesčio ir 26,04 Eur kelionės išlaidų).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Atsakovo įsitikinimu, nepagrįstas ieškovės teiginys, kad atsakovas neva pats pasirinko draudimo sutarties sąlygą, nustatančią, jog transporto priemonės nevairuos asmenys, turintys mažesnį nei 5 metų stažą. Pažymi, kad ieškovė neneigia faktinės aplinkybės, kad sudarant su atsakovu Sutartį abiems šalims buvo žinomas atsakovo vairavimo stažas, kadangi ieškovė prie ieškinio yra pridėjusi atsakovo vairuotojo pažymėjimą. Taigi atsakovas Sutarties sudarymo momentu atskleidė ieškovei visas aplinkybes, tame tarpe ir faktą, kad draudžiamą transporto priemonę naudos ir pats atsakovas, nes neapdraudus savo paties civilinės atsakomybės valdant nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, atsakovui nebūtų buvę tikslo sudarinėti Sutartį su ieškove. Atsakovo vertinimu, Sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, kadangi atitinka kriterijus, numatytus CK 1.39 straipsnio 1 dalyje. Todėl, priešingai nei nurodoma ieškinyje, būtent ieškovė, kaip draudimo srities profesionalas, turėjo tinkamai išaiškinti visas sudaromos sutarties sąlygas ir jų reikšmę bei įsitikinti, kad atsakovas jas tinkamai suprato. Taigi Sutarties sąlyga (Sutarties 1.5.6. p.), kurioje buvo nustatytas apribojimas vairuoti transporto priemonę asmenims su mažesniu nei 5 metų vairavimo stažu, kai atsakovas (draudėjas) aiškiai nurodė ieškovės atstovui A. A. (draudikui), kad transporto priemonę naudos ir jis pats, negali būti laikoma atitinkanti atsakovo, kaip vartotojo, teises ir teisėtus interesus. Ieškovei esant verslininkei ir stipresniajai sutarties šaliai, t. y. savo srities profesionalui, atsakovas kaip silpnesnioji šalis negali būti atsakingas už tai, kad ieškovės atstovas tinkamai neįvertino atsakovo (draudėjo) pateiktos informacijos. Anot apelianto, remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, galima daryti išvadą, kad ieškovė (draudikas) pati netinkamai įvertino draudimo riziką, todėl neturi teisės reikalauti iš atsakovo priteisti išmokėtos draudimo išmokos dalies. Be to, Taisyklių 62 punktas numato, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį (iki 50 procentų). Taigi taisyklėse numatyta maksimali suma sudaro iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tačiau tai nereiškia, jog ieškovė būtinai ją visą ir turi prašyti priteisti, o teismas tokį reikalavimą tenkinti. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju net ir pripažinus, kad būtent atsakovas netinkamai vykdė iš sutarties kilusius reikalavimus, ieškovė nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti ieškovės teisę į Taisyklėse numatytą maksimalų (50 procentų) nuostolių dydį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Byloje kilo ginčas dėl draudimo sutarties sąlygos, reglamentuojančios draudimo rizikos įvertinimą, atitikties šios sutarties tikslams ir žalos, į kurią draudikas įgyja regreso teisę pažeidus draudėjui sutartį, dydžio nustatymo kriterijų, taikymo ir aiškinimo.

10. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Paprastai tai yra standartinė sutartis, sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (CK 6.185 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 6.186 straipsniu, negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos (1 dalis). Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (3 dalis).

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2015 m. kovo 9 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria ieškovė (draudikas) 1 metų terminui apdraudė atsakovui (draudėjui) priklausančios transporto priemonės „VW Vento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų (taigi ne tik atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, bet ir kitų asmenų (teisėtų valdytojų) civilinę atsakomybę. Sutarties 1.5.6 nurodyta, kad transporto priemonės nevairuos mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys. Sutarties 1.5.7 punkte, be kita ko, nustatyta, kad tuo atveju, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėja sutartyje numatyta rizika (t. y. pasikeitus bet kuriai Sutarties 1.5.6 punkte numatytai aplinkybei) ir draudikas apie tai nebuvo informuotas, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 proc. dėl draudimo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Taigi, sutarties 1.5.6 punktas, reglamentuojantis draudimo rizikos padidinimą, ir minėta šio punkto sąlyga dėl 5 metų vairavimo stažo neturinčių asmenų, pagal formuluotę bei išraiškos būdą suformuluotos tinkamai ir yra pakankamai aiškios. Atsakovas sutartį pasirašė ir dėl to ginčo nėra, todėl galima išvada, kad ginčijama sutarties sąlyga iš esmės jam buvo atskleista. Atsakovas šios sutarties sąlygos neginčijo (neprašė pripažinti negaliojančia), dėl ko nėra pagrindo pripažinti minėtą sąlygą netikėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006). Remiantis nurodytu, teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad Sutarties 1.5.6 punkto sąlyga, kiek tai liečia draudimą 5 metų vairavimo stažo neturintiems asmenims vairuoti apdraustą transporto priemonę, prieštarauja sutarties tikslams.

12. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas. Sudarydamos draudimo sutartį abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, kuria disponuodama kiekviena iš šalių galėtų objektyviai apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006).

13. Nagrinėjamu ginčo atveju atsakovas apeliuoja į tai, kad ieškovė (jos brokeris) tinkamai neatskleidė standartinės draudimo sutarties 1.5.6 ir 1.5.7 punktų esmės. Su šiais atsakovo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui vairuotojo pažymėjimas išduotas 2014 m. gruodžio 27 d., o eismo įvykis įvyko 2015 m. kovo 28 d. Taigi, šalims sudarant 2015 m. kovo 3 d. Sutartį atsakovas, kaip pradedantysis vairuotojas, neturintis dvejų metų vairavimo stažo (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 46 dalis), apdraudė jam priklausančios transporto priemonės VW Vento, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę neturėdamas nei įstatyme numatyto dvejų, nei Sutartyje nustatyto penkerių metų vairavimo stažo, sumokėdamas už Sutarties sudarymą 12 Eur draudimo įmoką. Iš bylos medžiagos matyti, kad duomenys apie transporto priemonę, jos valdytoją ir jo vairavimo stažą buvo pateikti draudikui, t. y. šios srities profesionalui, kuriam taikomi aukštesni rūpestingo elgesio standartai, prieš Sutarties sudarymą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu, todėl draudikas gali nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014). Reikalavimą draudikui, vertinančiam draudimo riziką, atsižvelgti į apdraustojo amžių, profesiją, kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016. Be to, minėtoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad sprendžiant dėl standartinės sutarties konkrečios sąlygos turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, susiklosčiusius šalių santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

14. Aptariamu atveju nustatyta, kad ieškovė bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikusi įrodymų apie skirtingų amžiaus grupių ir vairavimo stažą turinčių asmenų draudimo rizikas ir įkainius. Byloje taip pat nenustatyta (ieškovė neįrodė), kad atsakovui buvo pasiūlytos kitos (tikėtina brangesnės) draudimo sutarties sąlygos, kurių draudimo rizika atitiktų atsakovo turimą vairuotojo stažą. Priešingai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apklausiant liudytoju ieškovės įgaliotą asmenį A. A., pastarasis patvirtino, kad jis asmeniškai pažįsta atsakovą, tačiau nepatvirtino, kad atsakovui pateikė visą reikalingą informaciją, kuria remiantis draudimo sutartis turėtų būti sudaryta kitomis sąlygomis, sietinomis su atsakovo vairavimo stažu, turinčiu reikšmės draudimo rizikai ir sutarties kainai. Byloje nustačius, kad prieš Sutarties sudarymą ieškovei (jos įgaliotam asmeniui A. A.) buvo žinomas atsakovo vairavimo stažas, t. y. draudimo riziką didinantis faktorius; kad ieškovė nepasiūlė atsakovui sudaryti draudimo sutarties kitomis sąlygomis, t. y. neatskleidė atsakovui esminę reikšmę turinčios informacijos, kuria ieškovė disponavo, yra pagrindas išvadai, kad dėl atsiradusių ginčijamų pasekmių abi šalys yra vienodai kaltos. Arba, kitaip tariant, atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie draudimo riziką lemiančius faktorius (sąlygas), pasirinko pigesnį Sutarties sudarymo variantą, kita gi šalis (ieškovė), turėdama visą reikalingą informaciją apie draudėją, būdama savo srities profesionalė ir stipresnioji sandorio šalis, nepasiūlė atsakovui sudaryti draudimo sutartį kitomis sąlygomis, kurios neribotų transporto priemonės valdytojo teisės valdyti ir naudoti jam priklausančią transporto priemonę, ir, įvertinus draudėjo ir/ar jo vairavimo amžių, sudaryti sutartį kitomis sąlygomis ir kita kaina.

15. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1) sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2) draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas).

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2016 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.

17. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas visiškai ieškovės ieškinį ir priteisdamas maksimalią draudimo išmokos dalį (50 proc.), sprendimą iš esmės grindė vienu kriterijumi – Sutarties 1.5.6 punkto sąlygos, liečiančios draudimą 5 metų vairavimo stažo neturintiems asmenims vairuoti apdraustą transporto priemonę, pažeidimu. Tačiau teismas nevertino kitos sutarties šalies – ieškovės veiksmų (neveikimo), nurodytų šios nutarties 13, 14 punktuose, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo reikalauti ieškovei maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą atlyginimo.

18. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinti iš apelianto priteistą sumą iki 50 proc., t. y. iki 419,88 Eur.

20. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Remiantis minėta taisykle, 45,12 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų suma, priteista ieškovei iš atsakovo, mažintina iki 22,56 Eur.

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (juridinio asmens kodas 304080146) priteistą žalą nuo 839,76 Eur (aštuonių šimtų trisdešimt devynių eurų 76 ct) iki 419,88 Eur (keturių šimtų devyniolikos eurų 88 ct), o bylinėjimosi išlaidas – nuo 45,12 Eur (keturiasdešimt penkių eurų 12 ct) iki 22,56 Eur (dvidešimt dviejų eurų 56 ct).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.