Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-591-544/ 2012

2012 m. rugsėjo 25 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų J. A. ir V. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nutarties pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką civilinėje byloje Nr. 2132-812/2012 pagal pareiškėjų I. Č. ir V. B. prašymą pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką byloje su atsakovais V. A., J. A. dėl panaudos sutarties nutraukimo, iškeldinimo ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliantai J. A. ir V. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-28 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajam skundui pagrįsti nurodoma, kad skundžiamoji nutartis neteisėta, priimta pažeidžiant teisės normas ir nukrypstant nuo teismų praktikos šiuo klausimu. Panevėžio misto apylinkės teismas 2012-03-09 nutartimi nepagrįstai atmetė jų prašymą dėl neaiškaus ir nesuprantamo 2008-02-11 teismo sprendimo, kurio nevykdymu kaltinami, išaiškinimo. Dėl šios teismo nutarties buvo pateikę atskirąjį skundą, prašė sustabdyti šio prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo nagrinėjimą iki bus priimtas sprendimas Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-349-544/2011, ir, nors byloje buvo tiek privalomasis, tiek fakultatyvinis bylos sustabdymo pagrindas (CPK 163, 164 str.), pirmosios instancijos teismas šio prašymo nepagrįstai nepatenkino. 2008-02-11 teismo sprendimo nebuvo galima keisti tol, kol jis nėra išaiškintas. Teismas jų atsiliepimo argumentus atmetė beveik nemotyvuodamas. Panevėžio apygardos teismas 2011-10-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-659-425/2011 konstatavo, jog J. A. objektyviai negali įvykdyti teismo sprendimo bei antstolio įpareigojimo atlaisvinti minėtą garažą, kadangi garaže laikomi daiktai jai nepriklauso, dėl ko jai nebuvo paskirta bauda ir vienas V. A. įpareigotas atlaisvinti garažą. Kitais atvejais jai buvo paskirtos baudos ir nustatyti nauji terminai įpareigojimui įvykdyti. Todėl kyla klausimas kaip vienas atsakovas V. A. gali įvykdyti teismo sprendimą, kai yra kita atsakovė J. A., kuri gali jam pareikšti pretenzijas. Tvirtina, jog J. A. garaže savo daiktų nelaiko, todėl teismui leidus pareiškėjams savavališkai ištuštinti garažą ir jame esančius daiktus išvežti prie J. A. namų tie daiktai liks be priežiūros ir ant kito asmens nuosavybės teise valdomo žemės sklypo. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-02-14 nutartimi V. A. yra išteisintas pagal BK 245 str., todėl pareiškėjai, teigdami priešingai, klaidina teismą. Šioje nutartyje yra nurodyta, kad galioja prokuratūros prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą minėtoje baudžiamojoje byloje prieš J. A., kas patvirtina, jog ji nėra asmuo, kuris turi vykdyti neaiškų teismo sprendimą, o tai prieštarauja teismo sprendimo rezoliucinei daliai. Pareiškėjas V. B. jau kėlė pretenzijas dėl, neva, dingusio turto, todėl ir dėl šios priežasties negali atlaisvinti garažo. I. Č. neteisėtai 2005-08-25 pakeitė garažo duris ir spyną, nuo to laiko neturi raktų, o I. B. į teismą kreipėsi tik 2006-08-21. Todėl neaišku, kas nustatys, kiek V. A. turto dingo iš garažo ir dėl to teismas privalo kreiptis į prokurorą dėl turto vagystės CPK 299-300 str. tvarka. Teismo sprendimo rezoliucinės dalies vykdymo tvarka negalėjo būti pakeista, nes J. A. daiktų garaže nebuvo ir nėra, o įsiteisėjusiu aukštesnio teismo sprendimu konstatuota, kad ji eliminuota iš vykdymo proceso. Mano, kad taip stengiamasi pridengti neteisėtą, nepagrįstą, neišaiškintą ir neįvykdomą 2008-02-11 sprendimą, kurio motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys turi būti aiškinamos kaip vientisas aktas. V. B. jau pareiškė pretenzijas dėl daiktų dingimo nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pareiškėjų prašymas neatitiko turinio ir formos reikalavimų, todėl dokumentui turėjo būti nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Nušalinimas buvo atmestas, o priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas pažeidė CPK 3 str. 1 d., CK 1.5 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. reikalavimus, bylos teisingai neišnagrinėjo nepriklausomas ir bešališkas teismas. Faktą, kad teismas buvo šališkas, patvirtina tai, kad pareiškėjai nebėra garažo savininkai, nes jie garažą pardavė dar 2010 metais A. ir J. M., o teismas priėmė ir išnagrinėjo reikalavimus asmenų, kurie tokios teisės neturi (CPK 293 str. 9 p., 296 str. 3 p.) arba byloje dalyvavo netinkama šalis (CPK 45 str. 1 d. 3 p.). Prašo žodinio bylos nagrinėjimo (2 t., b. l. 2-4).

Atsiliepimų į atskirąjį skundą nustatytu terminu negauta.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus klausimo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Pagrįsti atskirojo skundo argumentai apie tai, kad skundžiamoji teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta todėl, kad pareiškėjai nebėra garažo, kurio unikalus Nr. 2795-0002-5048, esančio Petkevičaitės-Bitės g. 24, Panevėžys, savininkai, nes garažą pardavė 2010 metais. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, pastato-garažo, kurio unikalus Nr. 2795-0002-5048, esančio G.Petkevičaitės-Bitės g. 24, Panevėžys, savininkais nuo 2010-04-21 pagal 2010-04-20 pirkimo-pardavimo sutartį tapo A. M. ir J. M. (2 t., b. l. 12-17). 2008-02-11 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta įpareigoti atsakovus V. A. ir J. A. atlaisvinti minėtą garažą, įsiteisėjo 2008-07-02 (1 t., b. l. 6-14). Byloje ieškove buvo V. B., kuri 2009-02-28 teismo nutartimi buvo pakeista jos materialinių ir procesinių teisių perėmėjais I. Č. ir V. B. (1 t., b. l. 19-20). Kaip matyti iš bylos duomenų, vykdymo procese dėl įpareigojimo V. A. ir J. A. atlaisvinti minėtą garažą išieškotojais bei pareiškėjais kreipiantis į teismą buvo I. Č. ir V. B. (1 t., b . l. 2-3, 21-22, 22-24, 26-27), nors, kaip minėta, garažas jiems nuosavybės nebepriklausė nuo 2010-04-21. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu nei vienas dalyvaujantis byloje asmuo teismui nenurodė fakto, kad garažas, iš kurio prašoma iškeldinti apeliantus, nuo 2010-04-21 nebepriklauso I. Č. ir V. B.. Todėl teismas nesvarstė, ar jiems tebepriklauso reikalavimo teisė reikalauti minėtų asmenų iškeldinimo ir teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Byloje kaip įrodymas nėra pateikta ir teismo nevertinta 2010-04-20 pirkimo-pardavimo sutartis, kuria I. Č. ir V. B. perleido A. ir J. M. nekilnojamąjį turtą, tame tarpe - ir minėtą garažą. Minėtos pirkimo-pardavimo sutarties turinys gali turėti esminės reikšmės sutarties šalių teisėms ir pareigoms dėl 2008-02-11 teismo sprendimu nustatytų teisių ir pareigų vykdymo apimties, šalys galėjo susitarti, kam paliekama ar suteikiama teisė reikalauti priverstinio minėto teismo sprendimo įvykdymo ir vykdymo tvarkos pakeitimo. Pirmosios instancijos teisme šios esminės aplinkybės nebuvo išnagrinėtos ir įvertintos bylos aplinkybių kontekste. Kadangi byloje nebuvo keliamas klausimas, tai nebuvo ir išsiaiškinta, kokia yra A. ir J. M. pozicija dėl teismo sprendimo priverstinio vykdymo ir jo vykdymo tvarkos pakeitimo. Civilinėje byloje Nr. 2-38-589/20009 J. M. dalyvavo, tačiau tik kaip tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (buvo kitų pastatų bendraturtė), nes minėtas garažas tuomet jai nuosavybės teise nepriklausė (2 t., b. l. 14-17). Išsiaiškinus šias aplinkybes, priklausomai nuo gautų faktinių duomenų turinio, gali iškilti būtinumas spręsti dėl procesinių teisių perėmimo vykdymo procese (CPK 596 str.), nes kitaip byloje gali būti nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o tai jau būtų absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog šioje byloje tinkamo proceso visų dalyvavusių ir turėjusių dalyvauti byloje asmenų atžvilgiu nebuvo, byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamoji nutartis naikintina ir klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliantų argumentai, kad skundžiamą teismo sprendimą priėmęs teismas buvo šališkas, nepagrįsti ir atmestini. Tinkamą procesą užtikrina garantija, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (LR Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., CPK 21, 65-66, 68 str. ). Šios bylos nagrinėjimo metu apeliantas buvo išdėstęs savo abejones galimu teismo šališkumu ir suinteresuotumu bylos baigtimi. Įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko nutartyje apelianto argumentai dėl teismo nešališkumo pripažinti nepagrįstais ir konstatuota, kad pagrindų nušalinti Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjus nuo bylos nagrinėjimo nenustatyta (1 t., b. l. 126). Todėl apeliantų teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįstos prielaidos. Pagal bylos duomenis galima spręsti, jog apie tai, kad minėtas garažas yra perleistas tretiesiems asmenims, neabejotinai žinojo pareiškėjai, nes patys jį perleido, žinojo ir apeliantai, nors tai nurodė tik atskirajame skunde, o ne bylos nagrinėjimo iš esmės metu (2 t., b. l. 2-4). Todėl būtent ši dalyvaujančių byloje asmenų pozicija esminiai įtakojo nustatytų procesinių teisės pažeidimų padarymą, dėl kurių priimama nutartis panaikinti skundžiamą teismo nutartį. Todėl šis faktas nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nereiškia teisėjos šališkumo, nes nėra duomenų apie jos suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjos nešališkumu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007 ir kt.).

Apeliantų prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepagrįstas. CPK 336 str. 1 d., kurioje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Taigi pripažinti, kad atskirojo skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka būtinas dėl bylos apimties, sudėtingumo ar kitų priežasčių, yra teismo teisė. Aplinkybių, leidžiančių manyti, kad, neišklausius žodinių proceso šalių paaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas negalėtų išsamiai išnagrinėti bylos, nenustatyta.

Priėmus procesinį sprendimą skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo, kiti atskirojo skundo argumentai nebeturi teisinės reikšmės ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 337 str. 1 d. 3 p.

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.