- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-28
- Bylos Nr.
- e2S-334-589/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00022-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Dambrauskaitė
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- O. K.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-850-731/2019 pagal pareiškėjo E. Š. prašymą suinteresuotam asmeniui O. K., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vykdomojo rašto išdavimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas E. Š. prašė išduoti vykdomąjį raštą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-850-731/2019.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo (vaiko motina) O. K. nevykdo taikos sutarties sąlygų, sudaro kliūtis bendrauti su dukra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2020 m. sausio 27 d. nutartimi E. Š. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo atmetė.
4. Teismas pažymėjo, jog santykiai tarp buvusių sutuoktinių yra labai įtempti. Šalys nėra linkusios bendradarbiauti, kooperuotis, spręsti kilusias problemas savitarpio nuolaidų būdu. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad teismo patvirtinta taikos sutartimi nustatytas tėvo ir vaiko bendravimas nevyksta tokiu būdu, koks yra nustatytas galutiniame teismo dokumente, iš esmės nėra. Ginčas iš esmės kilo dėl to, kas yra atsakingas už susidariusią padėtį.
5. Sprendė, jog byloje pateikti E. Š. rašytiniai įrodymai – susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis dėl vaiko paėmimo nepatvirtina to fakto, kad O. K. sudaro jam kokias nors kliūtis bendrauti su dukra. Priešingai ji į E. Š. trumpasias žinutes atrašo, nurodo, kada jis galės pasiimti vaiką ar pasimatyti su juo. Byloje nėra jokių kitų įrodymų patvirtinančių tai, kad O. K. draustų tėvui matytis su dukra ar / ir darytų kokį nors neigiamą poveikį savo dukrai bendravimo su tėvu klausimu, ar kitaip netinkamai vaikui formuotų neigiamą nusistatymą tėvo atžvilgiu, kuris būtų priešingas vaiko interesams ir taip žalojančiai veiktų vaiko psichiką. Iš teismo posėdyje apklaustų specialistų paaiškinamų ir liudytojų parodymų matyti, jog tėvai vaiku manipuliuoja, naudoja jį kaip įrankį savo nesutarimams spręsti, vaikui yra nesaugu, kai vaikas yra paimamas iš šeimos. Vaikas pasilieka su specialistais tik kartu esant motinai, vaikas į klausimus neatsakinėja, į tėvų nesutarimus labai jautriai reaguoja. Vaikas nenori ir bijo būti paliktas vienas tik su tėvu, nori, kad visada kartu būtų ir motina.
6. Akcentavo, jog įstatymai neįpareigoja kartu su vaiku gyvenančios motinos naudoti prievartos priemones, jei vaikas nesutinka susitikti su skyrium gyvenančiu tėvu. Tačiau tuo pačiu atkreipė dėmesį, kad, veikdama vaiko interesais, kartu gyvenanti mama turėtų dėti kur kas didesnes pastangas, siekdama padėti dukrai palaikyti ryšį su tėvu. O. K. teigimu, vaikas nenori susitikti su tėvu, tačiau prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas įpareigoja ne tik atsižvelgti į vaiko nuomone, kuri šiuo atveju pripažintina epizodine ir akivaizdžiai įtakota konflikto, vykstančio tarp jo tėvo ir motinos, bet taip pat ir į vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, šiuo atveju, pagal šalių patvirtintos taikos sutarties numatytas sąlygas.
7. Nurodė, jog šalių vaikas yra tokio amžiaus, kada gali pats spręsti tam tikrus gyvenimo klausimus, tame tarpe ir dėl bendravimo su tėvu. Teismo posėdžio metu išvadą teikusios institucijos atstovė ir psichologė paaiškino, jog ne suinteresuotas asmuo O. K. sukuria kliūtis vaikui bendrauti su tėvu, tačiau iš esmės pats vaikas vengia bendravimo su juo. Priežasčių abejoti tokiu specialistų paaiškinimu nenustatyta. Teismo vertinimu, kaltinti dėl to O. K. būtų neteisinga ir neprotinga, kadangi nenustatyta, jog ji trukdo vaikui bendrauti su E. Š..
8. Išimtinai pažymėjo, kad šioje konkrečioje situacijoje priverstinio sprendimo vykdymo procesas nepaspartins ir / ar neatkurs norimos tėvo bendravimo tvarkos su dukra, o atliekami priverstinio vykdymo veiksmai kaip tik dar labiau kels vaikui įtampą, traumuos jo psichiką, dėl ko vaiko interesai neabejotinai bus pažeisti.
9. Laikė, kad visuma nustatytų ir įvertintų aplinkybių sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamos, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog taikos sutarties dalis yra nevykdoma, bei šiuo atveju nesudaro teisinio pagrindo išduoti vykdomąjį raštą pagal pareiškėjo prašymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskiruoju skundu pareiškėjas E. Š. prašo Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir išduoti vykdomąjį raštą dėl 2019 m. birželio 28 d. Utenos apylinkės teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-850-731/2019, patvirtintos taikos sutarties vykdymo, priteisti iš O. K. 450 Eur bylinėjimosi išlaidų už atskirojo skundo paruošimą ir visas pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas jo naudai.
11. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nenagrinėjo tų aplinkybių, kurios nustatytinos sprendžiant tokį klausimą ir nagrinėjo tas aplinkybes, kurios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 646 straipsnio 3 dalies prasme teisiškai nereikšmingos. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi vertinti, kas atsakingas dėl to, jog ginčo šalių pasirašyta ir teismo patvirtinta taikos sutartis nėra vykdoma, tačiau CPK 646 straipsnio 3 dalies prasme tokia analizė nepatenka į teismo kompetenciją, sprendžiant klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl paties ginčo taikos sutarties vykdymo, o sprendžiamas tik prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo. Kas atsakingas dėl taikos sutarties sąlygų nevykdymo, gali būti sprendžiama tik vykdymo procese.
12. Mano, kad nagrinėjamoje byloje buvo abi sąlygos dėl vykdomojo rašto išdavimo: 1) 2019 m. birželio 28 d. Utenos apylinkės teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-850-731/2019, patvirtinta taikos sutartis yra nevykdoma; 2) taikos sutarties sąlygos yra aiškios, nedviprasmiškos ir gali būti priverstinai vykdomos.
Žemesnės instancijos teismas
13. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje jo pateikti rašytiniai įrodymai –susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis dėl vaiko paėmimo nepatvirtina to fakto, kad atsakovė O. K. sudaro jam kokias nors kliūtis bendrauti su dukra. Mano, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra abstrakti, neatitinka byloje pateiktų įrodymų turinio, be to, vien ta aplinkybė, kad atsakovė retkarčiais atrašo į jo trumpasias žinutes, nereiškia, jog nėra sudaromos kliūtys matytis su vaiku.
14. Nurodo, kad 2019 m. birželio 7 d. ginčo šalių susirašinėjimas patvirtina, jog jis paprašė leisti pasimatyti su dukra ir paklausė, kada gali atvažiuoti pasiimti jos. Buvo atsakyta, kad bet kada gali atvažiuoti pabendrauti (nors pagal taikos sutarties sąlygas gali pasiimti dukrą, o ne būti su ja atsakovės tėvams priklausančiuose namuose). Jam atvažiavus, vaikas nebuvo suruoštas išvykimui su juo, daiktai nebuvo įdėti, nebuvo tinkamai vaikui pasakyta, kad jis šį savaitgalį praleis su tėčiu, vaikui girdint atsakovė stresavo, priekaištavo jam. Galutiniame rezultate jam pasiimti vaiko nebuvo sudaryta galimybė. 2019 m. birželio 21 d., 2019 m. birželio 22 d., 2019 m. birželio 28 d. parašė klausdamas, ar galės paimti dukrą, tačiau negavo jokio atsakymo. 2019 m. liepos 4 d. vėl parašė klausdamas, ar galės paiimti dukrą, atsakovė nurodė, jog turi skambinti dukrai, o atvažiuoti ir aplankyti gali. Tačiau tai nėra toks bendravimas, dėl kokio buvo sutarta abiejų pasirašytoje taikos sutartyje. 2019 m. rugpjūčio 1 d., 2019 m. rugpjūčio 3 d. rašė, prašydamas leisti atvažiuoti ir paimti dukrą, tačiau tokio leidimo negavo. 2019 m. rugpjūčio 18 d. ne kartą rašė, prašydamas leisti atvažiuoti ir paimti dukrą. Atsakovė nurodė, kad verkiančio vaiko ji netemps į automobilį, taip aiškiai iš anksto užprogramuodama situaciją, kad mergaitė verks, nors jam net nebuvo leista pabandyti pasiimti dukrą. 2019 m. rugpjūčio 30 d. paklausė atsakovės, ar galės paiimti dukrą ateinantį savaitgalį, į ką pastaroji atrašė, jog jos atostogauja (nors šis savaitgalis pagal patvirtintą taikos sutartį priklausė jam, atsakovė jo net neinformavo, kad savaitgalį negalės pasiimti dukros). 2019 m. spalio 18 d. prašė leisti savaitgalį susitikti su dukra, pasiūlė pamokinti važiuoti riedučiais, tačiau sulaukė priekaištų, kad neaplanko sergančio vaiko, o kartu buvo informuotas, jog jos išvykusios į svečius (logiška būtų teigti, jog arba dukra nesirgo, arba jos niekur nebuvo išvykusios). Atsakovė sekančios dienos popietę atrašė, jog gali atvažiuoti pamokinti dukrą važiuoti riedučiais, nes jos dabar yra (duomenys neskelbtini) stadione, nors atsakovei puikiai žinoma, jog gyvena kitame mieste ir negali staigiai atvykti, atsakovei nusprendus leisti jam susitikti su dukra. Remiantis aukščiau pateiktais įrodymais, mano, kad buvo pažeisti taikos sutarties dėl bendravimo su vaiku tvarkos 1.2, 1.3, 1.12 punktai.
15. Nurodo ir tai, kad nuo taikos sutarties dėl bendravimo su vaiku tvarkos patvirtinimo nuolatos yra pažeidinėjamas 1.6 punktas, kadangi atsakovė vengia informuoti jį apie dukters sveikatos būklę, pasiekimus, jos poreikius ir kitus svarbius įvykius, susijusius su dukra. Be to, atsakovė pasikeitusi savo pavardę (iš Š. į K.), jo apie tai neinformavo, dėl ko jis negalėjo pervesti savo dukrai alimentų ir taip nukentėjo jo dukters interesai.
16. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti liudytoja apklaustos Zarasų švietimo pagalbos tarnybos psichologės G. V. parodymai, taip pat liudytojais apklaustų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų I. B. ir V. B. parodymai. Nutartyje pateikti liudytojos D. T. parodymai nepilnai atspindi tai, kas liudytojos buvo akcentuojama teismo posėdžio metu. Liko neįvertinta Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Zarasų rajone patarėjos N. J. pateikta galutinė išvada. Nevertinta, kad atsakovė neleidžia R. Š. kaip močiutei matytis su anūke.
17. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog pats vaikas vengia bendravimo su tėvu, grindė išvadą teikusios institucijos atstovės ir psichologės teiginiais, tačiau byloje esantys teismo posėdžių garso įrašai neginčytinai patvirtina, jog nei išvadą teikusios institucijos atstovė N. J., nei liudytoja apklausta psichologė Z. A. niekada neteigė, jog pats vaikas vengia bendravimo su tėvu. Vienintelis asmuo, kuris teigė, kad dukra nenori bendrauti su tėvu, buvo pati atsakovė.
Šalies argumentai
18. Atkreipia dėmesį, kad dar 2019 m. spalio 8 d. pateikė teismui prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo, suformulavo ekspertams siūlomus pateikti klausimus, pasiūlė ekspertinę įstaigą, sutiko sumokėti už ekspertizę, tačiau jo prašymas liko nespręstas.
19. Mano, jog keistai atrodo atsakovės bandymas visus įtikinti, kad vaiko nuomonė apie jį (kaip tėtį) ir noras su juo bendrauti kardinaliai pasikeitė po 2019 m. kovo 16 d., kai dukra liko nakvoti jo namuose (duomenys neskelbtini), kadangi pasiimti vaiką su nakvyne pasiūlė atsakovės advokatė dar teismo posėdžio dėl bendravimo tvarkos nustatymo metu. Po 2019 m. kovo 16 d. jau praėjo beveik metai. Be to, tą dieną bendraujant su dukra tiek dienos, tiek ir nakties metu nekilo jokių problemų ar sunkumų, vaikas noriai ir gražiai bendravo, kitos dienos rytą net nereiškė didelio noro važiuoti namo pas mamą. Tačiau tik atvežus dukrą namo, atsakovė pradėjo stresuoti, reikšti pretenzijas ir priekaištus, kaip vaikas galėjo likti pas jį nakvoti. Visa tai girdėjo ir matė vaikas.
20. Pastebi, kad iki teisminių procesų pradžios su savo dukra bendravo gerokai dažniau, nei prasidėjus teisminiams procesams dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Laiką leisdavo tik dviese, be atsakovės, o dukra visada pati reikšdavo norą būti ir bendrauti su tėčiu. Pati atsakovė šias aplinkybes yra pripažinusi atsiliepime į ieškinį: t.y., kad du kartus per mėnesį jis pasiimdavo dukrą ir bendravo (duomenys neskelbtini), jo gyvenamojoje vietoje. Todėl tai kelia pagrįstus įtarimus, kad vaiku yra manipuliuojama ir jis yra nuteikinėjamas prieš savo tėtį. Tai patvirtina ir pačios atsakovės bei jos tėvų elgesys bei išsakytos nuomonės jo atžvilgiu, liudytojų ir atitinkamų specialistų pateikti parodymai ir išvados.
21. Atkreipia dėmesį, jog paskutiniu metu lankant dukrą jos gyvenamojoje vietoje (atsakovės tėvų namuose), atsakovė jų bendravimą su dukra, dukrai matant, nuolatos filmuoja ir neigiamai replikuoja, bei bando provokuoti vaiką. Todėl mano, kad vykdomojo rašto išdavimas leistų atsakovei pakeisti nuomonę ir pradėti elgtis kitaip, nei iki šiol bei nustoti žaloti jų vaiką, kenkti jai tiek psichologiškai, tiek emociškai.
22. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į vaiko nuomonės išklausymo aktą Nr. 8SD-1149 (2019 m. rugsėjo 27 d.) ir tarnybinį pranešimą Nr. 8TSD-1150 (2019 m. rugsėjo 27 d.) dėl psichologės G. V. nuomonės nagrinėjant 2019 m. rugsėjo 26 d. pranešimą Nr. 8VTP-679. Pastarajame yra pažymėta, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. skyriaus Vaiko kambaryje stebėtas dukros elgesys neatitinka vaiko amžiaus ir nėra normalus, vaikas patiria raidos ir emocijų sunkumus, akivaizdžiai išgyvena lojalumo konfliktą. Taip pat pažymima, kad 2019 m. rugsėjo 26 d. susitikime su vaiku stebint mamos elgesį, pastebimas mamos vengimas aiškiai formuluoti vaikui elgesio taisykles, reikalavimus, išreikalauti konkretaus rezultato. Nors mama nereiškė prieštaravimų dėl bendravimo, nė vieno specialisčių prašymo nepalaikė ir nebandė pasiekti rezultato – galimybės pasikalbėti su vaiku.
23. Nurodo, jog prašymas dėl taikos sutarties vykdymo tvarkos pakeitimo teismui atsakovės nebuvo pateiktas, nors būtent atsakovė teigė, kad esamos tvarkos vykdymas negalimas.
Žemesnės instancijos teismas
24. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl vaiko tariamo nenoro, niekaip nevertino, kiek vaiko artima aplinka įtakoja patį vaiką, kokia vaikui formuojama nuomonė apie jos tėvą ir jo šeimą, kai tikras senelis neįleidžiamas į namus, o su tėvu per Kalėdas vaikas būna nešildomoje virtuvėje. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo asmenybės ypatumų (fizinio ir socialinio nesubrendimo, priklausymo nuo kartu esančių suaugusiųjų valios) nesugeba savo teisėmis pasinaudoti bei apginti savo interesų, vaikui būtina ypatinga apsauga ir priežiūra, užtikrinanti efektyvų vaiko teisių įgyvendinimą.
25. Pabrėžia, jog jau daugiau kaip pusė metų dėl nuolatinių atsakovės trukdymų negali savarankiškai bendrauti su savo vaiku, kadangi atsakovė arba nepalieka jo su dukra, arba neleidžia pasimatyti su dukra apskritai. Pirmosios instancijos teismas itin formaliai vertindamas jo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nevertino tai, kad ne tik jis, suaugęs žmogus negali matyti savo vaiko ir tiesiogiai bendrauti su juo, tačiau pirmiausia jų nepilnametė dukra negali matytis su savo tėvu. Taigi, būtent jo nepilnametės dukters teisė į šeimos ryšius nebuvo deramai apginta. Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi, paneigė 2019 m. birželio 28 d. nutarties, kaip įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, esmę.
26. Pabrėžia ir tai, jog pagal CPK 646 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus teismas, atsisakęs išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties sąlygų vykdymo, išaiškina šalims teisę kreiptis dėl teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka, tačiau 2020 m. sausio 27 d. nutartyje tokio išaiškinimo nėra.
Atsiliepimas
27. Suinteresuotas asmuo O. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti, priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo parengimą.
28. Nurodo, kad ji nesudaro jokių kliūčių tėvui bendrauti su dukra, tačiau ji negali ir nesiims jokių radikalių (prievartinių) veiksmų „organizuoti“ vaiko išvežimo į tėvo namus (duomenys neskelbtini). Ji ėmėsi visų įmanomų priemonių – konsultavosi pas psichologus, lankė pozityvios tėvystės kursus, dalyvavo tėvo ir vaiko bendravime, t.y. kai jie leido laiką trise. Atsakovė nuolat kvietė vaiko tėvą lankyti dukrą jos namuose (ypač ligos atveju).
29. Pažymi, kad apeliantui buvo siūloma paimti bent savaitę atostogų ir pagyventi pas tėvus (duomenys neskelbtini), pabendrauti su dukra dažniau, t.y. atvykti į mokyklą vaiko pasiimti po pamokų ir / ar nuvežti į būrelius (į (duomenys neskelbtini)) - siekiant sukurti / atkurti glaudesnį ryšį su vaiku. Situacija dėl dukros atsisakymo vykti pas tėvą buvo ne kartą svarstoma / analizuojama Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir skyrius rekomendavo tėvui išklausyti pozityvios tėvystės ir / ar bendravimo su vaiku įgūdžių tobulinimo kursus, konsultuotis su psichologais, buvo siūloma pasidomėti apie dukters amžiaus vaiko raidos ypatumus bei bendravimo su tokio amžiaus vaiku būdus ir formas. Tačiau visa tai apeliantas vertino kaip „perteklines“ jam primetamas pareigas, nes jis dirba ir neturi laiko važinėti į (duomenys neskelbtini) ar imti atostogas, kad bendrautų su dukra, pavyzdžiui po pamokų. Kadangi teismo nutartyje „parašyta“, jog vaiką tėvas pasiima iš vaiko gyvenamosios vietos atitinkamu laiku su nakvyne, anot apelianto – tokio sakinio turėtų būti pakankama, kad vaikas būtų paimamas ir vežamas į tėvo namus bendrauti ir nakvoti.
30. Atkreipia dėmesį, jog (duomenys neskelbtini) gyvena apelianto tėvai, tai nėra būtinybės iškarto vežtis vaiką su nakvyne į (duomenys neskelbtini) esantį butą, galima apsilankyti pas senelius, visiems pabendrauti, kol vaikas pripras, nes anksčiau (po santuokos nutraukimo) to nebuvo daroma. Ji ne kartą akcentavo, jog po skyrybų vaikui buvo vos du metukai ir tėvas atvykdavo į jos namus tik kelioms valandoms, tai dukra nepratusi išvažiuoti su nakvyne iš savo namų. Jos nuomone, viską galima padaryti palaipsniui, tik reikia tėvo pastangų, o ne vykdomojo rašto. Priverstiniai vykdymo veiksmai neatitinka vaiko interesų, nes pats tėvas turi sukurti ryšį su vaiku, kad dukra noriai praleistu laiką su tėvu, be jokios prievartos priemonių.
31. Akcentuoja, jog jai nėra priimtinas bendravimas trumpųjų žinučių pagalba, kadangi privatų susirašinėjimą apeliantas panaudoja teisme prieš ją pačią. Tiesiog ji visais su vaiku susijusiais klausimais bendrauja telefoninių pokalbių metu, be to, dukra turi savo telefoną ir (pagal savo amžių) gali pati su tėvu kalbėtis.
32. Akcentuoja ir tai, kad po skundžiamos nutarties priėmimo apeliantas du savaitgalius parašęs trumpąją žinutę, ar gali atvažiuoti pas dukrą ir, gavęs atsakymą, kad taip, atvažiuok – nebuvo atvykęs pabendrauti su vaiku. Kadangi visas krūvis rūpintis vaiku iki šiol tenka jai, tai ne kartą akcentavo apeliantui, jog tikrai neprieštarautų, jei dukra išvažiuotų su tėvu, ar pas tėvą, kad ir keletai dienų, ar per atostogas, nes jai tuo metu atsirastų galimybė skirti laiko sau.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
33. Atskirasis skundas atmestinas, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. sausio 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis) . Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjo E. Š. atskiruoju skundu, be to, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis, 338 straipsniai).
35. Byloje nustatyta, jog Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi buvo patvirtinta E. Š. ir O. Š. (dabar K.) sudaryta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. e2-850-731/2019. Šia sutartimi, be kitų klausimų, šalys susitarė dėl bendravimo su nepilnamete dukra E. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) tvarkos. 2019 m. birželio 11 d. E. Š. pateikė teismui prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, motyvuojant tuo, kad O. Š. nevykdo teismo nutartimi patvirtintos Sutarties sąlygų. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2019 m. birželio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-850-731/2019, nutarė neišduoti vykdomojo rašto, motyvuojant pareiškėją neįrodžius, kad O. Š. pažeidinėja taikos sutarties sąlygas. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-591-755/2019, minėtą 2019 m. birželio 28 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad E. Š. prašymo išsprendimas rašytinio proceso tvarka sutrukdė teismui nustatyti teisiškai reikšmingas, sprendžiant dėl galimybės išduoti vykdomąjį raštą, aplinkybes. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai skundžiama nutartimi vėl atsisakė išduoti vykdomąjį raštą pagal E. Š. prašymą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamos, kad būtų pagrindas konstatuoti, kad taikos sutarties dalis yra nevykdoma – šiuo atveju pats vaikas vengia bendravimo su tėvu ir kaltinti dėl to vaiko motiną būtų neteisinga ir neprotinga, kadangi nenustatyta, jog ji trukdo vaikui bendrauti su E. Š.. Pareiškėjas dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą.
36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus bei procesinius šalių dokumentus, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes priimta tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą pagal E. Š. prašymą, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių atskirojo skundo argumentų.
37. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pareiškėjas atskirajame skunde vienu iš argumentų nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nenagrinėjo tų aplinkybių, kurios nustatytinos sprendžiant tokį klausimą ir nagrinėjo tas aplinkybes, kurios CPK 646 straipsnio 3 dalies prasme teisiškai nereikšmingos. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi vertinti, kas atsakingas dėl to, jog ginčo šalių pasirašyta ir teismo patvirtinta taikos sutartis nėra vykdoma, nors CPK 646 straipsnio 3 dalies prasme tokia analizė nepatenka į teismo kompetenciją, sprendžiant tokį klausimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams.
38. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, taikos sutartis, kurios sudarymas, patvirtinimas ir vykdymas nustatytas materialiosios ir proceso teisės normų, ypatumas yra tas, kad, taikos sutarties šaliai nevykdant sutartimi nustatytos prievolės, suinteresuotos šalies (kreditoriaus) prašymu pagal teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, rezoliucinę dalį išduodamas vykdomasis raštas ir jis vykdomas CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2010). Taigi vykdomojo rašto išdavimas dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies siejamas su fakto, kad viena iš sutarties šalių pažeidė (neįvykdė) joje nustatytas prievoles, nustatymu (CPK 646 straipsnio 3 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, apeliantui prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo motyvuojant tuo, kad atsakovė nevykdo taikos sutarties sąlygų, sudarydama kliūtis bendrauti su dukra, pagrįstai aiškinosi, ar atsakovė yra atsakinga dėl to, kad teismo patvirtinta taikos sutartimi nustatytas tėvo ir dukros bendravimas nevyksta tokiu būdu, koks yra nustatytas galutiniame teismo procesiniame sprendime.
39. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, jog šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos, būtinos vykdomajam raštui išduoti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamos, kad būtų pagrindas konstatuoti, kad taikos sutarties dalis yra nevykdoma. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog šiuo atveju pati apelianto dukra vengia / atsisako likti ar vykti kartu su juo viena, be motinos palydos, t. y. tėvų nesantaikos metu, didesnį prielankumą dukra demonstruoja kartu gyvenančiai motinai ir vengia / atsisako betarpiško (nedalyvaujant motinai) kontakto su skyrium gyvenančiu tėvu.
40. Nors apeliantas neigia, kad teismo patvirtinta taikos sutartimi nustatytas jo ir dukros bendravimas yra apsunkintas dėl pačios dukros nenoro likti tik dviese, tačiau šią aplinkybę patvirtina šalių susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis turinys, išvadą teikusios institucijos atstovės bei psichologės nurodyti duomenys. Apelianto dukra nuo mažens gyvena atskirai nuo apelianto, su motina, jos bendravimas su apeliantu jau keletą pasatarųjų metų buvo pakankamai ribotas, ką pripažįsta ir pats apeliantas. Natūralu, kad dukrai nuo pat gimimo augant su motina, kuri ja nuolat ir besąlygiškai rūpinasi, ir tik kartkartėmis bendraujant su apeliantu, tarp dukros ir mamos yra susiformavęs glaudus emocinis ryšys, tuo tarpu vaiko ryšys su apeliantu yra susilpnėjęs. Taigi, visų pirma, būtent apeliantui kyla pareiga šį ryšį sustiprinti, kad galėtų bendrauti su dukra kitoje, nei jai įprasta, aplinkoje, nedalyvaujant motinai. Apeliantas turi ieškoti būdų, kaip susigrąžinti dukros pasitikėjimą, pamažu prisipratinti dukrą prie savęs.
41. Nagrinėjamu atveju, byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog apeliantas lankosi pozityvios tėvystės užsiėmimuose, tačiau, akivaizdu, kad šios pastangos nėra pakankamos, kad apelianto ir jo dukros ryšys sustiprėtų. Toks apelianto elgesys, kuomet atvykus pasiimti dukros iš jos gyvenamosios vietos, yra laukiama gatvėje, kol dukra ateis ar ją kažkas atves, žinant, kad dukra vengia / atsisako likti ar vykti viena su apeliantu, taip pat kuomet atsakovės trumposiomis žinutėmis yra nuolat prašoma paklausti, ar dukra nori su juo susitikti (vietoj to, kad pačiam paskambinti dukrai ar atvykti į dukros gyvenamąją vietą ir pasikalbinti su juo kažkur nuvykti) nelaikytinas tinkamu, įgyvendinant dukros teisę bendrauti su tėvu bei vykdant kooperavimosi pareigą, turinčią ypatingą svarbą vykdant tokią nutartį. Tokio amžiaus vaikui, kokio yra šalių dukra, paėmimas iš jam saugios aplinkos tokiu būdu, kokiu pageidauja apeliantas (prieš tai neskyrus laiko pabendrauti su dukra jos įprastoje aplinkoje), neabejotinai sukels emocinį stresą, kas visiškai neatitiks vaiko interesų.
42. Pažymėtina, jog tarpusavio santykių kūrimas yra ilgalaikis procesas, todėl apeliantas turėtų kantriai, nereikalaudamas, o įsiklausydamas ir atliepdamas poreikius, megzti ryšį su dukra. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160-378/2019).
43. Kasacinis teismo praktikoje yra pažymima ir tai, jog teismo sprendimo (nutarties) nevykdymas negali būti pateisinamas vaikų nuomone, kuri suformuota galimai vaikų interesus pažeidžiančiu būdu. Todėl vertinant vaikų pareikštą poziciją kaip priežastį, dėl kurios teismo sprendimas (nutartis) dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nebuvo vykdomas, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar ši pozicija yra visiškai savarankiška, kategoriška, nepakeičiama net abipusėmis suinteresuotų asmenų (vaiko tėvų) pastangomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020).
44. Nagrinėjamoje byloje nurodytos aplinkybes pirmosios instancijos teismo nustatinėjo ir vertino. Byloje buvo vertinta, dėl kokių priežasčių apelianto dukra nenori betarpiškai (motinai nedalyvaujant) bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, kas lėmė jos tokį nenorą ir kaip pašalinti šią bendravimo kliūtį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju tokia apelianto dukros pozicija yra epizodinė ir akivaizdžiai įtakota konflikto, vykstančio tarp jos tėvo ir motinos. Tokiai išvadai apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria ir papildomai akcentuoja, kad skyrybų atveju abu tėvai, tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan. Vaikas tėvų konfliktinėje situacijoje nori jaustis kiek galima saugus ir tą saugumą jis suvokia kaip galimybę atsitraukti. Ilgai besitęsiantys tėvų konfliktai ir teismo procesai neleidžia nusistovėti tarpusavio santykiams ir tam tikram gyvenimo ritmui, kuris užtikrintų vaiko saugumą. Todėl akivaizdu, jog šiuo atveju nesikeičiant situacijai tarp vaiko tėvų, t. y. tebesitęsiant konfliktiniams jų santykiams, ir nesikeičiant (negerėjant, nestiprėjant) ryšiui tarp apelianto ir dukters, nėra pagrindo tikėtis, kad dukros elgesys artimiausiu metu gali pasikeisti ir ji panorėtų likti ir vykti su tėvu viena, be motinos palydos, t. y. teismo patvirtinta taikos sutartimi nustatytas apelianto ir dukros bendravimas, tikėtina, ir toliau bus apsunkintas.
45. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje apelianto pateikti rašytiniai įrodymai – susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis dėl vaiko paėmimo iš jo gyvenamosios vietos nepatvirtina to fakto, kad atsakovė sudaro apeliantui kokias nors kliūtis bendrauti su dukra. Iš šio susirašinėjimo matyti, jog apeliantas paprastai derindavo su atsakove vaiko paėmimo iš jo gyvenamosios vietos klausimą iš anksto. Tačiau ar apeliantas taikos sutartyje nurodytu laiku realiai bandydavo pasiimti dukrą iš jos gyvenamosios vietos ir jam nebuvo sudarytos galimybės įgyvendinti bendravimo su dukra tvarką, byloje tokių duomenų nebuvo pateikta. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog atsakovė ne visada atsakydavo į jo trumpasias žinutes, kuriomis jis derindavo vaiko paėmimo iš jo gyvenamosios vietos klausimą, savaime, atsakovei neišreiškus prieštaravimo dėl vaiko paėmimo, nereiškia ir negali būti vertinamos kaip atsakovės sudaromos kliūtys bendrauti su dukra. Į bylą pateiktas gausus susirašinėjimas nepatvirtina ir kitos apelianto nurodomos aplinkybės, t. y. jog atsakovė vengia informuoti jį apie dukters sveikatos būklę, pasiekimus, jos poreikius ir kitus svarbius įvykius, susijusius su dukra.
46. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įrodinėjant aplinkybes, patvirtinančias teismų sprendimų (nutarčių) dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos neįvykdymą (ypač kiek tai susiję su tuo, kad tokių sprendimų neįvykdo kartu su vaiku gyvenantis tėvas (motina)), galima remtis ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, o šių įrodymų leistinumo (priimtinumo) standartai neturėtų būti pernelyg aukšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-969/2020, 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Vis dėlto nagrinėjamoje byloje, įvertinus byloje esančius duomenis, apelianto argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė trukdo dukrai bendrauti su apeliantu (CPK 178 straipsnis).
47. Pažymėtina, kad apeliantas, esant atsakovės trukdymui vaikui bendrauti su apeliantu, turi galimybę dėl šių aplinkybių kreiptis į vaiko teisių apsaugos institucijas, fiksuoti konkrečias aplinkybes, kreipdamasis į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, ar imtis kitų norminiuose aktuose numatytų teisėtų priemonių, atsižvelgiant į kiekvieną konkrečią situaciją.
48. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog priimant skundžiama nutartį, pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti liudytojais apklaustų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų I. B. ir V. B., Zarasų švietimo pagalbos tarnybos psichologės G. V. parodymai, Vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 8SD-1149 (2019 m. rugsėjo 27 d.), tarnybiniame pranešime Nr. 8TSD-1150 (2019 m. rugsėjo 27 d.) nurodyti duomenys, psichologės G. V. nuomonė nagrinėjant 2019 m. rugsėjo 26 d. pranešimą Nr. 8VTP-679. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos būtent šių parodymų ir duomenų pagrindu pasisakė ir dėl kartu su dukra gyvenančios motinos pareigos, veikiant vaiko interesais, dėti kur kas didesnes pastangas, siekiant padėti dukrai palaikyti ryšį su tėvu.
49. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglametuojančias vykdomojo rašto išdavimą dėl teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytos tėvo su vaiku bendravimo tvarkos nevykdymo, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą padaryta nepažeidžiant proceso teisės normų. Dėl to atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 339 straipsnis).
50. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
51. Apeliantui išaiškintina, jog apibusiu susitarimu šalys galėtų pakeisti sudarytą taikos sutartį arba spręsti dėl jos sąlygų atnaujinus byloje procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktai).
52. Atmetus atskirąjį skundą, atsakovei priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro 200 Eur advokato pagalbos išlaidos. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į atskirajame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.16 punkto nuostatas (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
teismas nutaria:
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų O. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.