Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2-487-1092/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-05-07
Bylos Nr.: e2-487-1092/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Aurimas Brazdeikis
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Klaitera“
Atsakovas: VTG Tanktainer GmbH

Kategorijos

2.1.5.1.2.10Iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams
2.6.1.4Prievolių vykdymas
2.6.26Vežimas
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.6.3.5Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose

Civilinė byla Nr. e2-487-1092/2020Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00386-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.5.1.2.10; 2.6.1.4; 2.6.26; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.6.3.5 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 7 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aurimas Brazdeikis,sekretoriaujant Joanai Runelienei, Jolantai Dryžienei,dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei G. M., R. G.,atsakovės atstovui advokatui M. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaitera“ ieškinį atsakovei VTG Tanktainer GmbH dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškinio ir atsiliepimo į jį santrauka

1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 245 543 Eur skolos, 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

2. Ieškovės ieškinys buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Ieškovė atsakovei teikdavo paslaugas pagal atskirus atsakovės užsakymus – organizuodavo krovinių pristatymą iš kliento nurodytos pasikrovimo vietos į kliento nurodytą pristatymo vietą, tvarkydavo su krovinių vežimu, atsiėmimu susijusius dokumentus ir pan. Už teiktas paslaugas ieškovė atsakovei išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodomas teiktų paslaugų pobūdis ir kaina. Nepaisant sėkmingo ir ilgalaikio bendradarbiavimo, 2010 metais ieškovė ir atsakovė susidūrė su bendradarbiavimo problemomis, nes atsakovė ėmė vengti apmokėti ieškovės išrašytas už suteiktas paslaugas sąskaitas. Po ilgų raginimų paskutiniai mokėjimai buvo atlikti 2011 m. kovo 24 d. ir 2011 m. balandžio 1 d., tačiau skola pilnai nebuvo padengta. Šiai dienai yra likusios neapmokėtos sąskaitos, išrašytos nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., bendrai 245 543 Eur sumai.

Motyvuojamoji dalis

2.2. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ieškinį reiškia Vokietijoje registruotam juridiniam asmeniui, byla laikoma turinčia užsienio (tarptautinį) elementą ir bylos jurisdikcija turi būti nustatoma pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1215/2012). Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnyje nurodyta bendra taisyklė, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės gali būti taikomos ir alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės. Viena iš specialiosios jurisdikcijos taisyklių yra nurodyta Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalyje ir apima bylas, susijusias su sutartimis; tokiose bylose, kai prievolės vykdymo vieta yra kitoje valstybėje narėje, nei atsakovo buveinės valstybė narė, jurisdikciją pagal tuo pagrindu pareikštą ieškinį turi ir atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismai (7 straipsnio 1 dalies a punktas). Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad teikiant paslaugas prievolės įvykdymo vieta laikoma vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. Šiuo atveju ieškovės ieškinio reikalavimas kildinamas iš tarp ieškovės ir atsakovės buvusių sutartinių santykių, kurių (visos ar dalies prievolės) vykdymo vieta visada buvo Lietuvos Respublikoje. Būtent dėl to šalys ir bendradarbiavo, kadangi atsakovei buvo reikalingas partneris, veikiantis Lietuvoje, kuris galėjo Lietuvos Respublikoje organizuoti krovinio paėmimą/iškrovimą/nuvežimą ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra registruota Lietuvos Respublikoje (Klaipėda), o atsakovė – Vokietijoje, taip pat įvertinus tai, kad kuri nors paslaugos dalis ar visa paslauga visada buvo teikiama Lietuvos Respublikoje, manytina, kad glaudžiausias ryšys tarp sutartinių santykių ir teismo yra būtent Lietuvos Respublikoje ir būtent Klaipėdos apygardos teismas yra kompetentingas nagrinėti šį ginčą.

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė palikti ieškinį nenagrinėtu ir jurisdikcijos klausimą spręsti atskira rašytine nutartimi. Netenkinus anksčiau paminėto prašymo, taikyti ieškinio senatį; netenkinus anksčiau nurodytų prašymų, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą; priteisti atsakovo VTG Tanktainer GmbH naudai bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsiliepimas į ieškinį buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Ieškovė teigia, jog paslaugas atsakovei teikė pagal atskirus užsakymus. Tačiau ieškovė nepateikė nei vieno užsakymo, o tik savo savarankiškai išrašytas sąskaitas. Ieškovė taip pat nepateikė ir suteiktų paslaugų ataskaitos, pačių vežimo dokumentų, kurie galėtų pagrįsti krovinių vežimą atsakovės interesais. Dar daugiau, ieškovė nesąžiningai siekdama pasipelnyti šiame ginče teikia sąskaitas ir reiškia reikalavimus už trečiųjų asmenų krovinių pervežimus. Atsakovė turi sąskaitų, kurios patvirtina, jog visos sąskaitos, kurios yra pateiktos šiame ginče, už trečiųjų asmenų krovinių vežimą buvo pateiktos tiesiogiai tretiesiems asmenims. Tai reiškia, jog ieškovė teikė reikalavimus, sąskaitas už trečiųjų asmenų krovinių pervežimus tiems asmenims, kurių kroviniai buvo vežami, o dabar teikia tas pačias sąskaitas, tik nurodžiusi kitą mokėtoją, atsakovei ir teismui. Tikėtina, jog ieškovė yra gavusi mokėjimų ir iš trečiųjų asmenų ir galbūt siekia nesąžiningai pasipelnyti šiame ginče.

4.2. Pagal ieškovės pateiktą ieškinio pagrindą ir turimus atsakovės dokumentus, susijusius su reikalavimų pareiškimu tretiesiems asmenis, atsakovė negali pilnavertiškai suformuoti savo gynybinės pozicijos dėl ieškinio pagrindo, nes ieškovė teigia, jog papildomai įrodinės, jog paslaugas suteikė atsakovė. Šiuo metu ieškovė savo ieškinį grindžia tik savarankiškai išrašytomis sąskaitomis, kurios niekada nebuvo atsakovės priimtos ar pripažintos. Ieškovė turėtų pagrįsti savo reikalavimą leistinais įrodymais.

4.3. Iš pateiktų dokumentų ieškovės pozicija laikytina visiškai nepagrįsta – ieškovė nepateikė ir neįrodė aplinkybių, kuriomis remiasi. Ieškovė taip pat nepagrindė ir neįrodė, jog paslaugas suteikė atsakovės įpareigojimu (pavedimu), sutarties pagrindu ar pačiai atsakovei. Akivaizdu, jog yra išrašytos ir egzistuoja analogiškos sąskaitos tretiesiems asmenims dėl ieškovės nurodomų paslaugų teikimo. Esant poreikiui, atsakovė pasilieka teisę teikti įrodymus, o būtent visas sąskaitas tretiesiems asmenis, kurios yra analogiškos, sutampančios su sąskaitomis pateiktomis šiame ginče (jos kol kas nepateiktos, taupant išlaidas vertimams ir bylinėjimosi išlaidoms). Pateikti pavyzdžiai iliustratyviai patvirtina, jog ieškovė reiškia tapačius reikalavimus skirtingiems juridiniams asmenims.

4.4. Ieškovei nepateikus įrodymų apie susitarimus dėl krovinių pervežimo, kurių pagrindu yra ar buvo išrašytos ieškovės sąskaitos, atsakovė teikia į bylą vieną iš tokių atskirų užsakymų, kurių pagrindu anksčiau nei ieškovės nurodomos paslaugos, buvo vykdomi pavedimai, teikiamos paslaugos. Pateikiamame užsakyme matyti, jog ginčo šalys pagal tokius užsakymus buvo susitarusios taikyti sutartinį teismingumą. Šalys pagal pateiktus užsakymus buvo susitariusios ir numačiusios, kad visiems ginčams spręsti kompetentingas teismas Hamburge (Vokietija). Ieškovas pradėdamas vykdyti pavedimą teikti transporto paslaugas patvirtino, kad priima sąlygas ir numatytą jurisdikciją. Vadinasi, šiuo atveju, net jeigu ir vertinti apie buvusius teisinius santykius ar iš jų kilusius reikalavimus, ieškovė, net ir nesant užsakymų dėl paslaugų pagal pateiktas sąskaitas, pažeidė sutartą jurisdikcijos vietą, nepagrįstai pateikė ieškinį Klaipėdos apygardos teismui.

4.5. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 11 dalis numato, kad iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai. Šiuo atveju kelių transporto veiklą reguliuoja specialūs įstatymai, t. y. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – ir CMR konvencija) ir Kelių transporto kodeksas. Jie nustato ieškinio senatį, taikomą ieškiniams, kylantiems iš vežimo kelių transportu teisinių santykių. CMR konvencijos 32 straipsnis numato 1 metų ieškinio senaties terminą, o tyčinių veiksmų ar veiksmų, prilyginamų tyčiniams veiksmams, atveju taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Remiantis gausia teismų praktika, ieškovės (vežėjo) reikalavimui dėl atsiskaitymo už krovinių vežimą taikytinas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris prasidėjo praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktas) (2015 m. birželio 10 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015, 2011 m. gegužės 31 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 263/2011 etc.). Šiuo atveju terminas turėjo pasibaigti vėliausiai 2012 m. vasario mėn.

4.6. Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus argumentus, akivaizdu, jog ieškinys pateiktas teismui neturinčiam jurisdikcijos nagrinėti bylą; praleidus ieškinio senaties terminą; visiškai nepagrindus ir neįrodžius ieškinyje nurodomų aplinkybių.

II. Parengiamųjų procesinių dokumentų santrauka

5. Ieškovė pateikė teismui dubliką, kuriame nurodė, kad jos reikalavimas atsakovei yra pagristi ir įrodyti. Dublike nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

5.1. Jokio šalių susitarimo dėl ginčų iš šalių sutartinių santykių jurisdikcijos nebuvo ir nėra.

5.2. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų faktūrų ir užsakymų, ieškovė organizuodavo atsakovės krovinių pervežimą iš arba į Lietuvą. Ieškovė buvo atsakovės partneris Lietuvoje, kuris būtent Lietuvos Respublikoje organizavo atsakovės krovinių paėmimą/iškrovimą/nuvežimą, dokumentų užpildymą, muitinės procedūras. Ieškovės ieškinio reikalavimas kildinamas iš tarp ieškovės ir atsakovės buvusių sutartinių santykių, kurių (visos ar dalis prievolės) vykdymo vieta visada buvo Lietuvos Respublikoje. Šios faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas patvirtina, kad ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Nė vienos kitos valstybės teismas neturėtų tokio glaudaus ryšio, kadangi nebūtų tiesiogiai susijęs su paslaugų teikimu. Ginčas yra nesusijęs su Vokietija, kurioje yra registruota atsakovės buveinė, kadangi Vokietijoje jokios paslaugos nebuvo teikiamos.

5.3. Šalis siejo ne vežimo teisiniai santykiai, kadangi ieškovė užsiima ekspedicijos veikla, kas kartu reiškia, kad šalių sutartiniams santykiams CMR konvencija netaikoma. Šioje situacijoje taikoma ne CMR konvencijoje įtvirtinta 1 metų ieškinio senatis, o CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas.

5.4. Kaip ir buvo nurodyta ieškovės ieškinyje, ieškovė atsakovei teikdavo paslaugas pagal atskirus atsakovės užsakymus – organizuodavo krovinių pristatymą iš kliento nurodytos pasikrovimo vietos į kliento nurodytą pristatymo vietą, tvarkydavo su krovinių vežimu, atsiėmimu, muitinės procedūromis susijusius dokumentus ir pan. Kitaip tariant, ieškovė veikė kaip ekspeditorius ir už teiktas ekspedijavimo paslaugas atsakovei išrašydavo PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė buvo kaip atsakovės agentas, tarpininkas Lietuvos Respublikoje ir veikė kaip ekspeditorius, o ne vežėjas. Atsakovė dažniausiai iš Vokietijos atsiųsdavo krovinius (konteineriuose) į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, o ieškovė buvo atsakinga suorganizuoti, kad šie kroviniai pasiektų atsakovės nurodytą galutinį tikslą. Ieškovė organizuodavo krovinių paėmimą iš uosto, pasamdydavo vežėjus pervežti krovinius, tvarkydavo visus muitinės ir kitus procedūrinius dokumentus, juos siųsdavo kompetentingoms institucijoms ir pan. Atsakovei buvo žinoma, kad ieškovė pati vežimo paslaugų neteikia ir organizuodama atsakovės užsakymų vykdymą samdydavo kitus vežėjus. Ieškovė nei kaip sutartinis vežėjas, nei kaip faktinis vežėjas nebūdavo nurodytas ir CMR važtaraščiuose. Dar daugiau, ieškovė net neturėjo vilkikų, kuriais galėtų teikti vežimo paslaugas.

5.5. Atsakovė pareikšdama atsiliepimą su ieškiniu nesutiko, todėl turėjo atsiliepime pateikti savo nesutikimo su reikalavimu argumentus (įrodinėti, kad paslaugos nesuteiktos, kad už jas jau atsiskaityta ir pan.). Tačiau atsakovė teismui nepateikė absoliučiai jokios pozicijos, ar paslaugos, nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, kurių pagrindu ieškovė reiškia reikalavimą atsakovei, buvo (nebuvo) suteiktos, ar už jas atsiskaityta, neatsiskaityta ir kodėl. Atsakovei nepateikus savo pozicijos šiuo klausimu, tikėtina, kad atsakovė neneigia paslaugų suteikimo fakto, tačiau ginasi nuo pareikšto ieškinio teigdama, kad ieškovė neįrodė paslaugų suteikimo fakto ir reikalavimo pagrįstumo. Ieškovės vertinimu, toks atsakovės elgesys yra nesąžiningas, nes atsakovė puikiai žino, kad paslaugas, už kurių suteikimą reikalaujama apmokėjimo, atsakovė užsakė, ieškovė jas suteikė ir abi šalys turi tai patvirtinančius įrodymus.

5.6. Kaip ir nurodyta ieškinyje, ieškovė ir atsakovė jų tarpusavio santykius reglamentuojančios sutarties nebuvo sudariusios, užsakymai vykdavo atsakovei pateikiant užsakymą el. ryšio priemonėmis (faksu) ir ieškovei šį užsakymą įvykdant. Įvykdžius užsakymus, ieškovė mėnesio pabaigoje už tą mėnesį teiktas paslaugas išrašydavo sąskaitas faktūras (kiekvienam organizuotam pervežimui atskirai). Esant tokiems sutartiniams santykiams, juos pagrindžiantys įrodymai yra / gali būti tik: užsakymas; CMR važtaraštis; PVM sąskaita faktūra. Iš esmės prie kiekvienos sąskaitos yra užsakymas ir / arba CMR važtaraštis, visos paslaugos pagal sąskaitas buvo realiai suteiktos. Dokumentų kiekis yra labai didelis ir jie visi ne lietuvių kalba, todėl teismui teikiami tik kelias sąskaitas pagrindžiantys dokumentai. Ieškovės įsitikinimu, atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, turėtų pateikti savo poziciją, kurias sąskaitas laiko išrašytas nepagristai ir pagal kurias laiko, jog nebuvo suteiktos paslaugos. Tada ieškovė, atsikirsdama į atsakovės argumentus dėl konkrečiu sąskaitų, galėtų pateikti atsakovės įvardijamų nepagrįstomis sąskaitų pagrindimą.

5.7. Ieškovė turėjo sutartinius santykius su atsakove ir būtent atsakovės užsakymų pagrindu organizuodavo krovinių gabenimą. Atsakovei visiškai nepagrįstai atsisakius apmokėti už 2010 metais suteiktas paslaugas, ieškovei buvo nurodoma, kad už paslaugas su atsakove neatsiskaito jos užsakovai. Todėl ieškovė bandė mokėjimus už suteiktas paslaugas atgauti tiesiogiai iš pradinių atsakovės užsakovų, kurių krovinius gabeno atsakovė, dėl ko ir buvo išrašyta keletas atsakovės nurodytų sąskaitų tretiesiems asmenims (atsakovės užsakovams), tačiau šios sąskaitos nebuvo įtrauktos į ieškovės buhalterinę apskaitą, o mokėjimai pagal tokias sąskaitas negauti. Ieškovė teisės tiesiogiai reikalauti, kad skolą padengtų atsakovės klientai, realiai neturėjo ir reikalavimas gali būti nukreipiamas tik į atsakovę.

6. Atsakovė pateikė teismui tripliką, kuriame palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją. Triplike nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

6.1. Ieškovė pateikdama dubliką ignoravo pateiktus užsakymus, kuriuose aiškiai nurodyta šalių sutartinė jurisdikcija. Ieškovės aiškinimas, jog užsakymuose esanti sąlyga nereiškia susitarimo, nes: yra nurodyta apačioje, šalia bendrovės rekvizitų, nes yra nuoroda į konkretų teismą, yra tik ieškovo interpretacija, galimai siekis klaidinti teismą. Nėra jokio skirtumo, kurioje susitarimo vietoje šalys susitaria dėl jurisdikcijos. Užsakyme šalys ne tik susitarė dėl objekto bet ir vieno iš svarbiausių tokių susitarimų elementų – kokia tvarka sprendžiami ginčai, kylantys iš susidarančių teisinių santykių. Iš pateiktų į bylą dokumentų „Pakrovimo užsakymų“ (pateiktų kartu su atsiliepimu) bei ieškovės pateiktų su rašytiniais paaiškinimais „Pakrovimo patvirtinimų“ matyti: „Place of settlement and jurisdiction: Hamburg/Erfūllungsort and Gerichtstand: Hamburg“ reiškia „Vykdymo vieta (buveinė) ir jurisdikcija: Hamburgas“. Tokios formuluotės neturi jokios kitos reikšmės, kurią bando nurodyti ieškovė. Remiantis įprasta verslo praktika, tokios sąlygos, kuriomis nustatoma jurisdikcija, nebūna kitaip formuluojamos. Tai yra standartinė formuluotė naudojama susitarimuose praktikoje. Be to, tai neturi nieko bendro su registro, kuriame įtraukta bendrovė, vieta. Papildomai be jurisdikcijos, nurodyta, jog bendrovė yra registruota Hamburgo municipaliniame teisme. Jokios logikos susieti šiuos 2 teiginius tarpusavyje nėra. Priešingai, kad nekiltų abejonių ne tik dėl veiklos vykdymo vietos, yra aiškiai nurodyta ir jurisdikcija.

6.2. Bendra verslo praktika leidžia patvirtinti, jog esant verslo santykiams su užsienio elementu, šalys visada (arba dažniausiai) nurodo ginčų sprendimo vietą, siekiant išvengti netikėtumų ar neapibrėžtumo. Šiuo atveju VTG Tanktainer GmbH yra didelė tarptautinė transporto bendrovė, kuri visada visus savo ginčus sprendžia pagal buveinės vietą, t. y. Hamburge.

6.3. Ieškovė yra neteisi teigdama, jog susitarimo sąlyga „Place of Settlement and jurisdiction“ apibrėžia įmonės registracijos ir veiklos jurisdikcijos vietą, su nuoroda į registrą tvarkantį teismą. Nėra jokios logikos neigti susitarimą dėl jurisdikcijos vien dėl to, jog jis įrašytas kartu su kitais bendrovės rekvizitais. Taip pat nėra logiška pripažinti, jog toks įrašas reiškia tik registrą. Nėra jokios prasmės pripažinti faktą apie veiklos vykdymo vietą su nuoroda į registrą tvarkantį teismą. Siekiant nurodyti registrą, nebūtina nurodyti nei savo buveinės, nei jurisdikcijos.

6.4. Užsakyme („Ladeauftrag“) esančia sąlyga nebuvo nurodoma ir ji nebuvo naudojama siekiant nurodyti tik bendrovės registracijos jurisdikcijos vietą, kaip bando aiškinti ieškovė. Nelogiškas ir nepagrindžiamas toks aiškinimas, nes vien tik buveinės adreso nurodymas aiškiai indikuoja jurisdikcijos vietą, todėl tokios informacijos apie prievolės vykdymo vietą arba jurisdikciją (aiškiai ją išskiriant), atskirai nebūtų jokio pagrindo ir prasmės nurodyti.

6.5. Ieškovė siekia sukurti abejonę dėl sutartos jurisdikcijos, nes, pasak ieškovės, ši sąlyga nurodyta prie bendrovės rekvizitų, todėl, ieškovės teigimu, ji nekalba apie teisinių santykių ginčo jurisdikciją. Remiantis Vokietijos Akcinių bendrovių įstatymu, tarp privalomų bendrovės rekvizitų nėra bendrovės jurisdikcijos vietos nurodymas, todėl ji nėra privalomos informacijos dalis. Akivaizdu, kad jurisdikcijos sąlyga yra susitarimo dėl teisinių santykių pagal pateiktą užsakymą jurisdikcijos vieta („Įvykdymo vieta ir jurisdikcija: Hamburgas“), o ne informacija apie bendrovę, jos registro jurisdikcijos vietą ar ką kitą. Kitoks aiškinimas ne tik, kad neatitiktų šalių valios vykdant užsakymus, bet ir būtų nepagrindžiamas nei logine, nei teisine argumentų seka.

6.6. Į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai. Taigi, tik nesant susitarimo, galėtų būti taikoma CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a arba b punktuose nurodyti teismai.

6.7. Pagal specialiąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą Reglamento Nr.1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio 2 įtraukoje, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas, jeigu nesusitarta kitaip, prievolės įvykdymo vietos teismuose, o paslaugų teikimo atveju prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos. Pagal ieškovės pateikiamus dokumentus matyti, jog galimai kiekvienam vežimui buvo skirtingas susitarimas (atskira sutartis) ir skirtinga paslaugos suteikimo vieta (prievolės įvykdymo vieta). Vienu atveju tai buvo Rusija, kitu atveju Lietuva. Dėl kiekvieno atskiro vežimo ieškovė turėtų įrodyti tokios paslaugos suteikimo vietą. Ieškovė, teikdama tripliką, nepateikė įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, jog būtina nukrypti nuo bendrosios teismingumo taisyklės. Be to, ieškovė pateikė vos kelis užsakymus, pagal kuriuos reikalauja skolos priteisimo. Įvertinant tai, kad kiekviena sąskaita turėtų turėti atskirą sutartį, būtina nagrinėti kiekvieną iš tokių dokumentų ir nustatinėti prievolės įvykdymo vietą, kuri kiekvienu atveju skiriasi.

6.8. Triplike ieškovė nesąžiningai pradėjo neigti, jog tarp šalių buvusiuose santykiuose veikė kaip vežėjas. Suprasdama savo reiškiamų reikalavimų senaties taikymo klausimą, ieškovė užima poziciją, jog veikė ne kaip vežėjas, bet kaip ekspeditorius, kurio veikla nėra reglamentuota, o reikalavimams taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. Tokia pozicija prieštarauja išdėstytai pozicijai ieškinyje, kuriame ieškovė patvirtina, jog teikė pervežimo paslaugas. Tai pat su tokia pozicija atsakovė nesutinka, nes ieškovė veikė kaip paskesnis vežėjas. Atsakovė yra didelė tarptautinė transporto kompanija, veikianti kartu su kitais vežėjais visoje Europoje. Dalį krovinių, kurie buvo skirti Baltijos šalims arba į Rusiją, atsakovė pavesdavo pervežti ieškovei. Ieškovė visada veikė kaip vežėja ir niekada nebuvo jokio kito susitarimo tarp šalių. Tai patvirtina į bylą jau pateikti pakrovimo užsakymai. Užsakymuose nėra nieko, kas leistų teigti arba manyti, jog ieškovė veikė kaip ekspeditorė. Priešingai, užsakyme yra aiškiai nurodyta, koks krovinys ir kokiu maršrutu turi būti pervežtas. Paslaugos teikėja nurodyta ieškovė. Paslaugos objektas – „transport“ – t. y. pervežimas (konkrečiu maršrutu). Ieškovė jokiame dokumente nėra nurodžiusi, jog atsakovei, kuri yra vežėja, veiktų ne kaip vežėja, o kaip ekspeditorė. Sąskaitose už suteiktas paslaugas, kurias pateikė ieškovė, nurodyta, jog paslaugos teikėjas yra ieškovė. Nei vienoje sąskaitoje nėra jokios pastabos ar informacijos, jog paslaugas būtų teikę kiti juridiniai asmenys, kad ieškovė suteikė tik krovinio pervežimo organizavimo paslaugą. Sąskaitose nurodyta, jog kainą sudaro suma už pervežimą. Taigi, ieškovė veikė kaip vežėja, bet ne kaip ekspeditorė. Savo ruožtu ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą pervežimo operaciją arba konkrečiai už vežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją.

6.9. Atsakovė iš viso nėra gavusi sąskaitų su numeriais 02655 ir 002607. Akivaizdu, jog sąskaitos nesutampa su užsakymais, o taip pat ieškovė galbūt išrašė nepagrįstas sąskaitas, kurios dubliuoja kitas sąskaitas. Tokios paslaugos pagal nurodytas sąskaitas nebuvo suteiktos. Atsakovė buvo priverstas kreiptis į važtaraščiuose nurodytus juridinius asmenis, jog patikrinti ieškovės informaciją. Paaiškėjo, jog ir ieškovės dublike nurodomiems vežimams yra išrašytos kitiems juridiniams asmenims analogiškos sąskaitos. Akivaizdu, jog ieškovė nesusitvarko su buhalteriniais dokumentais, nežino kokias paslaugas ir kam suteikė ir teikia nepagrįstus reikalavimus. Be to, ieškinys yra pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą.

7. 2020 m. kovo 23 d. ir 30 d. atsakovė pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus, kuriais siekė papildomai pagrįsti procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. 2020 m. balandžio 14 d. ieškovė pateikė poziciją dėl atsakovo 2020 m. kovo 23 ir 30 d. pateiktų rašytinių įrodymų. Šiame dokumente ieškovė palaiko poziciją, kad ji teikė ne vežimo, o ekspedijavimo paslaugas. Ieškovė taip pat nurodė, kad jei teismas konstatuotų, kad buvo teikiamos vežimo paslaugos, turėtų būti taikomas ne 1, o 3 metų senaties terminas, be to, jis turėtų būti atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Dėl ginčo šalis siejusių santykių

8. Teismui pateiktu ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės skolą už atsakovei suteiktas paslaugas. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat teismo posėdžio metu atsakovė iš esmės teigė, kad ji neužsakė (išskyrus tam tikras išimtis) paslaugų pas ieškovę, todėl tarp jų neatsirado jokių teisinių santykių. Savo ruožtu ieškovė įrodinėjo, kad ji suteikė atsakovei krovinių ekspedijavimo paslaugas. Su šia pozicija atsakovė taip pat nesutiko, teigdama, kad jei užsakė paslaugas – jos buvo krovinių vežimo, o ne ekspedijavimo. Dėl šių priežasčių teismas visų pirma turi įvertinti, ar tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai dėl tam tikrų paslaugų teikimo, o jei taip – kokie. Nuo atsakymo į šią klausimą, be kita ko, priklauso ir taikytino ieškinio senaties, kuriuo remiasi atsakovė, termino ir bylos teismingumo klausimas, nes atsakovė nurodo, kad byla neteisminga Lietuvos teismams.

9. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.).

10. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgdamas į tai, kad būtent ieškovei teko našta įrodyti sutartinių teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės atsiradimą, konstatuoja, kad labiau tikėtina, jog atsakovė užsakė beveik visose ieškovės teismui pateiktose sąskaitose nurodytas paslaugas ir tokiu būdu tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai dėl atitinkamų paslaugų teikimo. Tačiau labiau tikėtina, kad atsakovė neužsakė ieškovės pateiktose sąskaitose Nr. 2159, 2415, 2417, 2530, 2603, 2626, 2652, 2715, 2179 nurodytas paslaugas ir tik iš dalies įrodė, kad atsakovė užsakė sąskaitoje Nr. 2580 nurodytas paslaugas.

11. Anksčiau paminėtą išvadą, jog labiau tikėtina, kad atsakovė neužsakė sąskaitose Nr. 2159, 2415, 2417, 2530, 2603, 2626, 2652, 2715, 2179 nurodytas paslaugas, teismas daro remdamasis šių argumentų ir įrodymų visuma:

11.1. ieškovė pateikė tik sąskaitą Nr. 2159, tačiau nepateikė jokių atsakovės ieškovei siųstų dokumentų (užsakymų), susijusių su minėtoje sąskaitoje nurodytomis paslaugomis. Teismui 2020 m. kovo 5 d. pateikdama papildomus įrodymus ieškovė pateikė dokumentą pavadinimu „Invoice 002159 (2)“, tačiau jame pateikti dokumentai susiję ne su sąskaita Nr. 2159, bet su sąskaita Nr. 2580. Ieškovės pateiktas DFDS Seaways 2019 m. lapkričio 20 d. atsakymas gali patvirtinti tik faktą, kad tam tikri konteineriai buvo išsiųsti ieškovei, tačiau šis raštas nėra pakankamas patvirtinti sutartinių teisinių santykių, kurių pagrindu atsakovė būtų prašiusi ieškovę suteikti atitinkamų paslaugų ir už jas teisiškai įsipareigojusi apmokėti, egzistavimą. Be to, sąskaitoje Nr. 2159 nėra nurodyti konkretūs konteinerių numeriai, todėl minėtas DFDS Seaways raštas apskritai negali patvirtinti jokių santykių tarp ieškovės ir atsakovės pagal sąskaitą Nr. 2159.

11.2. Ieškovė pateikė tik sąskaitas Nr. 2415, 2417, 2530, 2603, 2626, 2652, tačiau nepateikė jokių atsakovės ieškovei siųstų dokumentų (užsakymų), susijusių su minėtose sąskaitose nurodytomis paslaugomis. Su minėtomis sąskaitomis 2020 m. kovo 5 d. ieškovės pateikti CMR važtaraščiai nepatvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė sutartiniai teisiniai dėl važtaraščiuose nurodytų konteinerių gabenimo – minėtuose važtaraščiuose ieškovė nėra paminėta. Ieškovės pateiktas DFDS Seaways 2019 m. lapkričio 20 d. atsakymas gali patvirtinti tik faktą, kad tam tikri konteineriai buvo išsiųsti ieškovei, tačiau šis raštas nėra pakankamas patvirtinti sutartinių teisinių santykių, kurių pagrindu atsakovė būtų prašiusi ieškovę suteikti atitinkamų paslaugų ir už jas teisiškai įsipareigojusi apmokėti, egzistavimą. Be to, kaip matyti iš sąskaitų Nr. 2415, 2530, 2603, 2626, joje minimas konteinerių gabenimas iš Dzeržinskio į Klaipėdą, tad logiškai (taip pat pagal pateiktus CMR važtaraščius) krovinys toliau turėjo būti siunčiamas į Vakarų Europą. Tačiau DFDS Seaways rašte vardijami atvejai, kai atsakovė iš Vakarų Europos siuntė krovinius ieškovei į Klaipėdą. Vadinasi, DFDS Seaways rašte minimi konteineriai judėjo priešinga kryptimi, nei nurodyta ieškovės sąskaitose Nr. 2415, 2530, 2603, 2626.

11.3. Ieškovė pateikė tik sąskaitas Nr. 2715 ir 2719, tačiau nepateikė jokių atsakovės ieškovei siųstų dokumentų (užsakymų), susijusių su minėtoje sąskaitoje nurodytomis paslaugomis. Ieškovė 2020 m. kovo 5 d. pateikdama papildomus dokumentus pripažino, kad sąskaitas pagrindžiantys dokumentai nėra išlikę.

12. Anksčiau paminėtą išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovė užsakė beveik visose ieškovės teismui pateiktose sąskaitose (išskyrus nurodytas šio sprendimo 11 ir 13 punkte) nurodytas paslaugas, teismas daro remdamasis šių argumentų ir įrodymų visuma:

12.1. Ieškovė pateikė ne tik atsakovei išrašytas sąskaitas, bet ir atsakovės ieškovei siųstus dokumentus, kurių egzistavimo atsakovė neginčijo: arba pakrovimo užsakymus (vokiškai – Ladeauftrag), arba pranešimą prieš pristatymą (angliškai – Pre-/Shipping Advice), arba pranešimą apie atvykimą (angliškai – Arrival Notice). Iš šių dokumentų galima suprasti tiek krovinio priėmimo vežti, tiek jo pristatymo vietą, taip pat paprastai nurodomas tiek krovinio siuntėjas, tiek gavėjas.

12.2. Ieškovė pateikė CMR važtaraščius, susijusius su beveik visais minėtose sąskaitose ar juos lydinčiuose dokumentuose nurodytais konteinerių gabenimais. Ieškovės pateiktas DFDS Seaways 2019 m. lapkričio 20 d. atsakymas taip pat patvirtina faktą, kad beveik visi sąskaitose ir juos pagrindžiančiuose dokumentuose nurodyti konteineriai buvo išsiųsti ieškovei. Tie konteineriai, kurių gabenimo minėtas DFDS Seaways raštas nepatvirtina, teismo vertinimu, buvo siunčiami naudojantis ne DFDS Seaways paslaugomis ir todėl jie neatsispindi minėtame 2019 m. lapkričio 20 d. rašte. Kad aptartu atveju nebuvo naudojamasi DFDS Seaways paslaugomis teismas sprendžia iš atsakovės surašytų dokumentų, kuriuose minimas siuntimas iš Čarlstono (sąskaitos Nr. 2660, 2686, 2687 ir jas pagrindžiantys atsakovės parengti pranešimai apie atvykimą) ir Roterdamo (sąskaitos 2691 ir 2704 ir jas pagrindžiantys atsakovės parengti pranešimai prieš pristatymą).

12.3. Teismas kritiškai vertina atsakovės argumentus, kad atsakovė neužsakinėjo atitinkamų paslaugų, o siųsdama anksčiau paminėtus dokumentus (užsakymus) ieškovei veikė ne savo, bet kitų asmenų vardu ir sąskaita. Teismas pažymi, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad ji turėjo teisę atstovauti kitus asmenis ir savo veiksmais jiems sukurti teisinę pareigą atsiskaityti su ieškove. Be to, atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad būtų informavusi ieškovę apie veikimą ne savo vardu ir sąskaita, bet kitų asmenų vardu ir sąskaita. Atitinkamose atsakovės ieškovei siųstose dokumentuose (pvz., ieškovės 2020 m. kovo 5 d. teismui prie sąskaitos 2525 pridėtuose pakrovimo užsakymuose) esantis įrašas „pakrovimas Novasol vardu“ (angliškai – loading on behalf of Novasol) nėra pakankamai informatyvus ir aiškus, kad paneigti anksčiau padarytas išvadas. Lygiai taip pat ir įrašas dokumente, kad kitas asmuo yra krovinio gavėjas (angliškai – consignee), negali patvirtinti, kad atsakovė, teikdama atitinkamus dokumentus (užsakymus) ieškovei, turėjo teisę sukurti ir sukūrė kitam asmeniui teisinę prievolę atsiskaityti su ieškove. Gabenant krovinius iš pardavėjo (siuntėjo) pirkėjui (gavėjui) gali atsirasti įvairių, taip pat ir sudėtingų, kompleksinių teisinių santykių, kuriuose vienus asmenis sieja vieni teisiniai santykiai, o kitus asmenis – visiškai kiti. Vykdant krovinio gabenimą gali atsirasti teisiniai santykiai tarp pagrindinio vežėjo ir asmenų, kuriuos jis pasitelkia atlikti dalį pervežimo. Tokiu atveju visiškai suprantama, kad pardavėjas (siuntėjas) ir pirkėjas (gavėjas) gali nesutapti nei su pagrindiniu vežėju, nei su jo pasitelktu asmeniu ir, atitinkamai, dėl sutarčių uždarumo principo gali nesusiklostyti jokie teisiniai santykiai tarp prekės gavėjo (pirkėjo) ir pagrindinio vežėjo pasitelkto asmens daliai pervežimo atlikti. Būtent tokie santykiai, teismo vertinimu, klostėsi tarp atsakovės ir ieškovės. Kitaip tariant, atsakovė (tarptautinė transporto kompanija), būdama krovinio vežėja santykiuose su kitais asmenimis, užsakė, kad dalį maršruto krovinį gabentų ieškovė.

12.4. Iš atsakovės teismui pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovę ir atsakovę konteinerių gabenimo santykiai siejo ir anksčiau. Kartu su atsiliepimu, kaip anksčiau teiktų krovinio gabenimo paslaugų užsakymo pavyzdį, atsakovė pateikė iškrovimo užsakymą (vokiškai – Entladeauftrag), kurio turinys yra panašus į ieškovės teismui pateiktus pakrovimo užsakymus (vokiškai – Ladeauftrag). Minėtame iškrovimo užsakyme nebuvo nurodyta užsakomos paslaugos kaina. Dėl šios priežasties atsakovės teismo posėdžio metu išsakyti argumentai, kad ieškovės pateikti dokumentai nepatvirtina krovinių gabenimo užsakymo, nes šalys nesusitarė dėl kainos, vertintini kritiškai. Juolab, kaip minėta, šalis dar iki ginčo santykių siejo ilgalaikis bendradarbiavimas, ką patvirtina ir ieškovės pateikti įrodymai apie reikšmingas sumas, kurias atsakovė sumokėjo ieškovei. Todėl konkretaus susitarimo dėl kainos neegzistavimas, teismo vertinimu, nepaneigia, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė teisiniai santykiai dėl krovinių gabenimo. Išvados, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė teisiniai santykiai dėl krovinių gabenimo, nepaneigia ir faktas, kad ieškovė 2016 metais už analogiškas paslaugas sąskaitas išrašė ir kitoms bendrovėms. Kaip paaiškino ieškovė ir teismas laiko tai tikėtina įvykių versija, ieškovė, negavusi apmokėjimo iš atsakovės, tokiu būdu pabandė gauti apmokėjimą iš kitų įmonių, kurių krovinius gabeno pagal atsakovės užsakymus.

12.5. Iš atsakovės teismui 2020 m. kovo 23 d. pateikto ieškovės profilio atsakovės duomenų bazėje, taip pat 2008 m. kovo 19-20 d. susitikimo protokolo taip pat matyti, kad šalis siejo ilgamečiai santykiai ir atsakovė ieškovę suvokė kaip vežėją. Dėl šių priežasčių teismui visų bylos aplinkybių kontekste atrodo labiausia įtikinama atsakovės ieškovei siųstus dokumentus – pakrovimo užsakymus, pranešimus prieš pristatymą, pranešimus apie atvykimą – vertinti kaip atsakovės užsakymus ieškovei dėl krovinių vežimo.

13. Anksčiau paminėtą išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovė tik iš dalies įrodė, kad atsakovė užsakė sąskaitoje Nr. 2580 nurodytas paslaugas, teismas daro remdamasis šių argumentų ir įrodymų visuma:

13.1. 2020 m. kovo 5 d. teikdama įrodymus, pagrindžiančius sąskaitoje Nr. 2580 nurodytų paslaugų suteikimą, ieškovė pateikė 7 atsakovės pranešimus prieš pristatymą (angliškai – Pre-/Shipping Advice) dėl konteinerių ALTU 063 804-9, ALTU 063 808-0, VTGU 063 366-0, VTGU 063 364-9, PCVU 171 058-9, VTGU 063 312-4, VTGU 063 344-3. Tačiau sąskaita Nr. 2580 išrašyta dėl 10 konteinerių vežimo. Todėl atsižvelgdamas į šio sprendimo 11 ir 12 punktus, juose išdėstytus argumentus ir nurodytus įrodymus, teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė atsakovės užsakymus dėl konteinerių Nr. ALTU 063 804-9, ALTU 063 808-0, VTGU 063 366-0, VTGU 063 364-9, PCVU 171 058-9, VTGU 063 312-4, VTGU 063 344-3, kuriems atsakovė atsiuntė ieškovei pranešimus prieš pristatymą, vežimo. Tačiau ieškovė neįrodė, kad atsakovė užsakė sąskaitoje Nr. 2580 nurodytų konteinerių VTGU 023000-5, VTGU 063327-4, VTGU 063352-5 gabenimo, nes jiems pagrįsti ieškovė nepateikė jokių atsakovės siųstų užsakymų.

14. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta anksčiau, teismas konstatuoja, kad ieškovės ieškinys dėl skolos pagal sąskaitas Nr. 2159, 2415, 2417, 2530, 2603, 2626, 2652, 2715, 2179, taip pat pagal sąskaitos Nr. 2580 dalį dėl konteinerių VTGU 023000-5, VTGU 063327-4, VTGU 063352-5 gabenimo, yra atmestinas, nes ieškovė neįrodė, kad atsakovė užsakė paslaugas, už kurias išrašytos minėtos sąskaitos (ar jų dalis). Tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo atsiradę sutartiniai santykiai dėl minėtose sąskaitose (jų dalyse) nurodytų paslaugų.

Dėl tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

15. Ieškovė teigia, kad tarp jos ir atsakovės susiklostė ne vežimo, o krovinių ekspedijavimo teisiniai santykiai. Atsakovė su tokia pozicija nesutiko ir teigė, kad ieškovė veikė kaip vežėja. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad ieškovė teikdama paslaugas, kurias teismas laiko įrodytomis, veikė kaip vežėja. Šią išvadą teismas daro dėl toliau nurodomų argumentų ir įrodymų.

16. CK 6.808 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant krovinio vežimo sutartį, nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežimo sutartis taip pat suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį.

17. Kasacinio teismo praktikoje vienos vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika krovinį pervežti, nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, visi šie asmenys laikomi vežėjais CMR konvencijos prasme. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ši sutartinių santykių kvalifikavimo nuostata aktuali, kai krovinį veža keli vežėjai paeiliui, taip pat, kai krovinio vežimo sutartį su siuntėju sudaręs vežėjas (susitariantysis vežėjas) pats krovinio neveža, bet savo ruožtu dėl to paties vežimo sudaro sutartį su kitu (kitais) vežėju, kuris krovinį veža (faktinis vežėjas) savo vardu, ir kurį, kaip vežėją, suvokia krovinio siuntėjas. Siuntėjo ir vežėjų susitarimas gali būti išreikštas įvairia forma, pvz., tiesiogiai sudarius sutartį dėl krovinio vežimo, faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, ir kt. Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2014 ir joje nurodyta praktika). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2014 ir joje nurodyta praktika).

18. Taigi, remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, tokiu atveju, kai šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Be to, CMR konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad, taikant šią Konvenciją, vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus. Šios CMR konvencijos nuostatos bei jas aiškinanti kasacinio teismo praktika aktuali nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2014).

19. Teismas, vertindamas šioje byloje surinktus įrodymus, pažymi, kad ieškovės išrašytose sąskaitose nėra jokių nuorodų, kad ieškovė teikė tik ekspedijavimo paslaugas. Sąskaitose nurodytas konkretus krovinio pervežimo maršrutas, užmokestis (frachtas) už vežimą. Sąskaitose nurodytas suteiktos paslaugos aprašymas (vokiškai – Transport) gali būti suprantamas kaip vežimas, transportavimas. Sąskaitose nurodytas užmokestis nėra išskaidytas į užmokestį už vežimą ir užmokestį už su vežimu susijusias paslaugas. Minėtos sąskaitos, teismo vertinimu, rodo, kad ieškovė buvo susitariančioji vežėja, kuri buvo įsipareigojusi atsakovei pervežti krovinį ir pareikštu ieškiniu šiuo metu prašo priteisti užmokestį už šių krovinių pervežimą.

20. Teismas taip pat pastebi, kad remiantis anksčiau minėta kasacinio teismo praktika, tapti vežėju ir vežimo sutarties šalimi galima ir neturint vilkikų ar vairuotojų, nes sutartimi krovinį pervežti įsipareigojusi šalis tampa susitariančiuoju vežėju ir šiam įsipareigojimui įvykdyti gali pasitelkti ir kitus asmenis. Dėl šių priežasčių ieškovės nurodyti argumentai, kad ji neturėjo vilkikų ir vairuotojų krovinių vežimo veiklai vykdyti nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės. Juolab kad iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ginčo laikotarpiu turėjo puspriekabių kroviniams gabenti. Savo ruožtu, kaip matyti iš ieškovės pateikto 2015 m. kovo 10 d. teismo baudžiamojo įsakymo ieškovę ir Rusijos bendrovę „Mega Trans“, kuri nurodyta kaip vežėja dalyje ieškovės teismui pateiktų CMR važtaraščių, siejo tam tikri santykiai, nes ieškovės direktorius disponavo minėtos bendrovės darbuotojui išduota banko kortele. Minėtos bendrovės „Mega Trans“ ir kitos Rusijos bendrovės „Asgard Trans“ direktorius A. K. kaip liudytojas minėtoje baudžiamojoje byloje taip pat parodė, kad pagrindinis šių Rusijos įmonių klientas buvo ieškovė, jai buvo teikiama apie 90 proc. paslaugų. Pagrindinė krovinių pakrovimo vieta buvo Klaipėdoje, Klaipėdoje keitėsi ir vilkikų vairuotojai. Vilkikai taip pat paprastai saugomi Klaipėdoje, čia jie buvo ir remontuojami. Jis ieškovės direktoriui paliko minėtų Rusijos bendrovių antspaudus bei spaudą su savo parašu (žr. 2015 m. kovo 10 d. teismo baudžiamąjį įsakymą). Liudytojas S. Č. minėtoje baudžiamojoje byloje parodė, kad ieškovė turėjo puspriekabes, o vilkikai priklausė Rusijos įmonei „Mega Trans“. Liudytojas naudojo minėtų Rusijos įmonių antspaudus ir jų direktoriaus spaudą su parašu surašydamas muitinės ir krovinio gabenimo dokumentus. Šios aplinkybės, šią civilinę bylą nagrinėjančio teismo manymu, leidžia manyti, kad ieškovė turėjo visas galimybes prisiimti ne tik ekspedijavimo, bet ir krovinių vežimo įsipareigojimus, nes faktiškai disponavo kitų (Rusijos bendrovių) transporto priemonėmis (vežimo pajėgumais), galinčiomis užtikrinti krovinių pervežimą.

21. Ieškovės 2020 m. kovo 5 d. pateiktas 2010 m. spalio 13 d. atsakovės elektroninis laiškas, kuriame, tikėtina, kalbant apie ieškovę minima sąvoka ekspeditorius, anksčiau paminėtų išvadų nepaneigia. Juolab kad, pirma, minėtame elektroniniame laiške sąvoka ekspeditorius yra minima laiško dalyje, kurioje atsakovės darbuotoja rašo apie gautą žinutę iš Hamburgo. Tačiau iš bylos medžiagos nėra aišku, kas tą žinutę iš Hamburgo atsiuntė. Antra, atsakovė 2020 m. kovo 23 d. pateikė teismui ieškovės profilį atsakovės duomenų bazėje, iš kurio galima matyti, kad atsakovė turėjo visas prielaidas ieškovę laikyti vežėja. Šis profilis buvo sudarytas pagal ieškovės teiktą informaciją, kurią ieškovė įvardijo kaip derybinę poziciją. Tačiau aplinkybė, kad tai buvo tik derybinė pozicija, negali paneigti fakto, kaip ieškovė save pristatydavo kitiems asmenims. Iš minėto profilio, teismo vertinimu, ieškovė save pristatė kaip vežėją, o ne ekspeditorę. Trečia, iš atsakovės 2020 m. kovo 23 d. pateikto 2008 m. kovo 19-20 d. susitikimo protokolo taip pat matyti, kad ieškovė save pristato labiau kaip vežėją, o ne ekspeditorių.

22. Teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ji neturėjo CMR draudimo, nebuvo nurodoma vežėja CMR važtaraščiuose, nelaikė save vežėja, taip pat negali paneigti anksčiau paminėtos išvados, kad ieškovė santykiuose su atsakove veikė kaip vežėja.

23. Teismas atkreipia dėmesį, kad daliai ieškovės įrodytų atsakovės užsakytų vežimų CMR konvencija nėra taikoma, nes tiek numatyta krovinio priėmimo vežti, tiek pristatymo vieta buvo Lietuvoje (žr. ieškovės pateiktas sąskaitas Nr. 2655, 2656, 2657, 2658, 2659, 2663, 2664, 2666, 2682, 2700 ir juos pagrindžiančius dokumentus; CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis). Tačiau minėtos išvados, kad ieškovė santykiuose su atsakove veikė kaip vežėja, tai nekeičia. Vežėjo ir vežimo samprata tiek pagal Lietuvos teisę, tiek pagal CMR konvenciją yra iš esmės analogiška, todėl anksčiau paminėta praktika ir argumentai taip pat taikomi pasisakant dėl tik Lietuvoje vykdytų vežimų.

Dėl jurisdikcijos dėl įrodytų tarpvalstybinių vežimo santykių, kuriems taikoma CMR konvencija

24. Atsakovė byloje teigė, kad ši byla turėtų būti nagrinėjama Vokietijos teismuose, nes, be kita ko, atsakovė ir ieškovė buvo sudariusi susitarimą dėl bylos teismingumo. Teismui konstatavus, kad ieškovė santykiuose su atsakove veikė kaip vežėja, ieškovės įrodytiems tarpvalstybiniams vežimams tampa aktualus CMR konvencijos 31 straipsnis.

25. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies tekste lietuvių kalba nurodyta, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus: a) valstybės, kurioje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą, kuriems tarpininkaujant sudaryta vežimo sutartis, arba b) į teismus, kuriuose yra krovinio priėmimo vežti arba numatyta pristatymo vieta. Vertinant atitinkamos nuostatos tekstus anglų ir prancūzų kalbomis, matyti, kad jurisdikciją turi ne bet kurie konvencijos šalyse dalyvėse esantys teismai, bet konvencijos šalyse dalyvėse esantys teismai, dėl kurių jurisdikcijos susitarė vežimo sutarties šalys (angl. – in any court or tribunal of a contracting country designated by agreement between the parties; pranc. – des juridictions des pays contractants désignées d’un commun accord par les parties). Apibūdinant CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytus teismus anglų ir prancūzų kalbomis, kaip ir tekste lietuvių kalba, vartojami žodžiai „papildomai“ ir „be to“ (angl. – in addition to; pranc. – en dehors des).

26. Taigi į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai. CMR konvencijos komentare ir doktrinoje nurodoma, kad tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, 15–16 p.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju krovinius ieškovė buvo įsipareigojusi pristatyti į Klaipėdą arba priimti vežti Klaipėdoje, darytina išvada, kad ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį Klaipėdos apygardos teisme pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktą dėl įrodytų tarpvalstybinių vežimų, kuriems taikoma CMR konvencija.

Dėl jurisdikcijos dėl įrodytų vežimo Lietuvoje santykių, kuriems netaikoma CMR konvencija

27. Minėta, kad ieškovės pateiktose sąskaitose Nr. 2655, 2656, 2657, 2658, 2659, 2663, 2664, 2666, 2682, 2700, vertinant jas kartu su pagrindžiančiais dokumentais, vadovaujantis CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalimi, nurodytiems vežimams CMR konvencija netaikytina, nes vežimai buvo vykdyti tik Lietuvoje. Iš minėtas sąskaitas pagrindžiančių pranešimų prieš pristatymą matyti, kad jų apačioje yra įrašas „Place of settlement and jurisdiction: Hamburg“, kuris iš anglų kalbos gali būti verčiamas kaip – „Ginčų sprendimo ir jurisdikcijos vieta“. Paprastai toks įrašas užsakyme, kurį viena šalis pateikė, o kita šalis priėmė ir vykdė, galėtų būti vertinamas, kaip šalių susitarimas dėl jurisdikcijos.

28. Vis dėlto, teismas, išklausęs šalių paaiškinimų teismo posėdyje ir byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog ieškovei priėmus ir vykdžius užsakymą su minėtu įrašu nebuvo susitarta dėl ginčų sprendimo jurisdikcijos. Šią išvadą teismas daro dėl šių argumentų ir įrodymų visumos:

28.1. aptariami įrašai yra atsakovės pranešimų prieš pristatymą dalyje, kurioje yra pateikiama tik informacija apie užsakymą teikiančią bendrovę (direktoriaus vardas ir pavardė, PVM mokėtojo numeris, bendrovės registracijos ir sąskaitos duomenys). Pastebėtina, kad teikti informaciją apie bendrovę kiekviename verslo laiške reikalauja Vokietijos ribotos atsakomybės bendrovių įstatymo 35a straipsnis. Be to, ir pats įrašas „Place of settlement and jurisdiction: Hamburg“ suformuluotas nepakankamai aiškiai, nes po jo padėtas kablelis, o ne taškas, ir toliau pateikiama informacija apie teismą, kuriame bendrovė buvo registruota, ir registracijos numerį, tokiu būdu sudarant įspūdį, kad minėtas įrašas nėra savarankiška užsakymo sąlyga, bet informacijos apie bendrovę dalis. Todėl atsižvelgdamas į tai, kas paminėta ir aptariamo įrašo išimtinai informacinį kontekstą, teismas mano, kad labiau tikėtina, kad minėtu įrašu buvo siekiama ne informuoti apie standartinę atsakovės užsakymo sąlygą dėl sutartinės jurisdikcijos, bet tiesiog suteikti informaciją apie bendrovę – teisiškai registruotą jos buveinę ir priklausymą atitinkamai jurisdikcijai. Būtent taip, teismo vertinimu, šį įrašą galėjo suvokti ieškovė, todėl negalima laikyti, kad šalys suderino valią (pasiekė susitarimą) dėl ginčų, kylančių iš atsakovės pateiktų užsakymų, sutartinės jurisdikcijos.

28.2. Anksčiau paminėtą išvadą sustiprina ir tai, kad iš esmės toks pat informacinis tekstas su įrašu „Place of settlement and jurisdiction: Hamburg“ buvo naudojamas ir įprastame atsakovės susirašinėjime elektroniniuose laiškuose (žr. ieškovės pateiktą 2010 m. spalio 13 d. laišką). Vadinasi, labiau tikėtina, kad aptariamas informacinis tekstas su įrašu „Place of settlement and jurisdiction: Hamburg“ buvo atsakovės standartinio informacinio teksto apie bendrovę dalis, o ne speciali užsakymo sąlyga dėl sutartinės jurisdikcijos.

29. Kadangi aptariamos paslaugos buvo teikiamos Lietuvoje ir dėl su jomis susijusių ginčų sprendimo Vokietijoje susitarimas nebuvo sudarytas, dėl atsiskaitymo už aptariamas paslaugas teismas turi jurisdikciją spręsti pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 1 punkto b) papunkčio antrąją įtrauką (asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose, kylančiose iš sutarčių, teikiant paslaugas – valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos).

Dėl jurisdikcijos dėl neįrodytų vežimo santykių

30. Teismas šioje byloje konstatavo, kad ieškovės ieškinys dėl skolos pagal sąskaitas Nr. 2159, 2415, 2417, 2530, 2603, 2626, 2652, 2715, 2179, taip pat pagal sąskaitos Nr. 2580 dalį dėl konteinerių VTGU 023000-5, VTGU 063327-4, VTGU 063352-5 gabenimo, yra atmestinas, nes ieškovė neįrodė, kad atsakovė užsakė paslaugas, už kurias išrašytos minėtos sąskaitos (ar jų dalis). Tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo atsiradę sutartiniai santykiai dėl minėtose sąskaitose (jų dalyse) nurodytų paslaugų.

31. Teismo manymu, jis turi jurisdikciją padaryti anksčiau paminėtą išvadą, nes sprendžiant dėl jurisdikcijos konstatuoti, kad tam tikri teisiniai santykiai (ne)egzistuoja, svarbus ne galutinis bylos rezultatas, bet pareikšto ieškinio pagrindas. Kitaip tariant, jei teismas turėtų jurisdikciją ieškinį jame nurodytais pagrindais tenkinti, jis turi jurisdikciją ir pasisakyti, ar nurodytas pagrindas apskritai egzistuoja. Tokios pozicijos laikomasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nurodant, kad ieškovas gali remtis jurisdikcijos taisykle, skirta sutartiniams santykiams, net ir tais atvejais, kai kyla ginčas dėl pačios sutarties, kuria grindžiamas ieškinys, egzistavimo (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1982 m. kovo 4 d. sprendimą byloje C-38/81).

32. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys (vertinant jį kartu su prie ieškinio pridėtais priedais, iš kurių jau buvo pagrindas manyti, kad tarp šalių susiklostė vežimo, o ne ekspedijavimo paslaugos), teismo vertinimu, buvo grindžiamas sutartiniais vežimo santykiais, kuriuose krovinys turėjo būti pristatytas į Klaipėdą arba priimtas vežti Klaipėdoje. Vadinasi, atsižvelgiant į anksčiau paminėtas CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas, teismas turi jurisdikciją konstatuoti, kad sutartiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės neatsirado. Be to, net ir laikant, kad teismingumas turėtų būti nustatomas pagal išimtinai ekspedijavimo paslaugoms taikytiną jurisdikcijos taisyklę, minėta išvada nepasikeistų, nes tokiu atveju jurisdikcijos vieta būtų nustatoma pagal ekspedijavimo paslaugų teikimo vietą, kuri šiuo atveju būtų – Klaipėda (2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 1 punkto b) papunkčio antra įtrauka). Atsakovės nurodomas susitarimas dėl jurisdikcijos šiuo atveju nėra aktualus, nes nei su ieškiniu, nei vėliau ieškovas nepateikė teismui pakankamų įrodymų, kad apskritai užsakė čia aptariamas paslaugas. Vadinasi, nustačius, kad apskritai nebuvo susitarimo dėl aptariamų paslaugų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl ginčų, susijusių su šiomis paslaugomis, jurisdikcijos.

Dėl atsiskaitymo už suteiktas vežimo paslaugas ir ieškinio senaties taikymo

33. Atsakovė iš esmės teigė, kad ji yra atsiskaičiuosi su ieškove už visas jos suteiktas paslaugas. Atsakovė neteikė ieškovei jokių pretenzijų dėl krovinių pervežimo ieškovei (pvz., kad kroviniai nebuvo pristatyti ar buvo netinkamai pristatyti į atsakovės nurodytą vietą). Atsakovė taip pat neteikė ir nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad ji atsiskaitė su ieškove už jos šioje byloje įrodytas paslaugas. Teismas laiko mažai tikėtina atsakovės nurodytą aplinkybę, kad atsakovė negavo ieškovės sąskaitų apmokėjimui, turint omenyje, kad vežimai pagal atsakovės užsakymus pagal bylos duomenis buvo faktiškai vykdomi. Vadinasi, pagal byloje surinktus įrodymus galima teigti, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškove už šioje byloje ieškovės įrodytą krovinių vežimą.

34. CMR konvencijos 32 straipsnyje įtvirtinti specialūs ieškinio senaties terminai ir jų taikymo nuostatos. Šios teisės normos turi būti taikomos, kai ginčas kyla dėl CMR konvencijos reglamentuojamų santykių. Teisė pateikti ieškinį dėl vežimo taikant CMR konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų; tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju senaties terminas yra treji metai. Senaties terminas prasideda: a) krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais – nuo krovinio pristatymo dienos; b) visiškai praradus krovinį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį; c) visais kitais atvejais – praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo; diena, kuria prasideda senaties terminas, į jį neįskaitoma.

35. Ieškovė teigia, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes atsakovė tyčia neatsiskaito su ieškove. Tačiau teismas pažymi, kad atsakovė niekada nepripažino skolos ieškovei, nuo pat pradžių neigė jos egzistavimą. Dėl šios priežasties teismas nesutinka su ieškovės pozicija, kad atsakovė tyčia neatsiskaitė su ieškove. Remtis ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009 nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, nes šios bylos ir minėtos bylos aplinkybės yra skirtingos (be kita ko, minėtoje byloje atsakovė skolą pripažino skolų suderinimo aktuose, tačiau skolos vis tiek nemokėjo). Vadinasi, ieškovės reikalavimams dėl atsiskaitymo už krovinių tarpvalstybinį vežimą taikytinas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris prasidėjo praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

36. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad daliai atsakovės užsakytų vežimų CMR konvencija nėra taikoma, nes jie buvo vykdomi išimtinai Lietuvos teritorijoje (žr. šio sprendimo 23 punktą). Šiems reikalavimams taikomas dvejų metų senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 11 dalis, Kelių transporto kodekso 56 straipsnis) kuris, teismo vertinimu, prasidėjo ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. (vienas mėnuo nuo paskutinės sąskaitos išrašymo dienos), kai ieškovė turėjo suprasti, kad atsakovė neatsiskaito su ja pagal išrašytas sąskaitas.

37. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas daugiau kaip 7 (6) metus.

38. Ieškovės teigimu, jei teismas nustatytų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas. Šiuo aspektu ieškovė nurodo, kad ji įvairiais neteisminiais būdais bandė atgauti skolą, kad šalis siejo ilgalaikiai santykiai. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindą atnaujinti taip smarkiai praleistą ieškinio senaties terminą. Juolab kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad tarp ieškovės ir atsakovės iki 2015 metų rudens būtų vykęs aktyvus susirašinėjimas dėl skolos. Savo ruožtu 2015 metų rudenį senatis jau buvo praleista daugiau kaip 3 (2) metus.

39. Ieškovė nurodo, kad 2013–2015 metais dėl ikiteisminio tyrimo buvo paimti jos buhalteriniai dokumentai. Tačiau ieškovė nepateikė teismui duomenų, kokie konkrečiai dokumentai buvo paimti, įrodymų, kad dėl dokumentų poėmio nebuvo įmanoma nustatyti skolos ir pareikalauti ją sumokėti. Be to, ir 2013 metais vienerių metų senaties terminas jau buvo praleistas daugiau kaip vienerius metus, dvejų metų senaties terminas taip pat buvo praleistas, o po dokumentų grąžinimo 2015 metais ieškovė dar net apie 4 metus nesikreipė į teismą.

40. Ieškovės nurodomas suklydimas dėl statuso (vežėjas, o ne ekspeditorius) taip pat nėra pakankamas pagrindas atnaujinti taip smarkiai praleistą senaties terminą. Juolab kad, kaip minėta, ieškovė save iš esmės pristatydavo kaip vežėją, nenurodydama, kad teikia išimtinai tik ekspedijavimo paslaugas.

41. Vadovaudamasis anksčiau paminėtais argumentais, teismas konstatuoja, kad ieškovė praleido terminą reikalauti apmokėti įrodytas krovinių vežimo paslaugas ir nėra pakankamo pagrindo šį terminą atnaujinti. Teismo vertinimu, senaties termino atnaujinimas ieškovės nurodomais argumentais būtų nesuderinamas su teisinių santykių stabilumo principu. Ieškovės ieškinio dalis dėl įrodytų vežimo atsakovei paslaugų atmetamas dėl ieškinio senaties praleidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Atsakovei iš esmės laimėjus šią bylą, ieškovė turi atlyginti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

43. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

44. 2019 m. gruodžio 19 d. prašyme atsakovės atstovas nurodė, kad suteikė atsakovei 17,48 val. teisinių paslaugų už 3 900 Eur, kurias apima 1) susipažinimas su ieškovės procesiniais dokumentais (ieškiniu, dubliku, papildomais rašytiniais paaiškinimais) ir jų priedais; 2) procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį, prašymo dėl termino triplikui pateikti pratęsimo, tripliko) rengimas bei įrodymų, pagrindžiančių atsakovo atsikritimus, rinkimas; 3) komunikacija keliomis kalbomis tarp advokatų ir atsakovo atstovų nuotoliniu būdu, teisinės konsultacijos apie proceso Lietuvoje eigą, situaciją ir strategiją. 2020 m. balandžio 17 d. prašyme atsakovės atstovas nurodė, kad papildomai suteikė atsakovei 39,7 val. teisinių paslaugų už 7 900 Eur, kurias sudaro: 1) susipažinimas su ieškovo procesiniais dokumentais (dubliku, papildomais rašytiniais paaiškinimais, įrodymais) ir jų priedais; 2) procesinių dokumentų (tripliko, pozicijos dėl jurisdikcijos suformavimas, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo) rengimas bei įrodymų, pagrindžiančių atsakovo atsikirtimus, rinkimas, kliento pateiktų dokumentų peržiūra, analizė; 3) teismų praktikos paieška ir analizė; 4) pasiruošimas teismo posėdžiams ir kliento atstovavimas teismo posėdžiuose, kelionė į / iš Klaipėdos; 5) komunikacija keliomis kalbomis tarp advokatų ir Atsakovo atstovų nuotoliniu būdu, teisinės konsultacijos apie proceso Lietuvoje eigą, situaciją ir strategiją

45. Teismas pažymi, kad atsakovė nepateikė detalios ataskaitos apie anksčiau paminėtas advokato šioje byloje suteiktas paslaugas. Dėl šios priežasties teismas negali tiksliai įvertinti susipažinimo su procesiniais dokumentais, pasiruošimo bylai, įrodymų rinkimo, nuotolinės komunikacijos su atsakovo atstovais, taip pat teisinių konsultacijų, teismų praktikos paieškos ir analizės masto, trukmės ir, atitinkamai, su jomis susijusių išlaidų būtinumo ir pagrįstumo. Be to, teismų praktikoje susipažinimas su kitos šalies dokumentu ir procesinio dokumento, kuriuo reaguojama į kitos šalies dokumentą, rengimas atstovavimo išlaidų atlyginimo požiūriu yra vertinamas kaip viena paslauga – atitinkamo procesinio dokumento parengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 51 p.). Atskirai nepriteisiamos ir strategijos kūrimo ar pasirengimo atstovauti teismo posėdyje išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 51 p.), taip pat už advokato laiką, sugaištą vykstant į teismo posėdį kitame mieste (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-798/2019). Teismų praktikos analizė, komunikacija su klientu, teisinės konsultacijos, įrodymų rinkimas, advokato kelionė į ir iš bylos nagrinėjimo vietovės nagrinėjamu atveju taip pat sietini su atitinkamų procesinių dokumentų rengimu arba atstovavimu teismo posėdyje, todėl su minėtais veiksmais susijusios išlaidos atskirai nepriteistinos. Dėl šių priežasčių dėl atsakovei priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio teismas spręs pagal atsakovo atstovo nurodytiems parengtiems procesiniams dokumentams ir atstovavimui teismo posėdyje taikytinus įkainius.

46. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos) už atsiliepimą į ieškinį maksimalus atsakovei priteistinas užmokestis sudaro 3 222,5 Eur (teismas laiko, kad už jį buvo apmokėta 2019 m. gruodį), už 2019 m. gruodžio 6 d. prašymą pratęsti terminą triplikui pateikti – 527,04 Eur (teismas laiko, kad už jį buvo apmokėta 2020 m. sausį), už tripliką – 1 976,40 Eur (teismas laiko, kad už jį buvo apmokėta 2020 m. sausį), už prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – 527,04 Eur (teismas laiko, kad už juos buvo apmokėta 2020 m. sausį), už 2020 m. vasario 20 d. pateiktą prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo – 527,04 Eur (teismas laiko, kad už jį buvo apmokėta 2020 m. kovo mėnesį), už 2020 m. kovo 23 ir 30 d. prašymus – 1 086,4 Eur (2 x 543,2 Eur; teismas laiko, kad už juos buvo apmokėta 2020 m. balandį). Vadinasi, iš viso už procesinių dokumentų parengimą atsakovui gali būti priteisti 7 866,42 Eur, nes teismas nemato pagrindo viršyti Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Teismas taip pat nemato pagrindo mažinti apskaičiuotą sumą, nes, kaip minėta, atitinkamo procesinio dokumento parengimą faktiškai apima ne tik dokumento teksto rašymas, bet ir su juo susiję veiksmai (pvz., bylos dokumentų analizė, įrodymų ir kitų dokumentų rinkimas, strategijos kūrimas, veiksmų derinimas su klientu ir jo konsultavimas, kad jis galėtų priimti reikiamą sprendimą).

47. Atsakovo atstovas teismo posėdyje 2020 m. vasario 24 d. atstovavo 2 val. 17 min., 2020 m. balandžio 17 d. atstovavo 1 val. 17 min., tad pagal Rekomendacijas atsakovei gali būti priteisti 527,04 Eur (4 x 131,76 Eur (nes teismas laiko, kad už didžiąją dalį atstovavimo posėdyje paslaugų buvo apmokėta 2020 m. kovo mėnesį). Teismas taip pat nemato pagrindo mažinti šią sumą, nes, kaip minėta, į atstovavimą teismo posėdyje įeina ir su juo susiję veiksmai (pvz., pasirengimas bylai, bylos dokumentų analizė, įrodymų ir kitų dokumentų rinkimas, strategijos kūrimas, veiksmų derinimas su klientu ir jo konsultavimas, kad jis galėtų priimti reikiamą sprendimą, advokato kelionė į ir iš bylos nagrinėjimo vietos).

48. 2019 m. gruodžio 19 d. prašyme atsakovė nurodė, kad patyrė 330 Eur kitų su bylos nagrinėjamu neatsiejamai susijusių ir būtinų išlaidų, kurias apima: 1) dokumentų spausdinimo, siuntimo ir kopijavimo išlaidos, 2) telefoninių pokalbių išlaidos konsultuojant klientą, 3) vertimo išlaidos, 4) kitos būtinos administravimo išlaidos. Teismo vertinimu, dokumentų spausdinimo, siuntimo ir kopijavimo išlaidos, telefoninių pokalbių išlaidos konsultuojant klientą, kitos būtinos administravimo išlaidos yra neatsiejamai susijusios su anksčiau aptartomis atsakovės išlaidomis už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose, todėl atskirai nepriteistinos. Savo ruožtu atsakovas nepateikė konkrečių duomenų dėl patirtų vertimo išlaidų dydžio, taip pat vertimo išlaidų sąskaitų ir jų apmokėjimo dokumentų, todėl teismas nutaria jų nepriteisti dėl jų neapibrėžtumo ir nepagrįstumo išlaidas patvirtinančiais dokumentais.

49. 2020 m. balandžio 17 d. prašyme atsakovė nurodė, kad patyrė 808,68 Eur kitų su bylos nagrinėjamu neatsiejamai susijusių ir būtinų išlaidų, kurias apima: 1) dokumentų spausdinimo, siuntimo ir kopijavimo išlaidos, 2) telefoninių pokalbių išlaidos konsultuojant klientą, 3) vertimų išlaidos (231,75 Eur), 4) registrų centro mokesčiai (123,19 Eur), 5) kuro išlaidos, vykstant į / iš teismo posėdžių (58,74 Eur), 6) kitos būtinos administravimo išlaidos. Teismo vertinimu, dokumentų spausdinimo, siuntimo ir kopijavimo išlaidos, telefoninių pokalbių išlaidos konsultuojant klientą, kitos būtinos administravimo išlaidos yra neatsiejamai susijusios su anksčiau aptartomis atsakovės išlaidomis už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose, todėl atskirai nepriteistinos. Atsakovas taip pat nepateikė vertimo išlaidų ir Registro centro mokesčių dydį pagrindžiančių dokumentų, t. y. paslaugų teikėjų sąskaitų ir jų apmokėjimo dokumentų. Todėl teismas šių išlaidų nutaria nepriteisti dėl jų neapibrėžtumo ir nepagrįstumo išlaidas patvirtinančiais dokumentais.

50. Pagal Rekomendacijų 3 punktą advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje.

51. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė kelionės išlaidas patvirtinančių dokumentų pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nepateikus šių dokumentų, kelionės išlaidos apmokamos atsižvelgiant į nuotolį ir patvirtintus važiavimo paprastu autobusu arba bendrajame vagone tarifinius įkainius (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-798/2019). Kelionė traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal kainuoja apie 33 eurus, todėl teismas iš ieškovės priteisia 33 Eur kelionės į ir iš Klaipėdą išlaidų.

52. Apibendrinant tai, kas paminėta, iš ieškovės atsakovei iš viso priteistini 8 426,46 Eur bylinėjimosi išlaidų. Į valstybės biudžetą iš ieškovės taip pat priteistini 21,18 Eur, kuriuos patyrė teismas už pranešimo apie atsiliepimo į ieškinį pateikimą, kuris buvo išsiųstas atsakovei, vertimą į vokiečių kalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 ir 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaitera“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei VTG Tanktainer GmbH, juridinio asmens kodas HRB 64340, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaitera“ 8 426,46 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaitera“ 21,18 Eur procesinių dokumentų vertimo išlaidų.

Teisėjas Aurimas Brazdeikis