Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. atstovės advokatės Gražinos Versockienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 2 d. nutarimo, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau ir – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 1 400 EUR dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamų klausimų esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.5. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. atstovės advokatės G. Versockienės apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).

7. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 2 d. nutarimu D. K. pripažintas kaltu padaręs ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą dėl to, kad jis, būdamas UAB „S.“ vadovu ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, neužtikrino, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, ir būdama įsiskolinusi valstybės biudžetui laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. birželio 16 d. Bendrovė pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais UAB „S.“ kreditoriais, taip pažeisdama kreditoriaus VMI teises. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. atstovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jo kaltė padarius administracinį nusižengimą buvo įrodyta – atstovės nurodymu, D. K. faktiškai neatliko Bendrovės vadovo pareigų, nes jas ėjo N. D., todėl D. K. įrodinėjo, kad jis nėra administracinio nusižengimo subjektas.

8. Pagal ANK 569 straipsnio 5 dalį, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos aišku, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo nutarimo motyvus, administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. atstovės advokatės G. Versockienės apeliacinį skundą, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas, byloje surinktais duomenimis pagrįstas išvadas, jog D. K. veiksmuose nustatyti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl D. K. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl šio administracinio nusižengimo padarymo. Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 2 d. nutarimas yra iš esmės išsamiai motyvuotas, su jame padarytomis išvadomis apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti, jų detaliai nebekartoja.

9. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Aptariamo nusižengimo sudėtis yra formalioji, jos objektyvieji požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kurio iš straipsnio dispozicijoje išvardytų pažeidimų padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 2 d. nutarimu D. K. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad padarė vieną iš šioje ANK normoje išvardytų alternatyvių veikų – kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą.

10. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, joje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši norma teisės subjektams yra privaloma.

11. Iš VMI kartu su pareiškimu pateikto Bendrovės balanso, buvo nustatyta, kad 2024 m. liepos 8 d. mokestinė nepriemoka sudarė 45 778,34 EUR, iš jos: Mokestis už aplinkos teršimą – 79,47 EUR ir šio mokesčio delspinigiai – 1,03 EUR; Gyventojų pajamų mokestis – 4 684,72 EUR ir šio mokesčio delspinigiai - 32,29 EUR; Pelno mokesčio avansas – 5 301,20 EUR; Pridėtinės vertės mokestis – 40 377,93 EUR ir 99,21 EUR šio mokesčio delspinigiai. Bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė Bendrovei nustatytu terminu nesumokėjus mokesčio už aplinkos teršimą už 2020 – 2023 m., gyventojų pajamų mokesčio už 2020 m. liepos – gruodžio mėn., 2021 m. sausio – liepos mėn., 2023 m. vasario – gegužės, liepos, rugpjūčio mėn., pelno mokesčio avanso už 2020, 2021 m., pridėtinės vertės mokesčio už 2020 m. gegužės – spalio mėn., 2021 m. sausio – liepos mėn., 2023 m. vasario, kovo, birželio – rugsėjo mėn. Bendrovė su VMI aptariamu laikotarpiu buvo sudariusi tris mokestinės paskolos sutartis, tačiau jos visos buvo nutrauktos Bendrovei nevykdant / netinkamai vykdant MPS sąlygas. Be to, Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus Bendrovės atidarytų sąskaitų išrašai patvirtina, kad nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. birželio 16 d., t. y. kai D. K. baigė eiti vadovo pareigas, Bendrovės banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vyko piniginių lėšų judėjimas, nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Atsižvelgiant į nurodytą, sutiktina su skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog Bendrovės balansas bei sudarytos mokestinės paskolos sutartys patvirtina, jog Bendrovė žinojo apie turimus finansinius įsipareigojimus bei tai, kad yra nepajėgi vykdyti savo finansinių įsipareigojimų.

12. Administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. atstovės teikiamame skunde, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teisme, ginčijama D. K. kaltė dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje padaryto administracinio nusižengimo nurodant, kad jis buvo tik de jure vadovas, o faktinis įmonės vadovas buvo kitas asmuo – N. D.. D. K., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad N. D. savo vadovavimo UAB „S.“ niekada nebuvo išviešinęs ir pageidavo verslą vykdyti prisidengdamas kitais asmenimis. Buvusiai Bendrovės vadovei V. J. išėjus į motinystės atostogas ir įmonėje nelikus kitų darbuotojų, kurių vardu būtų galėjęs įforminti vadovavimą įmonei, N. D. pasinaudodamas D. K. pasitikėjimu ir ilgamete draugyste, nurodydamas, kad tik D. K. gali tapti įmonės vadovu, gavo jo sutikimą ir toliau tęsė vadovavimą UAB „S.“ D. K. vardu. Taigi, D. K. teigimu, Bendrovės valdymas vyko per N. D., ką iš dalies patvirtina ir pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti D. V., V. J., R. O.. Vis tik, nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, D. K. atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nešalina.

13. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 1 dalį bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, kuris turi įstatyme nustatytas pareigas, taip pat ir organizuoti bendrovės veiklą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas), sudaryti metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir parengti bendrovės metinį pranešimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), teikti bendrovės dokumentus ir duomenis juridinių asmenų registro tvarkytojui (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 10 punktas), atsako už apskaitos organizavimą ir teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą apskaitą tvarkančiam asmeniui (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, kadangi vadovą ir jo vadovaujamą bendrovę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje nutartyje Nr. 3K-3-130/2011). Taigi bendrovės vadovas yra asmuo, kuris privalo žinoti vadovaujamo juridinio asmens finansinę būklę, jos galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei vadovaujamo subjekto finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla nemokumo grėsmė.

14. Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, kad D. K. savęs nesiejo su vadovui įmonėje keliamomis pareigomis, taigi ir įstatymų laikymosi užtikrinimo Bendrovės veikloje pareiga. Kaip pagrindžia jo paties bei liudytojų parodymai, net ir tapęs vadovu, jis toliau dirbo vadybininko pareigose. Vis tik, apygardos teismo įsitikinimu, tai savaime neatleidžia D. K. nuo jam, kaip vadovui, tenkančių pareigų ir atsakomybių vykdymo.

15. D. K. neveikimas viso proceso metu iš esmės buvo grindžiamas per ilgai trunkančią pažintį susiformavusiu pasitikėjimu N. D., tačiau sutiktina su skundžiamo nutarimo argumentu, kad D. K. pats priėmė sprendimą tapti Bendrovės vadovu, t. y. fiktyviu vadovu, taigi ir sprendimas nevykdyti ar netinkamai vykdyti vadovo pareigas, taip pat buvo priimtas paties D. K.. Nors D. K. nurodo iš pradžių sutikęs eiti šias pareigas pusę metų, kol grįš V. J. iš motinystės atostogų, tačiau, kaip matoma iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų, sužinojęs, kad buvusi direktorė į Bendrovę nebegrįš, vadovo pareigose pasiliko. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, jei D. K. būtų norėjęs nutraukti jį su Bendrove saisčiusius santykius, būtų atsistatydinęs iš Bendrovės vadovo pareigų įstatymų nustatyta tvarka, tačiau kaip nustatyta šiuo atveju, to nepadarė ir užėmė vadovo pareigas iki 2023 m. birželio 16 d. Atitinkamai jam pagrįstai kyla atsakomybė už šių pareigų netinkamą vykdymą.

16. D. K. teiginiai, kad eidamas Bendrovės vadovo pareigas jis neturėjo realios galimybės vadovauti įmonei, nežinojo apie bendrovės finansinę padėtį, leidžia tik daryti išvadą, kad jis buvo pasyvus ir elgėsi aplaidžiai. Toks jo neveikimas nešalina atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Iš jo paties parodymų nustatyta, jog vadovavimo laikotarpiu jis buvo pasirašęs prašymą dėl skolos mokėjimo išdėstymo, kas mėnesį pasirašinėdavo Bendrovės balansą. Be to, kaip matoma iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų, D. K. apie vykdytą veiklą Bendrovėje žinojo ir iš turėtos prieigos prie Bendrovės elektroninių paštų, t. y. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – kaip pats nurodė teikdamas paaiškinimus, matė Sodros, klientų siunčiamus laiškus dėl skolų, taip pat ir skolas VMI. Taigi D. K. dalinai žinojo apie Bendrovėje susiklosčiusią situaciją, tačiau, nors ir užimdamas vadovo pareigas, lengvabūdiškai pasitikėjo N. D. žodžiais ir veiksmais, nesiimdamas jokios iniciatyvos dėl jam įstatyme nustatytų pareigų įgyvendinimo bei neorganizuodamas įmonės veiklos.

17. Apeliacinės instancijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl D. K. kaltės, todėl priėmė pagrįstą nutarimą. D. K. pagal savo amžių, patirtį turėjo ir galėjo žinoti, kad, tapęs Bendrovės vadovu, bus atsakingas ir už finansinius dokumentus, kad jis privalo žinoti vadovaujamos bendrovės finansinę būklę, jos galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, todėl privalėjo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla bendrovės nemokumo grėsmė. Nagrinėjimu atveju jis to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad D. K. buvo tinkamas ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo subjektas, todėl buvo pagrįstai pripažintas kaltu dėl šio administracinio nusižengimo padarymo. Administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. atstovės apeliacinio skundo argumentai jo kaltės nebuvimo nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame 2025 m. sausio 2 d. nutarime padarė Vilniaus miesto apylinkės teismas.

18. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovė prašo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir sumažinti D. K. paskirtą administracinę nuobaudą. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Pagal teismų praktiką, švelnesnė administracinė nuobauda parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022). Vis tik, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021, 2AT-39-648/2023).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai – nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo padarymo faktas įrodytas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. K. neturėjo tikslo įgyvendinti kokių nors N. D. neteisėtų planų, be to, negavo iš tokios veiklos jokios naudos ir jos nesiekė, o direktoriumi tapo tik iš patiklumo, tačiau tai savaime nesudaro išskirtinių aplinkybių egzistavimo, juolab, jog nėra jokių šiuos apeliacinio skundo argumentus patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybių. Nenustačius pagrindų, būtinų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamu nutarimu D. K. skirta minimali bauda, t. y. 1 400 EUR, yra proporcinga, teisinga ir tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai individualizavo skiriamą nuobaudą ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. atstovės advokatės G. Versockienės apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 2 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto D. K. atstovės advokatės Gražinos Versockienės apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.