Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-66-300/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-01
Bylos Nr.: 1A-66-300/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-35767-2021-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Boleslovas Kalainis, Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nukentėjusysis: A. G.
Nuteistasis: K. P.
Advokatai: Dalius Vaičiulis

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.1.15.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-300/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35767-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.7.2.2; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.2.2; 2.1.7.4; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3; 2.4.6.4.4. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 1 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Elonai Puščiuvienei,dalyvaujant prokurorui Laimonui Ramanauskui,nukentėjusiosios A. G. atstovams pagal įstatymą L. G. ir A. G.,nuteistajam K. P., jo gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 51 MGL (2 550 Eur) dydžio bauda.

Nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš K. P. mažametės nukentėjusiosios A. G. įstatyminei atstovei L. G. 135,25 Eur turtinei bei 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. K. P. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, tai yra 2021 m. spalio 8 d., apie 14.45 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mokyklos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) klasės II grupės (duomenys neskelbtini) pamokos metu nukentėjusiajai mažametei A. G. delnu sudavė vieną smūgį į kairį skruostą, rankos pirštais jai spaudė lūpas ir tuo sukėlė A. G. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo K. P. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir K. P. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti K. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti; sumažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 150 Eur, o reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir neatsižvelgęs į teismų formuojamą praktiką panašios kategorijos bylose.

2.2. Kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, būtina įrodyti, jog kaltininkas sukėlė šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – realų fizinį skausmą; vien asmens veiksmo, kuriuo pasikėsinama į mažamečio asmens kūno neliečiamumą, nepakanka. Be to, būtina nustatyti ir kaltininko veiksmų subjektyviąją pusę – tyčią, t. y. sąmoningą norą asmeniui sukelti skausmą ar sutrikdyti sveikatą.

2.3. Nuteistojo gynėjo nuomone, apylinkės teismas daug dėmesio skyrė nuteistojo veikos objektyviosios pusės vertinimui ir šio vertinimo pagrindu padarė išvadą dėl nuteistojo veiksmų subjektyviosios pusės. Skunde nurodoma, kad byloje neturi būti abejonių dėl nuteistojo tyčios; teismo išvada, kad nuteistasis veikė tyčia, turi būti pagrįsta ne prielaidomis, o patikimu visos situacijos įvertinimu. Net jei nuteistasis, kaip nurodoma nuosprendyje, sudavė nukentėjusiajai delnu ne siekdamas uždengti jai burną ar kitaip pritildyti, byloje būtina nustatyti nuteistojo veikimo motyvus ir tikslus – ar buvo veikiama dėl pykčio, keršto, siekiant nuskriausti nukentėjusiąją, sąmoningai pažeisti jos kūno neliečiamumą, ar vis tik buvo veikiama nors ir netinkamu būdu, tačiau siekiant drausmės bei norint atkreipti nukentėjusiosios dėmesį į pamokos normalią tvarką.

2.4. Pasak nuteistojo gynėjo, neatmetant to, jog nagrinėjamoje situacijoje tam tikras skausmas nukentėjusiajai galėjo būti sukeltas, o nuteistasis, kaip (duomenys neskelbtini), neveikė tinkamai, tačiau jis neturėjo tyčios sukelti skausmą, dėl to tai atitinka neatsargumo ar kazuso situaciją.

2.5. Apylinkės teismas liudytojų parodymus vertino fragmentiškai, nevertino parodymų visumos, to, ar šie parodymai sutampa tarpusavyje. Nei vienas liudytojas neįvardijo tikslaus įvykio mechanizmo, t. y. nebuvo nurodyta, kokį skausmą nuteistasis sukėlė ir ar galėjo sukelti tokio pavojingumo skausmą, kad jis užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

2.6. Dauguma liudytojų nurodė, jog kontaktas nebuvo stiprus. Teismas nevertino, kodėl, jei nukentėjusiajai iš tiesų buvo sukeltas itin didelis skausmas (nukentėjusioji skausmą įvertino 6-7 balais), tokios aplinkybės nenurodė nei viena įvykio liudytoja. Nuteistojo gynėjo nuomone, tai reiškia, jog fizinis kontaktas nebuvo tokio stiprumo, kad būtų neišvengiamai sukėlęs skausmą nukentėjusiajai.

2.7. Nuteistajam buvo inkriminuota, kad jis spaudė nukentėjusiajai lūpas, tačiau nei viena liudytoja to nepatvirtino. A. T. nurodė girdėjusi pliaukštelėjimo garsą, atsisukusi pamatė, kaip mokytojas nuleidžia delną nuo A. skruosto. Šie parodymai nesutampa su nukentėjusiosios teiginiais, kad jai ne tik buvo suduota, bet ir suimta už lūpų jas spaudžiant. Lūpų spaudimo, akinių sugadinimo fakto nepatvirtino nei viena iš klasėje įvykio metu buvusių mokinių.

2.8. Sukėlus 6-7 balų skausmą, tokio pojūčio neįmanoma būtų nutylėti ar neparodyti. Nukentėjusioji pripažino, kad po nuteistojo veiksmų ji liko savo vietoje, toliau dalyvavo pamokoje, neverkė, nerodė jokių požymių, kad patyrė nevaldomą skausmą, kurį būtų stebėję kiti asmenys, neprašė medicinos pagalbos. Teismas neįvertino ir to, kad tik po nukentėjusiosios tėvų pareiškimo pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo pradėta akcentuoti ilgalaikį skausmą. Pasak nuteistojo gynėjo, nukentėjusiosios tėvai turėjo teisinį suinteresuotumą hiperbolizuoti įvykio situaciją, siekdami jos kriminalizavimo.

2.9. Byloje liko neįvertinta tai, kad nuteistojo veika buvo trumpalaikė, buvo atliktas vienas veiksmas, nenustatyta didelės jėgos panaudojimo, veika padaryta siekiant šiek tiek sudrausminti bei atkreipti nukentėjusiosios dėmesį į tvarką pamokoje. Kad fizinis kontaktas nebuvo stiprus, patvirtino net kelios tiesioginės įvykio liudytojos. Teismas neatsižvelgė ir į nukentėjusiosios, pateikusios skausmo vertinimo skalę, patirtį, kokio lygio skausmą ar nepatogumus ji laiko aukščiausios ribos, o koks skausmas/nepatogumai būtų žemos ribos. Nukentėjusioji ne tik nuteistajam po įvykio, bet ir tiesioginiams įvykio liudytojams niekaip neatskleidė ir neparodė didelio jai sukelto skausmo ar kokių nors liekamųjų reiškinių. Pamoka dėl nuteistojo veiksmų nesibaigė, nebuvo pasakyta, pvz.: „Nusipelnei ir, jei neklausysi, dar gausi“ ir pan. Dėl šios priežasties, nuteistojo gynėjo nuomone, negalima vadovautis vien subjektyviu nukentėjusiosios pareiškimu apie jai sukeltą fizinį skausmą. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad nuteistasis turėjo suvokti, jog, panaudojus fizinę jėgą, nukentėjusioji patirs fizinį skausmą.

2.10. Teismas nevertino ir to, kad nuteistasis turėtų būti, kaip nurodoma skunde, itin nenuovokus, jog, būdamas (duomenys neskelbtini), pamokos metu sąmoningai naudotų smurtą liudytojų akivaizdoje. Labiau tikėtina, kad nuteistasis siekė užtikrinti drausmę pamokoje, o ne sukelti skausmą nukentėjusiajai. Nuteistasis prisipažino pasielgęs neetiškai ir nepedagogiškai, tačiau neigė norėjęs sukelti skausmą nukentėjusiajai, o jeigu jį sukėlė, vadinasi, nuoširdžiai klydo. Vien netinkamas elgesys su mokiniu negali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Būtina įvertinti įvykio situaciją, nuteistojo asmenybę – jo amžių, patirtį ugdymo įstaigoje, elgesį ir charakteristiką, ar nuteistasis linkęs smurtauti, tai buvo atsitiktinis veiksmas ar vis tik nusikalstama veika.

2.11. Teismas neatskleidė tikslaus įvykio mechanizmo, nes šalių parodymai skiriasi. Sugretinus nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus su kitų nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais, nuteistojo įvykio versija turėjo būti vertinama, kaip labiau tikėtina, nei nukentėjusiosios. Nuteistojo parodymai buvo nuoseklūs, tuo tarpu nukentėjusioji A. G. nebuvo nuosekli, jos nurodytos aplinkybės kito: iš pradžių teigė, kad jai buvo suduota delnu į veidą, apie tai, kad buvo spaudžiamos lūpos, sukeliant fizinį skausmą, nenurodė; tyrimui nebuvo iš karto pateikti sugadinti akiniai.

2.12. Nuteistojo gynėjas skunde aptaria nukentėjusiosios motinos L. G. parodymus, kuri teigė, kad dukra po pamokos atvyko pas ją į darbą, apie įvykį nepasakojo, tik namuose paminėjo/parašė, kad mokytojas sudavė jai vieną kartą į veidą (į kurį skruostą, dukra nenurodė). Kad būtų patyrusi didelį skausmą, dukra neminėjo, nekalbėjo apie tai, kad mokytojas spaudė jai lūpas, sugadino akinius. Šios aplinkybės nenurodytos ir L. G. pareiškime policijos įstaigai.

2.13. Liudytoja L. B. taip pat nurodė, kad nukentėjusioji neminėjo apie mokytojo sukeltą fizinį skausmą, tuo labiau apie lūpų spaudimą ar sugadintus akinius. Nukentėjusiosios tėvas nurodė, kad dukra pasakė, jog mokytojas „užėmė“ jai burną, kad nekalbėtų; dukra nesakė, kad dėl to buvo sukeltas fizinis skausmas. Tai, pasak nuteistojo gynėjo, patvirtina, jog K. P. siekė uždengti nukentėjusiajai burną, kad ji nekalbėtų, o ne naudoti smurtą, siekdamas sukelti jai skausmą. Įstatyminiai nukentėjusiosios atstovai pirminių apklausų metu nenurodė, kad būtų matę dukters paraudusį skruostą ar kad pati dukra jiems būtų apie tai pasakiusi ir rodžiusi skruostą; tuo tarpu vėlesnių apklausų metu jau nurodė ir apie paraudusį skruostą ir apie akinius. Nukentėjusioji 2021 m. lapkričio 11 d. nurodė, kad skruostas buvo raudonas, tačiau tėvai to nematė; vėliau teigė, kad buvo tik perštėjimas be paraudimo, taip pat buvo su lūpomis – perštėjo, kol grįžo namo, už kelių valandų to nebejuto, tačiau dėl nežinomų priežasčių tėvams ar kitiems liudytojams šių aplinkybių iš karto nenurodė.

2.14. 2021 m. spalio 18 d. įvyko Vaiko gerovės darbo grupės pokalbis su įvykio liudininkais (mokiniais). Šio pokalbio metu buvo vertinta, kad incidento nei viena liudininkė nesureikšmino ir nelaikė kažkuo ypatingu. A. T. nurodė nemananti, kad sudavimas sukėlė A. skausmą. P. K. patvirtino, kad mokytojas tikrai ranka neužsimojo, smūgio garso nebuvo, A. sėdėjo kaip sėdėjusi, o jos „paraudonavimas“ buvo dėl situacijos, o ne dėl kontakto, liudytoja jokio paraudimo nematė. R. B. nurodė, kad jokio sudavimo garso nebuvo, todėl, pasak liudytojos, ji galvoja, kad mokytojas sudavė nestipriai, o A. paraudo iš pykčio. Liudytoja nurodė, kad jai tas įvykis neatrodė rimtas. Kai mokytojas baigė pamoką, liudytoja nurodė susitikusi su nukentėjusiąja, kuri padavė jai (R. B.) gumos; jokios žymės ant nukentėjusiosios veido liudytoja nurodė nemačiusi.

2.15. Teismas nevertino to, kas vyko iki incidento, nevertino liudytojų parodymų, jog nukentėjusioji kartais savo replikomis ir veiksmais pamokų metu trukdo. Liudytoja A. T. nurodė, kad įvykio dieną nukentėjusioji, R. atliekant užduotį (duomenys neskelbtini), numetė kažką nuo savo suolo ir pradėjo R. prašyti, kad paduotų tą daiktą, taip trukdydama R. atlikti užduotį (prašė keletą kartų). Mokytojas K. P. keletą kartų nukentėjusiąją sudrausmino, bet ji ir toliau trukdė pamoką. Šias aplinkybes patvirtino ir kitos liudytojos. Akivaizdu, kad nuteistasis turėjo pagrindą drausminti nukentėjusiąją ir jo siekis buvo atkreipti nukentėjusiosios A. G. dėmesį į dalyvavimą pamokoje, o ne sukelti jai skausmą ar elgtis nusikalstamai. Nuteistojo veikoje tyčios nebuvo, todėl nėra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

2.16. Jeigu apeliacinės instancijos teismas vertintų, kad nuteistojo veika atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos sudėtį, nuteistojo gynėjas kelia klausimą dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo.

2.17. Apylinkės teismas sprendė, kad nėra pagrindo atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, nes veika padaryta žmogaus sveikatai, mažamečiui asmeniui, dėl veikos nukentėjusioji patyrė skausmą, pažeminimą, lankėsi pas psichologus. Gynėjas su tokiu vertinimu nesutinka, nurodo, jog būtina analizuoti ir subjektyviuosius veikos požymius – tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus ir motyvus, ar nuteistojo veika buvo pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas.

2.18. Gynėjas nurodo, kad pagal teismų praktiką fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose smurto panaudojimas nebūtinai sąlygoja padidintą nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017, Nr. 2K-231-976/2017 ir kt.). Teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo. Gynėjo nuomone, ši kasacinio teismo praktika pagrindžia, kad vien nukentėjusiosios nurodoma aplinkybė apie jai sukeltą fizinį skausmą ir tas faktas, kad ji yra nepilnametė, per se nelemia baudžiamosios atsakomybės.

2.19. Fizinis skausmas yra minimali nusikalstama veika padarytos žalos sveikatai riba. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-227-788/2017, Nr. 2K-128-895/2019).

2.20. Skunde dar kartą nurodoma, kad nukentėjusioji jokia forma neišreiškė, jog nuteistasis savo veiksmu būtų sukėlęs jai skausmą. Gėdos ar sąmyšio jausmas, galimai nepatogiai pasijutus prieš klasės drauges, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tai gali būti ginama civilinės teisės priemonėmis. BK 37 straipsnio kontekste nevertinta nuteistojo asmenybė – teigiami bendradarbių atsiliepimai, ilgametė pedagoginio darbo patirtis, dideli pasiekimai su mokiniais Lietuvos mastu, gausūs apdovanojimai, jokių incidentų nebuvimas per 30 metų darbo praktiką; net darbo drausmės prasme nenustatyta, kad nuteistasis būtų veikęs netinkamai.

2.21. Nenustačius nusikalstamos veikos sudėties nuteistojo veiksmuose ar esant veikos mažareikšmiškumui, civilinės žalos priteisimas tampa ribotas ar negalimas. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, be Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje nurodytų kriterijų, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017).

2.22. Panašiose bylose yra priteisiamos sumos nuo 150 iki 350 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-895/2016, Nr. 2K-284-648/2016, Nr. 2K-316-222/2016, Nr. 2K-393-489/2017). Pasak nuteistojo gynėjo, apylinkės teismo priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas akivaizdžiai neatitinka teismų praktikos. Jokių liekamųjų reiškinių nukentėjusioji nepatyrė – ji baigė tą pačią (duomenys neskelbtini) mokyklą, nepatyrė streso lankydama ją toliau, medikų pagalba nesinaudojo, psichologas buvo skirtas tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajai pagal metodines rekomendacijas. Be to, teismas patikimais įrodymais nepagrindė, kad įvykio metu nukentėjusiajai buvo padaryta turtinė žala.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovai pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo K. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

7. Įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-211-628/2022).

9. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas, nustatant K. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tokių trūkumų, kokius nurodo apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, neturi.

10. Pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir padarė motyvuotas išvadas, kokie įrodymai pagrindžia K. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Toks įrodymų vertinimas neprieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

11. K. P. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 137–140, 151–153) kaltu neprisipažino. Nuteistasis teisme parodė, kad norėjo delnu uždengti burną nukentėjusiajai, bet išėjo lietimas, todėl kliudė skruostą, galima tai pavadinti švelniu praslystančiu kepštelėjimu; prie nukentėjusiosios burnos pridėjo delną, bet ne pirštus. Mažametė nukentėjusioji A. G., ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja (1 t., b. l. 175–179) (teisiamajame posėdyje šie parodymai buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsniu), parodė, kad mokytojas (nuteistasis K. P.) vieną kartą sudavė jai delnu į kairę veido pusę, žandas buvo raudonas, be to, mokytojas pirštais spaudė jai lūpas; dėl suduoto smūgio ir spaudžiamų lūpų jautė fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojomis apklaustos mažametės P. K. (2 t., b. l. 22–25), R. B. (2 t., b. l. 31–34) (mažamečių liudytojų, apklaustų ikiteisminio tyrimo metu, parodymai BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka buvo perskaityti teisiamajame posėdyje) parodė, kad mokytojas K. P. ranka sudavė A. (G.) į kairį skruostą. Mažametė A. T., ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja (2 t., b. l. 13–17) (teismas BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka šiuos parodymus perskaitė teisiamajame posėdyje), parodė, kad (duomenys neskelbtini) pamokoje išgirdo pliaukštelėjimo garsą ir suprato, kad tai galėjo būti ranka suduoto į veidą smūgio garsas; atsisukusi, pamatė priešais A. (G.) stovintį mokytoją K. P., kuris nuleido delną nuo A. (G.) skruosto. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą L. G. teisiamajame posėdyje parodė, jog kai dukra po įvykio atėjo pas ją į darbą, ji (dukra) buvo sudirgusi, skruostas buvo raudonas. Namie dukra parašė ant lapelio, kad mokytojas jai trenkė į veidą. Po to papasakojo, kad per pamoką mokytojas trenkė jai per veidą, dar buvo suėmęs už lūpų, dukra patyrė fizinį skausmą. Liudytoja L. B. teisme patvirtino, kad A. G. pasikvietė motiną (L. G.) į atskirą kambarį ir parašė mamai, kad ją nuskriaudė mokytojas. Liudytoja L. B. nurodė, kad L. G. paskambino telefonu mokytojui ir patvirtino girdėjusi, kaip mokytojas į L. G. klausimą, ar skriaudė mergaitę, atsakė: „Taip, trenkiau, nesusilaikiau“. Nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą A. G. teisiamajame posėdyje parodė apie įvykį sužinojęs iš sutuoktinės, kuri paaiškino, jog dukrai buvo suduotas smūgis į kairį skruostą. Liudytoja E. L., kuri įvykio metu dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mokykloje pavaduotoja ugdymui ir tuo metu ėjo (duomenys neskelbtini) mokyklos direktorės pareigas, teisiamajame posėdyje patvirtino, jog K. P. paskambino jai telefonu ir sakė, kad sudavė mergaitei, pergyveno. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos ir kitus byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisingai ir motyvuotai nusprendė, jog K. P. sudavė nukentėjusiajai A. G. delnu vieną smūgį į kairį skruostą, rankos pirštais jai spaudė lūpas ir tuo sukėlė A. G. fizinį skausmą.

12. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 140 straipsnio 3 dalį.

13. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. ???2K-417/2014, 2K-474-489/2016, 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019). Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

14. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl realaus fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai. Nuteistojo gynėjas skunde teisingai nurodo, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-164-895/2016, Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-227-788/2017).

15. Tai, kad nukentėjusioji A. G. į medikus nesikreipė, o pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 192) 2021 m. spalio 18 d. apžiūros metu A. G. kūne objektyvių sužalojimų žymių nebuvo nustatyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad fizinis smurtas buvo panaudotas ir nukentėjusiajai nuo K. P. delnu suduoto smūgio į skruostą ir rankos pirštais spaudžiamų lūpų tikrai skaudėjo. A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuteistasis sudavė jai vieną kartą delnu į kairę veido pusę, ji jautė skausmą, kurį įvertino 6–7 balais, žandas buvo raudonas. A. G. taip pat parodė, kad mokytojas pirštais spaudė jai lūpas, dėl to irgi jautė skausmą, jį įvertino 5–6 balais. Kad dėl nuteistojo veiksmų jautė fizinį skausmą, A. G. nurodė pasakiusi ir mamai. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą motina L. G. teisiamajame posėdyje parodė, jog dukters skruostas buvo raudonas, namie dukra parašė ant lapelio, kad mokytojas jai trenkė į veidą, po to papasakojo, kad dar buvo suėmęs už lūpų, dukra jautė fizinį skausmą. Kad po įvykio nukentėjusiosios skruoste buvo nedidelis paraudimas, ikiteisminio tyrimo metu parodė ir mažametė liudytoja A. T.. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji jokia forma neišreiškė, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas – neverkė, toliau dalyvavo pamokoje, neprašė medicinos pagalbos, jai sukelto skausmo niekaip neparodė nei nuteistajam po įvykio, nei įvykio liudytojoms (pamokoje dalyvavusioms mokinėms). Fizinis kontaktas, pasak gynėjo, nebuvo stiprus, tą nurodė ne tik nuteistasis, bet ir įvykio liudytojos P. K. ir R. B.. Iš tiesų, ikiteisminio tyrimo metu mažametės liudytojos P. K. ir R. B., patvirtinusios, jog per (duomenys neskelbtini) pamoką mokytojas K. P. ranka sudavė A. (G.) į skruostą, nurodė ir tai, kad smūgio garso negirdėjo, po smūgio nukentėjusiosios veide paraudimo ar kokių nors kitų žymių nematė. Tačiau mažametė liudytoja A. T., patvirtino, jog nukentėjusiosios veide po įvykio matė nedidelį paraudimą ir šie liudytojos parodymai sutampa ne tik su nukentėjusiosios parodymais, kad po nuteistojo suduoto smūgio jos skruostas buvo raudonas, bet ir su A. G. atstovės pagal įstatymą motinos L. G. parodymais, jog dukters skruostas buvo raudonas. Be to, liudytoja A. T. per apklausą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino girdėjusi pliaukštelėjimą ir nurodė pagal garsą supratusi, kad tai galėjo būti ranka suduoto į veidą smūgio garsas, taip pat parodė, jog, atsisukusi, pamatė priešais A. (G.) stovintį mokytoją, kuris tuo metu nuleido delną nuo nukentėjusiosios skruosto. Kai prieš mažametį asmenį panaudojama fizinė jėga, tačiau ji naudojama taip, kad sukeliant fizinį skausmą nėra padaromi objektyviai nustatomi sužalojimai, svarbią reikšmę turi ir mažamečio nukentėjusiojo elgesys po įvykio. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusioji A. G. po nuteistojo prieš ją panaudoto fizinio smurto pamokoje neverkė, medicinos pagalbos neprašė, tačiau jos elgesys pasikeitė. Liudytoja A. T. parodė, kad po įvykio A. (G.) neverkė, nieko nesakė, tylėjo, bet jos akys buvo raudonos, ji atrodė išsigandusi, sėdėjo nuleidusi galvą, susikūprinusi ir pamokoje jau nieko nebedarė. Pati nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po suduoto smūgio liko sėdėti, kaip sėdėjusi, neverkė, nes nenorėjo pasirodyti mergaitėms, tvardėsi. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytus nuteistojo veiksmus – delnu suduotą smūgį į nukentėjusiosios skruostą, pirštais spaudžiamas lūpas, suduoto smūgio į veidą stiprumą (liudytoja A. T. girdėjo pliaukštelėjimą), nukentėjusiosios parodymus, kad, nuteistajam sudavus jai ranka į veidą ir suspaudus lūpas, ji jautė fizinį skausmą, neturi pagrindo abejoti, kad mažametė mergaitė dėl K. P. veiksmų patyrė fizinį skausmą. Nuteistojo gynėjas akcentuoja, jog nuteistojo veika buvo trumpalaikė, tačiau net ir trumpalaike veika, nukreipta į mažamečio vaiko kūną, gali būti sukeliamas fizinis skausmas, ir tai taip pat nepaneigia byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės, jog 2021 m. spalio 8 d. K. P. veiksmais mažametei nukentėjusiajai A. G. buvo sukeltas fizinis skausmas.

16. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog net ir tuo atveju, jei K. P. veiksmais tam tikras skausmas nukentėjusiajai ir galėjo būti sukeltas, jo veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka.

17. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Veika laikoma padaryta tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba, nors padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

18. Pagal K. P. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, K. P. 2021 m. spalio 11 d. pasiaiškinimą, adresuotą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mokyklos direktorei (2 t., b. l. 86), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mokyklos Vaiko gerovės darbo grupės ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) klasės II-os (duomenys neskelbtini) grupės mokinių pokalbio protokole (2 t., b. l. 84–85), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mokyklos Vaiko gerovės darbo grupės atstovų ir mokytojo K. P. pokalbio protokole (1 t., b. l. 46) užfiksuotas aplinkybes, liudytojos R. B., iš dalies – liudytojų A. T. ir P. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, A. G. (duomenys neskelbtini) pamokos metu savo replikomis trukdė K. P. vesti pamoką bei kitoms mokinėms atlikti joms skirtas individualias užduotis. Įvertinusi nuteistojo parodymus ir kitus bylos duomenis dėl įvykio priežasties ir eigos, teisėjų kolegija sprendžia, jog K. P. 2021 m. spalio 8 d. atlikti veiksmai, delnu suduodant nukentėjusiajai smūgį į skruostą, pirštais spaudžiant lūpas, buvo sąlygoti nuteistojo noro sudrausminti nukentėjusiąją, pakeisti jos elgesį. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, jog, siekdamas pakeisti nukentėjusiosios elgesį pamokoje, nuteistasis tam pasirinko netinkamą ir nusikalstamą būdą – fizinį kontaktą su mokine, dėl kurio nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį ar kokiu nors kitokiu būdu naudoja prieš jį fizinę jėgą, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba jam bus padarytas kūno sužalojimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistasis, atlikdamas byloje nustatytus veiksmus prieš nukentėjusiąją – suduodamas jai delnu smūgį į skruostą, pirštais spausdamas lūpas, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo (tikslas buvo sudrausminti nukentėjusiąją, pasiekti, jog mažametės elgesys pamokoje pasikeistų), bet sąmoningai leido jiems atsirasti, taigi jie buvo atlikti K. P. veikiant netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu byloje neginčytinai nustatyta, jog nuteistojo K. P. veiksmuose yra visi tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, ir baudžiamąjį įstatymą byloje pritaikė tinkamai.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog K. P. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteistas (2 t., b. l. 157–158), administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 159–160), dirbantis, charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 161), jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Įvertinęs visą tai, apylinkės teismas už padarytą nusikaltimą skyrė K. P. švelniausią BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, nežymiai didesnę, nei minimali BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte už nesunkų nusikaltimą nustatyta bauda (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 50 iki 2 000 MGL; K. P. skirta 51 MGL (2 550 Eur) dydžio bauda). Nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ne per griežta, tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

20. Dėl BK 37 straipsnio taikymo

21. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo atleisti K. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti (tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad nuteistojo veika atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pagrindo atleisti K. P. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

23. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2013, Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-93-788/2017, Nr. 2K-186-689/2020, Nr. 2K-36-788/2021 ir kt.). Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

24. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, Nr. 2K-581/2014, Nr. 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-128-489/2020, Nr. 2K-36-788/2021 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai A. G. nuteistojo (mokytojo) veiksmais pamokos metu buvo sukeltas fizinis skausmas. Nusikalstamų veiksmų atlikimo vietoje, be nukentėjusiosios, buvo dar trys mažametės mokinės. Įvykio liudytoja mažametė A. T., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė išsigandusi dėl tokio mokytojo elgesio. Iš 2021 m. spalio 15 d. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mokyklos Vaiko gerovės darbo grupės ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) klasės II-os (duomenys neskelbtini) grupės mokinių pokalbio protokolo matyti, kad į klausimą, kaip jaučiasi įvykyje dalyvavusios mokinės, A. T. ir P. K. nurodė, jog truputį bijo; R. B. nors ir nurodė nejaučianti baimės, tačiau per apklausą ikiteisminio tyrimo metu parodė supratusi, kad mokytojas neturėjo teisės trinktelėti A. (G.) ir kad tai nebuvo gerai. Nukentėjusioji – mažametė, kuri dėl nuteistojo smurtinių veiksmų ne tik patyrė fizinį skausmą, bet ir išsigando, jautėsi pažeminta; neigiamas emocijas dėl įvykio patyrė ir kiti pamokoje buvę mažamečiai vaikai. Tokie veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Tai, jog nuteistojo veiksmai truko trumpą laiką, o nuteistasis charakterizuojamas teigiamai (2 t., b. l. 161; 3 t., b. l. 125), savaime nelemia veikos mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra teisinio pagrindo atleisti K. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistojo gynėjas apeliacinio skundo dalyje dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo nepagrįstai nurodo, esą, net darbo drausmės prasme nenustatyta, jog K. P. būtų veikęs netinkamai. Baudžiamosios bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mokyklos direktorės 2021 m. lapkričio 9 d. įsakymu K. P. dėl šio įvykio buvo skirta drausminė nuobauda (1 t., b. l. 47–48, 58).

26. Dėl civilinio ieškinio

27. K. P. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria iš nuteistojo priteistas turtinės žalos atlyginimas, taip pat skundu ginčijamas teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis. Apeliaciniu skundu prašoma sumažinti iš nuteistojo priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 150 Eur, o reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

28. Nukentėjusiosios A. G. atstovė pagal įstatymą motina L. G. pareikštu civiliniu ieškiniu (patikslintu) prašė iš nuteistojo priteisti 135,25 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 122–123). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir priteisė iš nuteistojo nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą L. G. 135,25 Eur už įvykio metu sugadintus A. G. akinius. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas tenkino iš dalies, priteisdamas nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą L. G. 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas neginčytinais įrodymais nepagrindė, kad įvykio metu buvo sugadinti nukentėjusiosios akiniai, todėl nepagrįstai tenkino civilinio ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

30. A. G. per apklausą ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tuo metu, kai nuteistasis sudavė jai smūgį į veidą, smūgio metu akinių rėmelis „sulindo“ jai į veidą, kitą dieną iškrito akinių stiklelis (1 t., b. l. 175–179). 2021 m. spalio 14 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui L. G. pateiktame protokole–pareiškime (1 t., b. l. 5–11) apie įvykio metu sugadintus akinius nenurodyta. Ši aplinkybė nenurodyta ir 2021 m. spalio 13 d. pareiškėjos (liudytojos) L. G., teikiančios skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, parodymų protokole (1 t., b. l. 96–98), nei 2021 m. spalio 14 d. liudytojos L. G. apklausos protokole (1 t., b. l. 101–104). 2021 m. gruodžio 28 d. pradiniu civiliniu ieškiniu (1 t., b. l. 118) nukentėjusiosios A. G. atstovė pagal įstatymą L. G. reikalavo priteisti iš nuteistojo tik 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apie sulankstytą dukters A. G. akinių rėmelį L. G. nurodė 2022 m. sausio 6 d., papildomai apklausiama liudytoja (1 t., b. l. 109 – 111), tą pačią dieną buvo pareikštas patikslintas civilinis ieškinys, kuriuo, be 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, buvo reikalaujama atlyginti ir turtinę žalą (135,25 Eur), patirtą už sugadintus akinius (kaip nurodyta ieškinyje, už įvykio metu sulankstytą akinių rėmelį, dėl ko akiniai yra nebenešiojami ir juos reikia keisti). Akiniai buvo pateikti apžiūrai tik 2022 m. sausio 7 d., nuo įvykio praėjus beveik trims mėnesiams (1 t., b. l. 128–130). Daiktų apžiūros protokole užfiksuota, jog kairė akinių kojelė 7 milimetrais pakilusi aukščiau, nei dešinė; kairės pusės akinių rėmelių vyris ties akinių kojelės pradžia su 1 milimetro tarpu (1 t., b. l. 134–136). Pagal ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos A. T. parodymus, nukentėjusioji jai po pamokos pasakė, kad akinius įlenkė mokytojas, sudavęs jai, tačiau pati liudytoja sugadintų akinių nematė. Teisiamajame posėdyje L. G. nurodė, kad akiniai įvykio metu nuo suduoto smūgio į veidą persikreipė ir dukra po įvykio jų nebenešiojo. Nuteistasis teisme šią aplinkybę neigė. Pagal K. P. parodymus, nukentėjusioji įvykio metu buvo su akiniais, tačiau po, nuteistojo teigimu, fizinio kontakto su mokine akiniai net „nepajudėjo“ iš vietos, jis (nuteistasis) nejautė, jog prisilietė prie akinių, nematė, kad akiniams kažkas buvo. Atsižvelgusi į tai, kad akiniai buvo pateikti apžiūrai ne iš karto po įvykio, o praėjus trims mėnesiams, apie sugadintus akinius nenurodyta nei protokole–pareiškime apie nusikalstamą veiką, nei pirminėse nukentėjusiosios A. G. atstovės pagal įstatymą L. G. apklausose, taip pat į tai, kad A. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės apie akinių sugadinimų pobūdį („sulindęs“ į veidą akinių rėmelis, iškritęs akinių stiklelis) nesutampa su L. G. parodymais (apie iškritusį akinių stiklą nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme), daiktų apžiūros protokole neužfiksuota, kad akinių stiklas iškritęs, o nuteistasis neigė, kad akiniai galėjo būti sugadinti nuo jo suduoto smūgio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra patikimai įrodyta, jog daiktų apžiūros protokole užfiksuoti akinių sugadinimai atsirado dėl nuteistojo veiksmų – įvykio metu nukentėjusiajai suduoto smūgio į veidą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinio ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas – naikinama nuosprendžio dalis, kuria iš K. P. priteistas 135,25 Eur turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiosios A. G. atstovei pagal įstatymą L. G. (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

31. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

32. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas, vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013, Nr. 2K-121-697/2020 ir kt.). CK nėra nustatytas neturtinės žalos minimumas ar maksimumas, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, taip pat yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-362-697/2018 ir kt.).

33. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tai, kad mažametė nukentėjusioji dėl nuteistojo veiksmų patyrė fizinį skausmą, neigiamus dvasinius išgyvenimus (kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, jautė diskomfortą, nepatogumus, jautėsi pažeminta). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji lankė psichologo konsultacijas (2 t., b. l. 6), VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre 2021 m. spalio 15 d. jai diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 119, 124). Tačiau byloje nėra duomenų, kad po diagnozuoto (duomenys neskelbtini) nukentėjusiosios sveikata nebūtų pilnai atsistačiusi ir kad dėl nusikalstamos veikos būtų atsiradę neigiami liekamieji reiškiniai, kurie pakeistų nukentėjusiosios gyvenimo kokybę ateities aspektu. Po įvykio nukentėjusioji lankė (duomenys neskelbtini) pamokas pas kitą mokytoją ir 2021/2022 mokslo metus (duomenys neskelbtini) mokykloje baigė. Turtinė žala nusikaltimu nepadaryta (šios nutarties 30 punktas). Minėta, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir susiformavusią teismų praktiką. Be abejonės, kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus – kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-331-976/2018, Nr. 2K-121-697/2020). Kita vertus, nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas tik konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318-693/2017, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų, kuriuo dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui buvo nuteista vaikų lopšelio–darželio auklėtoja ir iš jos mažamečiui nukentėjusiajam buvo priteistas 350 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-494-677/2015 dėl fizinio skausmo mažamečiui sukėlimo pagrįstu pripažintas sprendimas dėl nustatyto 700 Lt (202,73 Eur) neturtinės žalos dydžio. Didesnės pinigų sumos, skirtos neturtinei žalai atlyginti, priteisiamos bylose, kai mažamečiams padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-677/2015 palikti galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai dėl nustatyto 1 200 Lt (347,54 Eur) neturtinės žalos dydžio už mažamečiui nukentėjusiajam padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, o kasacinio teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-680/2012 už fizinio skausmo mažamečiui sukėlimą ir nežymų jo sveikatos sutrikdymą priteistas 2 700 Lt (781,97 Eur) neturtinės žalos atlyginimas.

34. Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo panašaus pobūdžio bylose, nepakankamai įvertino tai, kad A. G. nusikaltimu sveikatos sužalojimas padarytas nebuvo, sukeltas tik fizinis skausmas ir nėra duomenų, jog dėl nusikalstamos veikos būtų atsiradę neigiami liekamieji reiškiniai, kurie pakeistų nukentėjusiosios gyvenimo kokybę ateities aspektu, todėl, netinkamai taikydamas teisingumo kriterijų, kurio tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas ir kuris įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau taip pat turi būti atsižvelgta į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą, priteisė iš nuteistojo nepagrįstai didelį – 800 Eur – neturtinės žalos atlyginimą. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija keičia Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, mažindama iš nuteistojo K. P. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 300 Eur (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo neturtinės žalos atlyginimą ne tam asmeniui, kuriam padaryta žala. Teismas šioje baudžiamojoje byloje neturtinę žalą priteisė nukentėjusiosios A. G. atstovei pagal įstatymą L. G.. Nuo nusikalstamos veikos nukentėjo mažametė A. G., kuri ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu pripažinta nukentėjusiąja dėl padarytos fizinės ir moralinės žalos (1 t., b. l. 180–181). Atstovė pagal įstatymą L. G., pareikšdama savo dukters vardu civilinį ieškinį, tik gynė mažamečio vaiko, neturinčio procesinio veiksnumo, teises bei įstatymo saugomus interesus. Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis yra padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus, o ieškinys dėl žalos (nagrinėjamu atveju – neturtinės) atlyginimo tenkinamas atstovaujamo mažamečio/nepilnamečio naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-809/2007). Kita vertus, teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą ne tam asmeniui, esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nepadarė, jokių nuteistojo teisių nepažeidė, nes žalą, padarytą asmeniui ar turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo – šiuo atveju nuteistasis K. P.. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ne tam subjektui nekelia, nepilnametė nukentėjusioji A. G. per savo atstovą/atstovus nesikreipė į teismą apeliaciniu skundu dėl šio pažeidimo ištaisymo, todėl apeliacinės instancijos teismas negali spręsti šio klausimo, neviršydamas apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Iš K. P. nukentėjusiosios A. G. atstovei pagal įstatymą L. G. priteistos neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 300 Eur (trijų šimtų eurų). Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš K. P. nukentėjusiosios A. G. atstovei pagal įstatymą L. G. priteista 135,25 Eur (vienas šimtas trisdešimt penki eurai 25 ct) turtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasVidmantas Mylė