Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2S-1089-936/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-16
Bylos Nr.: e2S-1089-936/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-16942-2023-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Urmila Valiukienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Jurdas“
Atsakovas: Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės administracija

Kategorijos

3.2.8.1Bylos nutraukimas, kai byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka
2.1.4.3Termino teisinė reikšmė
2.1.5.1.3.11pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.6.2Civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas
3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo

Civilinė byla Nr. e2S-1089-936/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16942-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.8.1; 2.1.4.3; 2.1.5.1.3.11; 2.1.6.2; 3.3.2.4; 3.3.2.5 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2024 m. gegužės 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Jurdas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. nutarties, kuria civilinė byla nutraukta, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurdas“ ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jurdas“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. gruodžio 19 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-191219-00061 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškinyje nurodė, kad yra pagrindas atnaujinti terminą ieškiniui paduoti, kadangi Inspekcija priėmė neteisėtą, klaidingomis faktinėmis aplinkybėmis grįstą Privalomąjį nurodymą bei reikalauja jį įvykdyti nepaisydama to, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-466-822/2022 paaiškėjo, jog Inspekcija, priimdama ginčijamą nurodymą, rėmėsi klaidingomis faktinėmis aplinkybėmis. Jei Inspekcija būtų traktavusi, jog ginčo objektas, privažiavimo kelias ir šaligatvis, esantys šalia daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), egzistavo, tuomet Privalomajame nurodyme būtų nurodžiusi, kokiu būdu ar kaip atstatyti buvusį privažiavimo kelią tuo atveju, jei būtų nustatyti kokie nors dangos remonto pažeidimai. Kadangi Inspekcija laikėsi pozicijos, jog privažiavimo kelias ir šaligatvis iš viso neegzistavo, šiuo metu Inspekcija reikalauja dangas apskritai pašalinti, kas akivaizdžiai prieštarauja viešajam interesui ir sudaro teismui pagrindą atnaujinti terminą šiam ieškiniui pareikšti.

1.2. Pažymėjo, kad ginčo danga, kurią Inspekcija įvardino „inžineriniu statiniu“, buvo įrengta atstatant dangas, kurios buvo išardytos vykdant statybos darbus pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. LSKR-01-180914-00110. Įrengusi infiltracinius šulinius, ieškovė senojo privažiavimo kelio ir šaligatvio vietoje paklojo naują dangą – privažiavimo kelią ir šaligatvį išklojo plytelėmis. Kadangi ieškovė pakeitė privažiavimo kelio viršutinį sluoksnį atstatydama nusidėvėjusį kelio paviršių, t. y. ji atliko paprastojo remonto darbus, todėl leidimas tokiems darbams nebuvo reikalingas.

1.3. Byloje susidarė situacija, kuomet skirtingos institucijos reikalauja skirtingų veiksmų iš ieškovės – Vilniaus m. savivaldybės administracijos Infrastruktūros skyrius raštu 2019 m. spalio 24 d. Nr. A51-102006/19(2.9.1.28E-INF) informavo ieškovę, jog už uždelsimą atstatyti ginčo dangas (privažiavimo kelią ir šaligatvį) yra skaičiuojama rinkliava – 270 Eur vienai parai (kadangi kiemo danga priskiriama D1 kategorija), o Inspekcija reikalauja šias dangas, kaip Inžinerinį statinį, išardyti, reikalaudama 300 Eur baudos už kiekvieną uždelstą dieną.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinio reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo atmesti CK 1.131 straipsnio 1 dalies ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalies pagrindu; tuo atveju, jeigu teismas netaikytų ieškinio senaties, ieškovės ieškinį atmesti. Pažymėta, kad Nekilnojamojo turto registre įvažiavimo kelias ties daugiabučiu gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nesant oficialių duomenų apie šio statinio vietoje esantį kitą jau registruotą statinį, ieškovės savavališkai atlikta statyba, kurios metu įrengtas naujas plokščias horizontalus inžinerinis statinys (nesudėtingas, II gr. inžinerinis statinys, užstatytas plotas 189,61 m2 su trinkelių danga), pagrįstai kvalifikuota kaip naujo statinio statyba. Ieškovės argumentai, kad jos atliktiems paprastojo remonto darbams pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punktą nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, dėl ko Vilniaus miesto savivaldybė neturi galimybės svarstyti ir tokio statybą leidžiančio dokumento išdavimo klausimo, yra nepagrįsti ir paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais administracinio nusižengimo bylose. Atsiliepime nurodytose administracinio nusižengimo bylose pripažinta, jog ginčo objektas priskirtinas II grupės nesudėtingam statiniui, kad šiuo atveju buvo atlikta naujo statinio statyba: išardžius ankstesnį statinį – kelią su šaligatviu, buvo pastatytas naujas statinys, įrengiant naujas laikančias konstrukcijas, padidinant statinio išorės matmenis, kad šiuo konkrečiu atveju statybą leidžiantis dokumentas privalomas. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota statytojo ieškovės atlikta ginčo statinio kaip naujo statinio savavališka statyba. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nustačiusi, kad statytojas - ieškovė atliko naujo statinio savavališką statybą neturint statybą leidžiančio dokumento, Inspekcija teisėtai ir pagrįstai, laikydamasi teisės aktų reikalavimų ir neviršydama jais suteiktos kompetencijos ieškovei surašė savavališkos statybos aktą ir skundžiamą Privalomąjį nurodymą.

3. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jo nuomone, paskaičiuota mokėtina rinkliava, nurodyta Vilniaus m. savivaldybės administracijos Infrastruktūros skyrius rašte 2019 m. spalio 24 d. Nr. A51-102006/19(2.9.1.28E-INF), už pavėluotai baigtus / uždelstus darbus nėra niekaip susijusi su Inspekcijos 2020 m. vasario 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-191219-00061, versijos Nr. 2, kuriuo UAB „Jurdas“ buvo įpareigotas nugriauti statinį - išardyti savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, įrengtą plokščią 189,61 kv. m. ploto su trinkelių danga horizontalų statinį, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, neįvykdymu. Pažymėta, kad šiuo atveju buvęs privažiavimo kelias ir šaligatviai buvo visiškai nugriauti, o vietoje to įrengtas naujas, platesnis pravažiavimo kelias, taip pat įrengti platesni šaligatviai – kuriuose iki remonto darbų nebuvo galimybės statyti automobilių, o po naujos dangos įrengimo darbų, buvę šaligatviai pėstiesiems yra naudojami kaip automobilių parkavimo aikštelės. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skundą, kaip nurodoma ir priimtuose administraciniuose aktuose, ieškovė galėjo paduoti per vieną mėnesį nuo jų įteikimo dienos, tačiau šia teise per teisės aktų nustatytus terminus ieškovė nepasinaudojo ir jų neskundė, todėl privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, yra galiojantis ir privalo būti vykdomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 18 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Jurdas“ ieškinį nutraukė.

4.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju ieškovės administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme pagal CPK taisykles. CPK nekonkretizuoja teisinių pasekmių, kai nustatoma, kad yra praleistas administracinio akto apskundimo terminas ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Tuo tarpu ABTĮ tokias pasekmes apibrėžia. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nustačius, kad administracinių aktų apskundimo terminas yra pasibaigęs ir nėra pagrindo jo atnaujinti, pagal ABTĮ nuostatas ir jas aiškinančią administracinių teismų praktiką, yra pagrindas ne atmesti pareiškėjo skundą, o administracinę bylą nutraukti. Pagal kasacinio teismo praktiką, jei bylos iškėlimo stadijoje yra galimybė nustatyti, kad administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas atsisako priimti ieškinį. Vis dėlto praktikoje aplinkybės dėl administracinio akto apskundimo termino praleidimo ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimo dažnai gali paaiškėti tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Todėl, šioms aplinkybėms paaiškėjus po bylos iškėlimo teisme, yra pagrindas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-1075/2023)

4.2. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Infrastruktūros skyrius 2019 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. A51-106303/19 (2.9.1.28-INF) informavo Inspekciją, kad (duomenys neskelbtini), ties daugiabučiu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) valstybinėje žemėje UAB „Jurdas“ savavališkai įrengė automobilių stovėjimo aikštelę be nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto. Inspekcija atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir surašė 2019 m. gruodžio 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2495 (23.31), kuriame užfiksavo, kad prie pastato įrengta automobilių stovėjimo aikštelė valstybinėje žemėje be nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto. Nustačius, kad statyba vykdoma savavališkai, 2019 m. gruodžio 19 d. UAB „Jurdas“ surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-191219-00058, 2019 m. gruodžio 19 d. privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-191219-00056 ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-191219-00061, kuriuo UAB „Jurdas“ įpareigotas iki 2020 m. birželio 19 d. savo lėšomis nugriauti, išardyti savavališkai įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę ir 3 vnt. pėsčiųjų takų ir sutvarkyti statybvietę. Atsižvelgus į UAB „Jurdas“ 2020 m. sausio 16 d. paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad minėtu adresu UAB „Jurdas“ įrengė ne automobilių aikštelę, bet privažiavimo kelią su šaligatviais, atlikti duomenų dėl statinio – automobilių stovėjimo aikštelės patikslinimai 2019 m. gruodžio 19 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-191219-00058, nurodant, jog savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, įrengtas plokščiasis horizontalus inžinerinis statinys (nesudėtingas, II gr. inžinerinis statinys, užstatytas plotas 189,61 m2 su trinkelių danga) valstybinėje žemėje šalia pastato (duomenys neskelbtini), surašyta savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-191219-00058 Versija Nr. 2 ir atitinkamai patikslinimai atlikti 2019 m. gruodžio 19 d. privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-191219-00061, surašyta privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-191219-00061 Versija Nr. 2, kuriame taip pat patikslintas nurodymas ieškovei iki 2020 m. birželio 19 d. nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, išardyti savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, įrengtą plokščią horizontalų inžinerinį statinį (nesudėtingas, II gr. inžinerinis statinys, užstatytas plotas 189,61 m2 su trinkelių danga) valstybinėje žemėje šalia pastato (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Privalomasis nurodymas yra perduotas priverstiniam vykdymui.

4.3. Pastebėta, kad 2019 m. gruodžio 19 d. UAB „Jurdas“ surašytas savavališkos statybos aktas, kuriuo įgaliota institucija pripažino atitinkamus UAB „Jurdas“ atliktus statybos darbus savavališkais, t. y. atliktais neturint statybą leidžiančio dokumento, ir Privalomasis nurodymas ieškovės nebuvo skundžiami teismui. Tai iš esmės patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-466-822/2022.

4.4. Privalomasis nurodymas UAB „Jurdas“ surašytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Ginčijamas 2019 m. gruodžio 19 d. privalomasis nurodymas ieškovei įteiktas įstatymų nustatyta tvarka ir ginčo dėl to nėra, šio administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas, ir pagrindo jį atnaujinti nėra. Nors ieškovė teigia, kad apie teisių pažeidimą sužinojo administraciniame teisme, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-466-822/2022 matyti, kad administracinis nurodymas ieškovei buvo įteiktas tinkamai, jame buvo aiškiai nurodyti privalomieji nurodymai ir jokių naujų aplinkybių bylą nagrinėjant administracine tvarka nebuvo nustatyta, jos nepasikeitė. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, sprendė, kad yra pagrindas civilinę bylą dėl savavališkos statybos aktų ir nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

5. Ieškovė UAB „Jurdas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ įtvirtintas administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Tai reiškia, kad ieškinio senaties instituto taisyklės nėra taikomos ir šio termino praleidimo teisinėms pasekmėms.

5.2. Pirmos instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas bylai aplinkybes - Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 30 d. nutartyje Nr. eA-466-822/2022 išaiškino, jog ginčo objektas iki UAB „Jurdas“ atliktų statybos darbų egzistavo, t. y. teismas iš esmės paneigė Inspekcijos teiginius apie tai, jog tokie objektai neegzistavo ir konstatavo, jog ginčo vietoje privažiavimo kelias ir šaligatvis buvo iki atliktų kitų statybos darbų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teismui vertinti, ar pagrįstai ieškovė prašo teismo atnaujinti procesinį terminą ieškiniui pareikšti, nes jei Inspekcija Privalomojo nurodymo metu būtų žinojusi, jog privažiavimo kelias egzistavo, būtų teikusi Privalomąjį nurodymą pašalinti neteisėtos statybos pasekmes – atstatyti ar pertvarkyti buvusius objektus.

5.3. Ieškovė pirmos instancijos teismui pateikė duomenis apie tai, jog buvusį privažiavimo kelią ir šaligatvį atstatyti reikalavo net ir Vilniaus m. savivaldybės administracija, t. y. ji reikalavo atstatyti statybų metu išardžius privažiavimo kelią ir šaligatvį. Privažiavimo keliu ir šaligatviu, kaip pagrindiniu susisiekimo objektu, naudojasi ir kiti namo butų ir kitų patalpų savininkai. Namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija 2023 m. vasario 8 d. taip pat kreipėsi į Inspekciją, prašydama informuoti, kodėl turi būti sunaikintas privažiavimo kelias ir šaligatvis, kurie šioje vietoje buvo net keliasdešimt metų. Priimdamas ginčijamą nutartį teismas nesigilino į termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, svarbumą, teismas nesigilino į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovės elgesį bei pateiktus įrodymus, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus.

5.4. UAB „Jurdas“ nėra to privažiavimo kelio ir šaligatvio savininkė – minėtas privažiavimo kelias yra Vilniaus m. savivaldybės administracijos apskaitytas turtas, todėl sunaikinus šį turtą, bus pažeistas ir viešasis interesas – daugiabučio namo gyventojams teks grįžti į savo namus per purvą ir gruntą. Įvykdžius Privalomąjį nurodymą akivaizdu, jog bus apribota kitų asmenų galimybė naudotis jiems priklausančiu turtu (daugiabučio namo savininkai neturės buvusio šaligatvio ir privažiavimo kelio), taip pat akivaizdu, jog bus pažeistas ir viešasis visuomenės interesas, susijęs su tinkamu valstybei priklausančio turto naudojimu.

Atsiliepimas

6. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ieškovė per nustatytą Inspekcijos privalomojo nurodymo apskundimo terminą (1 mėn.) jo neginčijo. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2023 m. lapkričio 20 d., t. y. beveik ketveriais metais praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio terminą. Ieškovė, manydama, kad jos teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti, turėjo teisę juos ginti, tačiau per įstatymo nustatytą protingą ir pagrįstą laiko tarpą, kurį neabejotinai praleido. Ieškovė kreipėsi į teismą žymiai praleidusi terminą ir ieškinyje nenurodė jokių svarbių, nuo jo valios nepriklausančių termino praleidimo priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas. Kasacinio teismo išaiškinta, jei bylos iškėlimo stadijoje yra galimybė nustatyti, kad administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas atsisako priimti ieškinį, o jei tokios aplinkybės paaiškėja bylą išnagrinėjus iš esmės, tuomet byla nutraukiama CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė civilinę bylą.

6.2. Pastebėta, kad nėra pagrindo sutikti su atskirajame skunde nurodyta pozicija, kad nutraukdamas šią bylą teismas turėjo pasisakyti dėl trečiųjų asmenų teisių ir interesų, nes byla nebuvo nagrinėta iš esmės. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad Inspekcija atliko tyrimą dėl ginčo objekto galimai savavališkos statybos pagal gautą Vilniaus miesto savivaldybės 2019 m. lapkričio 5 d. raštą, kuriuo Inspekcija informuota, kad (duomenys neskelbtini), ties daugiabučiu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje UAB „Jurdas“ savavališkai įrengė automobilių stovėjimo aikštelę be nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto, todėl vien šiuo pagrindu ieškovės argumentai, kad ginčo objektas yra Vilniaus m. infrastruktūros dalis yra atmestini.

7. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą nurodė su juo nesutinkanti ir prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovė nenurodo jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti pasibaigusį terminą ieškiniui dėl Privalomojo nurodymo ginčijimo padavimui. Nurodomos priežastys, kuriomis remiantis prašoma atnaujinti įstatyme nustatytą terminą skundo padavimui, yra subjektyvaus pobūdžio, priklauso nuo asmens laisva valia ir apsisprendimu pasirinkto elgesio modelio, tad prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo negalėtų būti tenkinamas. Skundžiamoje nutartyje teismo pateiktos išvados yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, taip pat ieškovė nepateikė pagrįstų motyvų dėl pirmosios instancijos teismo galimai atliktų materialinės ar proceso teisės normų pažeidimo, todėl pagrindo šią skundžiamą nutartį naikinti nagrinėjamu atveju nėra. Pažymėjo, kad ieškovė neatstatė ginčo dangų į buvusią padėtį, o buvęs privažiavimo kelias ir šaligatviai buvo visiškai nugriauti, o vietoje to, neturint statybą leidžiančio dokumento, įrengtas naujas, platesnis pravažiavimo kelias, taip pat įrengti platesni šaligatviai – kuriuose iki remonto darbų nebuvo galimybės statyti automobilių, o po naujos dangos įrengimo darbų, buvę šaligatviai pėstiesiems yra naudojami kaip automobilių parkavimo aikštelės. Taigi, 2019 m. gruodžio 19 d. atsakovė savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-191219-00058, versija Nr. 2, pagrįstai konstatavo pažeidimą, t. y. naujo nesudėtingo statinio savavališką statybą, ir pagrįstai nurodė 2020 m. vasario 28 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-191219-00061, versija Nr. 2.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. nutarties, kuria civilinė bylą pagal ieškovės ieškinį nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl termino administraciniam aktui apskųsti praleidimo pasekmių ir jo (ne)atnaujinimo

11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Tserkva Sela Sosulivka prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Zylkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018 12 punktas).

12. Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų; vienas iš tokių reikalavimų – tai reikalavimas kreiptis į teismą įstatyme nustatytu terminu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019, 52 punktas).

13. Konkretūs terminai, su kurių galiojimu įstatymuose yra siejama asmens galimybė apginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį, yra nustatyti siekiant užtikrinti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, aiškumą ir apibrėžtumą. Įstatymuose yra išskiriami skirtingo pobūdžio terminai, pavyzdžiui, ieškinio senaties terminai, kurių pabaiga iki ieškinio pareiškimo sudaro pagrindą ieškinį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis), taip pat procesiniai terminai, kurių praleidimas lemia teisės atlikti procesinius veiksmus praradimą – pasibaigus procesiniam terminui, procesinė teisė atlikti tam tikrus veiksmus išnyksta (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Prie procesinių terminų, be kita ko, yra priskiriami ir teisės aktuose nustatyti terminai valstybės institucijų priimtiems administraciniams aktams ir veiksmams ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023).

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimams dėl nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo taikomi administracinių bylų teisenos, o ne ieškinio senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-1075/2023).

15. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

16. Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2008). Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiką ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2017). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 70 punktas).

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-898/2014; 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-350/2014; 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-37/2014; 2024 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-171-520/2024).

18. Pažymėtina, kad procesinio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) lemia teisės atlikti procesinį veiksmą (šiuo atveju teisės kreiptis į teismą) išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė pasibaigia. Taigi, praleidus administracinio akto apskundimo terminą ir nesant pagrindo jį atnaujinti, konstatuojamas teisės kreiptis į teismą prielaidos nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-214-823/2023).

19. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nors CPK 137 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nėra įtvirtintas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas asmeniui kreipusis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, kai šio administracinio akto apskundimo terminas yra pasibaigęs ir pagal įstatymą nebegali būti atnaujintas, tokiu atveju būtina vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atsisakymo priimti ieškinį pagrindu, aiškinant jį kaip apimantį ir negalimumą nagrinėti bylą teisme tuo pagrindu, kad yra pasibaigusi asmens procesinė subjektinė teisė ir ši procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio akto panaikinimo. Taigi, jei bylos iškėlimo stadijoje yra galimybė nustatyti, kad administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas atsisako priimti ieškinį. Vis dėlto praktikoje aplinkybės dėl administracinio akto apskundimo termino praleidimo ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimo dažnai gali paaiškėti tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Todėl, šioms aplinkybėms paaiškėjus po bylos iškėlimo teisme, yra pagrindas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-1075/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-214-823/2023).

20. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad pati apeliantė pripažįsta, kad yra praleidusi ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą apskųsti Inspekcijos 2019 m. gruodžio 19 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-191219-00061, Versija Nr. 2. Nors ieškovė nesuformavo reikalavimo atnaujinti terminą ieškiniui pareikšti, tačiau iš ieškinio ir atskirojo skundo turinio aišku, kad yra reiškiamas toks reikalavimas . Antra, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo, kad ieškovei buvo įteiktas Privalomasis nurodymas, kadangi pati ieškovė 2020 m. sausio 16 d. pateikė paaiškinimą Inspekcijai, pagal kurį buvo būtent patikslintas privalomasis nurodymas, taip pat iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-1344-595/2021, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-466-822/2022), kad teismas nurodytoje byloje nustatė, jog pakoreguoti dokumentai (kartu ir Privalomasis nurodymas) bendrovei išsiųsti Inspekcijos 2020 m. vasario 28 d. raštu Nr. 2D-2842 „Dėl dokumentų siuntimo“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis), be to, ieškovė 2020 m. spalio 2 d. kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo išaiškinimo.

21. Apeliantė teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutartyje Nr. eA-466-822/2022 paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios lemtų Privalomojo nurodymo neteisėtumą. Akcentuotina, kad operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011; 2024 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-171-520/2024). Taigi šiuo atveju, ieškovei apie priimtą teismo nutartį ir joje nurodytas aplinkybes ieškovei buvo žinoma nuo 2022 m. lapkričio 30 d., tačiau į teismą ieškovė kreipėsi tik 2023 m. lapkričio 21 d., toks delsimas kreiptis į teismą sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovė netinkamai gynė savo teises, bei taip pat nesielgė atidžiai ir rūpestingai.

22. Ieškovės netinkamą savo teisių gynimą bei nerūpestingumą patvirtina ir tai, kad iš LITEKO nustatyta, jog ieškovė dar 2020 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, be kita ko, reikalaudama panaikinti 2019 m. gruodžio 19 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-191219-00061, tačiau ieškinį buvo atsisakyta priimti (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27972-905/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1466-934/2020). Tačiau po teismo atsisakymo priimti ieškovės 2020 m. rugpjūčio 6 d. ieškinį, vėliau ji kreipėsi tik 2023 m. lapkričio 21 d. šioje byloje pareikšdama ieškinį, o toks delsimas negali būti pateisinamas. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1466-934/2020 pažymėjo, jog privalomasis nurodymas gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos CPK nustatyta tvarka. Tokios aplinkybės parodo, kad apeliantei neabejotinai buvo žinomas apskundimo terminas, tačiau savo teisėmis tinkamai ir laiku ji nepasinaudojo.

23. Pažymėtina, nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į termino praleidimo priežastis, jos elgesį, tačiau taip konkrečiai ir nenurodė, kokios buvo termino praleidimo priežastys, koks buvo tas apeliantės elgesys, nurodo tik deklaratyvius teiginius, tačiau neparemtus jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis).

24. Apeliantė taip pat nurodo, kad bus pažeistas viešasis interesas. Tačiau, vertinant tokius argumentus, pažymėtina, kad pagal CPK 5 ir 49 straipsnių nuostatas, teisę ginti viešąjį interesą turi prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šios nuostatos reiškia, jog aptariama galimybe gali pasinaudoti tik tie subjektai, kuriems teisė ginti viešąjį interesą yra nustatyta jų veiklą ir įgaliojimus reguliuojančiuose įstatymuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-701/2020 49 punktą). Šiuo atveju įstatymai nenumato teisės ieškovei, privačiam juridiniam asmeniui, ginti viešąjį interesą. Todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl šių apeliantės argumentų nepasisako.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju neegzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą terminą, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodyta šios nutarties 18 – 19 punktuose, pagrįstai sprendė bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.

Dėl bylos baigties

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus ir teismų praktiką, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. nutartį nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Urmila Valiukienė