Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ieškovė R. M. reiškia reikalavimą dėl žalos (153 000 Eur turtinės ir 125 000 Eur neturtinės) atlyginimo, žalos atsiradimą siedama su teisėjų veiksmais, atliktais nagrinėjant civilinę bylą ir sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Taigi, ieškinyje ieškovė kelia valstybės deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėjų ar teismo neteisėtų veiksmų, klausimą.

Dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo

6. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis).

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, aiškiai pažeidė įstatymus, o kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

8. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog asmeniui, reikalaujančiam atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

9. Ieškovės R. M. teigimu, teismo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja R. B. ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas A. V., tyčia pažeisdami CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atsisakė priimti ieškinį.

10. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus civilinio proceso teisės principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Toks reguliavimas, be kita ko, taip pat gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui bei apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019, 28 punktas).

12. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindais. Teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti.

13. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio pateikimas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Jeigu ieškinys neatitinka CPK 111 ir 135 straipsniuose numatytų reikalavimų, teismas nustato ieškovui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Tais atvejais, kai ieškovas iš esmės pažeidžia kreipimosi į teismą tvarką, teismas atsisako priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Taigi, teisė į teisminę gynybą nėra absoliuti.

14. Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartyje, tiek Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje, teismas, pasisakydamas dėl ieškinio priėmimo, išsamiai motyvavo ir pagrindė, kad pareikštu ieškiniu ieškovė R. M. siekia paneigti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes ir jai nepalankų teisinių santykių įvertinimą, nors kitoks jos nurodomos bylos aplinkybių įvertinimas galėjo būti atliktas tik instancinės teisminės peržiūros tvarka, o ne inicijuojant naują civilinę bylą. Ieškovė, manydama, jog teismai neteisingai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, teisinius santykius, turi teisę teismų procesinius sprendimus patikrinti instancine tvarka, ką ji ir buvo padariusi pateikusi apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo, bei kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties, bet ne inicijuojant naują civilinę bylą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė teikiamu ieškiniu siekia jau įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūros ir būtent su tuo sieja reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nenurodžiusi iš esmės jokių kitų pagrindų tokios žalos atsiradimui ir (arba) jos atlyginimui, konstatavo, kad ieškovė neturi subjektyvios teisės kreiptis į teismą su tokiais reikalavimais.

15. Nagrinėjamoje byloje ieškovės R. M. nesutikimas su įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-8803-545/2023, ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-1049-852-2023 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04425-2023-1), padarytomis išvadomis bei ieškovės subjektyviu vertinimu paremti argumentai, susiję su kitokiu teisės aktų (CPK) aiškinimu ir taikymu, savaime nėra ir negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais teisėjų veiksmus, priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis.

16. Ieškovė R. M. įrodinėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos R. B. ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. V., tyčiniai neteisėti veiksmai civilinėje byloje (teisminio proceso numeris 2-68-3-04425-2023-1) pasireiškė tuo, kad teisėjai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, negalėjo iš esmės nagrinėti bylos, vertinti joje pateiktus įrodymus, daryti išvadas.

17. Teismas neturi pagrindo pritarti šiems ieškovės argumentams. Pirmiausia teismas pažymi, jos teismas spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Be to, ieškovė teikdama ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui (CBP 4414) jokių ieškinio aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl akivaizdu, kad teismas nevertino ir net neturėjo galimybes vertinti ieškovės pateiktų įrodymų. Teismas, priešingai nei nurodo ieškovė, tik konstatavo ieškinio atsisakymo pagrindą, t. y. įgyvendino teismo pareigą imtis visų įstatyme numatytų priemonių, išsiaiškinti ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Konstatuotina, kad norminis teisinis reglamentavimas, susijęs su procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarka yra privalomas visiems asmenims. CPK normose įtvirtintos šalių teisės ir pareigos, kuriose nurodyta, kad suinteresuotas asmuo savo teisėmis, įskaitant ir teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Taigi, priešingai nei nurodoma ieškovės ieškinyje, teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, nustatę piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir /ar pagrindus, įtvirtintus CPK 137 straipsnyje turėjo teisę ieškinio priėmimo stadijoje atsisakyti priimti ieškinį.

18. Byloje nustatyta, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekia paneigti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes ir jai nepalankų teisinių santykių įvertinimą, nors kitoks jos nurodomos bylos aplinkybių įvertinimas galėjo būti atliktas tik instancinės teisminės peržiūros tvarka, o ne inicijuojant naują civilinę bylą. Tai ne kartą buvo išaiškinta ieškovei, taip pat buvo išaiškinti ir ieškinio turiniui ir formai keliami reikalavimai, taip pat civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos bei jos įgyvendinimo tvarka (civilinė byla Nr. e2-1453-640/2023; civilinė byla Nr. e2-5494-1080/2023 ir kt.), tačiau ieškovė toliau jų nevykdo ir sistemingai teikia teismui ieškinius dėl žalos atlyginimo priteisimo, o teisėjų ir teismų neteisėtus veiksmus įvardija kaip jos atžvilgiu priimtus nepalankius procesinius sprendimus.

19. Teismas pažymi, kad ieškovės R. M. teiginiai, susiję su teisėjų neteisėtais veiksmais, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl laikytini deklaratyviais ir niekaip nepagrindžiančiais byloje įrodinėtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad civilinę bylą (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04425-2023-1) nagrinėję Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjai elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės ieškovės teisių pažeidimui. Aplinkybė, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo rezultatai yra nepalankūs ieškovei, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų buvimo. Teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu kilti.

20. Teismas pastebi, kad ieškovė R. M. ieškinį (CBP 4414), kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi palikta nepakeista), grindė iš esmės tuo, kad žala jai atsirado dėl Kauno apylinkės teismo teisėjos R. L., išnagrinėjusios civilinę bylą Nr. e2-1330-877/2022 ir priėmusios 2022 m. birželio 6 d. sprendimą neteisėtų veiksmų, o taip pat Kauno apygardos teismo teisėjos R. P., apeliacine tvarka išnagrinėjusios šią bylą ir priėmusios 2022 m. gruodžio 20 d. nutartį neteisėtų veiksmų, t. y. ieškovės teigimu žala atsirado dėl to, kad teisėjos, veikdamos teismo vardu, iš dalies patenkino ieškovės Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo už naudojimąsi būk tai valstybei priklausančiu 0,225 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini).

21. Nurodytos aplinkybės visiškai akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekė ne žalos atlyginimo, o paneigti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes ir jai nepalankų teisinių santykių įvertinimą. Dėl to tesimas, pritaria Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartyje ir atitinkamai Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje paartytoms išvadoms, kad ieškovė, manydama, jog teismai neteisingai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, teisinius santykius, turi teisę teismų procesinius sprendimus patikrinti instancine tvarka, bet ne inicijuojant naują civilinę bylą.

22. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė teikiamu ieškiniu siekė jau įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūros ir būtent su tuo sieja reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nenurodžiusi iš esmės jokių kitų pagrindų tokios žalos atsiradimui ir (arba) jos atlyginimui, ieškovė neturi subjektyvios teisės kreiptis į teismą su tokiais reikalavimais. Ieškovė R. M. iš esmės siekia tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos Kauno apylinkės teismo, civilinėje byloje Nr. e2-1330-877/2022 ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1438-343/2022, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo, tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei nurodytuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose. Teismo vertinimu, ieškovė R. M. nagrinėjamoje byloje faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka. Teismas akcentuoja, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas.

23. Teismo vertinimu, teismas pagrįstai nusprendė, kad pareikštas ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, nes ieškovė siekia paneigti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes ir jai nepalankų teisinių santykių įvertinimą. Nagrinėjamu atveju ieškinio priėmimas reikštų pakartotinį bylinėjimąsi, jau išnagrinėtų aplinkybių įvertinimą ir įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūrą. Kituose teismo sprendimuose nustatytos aplinkybės šiuo atveju nėra teisinė prielaida pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

24. Apibendrindamas anksčiau nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Ieškovei R. M. neįrodžius (CPK 12, 178 straipsniai) Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos R. B. ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. V. neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas, įskaitant ir žalos dydį, neturi teisinės reikšmės, todėl teismas su tuo susijusių ieškovės argumentų nevertina. Nagrinėjamoje byloje nenustačius ieškovės nurodytų teisėjų neteisėtų veiksmų, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, nepasisako dėl kitų teisiškai nereikšmingų bylos rezultatui ieškovės argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

25. CPK 93 straipsnio 1–2 dalyse nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

26. Atmetus ieškinį šalių bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos, kadangi į bylą nepateikta įrodymų, jog šalys turėjo tokių išlaidų.

27. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 1.5 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovės R. M. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.