- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-07
- Bylos Nr.
- e2A-723-330/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00781-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Neringa Švedienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. M. pateikė ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuriuo prašė priteisti iš valstybės 153 000 Eur turtinės ir 125 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Ieškinys grindžiamas tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja X ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas Y, spręsdami ieškovės ieškinio priėmimo klausimą (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04425-2023-1), tyčia, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, atsisakė priimti ieškovės ieškinį ir taip atėmė iš ieškovės teisę į teisminę gynybą.
Šalies argumentai
3. Ieškovė paaiškino, kad pateikė teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo, nurodydama, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus padarė Kauno apylinkės teismo teisėja V bei Kauno apygardos teismo teisėja Z, nagrinėdamos civilinę bylą pagal Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį R. M. dėl valstybinės žemės sklypo nuomos mokesčio priteisimo. Teisėja X ir teisėjas Y, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, atsisakė jį priimti, be kita ko, nurodę, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
4. Ieškovės teigimu, jokioje byloje teismas nenagrinėjo jos ieškinio dėl žalos atlyginimo, kai žala atsirado dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, padarytų nagrinėjant civilinę bylą pagal R. M. pareikštą Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį. Be to, atsisakydami priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, teisėjai privalėjo nurodyti konkrečią civilinę bylą, kurioje esą priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, padarytų nagrinėjant civilinę bylą pagal Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį.
Atsiliepimas
5. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neįrodė teisėjų neteisėtų ir kaltų veiksmų, todėl žalos atlyginimui nėra teisinio pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nurodė, kad ieškovės R. M. teiginiai, susiję su teisėjų neteisėtais veiksmais, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl laikytini deklaratyviais ir niekaip nepagrindžiančiais byloje įrodinėtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Papildomai teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, jog civilinę bylą (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04425-2023-1) nagrinėję Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjai elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės ieškovės teisių pažeidimui. Teismas pabrėžė, kad tai, jog įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo rezultatai yra nepalankūs ieškovei, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų buvimo.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo atsirasti valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas normas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; apie nusikaltimo požymių turinčius teisėjų veiksmus pranešti prokurorui. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismo išvada, kad teisėjai X ir Y pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį, yra akivaizdžiai neteisėta, todėl ja paremtas teismo sprendimas privalo būti panaikintas. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nurodyti teisėjai atsisakė priimti ieškovės ieškinį nesant CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams.
9.2. Nors teisėjas Y pripažino, kad teisėja X netinkamai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą, tačiau paliko galioti nutartį, kuria ši teisėja atsisakė priimti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tokios aplinkybės liudija, kad teisėjas Y netinkamai atliko jam pavestas pareigas ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.
9.3. Teismas negali tvirtinti, kad dėl vienų teisėjų (X ir Y) padarytų neteisėtų veiksmų nagrinėjant bylą pareikštas ieškinys yra nagrinėtinas teisme ir tą ieškinį išnagrinėti, o dėl kitų teisėjų (V ir Z) padarytų neteisėtų veiksmų ieškinys nenagrinėtinas teisme ir ieškinį atsisakyti priimti.
Atsiliepimas
10. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime akcentuojama, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra įrodytos sąlygos tenkinti ieškinį, grindžiamą CK 6.272 straipsnio normomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovės apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.
Dėl apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų
12. Civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą perdavus nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliantė 2023 m. spalio 11 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą. Apeliantės teigimu, atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą neišreiškė nuomonės dėl paduoto skundo, neišdėstė argumentų, kodėl laiko apeliacinį skundą nepagrįstu. Pateiktuose paaiškinimuose apeliantė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.
13. Sprendžiant apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų priimtinumo klausimą, pirmiausia akcentuotina, kad apeliacinį procesą reglamentuojančios teisės normos nenumato galimybės pateikti atsikirtimus į atsiliepimą dėl apeliacinio skundo (atsiliepimą į atsiliepimą); antra, pagal CPK 323 straipsnį draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, t. y. jokie nauji argumentai, papildantys apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, priėmus apeliacinį skundą nebegali būti teikiami. Kadangi nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu argumentus apeliantė išdėstė apeliaciniame skunde, kuris yra priimtas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, o papildomai teikiamuose paaiškinimuose išdėstoma nuomonė dėl atsakovės atsiliepimo į skundą turinio, be to, jais pildomi apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegija nusprendžia apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų nepriimti ir jų nevertinti.
Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka
14. Apeliantė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Jos nuomone, bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka padėtų geriau atskleisti ginčo esmę bei įvertinti atsakovės nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu motyvus.
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad toks nagrinėjimas būtinas.
16. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti deleguota teismui.
17. Plėtodamas CPK 322 straipsnyje įtvirtintos normos aiškinimą ir taikymą, kasacinis teismas išskyrė, kad nepriklausomai nuo to, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia teismui diskreciją spręsti dėl poreikio skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, ši teisė ribojama – toks teismo sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 28, 29 punktai).
18. Susipažinusi su apeliantės prašymu bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija nustatė, kad jis iš esmės grindžiamas siekiu išsamiau įvertinti atsakovės nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu motyvus (apeliantės teigimu, atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nepaneigė skundo argumentų pagrįstumo).
19. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad atsakovė (jos atstovė) atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą aiškiai nurodė, kodėl nesutinka su apeliacinio skundo argumentais; byloje esančių duomenų pakanka tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai. Remdamasi šia nuostata bei atsižvelgdama į tai, kad ieškovė nepagrindė išskirtinių aplinkybių, kurios suponuotų žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka formos.
Dėl esminių faktinių aplinkybių
20. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl reikalavimo priteisti iš valstybės atlyginimą žalos, padarytos neteisėtais teisėjų veiksmais sprendžiant ieškovės ieškinio priėmimo klausimą, pagrįstumo.
21. Ieškovė R. M. 2023 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme pateikė ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl 67 500 Eur turtinės ir 125 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
22. Ieškinio reikalavimus R. M. grindė Kauno apylinkės teismo teisėjos V (nagrinėjusios civilinę bylą Nr. e2-1330-877/2022) ir Kauno apygardos teismo teisėjos Z (apeliacine tvarka nagrinėjusios civilinę bylą Nr. e2A-1438-343/2022) neteisėtais veiksmais. Ieškovė nurodė, kad Kauno apylinkės teismo teisėja V nepagrįstai priteisė Kauno rajono savivaldybės administracijai iš R. M. nuomos mokestį ir delspinigius už naudojimąsi valstybei priklausančiu žemės sklypu, kuris ieškovės teigimu, priklausė jos močiutei. Pasak ieškovės, Kauno apygardos teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, teisėja Z nepanaikino akivaizdžiai neteisėto ir nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Ieškovės teigimu, bylą pagal Kauno rajono savivaldybės administracijos ieškinį R. M. nagrinėjusių nurodytų teisėjų atlikti neteisėti veiksmai padarė ieškovei žalą, kurios atlyginimą ji prašė priteisti.
23. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja X 2023 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8803-545/2023 atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatavusi, kad yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
24. Vilniaus apygardos teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, teisėjas Y 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1049-852/2023 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį.
25. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje nurodyta, kad nors pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti ieškinį grindė netinkamomis teisės normomis, nepaisant to, priėmė teisingą procesinį sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį palikdamas nepakeistą, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus bei atsisakymo priimti R. M. ieškinį teisinį pagrindą. Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, nutarė, kad ieškovės R. M. ieškinį atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. pripažinus, jog ginčas pagal ieškovės reikalavimus nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
26. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo jau buvo ištirtos kitose teismų išnagrinėtose bylose: Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A146-333/2013, Nr. eI-1403-414/2015 Nr. eA-2575-502/2015, Nr. I-1627-428/2016, Nr. A-547-261/2017.
27. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje akcentuota, kad nors R. M. kelia reikalavimus CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau pareikštu ieškiniu iš esmės siekia paneigti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytas aplinkybes ir jai nepalankų teisinių santykių vertinimą, nors galbūt kitoks jos nurodomų bylos aplinkybių įvertinimas galėjo būti atliktas tik instancinės teisminės peržiūros tvarka, o ne inicijuojant naują civilinę bylą.
28. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtomis nutartimis, kuriomis buvo išspręstas jos ieškinio priėmimo klausimas (ieškinį atsisakyta priimti), teigdama, kad tokiais procesiniais sprendimais buvo apribota ieškovės teisė į teisminę gynybą ir ji patyrė turtinę bei neturtinę žalą, pateikė ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais teisėjų veiksmais, atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu atmetė ieškinį, konstatavęs, kad nėra pagrindų valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes ieškovė neįrodė teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
29. Nesutikdama su tokia teismo išvada, ieškovė (apeliantė) nurodo, kad, atmesdamas ieškinį, teismas nepagrįstai nepripažino neteisėtais Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiksmus, atliktus sprendžiant jos ieškinio priėmimo klausimą.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės
30. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.
31. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, jog teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
32. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį vien siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
33. Taigi, teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (teismo išspręsta byla) reikšmę, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos civiliniame procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-100-910/2022 19 punktas).
34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nenustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas ar Vilniaus apygardos teismas, spręsdami ieškovės ieškinio priėmimo klausimą, būtų veikę neteisėtai – pažeidę teisės normas, nesilaikę teismų formuojamos praktikos, dėl to klausimas galėjęs būti išspręstas neteisingai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
35. Analizuojamu atveju apeliantė reikalavimą atlyginti žalą kildina iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti jos ieškinį. Vadovaujantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė, siekdama ieškinio dėl žalos atlyginimo patenkinimo, turėjo įrodyti, kad jos nurodytos teismų, sprendusių ieškinio priėmimo klausimą (atsisakiusių priimti ieškinį), padarytos klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas sąmoningai ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių teismo klaidų padarymo apeliantė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais neįrodė.
36. Kaip jau minėta, sprendžiant ieškovės ieškinio priėmimo klausimą, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04425-2023-1) pateikė išvadą, kad ieškovės R. M. ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes juo siekiama įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad ieškovė siekia paneigti CPK 18 straipsnyje apibrėžtą sprendimo privalomumo principą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė teikiamu ieškiniu įrodinėjo, jog Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Nr. e2-1330-877/2022 ir Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1438-343/2022 yra neteisėti procesiniai sprendimai. Vadinasi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės teiktas ieškinys buvo grindžiamas iš esmės tik jos subjektyviais vertinimais dėl įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų neteisėtumo.
37. Sutikdama su skundžiamame sprendime išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais ir juos papildydama, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė negali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Konkrečios bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir jų įvertinimo teisėtumas bei pagrįstumas gali būti patikrintas tik nagrinėjant tą bylą apeliacine, kasacine tvarka. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu. Todėl ieškovei pareiškus tokio pobūdžio ieškinį, kuriuo ji iš esmės siekė įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo ir jais nustatytų faktų bei teisinių santykių modifikavimo, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1049-852-2023 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04425-2023-1) turėjo pagrindą pripažinti, jog ieškovės ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
38. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su valstybinės žemės privatizavimo procedūrų, kitų asmenų (taip pat ir pareigūnų) atliktų veiksmų (ne)teisėtumu, nevertintinos, nes jos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nepaneigia teisėjų X ir Y atliktų procesinių veiksmų teisėtumo.
39. Teisėjų veiksmų neteisėtumo nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjas Y, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu atsisakyti priimti ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo, pakeitė atsisakymo priimti ieškinį teisinį pagrindą, nustatęs, kad šiuo atveju ieškinį atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte, o ne CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 328 straipsnį neleidžiama vien formaliais pagrindais naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs atskirąjį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. nutarties ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, nors dėl atsisakymo priimti ieškinį pagrindo padarė proceso teisės normos taikymo klaidą, 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi pakeitė atsisakymo priimti ieškinį teisinį pagrindą. Ši aplinkybė, priešingai nei įrodinėja apeliantė, nepatvirtina ieškinio priėmimo klausimą nagrinėjusių teisėjų veiksmų neteisėtumo, o tik rodo, kad instancine tvarka patikrinus apskųsto procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, buvo ištaisyta proceso teisės normų taikymo klaida, kuri nelėmė ieškovės teisių pažeidimo, nes procesinis klausimo išsprendimo rezultatas liko nepakitęs.
41. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog, atsisakant priimti ieškovės ieškinį, buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės taikymo. Apeliantė (ieškovė), be bendro pobūdžio deklaratyvių samprotavimų ir pareiškimų, kad teisėjai, priimdami procesinius sprendimus ir atsisakydami priimti jos ieškinį dėl žalos atlyginimo, veikė neteisėtai, teisėjų veiksmų neteisėtumą pagrindžiančių aplinkybių nenurodė ir neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad neįrodžius teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės valstybei taikymas CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu negalimas.
42. Apeliantė skunde kelia klausimą, kodėl šioje byloje teismas priėmė ir vertino ieškinį dėl žalos atlyginimo, nors kitoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-68-3-04425-2023-1) jos ieškinį dėl žalos atlyginimo buvo atsisakyta priimti. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, objektas yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, todėl dėl teismo (teismų) kitoje byloje ar bylose atliktų procesinių veiksmų (aptariamu atveju – byloje, kurioje buvo atsisakyta priimti ieškovės ieškinį), vertinimo palyginamuoju aspektu su nagrinėjamoje byloje atliktais teismo procesiniais veiksmais nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
43. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismo ar teisėjo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, tinkamai vadovavosi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta viena iš civilinės atsakomybės taikymo būtinųjų sąlygų – neteisėti veiksmai, suponuojantys pagrindą valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį kilti (CK 6.246 straipsnio 1, 2 dalys, CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Ieškovei neįrodžius neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės valstybei taikymas CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako, akcentuodama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
44. Prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo šalys nepareiškė, todėl toks klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.