Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-78-752/2022 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ patikslintą ieškinį atsakovui R. V. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys D. J., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir Neįgalumo, darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl apelianto prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą bei naujų įrodymų priėmimo

16. Apeliantas 2022 m. vasario 20 d. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki kol bus gauti atsakymai į apelianto skundus, pateiktus NDNT, VSDFV ir Specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau tekste STT). Nors apeliantas prašo atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau pagal prašymo turinį bei esmę apeliantas siekia ne bylos nagrinėjimo atidėjimo, kurį reglamentuoja CPK 162² straipsnis, tačiau bylos sustabdymo – tai yra procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikino sustabdymo neapibrėžtam terminui, o būtent iki bus gauti atsakymai į apelianto kitom institucijom pateiktus skundus. Dėl ko teisėjų kolegija sprendžia ar egzistuoja pagrindai sustabdyti bylos nagrinėjimą.

17. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis). CPK skiriami privalomi (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvieji (CPK 164 straipsnis) bylos sustabdymo pagrindai, kurių esminis skirtumas tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai.

19. Galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliantas po jam nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo su skundais kreipėsi į NDNT, VSDFV ir STT, kuriuose keliamas klausimas dėl trečiajam asmeniui netinkamai nustatyto darbingumo lygio. Minėti skundai grindžiami analogiškais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis kaip ir apeliacinis skundas. Pažymėtina, kad apeliantas, dėl apelianto vertinimu netinkamai nustatyto darbingumo lygio, skundus NDNT, VSDFV teikė 2017 m. balandžio 14 d., VSDFV – 2017 m. rugpjūčio 21 d., jį papildydamas 2017 m. rugsėjo 7 d., (2018-05-23 DOK-59059), 2018 m. rugpjūčio 3 d. (2018-09-07 DOK-100920). Sistemingas skundų įvairiom institucijom teikimas, nes asmens netenkina gauti atsakymai į jo skundus – nesudaro teisinio pagrindo stabdyti bylą vadovaujantis CPK 164 straipsnio 4 punktu. Šalies teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama koncentruotai, proceso nevilkinant ar be pagrindo neužtęsiant; sustabdžius civilinę bylą, teismo procesas neišvengiamai užsitęsia, todėl bylos sustabdymas dėl fakultatyviųjų pagrindų galimas tik esant būtinumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo stabdyti bylą CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu, nes nenustatytos aplinkybės, dėl kurių byla turėtų būti sustabdyta, priešingai, sustabdžius nagrinėjamą civilinę bylą tai iš esmės reikštų jos vilkinimą ir nebūtų suderinama su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis). Vadovaujantis išdėstytu teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą dėl bylos sustabdymo.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad trečiojo asmens 2021 m. lapkričio 10 d. administracinių nusižengimų išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus ir atsakovo patirtos išlaidos apmokant teismo paskirtą ekspertizę jau yra byloje, todėl nėra jokio teisinio pagrindo juos pakartotinai priimti į bylą.

22. Sprendžiant dėl kitų su apeliaciniu skundu pateiktų rašytinių įrodymų priėmimo akcentuotina, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir pan.

23. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

24. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku, vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašomi priimti nauji įrodymai (ieškovo ir atsakovo susirašinėjimas, susijęs su ekspertizės paskyrimu pirmosios instancijos teisme bei ieškovo 2022-11-16 raštas Nr. 18-0196, kuriame nurodoma, kad draudikas nereikalauja iš atsakovo teismo sprendimu priteistų išlaidų už ekspertizę) yra visiškai nesusiję su įrodinėjimo dalyku ir negali turėti reikšmingos įtakos šalių ginčui išspręsti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir pirmiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, apelianto (atsakovo) apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami.

26. 2023 m. kovo 28 d. apeliantas pateikė prašymą įpareigoti NDNT išnagrinėti apelianto skunde keliamus klausimus ir pateikti aiškų atsakymą bei prijungti NDNT atsakymą prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šis prašymas pateiktas išnagrinėjus apeliacinę bylą iš esmės, o teisėjų kolegijai išėjus į sprendimų priėmimo kambarį jokie dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai negali būti priimami ir nagrinėjami, prašymą su priedais atsisako priimti (CPK 75 straipsnis).

Dėl ginčo esmės

27. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu D. J. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko jis tapo neįgalus, jam 2013 m. gruodžio 12 d., 2014 m. gruodžio 31 d., buvo nustatytas 20 proc. darbingumo lygis; 2017 m. vasario 22 d. nustatytas 25 proc. darbingumo lygis; 2019 m. vasario 25 d. nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. Nuo 2015 m. sausio 9 d. D. J. VSDFV Kauno skyriaus sprendimais yra skirta ir mokama netekto darbingumo pensija. Eismo įvykio kaltininku teismo nuosprendžiu, priimtu baudžiamoje byloje Nr. 1A-557-594/2015, pripažintas atsakovas. Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2750-924/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl draudimo išmokos, išmokėtos nukentėjusiam asmeniui, priteisimo iš atsakovo konstatuota, kad žalos kilimui įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo D. J. didelis neatsargumas, todėl priteistinos žalos dydis sumažintas 35 proc. Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad atsakovo kaltė dėl eismo įvykio padarinių sudaro 65 proc. Taigi įsiteisėjusiu sprendimu yra nustatyta šiai bylai prejudicinė aplinkybė (CPK 182 straipsnio 2 punktas) dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų kaltės dydžio. VSDFV D. J. mokėjo netekto darbingumo pensiją bei transporto išlaidų kompensaciją, kurias atsižvelgiant į teismo sprendimu nustatytą atsakomybės dalį, VSDFV padengė draudikas.

28. Ieškovė reikalauja atlyginti 4 259,37 Eur žalą, kurią patyrė išmokėdama draudimo išmokas pagal VSDFV Kauno skyriaus pateiktas pretenzijas, kompensuojant VSDFV D. J. laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. mokėtą netekto darbingumo pensiją bei laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. kovo 31 d. mokėtą transporto išlaidų kompensaciją. Apskaičiuodama žalos dydį, ieškovė remiasi VSDFV pateiktais duomenimis apie NDNT trečiajam asmeniui D. J. nustatytą netekto darbingumo lygį ir tuo pagrindu apskaičiuotą netekto darbingumo pensiją.

29. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, pripažinęs, kad atsakovo abejonės, jog trečiajam asmeniui D. J. galimai neteisingai nustatytas nedarbingumo lygis, nes jis geba vairuoti transporto priemonę bei užsiimti individualia veikla, nagrinėjamoje byloje nepasitvirtino. Su šiuo sprendimu nesutinka atsakovas, teigdamas jog D. J. ginčui aktualiu metu faktiškai dirbo (vairavo taksi automobilį). Apelianto įsitikinimu, nurodyta aplinkybė paneigia NDNT darbingumo lygio vertinimo aktais nustatytą D. J. nedarbingumo lygį. Apelianto vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino darbingumo lygio vertinimo aktų teisingumo ir teisėtumo, netyrė prieštaravimų tarp šių aktų ir kitų objektyvių įrodymų ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Taigi apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas.

30. Kad išsiaiškinti ar D. J. netekto darbingumo procentas buvo nustatytas teisingai 2022 m. vasario 23 d. nutartimi byloje buvo paskirta ekspertizė, kuri pavesta atlikti UAB „U.“ teismo medicinos gydytojui, ekspertui dr. P. P.. Ekspertui pavesti atsakyti į šiuos klausimus: 1. Ar D. J. nustatyto netekto darbingumo procentą (nustatymo data: 2014-12-31; 2016-12-18; 2019-02-09) lėmė tik 2013 m. balandžio 19 d. įvykusiame eismo įvykyje patirti sužalojimai, ar netekto darbingumo procentą galėjo įtakoti ir kitos gretutinės ligos, sužalojimai ar kt., vertinant visus trečiojo asmens D. J. sveikatos sutrikimus iki 2013-04-19 įvykio ir po įvykio, vertinant ne tik netekto nedarbingumo aktus, tačiau ir D. J. ligos istoriją; 2. Jeigu D. J. netekto darbingumo procentą lėmė (nustatymo data: 2014-12-31; 2016-12-18; 2019-02-09) ne tik 2013-04-19 d. įvykusiame eismo įvykyje patirti sužalojimai, nurodyti, koks netekto darbingumo procentas buvo sąlygotas eismo įvykio ir koks netekto darbingumo procentas buvo sąlygotas kitų priežasčių, pavyzdžiui ligų, sužalojimų ar pan., kurie nėra susiję su eismo įvykiu atitinkamais nedarbingumo lygio nustatymo laikotarpiais; 3. Ar remiantis netekto nedarbingumo aktuose pateikta informacija D. J. turėjo fizines galimybes vairuoti autotransporto priemones, tokias kaip automobilis? 4. Ar, įvertinus tai, kad 2015 m. D. J. vairavo automobilį, jam pagrįstai buvo nustatytas 80 procentų netektas darbingumo lygis? 5. Atsižvelgiant į tai, kad D. J. nuo 2015 metų vairuoja automobilį, koks teisingo dydžio netekto darbingumo lygis jam turėtų būti nustatytas?

31. Byloje 2022 m. balandžio 5 d. gautame ekspertizės akte Nr. 00172/22 (toliau – ir ekspertizės aktas), teismo medicinos gydytojas – ekspertas dr. P. P. pateikė šias išvadas: 1. D. J. nustatyto netekto darbingumo procentą (nustatymo data: 2014-12-31; 2016-12-18; 2019-02-09) lėmė tik 2013 m. balandžio 19 d. įvykusiame eismo įvykyje patirti sužalojimai bei komplikacijos; 2. D. J. netekto darbingumo procentą lėmė (nustatymo data: 2014-12-31; 2016-12-18; 2019-02-09) tik 2013 m. balandžio 19 d. įvykusiame eismo įvykyje patirti sužalojimai bei komplikacijos; 3. Remiantis netekto nedarbingumo aktuose pateikta informacija D. J. turėjo fizines galimybes vairuoti autotransporto priemones, tokias kaip automobilis, nes darbo pobūdžio ir sąlygų aprašymuose, nėra nurodyta, kad negali vairuoti (darbingumo lygio vertinimo aktai 2019-02-25 ir 2017-02-22); 4. Automobilio vairavimas ir nustatytas netekto darbingumo lygis procentais nėra tiesiogiai tarpusavyje susiję, tai priklauso nuo sužalojimų, leidžiančių atlikti tam tikrus judesius bei protinės veiklos; 5. Atsakyta išvados 4 punkte, tačiau medicininiuose dokumentuose stebima galima simuliacija ar agravacija esamos būklės, nes: iš ambulatorinės kortelės – 2014-10-14 „apsunkintas vaikščiojimas, tik alkūniniu ramento pagalba“; 2015-03-16 „būklė kiek geresnė, vaikšto be lazdos, velka kairę koją einant“, iš darbingumo lygio vertinimo akto 2017-02-22 „Vaikšto su alkūniniu ramentu, eisena ryškiai ataksinė, eina plačiai statydamas kojas“ ir iš darbingumo lygio vertinimo akto 2019-02-25 „Skundžiasi negalėjimu eiti, asmens žodžiais, judantis tik vežimėlio pagalba, bute važinėjantis tik kambario ribose, iki tualeto nenuvažiuojantis“ bei „Per praėjusius dvejus metus būklės pagerėjimo neatžymi. Reabilitacinės priemonės netaikytinos, sako, neturintis galimybių nuvykti į polikliniką“. Taigi ekspertizės akte yra pateikta vienareikšmiška išvada, kad D. J. netekto darbingumo procentą lėmė tik 2013 m. balandžio 19 d. įvykusiame eismo įvykyje patirti sužalojimai bei komplikacijos bei, kad automobilio vairavimas ir nustatytas netekto darbingumo lygis procentais nėra tiesiogiai tarpusavyje susiję.

32. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal kasacinio teismo išaiškinimą, teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, visgi, eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis); ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, nutarties 43–45 punktai; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, nutarties 41 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu.

33. Nagrinėjamu atveju eksperto išvadoje yra suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą dėl sąsajos tarp automobilio vairavimo ir nustatyto netekto darbingumo lygio procentais nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, tokia eksperto išvada laikytina tiesioginiu įrodymu byloje. Susipažinus su ekspertizės akto turiniu teisėjų kolegija pažymi, jog ekspertizės išvada yra pagrįsta, padaryta atlikus medicininių duomenų analizę, ekspertizės akte nėra pateikta viena kitai prieštaraujančių išvadų. Atlikdamas ekspertizę ekspertas įvertino pateiktus medicininius dokumentus, bei, kaip specialių žinių turintis asmuo, pateikė išvadas pagal užduotus klausimus. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodomi subjektyvūs, specialių žinių neturinčio asmens, t. y. apelianto, niekuo daugiau nei jo asmeniniu vertinimu, paremti teiginiai apie asmens gebėjimo vairuoti transporto priemonę ir netekto darbingumo procentinės išraiškos ryšį.

34. Priešingai apelianto pozicijai, judėjimo negalią turintis asmuo gali valdyti transporto priemonę, be to negalią turintiems asmens nėra ribojama nei galimybė užsiimti individualia veikla nei dirbti, jeigu tai leidžia jo sveikatos būklė ir tam netrukdo jo turimi, negalią įtakojantys funkciniai sutrikimai.

35. 2022 m. rugsėjo 16 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje NDNT atstovė paaiškino, kad trečiajam asmeniui D. J. darbingumo lygis vertintas tik dėl patirtos traumos. Pažymėjo, kad teisės aktai dėl negalios nustatymo keitėsi, tačiau trečiajam asmeniui D. J. darbingumo lygis ženkliai nekito. Pagal atsakovo gautus skundus buvo atlikta neplaninė kontrolė ir nustatyta, kad darbingumo lygis nustatytas pagrįstai. Pažymėjo, kad darbingumo lygis nesusijęs su asmens gebėjimu / galėjimu vairuoti transporto priemonę. Atsakydamas į teismo klausimą kodėl asmens darbingumo lygis kai asmuo dar vaikščiojo buvo mažesnis nei tuomet kai asmuo jau judėjo neįgaliojo vežimėlyje, paaiškino, kad keitėsi teisės aktai dėl darbingumo lygio nustatymo, bei, kad asmens gebėjimas judėti turi reikšmę darbingumo lygio nustatymui, tačiau vertinimas priklauso nuo atitikimo teisės aktuose nustatytiems kriterijams. Pažymėjo, kad informaciją apie tai ar asmuo dirba ar ne NDNT pateikia pats vertinamas asmuo, tarnyba šios informacijos netikrina, nes aplinkybė ar asmuo faktiškai dirba neturi reikšmės nustatant netekto darbingumo lygį. Ir dirbantiems asmenims nustatoma negalia. Taigi aplinkybės, susijusios su tuo, kad asmuo vykdo darbinę veiklą ir veiklos vykdymo įtaka nustatant nedarbingumo lygį buvo tiriamos teismo posėdyje, priešingai nei teigia apeliantas.

36. Apelianto teigimu, trečiojo asmens nedarbingumo lygis nustatytas neteisingai, kadangi asmuo faktiškai vykdė darbinę veiklą, tuo tarpu aktuose nurodyta, kad veiklos nevykdo. Teisėjų kolegija išanalizavusi byloje esančių darbingumo lygio vertinimo aktų turinį pripažįsta, kad šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Iš 2017 m. vasario 22 d. akto Nr. DL-376 24.2.3. punkto matyti, kad asmens užpildyto klausimyno dėl veiklos gebėjimo dalyvauti koeficientas yra 1, 2019 m. vasario 25 d. akto Nr. DL-410 28.2.4. punkte taip pat nustatytas koeficientas 1. Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. A1-78/V-179 Dėl darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo asmens veikla ir gebėjimas dalyvauti vertinami užpildžius Asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti klausimyną, kurio balai prilyginamai koeficientams (10 punktas). Apskaičiuojant asmens darbingumo lygį, bazinio darbingumo procentai dauginami iš Asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti koeficiento (11 punktas). Bet kokį skaičių padauginus iš vieneto – reikšmė nepasikeičia. Taigi asmens pateikta informacija apie tai ar jis vykdo darbinę veiklą neturėjo jokios įtakos nustatant darbingumo lygį. Kas reiškia, jog šiuo atveju negalios nustatymo procentą lėmė medicininiai dokumentai, o aplinkybė ar asmuo vykdo veiklą ir/ar dirba neturėjo jokios reikšmės.

37. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas, priešingai nei teigia apeliantas, priimdamas sprendimą, išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus (teismo ekspertizės aktą, atsakovo atsikirtimus, trečiojo asmens paaiškinimus, rašytinius įrodymus, teismo posėdyje apklausė ekspertizę atlikusį ekspertą) ir jų visumos pagrindu pripažino, kad atsakovo abejonės, jog trečiajam asmeniui D. J. galimai neteisingai nustatytas nedarbingumo lygis, nes jis geba vairuoti transporto priemonę bei užsiimti individualia veikla, nagrinėjamoje byloje nepasitvirtino. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, jo teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, kuriais grindžiami atsakovo atsikirtimai, teismo nebuvo įvertinti ar įvertinti netinkamai.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai ir išsamiai išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.