Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-1-00298-2013-9

2015 m. liepos 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant L. G., dalyvaujant prokurorui M. Š., nuteistajam R. V., jo gynėjui advokatui R. G., nukentėjusiajam D. J. bei jo atstovui advokato padėjėjui G. T., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. J. (toliau – D. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 4 d. ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str., R. V. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant R. V. 2 (dvejus) metus be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per bausmės atidėjimo laiką atlyginti nusikaltimu nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, taikant R. V. baudžiamojo poveikio priemonę - uždrausti naudotis specialia teise, t. y. vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemonę 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis CK 6.250 str. 2 d., 6.254 str. 2 d., nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies: iš civilinio atsakovo Seesam Insurance AS Lietuvos filialo (buvęs ADB „Seesam Lietuva“, kodas 302677744, buveinės adresas Ulonų g. 2, Vilnius), nukentėjusiojo D. J. naudai priteisiant 5000 (penkis tūkstančius) eurų; iš R. V. - priteisiant 1566 (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt šešis) eurus neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., iš R. V. nukentėjusiojo D. J. naudai priteista 290 (dviejų šimtų devyniasdešimt eurų išlaidų atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo D. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Atmetant D. J. apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina ir tai, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija neneigia, jog būtent „Hyundai Sonata“ automobilio vairuotojo R. V. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, dėl ko jis ir buvo pripažintas kaltu jam inkriminuojamo nusikaltimo, įtvirtinto BK 281 str. 4 d., padarymu. Tačiau, remiantis aukščiau aptartais duomenimis, motociklo vairuotojo D. J. leistino maksimalaus greičio viršijimas, kurio neneigia ir pats apeliantas, buvo nepriimtinas ir techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu, kas turi reikšmę tik kaltininkui skirtinos bausmės dydžiui bei nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, kas nagrinėjamu atveju skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir buvo padaryta. Tai neabejotinai atitinka ir vieningai formuojamą teismų praktiką (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/11).

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, D. J. viršijus tame kelio ruože leistiną maksimalų greitį, nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai, dėl, jo vertinimu, nepagrįstai jo atžvilgiu iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos, atmestini kaip nepagrįsti. Toks apylinkės teismo sprendimas nagrinėjamu atveju nekvestionuotinas, jis atitinka vieningai formuojamą teismų praktiką, neprieštarauja ir baudžiamąjį procesą reglamentuojančioms įstatymo nuostatoms. Tuo tarpu D. J. išdėstytos aplinkybės dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo senaties terminų ar paties teisės pažeidimo fakto, atitinkamų KET punktų pažeidimo nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Šias aplinkybes bei nesutikimo su jomis motyvus nukentėjusysis galės pateikti organui (institucijai), kuris ir spręs jo administracinės atsakomybės klausimą.

Dėl neturtinės žalos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. J. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 300000 litų neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tokio dydžio neturtinės žalos priteisimas nagrinėjamu atveju neatitiktų proporcingumo reikalavimų, jį tenkino tik iš dalies: 5000 eurų priteisiant iš civilinio atsakovo „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialo ir 1566 eurų iš nuteistojo R. V. (įvertinus 432 eurų sumą, kurią, R. V. atlygino geranoriškai, pervesdamas D. J. sutuoktinei E. J.). Sprendžiant tokio apylinkės teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 3K-3-103/2009, 2K-272/2011ir kt.).

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį taikymo taisyklių, ar nurodytų kriterijų prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą.

Šiame kontekste svarbu paminėti, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį.

Tuo tarpu reikalavimas atsižvelgti į teismų praktiką turi būti aiškinamas remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio duomenimis, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu.

Nustatant nukentėjusiam asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydį, ne mažiau svarbūs ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. V., vairuodamas automobilį, t. y. valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas jaunas vyras. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę, nustatant neturtinės žalos dydį, įgyja, viena vertus, įvykio padariniai ir nukentėjusiojo interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą moralinę skriaudą, antra vertus - nuteistojo kaltės forma ir laipsnis, nuteistojo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jo kaltės laipsniui) bei realus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nustatant neturtinės žalos dydį šioje byloje būtina įvertinti ne tik nuteistojo R. V. kaltę, bet ir kitų eismo įvykio dalyvių veiksmus. Žemesnės instancijos teismas teisingai nustatė, kad motociklo vairuotojas D. J. taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus – vairavo motociklą neturėdamas teisės jo vairuoti bei viršijo leidžiamą (50 km/h) greitį, nes važiavo apie 74 km/h greičiu – tai vertintina dideliu nukentėjusiojo neatsargumu.

Esant tokiai situacijai, jeigu žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio — tyčios ar didelio neatsargumo, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Taigi, esant paties nukentėjusiojo kaltei dėl padarytos žalos atsiradimo arba padidėjimo, teismas privalo priklausomai nuo nukentėjusiojo kaltės laipsnio (o esant padariusiojo žalą kaltei, - priklausomai ir nuo jo kaltės laipsnio) atitinkamai sumažinti žalos atlyginimą arba reikalavimą atlyginti žalą atmesti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, nukentėjusiojo kaltė turi įtakos kaltininko civilinei atsakomybei – tiek jos taikymui, tiek ir atlygintinos žalos dydžio nustatymui.

Kompensuotinos neturtinės žalos dydžio nustatymas, esant nukentėjusio asmens kaltei, yra specifinis. Neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė yra vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį, tačiau ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje (priskirtinas prie kitų turinčių reikšmės aplinkybių) ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-171/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad D. J. didelis neatsargumas (jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai) taip pat turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio metu kilusiais padariniais – sunkiu D. J. sveikatos sutrikdymu, nenukrypstant nuo aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam bei vieningai formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino D. J. pareikštą 300000 litų dydžio (86886 eurų) civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau, įvertinus R. V. veiksmus, jų pavojingumą bei apimtį, po eismo įvykio D. J. kilusias pasekmes, jo prarastą darbingumą bei jauną amžių, tolesnės jo gydymo eigos bei galimo visiško pasveikimo nekonkretumą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš R. V. nukentėjusiojo naudai priteisti tik 1566 eurų, (neįskaitant 434 eurų, kuriuos nuteistasis pervedė D. J. sutuoktinei E. J. nukentėjusiojo gydymo išlaidoms padengti, (kas viso sudarytų 2000 eurų) - neturtinės žalos atlyginimo, yra nepagrįstas. Todėl šioje dalyje Kauno apylinkės teismo nuosprendis dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų keistinas BPK 328 str. 4 p., pagrindu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad eismo įvykio metu D. J. buvo sužalota galva, veidas ir kūnas, dėl ko jis, būdamas jauno amžiaus, turėdamas šeimą – sutuoktinę ir nepilnametę dukterį, prarado 80 procentų savo darbingumo, iki 2014 m. gruodžio 11 d. jam buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (globos) poreikis, po įvykio dėl patirtų dubens kaulų sužalojimų, buvo sutrikusi jo šalinimo bei lytinė funkcijos, buvo atlikta nemažai operacijų ir nėra aišku, kiek jų dar laukia ateityje. Dėl judėjimo negalios nukentėjusysis iki šiol negali laisvai judėti, kas smarkiai apriboja jauno asmens bendravimo galimybes, kadangi iš namų jis gali išeiti tik padedamas kitų asmenų. Pabrėžtina ir tai, kad, netekęs darbingumo, D. J. negali dirbti, todėl tokiu būdu yra apribotos ir jo galimybės prisidėti prie savo šeimos finansinės gerovės. Remiantis papildomai nukentėjusiojo pateiktais medicininiais dokumentais, 2014 m. gruodžio 1 d. po neurologo konsultacijos jam nustatyti patirtų sužalojimų liekamieji reiškiniai – sulėtėjęs mąstymas, asimetriškas veidas dėl rando dešiniajame skruoste, siauresnis akies plyšys, apsunkintas judėjimas ir kt. (b. t. 3, b. l. 14), kas leidžia pritarti nukentėjusiojo teiginiams dėl neprognozuojamos jo ateities bei sveikatos būklės, tolesnio jo gydymo bei visiško pasveikimo. Nors dėl tokių pasekmių, remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, iš dalies yra kaltas ir pats nukentėjusysis, važiuodamas motociklu pažeidžiant Kelių eismo taisykles, tačiau šiuo aspektu vis tik atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuteistajam R. V. nagrinėjamo eismo įvykio metu buvo nustatytas vidutinis - 2.23 promilių girtumas (b. t. 1, b. l. 15), kas laikytina vienu šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, keliančių pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad nuo 2005 m. gegužės 19 d. jis yra įrašytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centro priežiūros/dispanserinę grupę, jam nustatyta diagnozė - pavojingas alkoholio vartojimas. Paskutinė konsultacija 2005 m. gegužės 19 d. (b. t. 1, b. l. 60), kas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad alkoholiu nuteistasis piktnaudžiaudavo ir ankščiau, tačiau nuo to nesigydė, kas rodo aplaidų jo požiūrį į alkoholio žalą bei jo galimas pasekmes. Be to, praeityje jis ne kartą buvo baustas už įvairaus pobūdžio administracinius teisės pažeidimus (b. t. 1, b. l. 51-58), kas neabejotinai neigiamai charakterizuoja asmenį, leidžia manyti, jog, jis yra linkęs nepaisyti visuomenėje priimtų ir toleruotinų elgesio taisyklių. Minėta, jog nustatinėjant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti ir kaltininko turtinę padėti, į ką pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, to neaptardamas ir skundžiamu nuosprendžiu. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. yra dirbantis, užima UAB „Dujų sfera“ direktoriaus pareigas, turi nekilnojamo turto, kurį sudaro žemės sklypas su statiniais, esantis Kauno mieste, administracinės patalpos (b. t. 1, b. l. 172-175).

Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką – eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą asmenims priteisiama nuo 30 000 litų iki 80 000 litų neturtinės žalos (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009 ir kt.), bei įvertinus paties nukentėjusiojo neatsargumą nagrinėjamo eismo įvykio metu, iš R. V. D. J. priteistas neturtinės žalos atlyginimas didintinas iki 6500 (šešių tūkstančių penkių šimtų) eurų, į šią sumą įskaičiuojant ir R. V. jau atlygintus 434 eurus, tokiu būdu šiuo nuosprendžiu atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas 6066 eurai. Iš civilinio atsakovo „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. J. priteistą 5000 eurų sumą paliekant nepakeistą (apeliacinis skundas dėl šios nuosprendžio dalies nepaduotas).

Dėl R. V. paskirtos bausmės.

Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. V. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Jos paskirtis tai galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, atskleidžiami BK 41 str.. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo, kurio realizavimas siejamas su adekvačios (proporcingos) padarytai nusikalstamai veikai bausmės paskyrimu, įgyvendinimą. Akivaizdu, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 str.. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d. ir 2 d.). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Už nusikaltimo, įtvirtinto BK 281 str. 4 d., numatyta laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmė. Baudžiamasis įstatymas nenumato jokių konkrečių sąlygų, kurioms esant asmeniui parenkama vienokio ar kitokio dydžio laisvės atėmimo bausmė. Kiekvieno BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje yra įtvirtintas asmeniui skirtinos bausmės minimalus ir maksimalus dydžiai, konkretaus laisvės atėmimo bausmės dydžio parinkimo klausimą paliekant teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencijai. Tačiau teismas, spręsdamas asmeniui skirtinos bausmės dydžio klausimą, visgi turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Šių duomenų kontekste pažymėtina, kad bausmė yra proporcinga tik tuomet, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, kas baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Tam tikslui įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Šio teisinio reguliavimo kontekste tikrinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas R. V. bausmę bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, t. y. į tai, kad R. V. įvykdytas nusikaltimas yra neatsargus, padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, ankščiau teistas nebuvo, (b. 1, b. l. 50), tačiau baustas administracine tvarka (b. t. 1 b. l. 51 - 58), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre įrašytas į priežiūros/dispanserinę grupę nuo 2005 m. gegužės 19 d., nustatyta diagnozė – pavojingas alkoholio vartojimas (b. t. 1, b. l. 60), VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos psichikos sveikatos centre konsultuotas ir gydomas nuo 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. balandžio 22 d. – 2013 m. gegužės 7 d. buvo gydytas VšĮ LSMUL Kauno klinikų Psichiatrijos klinikoje. Diagnozė: Vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį (b. t. 1, b. l. 62). Įvertino ir R. V. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, skirdamas nuteistajam 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, Kauno apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 75 str. nuostatomis, konstatavo, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. nuostatose, nagrinėjamu atveju bus pasiekti bausmės vykdymą, atidedant. Tokiai apylinkės teismo išvadai pritaria ir aukštesniojo teismo teisėjų kolegija. Tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, atsižvelgiant į R. V. inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą, jo kaltės formą ir rūšį bei sukeltas pasekmes, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka vieningai formuojamos teismų praktikos, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 str. 2 p. pagrindu dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Sutinkamai su BK 75 str. nuostatomis, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiklosčiusią teismų praktiką teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo bei jo termino klausimus, turi išnagrinėti aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe. Darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo bei nustatydamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo terminą, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl teismui konstatavus, kad asmuo jas pažeidė dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kokie šių taisyklių pažeidimai buvo padaryti, ar padaryti pažeidimai susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir šiukščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokios taisyklių pažeidimų padarymo pasekmės. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis R. V. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas vidutinis, 2.23 promilių girtumas, sėdo prie vairo suvokdamas, kad – tuo šiukščiai pažeidžia kelių eismo saugumo taisykles ir, labai tikėtina, gali sukelti eismo įvykį, kas ir įvyko.Pažymėtina, kad automobilio vairavimas ir taip yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Valdydamas automobilį asmuo turi būti ypač atidus bei apdairus ir elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams: pasirinkti tinkamą greitį atsižvelgiant į kelio, eismo, oro sąlygas ir pan. Todėl ne be reikalo Kelių eismo taisyklų keliamas imperatyvus reikalavimas draudžiantis vairuoti automobilį apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Transporto priemonės vairavimas būnant stipriai apsvaigus nuo alkoholio rodo asmens itin didelį neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams. Juk būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir sėsdamas už automobilio vairo asmuo suvokia, kad dėl alkoholio vartojimo jo dėmesys ir orientacija susilpnėjusi ir tai padidina eismo įvykio kilimo tikimybę. Todėl veika, kurios metu asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidžia Kelių eismo taisykles ir dėl ko žūva ar sužalojami žmonės, yra daug pavojingesnė už veiką, kada analogiškas pasekmes pažeisdamas šias taisykles sukelia blaivus vairuotojas. Į tai atsižvelgdamas įstatymų leidėjas BK 281 straipsnyje numatė griežtesnes bausmės, jei eismo įvykį sukelia apsvaigęs nuo alkoholio asmuo.

Vertinant baudžiamosios bylos aplinkybes patarto teisinio reguliavimo kontekste, matyti, kad R. V. įvykdytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas pasižymėjo ypatingu šiurkštumu, nes jis automobilį vairavo būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, o tai rodo itin didelį jo neatsargumą ir abejingumą kitiems eismo dalyviams. Be to, remiantis bylos duomenimis, nuteistojo piktnaudžiavimo alkoholiu faktas buvo užfiksuotas ir ankščiau. Savo kaltės jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme nepripažino, tačiau dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo iš dalies atlygino D. J. gydymo išlaidas, pervesdamas 1500 litų (434 eurus) šio sutuoktinei E. J.. Minėta, jog jis ir ankščiau buvo baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio Kelių eismo taisykles. Esant šioms aplinkybėms, bausmės vykdymo atidėjimas R. V. skiriamas 2 (dvejų) metų laikotarpiui. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, nurodant, kad „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant kaltinamąjį dvejus metus be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos sutikimo <...>“. Tokiu būdu, remiantis aptarta apylinkės teismo rezoliucine dalimi, R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus 1 (vieneriems) metams, paskirtų įpareigojimų vykdymas nustatytas 2 (dvejų) metų terminui, kas prieštarauja baudžiamajame įstatyme įtvirtintam BK 75 str. teisiniam reglamentavimui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra keičiama, aptartas rašymo apsirikimas netenka prasmės, tačiau skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotė dėl šios pareigos paskyrimo keistina, kadangi nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta formuluotė neatitinka įstatymo reikalavimų (BK 75 str. 2 d. 8 p.).

Analizuojant nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus dėl R. V. paskirtos bausmės matyti, kad jis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistajam taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo termino nustatymo 1 (vienerių) metų laikotarpiui, nurodydamas, kad toks teismo sprendimas prieštarauja tiek proporcingumo, tiek teisingumo principams, su kuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka.

Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str.). BK 68 str. nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi, vienintelė būtina nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlyga yra tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise. Jokių kitų būtinų šios priemonės taikymo sąlygų baudžiamasis įstatymas nenumato. Kita vertus, nurodyta įstatymo formuluotė reiškia tai, kad uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas nėra privalomas: tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro naudodamasis specialia teise, teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti taikyti ją ar ne. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. V. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad sprendimas taikyti BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą – jame motyvuotas išsamiai. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. V. padarė šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dėl kurio kilo sunkūs, pažymėjo skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nuteistąjį bei prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles. Esant tokioms aplinkybėms, teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas visiškai atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuojamą praktiką.

Tačiau, kaip apeliaciniame skunde teisingai pažymėjo nukentėjusysis, iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kokiu pagrindu teismas nusprendė specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą R. V. atžvilgiu taikyti 1 (vienerių) metų laikotarpiui.

Sprendžiant nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino klausimą nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, atkreiptinas dėmesys į ATPK nuostatas, kuriose įtvirtinta administracinė atsakomybė už transporto priemonės vairavimą asmeniui esant neblaiviam, kai jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Sutinkamai su ATPK 126 str. 4 d., Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba <...>, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų. Natūralu, jog administracinė atsakomybė negali būti taikoma griežtesne apimtimi nei baudžiamoji. Juk būtent baudžiamoji teisė pripažįstama kraštutine priemone, t. y. ultima ratio, ginant visuomenę nuo įvairių teisinės tvarkos pažeidimų, todėl neabejotina, jog pasekmės, kylančios iš baudžiamosios teisės, t. y. už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, turi būti sunkesnės nei taikant administracinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju, įvertinus R. V. girtumo laipsnį – 2.23 promilės, eismo įvykio metu, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, taikomą už analogišką administracinį teisės pažeidimą – nuo 2 iki 3 metų, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju R. V. atžvilgiu aptariama baudžiamojo poveikio priemonė turėtų būti taikoma 2 (dvejų) metų laikotarpiui.

Be to, vertinant Kauno apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pastebėtina, kad teismas, BK 75 str. pagrindu atidėdamas R. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, be BK 68 str. įtvirtintos baudžiamosios poveikio priemonės, nustatė, kad nuteistasis per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį privalo nukentėjusiajam atlyginti ir jo atžvilgiu priteistą neturtinę žalą. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., 328 str. 1 p., įpareigojimas per bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą, panaikinamas. Motyvuojant šią išvadą, pažymėtina, kad, sutinkamai su BK 75 str. nuostatomis, asmeniui, kuriam teismo sprendimu bausmės vykdymas atidedamas, gali būti paskiriamos BK IX skyriuje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) BK 75 str. 2 d. 1-11 punktuose išvardintos pareigos. Tuo tarpu nei BK IX skyriuje, nei minėtuose BK 75 str. 2 d. 1-11 punktuose, įpareigojimas nuteistajam atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą, nėra numatytas. Tokia baudžiamojo poveikio priemonė, remiantis BK 69 str. nuostatoms, taikoma tik sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nukentėjusiojo D. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendį dalyje dėl R. V. paskirtos bausmės:

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., R. V. paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį 2 (dvejus) metus neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 68 str., uždrausti R. V. naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų laikotarpiui.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį, kuria R. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį dėl D. J. priteistos neturtinės žalos atlyginimo: iš R. V. D. J. priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 6066 (šešių tūkstančių šešiasdešimt šešių) eurų.

Likusią Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.