Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-147-440/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-24
Bylos Nr.: e2A-147-440/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-02916-2019-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas: Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės
Atsakovas: G. R.
Trečiasis asmuo: Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Mažeikių vandenys“

Kategorijos

2.1.2.1Sandorio turinys, forma, jo sudarymo tvarka, teisinė sandorio registracija
2.1.6.3Civilinių teisių gynimas
3.1.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-147-440/2021 Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02916-2019-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1; 2.1.6.3; 3.1.6.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-887-715/2020 pagal ieškovės Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės ieškinį atsakovui G. R., tretiesiems asmenims Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Mažeikių vandenys“ dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenė prašė pripažinti negaliojančia 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo akto dalį, kuria remiantis įregistruota G. R. nuosavybės teisė į vandens bokštą/vandentiekį su inžinieriniais tinklais, esančiais (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Vandens bokštas); pripažinti Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės nuosavybės teisę į vandens bokštą/vandentiekį su inžinieriniais tinklais, esančiais (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovas G. R. savavališkai, pažeisdamas teisės aktuose nustatytą tvarką, neteisėtai įgijo bei savo vardu įregistravo Vandens bokštą. Vandens bokštas anksčiau priklausė ir buvo įregistruotas Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės vardu, šiuo metu jis skirtas Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės narių poreikių tenkinimui. 1998 metais įvykusio Skuodiškių kaimo vandens naudotojų susitikimas su Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės vadovais metu, buvo nutarta, jog vandens bokštas/vandentiekis su inžinieriniais tinklais bus perduotas Skuodiškių kaimo vandens naudotojams, kurie patys jį prižiūrės. Vandens naudotojų buvo labai daug – virš 30 asmenų, todėl buvo nutarta išrinkti vieną asmenį ir jį laikinai paskirti Skuodiškių kaimo vandens naudotojų atstovu, jam pavesti rinkti pinigus už vandens naudotojų sunaudojamą elektrą, pervesti surinktus pinigus energijos tiekėjams ir kt. Susirinkime dalyvavę asmenys Skuodiškių kaimo vandens naudotojų atstovu išrinko G. R., kuriam 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktu buvo laikinai perduotas valdyti Vandens bokštas/vandentiekis su inžinieriniais tinklais. 1998 metais Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti ginčo objektą nuosavybėn ne asmeniškai G. R., o visiems Skuodiškių kaimo vandens naudotojams, atsakovas buvo išrinktas tik prižiūrėtoju/tvarkytoju. Vandens bokštas/vandentiekis su inžinieriniais tinklais yra skirtas ne vieno, o grupės asmenų poreikių tenkinimui, todėl negali būti pripažintas vieno asmens nuosavybe. Vandens bokštą tvarkė ir prižiūrėjo visi kartu. Apie 90 procentų kaimo gyventojų naudojasi vandentiekiu. Skuodiškių kaimo bendruomenėje yra 40 narių. Kai kurie kaimo gyventojai naudoja vandenį iš šulinio.

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.393 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 6.393 straipsnio 2 dalis). Šiuo konkrečiu atveju nebuvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, todėl darytina išvada, kad nekilnojamojo turto įregistravimo pagrindas – „Perdavimo aktas“ negali būti laikomas teisėtu G. R. nuosavybės teisės įgijimo pagrindu. Valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras nevykdė jai tenkančios bendro pobūdžio pareigos patikrinti nuosavybės perėjimo kitam subjektui pagrindą, t. y. nebuvo išsamiai patikrinti G. R. pateikti duomenys, kuriais remiantis vandens bokštas/vandentiekis su inžinieriniais tinklais, įregistruotas G. R. vardu. 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktas nepatenka į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 22 straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašą, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre registruojamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimas.

4. Dėl minėtų neteisėtų G. R. veiksmų yra padaryta didelė žala visiems Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės nariams. Šiuo konkrečiu atveju ginčo daikto savininkas (Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė) nebuvo išreiškusi valios perleisti ginčo objektą (Vandens bokštą/vandentiekį su inžinieriniais tinklais,) nuosavybėn fiziniam asmeniui – atsakovui G. R. – nei individualaus teisės taikymo aktu, nei sudarant sutartį, todėl fizinio asmens disponavimas jam nepriklausančiu ir be teisinio pagrindo valdomu daiktu yra neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl tikrasis ginčo objekto savininkas – Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės nariai prašo pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą panaikinant fiktyvios nuosavybės teisės perleidimo sandorius/perdavimo aktus.

Atsiliepimas

5. Atsakovas G. R. prašė ieškinį atmesti ir priteisi iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vandens bokštą įgijo teisėtai. 1998 m. vandentiekis sugedo, kaime nebeliko vandens. Jis nuėjo pas tuometinį pirmininką D. S., kuris pasakė, jog netvarkys vandentiekio siurblio, pasiūlė perimti vandentiekį ir patiems tvarkytis.1998 m. likvidavosi Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė/įmonė ir buvusiems šios bendrovės/įmonės nariams buvo atidavinėjamas/perduodamas bendrovės/įmonės turtas. 1998 m. rugsėjo 28 d. Šerkšnės žemės ūkio bendrovės komisija, susidedanti iš pirmininko D. S. bei komisijos narių St. J. ir buhalterės I. Ž., vadovaudamiesi 1998 m. rugsėjo 25 d. bendrovės valdybos nutarimu, (protokolas Nr. 7), nutarė nurašyti, kaip susidėvėjusį pagal amortizacinius paskaičiavimus vandentiekį. 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktu ta pati komisija nurašytą iš bendrovės balanso 1982 m. statybos vandentiekį perdavė atsakovui, o atsakovas jį priėmė. Iš tuometinių Skuodiškių kaimo gyventojų tuomet niekas nenorėjo perimti iš bendrovės šio vandentiekio, juo rūpintis ir toliau jį prižiūrėti, visi kaimo gyventojai kratėsi atsakomybės. Todėl atsakovas, turėdamas tam tikrą kiekį minėtos Šerkšnės žemės ūkio bendrovės pajų, sutiko perimti šį vandentiekį asmeniškai. Už vandentiekį jam nurašė apie 16000 pajų, daugiau jokio turto iš likviduojamos bendrovės negavo, tik tą vandentiekį. Prisiėmęs pagal 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktą ginčo vandentiekį savo asmeninėn nuosavybėn, atsakovas nedelsiant sudarė sutartį su tuometiniais Šiaulių elektros tinklais dėl elektros energijos šiam vandentiekiui tiekimo, be to, nuo pat perėmimo momento ginčo vandentiekį visą laiką prižiūrėjo ir prižiūri šiuo metu. Atsakovas iš Skuodiškių kaimo gyventojų rinkdavo pinigus tik už šio vandentiekio sunaudotą elektrą, o už vandentiekio priežiūrą, vandenį ir kt. patarnavimus jokių pinigų iš gyventojų neimdavo. Buvo sugedęs vandens siurblys, atsakovas 1998 m. pirko siurblį, kiti gyventojai prie šio siurblio pirkimo prisidėjo labai maža dalimi, didžiąją dalį reikiamų lėšų siurblio pirkimui sumokėjo jis, be to jis pirko visas reikiamas detales siurblio pajungimui. Vandentiekio remontą jis atlikdavo savo asmeninėmis lėšomis – prižiūrėjo šį vandentiekį kaip savo. Tik 1998 m., kai keitė siurblį, buvo renkami iš žmonių pinigai. 2019 m. atsakovas apmokėjo už Vandentiekio remonto darbus.

6. Taip pat nurodė, kad VĮ Registrų centro teritorinio registratoriaus sprendimu ginčo objektas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atsakovo nuosavybė. 2019 m. pradžioje atsakovas pareiškė norą perduoti ginčo vandentiekį Mažeikių rajono savivaldybės žinion, tuo pat metu Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės pirmininkas A. S., galimai vedamas asmeninių paskatų, tačiau naudodamasis Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės pirmininko pareigomis, pradėjo reikšti atsakovui įvairias pretenzijas dėl vandentiekio. Atsakovas vienas remontavo vandens tiekimui būtinus įrengimus, šildydavo bokštą žiemos metu, kad neužšaltų vanduo, pjaudavo žolę. 2019 m. vandens siurbliui sugedus, A. S. iškvietė merą, UAB „Mažeikių vandenys“ atstovus, darė jam psichologinį spaudimą atsisakyti bokšto. Byloje nėra Skuodiškių kaimo bendruomenės intereso, nes sprendimą bendruomenės vardu spręsti ginčą teisme iš esmės priėmė tik A. S., o kita bendruomenės valdybos narė – L. A., balsavusi už šį sprendimą nėra nei vandens naudotoja, nei nuolatinė kaimo gyventoja. Prašo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą dėl nuosavybės teisės nuginčijimo.

7. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, jog vandentiekio tinklų nuosavybės teisė nuo 1997 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. sausio 24 d. buvo įregistruota Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovei, remiantis 1997 m. kovo 20 d. Savivaldybės mero potvarkiu, o nuo 2019 m. sausio 24 d. nuosavybės teisė yra įregistruota atsakovui. Nekilnojamojo turto daiktinė registracija yra ne nuosavybės įgijimo pagrindas, o įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti įgytos nuosavybės teisės apsaugą. Ieškovė turėtų patikslinti antrąjį ieškinio reikalavimą, prašydama ne pripažinti nuosavybės teisę į vandentiekio tinklus, o nustatyti, jog ieškovė įgijo nuosavybės teisę į vandentiekio tinklus (nurodant konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą), nes nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą bei kitais pagrindais (CK 4.47 straipsnis).

8. Trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, jog su ieškiniu pateiktame Šerkšnės žemės ūkio įmonei priklausančių pagrindinių priemonių sąraše yra nurodyti Šerkšnės žemės ūkio įmonės neprivatizuojami ūkio lėšomis sukurti objektai, tarp kurių aiškiai atskirti vandens bokštai ir vandentiekis. Kadangi 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo aktu buvo perduotas vandentiekis, atsakovas neturėjo teisių į vandens bokštą, nes jis niekam nebuvo perduotas. Atsakovas kreipėsi į savivaldybę dėl Vandens bokšto perėmimo, tačiau savivaldybė negalėjo perimti tol, kol nebuvo turtas įregistruotas atsakovo vardu. Atsakovo vandens tinklai yra labai pasenę, jiems reikia didelių investicijų.

9. Trečiasis asmuo UAB „Mažeikių vandenys“ nurodė, kad licenciją Mažeikių rajone teikti geriamąjį vandenį turi UAB „Mažeikių vandenys“, atsakovas tokios licencijos neturi. Ištyrus vandenį nustatyta, jog jis neatitinka kokybės reikalavimų. Atsakovas kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybę dėl Vandens bokšto perėmimo. Pagal teisės aktus tokiu atveju savivaldybė turi kreiptis į UAB „Mažeikių vandenys“ dėl vandens tinklų perėmimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinys atmestas. Iš ieškovės Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės priteista atsakovui G. R. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai atlyginti.

11. Teismas nustatė, kad atsakovo G. R. nuosavybės teisė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre remiantis 1998 m. rugsėjo 29 d. Priėmimo-perdavimo aktu. Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė, būdama Vandens bokšto savininkė, turėjo teisę parduoti turtą ar kitaip juo disponuoti (Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo (toliau – ŽŪBĮ) 2 straipsnio 1 dalis). Vandens bokštas 1992 m. buvo įtrauktas į Šerkšnės žemės ūkio bendrovės neprivatizuojamų ūkio lėšomis sukurtų objektų sąrašą, jo vertė nurodyta 18 839 rublių. Iš 1998 m. rugsėjo 28 d. Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių nurašymo akto nustatė, jog 1982 m. vandentiekio pirminė vertė buvo 2310, nusidėvėjimo norma – 2310, tad komisijos išvada buvo tokia, jog vandentiekis nurašytinas kaip susidėvėjęs.

12. Teismas nesutiko su trečiojo asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos argumentu, jog Vandens bokštas negalėjo būti privatizuojamas, nes buvo įtrauktas į neprivatizuojamų objektų sąrašą. Teismas nurodė, kad turtas buvo įtrauktas į neprivatizuojamų objektų sąrašą 1992 m., jis įtrauktas ne Valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimu, o pačios Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės aktu, todėl bendrovė, 1998 m. nustačiusi, kad Vandens bokštas yra nusidėvėjęs, turėjo teisę pakeisti savo nuostatą dėl turto privatizavimo ir perduoti nurašytą turtą atsakovui. 1998 m. rugsėjo 29 d. Priėmimo-perdavimo akte aiškiai išreikšta Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio bendrovės valia perduoti G. R. Vandens bokštą, ir atsakovo valia priimti turtą.

13. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog tikroji Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės valia buvo perduoti Vandens bokštą kaimo gyventojų nuosavybėn, nes nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog nuo 1998 m. Skuodiškių kaimo gyventojai būtų aktyviais veiksmais siekę nuosavybės teisės ar valdę vandens bokštą kaip savą. Nustatė, jog gyventojai savo darbu anksčiau šiek tiek prisidėdavo prie vandens bokšto remonto darbų. Teismas įvertinęs tai, jog už vandens tiekimą gyventojai mokėjo tik simbolinį mokestį už elektrą, sprendė, kad jų pagalba yra suprantama, tačiau šie veiksmai negali būti laikomi pakankamais nuosavybės teisės įgijimui. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta jokių Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės dokumentų, kurie liudytų, jog bendrovė siekė perduoti turtą kaimo gyventojų nuosavybėn.

14. Teismas nustatė, kad 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktas nebuvo tik formalus dokumentas – iš karto po akto pasirašymo G. R. pradėjo valdyti turtą kaip savą – rūpinosi vandens tiekimo sistemos remonto darbais, su Šiaulių elektros tinklais sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo vandens bokštui, pjaudavo žolę aplink bokšto teritoriją, rūpindavosi, kad žiemos metu neužšaltų vamzdynai. Jis prižiūrėjo, rūpinosi vandens bokštu daugiau nei du dešimtmečius ir rūpinasi iki šiol. 2019 m. gegužės mėn. G. R. kreipėsi į UAB „Mažeikių vandenys“ dėl vandentiekio tinklų remonto darbų atlikimo, sumokėjo 1 315,45 Eur sumą už gręžinio siurblio keitimą, elektros instaliacijos darbus ir kt. Per visą šį laikotarpį su G. R. nebuvo sudaryta jokia papildoma sutartis (darbo sutartis, vandens bokšto panaudos sutartis, nuomos sutartis), iš kurios būtų galima spręsti, jog jis buvo tik vandens bokšto prižiūrėtojas, tvarkytojas, t. y. darbuotojas. Jam nebuvo mokamas atlyginimas už darbą, Skuodiškių kaimo gyventojai, iš kurių tik dalis yra vandens naudotojai, mokėjo tik už vandens tiekimui sunaudojamą elektrą, mokesčiai už vandenį buvo labai maži, simbolinio dydžio. Atkreipė dėmesį, jog G. R., kaip vandentiekio valdytoją, pripažino ir kaimo gyventojai, kurie mokėdavo mokesčius, kreipdavosi į jį dėl visų klausimų ar problemų, susijusių su vandens tiekimu. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės įrodo, jog iki nuosavybės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre G. R. nepertraukiamai valdė kaip savą vandens bokštą, šio turto atžvilgiu elgėsi kaip savininkas, todėl laikytina, jog jis 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktu įgijo nuosavybės teisę.

15. Teismas pažymėjo, jog atsakovas G. R. nurodė, jog už vandens bokštą nuo jo nuskaitė jo turėtus pajus, virš 16000, jokio kito turto iš bendrovės negavo. Teismas nustatė, kad G. R. turėjo 19 611 bendrovės pajų, t. y. jis turėjo pakankamai pajų, kad galėtų įsigyti bendrovės turtą už pajus. Byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų, jog G. R. įgijo vandens bokštą už pajus, todėl sprendė, jog vandens bokštas jam buvo perleistas neatlygintinai kaip bevertis, nurašytas dėl susidėvėjimo. Tiek vienu atveju (kuomet neatlygintinai perleidžiamas nurašytas turtas), tiek kitu atveju (įsigyjant bendrovės turtą už pajus) nėra prievolės sandorio sudaryti notarine tvarka, nes teismų praktikoje išaiškinta, jog 1964 m. CK buvo nereglamentuota žemės ūkio bendrovės turto perdavimo tvarka, nes tam galiojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatos, o notarinė forma ir trijų mėnesių terminas sandoriams įregistruoti buvo nustatyti tik pirkimo-pardavimo, dovanojimo ir mainų sutartims (2006 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2006).

16. Teismas nustatė, kad būtinybė įregistruoti nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre atsirado, kai atsakovas norėjo perduoti Vandens bokštą Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, UAB „Mažeikių vandenys“. 2019 m. sausio 24 d. Registrų centro sprendimu atsakovo nuosavybės teisė į Vandens bokštą buvo įregistruota, šis sprendimas nebuvo ir nėra ginčijamas. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas, 2019 m. įsiregistravęs nuosavybės teisę į vandentiekį tyčia būtų apribojęs vandens tiekimą kaimo gyventojams ar kitaip pažeidęs kaimo gyventojų teisę gauti geriamojo vandens iš vandens bokšto, tad šioje byloje taip pat nėra nustatyta viešojo intereso pažeidimų, kuriuos teismas turėtų pašalinti savo iniciatyva. Nors atsakovas neturi licencijos teikti geriamąjį vandenį, vis tik teisės aktai nedraudžia atsakovui būti vandens bokšto savininku.

17. Teismas atsižvelgęs į tai, jog 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akte aiškiai išreikšta Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio bendrovės valia perduoti G. R. nurašytą bendrovės turtą – Vandens bokštą, ir išreikšta atsakovo valia priimti turtą, įvertinę tai, jog atsakovas nepertraukiamai valdė Vandens bokštą ir vandentiekio tinklus kaip savą, rūpinosi vandens tiekimu, remontavo įrengimus, teismas sprendė, jog G. R. pagrįstai įgijo nuosavybės teisę į vandens bokštą ir 2019 m. sausio 24 d. įregistravo šią teisę Nekilnojamojo turto registre.

18. Teismas konstatavo, kad procesiniuose dokumentuose ieškovė aiškiai nurodė, jog šį ieškinį reiškia kaip juridinis asmuo (asociacija) – Skuodiškių kaimo bendruomenė, o ne kaip fizinių asmenų – bendruomenės narių – atstovė teisme pagal pavedimą pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teismas nustatė, jog Skuodiškių kaimo bendruomenė buvo įregistruota 2016 m. kovo 8 d., t. y. 13 metų po Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės išregistravimo, tad kaimo bendruomenė nėra bendrovės teisių perėmėja ir nėra nustatyta jokių galimų CK 4.47 straipsnyje nurodytų pagrindų nuosavybės teisės įgijimui ieškovės vardu. Sprendė, kad nagrinėjamu atveju, jokios ieškovės, kaip juridinio asmens, teisės nėra pažeistos, nes ji niekada nebuvo teisinių santykių, susijusių su vandens bokštu, dalyvė. Ne visi kaimo bendruomenės nariai yra vandens, tiekiamo iš atsakovo vandens bokšto, naudotojai – iš 41 kaimo bendruomenės nario tik 21 yra vandens naudotojas. Skuodiškių kaimo gyventojai, kuriuos nurodo atstovaujanti Skuodiškių kaimo bendruomenė, šioje byloje nėra ieškovai ir neturi savarankiškų reikalavimo teisių. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog Skuodiškių kaimo bendruomenė turi teisę būti kaimo gyventojų atstove teisme pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Kaimo gyventojai per 20 metų neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad išreikštų valią būti Vandens bokšto savininkais, o šioje byloje neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jie norėjo būti ieškovais šioje byloje. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neturi jokių reikalavimo teisių į ginčo turtą ir jos reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo atmetė.

19. Teismas atsižvelgęs į tai, jog ieškinys yra atmestas kaip nepagrįstas, ieškinio senaties netaikė. Įvertinęs, kad ieškovė yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo – Skuodiškių kaimo bendruomenė ir, kad ieškinį pateikė bendruomenė kaip juridinis asmuo, o ne kaip fizinių asmenų atstovė teisme, bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20. Apeliaciniu skundu ieškovė Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

20.1. Teismo sprendimas yra neargumentuotas, nemotyvuotas teisės taikymo aktais, nepagrįstas įrodytais faktais, galiojančiomis teisės normomis ir jų aiškinimu. Pažymėjo, kad teismo sprendime, kaip teisės taikymo akte, privalo būti ne tik teismo išvada dėl konkrečios teisės normos taikymo, teisinio bylos faktų kvalifikavimo ir šalių teisių bei pareigų, bet ir šios išvados pateisinimas, t. y. tam tikri argumentai. Kiekviename teismo sprendime privalomos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių įrodymo laipsnio, dėl nustatytų faktų teisinių padarinių ir šalių teisių bei pareigų. Šias išvadas būtina pagrįsti tam tikrais argumentais, kurie pašalintų abejones dėl jų teisingumo ir pagrįstumo.

20.2. Pirmosios instancijos teismui apeliantas buvo nurodęs, jog pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Ši įstatymo norma yra imperatyvi, todėl jos pažeidimas lemia sandorio negaliojimą (CK 1.80 straipsnis). Turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai. 1998 metais įvykusio Skuodiškių kaimo vandens naudotojų susitikimas su Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio įmonės vadovais buvo nutarta, jog Vandens bokštas/vandentiekis su inžinieriniais tinklais bus perduotas Skuodiškių kaimo vandens naudotojams, kurie patys jį prižiūrės. Vandens naudotojų buvo virš 30 asmenų, todėl buvo nutarta išrinkti vieną asmenį ir jį laikinai paskirti Skuodiškių kaimo vandens naudotojų atstovu, jam pavesti rinkti pinigus už vandens naudotojų sunaudojamą elektrą, pervesti surinktus pinigus energijos tiekėjams ir kt. Susirinkime dalyvavę asmenys Skuodiškių kaimo vandens naudotojų atstovu išrinko G. R., kuriam 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktu buvo laikinai perduotas valdyti Vandens bokštas/vandentiekis su inžinieriniais tinklais. Pažymėjo, kad 1998 metais Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio įmonė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti ginčo objektą nuosavybėn ne asmeniškai G. R., o visiems Skuodiškių kaimo vandens naudotojams, kad jie galėtų įgyvendinti savo siekį turėti vandens.

20.3. VĮ Registrų centras nevykdė jai tenkančios bendro pobūdžio pareigos patikrinti nuosavybės perėjimo kitam subjektui pagrindą, t. y. nebuvo išsamiai patikrinti G. R. pateikti duomenys ir remiantis 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktu Vandens bokštas/vandentiekis su inžinieriniais tinklais, buvo įregistruotas G. R. vardu. Pažymėjo, jog perdavimo-priėmimo aktas nepatenka į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašą, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre registruojamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimas. Apeliantas daro išvadą, kad G. R. prašymu Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti. Pabrėžė, kad nei procese dalyvavęs trečiasis asmuo VĮ Registrų centras, nei atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nepaneigė reikšmingos aplinkybės, kad 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu VĮ Registrų centras neturėjo teisės įregistruoti atsakovui nuosavybės į ginčo nekilnojamąjį turtą.

20.4. Nėra aišku, ar perdavimo-priėmimo akte išvardinta komisija turėjo įgaliojimus „nurašyti“ bendrovės nekilnojamąjį turtą ir neatlygintinai perduoti nekilnojamąjį turtą atsakovui. Viena iš komisijos narių I. Ž. rašytiniame liudijime patvirtino, kad nebuvo komisijos valios neatlygintinai perduoti ginčo turtą atsakovui, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino. Bendrovės kompetentingi valdymo organai nebuvo priėmę sprendimų pakeisti savo ankstesnę nuostatą, kad Vandens bokštas negali būti privatizuojamas, nes buvo įtrauktas į neprivatizuojamų objektų sąrašą. Vandens bokštas/vandentiekis su inžinieriniais tinklais yra skirtas ne vieno, o grupės asmenų poreikių tenkinimui, todėl negali būti pripažintas vieno asmens nuosavybe.

20.5. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės argumentą dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo, rėmėsi 2006 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2006, nors šioje nutartyje nustatytos aplinkybės buvo visiškai kitos, nei nagrinėjamoje byloje. Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo keliami klausimai, kokia forma turėjo būti sudaromas žemės ūkio bendrovės turto perleidimas jos nariui už pajų, taip pat kokia yra nuosavybės teisės į daiktą įregistravimo reikšmė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad G. R. įgijo vandens bokštą už pajus, o jo išvada, kad neva Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nėra prievolės sudaryti notarinio sandorio neatlygintinai perleidžiant nekilnojamąjį turtą, yra nepagrįsta ir klaidinanti. Pažymėjo, kad atsakovas iš esmės neprieštaravo aplinkybei, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoriui yra privaloma notarinė forma (Atsiliepimo 17 punktas). Nors pirmosios instancijos teismas sprendime akcentuoja, kad Vandens bokštas yra „bevertis“ ir nurašytas dėl susidėvėjimo“, tačiau vien teisme esantis ginčas parodo, kad Vandens bokštas yra veikiantis ir negali būti laikomas neturinčiu jokios vertės.

20.6. Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio įmonė yra likviduota, nėra galimybės taikant restituciją perduoti vandens bokštą su inžineriniais tinklais šiai bendrovei, todėl ginčo turtas turėtų atitekti ieškovei, kuris užtikrintų gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimą – vandens tiekimą visiems kaimo bendruomenės nariams. Atsakovas nurodė, kad ketina Vandens bokštą parduoti savivaldybei, kuri savo ruožtu jį perleistų UAB „Mažeikių vandenys“. Apeliantės nuomone, būtų sąžininga ir teisinga, kad šiuo veiksmus atliktų ir už vandens bokštą lėšas gautų ne vienas asmuo, o Skuodiškių kaimo bendruomenė.

Atsiliepimas

20.7. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi nusprendė VĮ Registrų centro nelaikyti trečiuoju asmeniu ir į procesą neįtraukti, nors VĮ Registrų centras jau buvo įtrauktas į procesą ir pateikė atsiliepimą, kurį teismas priėmė. Todėl lieka neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo įžanginėje dalyje nurodo, kad VĮ Registrų centras byloje yra trečiasis asmuo.

21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas G. R. prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

21.1. Apeliacinis skundas neatitinka imperatyviųjų įstatymo nuostatų šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų – apeliaciniame skunde tinkamai ir aiškiai suformuluoti ir nurodyti skundo pagrindą bei nurodyti tiek faktinį (faktinės bylos aplinkybės), tiek teisinį (materialiosios ir (ar) proceso teisės normos) apeliacinio skundo pagrindą ir dalyką. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) 306 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai apeliacinio skundo turiniui yra imperatyvūs, o tai reiškia, jog jų neatitinkantis ir (ar) turintis trūkumų apeliacinis skundas, jeigu teismo nustatytu terminu tokie trūkumai nebuvo pašalinti, nepriimamas – laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Jei apeliantė manė, kad teismas nevykdė pareigos tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, netinkamai nustatė ir nevertino faktines aplinkybes, o teismo padarytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir nėra pagrįstos atitinkamais įrodymais, tai apeliantė skunde negalėjo apsiriboti abstraktaus pobūdžio teiginiais, o privalėjo konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais pagrįsti, kad teismas tinkamai neįvykdė civilinio proceso įstatyme jam nustatytų pareigų. Atsakovo manymu, sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti motyvai ir teisiniai argumentai patvirtina, jog teismas teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, teisingai nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, kuriais pagrindė padarytas išvadas dėl apeliantės nuosavybės teisės pripažinimo, be to, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat nurodė įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus.

21.2. Apeliantė ieškinyje pareiškė reikalavimus dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo. Atsakovas savo atsiliepime į ieškinį jokių reikalavimų nepareiškė, o tik nurodė, kad su apeliantės jam pareikštu ieškiniu nesutinka, išdėstė nesutikimo motyvus ir įrodymus, kuriais grindė nesutikimo motyvus. Teismas tiek sprendimo motyvuojamąją dalį, tiek rezoliucinę dalį suformulavo aiškiai ir nesukelia jokių neaiškumų dėl apeliantės atmestų reikalavimų turinio, todėl apeliantės teiginys, kad teismas nesilaikė reikalavimų argumentuoti, kodėl netenkino ir atmetė apeliantės ieškinio reikalavimus, yra akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas.

21.3. Atsakovas nesutiko su apeliantės argumentu, kad teismas ginčo santykiui turėjo taikyti apeliantės nurodytą CK 4.48 straipsnio 1 dalies teisės normą, ir nurodė, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo, o ne šalių prerogatyva, todėl apeliantės nurodyta įstatymo norma ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, nebuvo teismui privalomas.

21.4. Pažymėjo, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimu atmestas apeliantės prašymas Nr. SPR4-(14.5.) ištaisyti klaidą Nekilnojamojo turto registre, t. y. išregistruoti atsakovo nuosavybės teisę iš Nekilnojamojo turto registro, kadangi atsakovas neturėjo teisės paduoti prašymo. Apeliantė teritorinio registratoriaus priimto sprendimo Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neskundė, todėl įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog Registrų centro priimto sprendimo dėl atsakovo nuosavybės teisės įregistravimo Apeliantė neginčijo ir neginčija.

21.5. Nurodė, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktas nepatenka į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašą ir šio dokumento neatitikimas teritorinio registro tvarkytojui buvo akivaizdus. Atsakovas atkreipė dėmesys, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nustatytame daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinančių dokumentų, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre pavyzdiniame sąraše, nurodyta, jog patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis daiktinės teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, be kita ko yra ir rašytiniai sandoriai (Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ 22 straipsnio 7 punktas). Teismas nustatė, jog priėmimo-perdavimo aktas yra rašytinis sandoris, o rašytiniai sandoriai NTRĮ 22 straipsnio 7 punkte įtraukti į patvirtinančių dokumentų sąrašą, kuriais remiantis nuosavybės teisė registruojama nekilnojamojo turto registre, o NTRĮ 29 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurių nors vieną nustačius, teritorinis registratorius turi teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, nenustatė, todėl nėra pagrindo abejoti, jog VĮ Registrų centras turėjo teisę rašytinio sandorio pagrindu įregistruoti atsakovui nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą.

21.6. Priėmimo-perdavimo akte esantys duomenys nekelia abejonių, jog visi komisijos nariai, tame tarpe ir I. Ž., savo parašais patvirtino, jog pagal amortizacinius paskaičiavimus nurašomas susidėvėjęs vandentiekis perduodamas atsakovui ne kaip Skuodiškių kaimo vandens naudotojų atstovui, o kaip gyventojo nuosavybėn. Nėra pagrindo abejoti, jog jeigu Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė būtų vandentiekį perdavusi atsakovui kaip Skuodiškių kaimo vandens naudotojų atstovui, tai tokiu atveju savo tikrąją valią taip ir būtų išreiškusi savo pačios dokumente. Be to, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė, būdama vandens bokšto savininkė, turėjo teisę perkainuoti vandens bokštą ir iš naujo nustatyti jo vertę ir, pakeitusi savo nuostatą dėl turto privatizavimo, nurašyti vandentiekį su sugedusiais įrenginiais kaip susidėvėjusį ir perduoti jį kaip bevertį nurašytą turtą atsakovui.

21.7. Iš apeliantės pateikto komisijos narės I. Ž. 2019 m. balandžio 2 d. surašyto liudijimo matyti, kad ši liudytoja tvirtina, jog elektros skaitiklis ir Vandens bokštas nebuvo perduotas atsakovo nuosavybėn, o buvo tik laikinai jam priskirtas, be to, pažymėjo, jog apie šią aplinkybę prieš pasirašant perdavimo-priėmimo aktą pirmininkas ją informavo, tačiau, kodėl visos kitos aplinkybės buvo užfiksuotos Šerkšnės žemės ūkio bendrovės dokumentuose, o ši itin reikšminga ir svarbi aplinkybė aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuota nebuvo, I. Ž. įtikinamai taip ir nepaaiškino. Ši liudytoja ėjo svarbias pareigas žemės ūkio bendrovėje, todėl ji turėjo žinoti, jog reikšmingos ir svarbios aplinkybės tikslus nurodymas bendrovės vidaus dokumentuose nelaikytinas tik formalumu, kaip kad nepagrįstai, praėjus 22 metams ėmė teigti I. Ž., o yra būtinas. Liudijime esantys duomenys nesudaro pakankamo pagrindo abejoti 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akte užfiksuotų duomenų įrodomąja reikšme.

21.8. Nurodė, kad 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo aktą bei Šerkšnės žemės ūkio bendrovės materialinių vertybių perdavimo-priėmimo aktą pasirašė Šerkšnės žemės ūkio bendrovės vadovas D. S., jo pavaduotojas St. J., vyr. buhalterė J. K., buhalterė I. Ž., kiaulių fermos vadovas A. S., galvijų komplekso vadovė V. N. bei mechanizacijos padalinio vadovas St. J., t. y. asmenys, kurie priskiriami bendrovės valdymo organams, o teisės aktai, kaip teisingai sprendė teismas, nedraudžia įmonės veikloje nurašyto turto naudoti ir juo disponuoti, todėl apeliantės teiginio, esą byloje nėra jokių bendrovės valdymo organų sprendimų dėl nusidėvėjusio vandens bokšto privatizavimo ir turto perdavimo atsakovui, pagrįstumą paneigia byloje esantys įrodymai.

21.9. Teismas atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovas vandens bokštą įsigijo už pajus, todėl visiškai pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju laikytina, jog vandens bokštas atsakovo nuosavybėn buvo perleistas ne už pajus, o buvo perleistas neatlygintinai kaip bevertis, nurašytas dėl susidėvėjimo. Nors apeliantė pateikė savo Žemės ūkio bendrovių įstatymo 20 straipsnio 3 dalies teisinį vertinimą, tačiau teisės normų aiškinimas ir taikymas yra ne šalių, o teismo prerogatyva, todėl subjektyvus ir jokiai įrodymais neparemtas apeliantės pateiktas teisinis vertinimas nesudaro jokio pagrindo abejoti teismo padarytos išvados pagrįstumu ir teisingumu, kad tiek neatlygintinai perleidžiant nurašytą turtą, tiek įsigyjant bendrovės turtą už pajus, Žemės ūkio bendrovių įstatyme nėra nustatyta prievolė šalims sudaryti sandorį notarine tvarka.

21.10. Ieškovė pati savo ieškinyje pripažįsta, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011, bei šio nutarimo pagrindu priimtu Mažeikių rajono mero 1997 m. kovo 20 d. potvarkiu Nr. 120, Vandens bokštas 1997 m. kovo 26 d. buvo įregistruotas nuosavybės teise Šerkšnės žemės ūkio bendrovės vardu. Teismas nustatė, jog Šerkšnės žemės ūkio bendrovė šį turtą atsakovui perleido rašytinio sandorio pagrindu – 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo-priėmimo aktu, be to, teismas nustatė, jog dalis Skuodiškių kaimo gyventojų iki šiol vartoja vandenį, tiekiamą iš atsakovui nuosavybės teise priklausančio vandens bokšto, todėl akivaizdu, jog Vandens bokštas naudojamas ne vieno asmens, o grupės asmenų poreikių tenkinimui. Teismas teisingai pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia atsakovui būti vandens bokšto savininku, todėl apeliantės teiginys, esą vandens bokštas negali būti pripažintas vieno asmens nuosavybe, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

21.11. Teismo posėdžio metu tiek apeliantė, tiek atsakovas patvirtino, jog vandens bokšte buvo daromi remonto darbai, keičiamas siurblys, todėl teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog atsakovas suremontavo vandens bokštą ir nuolat rūpinasi vandens tiekimo sistemos funkcionalumu. Teismas pagrįstai nustatė, jog vandens bokštas jo perdavimo metu buvo bevertis ir nurašytas dėl susidėvėjimo, o atsakovas jį suremontavo ir dalis Skuodiškių kaimo gyventojų iki šiol vartoja iš šio bokšto tiekiamą vandenį. Atsakovas užtikrina gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimą visiems to pageidaujantiems Skuodiškių kaimo gyventojams, todėl vien apeliantės subjektyvus manymas, jog ji užtikrintų gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimą visiems kaimo bendruomenės nariams, nesudaro pakankamo pagrindo atsakovo nuosavybę perduoti apeliantei, nes tikrovėje siekis perimti vandens bokštą yra susijęs ne su Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės interesu, o tik su vieno asmens A. S. siekiu savanaudiškais tikslais perimti atsakovo nuosavybę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

23. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

24. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. kovo 10 d. nutartimi nutarta, VĮ Registrų centro nelaikyti trečiuoju asmeniu ir į procesą netraukti, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime VĮ Registrų centras nurodomas trečiuoju asmeniu. Pažymėtina, kad VĮ Registrų centras teikė į bylą atsiliepimą ir kartu su juo dokumentus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą. VĮ Registrų centro, kaip trečiojo asmens šiuo atveju nereikėjo nurodyti, tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime VĮ Registrų centrą nurodė trečiuoju asmeniu, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nedaro paties sprendimo negaliojančiu.

Dėl reikalavimų apeliacinio skundo turiniui

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliacinis skundas neatitinka imperatyviųjų įstatymo nuostatų šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų – apeliaciniame skunde tinkamai ir aiškiai suformuluoti ir nurodyti skundo pagrindą bei nurodyti tiek faktinį (faktinės bylos aplinkybės), tiek teisinį (materialiosios ir (ar) proceso teisės normos) apeliacinio skundo pagrindą ir dalyką. Apeliantė skunde apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais, nors privalėjo konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais pagrįsti, kad teismas tinkamai neįvykdė civilinio proceso įstatyme jam nustatytų pareigų.

26. Apeliacinis skundas, kaip byloje dalyvaujančio asmens procesinis dokumentas, turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, įtvirtintus CPK 111 straipsnyje. Remiantis CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktais, kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente, be kita ko, turi būti nurodyta: procesinio dokumento pobūdis ir dalykas; aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes.

27. Apeliacinis skundas, be minėtų bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, taip pat turi atitikti specifinius apeliacinio skundo turiniui keliamus reikalavimus, įtvirtintus CPK 306 straipsnyje. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktuose nustatyta, kad apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyta: kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas), kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), kai prašoma priimti naujus įrodymus; apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas). Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, apeliacinio skundo argumentai išdėstomi glausta forma ir turi atitikti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą.

28. Apeliacinio skundo dalykas – tai apelianto apeliacinės instancijos teismui reiškiamas prašymas. Šis prašymas turi atitikti vieną iš CPK 326 straipsnio 1 dalyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo teisių: pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (1 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą (2 punktas); pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (3 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (4 punktas); panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus (5 punktas).

29. Apeliacinio skundo pagrindas – tai aplinkybės ir argumentai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo (jo dalies) neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas. Apeliacinį skundą paduodantis asmuo privalo nurodyti tiek faktinį (faktinės bylos aplinkybės), tiek teisinį (materialiosios ir (ar) proceso teisės normos) apeliacinio skundo pagrindą. Apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 33 punktą).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį neįžvelgia esminių trūkumų, iš esmės yra pagrindo vertinti, kad šis procesinis dokumentas atitinka jam keliamus turinio reikalavimus (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai). Skundo turinys yra pakankamai tinkamai suformuluotas, nurodytas apeliacinio skundo pagrindas, iš skunde nurodytų argumentų aišku, kuo konkrečiai yra grindžiamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas, yra suformuluotas apeliacijos dalykas, yra aišku, kokio procesinio tikslo ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo teisinio rezultato ieškovė siekė paduodama šį dokumentą – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra įvertinami ir dėl jų pagrįstumo pasisakoma išnagrinėjus apeliacinį skundą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

31. Bylos duomenimis nustatyta, kad vandentiekio tinklai (vandentiekio bokštas, artezinis gręžinys, 1188,20 m vandentiekio), esantys (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nuo 1997 m. kovo 26 d. iki 2019 m. sausio 24 d. nuosavybės teise priklausė Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovei, j. a. k. 166566929, o nuo 2019 m. sausio 24 d. priklauso G. R., įregistravimo pagrindas – 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo aktas. Iš 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akto nustatyta, kad Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės komisija, susidedanti iš pirmininko D. S. bei komisijos narių St. J. ir buhalterės I. Ž., 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavė Pašerkšnės gyvenvietės gyventojui G. R. 1982 m. vandentiekį kaip nurašytą dėl susidėvėjimo, o jis jį priėmė. VĮ Registrų centre ginčo objektas nuo 2019 m. sausio 24 d. registruotas kaip atsakovo G. R. nuosavybė.

32. Apeliacijos objektas – teismo sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl nuosavybės teisės nuginčijimo.

Dėl nuosavybės teisės nuginčijimo

33. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė įgyti nuosavybę bei garantuota šios teisės apsauga. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia (be kita ko) teisėtumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).

34. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 20 punktas).

35. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020).

36. Apeliantė skunde remiasi CK 4.48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, o šios normos pažeidimas lemia sandorio negaliojimą (CK 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad niekas negali perduoti teisių daugiau, nei jų pats turi (lot. nemo dat quod non habet), tačiau nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčas, kad iki Vandens bokšto perleidimo atsakovui, Vandens bokštas nuosavybės teise priklausė Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovei. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė išreiškė valia 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo aktu Vandens bokštą perleisti atsakovui G. R., o ne visų Skuodiškių kaimo vandens naudotojų nuosavybėn.

37. 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akto surašymo metu, galiojusios Žemės ūkio bendrovių įstatymo redakcijos (redakcija galiojusi nuo 1997 m. gruodžio 24 d. iki 1999 m. birželio 8 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad žemės ūkio bendrovė yra fizinių asmenų įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai, sujungus jų turtą į bendrąją nuosavybę. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis 5 punkte ir 9 punkte numatyta, kad žemės ūkio bendrovė turi teisę pirkti ir kitokiais būdais įsigyti turtą, jį parduoti, nuomoti, įkeisti ar kitaip disponuoti; vertinti (perkainoti) bendrovės turtą. Bendrovės narių susirinkimas turtui įvertinti (perkainoti) išrenka komisiją ir, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintą metodiką, patvirtina turto įvertinimo tvarką. Ūkiniams metams baigiantis turtas turi būti inventorizuotas, įvertintas ir jo kaina patvirtinta bendrovės susirinkime. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Žemės ūkio bendrovių įstatymo ginčui aktualia redakcija, padarė pagrįstą išvadą, kad Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė, būdama Vandens bokšto savininkė, turėjo teisę parduoti turtą ar kitaip juo disponuoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Žemės ūkio bendrovių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė taip pat turėjo teisę atlikti turto vertinimą (perkainavimą).

38. Iš Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio įmonės priklausančių pagrindinių priemonių sąrašo, sudaryto 1992 metais, nustatyta, kad 1982 m. statybos vandens bokšto vertė buvo 23100 rublių, nusidėvėjimo suma – 4262 rublių. Vandens bokštas 1992 m. buvo įtrauktas į Šerkšnės žemės ūkio bendrovės neprivatizuojamų ūkio lėšomis sukurtų objektų sąrašą, jo vertė nurodyta 18839 rublių. Iš 1998 m. rugsėjo 28 d. Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių nurašymo akto nustatyta, jog 1982 m. vandentiekio pirminė vertė buvo 2310, nusidėvėjimo norma – 2310, tad komisijos išvada buvo tokia, jog vandentiekis nurašytinas kaip susidėvėjęs. Pažymėtina, kad apeliantė į bylą nėra pateikusi duomenų apie Vandens bokšto vertę 1998 m., tik apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodė, kad Vandens bokštas nėra bevertis turtas, nes dėl jo kilo ginčas ir jis veikia.

39. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių paaiškinimais nustatė, kad 1998 m. Vandens bokštas buvo netinkamas naudoti, nes buvo sugedęs vandens tiekimo siurblys. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Šerkšnės žemės ūkio bendrovė įtraukusi Vandens bokštą į neprivatizuojamų objektų sąrašą, 1998 m. nustačiusi, kad Vandens bokštas yra nusidėvėjęs, būdama turto savininke, turėjo teisę spręsti dėl Vandens bokšto, kaip beverčio turto, perdavimo kitiems asmenims.

40. Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio bendrovė1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akte, kurį surašė komisija, susidedanti iš pirmininko D. S., komisijos narių St. J. ir I. Ž., aiškiai išreikšta bendrovės, kaip Vandens bokšto savininkės valia – nurašytą Vandens bokštą/vandentiekį (1982 m.) perduoti atsakovui G. R., o atsakovas pasirašydamas šiame akte, kad vandentiekį priėmė, išreiškė valią priimti Vandens bokštą savo nuosavybėn. Nors apeliantė skunde teigia, kad Vandens bokštas buvo perduotas visų Skuodiškių kaimo gyventojų nuosavybėn, o atsakovas paskirtas tik Vandens bokšto prižiūrėtoju/tvarkytoju, kad jis laikinai prižiūrėtų Vandens bokštą, rinktų mokesčius už sunaudotą elektrą, pervestu pinigus elektros tiekėjams, į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstu šį apeliantės argumentą (CPK 178 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išplėtotoje teismų praktikoje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Apeliantė į bylą yra pateikusi buvusios komisijos narės I. Ž. liudijimą, kuriame ji teigia, kad vandentiekis ir elektros skaitiklis nebuvo perduoti atsakovo nuosavybėn, o perduoti jam kaip Skuodiškių kaimo vandens naudotojų atstovui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtą liudijimą I. Ž. surašė praėjus 21 metams nuo 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo aktą surašymo. Iš karto po minėto akto surašymo nei komisijos narei I. Ž., nei kitiems komisijos nariams, ar Skuodiškių kaimo gyventojams nekilo abejonė dėl šio akto teisėtumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo aktas yra rašytinis dokumentas, pasirašytas Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio bendrovės pirmininko D. S. ir dar dviejų komisijos narių, kuriems tuo metu nekilo abejonių dėl dokumento turinio, tik praėjus 21 metams po akto pasirašymo komisijos narė pateikė savo šio akto surašymo aplinkybių versiją, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesivadovavo byloje esančiu 2019 m. balandžio 2 d. surašytu I. Ž. liudijimu.

43. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos sprendė, jog priėmimo-perdavimo aktas yra nuosavybės teisės perleidimo dokumentas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2006, kurioje nustatytos aplinkybės yra visiškai kitokios nei nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar priėmimo-perdavimo aktas gali būti nuosavybės teisės dokumentas rėmėsi minėta kasacinio teismo nutartimi. Šioje nutartyje kasacinis teismas sprendė dėl nuosavybės perleidimo už nario pajų sandorio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors šioje nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas nuosavybės už pajus perleidimo klausimas, tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar žemės ūkio bendrovės turto perleidimo-perdavimo aktas gali būti nuosavybės perleidimo dokumentas, rėmėsi minėta kasacinio teismo nutarties dalimi, kurioje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog turto priėmimo-perdavimo aktas gali būti nuosavybės teisių perleidimo dokumentas, nesvarbu, kokia terminologija vartojama, jeigu jame yra pažymėta apie teisių perleidimą iš vieno asmens kitam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinė byla Nr. 3K-3-804/2001).

44. Teisėjų kolegija pažymi, jog 1964 m. CK 44 straipsnyje įtvirtinta, kad sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo numatomais atvejais. 1964 m. CK 255 straipsnyje numatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Šio įstatymo 282 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis ir 279 straipsnio 2 dalyje – reikalavimas nekilnojamojo turto mainų sutartis įregistruoti notarine forma. Atsižvelgiant į tai, kad 1964 m. CK nebuvo reglamentuota žemės ūkio bendrovių turto perdavimo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatomis, kuriose reglamentuojama žemės ūkio bendrovės turto perdavimo tvarka.

45. Apeliantė skunde teigia, kad VĮ Registrų centras 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu neturėjo teisės įregistruoti atsakovui nuosavybės į ginčo Vandens bokštą.

46. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atliekant teisinę nekilnojamojo daikto registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010).

47. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009). Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškiniu neginčijo Registrų centro teritorinio registratoriaus 2019 m. sausio 24 d. priimto sprendimo, kuris įformintas Nekilnojamojo turto registre atliekant įrašą apie G. R. nuosavybės teisės įregistravimą į Vandentiekio tinklus, byloje taip pat nėra duomenų, kad minėtas Registrų centro teritorinio registratoriaus 2019 m. sausio 24 d. sprendimas būtų apskųstas Centriniam registratoriui teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šis sprendimas yra galiojantis, be to pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo-perdavimo aktas yra atsakovo nuosavybės teisę į Vandens bokštą patvirtinantis dokumentas, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl atsakovo nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą – Vandens bokštą – įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio įmonė yra likviduota, ir nesant galimybės taikant restituciją perduoti vandens bokštą su inžineriniais tinklais šiai bendrovei, ginčo turtas turėtų atitekti ieškovei, kuris užtikrintų gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimą – vandens tiekimą visiems kaimo bendruomenės nariams. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą įrodymų sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog 1998 m. rugsėjo 29 d. priėmimo – perdavimo akte aiškiai išreikšta Mažeikių Šerkšnės žemės ūkio bendrovės valia perduoti G. R. nurašytą bendrovės turtą – vandens bokštą, ir išreikšta atsakovo valia priimti turtą, įvertinus tai, jog atsakovas nepertraukiamai valdė vandens bokštą ir vandentiekio tinklus kaip savą, rūpinosi vandens tiekimu, remontavo įrengimus, teismas sprendžia, jog G. R. pagrįstai įgijo nuosavybės teisę į vandens bokštą ir 2019 m. sausio 24 d. įregistravo šią teisę Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su teismo išvadomis. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tiek teismo išvadoms, tiek atsakovo atsiliepimo į skundą argumentams, daro išvadą, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pažymėtina, kad pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą yra asmens procesinė teisė (CPK 13 straipsnis). Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdama, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

49. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis mano, kad pirmosios instancijos teismo motyvų nėra tikslinga kartoti.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos. Atsakovė neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjai Egidijus MockevičiusBirutė SimonaitienėVilija Valantienė