Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės pirmininkui A. S., ieškovės atstovui advokatui Audriui Saulėnui, atsakovui G. R., jo atstovui advokatui Viliui Jonaičiui, trečiojo asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui M. N., UAB „Mažeikių vandenys“ atstovei K. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės ieškinį atsakovui G. R., tretiesiems asmenims Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, UAB „Mažeikių vandenys“, VĮ „Registrų centras“ dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl vandens bokšto nuosavybės teisės nuginčijimo

Byloje ginčas kilo dėl minėto vandens bokšto nuosavybės teisės įgijimo bei įregistravimo atsakovo G. R. vardu pagal 1998 m. rugsėjo 29 d. Priėmimo – perdavimo aktą. Ieškovė nurodė, jog šis aktas nėra pakankamas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje yra detalizuoti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, vienas iš pagrindų yra nuosavybės įgijimas pagal sandorius. Sandoriais laikomi veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovo nuosavybės teisė buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre remiantis 1998 m. rugsėjo 29 d. Priėmimo – perdavimo aktu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad turto priėmimo–perdavimo aktas gali būti nuosavybės teisių perleidimo dokumentas, nesvarbu, kokia terminologija vartojama, jeigu jame yra pažymėta apie teisių perleidimą iš vieno asmens kitam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-804/2001, Nr. 3-3K-598/2006). Tad nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar 1998 m. rugsėjo 29 d. Priėmimo – perdavimo aktas buvo tik formalus dokumentas, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, ar sandoris, kuris yra teisėtas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, lemia teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, reiškiantį nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą, laikantis Konstitucijos reikala-vimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata iš-reikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog vandentiekio bokštas ir tinklai anksčiau priklausė Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovei. Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, jog M. Š. žemės ūkio bendrovė buvo įregistruota 1992 m. birželio 9 d., išregistruota 2003 m. rugpjūčio 7 d. 1998 m. rugsėjo 29 d. Priėmimo – perdavimo akto sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo (toliau – ŽŪBĮ) 2 straipsnio 1 dalis numatė, jog bendrovė yra fizinių asmenų įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai, sujungus jų turtą į bendrąją nuosavybę. Bendrovė turėjo teisę pirkti ir kitokiais būdais įsigyti turtą, jį parduoti, nuomoti, įkeisti ar kitaip disponuoti, jį įvertinti (perkainoti) (4 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 9 punktas).

Kaip matyti, Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovė, būdama vandens bokšto savininkė, turėjo teisę parduoti turtą ar kitaip juo disponuoti. Iš M. Š. žemės ūkio įmonės priklausančių pagrindinių priemonių sąrašo, sudaryto 1992 metais, matyti, jog 1982 m. statybos vandens bokšto vertė buvo 23100 rublių, nusidėvėjimo suma – 4262 rublių. Vandens bokštas 1992 m. buvo įtrauktas į Šerkšnės žemės ūkio bendrovės neprivatizuojamų ūkio lėšomis sukurtų objektų sąrašą, jo vertė nurodyta 18839 rublių. Iš 1998 m. rugsėjo 28 d. Mašinų, įrengimų ir transporto priemonių nurašymo akto nustatyta, jog 1982 m. vandentiekio pirminė vertė buvo 2310, nusidėvėjimo norma – 2310, tad komisijos išvada buvo tokia, jog vandentiekis nurašytinas kaip susidėvėjęs.

Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-531-248/2018).

Ieškovė, įrodinėdama G. R. nuosavybės teisės neteisėtumą teigė, jog vandens bokštas buvo perduotas visiems kaimo gyventojams, tad ji turėjo pareigą įrodyti, jog tikroji Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės valia yra perduoti turtą kaimo gyventojų nuosavybėn. Teismas sprendžia, jog ši aplinkybė nebuvo byloje įrodyta, nes nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog nuo 1998 m. Skuodiškių kaimo gyventojai būtų aktyviais veiksmais siekę nuosavybės teisės ar valdę vandens bokštą kaip savą. V. N., A. S. patvirtino, jog gyventojai savo darbu anksčiau šiek tiek prisidėdavo prie vandens bokšto remonto darbų. Įvertinus tai, jog už vandens tiekimą gyventojai mokėjo tik simbolinį mokestį už elektrą, jų pagalba yra suprantama, tačiau šie veiksmai negali būti laikomi pakankamais nuosavybės teisės įgijimui. Byloje nėra pateikta jokių Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės dokumentų, kurie liudytų, jog bendrovė siekė perduoti turtą kaimo gyventojų nuosavybėn.

CK 4.37 straipsnio 1 dalis numato, jog nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, jog 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo – priėmimo aktas nebuvo tik formalus dokumentas – iš karto po akto pasirašymo G. R. pradėjo valdyti turtą kaip savą - rūpinosi vandens tiekimo sistemos remonto darbais, su Šiaulių elektros tinklais sudarė Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo vandens bokštui, pjaudavo žolę aplink bokšto teritoriją, rūpindavosi, kad žiemos metu neužšaltų vamzdynai. Jis prižiūrėjo, rūpinosi vandens bokštu daugiau nei du dešimtmečius ir rūpinasi iki šiol. 2019 m. gegužės mėn. G. R. kreipėsi į UAB „Mažeikių vandenys“ dėl vandentiekio tinklų remonto darbų atlikimo, sumokėjo 1315,45 Eur sumą už gręžinio siurblio keitimą, elektros instaliacijos darbus ir kt.

Per visą šį laikotarpį su G. R. nebuvo sudaryta jokia papildoma sutartis (darbo sutartis, vandens bokšto panaudos sutartis, nuomos sutartis), iš kurios būtų galima spręsti, jog jis buvo tik vandens bokšto prižiūrėtojas, tvarkytojas, t. y. darbuotojas. Jam nebuvo mokamas atlyginimas už darbą, Skuodiškių kaimo gyventojai, iš kurių tik dalis yra vandens naudotojai, mokėjo tik už vandens tiekimui sunaudojamą elektrą. V. N., A. S. patvirtino, jog mokesčiai už vandenį buvo labai maži, simbolinio dydžio. Atkreiptinas dėmesys, jog G. R., kaip vandentiekio valdytoją, pripažino ir kaimo gyventojai, kurie mokėdavo mokesčius, kreipdavosi į jį dėl visų klausimų ar problemų, susijusių su vandens tiekimu. Šios aplinkybės įrodo, jog iki nuosavybės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre G. R. nepertraukiamai valdė kaip savą vandens bokštą, šio turto atžvilgiu elgėsi kaip savininkas, todėl laikytina, jog jis 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo – priėmimo aktu įgijo nuosavybės teisę.

Ieškovė byloje taip pat nurodė, jog 1998 m. rugsėjo 29 d. perdavimo – priėmimo aktas yra niekinis, nes nekilnojamojo turto sandoriai turi būti notarinės formos, tad šios formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį.

Teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju turto perdavimo-priėmimo aktas buvo sudarytas tarp žemės ūkio bendrovės ir fizinio asmens – atsakovo dėl bendrovei priklausiusio turto perleidimo. Atsakovas G. R. nurodė, jog už vandens bokštą nuo jo nuskaitė jo turėtus pajus, virš 16000, jokio kito turto iš bendrovės negavo. Pajus yra bendrovės narių turtinis ar neturtinis įnašas, suteikiantis jiems teisę dalyvauti bendrovės veikloje ir gauti dalį jos pelno; narys ar narių grupė, jeigu pageidauja, už savo pajų ar jo dalį turi teisę gauti iš bendrovės materialinių vertybių (ŽŪBĮ 14 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš 1992 m. balandžio 2 d. Pajų pasirašymo sutarties Nr. 1 išrašo iš tiesų nustatyta, jog G. R. turėjo 19611 bendrovės pajų, tad jis turėjo pakankamai pajų, kad galėtų įsigyti bendrovės turtą už pajus. Byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų, jog G. R. įgijo vandens bokštą už pajus, todėl laikytina, jog vandens bokštas jam buvo perleistas neatlygintinai kaip bevertis, nurašytas dėl susidėvėjimo. Tiek vienu atveju (kuomet neatlygintinai perleidžiamas nurašytas turtas), tiek kitu atveju (įsigyjant bendrovės turtą už pajus) nėra prievolės sandorio sudaryti notarine tvarka, mat teismų praktikoje išaiškinta, jog 1964 m. CK buvo nereglamentuota žemės ūkio bendrovės turto perdavimo tvarka, nes tam galiojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo nuostatos, o notarinė forma ir trijų mėnesių terminas sandoriams įregistruoti buvo nustatyti tik pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir mainų sutartims (2006 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2006) .

Teisės aktai nedraudžia įmonės veikloje nurašyto turto naudoti, juo disponuoti. Nagrinėjamu atveju G. R. suremontavo vandens bokštą, nuolat rūpinasi vandens tiekimo sistemos funkcionalumu. Byloje nustatyta, jog būtinybė įregistruoti nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre atsirado tuomet, kuomet atsakovas norėjo perduoti vandens bokštą Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, UAB „Mažeikių vandenys“, t. y. tuomet, kai G. R. norėjo įgyti teisę disponuoti turtu. 2019 m. sausio 24 d. Registrų centro sprendimu jo nuosavybės teisė buvo įregistruota, šis sprendimas nebuvo ir nėra ginčijamas.

Pažymėtina, jog vandentiekio tinklai yra ypatingas nekilnojamojo turto objektas, priklausantis geriamojo vandens tiekimo infrastruktūrai. Bylos duomenimis nustatyta, jog dalis Skuodiškių kaimo gyventojų iki šiol vartoja vandenį, tiekiamą iš ginčo objekto – atsakovui priklausančio vandens bokšto. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 11 punktas numato, jog geriamojo vandens tiekimas – geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo vykdoma veikla, apimanti technines, organizacines ir ekonomines priemones, reikalingas geriamajam vandeniui išgauti, ruošti, pristatyti ir parduoti abonentams ir (arba) vartotojams. Geriamojo vandens tiekimas – tai licencijuota veikla, kuriai yra taikomi griežti higienos reikalavimai, geriamojo vandens tiekimo subjektai turi pareigą užtikrinti teikiamo geriamojo vandens saugą bei tinkamą kokybę. Nors atsakovas neturi licencijos teikti geriamąjį vandenį, vis tik teisės aktai nedraudžia atsakovui būti vandens bokšto savininku.

Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas, 2019 m. įsiregistravęs nuosavybės teisę į vandentiekį tyčia būtų apribojęs vandens tiekimą kaimo gyventojams ar kitaip pažeidęs kaimo gyventojų teisę gauti geriamojo vandens iš vandens bokšto, tad šioje byloje taip pat nėra nustatyta viešojo intereso pažeidimų, kuriuos teismas turėtų pašalinti savo iniciatyva.

Atsižvelgiant į tai, jog 1998 m. rugsėjo 29 d. Priėmimo – perdavimo akte aiškiai išreikšta M. Š. žemės ūkio bendrovės valia perduoti G. R. nurašytą bendrovės turtą - vandens bokštą, ir išreikšta atsakovo valia priimti turtą, įvertinus tai, jog atsakovas nepertraukiamai valdė vandens bokštą ir vandentiekio tinklus kaip savą, rūpinosi vandens tiekimu, remontavo įrengimus, teismas sprendžia, jog G. R. pagrįstai įgijo nuosavybės teisę į vandens bokštą ir 2019 m. sausio 24 d. įregistravo šią teisę Nekilnojamojo turto registre.

Dėl ieškovės nuosavybės teisės pripažinimo

Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, jog Skuodiškių kaimo bendruomenė buvo įregistruota 2016 m. kovo 8 d., t. y. 13 metų po Mažeikių rajono Šerkšnės žemės ūkio bendrovės išregistravimo, tad kaimo bendruomenė nėra bendrovės teisių perėmėja ir nėra nustatyta jokių galimų CK 4.47 straipsnyje nurodytų pagrindų nuosavybės teisės įgijimui ieškovės vardu. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), vadinasi, teismas asmenų teises gali ginti tik tuo atveju, jei nustato, jog jos buvo pažeistos. Šiuo nagrinėjamu atveju, jokios ieškovės, kaip juridinio asmens, teisės nėra pažeistos, nes ji niekada nebuvo teisinių santykių, susijusių su vandens bokštu, dalyvė.

Byloje nustatyta, jog ne visi kaimo bendruomenės nariai yra vandens, tiekiamo iš atsakovo vandens bokšto, naudotojai – iš 41 kaimo bendruomenės nario tik 21 yra vandens naudotojas. Skuodiškių kaimo gyventojai, kuriuos nurodo atstovaujanti Skuodiškių kaimo bendruomenė, šioje byloje nėra ieškovai ir neturi savarankiškų reikalavimo teisių. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog Skuodiškių kaimo bendruomenė turi teisę būti kaimo gyventojų atstove teisme pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Kaimo gyventojai per 20 metų neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad išreikštų valią būti vandens bokšto savininkais, o šioje byloje neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jie norėjo būti ieškovais šioje byloje.

Kadangi ieškovė neturi jokių reikalavimo teisių į ginčo turtą, jos reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo atmestinas.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Atsakovas prašė byloje taikyti bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.

Ieškinio senatis – tai laikas, per kurį asmuo gali apginti savo teises priverstinai, t. y. padedamas valstybės. CK 1.131 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

Kasacinio teismo yra pažymėta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik tuo atveju, jeigu teisė yra pažeista. Jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Atsižvelgus į šią nuostatą ir į tai, jog ieškinys yra atmestas kaip nepagrįstas, ieškinio senatis šiuo atveju netaikytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas pateikė prašymą dėl 2100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo: 140 Eur už teisines konsultacijas ir patarimus, 140 Eur už susipažinimą su elektroninės bylos medžiaga ir teisinę išvadą, 820 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 420 Eur už tripliko parengimą, 280 Eur už pasirengimą atsotvauti ir atstovavimą 2020 m. liepos 21 d. teismo posėdyje, 280 Eur už atstovavimą 2020 m. spalio 15 d. teismo posėdyje.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Rekomendacijų 2 punkte numatyta, jog nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Byloje vyko du teismo posėdžiai, jų bendra trukmė yra 4 val., t. y. 2020 m. liepos 21 d. posėdžio trukmė – 2 val.; 2020 m. spalio 15 d. – 2 val. Pagal Rekomendacijų 7, 8.19 punktus maksimalus priteistinas įkainis už vieną atstovavimo teisme valandą yra 138,10 Eur, tad pagrįstomis atsakovo atstovavimo teismo posėdžiuose išlaidomis pripažintina 500 Eur suma. Taip pat atsakovo pagrįstomis išlaidomis pripažintina 1000 Eur suma už procesinių dokumentų parengimą. Iš viso iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti.

Nagrinėjamu atveju ieškovė yra ne pelno siekiantis juridinis asmuo – Skuodiškių kaimo bendruomenė. Kadangi šioje byloje ieškinį pateikė bendruomenė kaip juridinis asmuo, o ne kaip fizinių asmenų atstovė teisme, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–268, 270 straipsniais, 282 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 307 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovo G. R., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš Mažeikių rajono Skuodiškių kaimo bendruomenės, j. a. k. 304204875, 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.