Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-340-493/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-07-29
Bylos Nr.: 1A-340-493/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30212-2022-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Paštuolis, Algirdas Giedraitis, Indrė Averkienė
Nuteistasis: R. L.
Ieškovas: L. S.
Civilinis ieškovas: Kauno
Advokatai: Algis Girdutis Šalavka

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-340-493/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30212-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.6.1.; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Giedraičio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei,nuteistojo R. L. gynėjui advokatui Algiui Girdučiui Šalavkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (2022 m. liepos 14 d. veika) ir jam skirta 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2022 m. rugpjūčio 11 d. veika) ir jam skirta 70 (septyniasdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridėjus dalį švelnesnės bausmės, jam paskirta subendrinta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė.

Paskirtąją bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrinus su Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2023 m. vasario 2 d. baudžiamuoju įsakymu skirta 36 MGL bauda, bausmes visiškai sudedant, R. L. paskirta galutinė subendrinta 90 (devyniasdešimties) parų arešto ir 36 MGL, tai yra 1 800 Eur (tūkstančio aštuonių šimtų eurų) dydžio baudos bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal 2023 m. vasario 2 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų baudžiamąjį įsakymą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu, BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. L. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – nuo 2022 m. rugpjūčio 11 d. 5.00 val. iki 2022 m. rugpjūčio 11 d. 14.37 val., iš viso – viena laikinajame sulaikyme praleista diena, ją pakeičiant viena arešto para ir ją įskaitant į paskirtą bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 6 ir 10 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 5 (penkiems) mėnesiams su intensyvia priežiūra, įpareigojant R. L. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 5.00 val., jeigu nėra būtina išvykti ryšium su darbu ar mokymusi, bei per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį paskiriant jam pareigas: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje, 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjus – panaikinti.

Nukentėjusiosios-civilinės ieškovės L. S. civilinį ieškinį tenkinus iš dalies, jai iš R. L. priteista 35,65 Eur (trisdešimt penki eurai ir 65 ct) turtinei ir 2000,00 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai iš R. L. priteistas 150,58 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų 58 ct) turtinės žalos atlyginimas.

Iš R. L. valstybei priteistos 1 024,49 (vieno tūkstančio dvidešimt keturių eurų 49 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios už nukentėjusiosios atstovavimą.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2022 m. liepos 14 d. veika) už tai, kad jis 2022 m. liepos 14 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu, tyčia, panaudojo fizinį smurtą savo šeimos narės – sugyventinės L. S. atžvilgiu, tai yra, suėmęs ranka pastarajai už kairės rankos ją stipriai suspaudė, suėmęs rankomis už galvos ne mažiau, kaip penkis kartus pakaušį trenkė į balkono sieną, po to, svetainėje pargriovęs ant grindų ir suėmęs rankomis už galvos, ne mažiau kaip tris kartus galvą trenkė į grindis, taip sukeldamas nukentėjusiajai L. S. fizinį skausmą.

2. Be to, R. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2022 m. rugpjūčio 11 d. veika) už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 11 d., laikotarpiu nuo 1.00 val. iki 4.20 val., (duomenys neskelbtini), bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia panaudojo fizinį smurtą savo šeimos narės – sugyventinė L. S. atžvilgiu, tai yra du kartus pastūmė į krūtinę, penkis kartus pastūmė į rankas, pastarajai nuo stumdymo nukritus, rankomis suėmė už galvos ir ne mažiau, kaip aštuonis kartus pakaušį trenkė į balkono betonines grindis, po to, savo kakta sudavė vieną smūgį į veidą, kumščiu sudavė vieną smūgį į kairį antakį, virtuvėje stiklainiu sudavė vien smūgį per galvą ir įspyrė tris kartus į nugarą, taip padarydamas poodines kraujosruvas pakaušio kairėje pusėje, viršugalvio abiejų momenų srityse, dešinėje kaktos – smilkinio srityje, nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose, abiejuose žastuose, kairės alkūnės, dešinės krūties srityse, juosmens dešinėje pusėje, dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimus kaktos ir dešinės krūties srityse, muštinę žaizdą kairio antakio srityje, 12 – danties kampo nuskilimą, ir sukėlė nukentėjusiajai L. S. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistasis R. L. apeliaciniu skundu prašo atlikti pakartotinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 1 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistasis skunde:

3.1. nurodo, kad yra įsitikinęs, jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagristas, nes neįrodyta, jog nusikalstamą veiką jis padarė nesigindamas nuo tiesioginio jam gręsiančio nusikalstamo kėsinimosi, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis;

3.2. akcentuoja, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis nepripažino kaltu dėl jam inkriminuotų 2022 m. liepos 14 d. ir 2022 m. rugpjūčio 11 d. nusikalstamų veikų, nes tyčia prieš nukentėjusiąją pripažinta L. S. jis nesmurtavo. 2022 metų liepos 14 d. buvo žodinis konfliktas, tačiau jokių smurtinių veiksmų iš jo pusės nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo, o 2022 metų rugpjūčio 11 d. naktį įvykusio konflikto iniciatore buvo jį užpuolusi pati nukentėjusioji L. S. Konflikto metu galėjo nukentėjusiajai atsirasti tam tikri kūno sužalojimai, tačiau jėgos naudojimas iš jo pusės buvo sąlygotas neteisėto gresiančio sveikatai kėsinimosi iš nukentėjusiosios jo atžvilgiu, ir buvo tiek, kiek reikalinga gynybai;

3.3. pabrėžia, kad teismo priimtas nuosprendis turi būti ir teisėtas ir pagristas;

3.4. pažymi, kad BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Nuteistojo atveju pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai vadovavosi minėtais BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimais, nes nepašalino visų abejonių ir neaiškumų, tokiu būdu netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje;

3.5. cituoja su įrodymų vertinimu susijusias BPK nuostatas. Nuteistasis sutinka, kad faktiniai duomenys ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, tačiau, jo vertinimu, vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo priimti asmens atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Faktiniai duomenys turi būti tokie, kad jie patvirtintų arba paneigtų teismo išvadoms reikšmingas aplinkybes. Bendrosios faktinių duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklės, nurodytos baudžiamojo proceso įstatyme, išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (kuri toliau cituojama apeliaciniame skunde). Pabrėžiama, kad jis nekvestionuoja apylinkės teismo teisės byloje buvusius įrodymus vertinti nebūtinai taip, kaip to norėtų kaltinamasis ar gynyba, tačiau tas vertinimas visais atvejais turėtų būti objektyvus;

3.6. toliau teigia, jog nagrinėjamu atveju panašu, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog nuteistasis įvykdė nusikalstamus veiksmus, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, paminėtomis faktinių duomenų pripažinimo įrodymais taisyklėmis nesivadovavo. Dar daugiau, savo teiginius, kad nuteistasis kaltas dėl paminėtų veikų padarymo, parėmė ne įrodymais, bet prielaidomis, be to, nekreipė dėmesio į kaltinimo teiginiams prieštaravusią informaciją apie tai, kad 2022 metų liepos 14 d. nuteistasis negalėjo padaryti jam inkriminuojamų veiksmų dėl imobilizuotos dešinės rankos, teismui į bylą buvo pateikti medicininiai dokumentai, įrodantys tai, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, vėl gi darydamas prielaidas bei nepagrįstas išvadas. Ir net tuo atveju, jeigu ir būtų nenešiojęs rankos įtvaro 2022 m. liepos 14 d., nusikalstamų veiksmų padaryti nebūtų galėjęs dėl pilnai nesugijusios rankos ir skausmingų judesių;

3.7. taip pat akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Teismų praktikoje dominuoja nuomonė, jog šis konstitucinis principas kelia aukštesnius reikalavimus apkaltinančių įrodymų patikimumo laipsniui nei kaltinamąjį teisinantiems bylos duomenims. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismo nuteistasis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia sudavė smūgius rankomis bei kakta i veidą, bei kitas kūno vietas nukentėjusiajai, dėl ko jai buvo diagnozuotas nežymus sveikatos sutrikdymas bei sukeltas fizinis skausmas. Formaliai tokia veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, tačiau vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pirmojo įvykio metu, kaip jau minėjo, jis nešiojo ant dešinės rankos įtvarą ir negalėjo padaryti jam inkriminuojamų veiksmų, o antrą kartą susistumdymai bei grumtynės tarp jo ir nukentėjusiosios kilo dėl jos agresyvaus elgesio bei kėsinimosi į jį, jo daužymo, tempimo už ausų, kandžiojimo ir kitų panašių veiksmų. Apie šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino tiek jis, tiek jo nurodytas aplinkybes patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole aprašyta įvykio vieta, betvarkė joje, išmėtyti jo daiktai, sudaužyti stiklainiai su marinuotomis daržovėmis ir pan. L. S. melagingai teigė, kad jis jai daužė į galvą stiklainį su agurkais, tačiau jos galvoje po tokio smūgio kažkodėl nebuvo pjautinių žaizdų, o kojas ji susipjaustė būtent todėl, kad basa isteriškai lakstė po butą ir trypė sudaužytų stiklų šukes;

3.8. atkreipia dėmesį, kad iš esmės dauguma liudytojų yra nukentėjusiosios L. S. draugės, giminės arba esantys giminių rate. Pagal teismų suformuotą praktiką teismas privalo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti tokių proceso dalyvių parodymus, atsižvelgdamas į tai, kad tokioje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų;

3.9. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo, tai yra nuteistojo, parodymų atitikimo faktinėms bylos aplinkybėms yra pakankamai prieštaringos ir neargumentuotos, jų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Nekvestionuojant nuosprendžio teisingumo, visgi pastebi, kad jame nebuvo vertinami L. S. veiksmai jo atžvilgiu ir jo metu jo patirti kūno sužalojimai. Pažymi, kad sužalojimai ant jo kūno nebuvo įvertinti jokia pozicija, nei kaip puolančiojo, nei kaip besiginančiojo, nei kaip nukentėjusiojo. Iš skundžiamo nuosprendžio aplinkybių vertinimo susidaro išvada, kad pirmosios instancijos teismą tenkina vien L. S. ir jos suinteresuotų liudytojų pateikiama įvykio eigos versija. Taip išeina, kad jis 2022 m. rugpjūčio 11 d. daugelį kartų smurtavo prieš nukentėjusiąją, vis išeidavo, grįždavo ir vis grįžęs smurtavo. Tokiam chronologiniam įvykio aprašymui labai trūksta logikos. Taip, jis iš tiesų išeidinėjo siekdamas, kad L. S. apsiramintų, tačiau vis sugrįžus ir net atsigulus į lova, ji tęsė isterijos priepuolio vedinus veiksmus, daužė stiklainius, mėtė jo rūbus, kandžiojosi, tampė už ausų;

3.10. taip pat atkreipia dėmesį, kad L. S. skambindama pagalbos telefonu 112, policijos neketino kviesti, o prašė tik medicininės pagalbos, taip pat prašė pagalbos, kad neva tai jį išvyti iš namų, nors jis pats daug kartų buvo išėjęs. Kyla klausimas, kodėl ji iš karto nekvietė policijos jau po pirmo smurtavimo prieš ją, jeigu, pasak jos, jo smurtavimas tą 2022 metų rugpjūčio 11 d. naktį vyko periodiškai, vis smurtaujant, po to išeinant iš namų, po kurio laiko vėl sugrįžtant, ir vėl išeinant, ir vėl sugrįžtant, ir vėl smurtaujant, taip daug kartų. Atkreipia dėmesį, kad L. S. buvo neblaivi (vidutinio girtumo), kas galėjo ją paskatinti elgtis agresyviai. Visgi, Bendrojo pagalbos centro (BPC) darbuotojai nusprendus į įvykį pasiųsti ne vien greitąją medicininę pagalbą, bet ir policiją, dar neatvykus policijos pareigūnams į iškvietimą, jis buvo priverstas pasitraukti iš įvykio vietos vien tam, kad gauti medicininę pagalbą dėl iš L. S. patirto įkandimo į pirštą, neskaitant ir kitų sužalojimų, dėl kurių akivaizdžių nusiskundimų neturėjo;

3.11. akcentuoja, kad dėl L. S. patirtų kūno sužalojimų net ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas Ž. M. paaiškino, kad ištirti nukentėjusiosios L. S. sužalojimai yra padaryti kietais bukais daiktais, ką gailima konkrečiai pasakyti, bet, kad kuris nors vienas iš sužalojimų padarytas ar atsitrenkus, ar sudavus, to atskirti negalima. Visumą sužalojimų vertinant, o kiekvieno sužalojimo, kuris padarytas suduodant, kuris padarytas atsitrenkus, nustatyti negalima. Jeigu vertinant kiekvieną sužalojimą galvos srityje atskirai, kažkurie sužalojimai galėjo būti padaryti atsitrenkus, krintant. Apelianto vertinimu, taigi, gal būt kai kurie sužalojimai ir atsirado jam ginantis nuo L. S. agresyvių veiksmų, tačiau ir pats specialistas nepaneigia, kad nemaža dalis sužalojimų galėjo atsirasti atsitrenkus ar užsigavus į bukus daiktus. Be to, primena, kad L. S. buvo vidutiniame alkoholiniame apsvaigime, todėl dalis sužalojimų jai galėjo atsirasti ne tik dėl isteriškai agresyvių jos pačios veiksmų (lakstymo basos po stiklo šukes, griuvinėjimo, vėl kėlimosi ir t. t.), bet ir dėl girtumo. Taigi, neatmetama tikimybė, kad nukentėjusioji galėjo pargriūti ir susimušti pati;

3.12. prašo iš apeliacinio teismo prašo atkreipti dėmesį, kad pagal nukentėjusiosios parodymus apie neva iš jo patirto smurto aprašymą, smurtas buvo toks intensyvus bei daugkartinis, kad savaime susidaro klausimas, kaip nukentėjusioji apskritai išgyveno, o jei ir išgyveno, tai turėjo patirti bent jau sunkų sveikatos sutrikdymą ir labai keista, kad tokie baisūs veiksmai įvertinti tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, jau dabar aišku, kad nusikalstamų veiksmų, padarytų neva jo nukentėjusiosios atžvilgiu, aprašymas neatitinka gautiems sužalojimams, todėl ta aplinkybė verčia iš esmės vertinti nukentėjusiosios parodymus kaip abejotinus;

3.13. teigia, jog jis yra nuteistas tik iš nukentėjusiosios žodžių bei netiesioginių suinteresuotų liudytojų keliamų prielaidų, įtakotų pačios nukentėjusiosios, jokių kitų tiesioginių nepaneigiamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų byloje nėra. Įvertinus specialisto parodymus, negalima daryti kategoriškos išvados, kad L. S. nustatyti sužalojimai buvo trauminio poveikio, dėl neva tai suduotų jo smūgių, pasekmė;

3.14. išdėstytų aplinkybių kontekste pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Teismo baigiamasis aktas turi būti priimtas išsamiai išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes arba jas išanalizavus baigiamojo akto aprašomojoje dalyje. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro rea principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismui šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus paneigti jo parodymų, laikytina, kad jo veiksmuose neįrodyti būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, tai yra fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas;

3.15. apibendrina, kad išdėstytos aplinkybės rodo, jog skundžiamas nuosprendis pripažinti jį kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįstas, matomai paremtas tik tuo, kad anksčiau jis buvo teistas ir baustas administracine tvarka;

3.16. mano, kad apeliaciniame teismo posėdyje turi būti atliktas įrodymų tyrimas. Cituoja kasacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018. Atkreipia dėmesį, kad apeliacinio proceso metu derėtų peržiūrėti byloje esančius vaizdo įrašus ir tokiu būdu pabandyti pašalinti likusius po pirmosios instancijos teismo neaiškumus ir prieštaravimus.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė jame nurodytais motyvais ir prašė tenkinti, prokurorė siūlė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. L. skunde teigia, jog buvo nepagrįstai nuteistas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymo (dvi veikos), todėl prašo jį išteisinti. Apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu, teigdamas, jog teismo išvados nėra pagrįstos bylos duomenimis, remtasi prielaidomis bei nepatikimais nukentėjusiosios ir suinteresuotų liudytojų parodymais, todėl aukštesnio teismo prašo atnaujinti įrodymų tyrimą. Be to, apeliaciniame skunde taip pat keliamas būtinosios ginties klausimas. Taigi, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendį patikrina, tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų įtvirtinta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl R. L. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) R. L., nukentėjusiąją L. S., liudytojus L. M., V. J., G. L., G. S., A. S., taip pat apklausė specialistą Ž. M., peržiūrėjo vaizdo įrašus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikti papildomą įrodymų tyrimą yra netikslinga.

9. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs ir ištirtų įrodymų visuma pagrįsti motyvai, su kuriais skundą nagrinėjantis aukštesnis teismas sutinka, todėl jų motyvacijos nekartoja. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. L. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visuma.

10. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

11. Pirmuoju atveju (2022 m. liepos 14 d. veika) nustatyta, kad R. L. šios nutarties 1-ame punkte nurodytu laiku ir vietoje bei aplinkybėmis, būdamas neblaivus, savo šeimos narei – sugyventinei L. S. sukėlė fizinį skausmą. Nors viso proceso metu R. L. savo kaltės nepripažino ir dėl šio įvykio konflikto aplinkybių tvirtino, kad 2022 m. liepos 14 dieną jokio smurto L. S. atžvilgiu nenaudojo, ji jį tiesiog nori apšmeižti ir siekia iš jo pasipelnyti pinigų, tačiau tai, kad nuteistasis, būdamas neblaivus, tyčia L. S. sukėlė fizinį skausmą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai. Nukentėjusioji L. S. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 2022 m. liepos 14 d. tarp jos ir jos sugyventinio R. L. kilęs žodinis konfliktas palaipsniui peraugo į fizinį konfliktą, kurio metu nuteistasis (tuo metu – kaltinamasis) jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, o būtent – jai būnant balkone suėmė jos galvą ir daužė į betoninį paviršių, balkone į sienas, pagrindiniai smūgiai buvo į pakaušio sritį, jai pavyko išsivaduoti iš kaltinamojo ir ji iš balkono pabėgo į svetainę, jai bėgant jis sugriebė ją už kairės rankos, dėl ko ant rankos liko mėlynė, svetainėje kaltinamasis ją pargriovė ant žemės ir sugriebęs jos galvą daužė į grindis, smurto prieš ją panaudojimo metu ji jautė skausmą, jam sakė, kad jai skauda, prašė baigti. Taip pat parodė, kad dėl šių nuteistojo (tuo metu – kaltinamojo) veiksmų ji pabėgo iš namų ir paskambino V. J., kuri atvažiavo pas ją ir ji šiai liudytojai viską papasakojo, pastaroji jos galvoje užčiuopė guzus ir prašė jos važiuoti į priimamąjį, tačiau nukentėjusioji bijojo, todėl atsisakė. L. S. taip pat parodė, kad 2022 m. liepos 14 d. vykusio konflikto riksmus girdėjo jos kaimynė L. M., taip pat yra išsaugoti jos (nukentėjusiosios) sūnaus siųsti pranešimai, susirašinėjimas su minėtos kaimynės dukra. Liudytoja V. J. patvirtino, kad 2022 m. liepos 14 d. su ja susisiekė nukentėjusioji, pas kurią po pokalbio ji nuvažiavo ir su nukentėjusiąją susitiko, kuri jai paaiškino, kad prieš ją smurtavo R. L. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad susitikimo metu L. S. galvoje užčiuopė guzus, o ant jos kairės rankos matėsi hematoma, kurie buvo atsiradę, kaip nukentėjusioji nurodė, kadangi kaltinamasis trankė jos galvą į betonines grindis, o jai norint pabėgti, jis buvo suėmęs už rankos. Liudytoja apklausta nukentėjusiosios kaimynė L. M. patvirtino, kad 2022 m. liepos 14 d. iš nukentėjusiosios buto sklido triukšmas, o iš ten sklindančių balsų suprato, kad konfliktuoja L. S. ir R. L., o kitą dieną 2022 m. liepos 15 d. prie laiptinės sutikus L. S., kuri po R. L. paraginimo važiuoti su juo, nusiėmė megztuką ir ant kairės rankos parodė esančią mėlynę. Liudytoja L. M. taip pat parodė, kad L. S. sūnus jos dukrai 2022 m. liepos 14 d. vakare siuntė balso žinutes, kuriose nurodė, jog R. (tai yra R. L.) sumušė jo mamą ir mama išėjo. Pastarąsias susirašinėjimo tarp liudytojos L. M. dukros ir nukentėjusiosios sūnaus aplinkybes patvirtina byloje esančios foto nuotraukos ir vaizdo įrašas, iš kurių matyti, kad 2022 m. liepos 14 d. apie 22.00 val. nukentėjusiosios sūnus susirašinėjant nurodė, kad nukentėjusioji ir nuteistasis (tuo metu – kaltinamasis) dar pykstasi ir patvirtino, jog R. L. labai sumušė jo mamą, tai yra nukentėjusiąją. Be to, nukentėjusiosios sūnus L. M. dukrai susirašinėjimo metu atsiuntė balso žinutę, kurioje nurodė, jog ,,<...> prie lūpos buvo kraujas, mano mamai plaukai išsileidę, pilnas veidas plaukų, toliau nesuprantami žodžiai, žiauriai baisu <...> “. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi pirmiau minėti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. L. kaltę dėl jam inkriminuojamos 2022 m. liepos 14 d. nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistojo veiksmų pobūdis, tai yra tai, kad suėmęs ranka nukentėjusiajai už kairės rankos ją stipriai suspaudė, suėmęs rankomis už galvos ne mažiau, kaip penkis kartus pakaušį trenkė į balkono sieną, po to, svetainėje pargriovęs ant grindų ir suėmęs rankomis už galvos, ne mažiau kaip tris kartus galvą trenkė į grindis, patvirtina, jog nuteistasis suvokė, kad tokiais savo veiksmais jai gali sukelti fizinį skausmą, ir norėjo tokių padarinių, tai yra veikė tiesiogine tyčia.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad 2022 metų liepos 14 d. negalėjo padaryti jam inkriminuojamų veiksmų dėl 2022 m. birželio 19 d. patirto sužalojimo imobilizuotos jo dešinės rankos, teismui į bylą buvo pateikti medicininiai dokumentai, įrodantys tai, tačiau apylinkės teismas į tai neatsižvelgė. Su tokiais apelianto teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, atsižvelgęs į R. L. pateiktus duomenis apie jo dešinės rankos sužalojimą, išsamiai ir atsakingai įvertino šią nuteistojo pateikiamą versiją ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog R. L. 2022 m. birželio 19 d. patirtas sužalojimas jam būtų trukdęs 2022 m. liepos 14 d. įvykdyti nusikaltimą. Todėl aukštesnis teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako, o minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nuteistojo gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios aplinkybės arba bent ją sušvelninti.

13. Antruoju atveju (2022 m. rugpjūčio 11 d. veika) nustatyta, kad R. L. šios nutarties 2-ame punkte nurodytu laiku ir vietoje bei aplinkybėmis, būdamas neblaivus, savo šeimos narei – sugyventinei L. S. nežymiai sutrikdė sveikatą. Viso proceso metu kaltės dėl šio nusikaltimo R. L. nepripažino. Iš esmės jis neneigė tarpusavio konflikto metu stūmęs keletą kartų nuo savęs nukentėjusiąją, tačiau nurodo tai daręs gindamasis nuo savo sugyventinės. Tai yra jis paaiškino, kad konflikto metu nukentėjusioji jam kando į pirštą, tada jis bandė trauktis link savęs ir ji griuvo į palangę, iš balkono pusės nugriuvo į palangę, o vėliau, jam gulint lovoje, nukentėjusioji tempė jam už ausų, tada jis stūmė ją nuo savęs ir ji griuvo, trenkėsi į palangę ir prasikirto antakį. Tokia nuteistojo versija, ją įvertinus pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų kontekste, yra atmestina kaip nepagrįsta.

14. Nuteistojo R. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (2022 m. rugpjūčio 11 d. veika) patvirtina, visų pirma, nukentėjusiosios L. S. duoti parodymai, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios dėl esminių aplinkybių nekito. Kaip teisingai įvertino apylinkės teismas, nors nukentėjusiosios parodymuose ir yra netikslumų dėl konkrečios vietos ir konkrečių veiksmų, kuriuos prieš ją naudojo R. L., tačiau šie netikslumai yra pateisintini, kadangi fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją buvo intensyvus ir truko ilgą laiko tarpą, o mušamas asmuo dėl patiriamo psichologinio sukrėtimo, dėl smurto prieš jį, natūraliai neprivalo nuosekliai įsidėmėti visų suduodamų smūgių ir jų detaliai įvardinti. Tuo tarpu nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 2022 m. rugpjūčio 11 d. konflikto metu jos sugyventinis R. L. trankė jos galvą į balkono grindis bei į svetainės grindis, ją stumdė, mušė rankomis, trenkė iš galvos jai į galvą, trenkė jai stiklainiu į galvą. Šių sužalojimų mastą patvirtina valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1650/2022(02). Šioje išvadoje konstatuota, kad L. S. nustatyti sužalojimai: poodinės kraujosruvos pakaušio kairėje pusėje, viršugalvyje abiejų momenų srityse, dešinėje kaktos-smilkinio srityje, nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose, abiejuose žastuose, kairės alkūnės, dešinės krūties srityse, juosmens dešinėje pusėje, dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimai kaktos ir dešinės krūties srityse, muštinė žaizda kairio antakio srityje, pjautinės žaizdos dešinės kojos nykščio pagalvės ir kairės kojos IV piršto pagrindo srityse, 12-o danties kampo nuskilimas. Poodinės kraujosruvos pakaušio kairėje pusėje, viršugalvyje abiejų momenų srityse, dešinėje kaktos-smilkinio srityje, nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimas kaltoje, muštinė žaizda kairio antakio srityje ir poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinės krūties srityje, poodinės kraujosruvos juosmens dešinėje pusėje, dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje padaryti šias sritis paveikus bukais daiktais, mažiausiai 12 (dvylika) trauminių poveikių. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti smūgiuojant rankomis, kojomis, trankant galvą į bukus daiktus, kaip nurodė tiriamoji. Poodinės kraujosruvos abiejuose žastų ir kairės alkūnės išoriniuose ir vidiniuose paviršiuose padarytos bukais daiktais, labiausiai tikėtina sugriebus ir spaudžiant šias sritis plaštakų pirštais. Pjautinės žaizdos paduose (dešinės kojos nykščio pagalvės ir kairės kojos IV piršto pagrindo srityje) padarytos aštriais, pjaunančių savybių daiktais, kuo galėjo būti stiklo šukės, užlipus ant jų, kaip teigia pati tiriamoji. Danties kampas galėjo nuskilti nuo smūgių į galvą staiga netaisyklingai sukandus dantis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 63–66). Apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas Ž. M. šią išvadą patvirtino, papildomai paaiškino, kurie sužalojimai buvo padaryti būtent trauminių poveikių rezultate – mušant, o kurie sužalojimai galėjo atsirasti krentant. Be kita ko, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, pati nukentėjusioji neneigė, kad buvo nukritusi nuo R. L. smūgių. Skundžiamame nuosprendyje taip pat motyvuotai apylinkės teismo buvo paneigta nuteistojo ir jo gynybos versija, kad nukentėjusioji griuvinėjo dėl girtumo. Atsižvelgiant į teisminio bylos nagrinėjimo metu peržiūrėtus vaizdo įrašus, darytus pareigūnų kūno kameromis 2022 m. rugpjūčio 11 d. atvykus į įvykio vietą, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog atvykus pareigūnams nukentėjusioji buvo adekvati, vaikščiojo negriuvinėdama net ir būdama sužalotomis kojomis.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad išvadą surašęs specialistas nepaneigia, jog nemaža dalis nukentėjusiosios sužalojimų galėjo atsirasti jai atsitrenkus ar užsigavus į bukus daiktus, be to, primenama, kad L. S. buvo vidutiniame alkoholiniame apsvaigime, todėl, apelianto vertinimu, dalis sužalojimų jai galėjo atsirasti ne tik dėl isteriškai agresyvių jos pačios veiksmų (lakstymo basos po stiklo šukes, griuvinėjimo, vėl kėlimosi ir t. t.), bet ir dėl girtumo. Aukštesnis teismas, atsižvelgdamas į specialisto išvadą Nr. G1650/2022(02), šią išvadą surašiusio specialisto paaiškinimus apylinkės teisme, taip pat pirmiau paminėtus pareigūnų kūno kameromis užfiksuotus duomenis atvykus į įvykio vietą, šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip selektyvius, savo naudai išrinktus iš specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų bei bandant naudotis tuo, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo neblaivi, kuri, kaip nustatyta, atvykus pareigūnams buvo adekvati ir vaikščiojo negriuvinėdama.

16. Be nukentėjusiosios parodymų, specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų, asmens kaltę ir įvykio aplinkybes dėl 2022 m. rugpjūčio 11 d. veikos patvirtina liudytojų V. J., G. S. ir A. S. parodymai, L. S. pateiktų vaizdo įrašų stenogramos su užfiksuotu tarp nuteistojo R. L. ir nukentėjusios L. S. vykusiais telefoniniais pokalbiais, objektų apžiūros protokolai, įvykio vietos apžiūros protokolas, kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Ypatingas dėmesys šiuo atveju atkreiptinas į nukentėjusiosios pateiktose stenogramose užfiksuotus tarp jos ir nuteistojo vykusius telefoninius pokalbius, iš kurių matyti, kad R. L. iš esmės savo kaltę pripažįsta, taip pat, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, prašo nukentėjusios keisti savo poziciją dėl patirto smurto prieš ją. Nuteistojo girtumo faktą patvirtina alkotesteriu užfiksuoti rodmenys.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. L. kaltę dėl jam inkriminuojamos 2022 m. rugpjūčio 11 d. nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesivadovauti.

18. Apeliaciniame skunde abejojama byloje apklaustų liudytojų duotų parodymų patikimumu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog tiek pati nukentėjusioji, tiek liudytojai L. M., V. J., G. S., A. S. galėjo apkalbėti nuteistąjį R. L., apkaltinti jį nebūtų nusikaltimų padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusioji, tiek minėti liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.

19. Be to, kaip jau minėta, nuteistasis R. L. neneigė 2022 m. rugpjūčio 11 d. tarpusavio konflikto metu stūmęs keletą kartų nuo savęs nukentėjusiąją L. S., tačiau nurodo tai daręs gindamasis nuo savo sugyventinės.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

21. Atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, į nukentėjusios parodymus, jai nustatytus sužalojimus, jų pobūdį ir kiekį, specialisto išvadą, liudytojų duotus parodymus, nukentėjusiosios užfiksuotus jau po įvykio vykusius telefoninius pokalbius tarp jos ir nuteistojo, rašytinę bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. L. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) požymių. Netgi priešingai – šie įrodymai patvirtina nuteistojo kaltę 2022 m. rugpjūčio 11 d. įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo veiksmų pobūdis, tai yra tai, kad jis nukentėjusiąją du kartus pastūmė į krūtinę, penkis kartus pastūmė į rankas, pastarajai nuo stumdymo nukritus, rankomis suėmė už galvos ir ne mažiau, kaip aštuonis kartus pakaušį trenkė į balkono betonines grindis, po to, savo kakta sudavė vieną smūgį į veidą, kumščiu sudavė vieną smūgį į kairį antakį, virtuvėje stiklainiu sudavė vien smūgį per galvą ir įspyrė tris kartus į nugarą, patvirtina, jog nuteistasis suvokė, kad tokiais savo veiksmais jai gali nežymiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo tokių padarinių, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje nukentėjusiajai sužalojimus nuteistasis padarė ne gindamasis nuo pavojingo jos kėsinimosi, o abipusio tarpusavio konflikto metu. Taigi, nuteistasis R. L. 2022 m. rugpjūčio 11 d. tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai L. S.. Todėl apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie nukentėjusiosios sužalojimą būtinosios ginties situacijoje, teisėjų kolegija atmeta.

22. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis R. L. tiek 2022 m. liepos 14 d, tiek 2022 m. rugpjūčio 11 d., abiem atvejais būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konfliktų metu savo šeimos narės – sugyventinės L. S. atžvilgiu betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. L. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam R. L. yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

24. Priėmęs tokį procesinį sprendimą, aukštesnis teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

25. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas pagal kasacinio teismo praktiką reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, R. L. už 2022 m. liepos 14 d. ir 2022 m. rugpjūčio 11 d. nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta antra pagal griežtumą BK 140 straipsnio 2 dalyje parinkta arešto bausmės rūšis, o taip pat nustatyti bausmių dydžiai, atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41, 48 ir 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, R. L. paskirtų bausmių pagrindo keisti nėra. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas už 2022 m. liepos 14 d. ir 2022 m. rugpjūčio 11 d. nusikalstamas veikas paskirtas arešto bausmes pagrįstai, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrino nuteistajam palankesniu būdu jas iš dalies sudėdamas ir paskirdamas galutinę 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę. Kadangi nuteistasis nagrinėjamu atveju nusikalstamas veikas padarė iki 2023 m. vasario 2 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų baudžiamojo įsakymo priėmimo, todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę apylinkės teismas visiško sudėjimo būdu subendrino su minėtu baudžiamuoju įsakymu skirta 36 MGL dydžio bauda, į paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaitant bausmę, atliktą pagal 2023 m. vasario 2 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų baudžiamąjį įsakymą (BK 63 straipsnio 9 dalis) ir nuteistojo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką (BK 66 straipsnis, BPK 140 straipsnis). Teismo nustatyta galutinė subendrinta bausmė proporcinga nuteistojo padarytų veikų, asmenybės pavojingumui, todėl teigti, jog galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta ar pažeidžiančia teisingumo bei proporcingumo principus, nėra jokio pagrindo. Pirmą kartą arešto bausme nuteistam R. L. apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 1 dalimi, arešto bausmės vykdymą atidėjo penkiems mėnesiams su intensyvia priežiūra, nustatant intensyvios priežiūros sąlygas (t. y. įpareigojant R. L. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje teismo nustatytu laiku, jeigu nėra būtina išvykti ryšium su darbu ar mokymusi), o taip pat per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuteistąjį įpareigojo dalyvauti elgesio pataisos programoje bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie įpareigojimai nuteistajam buvo paskirti pagrįstai, jie yra tikslingi, galintys ir būtini užtikrinti reikiamą poveikį, padėti taisyti nuteistojo elgesį ir požiūrį į savo veiksmus, pasiekti bendruosius bausmės tikslus.

27. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas iš nuteistojo R. L. nukentėjusiajai-civilinei ieškovei L. S. ir civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai priteisė dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų šių civilinių ieškovių patirtą turtinę žalą. Taip pat pirmosios instancijos teismas, tinkamai, vadovaudamasis BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, nukentėjusiosios-civilinės ieškovės L. S. naudai iš nuteistojo priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančią sumą neturtinei žalai atlyginti, kurios mažinti pagrindo nėra.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

28. Kauno apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. birželio 11 d. pažyma Nr. APD-2024-06329 dėl nuteistajam R. L. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 191,67 Eur (vienas šimtas devyniasdešimt vienas euras 67 ct).

29. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr.2K-41-697/2021 ir kt.).

30. Vertinant pateiktus duomenis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje nuteistajam R. L. gynėjas buvo paskirtas siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, numatančius, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. L. yra pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia apygardos teismo nutartimi yra atmetamas. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. L. yra nedirbantis. Duomenų, kad jis disponuotų kokiu nors kitu turtu, byloje nėra. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašomos išieškoti iš nuteistojo R. L. išlaidos, susidariusios už gynėjo jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo R. L. valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Indrė AverkienėAlgirdas GiedraitisArūnas Paštuolis