Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-9082-287/2018 pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui A. D., dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui Pakruojo rajono savivaldybėje, dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo bei pagal atsakovo A. D. priešieškinį ieškovei I. D., dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui Pakruojo rajono savivaldybėje dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, turtinių įsipareigojimų paskirstymo, neteisėtai valdomų daiktų grąžinimo ir tėvystės nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. Apeliantas apeliaciniame skunde pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir šalių apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

18. Byloje kilo ginčas dėl tėvystės nuginčijimo ir priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

19. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog G. D., gimusios (duomenys neskelbtini), gimimo liudijime, išduotame (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad jos tėvas – A. D. ir motina – I. Ž. (po santuokos – D.). I. D. (Ž.) ir atsakovas A. D. susituokė (duomenys neskelbtini), santuoka įregistruota Pakruojo rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl tėvystės nuginčijimo

20. Bylose dėl tėvystės nuginčijimo būtina vadovautis tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, pagal kurį imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, jo teisėmis ir interesais, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvystės nuginčijimas galimas tik esant svariam pagrindui, įvertinus jo galimą poveikį vaiko interesams. Todėl faktas, kad asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas, nėra biologinis vaiko tėvas, yra reikšmingas, tačiau nėra savaime pakankamas pagrindas nuginčyti tėvystę visais atvejais, nes teismas vertina ir kitas su prašomais nutraukti šeimos ryšiais susijusias svarbias aplinkybes. Dėl psichologinių priežasčių, prieraišumo vaikas tėvu gali laikyti asmenį, kuris nėra jo biologinis tėvas, o tokiu atveju vaikui svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, kurį jis laiko tėvu, nei kraujo ryšys. Vaiko darnios ir harmoningos raidos požiūriu svarbiau gali būti tai, ką pats vaikas pripažįsta savo tėvu, nei biologinė tėvystė. Vaiko atžvilgiu negali likti netikrumo išsprendus klausimą dėl tėvystės nuginčijimo, todėl ginčijant tėvystę kartu turėtų būti siekiama nustatyti tikrąją (biologinę) tėvystę. Sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo vertinama, ar asmuo, kuris ginčija pareiškimu pripažintą tėvystę, žinojo ar turėjo pagrindo įtarti, kad nėra vaiko tėvas, ir pripažino tėvystę; grėsmė vaikui, nuginčijus tėvystę, netekti tėvo ir materialinio išlaikymo, ar yra galimybė nustatyti biologinį vaiko tėvą ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, iš kurių visumos sprendžiama, kaip reikia suderinti susidūrusius interesus ir kokia teisinga šių interesų pusiausvyra konkrečiu atveju, atsižvelgiant į vaiko interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-969/2018).

22. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad asmens, kuris nėra biologinis vaiko tėvas, bet vaiko gimimo liudijime įrašytas kaip tėvas, reikalavimas dėl tėvystės nuginčijimo gali būti atmestas, tokiu būdu apribojant tokio asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 8 straipsnis), tik pagal įstatymą ir tik siekiant teisėto tikslo (kuriuo pripažįstama konkrečių vaiko interesų apsauga), o pats reikalavimo atmetimas, kuriuo apribojamos tokio asmens teisės, turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Sprendžiant teisių apribojimo proporcingumo klausimą, be kita ko, gali būti reikšminga tai, kokiu būdu buvo patvirtinta byloje ginčijama tėvystė (įstatyminės prezumpcijos pagrindu, savanorišku pripažinimu ar teismo sprendimu), ar ieškovas ėmėsi veiksmų atitinkamam procesui laiku inicijuoti, kada jam tapo žinoma apie tai, kad jis nėra biologinis vaiko tėvas, ar kyla grėsmė vaikui, nuginčijus tėvystę, dėl to patirti neigiamų psichologinių išgyvenimų, netekti materialinio išlaikymo, ar yra galimybė nustatyti biologinį vaiko tėvą ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, iš kurių visumos sprendžiama, kokia yra teisinga susiduriančių interesų (vaiko interesų ir ieškovo teisės į privataus gyvenimo gerbimą) pusiausvyra konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-969/2018).

23. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad atsakovas G. D. tėvystę suteikė ne vėliau, kaip (duomenys neskelbtini), nes tokia yra gimimo liudijimo išdavimo data, kuriame nurodyta, kad A. D. yra G. D. tėvas. Duomenų, kad atsakovas G. D. suteikti tėvystę būtų verčiamas ar prieš jį būtų panaudota apgaulė, byloje nėra. Taigi tėvystė G. D. atsakovo pripažinta jo paties savanorišku kreipimusi į civilinės metrikacijos įstaigą, kartu su ieškove (vaiko motina) paduodant šiai įstaigai pareiškimą (CK 3.142 straipsnio 1 dalis). Apelianto nurodytos aplinkybės, kad civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojo paskatintas, neapgalvojęs pasekmių ir nežinodamas įstatymų, suteikė G. D. savo pavardę ir tuo pačiu tėvystę, kad po santuokos sudarymo jo, ieškovės bei G. pavardės būtų vienodos, vertintinos kritiškai, kadangi kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančios santuokos liudijimo nustatyta, kad atsakovas ir ieškovė santuoką įregistravo tik (duomenys neskelbtini), tai yra, po tėvystės suteikimo praėjus daugiau nei 3 mėnesiams.

24. Apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes – emocinį ryšį tarp jo ir vaiko bei grėsmę nuginčijus tėvystę vaikui netekti iš atsakovo gaunamo išlaikymo. Apelianto nuomone ieškovė turi rasti biologinį vaiko tėvą, kuris privalo žinoti, kad turi dukrą ir tinkamai ja pasirūpinti. Jam apie tai, kad jis turi dukrą, nėra žinoma. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

25. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis sprendė, kad per 5-6 ieškovės ir atsakovo bendravimo ir gyvenimo metus susiformavo glaudūs atsakovo ir vaiko santykiai, vaikas žino atsakovą, kaip vienintelį tėvą, yra prie jo prisirišęs, nori su juo bendrauti, pats atsakovas nurodė, kad ieškovės dukrą augino kaip savo vaiką. Teismas pagrįstai akcentavo, kad atsakovas, pripažindamas savo tėvystę vaikui, kartu prisiėmė su tuo susijusias pareigas, kurių negali būti lengvabūdiškai atsisakoma. Teismo vertinimu susiformavus ilgalaikiams vaiko ir tėvo santykiams, socialinis ryšys atsiranda ne tik iš tėvo, bet ir iš vaiko pusės. Šiuo atveju, esant neaiškiai perspektyvai nustatyti biologinį tėvą, o atsakovui, kaip tėvui, bendravus su vaiku tokį ilgą laiką, biologinė tėvystė praranda aktualumą, nes svarbesni tampa paties vaiko prisirišimas ir jausmai. Atsakovo nurodytas socialinis ryšys iš vaiko pusės nėra nutrūkęs, vaikas nori bendrauti su atsakovu, todėl teismas sprendžia, kad šiuo atveju esminis ir svarbiausias vaiko interesas yra išsaugoti ilgametį ryšį su tėvu, savo šeimos santykių stabilumą ir tęstinumą, vaiko teisinio statuso aiškumą. Teismo nuomone, tėvystės nuginčijimas pažeistų vaiko interesus, nes nuginčijus tėvystę, vaikas liktų be tėvo, kadangi biologinio tėvo nustatymo perspektyvos šiai dienai yra neaiškios. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

26. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Pakruojo rajono savivaldybėje byloje pateikė dvi išvadas. Nurodė, kad mažametė G. D. dėl psichologinių priežasčių atsakovą laiko savo tėvu, nors jis ir nėra jos biologinis tėvas. Vaikui yra svarbesnis emocinis ryšys su A. D., apie biologinį tėvą nieko nenori žinoti, todėl išvadoje konstatuojama, kad vaiko požiūriu A. D. yra jos tėvas. Institucijos, duodančios išvadą, atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad lankėsi ieškovės gyvenamojoje vietoje, bendravo su G. D.. Bendravimas buvo sudėtingas, nes vaikas daug verkė. Mergaitė atsakovą A. D. suvokia, kaip tėtį, nurodė, kad jo pasiilgsta, norėtų bendrauti. Išdėstė, kaip jie leisdavo laisvalaikį, jis padėdavo jai ruošti pamokas, eidavo pasivaikščioti. Mergaitei labai skaudu, kad tėtis, taip ji vadina A. D., išsikraustė iš namų. Norėtų su juo bendrauti. Institucijos nuomone, šiuo atveju svarbi socialinė tėvystė, nes mergaitė biologinio tėvo nepažįsta, sakė, kad nieko apie jį nenori žinoti ir jai jis nereikalingas, nes atsakovą laiko savo tėčiu. Mergaitė yra labai jautri ir pati nesugebėtų prieiti ir pakalbinti atsakovo, todėl iniciatyva turėtų būti iš A. D. pusės. Tėvystė neturi būti nuginčyta, o vaikui turi būti priteistas išlaikymas. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad G. nebuvo atlikta psichologinė ekspertizė ir jos paaiškinimai Vaiko teisių apsaugos skyriui yra tik jos motinos pakartotos išmoktos frazes. Tačiau su apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo nes byloje nustatytos priešingos apelianto teiginiams aplinkybės.

27. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina teismo išvadas, kad A. D. nors ir teigė, kad G. jo savo tėvu nelaiko ir niekada nelaikė, tačiau byloje esantys duomenys rodo priešingai. Sutiktina, kad pats atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad „stengėsi išlaikyti tėvo įvaizdį“, „įeiti į tėvo vaidmenį“, tai yra, dėjo pastangas, kad G. D. suvoktų jį, kaip tėvą bei juo laikytų. Jis pats nurodė, kad mergaitę netgi bardavo, kai ši jo nevadindavo tėvu, o kreipdavosi vardu. Iš atsakovo elgesio yra pagrindo spręsti, kad jis darė įtaką vaikui, norėdamas, kad G. laikytu jį savo tėvu, kad vaiko ir tėvo santykiai buvo sukurti, rūpinosi vaiku, tačiau pagrįstai teismas pažymėjo, kad nutrūkus atsakovo ir ieškovės ryšiams, atsakovas siekia įrodyti priešingai, taip siekdamas išvengti prievolės išlaikyti nepilnametę G. D.. Kaip minėta šios teismo nutarties 21, 22 punkte konkrečiu atveju svarbiausia yra ne biologinės tiesos, o vaiko tėvo, galinčio pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jo ugdymą, nustatymas. Vaikui svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, kurį jis laiko tėvu, nei kraujo ryšys.

28. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Remiantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nagrinėjamoje byloje aplinkybę, kad tarp apelianto ir nepilnametės dukros G. D. yra emocinis ryšys, pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs šiuos byloje esančius įrodymus: šalių, nepilnametės G. D. paaiškinimus bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatydamas šią faktinę aplinkybę pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

29. Bylos nagrinėjimo metu vaiko motinos nurodytų duomenų apie vaiko biologinį tėvą Z. M. pagrindu galima spręsti, kad galėjo būti imamasi priemonių, siekiant nustatyti jo tikslią tapatybę, gyvenamąją vietą. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau minėtą kasacinio teismo praktiką, nurodytas priemones teismas turi taikyti visada, išskyrus atvejus, jei byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog tai prieštarautų vaiko interesams. Tai reiškia, kad jei konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės teismui sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog priemonės, skirtos biologiniam tėvui nustatyti, prieštarautų vaiko interesams, teismas tokių priemonių neturi taikyti.

30. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nesiimdamas priemonių biologiniam tėvui nustatyti ir atmesdamas atsakovo reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo, atsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusius santykius, vaiko ir tėvo santykį, rėmėsi ne tik pakankamai aiškiai išreikšta vaiko nuomone šiuo klausimu, bet ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Tiek ieškovė, tiek išvadą duodanti institucija, nurodė, kad G. D. savo tėvu laiko A. D.. Kaip nurodyta institucijos pateiktoje išvadoje, vaikas nurodė, kad savo draugams A. D. pristatydavo, kaip tėvą, nors ji žino, kad jis nėra jos biologinis tėvas. G. D. savo paaiškinime nurodė, kad su atsakovu gerai sutardavo, nesipykdavo, jis ją nuveždavo dviračiu į mokyklą, padėdavo ruošti pamokas, kartu leisdavo laisvalaikį, vaikščiodavo gamtoje, važinėdavo dviračiais, žiūrėdavo televizorių, vedžiodavo šunį. Po atsakovo išsikraustymo mergaitė jam parašė 3 SMS žinutes, tačiau atsakymų negavo. G. D. nurodė, kad jokio kito tėvo nepažįsta, bei apie biologinį tėvą žinoti nenori. Be to ir paties atsakovo pastangos, jo elgesys ( šios nutarties 27 punktas) lėmė susiformavusį vaiko ir tėvo bendravimą, ryšį. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad atsakovas dėl vaiko tėvystės priėmė atsakingą sprendimą ir jo neturėtų įtakoti besikeičiančios aplinkybės. Atsakovas prisiėmė savo, kaip tėvo pareigą pasirūpinti vaiku ir ją turi atlikti sąžiningai bei atsakingai.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog priemonės, skirtos biologiniam vaiko tėvui nustatyti, prieštarautų vaiko interesams, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių priemonių netaikė ir atsisakė tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas šio pobūdžio bylose reiškia, kad, sprendžiant su tėvystės nuginčijimu susijusius klausimus, svarbiausiais laikytini vaiko interesai. Vaiko interesais laikomas sudarymas jam tokių sąlygų, kurios lemtų visapusišką ir darnią raidą, kad vaikas būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichologinę raidą bei visuomenei priimtiną auklėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2010). Susiformavus ilgalaikiams vaiko ir tėvo santykiams, socialinis ryšys atsiranda ne tik iš tėvo, bet ir iš vaiko pusės. Šis socialinis ryšys nėra nutrūkęs, vaikas nori bendrauti su ieškovu, jam tai yra svarbu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tėvystės nuginčijimas pažeistų vaiko interesus.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio nustatymo

30. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad priteisdamas išlaikymą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į vaiko poreikius, bet ne į apelianto turtinę padėtį. Taip pat nurodo, kad jo atlyginimas yra minimalus. Apelianto manymu iš jo priteistas 150 Eur išlaikymas turėtų būti sumažintas iki 70 Eur.

31. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad, visų pirma, užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau, vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnio 2 dalis, 3.196 straipsnis). Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan., turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

32. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr. 2010 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010; 2010 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2010). Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (žr. 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011).

33. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

34. Skundžiamu sprendimu iš atsakovo nepilnamečiui vaikui priteistas išlaikymas po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, siekiant visapusiško vaiko vystymosi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio pomėgiams, bendravimui, saviraiškai ir pan. Įvertinus nepilnamečio vaiko amžių (12 metų), atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta specialiųjų vaiko poreikių, į ieškovės pateiktus išlaidas pagrindžiančius duomenis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių nepilnamečiui vaikui išlaikyti 300 Eur suma yra būtina. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad išlaikymas vaikui yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį, todėl turi būti įvertinami jo poreikiai ne tik šiuo momentu, bet ir tai, kad vaiko amžius, jo poreikiai didėja.

35. Kadangi apeliantas nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodytas išlaidas nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti, laikytina, kad apelianto argumentas, kad nepilnamečiui vaikui pakaktų iš apelianto skirti tik 70 Eur išlaikymą per mėnesį, yra tik apelianto pozicija, siekiant išvengti reikiamo nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti išlaikymo teikimo. Mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimaliems vaiko poreikiams tenkinti išlaikymas gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios ar laikinai jų negaunama. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Šiuo atveju prieteista suma, atsižvelgiant į vaiko amžių bei poreikius gali tenkinti tik minimalius poreikius. Tačiau būtina užtikrinti ne tik minimalius poreikius, reikalinga atsižvelgti ir į vaiko poilsį, laisvalaikį, kultūrinį ir kitokį ugdymą.

36. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad apeliantas dirbo UAB „Pakruojo komunalininkas“, jo darbo užmokestis 2018 m. sausio - 2018 m. kovo mėnesiais sudarė apie 370 Eur. Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad atsakovas, jo paties prašymu, buvo atleistas iš darbo. Išėjimo iš darbo priežastį apeliantas nurodė tai, jog išskaičius išlaikymą vaikui, jam nieko nelikdavo. Išėjus iš darbo apeliantas dirbo „pagal žaliuosius čekius“.

37. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nėra neįgalus, yra sveikas, darbingo amžiaus vyras, todėl turi siekti kuo didesnio darbo užmokesčio bei kiek įmanoma labiau prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, be to, jis neturi pareigos išlaikyti kitų asmenų. Pažymėtina, kad pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo mėnesinė alga lygi minimaliai mėnesinei algai, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas yra finansiškai pajėgus teikti nepilnametei dukrai G. D. pirmosios instancijos teismo priteistą 150 Eur dydžio išlaikymą. Ši išvada nepažeidžia išlaikymo dydžio nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir nenukrypsta nuo jų išaiškinimų, pateiktų kasacinio teismo praktikoje. Kaip minėta kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir panašiai, teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, tai yra spręsti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010) Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į vaiko interesus, tėvo galimybes teikti išlaikymą, spręstina, kad mažinti iš apelianto priteistą išlaikymą remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

38. Atkreiptinas dėmesys, kad išlaikymo teikimo santykiai yra tęstinio pobūdžio. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo yra priteistas atitinkamo dydžio išlaikymas, šalims res judicata galios neįgyja, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios gali sudaryti pagrindą peržiūrėti teismo sprendimą, kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti teismo sprendimu nustatytą išlaikymo dydį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

39. Teisėjų kolegija plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

40. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, atsižvelgė į nepilnamečio vaiko interesus ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 96 straipsnio 4 dalį jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

42. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu apeliantui A. D. suteikta antrinė teisinė pagalba, jis 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu I. D. suteikta antrinė teisinė pagalba, ji 100 procentų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus2019 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. (2.19)NTP-7-1092 nurodoma, kad ieškovei I. D. suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 123,50 Eur. Įvertinus aplinkybes dėl, kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (antrinės teisinės pagalbos išlaidos), kad apeliantas visiškai atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju vadovaujantis CPK 96 straipsniu bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 123,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos, iš apelianto nepriteistinos ir apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.