Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R., nukentėjusiojo L. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant A. R. per visą šį laikotarpį neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi ir paskiriant jam pareigą – tęsti darbą, jį praradus nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. R. priteista 190,22 Eur turtinės žalos atlyginimo.

L. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš A. R. 200 Eurų neturtinės žalos atlyginimas L. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. R. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir jį nežymiai sužalojo, o būtent: jis 2022-03-26, apie 06.40 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ gelžbetoninių konstrukcijų gamybos ceche, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, žodinio konflikto metu, tyčia, ne mažiau kaip 7 kartus kumščiais sudavė L. M. į veidą, tokiais savo veiksmais sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas L. M. apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

2.6. Apeliantas detaliai aprašęs ir išanalizavęs vaizdo įrašą, teigia, kad šiame įraše jokie smūgiai, kumščiais, delnu ar ranka nėra užfiksuoti, todėl nėra veiksmo ir pasekmės bei priežastinio ryšio. Be to nėra užfiksuota, kad A. R. smūgis ranka būtų lietęs L. M. veidą, nes jie tik glebėsčiavosi, mosikavo rankomis. Apelianto nuomone, L. M. jokio skausmo negalėjo pajusti. Apeliantas nurodo teismų praktiką, kaip turėtų būti vertinamas skausmo sukėlimas, analizuoja reikalavimus keliamus nuosprendžio surašymui. Nuteistasis analizuoja BK 37 straipsnio nuostatas, kada nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kada dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Teigia, kad pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame Įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-4l6/20l2, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/20l7).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo A. R. ir nukentėjusiojo L. M. apeliaciniai skundai atmestini.

7. Nuteistojo A. R. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. R. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino A. R. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Nors nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus, teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas, o būtent nukentėjusiojo L. M., liudytojų V. Ž. parodymai, vaizdo įrašas, specialisto išvada, nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla. Šios išvados kontekste vertinant nuteistojo apeliacinį skundą kompleksiškai, atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas jo kaltės klausimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl nukentėjusiojo L. M. santykių su kitais bendradarbiais vertinimas, išsamiai aprašytas apeliaciniame skunde, neturi jokios reikšmės A. R. veiksmų vertinimui. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo L. M. elgesį, kad jis pats priėjo prie nuteistojo, įvertino, kaip galėjusį provokuoti konfliktą, tačiau nepripažino jo kaip turėjusio įtakos veikos padarymui, taip pat nepripažino jo ir nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

11. Ginčo dėl to, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp nukentėjusiojo L. M. ir nuteistojo A. R. darbo vietoje kilo konfliktas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tačiau nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu nesutiko su jam inkriminuotais veiksmais, teigdamas, kad jis jokių smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, nukentėjusysis nebuvo sužalotas, nepatyrė skausmo, o jie tik glėbesčiavosi. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. R. kaltės nepripažino, ir parodė, kad nukentėjusysis pribėgęs jam iš nugaros pradėjo šaukti, kad papjaus, pamatęs nukentėjusiojo ranką leidžiantis link kelnių kišenės, pagalvojo, kad gali turėti peilį. Nuteistasis aiškino išsigandęs ir kai nukentėjusysis pribėgo ir kišo savo veidą prie jo, tada jis sugriebė L. M. už rankų. Jie tik stumdėsi ir glėbesčiavosi, bet smūgių nukentėjusiajam nesudavė (2 t., b. l. 32–35, 3 t., b. l. 14–15). Nukentėjusysis L. M. parodė, kad A. R. kumščiu sudavė 6 ar 7 smūgius į veidą. Jokių glėbesčiavimųsi nebuvo. Jo lūpa buvo prakirsta po pirmų 4 ar 5 smūgių. Po suduotų smūgių jis grįžo į savo darbo vietą. Konflikto metu A. R. nesmūgiavo. A. R., suduodamas jam smūgius, prakirto jam lūpą, bėgo kraujas, jam svaigo galva (3 t., b. l. 15–16). Liudytojas V. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip A. su L. apie kažką kalbėjosi, po to A. pradėjo stumdyti L. ir šiam kumščiu sudavė apie 6-7 smūgius į galvą, veidą, L. nesigynė (3 t., b. l. 16).

14. Apeliantas nesutinka su specialisto išvadoje nukentėjusiajam L. M. nustatytu sveikatos sutrikdymu ir teigia, kad asmens apžiūros protokole apžiūrėjus L. M. veidą, jokių išorinių sužalojimų nepastebėta. Tačiau nukentėjusiojo apžiūrą atliko tyrėjas, kuris neturi specialių medicininių žinių, todėl negalima reikalauti, kad ši apžiūra atitiktų specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. 2022-03-26 apžiūros protokole nurodyta, kad buvo pastebėta ant nukentėjusiojo apatinės lūpos, kairėje vidinėje pusėje, apvalios formos apie 3 mm skersmens žaizdelė, o kitų sužalojimų matomose vietose nepastebėta (1 t., b. l. 101–107). Todėl ir ši nukentėjusiojo apžiūra paneigia nuteistojo parodymus, kad jis jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė ir jo nesužalojo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 377/2022 (03) konstatuota, kad L. M. nustatytas apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimas, pagal makroskopinį vaizdą ir lokalizaciją, padarytas paveikus kietu buku daiktu (-ais), 1-3 parų laikotarpiu iki objektyvios teismo medicininės apžiūros, kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Neatmetama galimybė, kad L. M. nustatytas sužalojimas buvo padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. L. M. nustatytas sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu (1 t., b. l. 111).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys, o būtent vaizdo įraše užfiksuotos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, nukentėjusiojo L. M. ir liudytojo V. Ž. parodymai, specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią ir vientisą įrodymų grandinę, kuri pakankama daryti išvadą dėl A. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo teismų praktikos pavyzdžius dėl BK 37 straipsnio taikymo, aiškina į kokias aplinkybes teismas turėtų atsižvelgti, tačiau šioje byloje tokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima atleisti nuteistąjį nuo atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

17. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

18. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-219-303/2021).Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021).

19. Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis.

20. A. R. darbo vietoje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ gelžbetoninių konstrukcijų gamybos ceche, ne mažiau kaip 7 kartus kumščiais sudavė L. M. į veidą, tokiais savo veiksmais sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas L. M. nežymų sveikatos sutrikdymą. Buvo padarytas tyčinis nusikaltimas, kuriuo buvo padaryta fizinė žala nukentėjusiojo sveikatai, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų fizinį smurtą, tokie veiksmai negali būti pripažįstami mažareikšmiais.

21. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama A. R. subjektyviai nuomonei, kad buvo pažeistos BPK nuostatos, kad ikiteisminio tyrimo metu jam pareigūnai liepė prisipažinti, kad buvo keičiamas kaltinimas teisme. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimais, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, jokie BPK pažeidimai nebuvo padaryti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, kurios neatitiko apelianto lūkesčių, ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi A. R., savaime nėra pagrindas teigti, jog bylą nagrinėjant teisme buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, A. R. priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais ir motyvuotomis išvadomis, patvirtinančiomis jo kaltę. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nurodytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kartu teisėjų kolegija, atsakydama į nuteistojo A. R. skundo argumentus, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą, pažymi, jog iš baudžiamosios bylos duomenų, o būtent teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo (2 t., b. l. 24), matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo išaiškinta teisė pačiam pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją arba tai padaryti per kitus asmenis (BPK 50 straipsnis). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kiekviename teismo posėdyje dalyvavo apelianto gynėja. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog apelianto teisė į gynybą kokiu nors būdu buvo suvaržyta ar kad apeliantui būtų trukdoma pasinaudoti šia galimybe.

22. Aukštesnės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. R. apeliacinio skundo argumentų, jog ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo metu nebuvo atlikti tam tikri ikiteisminio tyrimo veiksmai, kaip antai išreikalauti nukentėjusiojo medicininiai dokumentai, paskirta ekspertizė, susijusi su patirto skausmo nustatymu, atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-344/2011). Taigi tyrimą atliekantis pareigūnas pats priima sprendimą, kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, kokių tyrimui reikšmingų duomenų ieškoti, ar tam tikrų pėdsakų indentifikavimas gali suteikti tyrimui reikšmingos informacijos, ar ne ir panašiai. Esant, prokuroro vertinimu, pakankamam surinktų duomenų kiekiui, byla yra perduodama į teismą, o teismas vertina, ar turimos medžiagos pakanka išvadai dėl asmens kaltumo/nekaltumo, todėl visų įmanomų ir prašomų procesinių veiksmų atlikimas, teisėjų kolegijos manymu, nebuvo būtinas.

Dėl civilinių ieškinių

23. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. M. nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, tačiau nenurodo nei motyvų, nei koks neturtinės žalos dydis jam turėtų būti priteistas. Nuteistasis A. R. taip pat ginčija civilinį ieškinį teigdamas, kad jo veiksmuose nėra nustatyta nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalies, sudėties. Tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. R. kaltės padarius nukentėjusiajam L. M. nežymų sveikatos sutrikdymą yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteistas esant teisiniam pagrindui. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajam L. M. priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į nuteistojo veiksmų pobūdį bei intensyvumą, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą. Kaip teisingai konstatuota apylinkės teismo, L. M. neabejotinai patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neteisėti A. R. veiksmai neabejotinai sukėlė neigiamus padarinius nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teismas, kaip neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.

24. Kartu teisėjų kolegija pražymi, kad teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. dėl neturtinės žalos priteisimo nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2015, Nr. 2K-30/2015, Nr. 2K-164/2015, Nr. 2K-227/2017, Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-220-689/2018, Nr. 2K-347/2018, Nr. 2K-236-495/2021). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam L. M. priteistinos 200 eurų neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą ir nagrinėjamu atveju nenukrypsta nuo susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, sprendžiant klausimus dėl priteistino civilinio ieškinio dydžio, bei atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

25. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui priteistu civiliniu ieškiniu, teigia, kad nepagrįstai buvo iš A. R. priteistas 190,22 Eur turtinės žalos atlyginimas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pareiškė civilinį ieškinį dėl 190,22 Eur žalos atlyginimo ir prašė padarytą žalą priteisti iš A. R. (1 t., b. l. 114–121). Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nuteistojo argumentai, kuriais jis ginčija šį civilinį ieškinį yra nepagrįsti. Fondo valdybos Klaipėdos skyrius L. M. išmokėjo nurodyto dydžio ligos išmoką, nes jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl įvykio metu padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. L. M. nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas nuo 2022-03-28 iki 2022-04-01, ligos išmoka yra mokama nuo trečios laikinojo nedarbingumo dienos, todėl ligos išmoka L. M. buvo paskirta už nedarbingumo laikotarpį nuo 2022-03-30 iki 2022-04-01. Apeliantas nesutinka su nurodyta nedarbingumo priežastimi, nelaimingu atsitikimu buityje, tačiau akivaizdi, kad smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį nebuvo susijęs su jo darbu. Nedarbingumo pažymėjimas L. M. buvo išduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pagrįstai buvo iš A. R. priteistas 190,22 Eur turtinės žalos atlyginimas.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo ar nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. ir nukentėjusiojo L. M. apeliacinius skundus atmesti.