Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G., atstovaujamo advokato Stanislovo Raulušaičio, apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-308/2017 pagal ieškovų D. Č. ir A. V. J. ieškinį atsakovui V. G., trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos žemėtvarkos skyrius, dėl naudojimosi tvarkos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Byloje keliamas ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir nustatė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo miškų ūkio paskirties žemės sklypo naudojimosi tvarką tarp bendraturčių, teisėtumo ir pagrįstumo.Apelianto (atsakovo V. G.) teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai išaiškino bei taikė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo santykius reglamentuojančiais teisės normas, nesilaikė šiais klausimais formuojamos teismų praktikos taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ir juos detalizuojančiais atsakovo skundo argumentais nesutinka.Byloje nustatyta, kad ieškovai D. Č., A. V. J. ir atsakovas V. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 47,02 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), 1268/4702 dalys priklauso ieškovui D. Č., 1268/4702 dalys priklauso ieškovui A. V. J. ir 2166/4702 priklauso atsakovui (apeliantui) V. G.. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl naudojimosi tvarkos minėtu sklypu nustatymo. Formuodamas teismų praktiką civilinėse bylose dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, kasacinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant klausimus, susijusius su naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymu, įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007, 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje Nr. 3K-3-481/2011). Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kokios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, t. y. teismai turi atsižvelgti į bendraturčių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinti nesutarimo priežastis, siekti, jog nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pateiktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti. Siekdami šių tikslų teismai turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Taigi, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinio santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis), yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2001; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad galimybė nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės faktinių aplinkybių (daikto paskirties, savybių, ar kitų sąlygų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka.Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šiame kontekste svarbu tai, kad pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).Vadovaudamasi CK 4.75, 4.81 straipsniais ir nurodytomis jų taikymo nuostatomis, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus apie neišsamiai įvertintas faktines bylos aplinkybes ir nevisapusiškai bei neobjektyviai ištirtus įrodymus. Šie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs, siejami tik su jam nepalankaus sprendimo priėmimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, ištyrė visus byloje esančius pateiktus įrodymus, visa tai įvertino ir, naudojimosi žemės sklypu tvarką nustatydamas pagal ieškovų pateiktą UAB „Dzūkijos miškas“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą (variantas Nr. 1) (toliau – Planas), tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas.Nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Kasacinio teismo praktikoje Žemės įstatymo nuostatų pagrindu suformuluotos taisyklės, kad nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką teismui turi būti pateiktas žemės sklypo planas, parengtas pagal žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatytą tvarką ir atitinkantis teritorijų planavimo dokumentą, kurio pagrindu šis žemės sklypas buvo suformuotas. Iš žemės sklypo naudojimosi tvarkos projekto turi būti aišku, kokios konkrečios dalys tenka bendraturčiams naudotis, jų dydis ir išsidėstymas sklype (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2010).Nagrinėjamu atveju Planas atitinka tokiam dokumentui keliamus reikalavimus, jis parengtas vadovaujantis viešo registro duomenimis, kurie laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis) ir 1998 m. liepos 8 d. preliminariuoju žemės sklypo planu, kurio ribos 2016 m. rugsėjo 1 d. pažymėtos kadastro žemėlapyje; jame nurodytas mastelis (M 1:5000); iš jo galima nustatyti kiekvienam bendraturčiui priskirtinos teritorijos ribas, plotus. Apelianto nurodomos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastro matavimo ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 3.1 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. Nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 15.1 punkto nuostatos, kaip ir nurodoma kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009), priešingai nei teigia apeliantas, neįpareigoja šalies, siekiančios nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, atlikti šio objekto kadastrinius matavimus. Tiek paminėti teisės aktai, tiek ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 ir 8 straipsniai numato, kad žemės sklypų kadastriniai matavimai atliekami nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus padalijant, atidalijant, sujungiant ir atliekant jų amalgamaciją, išskyrus atvejus, kai atidalijami žemės sklypai ir miškų ūkio paskirties žemės sklypai sugrąžinti bendrąja daline nuosavybe natūra po 1997 m. liepos 1 d.CK 4.80 straipsnyje reglamentuotas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdų, leidžiantis visiškai (kai atidalijamos visos bendrosios dalinės nuosavybės dalys) ar iš dalies (kai po atidalijimo bendrosios nuosavybės teisė išlieka neatsidalijusiems bendraturčiams) nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar apsunkinimų, kurie kyla ar gali kilti bendraturčiams valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje. Savo tikslais į atidalijimą yra panašus ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo institutas (CK 4.81 straipsnis). Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Tokį objektą jo savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo tarpu nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta. Savo nuožiūra bendraturtis naudojasi tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai. Nuosavybės teisės forma tokiu atveju nesikeičia, turtas ir toliau bendraturčiams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką bendraturčiai gali nustatyti tarpusavio susitarimu (CK 4.81 straipsnis), o esant nesutarimui – teisme pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantas reikalavo, jog žemės sklypas tarp bendraturčių būtų atidalintas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija su šiuo ir jį detalizuojančiais argumentais nesutinka. Ieškinys apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, o šioje byloje ieškovai pareiškė reikalavimą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl žemės sklypo atidalijimo\padalijimo, nes, kaip nurodyta šios nutarties 19, 20 punkte, atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymas turi esminių skirtumų, yra savarankiški bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo būdai. Atsakovas byloje priešieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nepareiškė. Vien tai, kad apeliantas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog žemė visiems bendrasavininkams turi būti padalinta po lygiai, nesudaro pagrindo vertinti tokį teiginį kaip tinkamai byloje pareikštą reikalavimą dėl žemės sklypo atidalijimo\padalijimo, kurį turėtų nagrinėti teismas, nes tokiu atveju ieškinio (priešieškinio) institutas visiškai prarastų savo prasmę.Pats atsiliepimo į ieškinį pateikimas bei jo turinys leidžia spręsti, jog apeliantui tiek abu ieškovų užsakymu UAB „Dzūkijos miškas“ parengti planai, tiek ir pati nagrinėjama byla yra žinomi. Tačiau nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus, kad apeliantui tenkanti sklypo dalis yra mažesnės vertės ir tuo pažeidžiama bendraturčių interesų pusiausvyra (CPK 12, 178 straipsniai). Bylos medžiaga nustatyta ir skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, kad apeliantui priskirtina žemės sklypo dalis, Plane pažymėta Nr. 3 (216 600 m²), yra išsidėsčiusi aplink jo sodybą bei kompaktiškame plote, jam priskirta miško sklypo didesnioji dalis nuo ieškovo dalies atribota natūralia riba – kaimo keliu, einančiu nuo taško Nr. 21 iki taško Nr. 22, ir atsakovas turi laisvą priėjimą prie jam paskirtos dalies. Pirmosios instancijos teismas vertino tą aplinkybę, kad apeliantui tenkančioje sklypo dalyje yra ariamos žemės plotas, kurio dydis Nekilnojamojo turto registro duomenimis 1,4000 ha, bei konstatavo, kad atsakovas už šio ploto (sklypo) naudojimą gauna žemės ūkio veiklos ir pasėlių išmokas. Šią aplinkybę patvirtina Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. gruodžio mėn. raštu Nr. BR6 pateikta informacija apie V. G. deklaruojamą žemės ūkio veiklą ir išmokėtas išmokas 2008 - 2016 m. laikotarpiu. Ieškovai į ariamos žemės plotą nepretenduoja. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2016 m. gegužės 3 d. pažymoje apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, taksacinius rodiklius bei pažymoje apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, miškų žemėlapio fragmentą leidžia vertinti, kad pagal sklype augančių medžių rūšis apeliantui tenka didesnės vertės miškas. Taigi, byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės nepatvirtina deklaratyvių apelianto teiginių, kad jam tenkanti sklypo dalis yra mažesnės vertės.Nepagrįstai apeliantas nurodo, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas.Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškinio, jo priedo ir pranešimo apie atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo kopijos atsakovui buvo įteiktos 2016 m. spalio 29 d.; 2016 m. lapkričio 9 d. teisme gautas atsakovo atsiliepimas į ieškinį. Šaukimas atvykti į 2016 m. gruodžio 13 d. vyksiantį parengiamąjį posėdį atsakovui buvo įteiktas 2016 m. lapkričio 30 d. 2016 m. gruodžio 9 d. teisme gautas atsakovo prašymas atidėti teismo posėdį, kuriame nurodyta, kad atsakovas neturi su kuo atvažiuoti ir grįžti, nes asmeninė mašina sugedusi. Gavęs tokį prašymą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo nesutikti, kad atsakovo nurodytos neatvykimo į parengiamąjį teismo posėdį priežastys yra svarbios, todėl teisėtai netenkino šio prašymo (CPK 230 straipsnio 4 dalis, 246 straipsnio 2 dalis). Parengiamojo posėdžio metu pasiruošimas nagrinėti bylą teismo posėdyje buvo baigtas ir byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2017 m. sausio 4 d., tačiau tinkamai informuotas šaukimu apie šį teismo posėdį (šaukimas asmeniškai įteiktas 2016 m. gruodžio 23 d.), atsakovas į teismo posėdį neatvyko ir iki teismo posėdžio pradžios prašymo, dokumentų, pateisinančių savo neatvykimą, nepateikė. Byla 2017 m. sausio 4 d. teismo posėdyje buvo išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 52 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl galimybės byloje priimti sprendimą už akių, nes ir parengiamajame, ir teismo posėdyje, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, dalyvavo ieškovų advokatė, kuri tokio sprendimo priimti neprašė, o ir atsakovui pateikus atsiliepimą į ieškinį, tokio sprendimo priėmimas nėra galimas (CPK 230 straipsnio 2 dalis, 247 straipsnio 2 dalis, 285 straipsnio 1, 2 dalys). Parengiamasis ir teismo posėdžiai galėjo būti atidedami tik nustačius dvi sąlygas: pirma, kad iki teismo posėdžio pradžios šalis pateikė prašymą atidėti teismo posėdį ir dokumentus, pateisinančius neatvykimą; ir antra, teismui pripažinus neatvykimo priežastis svarbiomis. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovo neatvykimo į posėdžius priežastis pripažinti svarbiomis nebuvo pagrindo.Deklaratyviu laikytinas argumentas dėl procesinių teisių pažeidimo, kad apeliantas yra neįgalus, jam nustatytas 50 procentų darbingumas, judėjimas yra apsunkintas; ieškovams nuo pat pradžių atstovavo advokatė, anot teismo, ieškinys pagal pobūdį yra sudėtingas, todėl teismas privalėjo numatyti, kad apeliantas nesugebės tinkamai ginti savo teisių nagrinėjamoje byloje ir pasiūlyti pasirūpinti tinkamu atstovu bei dėl to atidėti bylos nagrinėjimą. Visų pirma, dokumentų, patvirtinančių apelianto ligą/negalią nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu apeliantas nėra pateikęs. Antra, nors apeliantas teigia, kad pats negalėjo tinkamai atstovauti savo interesų, o teismas jam nepasiūlė pasirūpinti tinkamu atstovavimu, tačiau jis nėra pateikęs pirmosios instancijos teismui prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo tikslu pasirūpinti tinkamu atstovavimu, o pirmosios instancijos teismui priėmus jam nepalankų sprendimą, teikė apeliacinį skundą per advokatą, taigi teisė turėti advokatą jam žinoma. Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį asmenys gali vesti savo bylas patys arba per atstovą, todėl atsakovui neturint tinkamo atstovo (advokato) byloje nereiškia, kad jis negali įgyvendinti savo teisių teisme. Pažymėtina, kad šalys privalo sąžiningai naudotis bei nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis proceso teisėmis, rūpintis greitu, operatyviu, teisingu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei pats dalyvaujantis byloje asmuo nesirūpina proceso skatinimu, nėra pagrindo teigti, kad jo teisės yra pažeidžiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2014).Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą; kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apelianto apeliacinis skundas atmestinas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš apelianto ieškovams, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, - po 175 Eur kiekvienam.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovams D. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) po 175,00 (vieną šimtą septyniasdešimt penkis) Eur kiekvienam teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.