Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Erikos Misiūnienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. G. ieškinį atsakovei MB (duomenys neskelbtini) dėl avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. G. kreipėsi į teismą prašydama: priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) (duomenys neskelbtini) 5 000,00 Eur avansą, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. 2018 m. gegužės 15 d. priimtas preliminarus teismo sprendimas, juo priteista iš atsakovės 5 000,00 Eur avansas, 6 procentai metinių palūkanų už priteistą 5 000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. gegužės 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 57,00 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovei.

3. 2018 m. birželio 6 d. atsakovė pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, atsakovė prašė panaikinti 2018 m. gegužės 10 d. preliminarų sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimuose nurodė, kad negalima teigti, jog dėl nutrauktos sutarties kaltė tenka atsakovei, kadangi tinkamas jos įsipareigojimų pagal sutartį atlikimas priklausė nuo ieškovės veiksmų. Taip pat nurodė, kad ieškovė nutraukė sutartį nesilaikydama sutartyje numatytos nutraukimo tvarkos, sutartyje numatyta, kad avansas nėra grąžinamas, jeigu sutartis nutraukiama nepagrįstai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmai 2019 m. vasario 20 d. sprendimu, Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. preliminarus sprendimas, kuriuo priteista iš atsakovės MB (duomenys neskelbtini) 5 000,00 Eur avansas, 6 procentai metinių palūkanų už priteistą 5 000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. gegužės 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei M. G., paliktas nepakeistas; iš atsakovės ieškovei priteistos 601,92 Eur bylinėjimosi išlaidos.

5. Teismas nurodė, jog ginčas byloje kilo dėl tarp šalių sudarytos sutarties nutraukimo pagrindo ir sutarties nutraukimo pasekmių.

6. Teismas nusprendė, kad paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę parengimas buvo pagrindinė paslaugų, kurias turėjo suteikti paslaugų teikėjas, dalis, nes tai yra svarbiausias dokumentas, kurio pagrindu vertinama paraiškos teikėjo atitiktis paramos teikimo kriterijams. Tinkamos paraiškos parengimas yra svarbiausia paslaugų dalis, lemianti palankaus sprendimo suteikti ieškovei Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ paramą priėmimą.

7. Teismas nustatė, jog atsakovė ieškovei paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę neparengė nei sutartyje nustatytu terminu, t. y. iki 2015 m. gruodžio 15 d., nei iki ieškovės pranešimo dėl sutarties nutraukimo atsakovei pateikimo 2017 m. rugsėjo 19 d., Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos parama ieškovei nebuvo suteikta.

8. Teismas pažymėjo, jog atsakovė neįrodė, kad sutartis nebuvo įvykdyta dėl pačios ieškovės kaltės, kadangi neįrodė nei kokią informaciją ir dokumentus bei kokiais terminais ieškovė privalėjo pateikti atsakovei pagal sutartį, nei kokios informacijos ir dokumentų, kurių nepateikimas lemtų atsakovės negalimumą įvykdyti sutartį, ieškovė atsakovei nepateikė. Šiuo atveju nėra įrodymų ir atsakovė tokiomis aplinkybėmis byloje nesirėmė, kad sutarties negalėjo įvykdyti ir dėl nenugalimos jėgos.

9. Teismas nusprendė, jog ieškovė sutartį su atsakove vienašališkai nutraukė pagrįstai. Nurodė, kad atsakovės sutarties pažeidimas yra esminis, atsakovė dėl savo kaltės neįvykdė įsipareigojimų ieškovei pagal sutartį, todėl ieškovė turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovė tinkamai įvykdė sutarties vienašališko nutraukimo taisykles pagal sutarties 10.3 punktą – 2017 m. rugsėjo 19 d. registruotu paštu atsakovei įteikė 2017 m. rugsėjo 15 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo bei jame išdėstė sutarties nutraukimo priežastis, reikalavimus. Atsakovė sutarties nevykdė nei praėjus 1 darbo dienai (paraiškos paruošimo terminas buvo suėjęs jau 2015 m. gruodžio 15 d.), nei vėliau. Ieškovė papildomai 2018 m. sausio 12 d. pranešimu kreipėsi į atsakovę ir pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą, atsakovei dar buvo suteiktas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti, per kurį atsakovė sutarties neįvykdė.

10. Teismas nurodė, kad atsakovės direktoriaus pateikta VšĮ (duomenys neskelbtini) 2018 m. lapkričio 30 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita (duomenys neskelbtini) nepatvirtina, kad atsakovės konsultavimo paslaugų valandinis įkainis pagal sutartį tarp šalių buvo nustatytas 125,00 Eur, kadangi ataskaitos išvadose tik patvirtinama, kad valandinis konsultavimo įkainis neviršija rinkoje buvusių kainų. Nusprendė, kad šiuo atveju atsakovė neįrodė nei kad suteikė ieškovei 72 val. konsultavimo paslaugų pagal sutartį, nei kad konsultavimo paslaugos ieškovei buvo suteiktos už 9 000,00 Eur sumą. Objektyviai iš bylos duomenų neįmanoma nustatyti, ar apskritai atsakovė pagal sutartį suteikė ieškovei ir kokias suteikė paslaugas, kiek realiai valandų jos yra vertos, kokia paslaugų kaina.

11. Teismas pažymėjo, jog sutartį šiuo atveju paruošė atsakovė, ieškovė sutarties sąlygas tik priėmė, todėl jos aiškinamos ieškovės naudai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovė MB (duomenys neskelbtini) (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Teismas netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos, vertinant šalių santykius. Šalys toliau bendradarbiavo sutarties tikslui pasiekti ir pasibaigus rašytinėje sutartyje nurodytam terminui nereikšdami vienas kitam jokių pretenzijų. Šalių dalykiniai santykiai šioje byloje tęsėsi beveik dvejus metus po rašytinėje sutartyje nurodyto termino pasibaigimo.

12.2. Teismas neatsižvelgė į šalių elgesį viso sutarties vykdymo laikotarpiu, nevertino jo kaip objektyvų šalių valios dėl sutarties pakeitimo išraiškos kriterijų. Šalys konkliudentiniais veiksmais buvo pratęsusios 2015 m. lapkričio 6 d. sutarties (duomenys neskelbtini) vykdymą. Teismas turėjo išsiaiškinti, buvo pratęsta sutartis ar ne, ir tik tada taikyti arba netaikyti normas, susijusias su esminiu sutarties pažeidimu, susijusiu su termino praleidimu.

12.3. Ieškovė nesilaikė nei 2015 m. lapkričio 6 d. sutarties (duomenys neskelbtini) 10.3 punkte nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytų sąžiningo elgesio, kooperavimosi, sutarčių nutraukimo normų. Ieškovės atsiųstas 2017 m. rugsėjo 15 d. raštas dėl sutarties nutraukimo buvo siurprizinis.

12.4. Teismas nepagristai netaikė 2015 m. lapkričio 6 d. sutarties (duomenys neskelbtini) 6.2 punkto.

12.5. Teismas ignoravo apeliantės pateiktus įrodymus, kad šalys daug bendravo žodžiu. Nevertino byloje esančių įrodymų dėl šalių bendradarbiavimo vykdant sutartį.

13. Atsiliepimu į atsakovės MB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą ieškovė M. G. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Apeliantės argumentai, jog tarp šalių sudaryta 2015 m. lapkričio 6 d. sutartis ieškovės konkliudentiniais veiksmais buvo pratęsta, nepagrįsti, prieštaraujantys sutarties esmei ir šalių tarpusavio įsipareigojimo pobūdžiui. Tarp šalių sudaryta sutartis konkrečiai paraiškai parengti. Sutartyje nurodytas atsakovės suteikiamas ieškovei paslaugos pobūdis. Pagal sutarties 2.2 punktą, atsakovė įsipareigojo tinkamai parengti ir įteikti paraišką pagal Lietuvos Respublikos kaimo plėtros 2014–2020 programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ (ieškovei iki 2015 m. gruodžio 15 d.

13.2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog tarp šalių sudaryta sutartis pratęsta, nes ieškovė nereiškė jokių pretenzijų atsakovei.

13.3. Atsakovo, kaip subjekto, rengiančio paraiškas, teiginiai, kad sutartyje nustatytas per trumpas 40 dienų terminas paraiškai parengti, patvirtina apelianto nesąžiningumą sudarant sutartį. Apeliantui pasirašant sutartį ir numatant jos vykdymo terminą iš anksto buvo žinoma, kad sutarties neįvykdys iki nustatyto termino. Šiuos teiginius patvirtina apelianto atstovo teismo posėdžio metu negalėjimas nurodyti esminių reikalavimų paraiškos rengimui ir savo parodymus grindžiant bendro pobūdžio teiginiais.

13.4. Ieškovei sumokėjus pagal sutartį atsakovui avansą, atsakovas iš esmės neatliko sutartyje numatytos paslaugos – neparengė paraiškos. Teismo posėdžio metu apelianto atstovas negalėjo nurodyti, kad būtų bandęs rengti paraiškos projektą. Taip pat nenurodė, kokių konkrečių duomenų ieškovė nepateikė apeliantui, būtinų paraiškos parengimui.

13.5. Ieškovė 2015 m. lapkričio 9 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo apeliantei 5 000,00 Eur avansą. Atsakovei nevykdžius prisiimtų įsipareigojimų pagal sutartį, atsakovė neturi teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovei kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas.

13.6. Apeliantė bando ieškoti būdų negrąžinti ieškovei avansą, taip siekdamas nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita, toks apeliantės elgesys laikytinas nesąžiningu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta palikti nepakeistą Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. preliminarųjį sprendimą dėl avanso priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo

17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovės nurodytų argumentų.

18. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog 2015 m. lapkričio 6 d. ieškovė su atsakove sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis) (I t; b. l. 5–8). Iš tarp šalių sudarytos sutarties matyti, kad sutartis tarp šalių sudaryta ieškovei siekiant gauti paramą ūkio ir verslo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę (sutarties 1.3.1 punktas). Sutarties 1.1 punkte apibrėžiamas sutarties dalykas – sutarties šalys susitarė, kad atsakovė suteiks konsultacijas, parengs ieškovei paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“, o ieškovė sumokės už atliktus darbus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sutarties 2.1 bei 2.2 punktuose nurodytos paslaugų teikėjo pareigos vykdant sutartį – vykdytojas (atsakovė) įsipareigojo tinkamai parengti ir įteikti iki 2015 m. gruodžio 15 d. užsakovui (ieškovei) paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę ir administruoti projektą iki Žemės ūkio ministerijos sprendimo dėl paramos skyrimo. Sutarties 4.1. punkte šalys nustatė darbų kainą – 15 000 Eur. Sutarties 4.1.1–4.1.2 punktais šalys susitarė dėl darbų apmokėjimo tvarkos: 5 000 Eur sumokami vykdytojui per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo, o likę 10 000,00 Eur – per 5 darbo dienas po sutarties tikslo pasiekimo.

19. Byloje nustatyta, kad ieškovė per 5 darbo dienas po sutarties pasirašymo (pagal sutarties 4.1.1 papunktį), t. y. 2015 m. lapkričio 9 d. mokėjimo pavedimu, sumokėjo atsakovei 5 000,00 Eur avansą, tačiau paramos paraiška pagal Lietuvos Respublikos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ atsakovės nebuvo parengta ir ieškovei įteikta. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2017 m. rugsėjo 19 d. registruotu paštu įteikė atsakovei 2017 m. rugsėjo 15 d. pranešimą dėl tarp šalių sudarytos sutarties nutraukimo esant esminiam sutarties pažeidimui ir pareikalavo iš atsakovės grąžinti sumokėtą avansą (I t; b. l. 11–12). Ieškovė papildomai su 2018 m. sausio 12 d. pranešimu kreipėsi į atsakovę ir pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą (I t; b. l. 13). Paramos paraiška pagal Lietuvos Respublikos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ atsakovės nebuvo parengta ir ieškovei įteikta.

20. 2018 m. gegužės 15 d. preliminariu teismo sprendimu priteista ieškovei iš atsakovės 5 000,00 Eur avansas, 6 procentai metinių palūkanų už priteistą 5 000,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. gegužės 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė pareiškė prieštaravimus dėl 2018 m. gegužės 15 d. preliminaraus teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad paslaugų teikimo sutartis liko neįvykdyta dėl atsakovės kaltės. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nusprendė, jog atsakovė, vadovaujantis sutarties 6.1 punktu, privalo ieškovei grąžinti 2015 m. lapkričio 9 d. mokėjimo pavedimu pagal sutarties 4.1.1 punktą sumokėtą atsakovei 5 000,00 Eur sumą. Teismas pažymėjo, jog, nenustačius, kad atsakovė suteikė ieškovei konsultavimo paslaugas pagal sutartį, ieškovei neatsiranda ir pareigos jas apmokėti.

21. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

22. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, jog nagrinėjamoje byloje tarp šalių buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis – tarp šalių buvo susitarta dėl tam tikros veiklos, kurios rezultatas neatskiriamas nuo pačių veiksmų (paslaugų teikimas), todėl tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip santykiai dėl paslaugų teikimo (CK 6.716 straipsnis).

23. CK 6.716 straipsnio 1 dalis numato, jog paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas – už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų teikėjas įgyja teisę į atlyginimą tik tuo atveju, jei tinkamai įvykdo sutartimi sulygtą įsipareigojimą. Pagal CK 6.718 straipsnio 5 dalį, jeigu sutartis numato paslaugų teikėjo pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už šios pareigos neįvykdymą tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad jos negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas atleidžia sutartį neįvykdžiusią šalį nuo civilinės atsakomybės (nuostolių ir netesybų atlyginimo), tačiau neatima iš kitos šalies teisės nutraukti sutartį ir reikalauti taikyti restituciją, nagrinėjamu atveju sumokėto avanso už nesuteiktas paslaugas grąžinimo (CK 6.212 straipsnio 4 dalis, 6.222 straipsnio 1 dalis). CK 6.212 straipsnyje numatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

24. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos, vertinant šalių santykius. Teigia, kad šalys toliau bendradarbiavo sutarties tikslui pasiekti ir pasibaigus rašytinėje sutartyje nurodytam terminui nereikšdami vienas kitam jokių pretenzijų. Šalių dalykiniai santykiai šioje byloje tęsėsi beveik dvejus metus po rašytinėje sutartyje nurodyto termino pasibaigimo. Teismas neatsižvelgė į šalių elgesį viso sutarties vykdymo laikotarpiu, nevertino jo kaip objektyvų šalių valios dėl sutarties pakeitimo išraiškos kriterijų. Šalys konkliudentiniais veiksmais buvo pratęsusios 2015 m. lapkričio 6 d. sutarties (duomenys neskelbtini) vykdymą.

25. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė nurodo, jog apeliantės argumentai, jog tarp šalių sudaryta 2015 m. lapkričio 6 d. sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo pratęsta, nepagrįsti, prieštaraujantys sutarties esmei ir šalių tarpusavio įsipareigojimo pobūdžiui. Tarp šalių sudaryta sutartis konkrečiai paraiškai parengti, sutartyje nurodytas atsakovės suteikiamas ieškovei paslaugos pobūdis. Teigia, jog šalys susitarė dėl konkrečios paraiškos parengimo iki nustatyto termino, todėl atsakovui neparengus paraiškos iki nustatyto termino ieškovė buvo priversta ieškoti būdų ne sutarties vykdymui, o galimybių bet kokiu būdu atgauti arba kompensuoti sumokėtą avansą.

26. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012). Sprendžiant klausimą, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtinas sutarties elgesio vertinimo variantas, nes, priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012); 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas).

27. Taigi tam, kad būtų įrodytas sutarties keitimas konkliudentiniais veiksmais, yra būtina įrodyti, kad: 1) sutartis nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu būdu; 2) abi sutarties šalys susitarė dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo; 3) šis susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019).

28. Kaip jau nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, iš tarp šalių sudarytos sutarties 2.1 bei 2.2 punktų matyti, kad atsakovė įsipareigojo ieškovei iki 2015 m. gruodžio 15 d. tinkamai parengti ir įteikti paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę, vėliau administruoti projektą iki Žemės ūkio ministerijos sprendimo dėl paramos skyrimo. Sutarties 2.2 punkte taip pat įtvirtinta, jog šalių susitarimu paraiškos parengimo terminas gali būti pakeistas. Iš sutarties 9.2 punkto matyti, kad sutartis gali būti pakeista ar papildyta raštišku šalių susitarimu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-–2020 metų programos priemonę parengimas buvo pagrindinė paslaugų, kurias turėjo suteikti paslaugų teikėjas, dalis, nes tai yra svarbiausias dokumentas, kurio pagrindu vertinama paraiškos teikėjo atitiktis paramos teikimo kriterijams. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė ieškovei paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę neparengė nei sutartyje nustatytu terminu, t. y. iki 2015 m. gruodžio 15 d., nei iki ieškovės pranešimo dėl sutarties nutraukimo atsakovei pateikimo 2017 m. rugsėjo 19 d., Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos parama ieškovei nebuvo suteikta. Nagrinėjamoje byloje ieškovei kilo pareiga įrodyti savo reikalavimo teisės pagrindą, kad atsakovė nevykdė sutarties sąlygos dėl paraiškos parengimo. Tačiau ne ieškovė, o atsakovė turėjo įrodinėti šią ieškovės reikalavimo teisę paneigiančias aplinkybes, kad šalys buvo susitarusios keisti sutarties sąlygas, kad tas jų susitarimas buvo aiškus ir kad jos tą susitarimą vykdė tinkamai. Byloje įrodymų, pagrindžiančių, jog abi sutarties šalys būtų susitarusios dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo, nėra. Įvertinus anksčiau išdėstytų ir byloje esančių įrodymų visumą, teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, jog tarp šalių sudaryta sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo pratęsta neribotam laikui, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

29. Nagrinėjamoje byloje apeliantė teigia, jog ieškovė nesilaikė nei 2015 m. lapkričio 6 d. sutarties (duomenys neskelbtini) 10.3 punkte nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos, nei CK nustatytų sąžiningo elgesio, kooperavimosi, sutarčių nutraukimo normų. Ieškovės atsiųstas 2017 m. rugsėjo 15 d. raštas dėl sutarties nutraukimo buvo siurprizinis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

30. Pažymėtina, jog sutarties 10.3 punktu šalys susitarė, kad jeigu viena sutarties šalis nevykdo arba netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal sutartį, kita šalis apie tai privalo raštu pranešti įsipareigojimų nevykdančiai ar netinkamai vykdančiai šaliai. Jeigu įsipareigojimų nevykdanti ar netinkamai juos vykdanti šalis nepradeda tinkamai vykdyti įsipareigojimų per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo, o iki paraiškos paruošimo termino likus mažiau kaip 10 darbo dienų per 1 darbo dieną, sutarties šalis, vykdanti įsipareigojimus, turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį.

31. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta atlygintinų paslaugų sutartis. CK šeštosios knygos XXXV skyriaus ,,Atlygintinų paslaugų teikimas“ Bendrųjų nuostatų skirsnyje įtvirtintas įvairaus pobūdžio atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių reglamentavimas. Atlygintinas paslaugas bendrąja prasme vienija tai, kad tokia sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigoja klientui (paslaugų gavėjui) pagal šio užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Specialiosios paslaugų sutarties vienašališko nutraukimo taisyklės įtvirtintos CK 6.721 straipsnyje. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisant to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Siekiant sutartį nutraukti šiuo pagrindu klientui nebūtina remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant ar nevykdant sutarties, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2005). Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB, Nr. 3K-3-235/2007; 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2013). Toks paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo ypatumas skiriasi nuo bendrosios sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė ieškovei paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę neparengė nei sutartyje nustatytu terminu, t. y. iki 2015 m. gruodžio 15 d., nei iki ieškovės pranešimo dėl sutarties nutraukimo atsakovei pateikimo 2017 m. rugsėjo 19 d., Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos parama ieškovei nebuvo suteikta. Taigi sutartis nutraukta ne jos vykdymo metu, atsižvelgiant į tai, šiuo konkrečiu atveju, taikytinos bendrosios sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklės.

32. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį, esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda prasmės po termino praleidimo (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-687/2016).

33. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2017 m. rugsėjo 19 d. registruotu paštu įteikė atsakovei 2017 m. rugsėjo 15 d. pranešimą dėl tarp šalių sudarytos 2015 m. lapkričio 6 d. sutarties nutraukimo esant esminiam sutarties pažeidimui ir pareikalavo iš atsakovės grąžinti sumokėtą avansą. Ieškovė papildomai su 2018 m. sausio 12 d. pranešimu kreipėsi į atsakovę ir pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą. Ieškovė savo poziciją byloje grindė tuo, kad atsakovė nustatytais terminais neparengė ieškovei paraiškos pagal sutartį ir atsakovės pažadai įvykdyti sutartį tęsėsi ilgiau nei dvejus metus po sutartyje numatyto termino pasibaigimo.

34. Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2018). Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtintas ir laikomas adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014).

35. Nagrinėjamu atveju vertinant pažeidimo pobūdį dėmesys atkreipiamas į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės parengimas buvo pagrindinė paslaugų, kurias turėjo suteikti atsakovė (paslaugų teikėjas), dalis. Taigi pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą esminio sutarties pažeidimo kriterijų – ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Antra, situacija, jog tarp ginčo šalių sudarytos sutarties neįvykdymas iš atsakovės tęsėsi beveik dvejus metus po sutartyje numatyto termino pasibaigimo, leidžia spręsti, kad ieškovė turėjo pagrindą pagrįstai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovės sutarties pažeidimas yra esminis, atsakovė dėl savo kaltės neįvykdė įsipareigojimų ieškovei pagal sutartį, todėl ieškovė turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo sutarties pažeidimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino esminiu, pakankamu inicijuoti sutarties nutraukimą.

36. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagristai netaikė 2015 m. lapkričio 6 d. sutarties (duomenys neskelbtini) 6.2 punkto.

37. Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atkreiptinas dėmesys, jog sutartį šiuo atveju paruošė atsakovė, ieškovė sutarties sąlygas tik priėmė, taigi sutarties sąlygos aiškinamos ieškovės naudai.

38. Byloje nustatyta, kad sutarties 6.1 punkte šalys susitarė, kad jeigu užsakovas vienašališkai nutraukia sutartį, pateikęs įrodymus, kad vykdytojas iš esmės nevykdo savo įsipareigojimų pagal šią sutartį, vykdytojas grąžina užsakovui visas iš užsakovo gautas mokėjimo sumas, numatytas sutarties 4.1 punkte (t. y. 5 000,00 eurų), jeigu šalys raštu nesusitars kitaip. Sutarties 6.2 punkte įtvirtinta, jog jei užsakovas vienašališkai nutraukia sutartį, nepateikęs įrodymų, kad vykdytojas iš esmės nevykdo savo įsipareigojimų, jis per dešimt darbo dienų po Sutarties nutraukimo sumoka kompensaciją, lygią sutarties 4.1 p. nurodytai sumai. Tuo tarpu sutarties 10.4 punktas numato, kad nutraukus sutartį, 4.1.1 punkte nurodytas mokėjimas užsakovui negrąžinamas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo ginčo sprendime nurodytais argumentais, jog šie sutarties punktai iš esmės prieštarauja vienas kitam, kadangi pagal 10.4 punktą nutraukus sutartį visais atvejais pagal sutarties 4.1.1 punktą sumokėta suma negrąžinama, tuo tarpu pagal 6.1 punktą visos iš užsakovo gautos mokėjimo sumos vykdytojo yra grąžinamos.

39. Nagrinėjamoje byloje, tiek iš teismo posėdžių įrašų, tiek iš šalių procesinių dokumentų, matyti, jog sprendžiant klausimą dėl sutarties nutraukimo pasekmių, šalys skirtingai aiškina ieškovės atsakovei pagal sutartį 2015 m. lapkričio 9 d. mokėjimo pavedimu sumokėtos 5 000,00 Eur sumos paskirtį: ieškovė – kaip avansą, kuris turi būti grąžinamas ieškovei, o atsakovė – kaip atlyginimą už konsultavimo darbus. Atsakovės atstovas (direktorius) teigė, kad pagal sutartį šalys buvo susitarusios ir dėl konsultavimo paslaugų teikimo, nurodė, kad atsakovė ieškovei suteikė konsultavimo darbus už 9 000,00 Eur sumą.

40. Remiantis anksčiau nustatytomis aplinkybėmis pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad paslaugų teikimo sutartis iš esmės liko neįvykdyta dėl atsakovės kaltės. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė ieškovei sutartyje numatytu terminu sutartos paslaugos (rezultato) nesuteikus, ieškovė pranešė apie sutarties nutraukimą, protingų išlaidų, kurias atsakovė, norėdama įvykdyti sutartį, galbūt patyrė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento, neįrodė. Atsakovei sumokėta 5 000,00 Eur suma pažeidžia ieškovės, kaip silpnesniosios šalies, interesus, sudaro sąlygas Atsakovei nepagrįstai praturtėti, neatitinka sąžiningumo reikalavimų, prieštarauja geros valios principui ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė privalo ieškovei grąžinti 2015 m. lapkričio 9 d. mokėjimo pavedimu pagal sutarties 4.1.1 punktą sumokėtą atsakovei 5 000,00 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, anksčiau aptartas atsakovės apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas.

41. Atmestini ir apeliantės argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos išvadomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo apeliantės pateiktus įrodymus. Nevertino byloje esančių įrodymų dėl šalių bendradarbiavimo vykdant sutartį. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nereiškia, jog įrodymai vertinti netinkamai.

42. Apibrėžiant nagrinėjamo ginčo įrodymų vertinimo taisykles, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo yra gausi bei nuosekliai išplėtota. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

44. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė nei kad suteikė ieškovei 72 val. konsultavimo paslaugų pagal sutartį, nei kad konsultavimo paslaugos ieškovei buvo suteiktos už 9 000,00 Eur sumą. Objektyviai iš bylos duomenų neįmanoma nustatyti, ar apskritai atsakovė pagal sutartį suteikė ieškovei ir kokias suteikė paslaugas, kiek realiai valandų jos yra vertos, kokia paslaugų kaina.

45. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje išklausęs teismo posėdžių įrašus, įvertinęs tiek apeliantės, tiek ieškovės į bylą pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Nustatyta, jog apie tai, kad atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei ir konsultavimo paslaugas pagal sutartį, kalbama tik sutarties 1.1 punkte, kuris apibrėžia sutarties dalyką ir nurodoma abstrakčiai, neįvardijant konkrečių pagal sutartį atsakovės įsipareigotų teikti paslaugų. Atsakovės direktorius negalėjo pateikti ir bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, kurie patvirtintų, kad ieškovei pagal sutartį suteiktos konsultavimo paslaugos sutarties vykdymo metu buvo įtrauktos į bendrovės apskaitą. 2018 m. lapkričio 30 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) Eur taip pat buvo išrašyta tik teisminio nagrinėjimo metu, su ja ieškovė sutarties vykdymo metu nebuvo supažindinta. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės direktorius nurodė ir 2018 m. lapkričio 30 d. sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad konsultavimo paslaugų ieškovei buvo suteikta už 9 000,00 Eur (72 val. po 125 Eur už 1 val.), tačiau iš tarp šalių sudarytos sutarties matyti, kad konsultavimo paslaugų valandiniai įkainiai sutartyje nebuvo numatyti. Atsakovės direktorius negalėjo pateikti įrodymų, kad ieškovė buvo supažindinta su nurodytais konsultavimo paslaugų įkainiais. Atsakovės direktoriaus pateikta VšĮ (duomenys neskelbtini) 2018 m. lapkričio 30 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita (duomenys neskelbtini) nepatvirtina, kad atsakovės konsultavimo paslaugų valandinis įkainis pagal sutartį tarp šalių buvo nustatytas 125,00 Eur, kadangi ataskaitos išvadose tik patvirtinama, kad valandinis konsultavimo įkainis neviršija rinkoje buvusių kainų. Bylos nagrinėjimo teisme metu teismo posėdžiuose atsakovės direktorius negalėjo paaiškinti ir detalizuoti, kokias konkrečiai paslaugas pagal sutartį ieškovei suteikė ir / ar pateikti šių paslaugų priėmimo – perdavimo aktą dėl atsakovės nurodomų konsultavimo paslaugų suteikimo ieškovei apimties. Konstatuotina, jog nenustačius, kad atsakovė suteikė ieškovei konsultavimo paslaugas pagal sutartį, ieškovei neatsiranda ir pareigos jas apmokėti. Įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

46. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sutartį, gilinosi į rašytinį sutarties tekstą, analizavo tikruosius šalių ketinimus, jų elgesį po sutarties sudarymo. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutartį, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

50. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1, 3 dalys).

51. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo apeliacinis skundas atmestas, ieškovės prašymas dėl 150,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš atsakovės yra tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos (duomenys neskelbtini) ieškovei M. G. 150,00 (vieną šimtą penkiasdešimt eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.