Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2636-340/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-20
Bylos Nr.: e2A-2636-340/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-02202-2021-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė, Loreta Braždienė
Atsakovas: E. C.
Ieškovas: A. T.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė ,,Traida“, R. J.

Kategorijos

3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-2636-340/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02202-2021-0Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal atsakovo E. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. T., perėmusio reikalavimo teises iš BUAB „Revestus“, ieškinį atsakovui E. C. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė ,,Traida“, R. J..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. pradinis ieškovas (BUAB „Revestus“) pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo E. C. 13 140 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (pradėta civilinė byla Nr. e2-6907-1019/2021). Pradinis ieškovas (BUAB „Revestus“) taip pat pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo E. C. 391,58 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (pradėta civilinė byla Nr. e2-14742-918/2021). Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-6907-1019/2021 sujungta su civiline byla Nr. e2-14742-918/2021, suteikiant bylai vieną numerį ir paskiriant ją nagrinėti teisėjai J. R..

2. Ieškiniuose nurodoma, kad atsakovas E. C. nuo 2017-11-16 iki 2018-03-02 buvo BUAB „Revestus“ valdybos pirmininkas, 2018-02-28 darbo sutarties pagrindu atsakovas buvo įdarbintas konsultantu, nuo 2020-02-01 atsakovą paskyrė naujuoju BUAB „Revestus“ direktoriumi. 2019-11-18 BUAB „Revestus“ su trečiuoju asmeniu UAB „Traida“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19-11-18/1, pagal kurią už 41 829,70 Eur sumą BUAB „Revestus“ iš trečiojo asmens įsigijo 93 vnt. suoliukų LP002 ir 49 vnt. šiukšlių dėžių PR001. BUAB „Revestus“ 2019-11-20 trečiajam asmeniui pervedė 6274,46 Eur sumos avansą. 2019-12-17 Prekių priėmimo-perdavimo aktu BUAB „Revestus“ nuosavybėn buvo perduoti 93 vnt. suoliukai LP002 už 27 007,20 Eur sumą, o 2020-02-28 Prekių priėmimo-perdavimo aktu BUAB „Revestus“ nuosavybėn buvo perduotos 49 vnt. šiukšlių dėžės PR001 už 14 822,50 Eur sumą. Trečiasis asmuo ieškovui išrašė PVM sąskaitas faktūras Serija TRD Nr. 2799 ir 2859, iš viso 41 829,70 Eur sumai. 2020-01-31 Sunaudotų medžiagų nurašymo aktu Nr. NUR109 buvo nurašyti 32 suoliukai LP002, 2020-02-29 Sunaudotų medžiagų nurašymo aktu Nr. NUR109 buvo nurašyti 22 suoliukai LP002 ir 31 šiukšlių dėžė PR001, o 2020-04-30 Sunaudotų medžiagų nurašymo aktu Nr. NUR04/97/109 buvo nurašyti dar 3 suoliukai LP002. Iš viso BUAB „Revestus“ panaudojo iš trečiojo asmens įsigytus 57 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, todėl pagal BUAB „Revestus“ buhalterinės apskaitos duomenis BUAB „Revestus“ turi 36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, kurių vertė 13 140 Eur. Tie patys skaičiai nurodyti ir atsakovo pasirašytame 2020-09-16 BUAB „Revestus“ balanso grafoje B 1.2. „Nebaigta produkcija ir vykdomi darbai“. 2020-09-04 Vilniaus apygardos teismas UAB „Revestus“ iškėlė bankroto bylą (civ. byla Nr. eB2-3535-340/2020) ir nemokumo administratoriumi paskyrė UAB „Notisa“. Atsakovas, vykdydamas 2020-09-04 Vilniaus apygardos teismo nutarties įpareigojimą perduoti įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, BUAB „Revestus“ nemokumo administratoriui vietoj ieškovo 2020-09-16 Balanse (nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo diena) apskaitytų 13 140 Eur vertės 36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, pateikė „Įmonės turto nuomininkų sąrašą“, kuriame nurodyta, kad minėti suoliukai ir šiukšlių dėžės pagal žodinę sutartį paskolintos trečiajam asmeniui UAB „Traida“. Atsakovas, nevykdydamas teismo nutarties ir neperduodamas ieškovo nemokumo administratoriui įmonės turto (36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, 13 140 Eur vertės), atliko neteisėtus veiksmus. atsakovas neteisėtais kaltais veiksmais padarė ieškovui ir ieškovo kreditoriams 13 140 Eur žalą. Atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti. Dėl reikalavimo priteisti 391,58 Eur žalos atlyginimo, nurodyta, jog 2019-05-28 PVM sąskaitos faktūros RES19-0491 pagrindu už 636 Eur plius PVM kainą BUAB „Revestus“ nusipirko nešiojamąjį kompiuterį su operacine sistema HP440. Šio kompiuterio likutinė balansinė vertė yra 391,58 Eur. 2019-06-07 BUAB „Revestus“ su trečiuoju asmeniu R. J. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu trečiajam asmeniui perdavė nešiojamąjį kompiuterį. BUAB „Revestus“ nemokumo administratorius kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl nešiojamojo kompiuterio grąžinimo. R. J. nurodė, kad nešiojamąjį kompiuterį paliko įmonės posėdžių salėje, BUAB „Revestus“ su ja pilnai atsiskaitė ir jokių pretenzijų dėl turto grąžinimo neturėjo. atsakovas, nevykdydamas teismo nutarties ir neperduodamas BUAB „Revestus“ nemokumo administratoriui įmonės turto (nešiojamojo kompiuterio su operacine sistema HP440, 391,58 Eur likutinės balansinės vertės), atliko neteisėtus veiksmus, padarė BUAB „Revestus“ ir jos kreditoriams 391,58 Eur žalą, todėl 391,58 Eur padaryta žala priteistina iš atsakovo.

Šalies argumentai

3. Atsakovas E. C. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2020-09-04 nutarties, kurios pagrindu ieškovui buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dieną 36 vnt. suoliukų ir 18 vnt. šiukšlių dėžių ieškovas nebeturėjo, todėl atsakovui pareiga šį turtą perduoti nemokumo administratoriui nekilo. Ieškovo vadovo pareigas atsakovas pradėjo eiti tik nuo 2020-02-01. Tuo metu, kai iš UAB „Traida“ įsigytos 93 lauko suoliukai ir 49 šiukšlių dėžės, ieškovo vadovo pareigas ėjo E. K.. Ieškovo bendrovėje statybos projektų vadovas buvo laikomas atskaitingu asmeniu, kadangi statybos projektų vadovo žinioje būdavo BUAB „Revestus“ priklausantis turtas. A. T. ieškovo direktoriaus įsakymu buvo priskirtas Ukmergėje esantis statybos objektas. A. T., priėmęs visus lauko suoliukus ir šiukšlių dėžes, atsiskaitė tik už dalies jų panaudojimą statybos objekte, tačiau jo žinioje liko 36 vnt. suoliukų ir 18 vnt. šiukšlių dėžių, kurių A. T. ieškovui negrąžino ir statybos objekte nesunaudojo. A. T. likusius nepanaudotus 36 vnt. suoliukų ir 18 vnt. šiukšlių dėžių paliko saugoti MB „Mariaus darbai“. atsakovas laikytinas nepažeidęs pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai 36 vnt. suoliukų ir 18 vnt. šiukšlių dėžių atžvilgiu, kadangi šio turto išsaugojimu buvo pasirūpinta ir šį turtą A. T., kaip atskaitingas asmuo, būtų perdavęs ieškovo nemokumo administratoriui, jeigu trečiasis asmuo UAB „Traida“ nebūtų jo savavališkai pasiėmęs. UAB „Traida“ savavališkai nuvyko į MB „Mariaus darbai“ patalpas ir pasiėmė 36 vnt. suoliukų bei 18 vnt. šiukšlių dėžių. Taip pat buvo svarstyta šio turto pardavimo trečiajam asmeniui galimybė. Nemokumo administratorei atsakovas nurodė, jog šis turtas yra trečiojo asmens žinioje. UAB „Traida“ yra ieškovo kreditorių sąraše, o jo patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydis siekia 35 555,24 Eur, t. y. į šią sumą įtraukta ir 36 vnt. suoliukų bei 18 vnt. šiukšlių dėžių nesumokėta kaina, nors UAB „Traida“ pasiėmė 36 vnt. suoliukų ir 18 vnt. šiukšlių dėžių, todėl būtent trečiasis asmuo šį turtą privalo grąžinti BUAB „Revestus”. Buvęs BUAB „Revestus“ vadovas E. K. šio turto atsakovui neperdavė. BUAB „Revestus“ nėra pateikęs įrodymų, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą dėl neperduoto kompiuterio, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2020-09-04 nutarties, kurios pagrindu ieškovui buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dieną kompiuterio BUAB „Revestus“ neturėjo, todėl atsakovui pareiga šį turtą perduoti nemokumo administratoriui nekilo. Trečiasis asmuo R. J. kompiuterio BUAB „Revestus“ negrąžino ir šią aplinkybę patvirtina Darbuotojų įsipareigojimų dėl gautų darbo priemonių aktas, kuriame nėra jokių duomenų apie kompiuterio grąžinimą. R. J., kaip materialiai atskaitingas asmuo, turėjo pareigą kompiuterį perduoti asmeniškai BUAB „Revestus“ darbuotojui ar pačiam atsakovui.

4. Ieškovas pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad, nepaisant to, jog atsakovas BUAB „Revestus“ vadovo pareigas pradėjo eiti nuo 2021-02-01 ir sutarties su trečiuoju asmeniu UAB „Traida“ nepasirašė, atsakovas yra atsakingas už BUAB „Revestus“ turto perdavimą nemokumo administratoriui. A. T. neturėjo įgaliojimų BUAB „Revestus“ vardu sudaryti sutartis dėl BUAB „Revestus“ turto pasaugos. atsakovo teiginys, jog jis tarėsi su trečiuoju asmeniu UAB „Traida“ dėl suoliukų ir šiukšlių dėžių nuosavybės perleidimo, tik patvirtina faktą, kad šis turtas buvo atsakovo žinioje ir už jį atsakovas yra atsakingas. BUAB „Revestus“ buhalterinėje apskaitoje yra apskaitytas nešiojamasis kompiuteris su operacine sistema HP440. Šis kompiuteris įmonės darbuotojui – trečiajam asmeniui R. J. buvo perduotas tik naudojimuisi. Trečiojo asmens R. J. turėto mobilaus telefono, patalpos įėjimo magneto ir kompiuterio monitoriaus nebuvo pasigesta, todėl labiau tikėtina, kad trečiasis asmuo R. J., kartu su šiais daiktais įmonei grąžino ir nešiojamąjį kompiuterį. Atsakovas jokių pretenzijų dėl turto negrąžinimo trečiajam asmeniui R. J. niekada nereiškė ir su ja pilnai buvo atsiskaityta.

Atsiliepimas

5. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame nurodė, kad sunaudotų medžiagų nurašymo aktuose A. T., priėmęs visus lauko suoliukus ir šiukšlių dėžes, atsiskaitė tik už dalies jų panaudojimą statybos objekte ir 36 vnt. suoliukų bei 18 vnt. šiukšlių dėžių A. T. BUAB „Revestus“ negrąžino bei statybos objekte nesunaudojo. Pareiga, kaip atskaitingam asmeniui, juos grąžinti BUAB „Revestus“ (jeigu šio turto nebūtų pasiėmusi UAB „Traida“) kilo būtent A. T., o ne atsakovui. Nors BUAB „Revestus“ teigia neradęs direktoriaus įsakymo, kuriuo A. T. būtų priskirtas statybos objektas Ukmergėje, tačiau faktiškai BUAB „Revestus“ bendrovėje statybos projektų vadovas buvo laikomas atskaitingu asmeniu. atsakovas BUAB „Revestus“ yra perdavęs visus dokumentus, todėl BUAB „Revestus“ žinioje turi būti direktoriaus įsakymas priskirti Ukmergėje esantį statybos objektą A. T.. Nepagrįstai suabsoliutinama R. J. pozicija apie tariamai paliktą nešiojamąjį kompiuterį posėdžių salėje ir BUAB „Revestus“ visišką atsiskaitymą su ja. Atsakovui nėra žinomos tokios aplinkybės, kad R. J. būtų palikusi kokį nors turtą posėdžių salėje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovo E. C. ieškovui A. T. 13 531,58 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 13 140 Eur sumą nuo 2021 m. vasario 4 d., už priteistą 391,58 Eur sumą nuo 2021 m. balandžio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2200 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovo E. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui UAB „Traida“, 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 18 d. UAB „Revestus“ su trečiuoju asmeniu UAB „Traida“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19-11-18/1, pagal kurią UAB „Revestus“ iš trečiojo asmens įsigijo 93 vnt. suoliukų LP002 ir 49 vnt. šiukšlių dėžių PR001 už 41 829,70 Eur sumą. UAB „Revestus“ 2019 m. lapkričio 20 d. trečiajam asmeniui pervedė 6274,46 Eur avansą. 2019 m. gruodžio 17 d. Prekių priėmimo-perdavimo aktu UAB „Revestus“ nuosavybėn buvo perduoti 93 vnt. suoliukų LP002 už 27 007,20 Eur sumą, o 2020 m. vasario 28 d. Prekių priėmimo-perdavimo aktu UAB „Revestus“ nuosavybėn buvo perduoti 49 vnt. šiukšlių dėžių PR001 už 14 822,50 Eur sumą, trečiasis asmuo išrašė PVM sąskaitas faktūras Serija TRD Nr. 2799 ir 2859. Nustatyta, kad 2020 m. sausio 31 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktu Nr. NUR109 buvo nurašyti 32 suoliukai LP002, 2020 m. vasario 29 d. Sunaudotų medžiagų nurašymo aktu Nr. NUR109 buvo nurašyti 22 suoliukai LP002 ir 31 šiukšlių dėžė PR001, o 2020 m. balandžio 30 d. Sunaudotų medžiagų nurašymo aktu Nr. NUR04/97/109 buvo nurašyti 3 suoliukai LP002. Taigi iš viso UAB „Revestus“ panaudojo 57 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, o nepanaudotų liko 36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, kurių vertė pagal paskutinio 2020 m. rugsėjo 16 d. balanso duomenis yra 13 140 Eur. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nekilo.

6. Teismas nurodė, kad dalis iš UAB „Traida“ įsigytų prekių buvo laikoma MB „Mariaus darbai“ teritorijoje, rašytinė sutartis ar daiktų perdavimo-priėmimo aktas pasirašytas nebuvo, todėl byloje nenustatyta, kiek ir kokios prekės buvo ten pervežtos ir laikomos. Nors atsakovas teigė, kad prekės buvo paliktos saugoti subrangovui, tačiau, išklausius liudytojų S. B., M. Ch. parodymų, nėra pagrindo spręsti, kad buvo sudaryta pasaugos sutartis. Atsakovas, liudytojas A. T. nurodė, kad MB „Mariaus darbai“ buvo perduoti suoliukai ir šiukšliadėžės, tačiau liudytojas M. Ch., t. y. asmuo, kuris sutiko, kad prie jo namų būtų laikomos prekės, taip pat liudytojas S. B., kuris tarėsi su M. Ch., nurodė, jog MB „Mariaus darbai“ buvo perduoti tik suoliukai. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės, kad prekės nebuvo tinkamai saugojamos, prekių perdavimas nebuvo tinkamai dokumentuotas, patvirtina, kad vadovas netinkamai atliko Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytas pareigas.

7. Teismas nustatė, kad UAB „Revestus“ nemokumo byloje patvirtintas UAB „Traida“ kreditorinis reikalavimas 35 555,24 Eur sumai, t. y. skolos suma pagal 2019 m. lapkričio 18 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19-11-18/1 už suoliukus ir šiukšlių dėžes. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad prekės buvo panaudotos kaip skolos dalies padengimas (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

8. Iš atsakovo paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas nustatė, kad, nepanaudotų prekių jų laikymo vietoje nebėra, nebuvo imtasi jokių teisinių priemonių, siekiant nustatyti jų buvimo vietą, susigrąžinti jas. Jokių pretenzijų UAB „Traida“ įmonė nereiškė. Atsakovo argumentai, kad tuo metu įmonėje buvo sudėtinga situacija, nešalina jo atsakomybės. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad jis po bankroto bylos iškėlimo neturėjo įgaliojimų kreiptis į teisėsaugos institucijas, tačiau po bankroto bylos iškėlimo vadovui išliko pareiga nemokumo administratoriui perduoti dokumentus, kurių pagrindu neginčijamai galima būtų nustatyti, kokiu pagrindu ir koks konkrečiai bankrutavusiai bendrovei priklausantis turtas buvo perduotas. Atsakovui nepateikus tokių dokumentų nemokumo administratoriui, teismams, o trečiajam asmeniui UAB „Traida“ nesutinkant, kad jo žinioje yra būtent atsakovo nurodomos sudėties turtas, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas įrodė, kad, pirma, tarp BUAB „Revestus“ ir MB „Mariaus darbai“ buvo sudaryta žodinė pasaugos sutartis, ir, antra, kad trečiasis asmuo UAB „Traida“ be BUAB „Revestus“ žinios išsivežė prekes. Galiausiai, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, pats atsakovas tiksliai nežino, kokių konkrečiai prekių ir kokio jų kiekio trūksta. Teismo vertinimu, negali būti laikomas pakankamai atidžiu ir rūpestingu vienasmenio bendrovės valdymo organo elgesys, kai didelės vertės bendrovės turtas yra perduodamas bet kuriam trečiajam asmeniui žodinio susitarimo pagrindu, niekaip nedokumentuojant nei perdavimo fakto, nei perduodamo turto sudėties ir apimčių. Aplinkybė jog įmonė, perduodama bankrutuojančios bendrovės BUAB „Revestus“ turtą laikyti MB „Mariaus darbai“ teritorijoje, nesudarė jokios sutarties, perdavimo priėmimo akto ar kito juridinę reikšmę turinčio finansinės apskaitos dokumento, o vėliau, prekėms dingus iš jų laikymo vietos, nesiėmus jokių veiksmų nustatyti, kur jos yra, ir jas susigrąžinti, įmonės vadovui pačiam ir tenka atsakomybė bei rizika, kad jis tokių įrodymų neturi ir patikimais įrodymais negali įrodyti savo atsikirtimo į ieškinį pagrindo.

9. Teismas padarė išvadą, kad iš byloje esančių duomenų nėra aišku, koks yra nemokumo administratoriui neperduoto įmonės turto likimas. Atsakovui tenka pareiga tinkamai vesti bendrovės turto apskaitą taip, kad būtų įmanoma nustatyti, kur yra konkretus bendrovės turtas, kokia jo vertė ir kokiu pagrindu jis perduotas tretiesiems asmenims. Nemokumo administratorius negali žinoti apie visus juridinio asmens sudarytus sandorius ir veikia pagal bendrovės pateiktus buhalterinius apskaitos dokumentus. Nesant buhalterinių apskaitos dokumentų, o trečiajam asmeniui UAB „Traida“ neigiant paėmus atsakovo nurodomos sudėties turtą, nemokumo administratorius negalėjo reikšti jokių pretenzijų UAB „Traida“ dėl jo išreikalavimo.

10. Teismo vertinimu, byloje įrodytas priežastinis ryšis tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusios žalos. Atsakovo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl būtent jam tenka pareiga paneigti šią prezumpciją. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais, yra pagrindas spręsti, jog atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos. atsakovas, kaip UAB „Revestus“ vadovas, turėjo pareigą saugoti jam patikėtą įmonės turtą, rūpintis, kad jis nebūtų sunaikintas ar prarastas, o ieškovei tapus nemokia ir iškėlus jai bankroto bylą – perduoti visą jos turtą bankroto administratoriui tam, kad jis teisės aktuose nustatyta tvarka galėtų atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tačiau minėtų pareigų atsakovas neįvykdė. Nustačius, kad turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo) bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, juridinio asmens valdymo organas turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose, nagrinėjamu atveju – 13 140 Eur (CK 2.87, 6.245 – 6.249, 6.263 straipsniai).

11. Teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti žalą už nemokumo administratoriui neperduotą kompiuterį, nurodė, kad byloje, remiantis rašytiniais įrodymais, šalių, trečiojo asmens R. J. paaiškinimais, liudytojų (buvusių UAB „Revestus“ darbuotojų) parodymais nustatyta, kad UAB „Revestus“ įdarbinant darbuotojus, kai jiems buvo išduodamos darbo priemonės (telefonai, kompiuteriai, kuro kortelės, įėjimo magnetai ir kt.), būdavo surašomas ir pasirašomas darbuotojų įsipareigojimų dėl gautų darbo priemonių aktas, o nutraukus darbo sutartį ir darbuotojui grąžinus darbo priemones, tai pažymima akte, tiek darbuotojas, tiek darbo priemones priėmęs darbuotojas pasirašydavo. Pagal 2019 m. gegužės 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą RES19-0491 UAB „Revestus“ įsigijo nešiojamąjį kompiuterį su operacine sistema HP440 už 636 Eur plius PVM kainą, šio kompiuterio likutinė balansinė vertė yra 391,58 Eur. Ginčo dėl turto vertės byloje nekilo. 2019 m. birželio 7 d. UAB „Revestus“ su trečiuoju asmeniu R. J. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu 2019-06-10 trečiajam asmeniui perdavė mobilųjį telefoną Huawei Y6, AB Telia Lietuva telefono nr., patalpos įėjimo magnetą, kompiuterio monitorių Philips 276E, nešiojamąjį kompiuterį su HP440 G5. Darbo sutartis su trečiuoju asmeniu buvo nutraukta 2020-04-27, su trečiuoju asmeniu nutraukiant darbo sutartį buvo visiškai atsiskaityta, jai nebuvo reikštos pretenzijos. Kaip matyti iš R. J. 2019-06-10 Darbuotojo įsipareigojimų dėl gautų darbo priemonių akto, jame nėra nei R. J., nei darbuotojo, priėmusio darbo priemones, parašų. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo įpareigotas perduoti įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, UAB „Revestus“ nemokumo administratoriui. Nemokumo administratorius nustatė, kad nebuvo perduotas nešiojamasis kompiuteris HP440.

12. Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad nutraukiant darbo sutartį su R. J. su ja buvo visiškai atsiskaityta, jai nebuvo reiškiamos pretenzijos, ir visumą įrodymų (liudytojų parodymus, darbo priemonių aktus) sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, kad labiau tikėtina, jog trečiasis asmuo darbo priemonę – kompiuterį, grąžino su kitomis jai išduotomis darbo priemonėmis nutraukiant darbo sutartį. Nustačius, kad turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), teismas konstatavo, kad vadovas turi atlyginti dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri nagrinėjamu atveju lygi likutinei balansinei vertei – 391,58 Eur (CK 2.87, 6.245 – 6.249, 6.263 straipsniai). Teismas ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 391,58 Eur žalos atlyginimo, įrodžius būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, tenkino visiškai ir iš atsakovo ieškovui priteisė 391,58 Eur žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovas E. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2022-08-19 sprendimą ir atmesti ieškovo ieškinį arba, esant įstatymo nustatytiems pagrindams, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

13.1. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog atsakovas savo žinioje turto neturi. Vadinasi, atsakovo neteisėtu veiksmu negali būti laikomas vien tik pats turto neperdavimo faktas, nes atsakovas juk negali perduoti to, ko neturi. Tai reiškia, jog turi būti analizuojamos, tiriamos ir vertinamos aplinkybės / priežastys, kurios nulėmė turto likimą. Ir tik tuomet galima konstatuoti, atliko atsakovas kokius nors neteisėtus veiksmus, ar ne. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva praplėtė atsakovo neteisėtus veiksmus, jais laikydamas ne tik (i) Turto nemokumo administratoriui neperdavimą, bet ir: (ii) jam patikėto įmonės turto nesaugojimą (tinkamą neadministravimą / netvarkymą); (iii) nesirūpinimą, kad jis nebūtų sunaikintas ar prarastas; (iv) imperatyvių įpareigojimų pažeidimą, nevedant apskaitos taip, kad būtų įmanoma nustatyti kur, kada ir kam buvo perduotas (paliktas saugoti) bendrovės turtas.

13.2. Pirmosios instancijos teismui praplėtus atsakovo neteisėtus veiksmus (jais laikant ir patikėto turto nesaugojimą, ir tinkamą neadministravimą / netvarkymą, ir nesirūpinimą, kad jis nebūtų sunaikintas ar prarastas, ir netinkamą apskaitos vedimą), buvo peržengtos bylos nagrinėjimo ribos, kadangi, kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas tokiomis aplinkybėmis, sudarančiomis faktinį ieškinio pagrindą, nesirėmė, neteisėtais veiksmais laikydamas teismo nutarties nevykdymą ir turto nemokumo administratoriui neperdavimą. Vien dėl šios priežasties sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, teisėtu ir teisingu, todėl turi būti panaikintas.

13.3. Atsakovas tapo BUAB „Revestus“ vadovu tik nuo 2020-02-01. Keičiantis BUAB „Revestus“ vadovams, tuometinis vadovas E. K. neatliko bendrovės turto inventorizacijos, nebuvo sudarytas joks turto perdavimo-priėmimo aktas, todėl keltinas pagrįstas klausimas, ar suoliukai, kurie buvo pristatyti tiesiai į ginčo objektą (o dalis – jau ir panaudota) dar iki atsakovui pradėjus faktiškai vadovauti BUAB „Revestus“, gali būti laikomi atsakovui patikėtu turtu. 2020-02-28 prekių priėmimo - perdavimo aktas patvirtina, jog tiesiai į ginčo objektą buvo pristatyti ir 49 vnt. šiukšliadėžių. Kaip ir suoliukų atveju, šias prekes iš BUAB „Revestus“ pusės priėmė statybos projektų vadovas A. T., pasirašydamas minėtą aktą. 2020-01-31, 2020-02-29 ir 2020-04-30 buvo parengti sunaudotų medžiagų nurašymo aktai, kuriuos pasirašė ir statybos projektų vadovas A. T.

Atsiliepimas

13.4. Atsakovui visiškai nesuprantama pirmosios instancijos teismo išvada, jog „<...> Nors atsakovas teigė, kad už prekių priėmimą, jų panaudojimą, nurašymą, saugojimą buvo atsakingas projektų vadovas, tačiau teismas šiuos argumentus pripažįsta deklaratyviais, nes byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes (CPK 178 straipsnis) <...>“. Atsakovui nesuvokiama, kaip jo teiginiai gali būti laikomi deklaratyviais, kai šias aplinkybes patvirtino visa eilė liudytojų – E. K., R. Š., S. B., A. J.. Be to, tai patvirtino ir pats projektų vadovas A. T.. Visa eilė nešališkų liudytojų patvirtina tas pačias aplinkybes, įskaitant ir patį projektų vadovą A. T., o pirmosios instancijos teismas visą tai laiko tai deklaratyviais atsakovo teiginiais. Pats projektų vadovas A. T. sako, kad jis yra atsakingas už prekių ginčo objekte priėmimą, panaudojimą, nurašymą, saugojimą, o pirmosios instancijos teismas, visiškai ignoruodamas liudytojų paaiškinimus, kažkodėl vertina tik atsakovo argumentus / teiginius ir tariamą jų deklaratyvumą / neįrodymą pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino kitų asmenų atliktų veiksmų (jų pareigų, funkcijų, atsakomybės). Dėl to gavosi taip, kad dėl visko kaltas liko su turtu jokio ryšio neturėjęs atsakovas, kurio kaltė, kaip galima susidaryti įspūdį iš sprendimo turinio, kyla tik dėlto, kad jis buvo BUAB „Revestus“ vadovu, neįvertinant visumos Bylai reikšmingų aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

13.5. Ne atsakovas priėmė sprendimą dėl turto laikymo /sandėliavimo /saugojimo prie MB „Mariaus darbai“ vadovo M. Ch. gyvenamojo namo. Nepaisant šių akivaizdžių faktų, kurie nebuvo nuginčyti, pirmosios instancijos teismas vis tiek nusprendė, jog neva atsakovas nesaugojo jam patikėto turto (tinkamai neadministravo / netvarkė), nesirūpino, kad jis nebūtų sunaikintas ar prarastas. Asmuo negali būti laikomas atlikęs neteisėtus veiksmus, jei ne jis priėmė sprendimą, kuris, pirmosios instancijos teismo manymu, nulėmė turto praradimą / neišsaugojimą. Aptariamu atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas iš esmės kildinamas iš sandorio sudarymo ir vykdymo, todėl atsakovo atžvilgiu turi būti taikoma verslo sprendimo priėmimo taisyklė byloje tokių duomenų, kurių pagrindu būtų konstatuotinas atsakovo nesąžiningumas nėra.

13.6. Kaip buvo nurodyta ir atsakovo į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, projektų vadovas A. T. informavo atsakovą apie tai, kad UAB „Traida“ susikrovė ir išsivežė likusį turtą. Taigi, ši aplinkybė atsakovui tapo žinoma būtent iš projektų vadovo A. T.. Sužinojęs apie šią situaciją atsakovas nedelsiant susisiekė su UAB „Traida“ vadovu P. K., kuris patvirtino, jog turtas yra pas UAB „Traida“. Prasidėjo derybos (jose dalyvavo ir R. Š.), kaip išspręsti šį klausimą. Vienas iš svarstytų sprendimo būdų – kreditinės sąskaitos išrašymas ir/ar BUAB „Revestus“ skolos sumažinimas UAB „Traida“ paimto turto verte (pasak atsakovo, P. K. buvo nurodęs, jog neva suoliukai yra pabraižyti, jų vertė nukritusi ir pan.). Pažymėtina, jog ir R. Š. patvirtino, jog buvo kalbėta ir apie kreditinės sąskaitos išrašymą, ir apie turto grąžinimą UAB „Traida“ (UAB „Traida“ iškėlė klausimą dėl grąžinimo sąskaitos pasirašymo). Kadangi BUAB „Revestus“ atžvilgiu teisme jau buvo inicijuojamas ir restruktūrizavimo, ir bankroto bylos iškėlimas, atsakovas, žinodamas savo, kaip bendrovės vadovo pareigas, suprato / suvokė, jog atėjęs nemokumo administratorius (tiek restruktūrizavimo, tiek bankroto atveju) gali užginčyti sandorį, kuriuo pirmenybė suteikiama tik vienam iš kreditorių, o būtent – UAB „Traida“.

13.7. Iš sprendimo turinio atsakovui susidaro įspūdis, jog pirmosios instancijos teismas bendrovės vadovą laiko atsakingu iš esmės už viską, kas vyksta jo vadovaujamoje bendrovėje. Be to, atsakovo manymu, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismui galimai pritrūko suvokimo, kaip savo veiklą vykdo statybų bendrovės, kaip skiriami už konkrečius objektus atsakingi asmenys (projektų vadovai ir darbų vadovai), kokios jų pareigos / funkcijos / uždaviniai, už ką jie yra atsakingi, kokius klausimus sprendžia, kokius sprendimus priima ir t.t. Statybinėms prekėms / medžiagoms nuolat keliaujant į statybos objektus, bendrovės vadovas tiesiog fiziškai negali visko sukontroliuoti ir būtų atsakingas už kiekvieną jo vadovaujamos bendrovės nupirktą statybinę medžiagą. Būtent dėl to kiekvienam objektui yra skiriami projektų ir/ar darbų vadovai, kurie ir yra atsakingi už į konkretų objektą patiektas medžiagas. Analogiška praktika buvo ir BUAB „Revestus“, ką patvirtino nuoseklūs liudytojų paaiškinimai.

13.8. Byloje nėra nustatytas / įrodytas nei faktinis, nei teisinis priežastinis ryšys. Žalingos pasekmės šiuo konkrečiu atveju kilo ne iš atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi ne atsakovas priėmė sprendimą dėl turto laikymo / saugojimo / sandėliavimo ir ne jis buvo už tai atsakingas. Kadangi sprendime ši būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga apskritai plačiau neanalizuojama, todėl atsakovui ir nesuprantama, kaip sprendime nurodomi tariamai atsakovo atlikti neteisėti veiksmai, tokie kaip apskaitos netinkamas vedimas, Turto tinkamas neadministravimas / netvarkymas ir kt. apskritai galėjo nulemti žalos padarymą. Kalbant apie teisinį priežastinį ryšį, akivaizdu, jog trečiajam asmeniui UAB „Traida“ paėmus likusį turtą, atsakovas negalėjo to numatyti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų elgęsis itin neprotingai ir neapdairiai, todėl pasekmės teisiškai laikytinos pernelyg nutolusiomis nuo neteisėtų veiksmų (jei tokie atsakovo atžvilgiu būtų įrodyti, su kuo atsakovas nesutinka).

13.9. Sprendime kaltės klausimas iš esmės neanalizuojamas. Tas turėjo būti daroma, kadangi vadovas atsako ne dėl bet kokios, o būtent dėl didelės kaltės. Byloje esantys įrodymai (liudytojų parodymai) paneigė atsakovo kaltės prezumpciją. Kitaip tariant, įvertinus esmines faktines aplinkybes, turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl atsakovo didelės kaltės. Ieškovas šio deliktinės civilinės atsakomybės būtinojo požymio neįrodinėjo ir atsakovo pozicijos (paneigtos kaltės prezumpcijos) nepaneigė.

13.10. Iš į bylą pateiktų įrodymų, grąžinant darbo priemones nėra darbuotojo parašų ir/ar BUAB „Revestus“ atstovo parašų tik vienu vieninteliu L. K. atveju, dėl kurio buvo paaiškinta ir tas byloje net nebuvo ginčijama. Visais kitais atvejais visuomet kažkas iš BUAB „Revestus“, kaip darbdavio, pusės priimdavo grąžinamas darbo priemones; paprastai tai darydavo administratorė K. L., o jos nesant – pats atsakovas. R. J. buvo nurodžiusi atsakovui, jog išeina iš darbo dėl asmeninių priežasčių (artimojo asmens sveikatos problemų), įsiregistruos užimtumo tarnyboje, o paaiškėjus bendrovės situacijai (dėl planuojamo restruktūrizavimo), tikėtina, jog sugrįš. Tam neįvykus, atsakovas pradėjo reikalauti R. J. grąžinti kompiuterį (buvo kalba apie galimą jo išsipirkimą iš BUAB „Revestus“), bendraudamas su ja telefonu pats, o taip pat ir duodamas nurodymą administratorei K. L. susisiekti su R. J. dėl kompiuterio grąžinimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sureikšmina rašytinės pretenzijos nebuvimą.

13.11. Įrodžius, jog kompiuteris BUAB „Revestus“ grąžintas nebuvo, darytina nekvestionuotina išvada, jog atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Atsakovas kompiuteriu niekada nedisponavo, jis nebuvo atsakovui perduotas ir/ar patikėtas, savo žinioje atsakovas jo niekada neturėjo.

13.12. Pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes turėjo vertinti iš tuometinės atsakovo perspektyvos, o ne pasiduoti anksčiau minėtam padarinių vertinimo šališkumo efektui, atsakovo veiksmus vertinant iš dabartinės perspektyvos, žinant rezultatą (kilusias pasekmes). Dėl to sprendime ir nepagrįstai kalbama apie turto praradimą ir/ar neišsaugojimą, nes teismas daro klaidingas išvadas, remdamasis neteisingomis prielaidomis dėl atsakovo teiginių nepagrįstumo, t. y. netikėdamas atsakovo dėstoma versija, kurią nuosekliai papildo / patvirtina liudytojų parodymai, dėl ko byloje įvykdytas tik formalus teisingumas.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir 2022 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus miesto apylinkes teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:

14.1. Apeliantas neginčija faktines bylos aplinkybes, jog neįvykdė teismo nutarties ir neperdavė nemokumo administratoriui įmonės turto (36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšliadėžių PR001, kurių vertė 13 140 Eur), tik teigia, kad už įmonės turto neperdavimą nėra atsakingas, nes jis nemokumo administratoriui neperduoto įmonės turto neturi.

Žemesnės instancijos teismas

14.2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvo apeliantą įpareigojęs perduoti įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Tokį balansą apeliantas paruošė (pasirašė) ir į jį įtraukė nemokumo administratoriui neperduotą turtą. Įmonės balanse apskaityto turto neperdavimu buvo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams, todėl teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl apelianto atsikirtimų į ieškinį apie jo neteisėtus veiksmus (turto neišsaugojimą, turto netinkamą administravimą/netvarkymą/nesirūpinimą, kad jis nebūtų prarastas, netinkamą apskaitos vedimą) neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, kas visiškai nepagrįstai priešingai nurodoma apeliaciniame skunde.

14.3. Visiškai nepagrįstas apelianto bandymas kaltę dėl turto neperdavimo nemokumo administratoriui suversti buvusiam įmonės vadovui E. K. arba buvusiam statybos projektų vadovui A. T.. Liudytojas E. K. teismo posėdžio metu teigė, kad visada faktiškas įmonės vadovas buvo apeliantas, nežiūrint į tai, kokias oficialias pareigas įmonėje konkrečiu metu apeliantas užėmė. Žalos padarymo metu apeliantas ir oficialiai vadovavo įmonei, todėl ginčui neturi jokios reikšmės nemokumo administratoriui neperduoto turto įsigijimo aplinkybės, kas visiškai nepagrįstai priešingai nurodoma apeliaciniame skunde.

14.4. Apeliantas nepateikė įrodymų, jog iš buvusio įmonės vadovo E. K. reikalavo atlikti įmonės turto inventorizaciją ir turtą pagal buhalterinius duomenis perduoti jam. Įmonės vadovas pagal pareigas atsako už visą įmonės turtą, todėl kažkokio atskiro įmonės turto patikėjimo ar perdavimo nereikia. Pats įmonės turto praradimas yra neteisėtas vadovo veikimas (neveikimas), kuris gali pasireikšti aktyviais arba pasyviais vadovo veiksmais. Ginčo atveju apelianto veiksmai prarasto turto atžvilgiu pasireiškė pasyviais veiksmais.

14.5. Visiškai nepagristas apeliacinio skundo teiginys, jog jeigu liudytojai patvirtino, kad A. T. buvo paskirtas už statybos objektą atsakingu asmeniu, tai jis ir yra atsakingas už statybos objekte esančio turto laikymą, sandėliavimą ir saugojimą. Nėra ginčo, kad A. T. vadovavo objektui, kuriame buvo naudojamas apelianto nemokumo administratoriui neperduotas turtas, tačiau A. T. vadovo įsakymu ar kitu dokumentu nebuvo paskirtas materialiai atsakingu asmeniu už objekte buvusį įmonės turtą. Priešingų įrodymų apeliantas į bylą nepateikė.

14.6. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad dalis iš UAB „Traida“ įsigytų prekių buvo laikoma MB ,,Mariaus darbai“ teritorijoje. Rašytinė sutartis ar daiktų perdavimo-priėmimo aktas pasirašytas nebuvo, todėl byloje nenustatyta, kiek ir kokios prekes buvo ten pervežtos ir laikomos. Nors apeliantas teigė, kad prekės buvo paliktos saugoti subrangovui, tačiau pasaugos sutartis nei žodinė, nei rašytinė nebuvo sudaryta, ką patvirtino ir liudytojai S. B., M. Ch.. Nors apeliantas ir liudytojas A. T. nurodė, kad MB ,,Mariaus darbai“ buvo perduoti suoliukai ir šiukšliadėžės, tačiau liudytojas M. Ch., t. y. asmuo, kuris sutiko, kad prie jo namų būtų laikomos prekės, taip pat liudytojas S. B., kuris tarėsi su M. Ch., nurodė, jog MB ,,Mariaus darbai“ buvo perduoti tik suoliukai. Be to, įmonės nemokumo byloje yra patvirtintas UAB „Traida“ kreditorinis reikalavimas 35 555,24 Eur sumai, t. y. skolos suma pagal 2019 m. lapkričio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį už suoliukus ir šiukšliadėžes, todėl prekės negalėjo būti panaudotos, kaip skolos dalies padengimas, kas visiškai pagrįstai ir konstatuota skundžiamame sprendime.

14.7. Atleidžiant iš darbo J., administratorės A. L. (A.), t. y. darbuotojos, kuri buvo atsakinga už dokumentų įforminimą darbe nebuvo. Anot šios liudytojos, kai jos nebūdavo darbe, apeliantas spręsdavo, kam pavesti jos darbo funkcijas. Apeliantas neneigia, jog J. atleidimo iš darbo dieną su ja tiesiogiai bendravo ir po pabendravimo J. buvo atleista iš darbo bei su ja buvo pilnai atsiskaityta. Apeliantas neneigia ir faktinės bylos aplinkybės, jog iš darbo atleistai J. pretenzijų dėl kokių nors darbo priemonių negrąžinimo niekada nereiškė, todėl visiškai pagrįsta teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad . kompiuterį įmonei grąžino, nei negrąžino.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 2–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl apelianto prašymo dėl bylos sustabdymo

17. 2022-11-25 d. apeliantas E. C. pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos Nr. e2A-2636-340/2022 nagrinėjimą iki bus užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-38754-22. Apeliantas nurodė, kad ieškinys civilinėje byloje buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas (apeliantas) neperdavė BUAB „Revestus“ nemokumo administratoriui 36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, kurių bendrą vertė 13140 Eur; atsakovas įrodinėjo, kad minėtus daiktus pasiėmė trečiasis asmuo UAB „Traida“. Atsakovas 2022-10-04 kreipėsi į Ukmergės rajono policijos komisariatą dėl minėtų suoliukų bei šiukšliadėžių vagystės; Ukmergės rajono komisariatas informavo atsakovą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, o 2022-11-08 nutarimu pripažino atsakovą nukentėjusiuoju.

18. Prašymas dėl bylos sustabdymo netenkinamas. CPK 163 straipsnio 3 punktas numato, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga tokiu atveju sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas.

19. CPK 164 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali dalyvaujančių asmenų pareiškimu arba savo iniciatyva sustabdyti bylą kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina.

20. CPK 163 straipsnio normos nustato privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindus, o CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji civilinės bylos sustabdymo pagrindai. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009).

21. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką atliekamas ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo teisės stabdyti civilinę bylą dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtintu pagrindu, taip pat yra išaiškinęs, jog vien tik ta aplinkybė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vieno iš asmenų, esančių dalyvaujančiu asmeniu civilinėje byloje, nėra pakankamas pagrindas sustabdyti civilinę bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).

22. Nagrinėjamu atveju bylos sustabdymas dėl apelianto iniciatyva pradėto ikiteisminio tyrimo nėra privalomas, yra priskiriamas bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai. Šalies teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama koncentruotai, proceso nevilkinant ar be pagrindo neužtęsiant; sustabdžius civilinę bylą, teismo procesas neišvengiamai užsitęsia, todėl bylos sustabdymas dėl fakultatyviųjų pagrindų galimas tik esant būtinumui.

23. Ieškinys nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas atsakovui – bankrutuojančios įmonės vadovui dėl jo pareigos perduoti bankrutuojančios bendrovės turtą nevykdymo, t. y. tarp nagrinėjamos bylos aplinkybių ir faktų dėl bendrovės turto dingimo, kurie galimai bus nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, tiesioginio teisinio ryšio nėra, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad yra būtina sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą iki bus užbaigtas ikiteisminis tyrimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

24. Bylos duomenimis, E. C. nuo 2017-11-16 iki 2018-03-02 buvo BUAB „Revestus“ valdybos pirmininkas, 2018-02-28 darbo sutarties pagrindu atsakovas buvo įdarbintas konsultantu, nuo 2020-02-01 atsakovą paskyrė naujuoju BUAB „Revestus“ direktoriumi.

25. 2019-11-18 BUAB „Revestus“ su trečiuoju asmeniu UAB „Traida“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19-11-18/1, pagal kurią už 41 829,70 Eur sumą BUAB „Revestus“ iš trečiojo asmens įsigijo 93 vnt. suoliukų LP002 ir 49 vnt. šiukšlių dėžių PR001. BUAB „Revestus“ 2019-11-20 trečiajam asmeniui pervedė 6274,46 Eur sumos avansą. 2019-12-17 Prekių priėmimo-perdavimo aktu BUAB „Revestus“ nuosavybėn buvo perduoti 93 vnt. suoliukai LP002 už 27 007,20 Eur sumą, o 2020-02-28 Prekių priėmimo-perdavimo aktu BUAB „Revestus“ nuosavybėn buvo perduotos 49 vnt. šiukšlių dėžės PR001 už 14 822,50 Eur sumą. Dalis minėtų daiktų buvo nurašyta 2020-01-31, 2020-02-29, 2020-04-30 Sunaudotų medžiagų nurašymo aktais. BUAB „Revestus“ buhalterinės apskaitos duomenimis, teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną BUAB „Revestus“ liko 36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, kurių vertė 13 140 Eur.

26. Atsakovas minėtų daiktų nemokumo administratoriui neperdavė, vietoj ieškovo 2020-09-16 Balanse (nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo diena) apskaitytų 13 140 Eur vertės 36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, pateikė „Įmonės turto nuomininkų sąrašą“, kuriame nurodyta, kad minėti suoliukai ir šiukšlių dėžės pagal žodinę sutartį paskolintos trečiajam asmeniui UAB „Traida“. Nemokumo administratoriaus vertinimu, tokiais savo veiksmais buvęs vadovas padarė bendrovės kreditoriams 13 140 Eur žalą.

27. 2019-05-28 PVM sąskaitos faktūros RES19-0491 pagrindu už 636 Eur plius PVM kainą BUAB „Revestus“ nusipirko nešiojamąjį kompiuterį su operacine sistema HP440. Šio kompiuterio likutinė balansinė vertė yra 391,58 Eur. 2019-06-07 BUAB „Revestus“ su trečiuoju asmeniu R. J. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu trečiajam asmeniui perdavė nešiojamąjį kompiuterį. BUAB „Revestus“ nemokumo administratorius kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl nešiojamojo kompiuterio grąžinimo. R. J. nurodė, kad nešiojamąjį kompiuterį paliko įmonėje; BUAB „Revestus“ su ja pilnai atsiskaitė ir jokių pretenzijų dėl turto grąžinimo neturėjo. Atsakovas, nevykdydamas teismo nutarties ir neperduodamas BUAB „Revestus“ nemokumo administratoriui įmonės turto (nešiojamojo kompiuterio su operacine sistema HP440, 391,58 Eur likutinės balansinės vertės), atliko neteisėtus veiksmus, padarė BUAB „Revestus“ ir jos kreditoriams 391,58 Eur žalą.

28. 2022-08-19 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu BUAB „Revestus“ teisių perėmėjo A. T. ieškinys buvo patenkintas visiškai. Atsakovas su teismo sprendimu nesutiko, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nurodė, kad pirmosios instancijos tesimas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, paržeidė įrodinėjimo procesą (įrodymų tyrimą ir vertinimą) reglamentuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnės instancijose bendrosios kompetencijos tesimų formuojamos praktikos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

29. Dėl ieškinio teisinio pagrindo ir galimo nagrinėjimo ribų peržengimo. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, buvęs bendrovės vadovas, neperdavė nemokumo administratoriui bendrovės balanse apskaityto turto – 36 vnt. suoliukų LP002 ir 18 vnt. šiukšlių dėžių PR001, kurių vertė 13 140 Eur ir nešiojamą kompiuterį RES19-0491 su operacine sistema HP440, kurio likutinė vertė 391,58 Eur.

30. Apeliantas E. C. sutinka, kad byloje turėjo būti taikomos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, tačiau apelianto vertinimu, byloje nebuvo įrodyti jokie neteisėti atsakovo veiksmai. Apelianto vertinimu, tam, kad buvusiam bendrovės vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, nepakanka nustatyti, kad bendrovėje apskaitytas turtas nebuvo perduotas nemokumo administratoriui; turto neperdavimas galėtų būti laikomas neteisėtais buvusio bendrovės vadovo veiksmais, jei būtų nustatyta, jog atsakovas turi turtą savo žinioje, tačiau tyčia jo neperduoda; nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo, kad atsakovas savo žinioje turto neturėjo, todėl negalėjo perduoti to, ko neturi. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nepagrįstai nurodė, kad neteisėtais veiksmais laiko ne tik turto neperdavimą, bet ir neišsaugojimą (netinkamą administravimą), nesirūpinimą, kad jis nebūtų prarastas ar sunaikintas, tinkamos turto apskaitos neužtikrinimą (nevedant apskaitos taip, kad būtų įmanoma nustatyti kur, kada ir kam buvo perduotas bendrovės turtas). Apelianto manymu, tuo teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes nemokumo administratorius tokiais atsakovo veiksmais nesirėmė.

31. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais. Įstatymų nuostatose įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 8 dalis), užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žala.

32. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens vadovas, valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

Žemesnės instancijos teismas

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, o tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio (iš pareigos) veikti išimtinai įmonės interesais (CK 2.87 straipsnis); administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-528/2009; 2010 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2010).

34. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

35. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorių, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkams, bet ir bendrovės kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Jeigu bendrovės vadovas padaro bendrovei žalą, tai jam taikytina civilinė atsakomybė.

36. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nurodytos įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir įmonės vadovo civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose nemokumo administratorius reiškia reikalavimus dėl žalos atlyginimo, teismas turi spręsti dėl kiekvienos iš jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir dydį, bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad buvęs bendrovės vadovas atliko neteisėtus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis); paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).

37. Nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad neteisėtais veiksmais laiko ne tik turto neperdavimą, bet ir neišsaugojimą (netinkamą administravimą), nesirūpinimą, kad jis nebūtų prarastas ar sunaikintas, tinkamos turto apskaitos neužtikrinimą (nevedant apskaitos taip, kad būtų įmanoma nustatyti kur, kada ir kam buvo perduotas bendrovės turtas, tuo peržengė nagrinėjamos bylos ribas.

38. Ieškinys pareikštas atsakovui, kaip buvusiam bendrovės vadovui dėl žalos, padarytos neperdavus nemokumo administratoriui dalį bendrovės balanse apskaityto turto, atlyginimo; esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai kvalifikavo šalių teisnius santykius ir pagrįstai vertino ar atsakovas vykdydamas bendrovės vadovo pareigą išsaugoti bendrovės turtą, buvo rūpestingas ir apdairus; ar užtikrino turto tinkamą turto apskaitą ir apsaugą. Apelianto argumentas, kad jis, kaip bendrovės vadovas, galėtų būti atsakingas už bendrovės turto neperdavimą nemokumo administratoriui tik tuo atveju, jeigu jis turėtų turtą savo žinioje, tačiau tyčia jo neperduotų, atmestinas kaip subjektyvus ir teisiškai nepagrįstas.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad apeliantas E. C. kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, tame tarpe ir už tinkamą bendrovės turto apskaitos vedimą, jo įtraukimą į apskaitą bei jo išsaugojimą. Pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, nustatyta ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartimi. Pažymėtina, kad toks balansas buvo sudarytas ir pasirašytas apelianto. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog būtent apeliantas atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškusius netinkamos buhalterinės apskaitos vedimu, turto neišsaugojimu bei įmonės turto neperdavimu bankroto administratoriui.

40. Apeliantas iš esmės neginčija, kad bendrovės turtas nebuvo išsaugotas, tačiau nepateikė įrodymų, kad jis rūpinosi bendrovės turto tinkama apskaita ir išsaugojimu, ir, nors aiškino, kad už turto (suoliukų ir šiukšlių dėžių) išsaugojimą buvo atsakingi kiti asmenys, nepateikė įrodymų kad bendrovės turtas ar jo dalis buvo perduotas, todėl teisėjų kolegija tokius apelianto veiksmus laiko aplaidžiais ir neteisėtais CK 2.87 straipsnio 1 dalies prasme, nes jis pažeidė vadovui nustatytą rūpestingumo pareigą tinkamai organizuoti įmonės apskaitą bei išsaugoti ir perduoti įmonės turtą bankroto administratoriui.

Dėl skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo

41. Kaip buvo minėta, teismui nustačius, kad buvęs bendrovės vadovas atliko neteisėtus, lėmusius žalos atsiradimą veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis); paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).

42. Atsakovas E. C. nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad turtas nebuvo išsaugotas ir perduotas administratoriui ne dėl jo kaltės, tokiais veiksmais bandė paneigti jo, kaip bendrovės vadovo kaltės prezumpciją; pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas šių aplinkybių neįrodė, t. y. kaltės prezumpcija liko nepaneigta.

43. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad jo kaltės ir atsakomybės prezumpcija buvo paneigta liudytojų parodymais, kurie nuosekliai parodė, kad statybinėse bendrovėse skiriami už konkrečius objektus atsakingi asmenys (projektų vadovai ir darbų vadovai), kokios jų pareigos / funkcijos / uždaviniai, už ką jie yra atsakingi, kokius klausimus sprendžia, kokius sprendimus priima ir t.t. ; jie ir yra atsakingi už į konkretų objektą patiektas statybines medžiagas. Apelianto manymu, byloje taip pat įrodyta, kad kompiuteris BUAB „Revestus“ bendrovei grąžintas nebuvo. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinkus įrodymus, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad už bendrovės turto neperdavimą administratoriui atsako jis, kaip buvęs bendrovės vadovas.

44. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

45. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).

46. Įrodinėjimo pareiga nagrinėjamoje byloje buvo paskirstyta tinkamai; teismas pripažino, kad atsakovas (apeliantas) turėjo pareigą įrodinėti aplinkybes, paneigiančias jo kaltę už bedrovės balanse apskaityto turto neperdavimą nemokumo administratoriui.

47. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nenurodo, kokiu būdu pirmosios instancijos teismas galimai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu.

48. Apeliantas nurodė, kad atsakovas (apeliantas) vadovavo UAB „Revestus“ nuo 2020-02-01, iki 2019 m. pabaigos bendrovės vadovu buvo E. K., kuris ir pasirašė 2019-11-11 su UAB „Traida“ pirkimo-pardavimo sutartį dėl 93 vnt. suoliukų ir 49 vnt. šiukšliadėžių įsigijimo. Prekės buvo pristatytos tiesiai į statybinį objektą, kurio vadovu buvo paskirtas A. T.. E. K. neatliko turto inventorizacijos, nesudarė turto priėmimo-perdavimo akto, t. y. neperdavė turto apeliantui; apelianto manymu, ginčo turtas buvo perduotas tiesiogiai statybos objekto vadovui.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės nepaneigia atsakovo, kaip bendrovės vadovo pareigos rūpintis bendrovės turto tinkama apskaita ir išsaugojimu. Atsakovas (apeliantas) taip pat turėjo pareigą perimti bendrovės turtą iš buvusio vadovo ir jį išsaugoti bei perduoti nemokumo administratoriui, tačiau duomenų, kad atsakovas (apeliantas) pareikalavo perduoti jam bendrovės turtą pagal aktą byloje nėra. Apeliantas neginčija aplinkybes, kad jam pradėjus vadovauti bendrovei, ginčo turtas egzistavo ir teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną buvo įtrauktas į bendrovės balansą. Byloje nėra duomenų, kad statybos objekto vadovas A. T. būtų paskirtas materialiai atsakingu asmeniu už statybos objekte esančio turto išsaugojimą; nei buvęs vadovas E. K., nei atsakovas savo įsakymais nepaskyrė jį materialai atsakingu asmeniu. Faktas, kad buvęs bendrovės vadovas E. K. neperdavė bendrovės turto atsakovui (apeliantui) priėmimo perdavimo aktu, neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos priimti vadovaujamos bendrovės turtą bei užtikinti jo tinkamą apskaitą ir išsaugojimą.

50. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas (apeliantas) taip pat teigė, kad nemokumo administratoriui neperduotas turtas buvo žodinio susitarimo pagrindu saugomas pas MB „Mariaus darbai“, po to trečiasis asmuo UAB „Traida“ pasiėmė saugomą turtą už bendrovės skolą. Rašytinių įrodymų apie pasaugos sutarties sudarymą ir turto perdavimą byloje nėra, turto saugojimas ir perdavimas buvo įrodinėjamas išskirtinai liudytojų parodymais. Faktai, kad bendrovės turto perdavimo, saugojimo ir pan. buvo įrodinėjami liudytojų parodymais, tik patvirtina teismo išvadą, kad atsakovas (apeliantas) kaip bendrovės vadovas neužtikrinto tinkamo bendrovės turto apskaitos vedimo bei jo išsaugojimo. Liudytojų S. B. ir M. Ch. parodymai apie turto perdavimo aplinkybes nėra nuoseklūs: liudytojas M. Ch., MB „Mariaus darbai“ atstovas, parodė, kad sutartis dėl turto saugojimo nebuvo sudaryta, buvo tiesiog leista palikti bendrovės turtą šalia namo, teigia, kad buvo palikti tik suoliukai. Turto perdavimas UAB „Traida“ taip pat buvo įrodinėjamas liudytojų parodymais, tačiau liudytojai kalbėjo apie derybas dėl turto perdavimo, patvirtini fakto, ar buvo turtas perduotas, jeigu buvo, koks tai buvo turtas, liudytojai negalėjo. Bylos nagrinėjimo metu UAB „Traida“ nuosekliai neigė, kad dalis turto buvo grąžinta bendrovei, UAB „Traida“ kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai bendrovei sumažintas nebuvo. Nesant rašytinių įrodymų apie turto saugojimą ir galimą perdavimą trečiajam asmeniui, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl netinkamos bendrovės turto apskaitos neįmanoma nustatyti, kur yra konkretus bendrovės turtas, kokia jo vertė, ar buvo jis perduotas tretiesiems asmenims ir kokiu pagrindu. Pažymėtina, kad atsakovas (apeliantas) kreipėsi į policiją dėl ginčo turto galimos vagystės tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas (apeliantas) pagrįstai teismo pripažintas atsakingu už bendrovės turto neišsaugojimą ir neperdavimą nemokumo administratoriui.

51. Apeliantas taip pat nesutiko su teismo sprendimu priteisti žalos atlyginimą už nešiojamo kompiuterio neperdavimą nemokumo administratoriui.

Žemesnės instancijos teismas

52. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Revestus“ įdarbinant darbuotojus, kai jiems buvo išduodamos darbo priemonės (telefonai, kompiuteriai, kuro kortelės, įėjimo magnetai ir kt.), būdavo surašomas ir pasirašomas darbuotojų įsipareigojimų dėl gautų darbo priemonių aktas, o nutraukus darbo sutartį ir darbuotojui grąžinus darbo priemones, tai pažymima akte, tiek darbuotojas, tiek darbo priemones priėmęs darbuotojas pasirašydavo.

53. Byloje taip pat nustatyta, kad 2019 m. birželio 7 d. UAB „Revestus“ su trečiuoju asmeniu R. J. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu 2019-06-10 trečiajam asmeniui perdavė mobilųjį telefoną Huawei Y6, AB Telia Lietuva telefono Nr., patalpos įėjimo magnetą, kompiuterio monitorių Philips 276E, nešiojamąjį kompiuterį su HP440 G5. Darbo sutartis su trečiuoju asmeniu buvo nutraukta 2020-04-27, su trečiuoju asmeniu nutraukiant darbo sutartį buvo visiškai atsiskaityta, jai nebuvo reikštos pretenzijos. Kaip matyti iš R. J. 2019-06-10 Darbuotojo įsipareigojimų dėl gautų darbo priemonių akto, jame nėra nei R. J., nei darbuotojo, priėmusio darbo priemones, parašų.

54. Teismas nustatė, kad įmonėje buvo įprasta tvarka išduodant ir grąžinant darbo priemones pasirašyti akte, tačiau, įvertinus pateiktus byloje aktus, pripažino, kad faktiškai darbų priemonių perdavimo (grąžinimo aktai) nebuvo pildomi, todėl išvadą apie kompiuterio grąžinimą padarė vertindamas liudytojų parodymus. Įvertinus visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad nutraukiant darbo sutartį su R. J. su ja buvo visiškai atsiskaityta, jai nebuvo reiškiamos pretenzijos, ir visumą įrodymų (liudytojų parodymus, darbo priemonių aktus) teismas pripažino, kad labiau tikėtina, jog trečiasis asmuo darbo priemonę – kompiuterį, grąžino su kitomis jai išduotomis darbo priemonėmis nutraukiant darbo sutartį.

55. Atsakovo (apelianto) argumentai dėl šios teismo sprendimo dalies iš esmės yra tapatūs jo atsikirtimo ieškiniui argumentams. Apelianto vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad darbuotoja būtų grąžinusi kompiuterį. Atleidžiant darbuotojus iš darbo UAB „Revestus“ darbuotojai priimdavo grąžinamas darbo priemones; paprastai tai darydavo administratorė K. L. arba pats atsakovas. R. J. atleidimo atveju personalo vadybininkė J. N. ir administratorė K. L. nurodė, jog neatsimena, ar R. J. grąžino darbo priemonę. Apeliantas neneigė, jog atleidus R. J. iš darbo, kompiuteris jai buvo paliktas, nes darbuotoja ketino sugrįžti į darbą. Paaiškėjus, kad ji negrįš, atsakovas teigia, kad pradėjo reikalauti grąžinti kompiuterį, o teismas nepagrįstai sureikšmino rašytinės pretenzijos apie kompiuterio grąžinimą nebuvimą.

56. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, ir vertina apelianto subjektyvaus pobūdžio samprotavimus kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, vertino liudytojų parodymus ir kitus įrodymus visų bylos aplinkybių, tarp jų ir atsakovo paaiškinimų, kontekste; bylos nagrinėjimo metu atsakovas neįrodė aplinkybių, šalinančių jo, kad bendrovės vadovo kaltę už neveikimą neužtikrinant tinkamos turto apskaitos ir išsaugojimo, konkrečioje situacijoje – už nešiojamo kompiuterio HP440 neišsaugojimą.

57. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Dėl bylos procesinės baigties

58. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovės skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

59. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, apelianto bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

60. Netenkinus apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja ieškovas; jis prašo priteisti 600 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 600 Eur bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atsakovo E. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo E. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Loreta BraždienėVirginijus KairevičiusTatjana Žukauskienė