Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios B. S. įmonės atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-249-280/2009 dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nutarties ir 2010 m. vasario 18 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. vasario 9 d. nutartimi B. S. įmonei iškėlė bankroto bylą, 2009 m. birželio 9 d. priėmė nutartį likviduoti B. S. įmonę.

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtino Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio apskrities VMI) 130 204,18 Eur (449 569 Lt) finansinį reikalavimą.

Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo B. S. įmonės administratoriaus UAB „Restrus“ skundą dėl VMI prie Finansų 2009 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 69-189 ir Panevėžio apskrities VMI 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. SAT-32 bei 2010 m. vasario 18 d. sprendimu bankrutavusios B. S. įmonės administratoriaus skundą atmetė.

Pareiškėjas bankrutavusios B. S. įmonės bankroto administratoriaus UAB „Restrus“ atstovas pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-249-280/2009 dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nutarties ir 2010 m. vasario 18 d. sprendimo patvirtinusio Panevėžio apskrities VMI kreditorinį reikalavimą, ir panaikinti kreditorinį reikalavimą 130 204,18 Eur (449 569 Lt) sumai, įpareigoti Panevėžio apskrities VMI 2008 m. vasario 19 d. turto areštu neteisėtai areštuotą 85 886,25 Eur (296 548,06 Lt) sumą grąžinti įmonei, priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo turto arešto dienos iki visiško reikalavimo patenkinimo.

Pareiškėjas prašymą grindė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiais, kuriais buvo išteisinti su B. S. įmone susiję asmenys, t. y. abu įmonės buvę direktoriai, o Panevėžio apskrities VMI ieškinys paliktas nenagrinėtu. Panevėžio apskrities VMI atliko bankrutuojančios B. S. įmonės buhalterinės apskaitos patikrinimą ir 2009 m. vasario 27 d. surašė patikrinimo aktą, pagal kurį priskaičiavo bankrutuojančiai įmonei nesumokėtų mokesčių, delspinigių ir paskyrė baudų sumoje už 130 204,18 Eur (449 569) Lt. Administratorius nurodė, kad remiantis abiem nuosprendžiais, turėtų būti panaikintas VMI prie Finansų ministerijos 2009 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 69-189 ir Panevėžio apskrities VMI 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. SAT-32 dėl papildomų mokesčių ir baudų priskaičiavimo B. S. įmonei, o panaikinus minėtus sprendimus, teismas turėtų panaikinti ir Panevėžio apskrities VMI kreditorinį reikalavimą bankroto byloje 130 204,18 Eur (449 569 Lt) sumai bei įpareigoti kreditorių grąžinti bankrutuojančiai įmonei priskaitytą PVM permoką 85 886,25 Eur (296 548,06 Lt) sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi atmetė bankrutavusios B. S. įmonės bankroto administratoriaus UAB „Restrus“ atstovo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-249-280/2009 dėl Panevėžio apygardos teismo 2009-07-23 nutarties ir 2010-02-18 sprendimo, patvirtinusio Panevėžio apskrities VMI kreditorinį reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2013-03-20 ir Lietuvos Apeliacinio teismo 2014-12-01 nuosprendžiais niekaip nėra spręsta ir pasisakyta, juolab pripažinti negaliojančiais ar panaikinti VMI prie Finansų ministerijos 2009 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 69-189 ir Panevėžio apskrities VMI 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. SAT-32 dėl papildomų mokesčių ir baudų priskaičiavimo B. S. įmonei. Teismas pažymėjo, kad šių aktų teisėtumas buvo tikrintas teismine tvarka ir prašymai juos panaikinti (pakeisti) yra atmesti. Be to, baudžiamajame procese nebuvo tikrinamas mokestinio ginčo pagrįstumas, kadangi tai atlikta Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinis teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-680/2010. Kadangi baudžiamojoje byloje nebuvo paneigtas mokesčių paskaičiavimo pagrįstumas, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti civilinį procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas procesas civilinėje byloje. Atmetus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo sugrąžinti bankrutavusiai B. S. įmonei 85 886,25 Eur (296 548,06 Lt) PVM permoką bei priteisti palūkanas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas bankrutavusios B. S. įmonės bankroto administratoriaus UAB „Restrus“ atstovas (apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį ir procesą atnaujinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas bendrai rėmėsi kitais teismų sprendimais, tačiau jų nenagrinėjo, nevertino aplinkybės, jog teismai nagrinėdami baudžiamąją bylą paliko nenagrinėtą Panevėžio apskrities VMI civilinį ieškinį. Teismas vadovavosi tik kreditoriaus Panevėžio apskrities VMI neteisėtai į bylą pateiktais paaiškinimais, kurių teismas net neturėjo priimti, kadangi jie gauti po bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje.

2. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, neatnaujindamas proceso byloje, išsprendė ginčą iš esmės. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nurodė netinkamą bylos atnaujinimo pagrindą, kadangi būtent teismui nustatyta pareiga teisingai kvalifikuoti nurodomą pagrindą iš procesinio dokumento turinio.

3. Apeliantas nurodė, kad tik po to, kai teismas bankroto byloje patvirtino kreditoriaus Panevėžio apskrities VMI finansinį reikalavimą, buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje priimtas išteisinamasis nuosprendis yra pagrindas panaikinti VMI prie Finansų ministerijos 2009 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 39-189 ir Panevėžio apskrities VMI 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. SAT-32, dėl papildomų mokesčių ir baudų priskaičiavimo B. S. įmonei.

Kreditorius Panevėžio apskrities VMI atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 31 nutartį nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad apelianto nurodytose baudžiamose bylose nėra paneigtas mokesčių paskaičiavimo pagrįstumas. Mokestinio ginčo pagrįstumas buvo tikrinamas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi. Kreditorius taip pat pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę bet kuriuo bankroto proceso metu atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo nutartis, priimta bankroto proceso metu, kuria patvirtinamas kreditoriaus finansinis reikalavimas, savo teisine galia atitinka teismo sprendimą, kuriuo išsprendžiamas iš esmės klausimas dėl kreditoriaus materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-160/2011). Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims įgyja prejudicinę ir res judicata galią (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Tam, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų, CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Tačiau įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia pasibaigia, kai toks sprendimas yra panaikinamas ar pakeičiamas, taikant proceso įstatyme įtvirtintus įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdus. Įsiteisėjęs teismo sprendimas proceso įstatymo nustatyta tvarka gali būti patikrintas kasacine tvarka ir (arba) taikant proceso atnaujinimo institutą (CPK 340 str., 365-366 str.). Taigi, atsižvelgiant į bankroto bylos specifiškumą, jog visus klausimus iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo teismas bankroto byloje sprendžia nutartimis, o teismo nutartys, kuriomis išsprendžiamas kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, savo turiniu prilygsta teismo sprendimo galiai, šioms nutartims taip pat taikomos CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatos. Be to, tokios nutarties peržiūrėjimas galimas tik pasinaudojant procesine teise šią teismo nutartį apskųsti instancine tvarka bei proceso atnaujinimo institutu.

CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieneri metai (CPK 368 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas teismo posėdyje prašymą atnaujinti procesą, sprendžia dėl prašymo pagrįstumo, t. y. patikrina, ar prašymas atnaujinti procesą paduotas nepažeidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir ar pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais. Šioje prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje sprendžiama, ar iš tiesų yra bent vienas iš įstatymo nustatytų pagrindų procesui byloje atnaujinti, tiriami su tuo susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 20 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, nurodydamas, jog Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. paskelbtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-134/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. A-113/2014 yra pagrindas atnaujinti procesą B. S. įmonės bankroto byloje dėl Panevėžio apskrities VMI patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio. Kadangi nuosprendis baudžiamojoje byloje įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 1 d., pareiškėjas nepraleidęs CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, toliau sprendė dėl pagrindo atnaujinti procesą pagrįstumo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. liepos 23 d. nutartimi bankroto byloje Nr. B2-249-280/2009 patvirtino Panevėžio apskrities VMI 130 204,18 Eur (449 569 Lt) kreditorinį reikalavimą. Bankroto administratorius apskundė apeliacine tvarka šią teismo nutartį, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą. 2009 m. rugpjūčio 5 d. įmonės bankroto administratorius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti VMI prie LR Finansų ministerijos 2009 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 69- 189 ir Panevėžio apskrities VMI 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. SAT – 32, kurių pagrindu bankrutuojančiai B. S. įmonei buvo papildomai apskaičiuotos mokesčių, įmokų ir delspinigių sumos bei paskirtos baudos. Skunde bankroto administratorius nurodė, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nurodytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Administratorius teigė, kad mokesčių administratorius, surašydamas patikrinimo aktą, nepagrįstai rėmėsi 2006-2007 m. dokumentais dėl 45 neapskaitytų automobilių pirkimo, nes dokumentuose nėra įmonės minėtuose dokumentuose direktoriaus ar įmonės darbuotojo parašo, todėl šie dokumentai yra galimai suklastoti bei gauti pinigai galimai pasisavinti. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs šį administratoriaus skundą, 2010 m. vasario 18 d. sprendimu civilinėje byloje 2-334- 280/2010 jį atmetė, kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad Panevėžio apskrities VMI patikrinimo akte Nr. SAT-32 nustatyti neatitikimai B. S. įmonės ūkinių operacijų dokumentuose ne epizodiniai, ne vienkartiniai (atrankos būdu iš 37 apklaustų 14 asmenų nurodė, kad pažymose - sąskaitose automobilių pardavimo kaina mažesnė, nei jie sumokėjo, o užsienyje B. S. įmonės vardu buvo nupirkti net 45 automobiliai, jie visi yra įgyti B. S. įmonės, o ne kitų asmenų naudai, neapskaityti gali būti tik siekiant išvengti didesnių mokesčių mokėjimo), todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad kažkas buvo suinteresuotas pasipelnyti B. S. įmonės sąskaita. Šis teismo sprendimas taip pat buvo apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi atmetė bankrutavusios B. S. įmonės administratoriaus apeliacinį skundą ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad Panevėžio apskrities VMI kreditorinio reikalavimo pagrįstumas ir teisėtumas buvo patikrintas teismų procesiniais sprendimais, kurie buvo skundžiami ir išnagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliantas prašymą atnaujinti procesą grindė Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, bei to paties straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, kai panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti. Bankrutavusios B. S. įmonės administratoriaus nuomone, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiuose buvo nustatytos naujos bylos aplinkybės, kurios yra pagrindas atnaujinti procesą dėl kreditorinio reikalavimo. Minėtuose nuosprendžiuose teismai konstatavo, jog nėra įrodyta aplinkybė, kad būtent R. S., būdamas įmonės direktoriumi bei atsakingu asmeniu už buhalterinės apskaitos organizavimą, įtraukė į B. S. įmonės buhalterinę apskaitą suklastotas automobilių pirkimo – pardavimo pažymas – sąskaitas bei neteisėtai pasisavino pinigines lėšas. Būtent šių aplinkybių nustatymas, administratoriaus nuomone, yra pagrindas proceso atnaujinimui. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šios aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą bankroto byloje dėl patvirtinto Panevėžio apskrities VMI finansinio reikalavimo.

Panevėžio apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-134/2013 priimtame nuosprendyje konstatavo, jog ištirti įrodymai suteikia pagrindą spręsti apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau baudžiamojoje byloje nėra pakankamai įrodymų faktui konstatuoti, jog šiuos veiksmus atliko būtent buvęs įmonės direktorius R. S.. Tačiau nei Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendyje, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendyje, teismai nenustatė, jog Panevėžio apskrities VMI 2009 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. SAT-32 ar VMI prie Finansų ministerijos 2009 m. liepos 14 d. sprendime 69-189 nurodyti duomenys yra neteisingi. Kaip jau buvo minėta, šių aktų teisėtumas ir pagrįstumas buvo išnagrinėtas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimu, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi, o baudžiamosiose bylose nebuvo tikrinamas mokestinio ginčo pagrįstumas. Todėl sutiktina su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta išvada, jog baudžiamosiose bylose buvo įrodinėjamos visiškai kitos aplinkybės, nebuvo paneigtas mokestinio ginčo pagrįstumas, todėl priimti nuosprendžiai nėra pagrindas atnaujinti procesą ir nagrinėti klausimą dėl Panevėžio apskrities VMI finansinio reikalavimo pagrįstumo (CPK 366 str. 1 d. 5 p. ir 2 p.).

Atmestinas ir apelianto atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatnaujino proceso, tačiau išsprendė ginčą dėl esmės. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų matyti, jog teismas išanalizavo pareiškėjo nurodytus pagrindus bylos atnaujinimui, nurodė, kad baudžiamosiose bylose priimti nuosprendžiai nėra susiję su mokestinio reikalavimo pagrįstumu, tačiau kartu ir pažymėjo, jog mokestinio ginčo pagrįstumo klausimas jau yra išspręstas, o įsiteisėję teismo sprendimai nėra nuginčyti. Įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas sprendė ginčą iš esmės, kai skundžiamos nutarties motyvuose nurodyti tik argumentai dėl atnaujinimo pagrindų. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad neatnaujinus proceso byloje, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl pareiškėjo išvestinio reikalavimo – įpareigoti Panevėžio apskrities VMI sugrąžinti pagal arešto aktą areštuotą 85 886,25 Eur (296 548,06 Lt) PVM permoką ir priteisti palūkanas.

Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes skundžiamoje nutartyje rėmėsi kreditoriaus Panevėžio apskrities VMI pateiktais paaiškinimais, kurie iki pat teismo posėdžio, vykusio 2015 m. kovo 16 d., nebuvo pateikti teismui bei pareiškėjui. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad žodinis teismo posėdis vyko 2015 m. kovo 16 d., tačiau Panevėžio apskrities VMI atstovas jame nedalyvavo (b.l. 58-59). Tą pačią dieną Panevėžio apygardos teisme buvo gautas tik kreditoriaus Panevėžio apskrities VMI atsiliepimas į prašymą atnaujinti procesą. CPK 370 straipsnio 2 dalis nustato, kad iki teismo posėdžio dienos dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pateikti atsiliepimus į prašymą atnaujinti procesą. Pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs atsiliepimo priėmimo (ar atsisakymo priimti) klausimo, rėmėsi šiuo atsiliepimu priimdamas skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad teismas negalėjo remtis šiuo kreditoriaus atsiliepimu, tačiau pažymi, jog draudimas naikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą vien dėl formalių pagrindų ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-373-687/2015, ir kitas joje nurodytas teismo nutartis). Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis procesinis teisės pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį (CPK 329 str.1 d.).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Išnagrinėjus ir įvertinus apelianto bankrutavusios B. S. įmonės bankroto administratoriaus atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas ir padar4 nurodytą procesinės teisės normų pažeidimų, tačiau šie pažeidimai neturi reikšmės teisingam pareiškėjo prašymo išsprendimui ir pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi atmetė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Kadangi atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjas, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.