Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant ieškovo bankrutavusios B. S. įmonės administratoriaus UAB ,,Restrus“ atstovui Valdui Kvederiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios B. S. įmonės administratoriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-334-280/2010 pagal ieškovo bankrutavusios B. S. įmonės skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo ir dėl Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios B. S. įmonės administratoriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš mokesčių teisinių santykių, tai yra santykių, kuriuos reguliuoja viešoji teisė. Valstybės teisė yra nustatyti ir rinkti mokesčius bei nustatyti ir taikyti atsakomybę už mokesčių teisės pažeidimus.

Šioje byloje nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, 2007 m. spalio 11 d. - 2009 m. vasario 27 d. laikotarpiu atlikdama B. S. U. S. įmonės mokestinį patikrinimą, nustatė, kad įmonė buhalterinėje apskaitoje neapskaitė prekių, įsigytų iš kitų ES valstybių mokesčių mokėtojų, deklaravo mažesnes pajamas negu gavo už parduotus automobilius ir sumažino mokesčių bazę. 2009 m. vasario 27 d. aktu Nr. PAR-36 Panevėžio apskrities VMI B. S. įmonei papildomai apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą 248 399 Lt PVM, 14 510 PVM delspinigių, 32 948 Lt pelno mokesčio, 3 215 Lt pelno mokesčio delspinigių, 7 354 Lt socialinio mokesčio, 734 Lt socialinio mokesčio delspinigių, o taip pat papildomai apskaičiavo 16 773 Lt PVM ir 3 446 Lt PVM delspinigių. 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. SAT-32 Panevėžio apskrities VMI patvirtino patikrinimo akte apskaičiuotas sumas ir skyrė įmonei 106 069 Lt PVM, 13 179 Lt PM ir 2 942 Lt LSM baudas. Papildomai apskaičiuodama mokesčių, delspinigių ir baudų sumas, VMI vadovavosi galiojusiomis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio ir 139 straipsnio nuostatomis.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 27 d. nutartimi administracinę bylą pagal bankrutuojančios B. S. įmonės skundą perdavė Panevėžio apygardos teismui pagal teismingumą. Tokią nutartį teismas motyvavo tuo, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, visi ginčai, tarp jų ir mokestiniai, nagrinėjami bankroto byloje. Taigi, mokestinio ginčo bylą perdavus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, ji yra nagrinėjama civilinio proceso tvarka, todėl tokiam procesui taikomos bylų nagrinėjimo tvarką reglamentuojančios Civilinio proceso kodekse įtvirtintos taisyklės (CPK 1 str.). Tačiau atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad šioje byloje yra nagrinėjamas mokestinis ginčas, t.y. ginčas, kilęs tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai, sprendžiant tokį ginčą, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau tekste MAĮ), nustatančio pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtinančio Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustatančio mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, taip pat ir mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką, normos (MAĮ 1 str. 1 d.). Būtent šio įstatymo normą, nustatančią mokesčių administratoriaus teisę apskaičiuoti mokesčius pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas, spręsdamas mokestinį ginčą, ir taikė pirmosios instancijos teismas. Vien apelianto nurodyta aplinkybė, kad be civilinio proceso normų pirmosios instancijos teismas taikė ir administracinių bylų teiseną reglamentuojančias teisės normas, neleidžia teigti, kad teismas pažeidė ieškovo teisę į nešališką ir teisingą teismą. Nepriklausomai nuo to, kad šioje byloje mokestinis ginčas yra sprendžiamas civilinio proceso tvarka, šio ginčo esmė nesikeičia, t.y. sprendžiant tokį ginčą, būtina nustatyti tiek mokesčių administratoriaus, tiek ir paties mokesčių mokėtojo veiksmų, apskaičiuojant ir mokant mokesčius, o taip pat ir atliekant mokestinį patikrinimą, teisėtumą, jų atitikimą Mokesčių administravimo įstatymo bei kitų mokesčių įstatymų reikalavimams, tarp jų ir reikalavimams, kurie keliami mokestinio ginčo subjektams.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal to paties įstatymo 153 straipsnio 3 dalies nuostatą, mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais jis grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui (MAĮ 155 str. 6 d.).

Šių Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų analizė lemia išvadą, kad mokesčių mokėtojo teisė teikti papildomus įrodymus dėl mokestinio ginčo nėra absoliuti. Tokios teisės naikinamasis terminas siejamas su skundu centriniam mokesčių administratoriui dėl teritorinio mokesčio administratoriaus sprendimo. Mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu, kartu su skundu dėl pastarojo subjekto sprendimo. Laiku nerealizavęs teisės pateikti visus dokumentus ir įrodymus, mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje. Tačiau įstatymų leidėjas Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinęs aptariamą imperatyvą numatė ir išimtis, kurioms esant, minėtos teisės bei pareigos neįvykdymo pasekmės netaikomos. Viena iš tokių aplinkybių, kada taikoma išimtis, yra mokesčių mokėtojo pateikta informacija apie tam tikrų dokumentų pateikimo negalimumą, įvardijant svarbias to priežastis, arba kita išimties taikymo aplinkybė, kai mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisako priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, mokesčių administratorius B. S. įmonei apskaičiavo papildomus mokesčius, delspinigius ir baudas pagal savo (mokesčių administratoriaus) atliktą įvertinimą. Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tvarką nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr.VA-103 patvirtintos taisyklės. Šios taisyklės taip pat nustato šaltinius, iš kurių mokesčių administratorius privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Taisyklių 29 punkte nurodyta, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis informacija, gauta iš: mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių) (29.1 p.); kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių) (29.2 p.); kitų asmenų (29.3 p.); Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų (29.4 p.); registrų (kadastrų) (29.5 p.); stebėjimo būdu (29.6 p.); statistikos leidinių (29.7 p.); žinynų, katalogų (29.8 p.); spaudos, informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių (29.8 p.); interneto svetainių (29.10 p.); kitų šaltinių, kurių pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius, gauti kitą įvertinimui atlikti reikalingą informaciją (29.11 p.). Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, būtent ir rėmėsi taisyklėse nurodytais šaltiniai, t.y. informacija, gauta iš užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų asmenų rašytinių paaiškinimų. Apeliantas savo skunde neteigia, kad iš minėtų šaltinių mokesčių administratoriaus gauta informacija neatitinka tikrovės, kad jis turėjo kitą informaciją ir mokesčių administratorius ją atsisakė priimti ir tirti, tačiau teigia, kad teismas neleido jam išreikalauti įrodymų iš kitos ginčo šalies ir apklausti liudytojų. Kokius įrodymus teismas turėjo išreikalauti ir kokias aplinkybes tie įrodymai patvirtintų ar paneigtų, apeliantas nenurodo. Apeliantas taip pat neteigia, kad mokesčių administratorius vadovavosi melagingais asmenų, pirkusių iš B. S. įmonės automobilius, parodymais bei nenurodo, kokias dar aplinkybes teismas galėjo nustatyti B. S. ir U. S. parodymais. Kadangi B.S. yra įmonės savininkas, o U. S. buvo jos direktorius, tai mokestinio patikrinimo metu iki bankroto bylos įmonei iškėlimo jie atstovavo įmonei, kaip mokesčių mokėtojui, taigi galėjo ir turėjo pateikti mokesčių administratoriui visus su mokesčių mokėjimu, mokesčių bazės nustatymu susijusius dokumentus ir įrodymus, teikti paaiškinimus, todėl aplinkybė, kad teismas jų neapklausė kaip liudytojų, nagrinėjant mokestinio ginčo bylą, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus ir tinkamai neištyrė bylos aplinkybių.

Kaip jau minėta, prie šaltinių, iš kurių mokesčių administratorius privalo surinkti informaciją ir duomenis, reikalingus skaičiavimams atlikti ir pagrįsti, yra ir iš užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų gauta informacija. Mokesčių administratoriaus bendradarbiavimo su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) pagrindus ir tvarką nustato MAĮ 29 straipsnis bei Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1798/2003 „Dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 218/92“. Pagal MAĮ 29 straipsnio nuostatą, Centrinis mokesčių administratorius su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) gali keistis bet kokia informacija, kuri gali padėti tinkamai apskaičiuoti mokesčius ir tirti mokesčių įstatymų pažeidimus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, būtent Tarybos reglamento (EB) Nr. 1798/2003 pagrindu iš Belgijos mokesčių administracijos, Prancūzijos Generalinės mokesčių direkcijos bei Prancūzijos Centrinės ryšių įstaigos gautais dokumentais (t. 4, b.l. 1, 15, 46, 61, 93, 144, 156), kaip informacijos, reikalingos skaičiavimams atlikti ir pagrįsti, šaltiniu vadovavosi mokesčių administratorius. Apeliantas neteigia, kad ši informacija buvo gauta, pažeidžiant MAĮ ar Tarybos reglamento nustatytą tvarką ir todėl ja mokesčių administratorius negalėjo vadovautis. Apeliantas neigia 45 automobilių pirkimo ir pardavimo kitose ES valstybėse faktą ir teigia, kad įmonės duomenimis galėjo pasinaudoti svetimi asmenys. Tačiau toks faktas nei administracinio proceso, nei civilinio proceso tvarka negali būti nustatytas. Vien faktas, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal paties mokesčių administratoriaus kreipimąsi, nepatvirtina teiginio apie galimą svetimų asmenų nusikalstamą veiklą, pasinaudojant apelianto įmonės dokumentais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad toks faktas baudžiamojo proceso tvarka būtų nustatytas ar bent jau surinkti duomenys, galintys tokį faktą patvirtinti. Esant tokioms aplinkybėms, vien faktas, kad dalis medžiagos - iš užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų gauti dokumentai - teismui pateikti neišversti į lietuvių kalbą, kopijos nepatvirtintos parašais ir antspaudais ir todėl formaliai negali būti laikomi įrodymais civiliniame procese, nereiškia, kad mokesčių administratorius šiais dokumentais negalėjo remtis ir kad ginčijami mokesčių administratorių sprendimai yra neteisėti ar nepagrįsti.

AĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos. Skundo ar jo dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, iki ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija sužinos, kad minėta įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą. Apeliantas teigia, kad jis prašė VMI sprendimą priimti tik tada, kai bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl to paties dalyko ir pagal tuos pačius faktus. Apelianto teigimu, tyrimo metu turi būti patvirtinti arba paneigti faktai ir dokumentai, pagal kuriuos VMI apriori jau priėmė sprendimą, neįsitikinusi tokių faktų ir dokumentų tikrumu. Tačiau apeliantas nenurodo, dėl kokių faktų ir dokumentų yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir kokie juridiniai faktai ar jų nebuvimas jame bus (gali būti) nustatytas. Kaip jau minėta šioje nutartyje, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad faktas, jog įmonės duomenimis galėjo pasinaudoti svetimi asmenys, būtų nustatytas baudžiamojo proceso tvarka, ar bent jau būtų surinkti duomenys, galintys tokį faktą patvirtinti. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokie juridinę galią turintys dokumentai, esantys ikiteisminio tyrimo byloje, kokius juridinius faktus galėtų patvirtinti ar paneigti, tokių dokumentų išreikalauti neprašoma. Savo skunduose centriniam mokesčių administratoriui apeliantas teigė, kad teisėsaugos institucijai buvo perduota dalis bankrutuojančios įmonės buhalterinių dokumentų, be kurių jis negali objektyviai spręsti dėl patikrinimo akte nurodytų aplinkybių, negali apsispręsti, kurias sumas ginčyti, su kuriomis sutikti (t. 1, b.l. 76-76, 90-92, 118-120). Tai įrodo, kad pats apeliantas nėra įsitikinęs tuo, jog ginčijami mokesčių administratorių sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, o savo reikalavimo dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo apeliantas negali pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad viso pakankamai ilgą laiko tarpą vykusio mokestinio patikrinimo metu ieškovo įmonė, atstovaujama tiek jos savininko, tiek administracijos vadovo, o vėliau - bankroto administratoriaus, turėjo galimybę teikti visus reikalingus ir patikrinimo metu tiriamoms aplinkybėms nustatyti svarbius dokumentus ir įrodymus (to apeliantas neneigia), kad nėra jokių duomenų, jog mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti tokius dokumentus ir įrodymus, negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti atsiliepimą į patikrinimo akto teiginius ir grubiai pažeista gynybos teisė. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl paskolos suteikimo įmonei, neleido apklausti įmonės akcininko ir direktoriaus, kurie paskolą suteikė ir priėmė.

2009 m. vasario 27 d. patikrinimo akte Nr. PAR-36 yra nurodyta, kad patikrinimo metu įmonės direktorius U. S. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog įmonės savininkas B. S. įnešė 2 500 000 Lt ir pinigų likutis įmonėje 2002 m. sausio 1 d. buvo 2 500 000 Lt. 2009 m. sausio 5 d. pateiktas B. S. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad 2 500 000 Lt sumą sudaro asmeninės ir žmonos santaupos, tėvo, uošvių ir brolio palikimai ir kad turimoms lėšoms pagrįsti dokumentų pateikti negali. Įmonė pateikė 1998 m. paskolos sutarties kopiją, sudarytą tarp fizinio asmens B. S. ir įmonės savininko B. S. . Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pagal 2001 m. spalio 31 d. įmonės mokestinio patikrinimo medžiagą, įmonės administracijos vadovas pateikė pažymą, kad 2000 m. gruodžio 31 d. debitorinio ir kreditorinio įsiskolinimo įmonė neturi. Šių aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius padarė išvadą, kad patikrinimo metu įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotos nei savininko lėšos, nei suteikta paskola.

Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas teigia, kad VMI patikrinimo aktas neturi jokios galios, nes nėra įsiteisėjęs ir yra ginčijamas šioje byloje, t.y. yra šio ginčo objektas, ir todėl pirmosios instancijos teismas turėjęs tirti paskolos gavimo faktą bei apklausti įmonės savininką ir direktorių. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytų faktų ir aplinkybių bei padarytų išvadų, kurias pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės patvirtino, niekaip nepaneigia. Apeliantas taip pat neneigia ir aplinkybės, kad patikrinimo metu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose nebuvo užfiksuotos nei savininko lėšos, nei suteikta paskola, bei fakto, kad tiek įmonės savininkui B. S. , tiek direktoriui U. S. buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus bei įrodymus, susijusius su įmonės savininko paskolos suteikimu įmonei. Nepaneigus šių mokesčių administratoriaus nustatytų ir patikrinimo akte užfiksuotų faktų ir aplinkybių, nėra paneigta ir mokesčių administratoriaus išvada, jog patikrinimo metu nustatytos aplinkybės paneigia paskolos gavimo faktą. Todėl mokesčių administratorius sprendimo 42 800 Lt sumažinti 2007 m. leidžiamus atskaitymus, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo nuostatomis, pagrįstumas taip pat nėra paneigtas.

Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškovo skunde išdėstytų motyvų ir byloje nustatytų faktinių duomenų pagrindu pripažinti skundžiamus mokesčių administratoriaus sprendimus neteisėtais ir/ ar nepagrįstais ir juos panaikinti, neturėjo pagrindo, todėl skundą atmetė pagrįstai, t.y. bylą iš esmės išnagrinėjo teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.