Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Muchtarovienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1602-1229/2025 pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui P. S. dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos dalinio pakeitimo bei atsakovo P. S. priešieškinį ieškovei J. T. dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos dalinio pakeitimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. T. pateikė ieškinį atsakovui P. S. dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos dalinio pakeitimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neviršydamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

Dėl papildomų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų

16. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (CPK 306 straipsnio 4 dalis).

17. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

18. Pažymėtina, kad remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami sprendimui įtakos galintys turėti įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės pateiktą naują įrodymą.

19. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. gegužės 8 d. gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai.

20. CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Šia nuostata, be kita ko, užtikrinamas šalių procesinis lygiateisiškumas, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimas atsižvelgiant į rašytinę bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese formą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog šalies pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriais pateikiami nauji teisiniai ir/ar faktiniai argumentai, pagrindžiantys skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir/ar nepagrįstumą, pagal savo prigimtį yra ne kas kita kaip apeliacinio skundo papildymas, rašytinių paaiškinimų teikimas apeliacinės instancijos teisme pagal bendrąją taisyklę yra negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-374-823/2016). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų nepriima.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

21. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinio tenkinimo dalyje neatskleidė bylos esmės, nenustatė, kokios esminės aplinkybės pasikeitė, kad reikėtų ilginti atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, nevertino šį atsakovo reikalavimą paneigiančių rašytinių įrodymų.

22. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Priimtą sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu. Pagal CPK 265 straipsnio 1 dalį, priimdamas sprendimą teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas, o CPK 270 straipsnyje, apibrėžiančiame sprendimo turinį, nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti pasisakoma šio straipsnio 4 dalyje 1–4 punktuose nurodytais klausimais. Teisėjų kolegija, vertindama priimtą sprendimą, negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareikšto ieškinio, priešieškinio reikalavimų ir atsikirtimų į juos argumentų, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pažymėtina, kad jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių ieškinio argumentų ar visiškai neargumentavęs savo sprendimo. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti.

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Pasikeitus aplinkybėms, minėto straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (tėvas ar motina, neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai, rūpintojai)) gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo (CK 3.175 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad pasikeitus aplinkybėms vienas iš tėvų ar kiti įstatyme numatyti asmenys gali kreiptis į teismą, prašydami nustatyti kitokią laiko, vietos, būdo prasme bendravimo su vaiku tvarką, nei šiuo metu nustatyta.

24. Vienu iš priešieškinio reikalavimų atsakovas prašė pakeisti šiuo metu galiojančios bendravimo tvarkos 4 punkto nuostatą, kad „Nuo 2026 m. vaikas su atsakovu praleidžia pusę jo vasaros atostogų (ne mažiau kaip 30 nepertraukiamų kalendorinių dienų), atsižvelgiant į vaiko neformalų užimtumą; kitaip tariant, atsakovas prašė pailginti su vaiku praleidžiamų vasaros atostogų laiką nuo 14 nepertraukiamų dienų iki 30 nepertraukiamų dienų“. Šį reikalavimą atsakovas grindė tuo, kad šiuo metu galiojanti tvarka labai riboja jo, kaip skyrium gyvenančio tėvo, teisę bendrauti su vaiku ir išlaikyti tėvo ir sūnaus santykį, ypač atsižvelgiant į tai, jog atsakovas gyvena ir dirba JAV, o galimybės leisti laiką Lietuvoje yra ribotos dėl darbo JAV ir trumpo turimų kasmetinių atostogų laiko (28 dienos). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendimo priėmimo metu vaikui buvo (duomenys neskelbtini) metai, šios bylos nagrinėjimo metu – (duomenys neskelbtini) metai, o 2026 m. vasarą vaikui bus (duomenys neskelbtini) metai, taigi, vaiko amžius ir, tikėtina, vaiko psichologinė būklė yra pasikeitusios; be to, sprendime detaliau nebuvo išdėstyti argumentai, kodėl bendravimo tvarkoje buvo numatyta 14 dienų vasaros nepertraukiamų atostogų su tėvu trukmė. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neapsiribojo tik pasikeitusiu vaiko amžiumi, tačiau nustatė ir atsižvelgė į kitas esmines aplinkybes (galiojanti tvarka labai riboja jo, kaip skyrium gyvenančio tėvo, teisę bendrauti su vaiku ir išlaikyti tėvo ir sūnaus santykį; pasikeitusi vaiko psichologinė būsena), dėl kurių turėtų būti keičiama visa bendravimo tėvo su vaiku tvarka.

25. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šalių nepilnamečiui vaikui turi būti užtikrinama teisė bendrauti su giminaičiais tiek iš ieškovės pusės, tiek iš atsakovo. Vaiko teisės bendrauti su artimaisiais giminaičiais įgyvendinimas įstatymų leidėjo pavestas vaiko tėvams, todėl atsakovas, turėdamas maksimalią bendravimo su vaiku tvarką vasaros atostogų metu, turės pareigą užtikrinti vaiko bendravimą su giminaičiais būtent savo kartu su vaiku atostogų metu. Apeliantės nurodyti argumentai, kad teismo sprendime nėra identifikuoti atsakovo nurodyti giminaičiai, šalių vaikas niekada nebendravo su giminaičiais, neturi teisinės reikšmės ir nepaneigia teismo sprendimo teisėtumo, nes negali būti ribojama šalių vaiko teisė susipažinti ir bendrauti su savo giminaičiais.

26. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą atsižvelgti į 2023 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kurioje teismas, atmesdamas atsakovo prašymą pakeisti bendravimo tvarką, nurodė, kad pats atsakovas su niekuo nesitaręs nusprendė išvykti gyventi į JAV, kai vaikas liko gyventi Lietuvoje, ir suprato ar turėjo suprasti, jog tai objektyviai apsunkins jo bendravimą su vaiku, ir būtent toks buvo atsakovo asmeninis pasirinkimas. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą. Teismui sprendžiant dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo pagal CK 3.175 straipsnio 3 dalį, nėra vertinamas teismo sprendimo, kuriuo ši tvarka buvo nustatyta, o juo labiau nutarties, kuria buvo spręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo – laikinos bendravimo tvarkos pakeitimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo neturi prejudicinės ir res judicata galios, ji galioja byloje iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo pagrindo remtis apeliantės nurodoma nutartimi, kuria buvo spręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Bendravimo su vaiku tvarka teismo nustatoma ar pakeičiama pagal toje byloje teismo nustatytas faktines aplinkybes. Atitinkamai, atmetami apeliantės argumentai ir dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nutarties aktualumo nagrinėjamam ginčui.

27. Apeliantė nurodo, kad vaiko apklausos VVTAĮT metu dėl priešieškinio reikalavimo vaiko nuomonė nebuvo suformuota. Skundžiamoje sprendimo dalyje visiškai nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių VVTAĮT psichologė, bendravusi su vaiku, nesugebėjo gauti vaiko nuomonės dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo. Dar daugiau, nėra nurodyta ir tai, kodėl (duomenys neskelbtini) metų vaiko nuomonė neturi net būti išklausyta ir į ją atsižvelgta, ar jis nori tokį laikotarpį (ar bet kokį kitą su laikotarpį) savo vasaros atostogų praleisti su tėvu ir ar iš viso nori vykti į JAV.

28. CK 3.177 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimus, susijusius su nepilnamečiais vaikais, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, jog galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

30. Nepilnamečio vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl bendravimo tvarkos su vienu iš tėvų nustatymo paprastai priklauso nuo vaiko amžiaus ir brandos, sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Taigi, vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl bendravimo tvarkos su vienu iš tėvų nustatymo.

31. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Tarnyba) 2024 m. spalio 2 d. pateiktoje išvadoje ((duomenys neskelbtini)) nurodyta, kad 2024-10-01 Tarnybos specialistė bendravo su vaiko motina, išklausyta jos nuomonė, akto Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame akte rašoma, kad ieškovė nurodė nesutinkanti, jog vaiko nuomonė būtų išklausyta šio ieškinio pagrindu, nes bendravimo tvarkoje yra keičiamas vienas punktas, pakeitimas nėra žymus ir vaikas apie tai nieko nežinantis (Tarnybos išvados 2 l.).

32. Tarnybos 2024 m. gruodžio 27 d. išvadoje ((duomenys neskelbtini)) nurodyta, jog bendraujant su vaiku užfiksuotos tokios aplinkybės – „Pasisveikinus bei paklausus vaiko, ar atvykęs pas psichologę, berniukas atsakė „supratau“, atsakė, kad bendrauti nenori, nes „todėl“. <...> Pasiūlius berniukui susipažinti, ateiti apžiūrėti vaiko nuomonės kambario ir jame esančių veiklų, papasakoti, kaip jam sekasi gyventi su mama ir bendrauti su tėčiu, E. atsakė, kad „žinojau, kad tu man taip sakysi“. <...> Pasiteiravus, ar jam mama pasakojo, kodėl jis atvyksta į Skyrių, E. atsakė teigiamai. Klausiant, ką jie abu sutarė, berniukas atsakė, „kad neisiu“; „Psichologei papasakojus, kad kai ji skambino mamai ir bandė suderinti susitikimą su E. V., mamai buvo pasakyta, kad vaikas kviečiamas papasakoti apie savo bendravimą su mama ir tėčiu, berniukas nutraukė ir pasakė, kad jam su mama yra gerai, o su P. blogai. <..> Berniukas <...> sudėjęs žaislus į vietą nuėjo pas mamą į laukiamąjį, kur priėjęs prie jos prisiglaudė nugara. J. T. apkabino vaiką, o E. V. pasakė, kad „nieko nebuvo“.

33. Minėtoje išvadoje taip pat nurodyta, kad Tarnyba negali teikti, jog vaiko išklausymo metu vaiko nuomonė buvo suformuota, tačiau vaikas neišsakė savo aiškesnės pozicijos dėl santykių su tėčiu ir dėl kelionės į JAV (Tarnybos išvados 4 l.).

34. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad po Tarnybos 2024 m. gruodžio 27 d. pateiktos išvados ieškovė (jos atstovas) būtų prašiusi pirmosios instancijos teismo apklausti šalių nepilnametį vaiką dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos pakeitimo siekiant išsiaiškinti jo nuomonę, ar kad pirmosios instancijos teismas būtų pats nustatęs toki poreikį. Tokios būtinybės, įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, kadangi atsižvelgiant į minėtoje Tarnybos 2024 m. gruodžio 27 d. išvadoje nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių nepilnametis sūnus civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu negalėjo išreikšti savarankiškos nuomonės byloje nagrinėjamais klausimais (dėl bendravimo tvarkos su tėvu vasaros atostogų metu nustatymo) dėl amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų), nepakankamo brandumo, išgyvenamo lojalumo konflikto bei patiriamo abiejų tėvų tiesioginio ir/ ar netiesioginio poveikio.

35. Dėl apeliantės apeliacinio skundo argumento, kad VVTAĮT rašytinė išvada prieštaravo VVTAĮT atstovo teismo posėdžio metu žodžiu išsakytai nuomonei ir nebuvo nurodytos pozicijos pasikeitimo priežastys, pažymėtina, jog sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, specialistų (vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų, ekspertų, psichologų ir kt.) teikiamos išvados, nuomonės, pasiūlymai, liudijimai yra vertinami kaip patikimesni įrodymai ir dėl geriausių vaiko interesų apsaugos turi esminę reikšmę, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi teismo posėdžio metu VVTAĮT pateikta galutine išvada (kuri, išnagrinėjus bylą iš esmės, gali skirtis nuo pirminės išvados). Kartu pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ši išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas sprendimą grindė visų byloje surinktų įrodymų kompleksine analize ir įvertinimu, nesuteikdamas Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašytinei išvadai ar teismo posėdžio metu VVTAĮT pateiktai galutinei išvadai lemiamos įrodomosios reikšmės.

36. Apeliantė nurodo, kad atsakovas ir VVTAĮT atstovas, iš dalies ir teismas skundžiamoje sprendimo dalyje ignoravo ir vaiko auklėtojų raštu nurodytą poziciją apie vaiko nuomonę, emocijas, būseną, elgesį ir kas tai galėjo sąlygoti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, kad šalių vaiko mokytojos nėra specialistės ir neturi kompetencijos analizuoti ir pateikti išvadas dėl vaiko psichologinės būklės ir ją įtakojančių priežasčių. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis apeliantės minima vaiko auklėtojų raštu nurodyta pozicija.

37. Tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, teisė bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką yra asmeninio pobūdžio teisė, kurią įgyvendinti galima kai kitas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena, nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

38. Vadovaujantis CK 3.175 straipsnio 2 dalimi, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo tvarką su vaiku atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

39. Pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog turi būti užtikrintas kuo intensyvesnis skyrium gyvenančio tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, bendravimas su vaiku, jeigu tik nėra nustatyta jokių aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių turėtų būti nustatomas tik minimalus bendravimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktą; 2020 m. gruodžio 2 d, nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020, 30 punktą). Tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną, Nr. 32250/08). Svarus bei įtikinantis argumentas tokiam ribojimui taikyti yra nepilnamečio vaiko sveikatos būklė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Teismas, nesant duomenų, kad nuolatinis maksimalus bendravimas pakenks vaiko interesams, turi nustatyti tokią vieno iš tėvų, gyvenančio skyrium nuo vaikų, bendravimo tvarką, kuri užtikrintų šio tėvo maksimalų galimą dalyvavimą auklėjant vaikus, galimybę vaikui bendrauti su artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su vaikais, t. y. kuri atitiktų vaikų interesus bei būtų protinga, sąžininga ir teisinga tiek minėtų vaikų tėvo, giminaičių, tiek ir kito tėvo bei pačių vaikų atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2002).

40. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta jokių netinkamo, smurtinio ar kitaip nepilnamečio sūnaus interesus pažeidžiančio atsakovo elgesio. Taip pat byloje nėra duomenų, jog ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo laikotarpiu atsakovo gyvenimo būdas būtų netinkamas ar jis keltų realų pavojų sūnui. Taip pat nenustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas būtų tokios sveikatos būklės, dėl kurios jis negalėtų praleisti su atsakovu vasaros atostogas ne mažiau kaip 30 nepertraukiamų kalendorinių dienų.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką, pažymi, jog atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaiku tam, kad būtų patenkintas vaiko poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvu, taip pat, kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvo pareigos – auklėti savo vaiką, rūpintis jo vystymusi, sveikata, ugdymu. Tėvų asmeninė teisė ir pareiga bendrauti su vaiku turi būti vykdoma vaiko interesais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamu sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos 4 punkto pakeitimas pažeis šalių nepilnamečio vaiko interesus. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas bendravimo su sūnumi metu negali užtikrinti sūnui ramios aplinkos, režimo, stabilumo, palankaus psichologinio klimato. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaiko teisių apsaugos skyriaus teismo posėdžio metu pateiktoje galutinėje išvadoje nėra pateikta jokių argumentų, kad atsakovas bendravimo su sūnumi metu negebėtų pasirūpinti juo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino, ar priešieškiniu prašoma pakeisti 2023 m. sausio 23 d. daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-220-984/2023 nustatyta bendravimo tvarka (4 punktas) į atsakovo siūlomą bendravimo tvarką atitinka geriausius vaiko interesus, t. y. atsižvelgiant į prioritetinį vaiko teisių apsaugos principą, į jo teisę bendrauti ir būti auklėjamam abiejų tėvų.

42. Apeliantė nurodo, kad net jeigu ir liktų nepakeistas 4 bendravimo tvarkos punktas, jis apeliacinės instancijos teismo turėtų būti papildytas sakiniu „Visais atvejais dėl ilgesnių nei 14 dienų nepertraukiamo laiko su tėvu, taip pat ir pusės vasaros atostogų praleidimo su tėvu JAV, vaikas turi teisę išreikšti savo nuomonę ir į ją turi būti atsižvelgiama“. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Kaip jau minėta, šalių sūnus civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu negalėjo išreikšti savarankiškos nuomonės byloje nagrinėjamais klausimais (dėl bendravimo tvarkos su tėvu vasaros atostogų metu nustatymo) dėl amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų), nepakankamo brandumo, išgyvenamo lojalumo konflikto bei patiriamo abiejų tėvų tiesioginio ir/ar netiesioginio poveikio. Dėl minėtų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių nepilnametis vaikas negalėtų išreikšti savarankiškos nuomonės ir dėl pusės vasaros atostogų praleidimo su tėvu JAV atėjus 2026 metams, nepaisant to, kad šalių vaikui jau bus sukakę (duomenys neskelbtini) metai. Be to, apeliantės siūloma tvarka (dėl vaiko nuomonės) ydinga dar ir tuo aspektu, jog nėra aišku, kas turėtų užtikrinti, kad vaiko nuomonė būtų išklausyta tinkamai ar kad nuomonės susiformavimui negalėtų turėti įtakos ieškovės ar atsakovo daromas poveikis vaiko atžvilgiu. Šiuo atveju tokios apeliantės siūlomos bendravimo tvarkos vykdymas priklausytų nuo tam tikrų sąlygų (ne)buvimo. Tuo tarpu įstatymų leidėjas CPK 267 straipsnyje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, jog neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo, kitaip tariant draudžiama priimti sąlyginius sprendimus.

43. Apeliacinės instancijos teismas, kompleksiškai įvertinęs visas anksčiau nurodytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, o kartu ir vadovaudamasis teismų praktika dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku nustatymo, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp būtinumo užtikrinti vaiko interesus, kurie yra prioritetiniai, ir skyrium gyvenančio tėvo teisės bendrauti su vaiku, kurti ir puoselėti tarpusavio ryšį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl 2023 m. sausio 23 d. daliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-220-984/2023 nustatytos bendravimo tvarkos 4 punkto pakeitimo.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovės atsakovo naudai priteisiamos 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.